Civilinė byla Nr. 2S-1973-345/2012
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-07828-2012-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 106.8.1; 122.2; 122.3; 122.4
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. spalio 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolio D. S. pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo iš skolininko R. S..
Teismas
n u s t a t ė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas R. S. 2012-09-11 kreipėsi į teismą su reikalavimu ir prašė pripažinti negaliojančiu nuo jo išdavimo dienos išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. T2-35-41/2008; pranešti Generaliniam prokurorui dėl nusikaltimų Vilniaus miesto 2 apylinkės ir Vilniaus apygardos teismuose; priimant šį reikalavimą teisme, prijungti 2012-09-04 teisme elektroniniu paštu registruotą šį reikalavimą su priedais; įpareigoti D. S. grąžinti nusikalstamai išviliotus pinigus -138,34 Lt, pervedant į pareiškėjo reikalavime nurodytą sąskaitą, bei atlyginti moralinę 30 000 Lt žalą. Nurodė, kad Lietuvos profesinės saugos lyga ištyrusi K. S. 2012-06-18 pareiškime pateiktus ergonologijos, kalbos, logikos ir teisės klausimus, taip pat Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjos E. V. 2011-11-29 nutartį pateikė išvadas, jog nutarties rezoliucinėje dalyje yra teisėjos E. V. valia paskirti K. S. 200 Lt baudą, bet ne įvykusį veiksmą, ir nereiškia, kad K. S. paskirta 200 Lt bauda. Taigi nutartyje, kurios pagrindu būtų galimas išieškojimo vykdymas iš pareiškėjo antstolio D. S. naudai, yra išreikšta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjos Nijolės Stankevičienės valia, tačiau teisėja neatliko veiksmo, todėl nutartis neturi juridinės galios ir išieškojimas iš pareiškėjo yra negalimas.
II. Ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo R. S. reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Teismas konstatavo, jog CPK nuostatos nenumato galimybės nuginčyti vykdomąjį dokumentą atskirai nuo teismo sprendimo, pagal kurį šis vykdomasis raštas išduotas, kadangi toks ginčas prieštarautų CPK 18 straipsnyje įtvirtintam įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principui.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas R. S. prašo pripažinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjo V. K. 2012-09-13 nutartį ir ieškovei išduotą vykdomąjį raštą civilinėje dalyje Nr. T2-35-141/2008 niekiniais ir neturinčiais juridinės galios nuo jų surašymo dienos; priimti juridinę galią turintį procesinį dokumentą pagal pareiškėjo reikalavimą pripažinti negaliojančiu vykdomąjį raštą ir grąžinti pinigus civilinėje byloje Nr. T2-35-141/2008; pranešti Generaliniam prokurorui dėl nusikaltimų Vilniaus miesto 2 apylinkės ir Vilniaus apygardos teismuose; priimti šį reikalavimą. Nurodo, kad skundžiama nutartimi teisėjas išreiškė valią atsisakyti priimti pareiškėjo procesinį dokumentą – reikalavimą, tačiau juridinę reikšmę turinčio procesinio dokumento nesurašė, nes Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nėra teismo nutarties, kuria būtų atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą pripažinti negaliojančiu vykdomąjį raštą ir grąžinti pinigus. Taip pat nurodo, kad nutarties, kurios pagrindu būtų galimas išieškojimas vykdymas iš pareiškėjo D. S. naudai, nėra, kadangi teisėja nutartyje tik išreiškė savo valią, tačiau neatliko veiksmo, todėl tokia nutartis neturi juridinės galios. Be to, nutartis yra niekinė ir negaliojanti kadangi prieštarauja LR Konstitucijos, LR Teismų įstatymo, LR Valstybinės kalbos įstatymo, LT Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo įstatymo, LR Civilinio proceso kodekso nuostatoms, Lietuvos aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 5 reikalavimams.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Apeliantas nurodo, kad skundžiama nutartimi teisėjas išreiškė savo valią atsisakyti priimti pareiškėjo procesinį dokumentą – reikalavimą, tačiau juridinę reikšmę turinčio procesinio dokumento nesurašė, nes Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nėra teismo nutarties, kuria būtų atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą pripažinti negaliojančiu vykdomąjį raštą ir grąžinti pinigus. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto atskirojo skundo motyvu nesutinka.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Ši norma pakartota CPK 6 straipsnyje ir Teismų įstatymo 1 straipsnyje. Teisingumas savo prigimtimi yra moralinė kategorija, matas, kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiksmai įvairiose gyvenimo srityse. Materialiuoju teisiniu požiūriu teisingumą galima apibūdinti kaip materialiosios teisės normų įgyvendinimą valstybės prievarta sprendžiant ginčus dėl teisės. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs ginčą, pasako, kuri šalis yra teisi, kurios reikalavimas pagrįstas. Teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik instancine teismų sprendimų peržiūrėjimo tvarka, o įsiteisėjęs sprendimas šalims įgyja res judicata galią ir turi būti vykdomas. Sprendimo nevykdant gera valia, galimas priverstinis jo vykdymas panaudojant valstybės prievartos aparatą. Nagrinėjamu atveju apeliantas skundžiamos nutarties neteisėtumą įrodinėja remdamasis Lietuvos profesinės saugos lygos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimais, nurodydamas, jog nutarties rezoliucinėje dalyje yra išreikšta tik valia atsisakyti pareiškėjo reikalavimą, tačiau tai nėra nutartis, kuria būtų atsisakyta priimti pareiškėjos reikalavimą pripažinti negaliojančiu vykdomąjį raštą ir grąžinti pinigus, tačiau minėti išaiškinimai nėra privalomi teismams, kuriais vadovaujantis jie turi priimti savo procesinius sprendimus. Priešingai nei nurodo apeliantas, skundžiamosios nutarties rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodytas teismo sprendimas pareiškėjo paduoto procesinio dokumento atžvilgiu, t.y. nutarta atsisakyti priimti pareiškėjo reikalavimą. CPK 185 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjo procesinį dokumentą ir prie jo pridėtus įrodymus, vadovaudamasis galiojančia teismo praktika tuo klausimu, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo procesinis dokumentas nenagrinėtinas teisme. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). CPK nuostatos nenumato galimybės nuginčyti vykdomąjį dokumentą atskirai nuo teismo sprendimo, kurio pagrindu vykdomasis raštas yra išduotas, todėl pareiškėjas šiuo atveju turi įstatyme numatytas galimybes pasinaudoti atitinkamo teismo procesinio dokumento apskundimo galimybe, siekti praleisto procesinio termino ar proceso atnaujinimo, pasinaudoti procesinio dokumento išaiškinimo galimybe, t.y. pasirinkti tinkamą savo galimai pažeistų teisių gynybos būdą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto procesinį dokumentą - pretenziją CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme.
CPK 291 straipsnyje numatyta nutarties turiniui keliami reikalavimai. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad nutartis yra motyvuota, atitinkanti CPK 291 straipsnio reikalavimus, pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus dėl kurių atsisako priimti pareiškėjo procesinį dokumentą ir kodėl pareiškėjo pretenzija yra nenagrinėtina teisme, pagrindžiant CPK normomis, teismo nutarimą, nutarties apskundimo tvarką ir terminus, todėl apeliacinės instancijos teismas apelianto atskirojo skundo argumentus dėl skundžiamos nutarties formos ir turinio reikalavimo neatitikimo teisės aktams atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl apelianto atskirojo skundo motyvų, susijusių su D. S. veiksmų teisėtumu ir atitinkamai priimtos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-01-01 nutarties motyvų, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir jų nenagrinėja, kadangi jie nėra ginčo nagrinėjimo dalykas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Henrichas Jaglinskis