Civilinė
byla Nr. 3K-7-152/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.2.4.1; 44.5.2.8; 121.19.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės, Česlovo
Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio
Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės ,,Revinė“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 20 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaivorykštė“
ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Revinė“ dėl turtinės žalos
atlyginimo, procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo 9797,22 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų procesinių
palūkanų nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,
bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas
nurodė: 2007 m. liepos 28 d. atsakovui nuosavybės teise priklausančiame pastate
(duomenys neskelbtini) kilo gaisras; dėl jo nukentėjo ieškovui
nuosavybės teise priklausantis pastatas (duomenys neskelbtini); pastato
sienoje, esančioje toje pusėje, kurioje buvo gaisras, nuo karščio suskilo 10
didelių langų (stiklo paketų) ir 5 mažesni langai (stiklo paketai), sudegė ir
buvo sugadinta 9,52 m sklypus skiriančios medinės dekoratyvinės tvoros; už
remonto darbus pagal rangos sutartis ieškovas rangovui UAB ,,Stiklita“ sumokėjo
19 850 Lt, o rangovui UAB ,,Šiaulių lyra“ – 1724 Lt; dalį ieškovo patirtų
nuostolių pagal draudimo sutartį atlygino draudikas AB ,,Lietuvos draudimas“,
išmokėdamas ieškovui 11 906,78 Lt draudimo išmoką už pastatui padarytą žalą.
II. Pirmosios
instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių miesto
apylinkės teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:
priteisė ieškovui iš atsakovo 6461 Lt turtinės žalos atlyginimo, 193,83 Lt
žyminio mokesčio, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 6461
Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2007 m. gruodžio 20 d.) iki visiško
teismo sprendimo įvykdymo, 1284,75 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį
atmetė.
Teismas
nustatė, kad ieškovas rangovams už atliktus remonto darbus yra sumokėjęs 21 674
Lt; pažymėjo, kad ieškovas ir rangovai yra PVM mokėtojai, ir iš ieškovo nurodytos
nuostolių sumos išskaičiavo PVM, kurį ieškovas kaip paslaugos pirkėjas
susigrąžina iš valstybės per PVM atskaitą; nurodė, kad dalį ieškovo patirtų
nuostolių atlygino draudikas, ieškovui atlygintiną nuostolių dalį sumažino
draudimo išmokos dydžiu ir apskaičiavo ieškovui atlygintiną nuostolių dalį –
6461 Lt. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad jo civilinei atsakomybei
netaikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.266 straipsnio nuostatos.
Teismas nustatė, kad atsakovo nuosavybės teise valdomas namas statytas 1891
metais, yra medinis; konstatavo, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad
jis buvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis būtina, kad
neįrodė, jog nėra pažeidęs jam tenkančios pareigos laikytis tokio atidaus ir
rūpestingo elgesio taisyklių, kad nebūtų kitam asmeniui padaryta žalos (CK
6.263 straipsnio 1 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismas, remdamasis byloje
esančiais rašytiniais įrodymais, padarė išvadą, kad atsakovo valdomas
negyvenamasis namas ne tik nebuvo tinkamai prižiūrimas, bet į jį be jokių
kliūčių galėjo patekti pašaliniai asmenys, kurie, atsakovo teigimu, sukėlė
gaisrą. Sutikęs su atsakovo teiginiais, kad ne jis sukėlė gaisrą, teismas
pažymėjo, kad tai neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės ieškovui. Analizuodamas
priežastinį ryšį, teismas sprendė, kad atsakovo elgesys buvo pakankama
priežastis žalai atsirasti. Nurodęs, kad atsakovas namą įsigijo 2007 m.
balandžio 25 d., kad jame per neilgą laikotarpį kilo trys gaisrai, o 2007 m.
lapkričio 30 d. namas su priklausiniais buvo nugriautas, teismas padarė išvadą,
kad atsakovui ne tik buvo gerai žinoma statinio būklė, bet ir jo keliamas
pavojus aplinkiniams. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai neatitiko ir
teisės aktų keliamų reikalavimų – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005 m.
vasario 24 d. sprendimu Nr. T-60 patvirtintų Šiaulių miesto
teritorijoje esančių statinių naudojimo ir priežiūros taisyklių 37 ir kt.
punktų, Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio
15 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio
27 d. įsakymu Nr. 422 patvirtinto STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai
statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ 9.6.2 papunkčio, Priešgaisrinės
apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus
2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 patvirtintų Bendrųjų
priešgaisrinės saugos taisyklių 26 punkto ir kitų teisės aktų.
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 20 d.
nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą
paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovo ieškovui 193,83 Lt žyminio mokesčio,
sumokėto už kasacinį skundą, 2596 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės
instancijos ir kasaciniame teismuose, 8,25 Lt išlaidų, turėtų už dokumentų
kopijavimą ir valstybei – 7,08 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų
apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų
kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu
atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės atsakovui taikymo klausimas
remiantis CK 6.266 straipsnio pagrindu, bet ne bendraisiais žalos atlyginimo
pagrindais (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad
CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta deliktinė civilinė atsakomybė be kaltės,
t. y. atsakomybei atsirasti pakanka, kad būtų nustatytos trys civilinės
atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys
tarp veiksmų ir žalos; kad statinių savininko (valdytojo) deliktinei civilinei
atsakomybei atsirasti kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nenustatinėjama
(CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.266 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų
kolegija, remdamasi Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 15 punkto, aplinkos
ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 422 patvirtinto
STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“
9.6.2 papunkčio, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie
VRM direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64
patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 26 punkto, Šiaulių miesto
savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T-60
patvirtintų Šiaulių miesto teritorijoje esančių statinių naudojimo ir
priežiūros taisyklių 37 punkto nuostatų sistemine analize, padarė išvadą, kad
atsakovas, būdamas pastato, kuriam įvyko gaisras, savininkas, neįvykdė pareigos
rūpintis pastatu taip, kad jame nebūtų jokių trūkumų, keliančių grėsmę gaisrui kilti.
Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų šiame pastate įrengęs žmonių įspėjimo
ir gaisro gesinimo sistemas, ar būtų ėmęsis kitų priemonių, kad apsaugotų
statinį nuo galimų neigiamų padarinių. Teisėjų kolegija kritiškai vertino
atsakovo teiginį, kad statinio ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė jau buvo
pasibaigusi; padarė išvadą, kad, pirkdamas pastatą ir investuodamas lėšas,
atsakovas tikėjosi ekonominės naudos. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš
ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 41-1-0585-07 matyti, jog 2007 m. gegužės mėn.
atsakovo direktoriui buvo žinoma, kad kažkas ardo bendrovės įsigytą pastatą,
jis kreipėsi į policijos pareigūnus, tačiau duomenų, kad atsakovas būtų buvęs
tiek atidus ir rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis būtina, byloje nėra.
Pastatas dar ik gaisro buvo be langų, teritorija neaptverta.
Teisėjų
kolegija konstatavo, kad byloje nustatytas netiesioginis priežastinis ryšys
tarp žalos ir atsakovo neveikimo, nes ieškovui padaryta žala yra atsakovo
pastate buvusių trūkumų ir dėl jų kilusio gaisro rezultatas (CK 6.247
straipsnis). Aplinkybė, kad asmenys, kurie galėjo sukelti gaisrą, nenustatyti, nagrinėjamo
ginčo atveju neturi reikšmės, nes atsakovui pareiga atlyginti žalą atsiranda be
kaltės CK 6.266 straipsnio 1 dalies pagrindu. Byloje nenustatyta CK 6.270
straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių, kurios šalintų atsakovo, kaip
pastato savininko, atsakomybę. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.253 straipsnio 4 dalies nuostatų dėl
atleidimo nuo civilinės atsakomybės, kai nuostoliai atsiranda dėl trečiojo
asmens veiklos, ir pažymėjo, kad ši nuostata taikoma tik tada, kai atsakovas
pagal įstatymą ar sutartį neprivalo atsakyti už trečiojo asmens veiksmus, o
šiuo atveju įstatyme nenustatyta atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės
(CK 6.266 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų
kolegija konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia atsakovo
argumentus, jog gaisras galėjo kilti dėl to, kad, ieškovui statant pastatą (duomenys
neskelbtini), buvo nesilaikyta minimalių priešgaisrinių atstumų
reikalavimų.
III. Kasacinio skundo
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 20 d. nutartį ir perduoti bylą
nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Kasaciniame skunde nurodyti
šie argumentai:
1. Civilinė
byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties
teismo. Lietuvos Respublikos Prezidentas 2009 m. balandžio 2 d. dekretu Nr.
1K-1766 pratęsė Šiaulių apygardos teismo teisėjos L. T. įgaliojimus, kol bus
išnagrinėtos konkrečios bylos, tačiau šiame dekrete tarp išvardytų bylų nebuvo
nurodyta ši byla (Nr. 2A-337-40/2009). Taigi skundžiama nutartis negalioja dėl
absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo, nustatyto Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje Nr. 3K-537/2009, jau yra pasisakęs, kad teisėja L. T. negali dalyvauti
bylų nagrinėjimo procese, jeigu tos bylos nenurodytos Prezidento 2009 m.
balandžio 2 d. dekrete Nr. 1K-1766, o jos dalyvavimas laikytinas absoliučiu
sprendimo negaliojimo pagrindu.
2. Teismai
netinkamai aiškino ir taikė CK 6.266 straipsnio nuostatas. Pagal šį straipsnį
statinio savininko civilinės deliktinės atsakomybės pagrindas yra statinio
trūkumai. Tik esant reikšmingam trūkumui ir įrodžius neteisėtų veiksmų, žalos
ir priežastinio ryšio sąlygų buvimą, yra teisinis pagrindas priteisti iš
statinio savininko patirtą žalą.
Nagrinėjant
bylą apeliacinės instancijos teisme, teismui išreikalavus ir susipažinus su
ikiteisminio tyrimo medžiaga, buvo nustatyta labai svarbi faktinė aplinkybė,
kad gaisro kilimo priežastis yra neteisėti trečiojo asmens veiksmai. Ieškovas
neįrodė, o teismai neatskleidė priežastinio ryšio tarp statinio trūkumo ir
kilusio gaisro padarinių. Atsakovas buvo pašalinęs visas galimas gaisro kilimo priežastis;
buvo atjungęs name elektrą, šilumą, o dėl benamių savivaliavimo kreipėsi į
policijos pareigūnus. Byloje nesurinkta įrodymų, kad atsakovui priklausęs namas
būtų turėjęs trūkumą, sukėlusį gaisrą, ir kad tai turėjo įtakos ieškovo
patirtai žalai. Priežastinis ryšys yra tik tarp nenustatyto asmens
nusikalstamos veikos, atsakovui priklausiusio namo padegimo ir ieškovo patirtos
žalos. Taigi atsakovo civilinė atsakomybė negali atsirasti ne tik CK 6.266
straipsnio, bet ir kitais pagrindais.
Teismas
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartyje
civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009 suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo
praktikos. Iš išaiškinimų, išdėstytų šioje nutartyje, galima daryti išvadą, kad
CK 6.266 straipsnyje nurodytu teisiniu pagrindu civilinė deliktinė atsakomybė statinio
savininkui gali kilti tik ginčo metu identifikavus konkretų trūkumą, dėl kurio
atsirado žala.
IV. Atsiliepimo į
kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į
atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašė, jeigu būtų nuspręsta, kad nėra
absoliutaus teismo nutarties negaliojimo pagrindo, kasacinį skundą atmesti,
priteisti iš atsakovo 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į
kasacinį skundą surašymą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Pripažinus,
kad yra absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo
pagrindas, apeliacinės instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta, byla
grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau yra
pagrindas manyti, kad, patenkinus kasacinį skundą ir grąžinus bylą nagrinėti iš
naujo apeliacinės instancijos teismui, būtų atidėtas galutinio procesinio
sprendimo šioje byloje priėmimas ir sulėtėtų teisingumo vykdymo procesas.
2. Teismai
tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo
formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Teismai pagrįstai
pripažino, kad yra visos sąlygos kasatoriaus civilinei atsakomybei – neteisėti
veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala; kad kasatorius neužtikrino jam
nuosavybės teise priklausančio pastato tinkamos priežiūros ir eksploatacijos,
dėl ko kilo gaisras. Teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 6.266 straipsnio 1
dalį. Kasatorius ,,trūkumo“ sąvoką siekia susiaurinti iki daikto fizinio
defekto. Šiuo atveju žala atsirado dėl atsakovo pastato ,,kitokių trūkumų“ CK
6.266 straipsnio 1 dalies prasme, nes pastatas buvo neprižiūrėtas, apleistas,
jame lankėsi pašaliniai asmenys, o kasatorius nesiėmė adekvačių priemonių
tinkamai pastato būklei palaikyti, trečiųjų asmenų patekimui į pastatą
užkirsti. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad jis kreipėsi į teisėsaugos
institucijas dėl to, kad į pastatą įsibrovė pašaliniai asmenys, nėra pagrindas
kasatorių atleisti nuo civilinės atsakomybės.
Kasatorius,
siekdamas, kad nebūtų taikomas CK 6.266 straipsnis, turėtų įrodyti bent vieną
iš CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių – force majeure,
nukentėjusiojo tyčią ar didelį neatsargumą.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
Dėl
neteisėtos teismo sudėties kaip absoliutaus apeliacinės instancijos teismo
nutarties negaliojimo pagrindo
Kasatorius teigia,
kad bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo neteisėta teismo sudėtis, nes teisėjos L.
T. įgaliojimai Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 2 d. dekretu nebuvo
pratęsti. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.
Viena iš
konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) įgyvendinimą užtikrinančių garantijų
yra reikalavimas, kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas. Šio
reikalavimo turinį sudaro ne tik įstatyme įsakmiai išvardyti atvejai, kai
teisėjui neleidžiama pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas (CPK 71 straipsnis)
arba egzistuoja pagrindas nušalinti (nusišalinti) nuo bylos nagrinėjimo (CPK
64-66 straipsniai). Nebus teismo teisėta sudėtis, jeigu bylą išnagrinės
(dalyvaus jos nagrinėjimo procese) teisėjas, kurio įgaliojimai bus pasibaigę,
arba teisėjas, sulaukęs įstatyme nustatyto pensinio amžiaus (Konstitucijos 115
straipsnio 2 punktas).
Nagrinėjamos bylos
atveju viena iš bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusios teisėjų kolegijos
teisėjų buvo teisėja L. T., kuriai (duomenys neskelbtini) sukako 65
metai. Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 2 d. dekretu Nr.
1K-1766 teisėjos L. T. įgaliojimai buvo pratęsti, kol bus išnagrinėtos šios
bylos: Nr. 2-37-40/2009, Nr. 2-93-40/2009, Nr. 2-128-40/2009, Nr. 2-66-40/2009,
Nr. 2-205-40/2009, Nr. 2-318-40/2009 ir Nr. 2-413-40/2009. Dekretas įsigaliojo
2009 m. balandžio 14 d.
Nagrinėjamoje byloje
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurios
sudėtyje buvo teisėja L. T., nutartį apeliacine tvarka priėmė 2009 m. spalio 20
d., t. y. tuo metu, kai Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 2 d. dekretu
jai buvo pratęsti teisėjo įgaliojimai, tačiau ši byla Dekrete nenurodyta.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010
m. balandžio 30 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį
Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. ir 2007
m. spalio 22 d. nutarimų nuostatas, susijusias su teisėjo įgaliojimais.
Konstitucinis Teismas
2010 m. birželio 30 d. sprendime, be kita ko, išaiškino, kad teisėjas savo
įgaliojimų pratęsimo laiku gali vykdyti teisingumą kaip visavertis teisėjas (inter
alia būti teisėju, teisėju pranešėju, kolegijos nariu) ir kitose bylose,
kurios jam buvo paskirtos nagrinėti po to, kai jo įgaliojimai buvo pratęsti. Konstitucinis
Teismas taip pat išaiškino, kad teisėjas, kurio įgaliojimai yra pratęsti, gali
vykdyti teisingumą kaip visavertis teisėjas (inter alia būti teisėju,
teisėju pranešėju, kolegijos nariu) ir kitose bylose (kurios jam buvo paskirtos
nagrinėti po to, kai jo įgaliojimai buvo pratęsti) tik tol, kol bus baigtos
nagrinėti Respublikos Prezidento dekrete nurodytos bylos, kurios nebuvo baigtos
nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai jo įgaliojimai buvo pratęsti. Viena Dekrete
nurodytų bylų – Nr. -93-40/2009, kurios numeris 2010 metais pakeistas į Nr.
2-40-40/2010 (UAB „Stogų ir sienų sistemos“ administratorius UAB „Valdsita“
v. J. U.), užbaigta 2010 m. sausio 27 d. priimtu sprendimu (duomenys iš
Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko). Tuo tarpu kasacine tvarka
nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nutartį priėmė 2009 m.
spalio 20 d. Taigi ši kasacine tvarka apskųsta apeliacinės instancijos teismo
nutartis priimta dar esant neišnagrinėtai Dekrete nurodytai bylai.
Respublikos Prezidento
2010 m. sausio 28 d. Nr. 1K-277 dekretu teisėja L. T., pasibaigus įgaliojimų
laikui, atleista iš Šiaulių apygardos teismo teisėjo pareigų. Šis dekretas įsigaliojo
nuo 2010 m. sausio 29 d. Kasacinis teismas daro išvadą, kad pagal
Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimo išaiškinimą teisėja L. T.
turėjo Konstitucijoje įtvirtintus teisėjo įgaliojimus vykdyti teisingumą ir
nagrinėti šią bylą, todėl konstatuotina, jog bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo
teisėta teismo sudėtis ir nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto
absoliutaus pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl šalių
santykių teisinio kvalifikavimo
Pirmosios
instancijos teismo sprendime pateikta prieštaringų argumentų dėl atsakovo
civilinės atsakomybės. Vienu atveju šis teismas daro išvadą (sprendimo 5 lapo 3
pastraipa), kad taikytinos CK 6.266 straipsnio nuostatos. Kartu šis teismas
nustato ir vertina bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygas, t .y. neteisėtų
veiksmų (CK 6.247 straipsnis), priežastinio ryšio (CK 6.246 straipsnio 1 dalis)
ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.248 straipsnis), buvimą.
Apeliacinės instancijos teismas su šiais teismo argumentais iš esmės sutiko.
Tačiau šie teismai teisiškai neteisingai kvalifikavo šalių santykius.
Pagal CK 6.266
straipsnį, reglamentuojantį statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę
už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų
sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas
(valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje
numatytos aplinkybės. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje, be kita ko nustatyta, kad
tokiomis žalos aplinkybėmis gali būti žalos atsiradimas dėl nenugalimos jėgos
arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tik esant šioms
aplinkybėms pastato savininkas (valdytojas) atleidžiamas nuo pareigos atlyginti
žalą. Įstatymo nuostata dėl civilinės atsakomybės netaikymo taip pat negali
būti aiškinama atskirtai nuo joje išvardytų žalos padarymo būdų. Pagal CK 6.266
straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės būtent tada, kai žala
padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar
dėl kitokių jų trūkumų. Tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas
(valdytojas) atsako be kaltės. Kitais atvejais, t. y. už žalą, padarytą ne dėl
pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių
jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t.
y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms:
neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos,
kaltei (CK 6.246–6.248 straipsniai). Tokia
išvada atitinka ir teismų formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Tauragės rajono savivaldybės
administracija, bylos Nr. 3K-7-365/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Riviva“, kooperatinė
bendrovė „Alytaus prekyba“, bylos Nr. 3K-3-554/2007; 2009 m. kovo 24
d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos
automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, valstybės įmonė
„Automagistralė“, bylos Nr. 3K-3-62/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. B.–W., A. U. W., R. B. v. A. P., bylos
Nr. 3K-3-378/2009). Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad šalių santykius teismai nepagrįstai kvalifikavo remdamiesi CK
6.266 straipsnio 1 dalimi.
Dėl
civilinės atsakomybės už pastate kilusį gaisrą kvalifikavimo
Minėta, kad teismai
konstatavo, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančiame pastate kilo gaisras
ir dėl jo ieškovas, gretimo pastato savininkas, patyrė nuostolių. Iš teismo
nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad gaisro kilimo nelėmė CK 6.266
straipsnio 1 dalyje nustatyti žalos atsiradimo būdai. Iš to darytina išvada,
kad žala ieškovui padaryta ne CK 6.266 straipsnio 1 dalyje kuriuo nors
nustatytu būdu, bet kitu, šioje įstatymo normoje nenustatytu būdu – gaisru,
kilusiu pastato viduje. Pažymėtina, kad teismai, taikydami CK 6.266 straipsnio
1 dalies nuostatas, t. y. deliktinę atsakomybę be kaltės, taip pat aiškino
ir vertino visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Teismai konstatavo, kad yra
atsakovo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų
ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.248 straipsniai).
Gaisras, kilęs
(sukeltas) ieškovui nuosavybės priklausančiame pastato viduje, nebuvo ta jėga,
kuri vertintina kaip nenugalima CK 6.253 straipsnio 2 dalies prasme, nes šiuo
atveju jis nebuvo neišvengiamas ir atsakovo nekontroliuojamas bei
nepašalinamas. Jis taip pat nebuvo ir negalėjo būti nenumanomas, nes teismai
konstatavo, kad kiti asmenys galėjo be didesnių kliūčių patekti į pastatą. Gaisras
kaip nenugalima jėga gali būti pripažintas esant tam tikroms aplinkybėms. Tai
konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Č. v.
UAB „Molesta“, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai, bylos Nr.
3K-3-370/2010. Aplinkybių, kurios leistų gaisrą, kilusį (sukeltą) atsakovui
nuosavybės teise priklaususiame pastate, teismai nenustatė, todėl apeliacinės
instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad gaisras kilo ne dėl nenugalimos
jėgos.
Pirmosios instancijos
teismas konstatavo, kad pastate per neilgą laikotarpį kilo trys gaisrai, o dėl
paskutinio sukelto gaisro ieškovui buvo padaryta žala. Teismai, remdamiesi ir
kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad atsakovas, kaip
pastato savininkas, nevykdė pareigos tinkamai rūpintis pastatu, konkrečiai – gaisro
kilimo metu galiojusio Priešgaisrinės saugos
įstatymo 11 straipsnio
3 dalies 15 punkto bei poįstatyminių aktų nustatytų reikalavimų. Atsakovas taip
pat nevykdė bendro pobūdžio pareigos su pastatu elgtis atidžiai ir rūpestingai,
t. y. taip, kad jo pastate nebūtų sukeltas gaisras. Pastato, kurio patalpoje
kilo gaisras, savininkas turėtų įrodinėti, kad jo kaltės nėra, t. y. kad jis
laikėsi visų keliamų reikalavimų. Taigi galima konstatuoti, kad gaisro
priežastį turi įrodyti savininkas, kurio pastate kilo gaisras, ir kad ta gaisro
priežastis nepriklausė nuo jo elgesio. Šiuo atveju reikšminga ir kita
aplinkybė, t. y. tai, kad kasatorius buvo verslininkas. Tai reiškia, kad jis
turėjo aukštesnio lygio supratimą, kaip turi būti elgiamasi su pastatu, į kurį
be kliūčių patekdavo pašaliniai asmenys. Kasatorius neįrodė, kad tinkamai
naudojo pastatą, todėl taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai, jog, kilus
gaisrui dėl trečiųjų asmenų veiksmų, jam neturi būti taikoma civilinė
atsakomybė. Plačiau dėl teismų nustatytų aplinkybių, kuriomis remiantis konstatuota
atsakovo kaltė dėl ieškovui padarytos žalos, kasacinis teismas nepasisako, nes
tai yra fakto klausimai. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis
teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Kasacinis teismas
konstatuoja, kad teismai, teisingai nustatę bylos aplinkybes ir įvertinę
įrodymus, nepagrįstai taikė civilinę atsakomybę pagal CK 6.266 straipsnio 1
dalį. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad tik netinkamas teisės
normos nurodymas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui,
nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, nes
įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais (CPK 328
straipsnis), pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K.
ir UAB „Kriptonika“ v. I. D., A. D., V. P. ir kt., bylos Nr.
3K-3-135/2008; 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-105/2008;
2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D.,
bylos Nr. 3K-3-593/2008. Teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo panaikinimas
formaliais pagrindais taip pat prieštarautų CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems
proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.
Konstatuotina, kad
teismai pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai išaiškino ir taikė
bendrąsias žalos atlyginimą reglamentuojančias įstatymo normas, todėl jų
priimti sprendimai paliktini galioti.
Byloje yra
pareikštos teisėjų D. Ambrasienės ir Č. Jokūbausko atskiroji nuomonė dėl
absoliutaus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindo. Jos
išdėstytos raštu ir CPK 268 straipsnio 7 dalies pagrindu pridėtos prie bylos
(CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
kasacinės instancijos teisme
Ieškovas UAB
,,Vaivorykštė“ advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą sumokėjo
1210 Lt (2010 m. vasario 8 d. mokėjimo nurodymas). Nurodyta suma priteistina ieškovui
iš atsakovo (CPK 98 straipsnis).
Kasacinės
instancijos teismas turėjo 57,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010
m. spalio 7 d. pažyma. Atmetus atsakovo kasacinį skundą šios išlaidos į
valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus – UAB „Revinė“ (CPK 79
straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 20 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Revinė“, į. k. 144919497, buveinės adresas: Tilžės g. 42-40, Šiauliai, (duomenys
neskelbtini), 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Lt ieškovui UAB
„Vaivorykštė“, į. k. 144050881, (duomenys neskelbtini), buveinės
adresas: Vytauto g. 122, Šiauliai .
Priteisti iš atsakovo UAB „Revinė“, į. k. 144919497,
buveinės adresas: Tilžės g. 42-40, Šiauliai, (duomenys
neskelbtini), 57,85 Lt (penkiasdešimt septynis litus 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Gražina
Davidonienė
Česlovas
Jokūbauskas
Zigmas
Levickis
Algis
Norkūnas
Sigita
Rudėnaitė
Antanas
Simniškis