Administracinė byla Nr. A-2087-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02133-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Green Line Shipping“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Green Line Shipping“ atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Green Line Shipping“ (toliau – ir UAB „Green Line Shipping“, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 18–23), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 3R-104(AG-77/02-2014) (toliau – ir VAGK  sprendimas Nr. 3R-104(AG-77/02-2014))  ir  įpareigoti VAGK iš naujo išnagrinėti UAB „Green Line Shipping“ 2014 m. vasario 28 d. skundą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis apskundė VAGK Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 4-1119 „Dėl finansavimo ir administravimo sutarties Nr. S-VP2-2.1-ŪM-02-K-01-133 nutraukimo ir lėšų grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 4-1119) ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 4-1120 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-669 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ekonomikos augimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 4-1120). VAGK nesutiko su pareiškėjo išdėstytais argumentais, kad Įsakymas Nr. 4-1119 yra nemotyvuotas ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. VAGK teigimu, Įsakymas Nr. 4-1119 ir viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir LVPA) 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvada vertintini kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamoji dalis yra įsakymas, o motyvuojamoji dalis yra tyrimo išvada.

Pareiškėjo nuomone, LVPA pateikė tik siūlymą, tačiau Lietuvos Respublikos ūkio ministerija nėra saistoma LVPA siūlymo ir savo nuožiūra gali priimti bet kurį iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 198.1–198.3 punktuose nurodytų sprendimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad ministerija kiekvienu atveju atlieka savarankišką vertinimą ir sprendžia, kiek pagrįstas pateiktas siūlymas, be to, realizuodama suteiktą diskrecijos teisę priimti galutinį sprendimą, ji nėra ribojama įgyvendinančiosios institucijos siūlymo, tačiau saistoma bendrųjų teisės principų, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų (LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2896/2011,2013 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 ir kt.). Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija)  privalėjo Įsakyme Nr. 4-1119 pateikti LVPA siūlymo vertinimą ir sutikimo ar nesutikimo su juo argumentus bei motyvuotai pagrįsti vieno iš Administravimo taisyklių 198.1–198.3 punktuose nurodytų sprendimų priėmimą.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad VAGK 2014 m. kovo 14 d. sprendime Nr. 3R-104(AG-77/02-2014) nepasisakė dėl apskųsto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 4-1120.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 73–77) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai esą Ūkio ministerija nėra saistoma LVPA siūlymo ir savo nuožiūra gali priimti bet kurį iš PAF taisyklių 198.1–198.3 punktuose nurodytų sprendimų, yra grindžiami LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2896/2011, kurioje priimant  sprendimą buvo  vadovautasi kitomis, tuo metu galiojusiomis Administravimo taisyklių 198 punkto nuostatomis (galiojo  iki 2012 m. gegužės 17 d.).

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad LVPA 2013 m. spalio 24 d. raštu Nr. R4-12651(13.1.5) „Dėl nustatyto Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimo (projekto kodas Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-01-133)“ pateikė Ūkio ministerijai priimtą sprendimą – 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-01-133/IT02 dėl pareiškėjo projekte „Tarpusavio skolų padengimo proceso valdymo informacinės sistemos diegimas“ (toliau – ir Projektas) nustatyto Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimo (toliau – ir LVPA. sprendimas dėl pažeidimo). LVPA sprendimas dėl pažeidimo ir Ūkio ministerijos sprendimas buvo priimti 2013 metais, t. y. pagal Administravimo taisyklių 198 punkto redakciją, galiojusią nuo 2012 m. gegužės 17 d. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 198 punktu, Ūkio ministerija ir (ar) kita valstybės institucija negali keisti Įgyvendinančios institucijos sprendimo dalies dėl pažeidimo konstatavimo ir netinkamos finansuoti išlaidų sumos, t. y. ši dalis privaloma. Ūkio ministerija laikėsi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, gavusi LVPA  sprendimą dėl pažeidimo, išnagrinėjo jį ir nekeisdama nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdama į sprendime dėl pažeidimo LVPA pateiktą pasiūlymą, priėmė Administravimo taisyklių 1881 punkte ir 198.1 papunktyje numatytą sprendimą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad administracinių aktų pagrindimai nebūtinai turi būti nurodyti pačiame skundžiamame sprendime. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad LVPA sprendimas dėl pažeidimo ir skundžiamas sprendimas turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamoji dalis yra ūkio ministro įsakymas, o motyvuojamoji dalis yra LVPA sprendimas dėl pažeidimo (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-2152/2013 ir Nr. A756-2046/2013). Pareiškėjo teiginys, kad VAGK nepasisakė  dėl Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 4-1120, neatitinka tikrovės, kadangi VAGK 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 3R-104(AG-77/02-2014) 4 puslapio 1 pastraipoje dėl Sprendimo Nr. 4-1120 yra pasisakyta. Atsakovo nuomone, VAGK  2014 m. kovo 14 d. sprendime teisingai nustatė, kad Ūkio ministerijos sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes iš Ūkio ministerijos sprendimo, jį skaitant kartu su LVPA sprendimu dėl pažeidimo, akivaizdu, kokiais faktais ir teisės normomis yra pagrįstas Ūkio ministerijos sprendimas. LVPA sprendime dėl pažeidimo pateikti konkretūs motyvai dėl taikomų poveikio priemonių pasirinkimo, argumentai išdėstyti išsamiai ir aiškiai, galima lengvai identifikuoti suinteresuotų asmenų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 5 d. sprendimu (b. l. 91–94) pareiškėjo UAB „Green Line Shipping“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VAGK 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 3R-104(AG-77/02-2014) (b. l. 24–28) teisėtumo ir pagrįstumo.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad LVPA pareiškėjo atžvilgiu 2013 m. spalio 18 d. priėmė pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-01-133/IT02 (VAGK bylos Nr. AG-77/02-2014 (toliau – ir VAGK byla) l. 26–29). Ūkio ministras 2013 m. gruodžio 31 d. priėmė įsakymą Nr. 4-1119 „Dėl finansavimo ir administravimo sutarties Nr. S-VP2-2.1-ŪM-02-K-01-133 nutraukimo ir lėšų grąžinimo“ (VAGK bylos l. 32–33) ir įsakymą Nr. 4-1120 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-669 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ekonomikos augimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“ (VAGK bylos l. 34). Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais įsakymais, 2014 m. vasario 11 d. kreipėsi į VAGK, prašydamas juos panaikinti (VAGK bylos l. 1–3). VAGK 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 3R-104(AG-77/02-2014) pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 24–28).

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka; 3 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu; kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje.

Bylai aktualios Administravimo taisyklių redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. gegužės 17 d.,198 punkte nustatyta, kad ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo jo gavimo dienos, išnagrinėja jį ir nekeisdamos nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdamos į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir (ar) pareikalauti grąžinti visas sumokėtas lėšas; 2) pakeisti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir (ar) sumažinti projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų, susijusių su įgyvendinančiosios institucijos nustatytu pažeidimu, dalimi ir (ar) susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį, taikant lėšų pervedimo būdą, ir (ar) išskaičiuoti sumokėtą lėšų dalį iš projekto vykdytojo pateikiamų mokėjimo prašymų; 3) pakeisti projekto finansavimo ir administravimo sutartį, tai yra sumažinti projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų, susijusių su įgyvendinančiosios institucijos nustatytu pažeidimu, dalimi, ir (ar) išskaičiuoti netinkamų finansuoti išlaidų sumą ar jos dalį iš projekto vykdytojo pateikiamų mokėjimo prašymų, jeigu lėšos projekto vykdytojui dar nesumokėtos.

Pasisakydamas dėl VAGK sprendimo dalies, susijusios su Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 4-1119 teisėtumo nagrinėjimu, teismas, remdamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, pripažino, kad nuo 2012 m. gegužės 17 d. įsigaliojus naujai Administravimo taisyklių 198 punkto redakcijai, LVPA yra įgalinta priimti nebe pasiūlymą, o sprendimą dėl pažeidimo. Ūkio ministerija negali keisti nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, ji turi atsižvelgti į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą ir priima vieną iš Administravimo taisyklių 198.1–198.3 punktuose nurodytų sprendimų. LVAT 2013 m. gruodžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013 yra išaiškinęs, kad LVPA pažeidimo tyrimo išvada ir Ūkio ministerijos įsakymas yra laikytini ir turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra įsakymas, o motyvuojamąja dalimi – LVPA pažeidimo tyrimo išvada. Be to, LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas nereikalaujama, jog individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2046/2013). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginį, esą Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 4-1119 yra nemotyvuotas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų,  atmetė kaip nepagrįstą ir pažymėjo, kad būtent LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvada pagrįstai pripažinta motyvuojamąja Įsakymo Nr. 4-1119 dalimi. Teismas pabrėžė, kad Ūkio ministras Įsakyme Nr. 4-1119 neprivalėjo pateikti LVPA siūlymo vertinimo ir sutikimo su juo argumentus, kadangi visi argumentai pateikti LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvadoje, kurių įsakyme neprivalu kartoti. Taigi, vertindamas LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvadą ir Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 4-1119 kartu, kaip vientisą dokumentą, teismas  konstatavo, kad yra akivaizdu, kokiais faktais ir teisės normomis yra pagrįstas priimtas sprendimas, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti Viešojo administravimo įstatymo  8 straipsnio pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu esą  VAGK nepasisakė dėl jo apskųsto Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 4-1120. Konstatavo, kad VAGK 2014 m. kovo 14 d. sprendime Nr. 3R-104(AG-77/02-2014) pagrįstai pripažinta, jog Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 4-1120 yra išvestinis iš Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 4-1119, todėl Įsakymą Nr. 4-1119 pripažinus teisėtu, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl Įsakymo Nr. 4-1120 teisėtumo ir pagrįstumo.

Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VAGK 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 3R-104(AG-77/02-2014) yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Pripažinęs, jog reikalavimas įpareigoti VAGK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, teismas, atmetęs pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą kaip nepagrįstą, atmetė ir antrąjį reikalavimą.

III.

Pareiškėjas UAB „Green Line Shipping“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 98–101) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, pagrįstomis LVAT administracinėje byloje Nr.A143-2152/2013 pateiktais išaiškinimais, kad LVPA išvada ir atsakovo įsakymas laikytini ir turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra įsakymas, o motyvuojamąja dalimi – LVPA tyrimo išvada. Apeliantas, akcentuodamas teismų jurisprudencijos tęstinumo svarbą, pažymi, jog savo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, grindė LVAT administracinėse bylose Nr. A566-2896/2011 ir Nr. A502-940/2013 pateiktais išaiškinimais, kad ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos pasiūlymą, nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų, išnagrinėja jį ir priima vieną iš sprendimų, numatytų Administravimo taisyklių 198.1–198.4 punktuose. Aiškinant šią teisės normą yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog ministerija atlieka savarankiška vertinimą ir sprendžia, kiek pagrįstas pateiktas siūlymas. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose bylose (LVAT 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013, 2014 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-814/2014 ir kt.). Apeliantas atkreipia dėmesį į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, kurioje aptarti individualaus administracinio akto požymiai. Atsižvelgiant į nurodytose bylose pateiktus išaiškinimus, galima daryti išvadą, kad jeigu LVPA išvada būtų laikoma vientiso administracinio akto motyvuojamąja dalimi, o ne savarankišku administraciniu aktu, ši išvada  tiesiogiai nesukeltų jokių teisinių pasekmių ir ji negalėtų būti ginčo administraciniame teisme objektu. Pačioje išvadoje nurodyta, kad ji skundžiama Lietuvos Respublikos finansų ministerijai. Dėl šios išvados teisėtumo yra nagrinėjama administracinė byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme (bylos teisminio proceso Nr. 3-61-3-01930-2014-3). Šią bylą išnagrinėjęs teismas nematė reikalo palaukti sprendimo byloje dėl LVPA išvados (ginčijamo administracinio akto motyvuojamosios dalies). Apelianto įsitikinimu, bylos išsprendimas konstatuojant administracinio akto rezoliucinės dalies teisėtumą, kuomet tebevyksta teisminis ginčas dėl motyvuojamosios dalies, tėra tik formalus teisingumo vykdymo imitavimas. Taigi, byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis apeliantas išskiria du, jo manymu, akivaizdžius dalykus: pirma, LVPA išvada yra savarankiškas administracinis aktas, kas tuo pačiu leidžia konstatuoti atsakovo Įsakymo Nr. 4-1119 neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams; antra, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas be jokio pagrindo ir motyvų nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Apeliantas nesutinka su teismo motyvu, kad Ūkio ministro Įsakymas Nr. 4-1120 yra išvestinis iš Įsakymo Nr. 4-1119. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Įsakymu Nr. 4-1120 buvo pripažintas netekusiu galios Ūkio ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-669 4-as punktas, kurio pagrindu buvo skirtas finansavimas apelianto Projektui. Panaikinus Įsakymo Nr. 4-1120 4-ą punktą, sukuriama teisinė situacija, kuri įgalina teigti, kad atsakovas jokio finansavimo apeliantui niekada nebuvo teikęs, t. y. apeliantas atsakovo jam išmokėtais pinigais disponavo nesant tam jokio pagrindo. Net LVPA išvadoje nepateikta jokių argumentų, kurie leistų suprasti, dėl kokių priežasčių ir kodėl atsakovo 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-669 4-as punktas yra pripažįstamas netekusiu galios ir kokius teisinius padarinius tai sukelia. Joks teisės aktas teismui nesuteikia teisės atsisakyti nagrinėti kokį nors pareiškėjo reikalavimą, jeigu pagal įstatymus jis nagrinėtinas teisme.

Apeliantas informuoja teismą, kad atsakovas savo reikalavimo teisę, kylančią iš finansavimo sutarties, yra perleidęs valstybės įmonei Turto bankui, kurio teisėms ir pareigoms įtakos gali turėti šioje byloje priimtas sprendimas, dėl to spręstinas klausimas dėl šios įmonės įtraukimo dalyvauti byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Atsakovas Ūkio ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 116–123) atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais  esą LVPA išvada yra savarankiškas administracinis aktas. Atsakovas pabrėžia, kad Ūkio ministerija, išnagrinėjusi LVPA sprendimą dėl pažeidimo, nenustatė jokių neatitikimų tarp LVPA nustatytų pažeidimų ir LVPA sprendimo dėl pažeidimo 7.1 papunktyje nurodytų pažeistų teisės aktų. Be to, Ūkio ministerija visiškai sutiko su LVPA sprendimo dėl pažeidimo 7.3 papunktyje išsamiai nurodytomis faktinėmis pažeidimo aplinkybėmis, todėl nekeitė nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdama į sprendime dėl pažeidimo LVPA pateiktą pasiūlymą, priėmė Administravimo taisyklių 1881 punkte ir 198.1 papunktyje numatytą sprendimą. Todėl atsakovas laikosi nuomonės, kad Ūkio ministro  2013 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 4-1119 ir įsakymas Nr. 4-1120 yra teisėti ir pagrįsti, nes Ūkio ministerija priimdama sprendimą laikėsi Viešojo administravimo įstatymo bei nepažeidė kitų teisės aktų reikalavimų. Ūkio ministerija, prieš priimdama sprendimą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.217 straipsnio 1 dalimi (Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas) ir 6.218 straipsnio 1 dalimi (Šio kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų), 2013 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (19.2-52)-3-6684 pritarė LVPA siūlymui nutraukti 2010 m. vasario 18 d. projekto „Tarpusavio skolų padengimo proceso valdymo informacinės sistemos diegimas“, projekto kodas Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-01-133, finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP2-2.1-ŪM-02-K-01-133 (toliau – ir Sutartis) bei informavo pareiškėją, kad po 30 dienų nuo šio rašto gavimo Sutartis bus nutraukta. Kadangi Ūkio ministerija visiškai sutiko su LVPA sprendimu dėl pažeidimo, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, kad pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebūtinai turėtų būti perkėlinėjami į administracinį aktą, tų pačių duomenų dubliavimas keliose vietose būtų perteklinis, prieštaraujantis gero administravimo principui (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-633/2008). Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjo atstovas aiškiai nurodė, kad jam yra žinomos aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas Ūkio ministerijos sprendimas. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog LVPA sprendimas dėl pažeidimo ir Ūkio ministerijos sprendimas laikytini ir turi būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra ūkio ministro įsakymas, o motyvuojamąja dalimi – LVPA sprendimas dėl pažeidimo (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-2152/2013 ir Nr. A756-2046/2013). Ūkio ministerijos sprendime yra aiškiai suformuluotos teisės ir pareigos, jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes iš Ūkio ministerijos sprendimo, jį skaitant kartu su LVPA sprendimu dėl pažeidimo, akivaizdu, kokiais faktais ir teisės normomis yra pagrįstas Ūkio ministerijos sprendimas. LVPA sprendime dėl pažeidimo pateikti konkretūs motyvai dėl taikomų poveikio priemonių pasirinkimo, argumentai išdėstyti išsamiai ir aiškiai, galima lengvai identifikuoti pareiškėjo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nėra pagrindo naikinti Ūkio ministerijos sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas  skundą administraciniam teismui pateikė nesutikdamas su VAGK 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 3R-104(AG-77/02-2014), kuriuo VAGK atmetė UAB „Green Line Shipping“ 2014 m. vasario 10 d. skundą dėl Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 4-1119 „Dėl finansavimo ir administravimo sutarties Nr. S-VP2-2.1-ŪM-02-K-01-133 nutraukimo ir lėšų grąžinimo“ ir 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 4-1120 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-669 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ekonomikos augimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“  panaikinimo.

VAGK, atsižvelgdama į  pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. skundo argumentus, kad pareiškėjas šiuos aktus ginčijo jų atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams aspektu, taip pat teigė, kad Ūkio ministras  skundžiamus aktus priėmė nesulaukęs sprendimo dėl UAB „Green Line Shipping“ skundo, paduoto Finansų ministerijai dėl LVPA pažeidimo tyrimo išvados, pareiškėjo skundą nagrinėjo tik šiais aspektais.

Išanalizavusi Administravimo taisyklių 1881, 1882, 191,195,197,198 punktus ir  konstatavusi, kad LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvada ir  Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 4-1119 turi būti vertinami kaip vientisas dokumentas (LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvada motyvuojami dalis, o Įsakymas  Nr. 4-1119 sprendžiamoji dalis), VAGK  pareiškėjo argumentus esą Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 4-1119 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, atmetė kaip nepagrįstus. Ūkio ministro Įsakymą Nr. 4-1120 VAGK vertino kaip išvestinį iš Įsakymo Nr. 4-1119, t.y. nustačiusi, kad netenkintinas pagrindinis skundo reikalavimas, netenkino ir išvestinio reikalavimo. Be to, VAGK sprendime konstatavo, kad Ūkio ministerija, nelaukdama  pareiškėjo inicijuoto ginčo dėl LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvados baigties Finansų ministerijoje, teisės aktų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, iš esmės sutiko su VAGK sprendimo argumentais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo skundą atmetė iš esmės sutikdamas su VAGK  sprendimo motyvais, apeliaciniame skunde, kaip ir skunde VAGK bei  Vilniaus apygardos administraciniam teismui, laikosi pozicijos, kad LVPA  pažeidimo tyrimo išvada yra savarankiškas  administracinis aktas, ši išvada nelaikytina  Ūkio ministro  Įsakymo Nr. 4-1119  motyvuojamąja dalimi, todėl Ūkio ministro  Įsakymas Nr. 4-1119  neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Administravimo taisyklių (Vyriausybės 2012 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr.510 redakcija, galiojanti nuo 2012  m. gegužės 17 d.) 1881 punktas nustato, kad visais šiose Taisyklėse nustatytais atvejais sprendimus dėl išmokėtų projekto finansavimo lėšų ir (ar) kitų lėšų susigrąžinimo priima ministerija ir (arba) kita valstybės institucija arba įgyvendinančioji institucija (jeigu jos vadovas yra asignavimų valdytojas).

             Administravimo taisyklių 193- 199 punktai reglamentuoja pažeidimų tyrimo ir nustatymo procedūrą. Pagal šio teisės akto nuostatas įtariamus pažeidimus tiria ir nustato įgyvendinančioji institucija, vadovaudamasi Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nuostatomis (195 punktas). Pagal Administravimo taisyklių 197 punktą įgyvendinančioji institucija, atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, kurio, jos nuomone, ištaisyti neįmanoma, priima sprendimą dėl nustatyto pažeidimo (toliau vadinama – sprendimas dėl pažeidimo), kuriame nurodomos su nustatytu pažeidimu susijusios faktinės aplinkybės, netinkamų finansuoti išlaidų suma ir pateikiamas vienas iš šių pasiūlymų ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai: nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir (ar) susigrąžinti visas sumokėtas lėšas (197.1.punktas); pakeisti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir (ar) sumažinti projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi ir (ar) susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį, taikant lėšų pervedimo būdą, ir (ar) išskaičiuoti sumokėtą lėšų dalį iš projekto vykdytojo teikiamuose mokėjimo prašymuose nurodytos sumos (197.2.punktas);  pakeisti projekto finansavimo ir administravimo sutartį, tai yra sumažinti projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi, ir (ar) išskaičiuoti netinkamų finansuoti išlaidų sumą ar jos dalį iš projekto vykdytojo teikiamuose mokėjimo prašymuose nurodytos sumos, jeigu lėšos projekto vykdytojui dar nesumokėtos (197.3 punktas).

Įgyvendinančioji institucija, priėmusi sprendimą dėl pažeidimo, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos teikia jo kopiją ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai ir projekto vykdytojui. Nesutinkantis su įgyvendinančiosios institucijos veiksmais ar neveikimu, susijusiais su sprendimo dėl pažeidimo priėmimu, ar sprendimu dėl pažeidimo projekto vykdytojas gali skųstis šių Taisyklių 211 ir 212 punktuose nustatyta tvarka (1971 punktas).

Pagal Administravimo taisyklių 211 punktą pareiškėjas ir projekto vykdytojas turi teisę apskųsti vadovaujančiajai institucijai įgyvendinančiosios institucijos veiksmus ar neveikimą, susijusius su projekto atitikties bendriesiems atrankos kriterijams (išskyrus juos detalizuojančius reikalavimus, nustatytus projektų finansavimo sąlygų aprašuose) vertinimu, sprendimo dėl pažeidimo priėmimu, per 10 darbo dienų nuo tos dienos, kurią jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokius įgyvendinančiosios institucijos veiksmus ar neveikimą. Vadovaujančioji institucija, nusprendusi, kad skundas pagrįstas, raštu įpareigoja įgyvendinančiąją instituciją imtis atitinkamų veiksmų ir nustato veiksmų atlikimo terminus. Pagal Administravimo taisyklių 212 punktą  pareiškėjas ar projekto vykdytojas, nesutinkantis su įgyvendinančiosios institucijos, ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos ar vadovaujančiosios institucijos sprendimais, gali juos apskųsti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

            Administravimo taisyklių 198 punkte nustatyta, kad ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo jo gavimo dienos, išnagrinėja jį ir nekeisdamos nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdamos į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą, priima vieną iš šių sprendimų:  nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir (ar) pareikalauti grąžinti visas sumokėtas lėšas (198.1punktas);  pakeisti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir (ar) sumažinti projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų, susijusių su įgyvendinančiosios institucijos nustatytu pažeidimu, dalimi ir (ar) susigrąžinti sumokėtų lėšų dalį, taikant lėšų pervedimo būdą, ir (ar) išskaičiuoti sumokėtą lėšų dalį iš projekto vykdytojo pateikiamų mokėjimo prašymų (198.2 punktas); pakeisti projekto finansavimo ir administravimo sutartį, tai yra sumažinti projekto finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų, susijusių su įgyvendinančiosios institucijos nustatytu pažeidimu, dalimi,  ir (ar) išskaičiuoti netinkamų finansuoti išlaidų sumą ar jos dalį iš projekto vykdytojo pateikiamų mokėjimo prašymų, jeigu lėšos projekto vykdytojui dar nesumokėtos (198.3 punktas). Jeigu ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai gavus įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo ir jį nagrinėjant ar jau išnagrinėjus paaiškėja naujų aplinkybių, kurių įgyvendinančioji institucija nenagrinėjo nustatydama pažeidimą, ministerija ir (ar) kita valstybės institucija nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo įgyvendinančiosios institucijos sprendimo dėl pažeidimo gavimo dienos, paprašo įgyvendinančiąją instituciją įvertinti paaiškėjusias naujas aplinkybes ir, jeigu būtina, atitinkamai pakeisti sprendimą dėl pažeidimo (1981 punktas).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 8 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-1512-556/2015, be kita ko pažymėjo, kad netinkamomis finansuoti išlaidų pripažinimo ir sprendimo atitinkamas lėšas susigrąžinti priėmimo procedūroje kiekviena iš institucijų – Finansų ministerija, Agentūra ir Ūkio ministerija – turi aiškiai paskirstytas funkcijas ir atsakomybę. Agentūra yra įgyvendinančioji institucija (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 3.1.2. p. ir šių taisyklių priedo 3.1. p.), Finansų ministerija – vadovaujančioji institucija (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 2 p.), o Ūkio ministerija – tarpinė institucija (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 3.1.1 p. ir šių taisyklių priedo 3.1. p.), kuri užduotis vykdo vadovaujančios institucijos atsakomybe ir kuriai, be kita ko, yra pavesta priimti sprendimus dėl ES fondų lėšų, išmokėtų pažeidžiant ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, grąžinimą (Atsakomybės paskirstymo taisyklių 7.4.2. p., Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 1881 p.). Institucijų funkcijų suskirstymo aspektu taip pat pasisakyta LVAT nutartyse administracinėse bylose Nr.A146-1561/2014, Nr. A858-1927/2014.

            LVAT jurisprudencijoje analogiško pobūdžio bylose laikomasi nuostatos, kad įgyvendinančios institucijos (LVPA)  pažeidimo tyrimo išvada ir Ūkio ministro sprendimas (įsakymas)  dėl pažeidimo  laikytinas vientisu dokumentu, t.y. LVPA  pažeidimo tyrimo išvada laikytina Ūkio ministerijos sprendimo motyvuojamąja dalimi (LVAT 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013, LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis  administracinėje byloje Nr. A756-2046/2013). LVAT savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad ginčas dėl įgyvendinančiosios institucijos pažeidimo tyrimo išvados nenagrinėtinas teisme. Įgyvendinančiosios institucijos sprendimas, kuriuo ministerijai teikiamas siūlymas sumažinti finansavimą, laikytinas tik tarpiniu sprendimu, kurį įvertinusi ministerija (ginčo atveju Ūkio ministerija) priima galutinį sprendimą. Pareiškėjo nesutikimo su Pažeidimo tyrimo išvada argumentai (bet ne kaip savarankiški reikalavimai) nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka ginčijant galutinį sprendimą (LVAT 2013 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-59/2013, 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-344/2013, 2013 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-459/2013), t. y. ginčijant Ūkio ministro įsakymus.

            Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad  teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į  Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati (tos pačios įstatymo redakcijos) įstatymo norma. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju teisės norma yra taikoma  konkrečių faktinių bylos aplinkybių  ir  iškeltų  reikalavimų  kontekste.

            Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimas, priešingai nė teigia apeliantas, atitinka minėtą dominuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su VAGK sprendimu, kad LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvada ir  Ūkio ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 4-1119 vertintini  kaip vientisas dokumentas (LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvada motyvuojami dalis, o Įsakymas Nr. 4-1119 sprendžiamoji dalis), todėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai nepažeisti Įsakymo Nr. 4-1119 įžanginėje dalyje nurodyta, kad šis administracinis aktas priimtas vadovaujantis LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvada, kurioje Agentūra  dėl nustatytų pažeidimų pripažino netinkamomis finansuoti 415 000,00 Lt, iš jų 207 500,00 Lt ES fondų lėšų. Taigi LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvada yra Įsakymo Nr. 4-1119 sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Įsakymą Nr. 4-1119 ir LVPA pažeidimo tyrimo išvadą kaip vientisą dokumentą turi vertinti visi suinteresuoti asmenys, tarp jų ir apeliantas. Šiame kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai atitinkamo administracinio akto  motyvuojamąja dalimi laikytinas kitas dokumentas, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme yra svarbi aplinkybė, ar tas dokumentas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, ar taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad 2013 m. spalio 18 d. LVPA  pažeidimo tyrimo išvada atitinka minėtus reikalavimus. Šiame dokumente aiškiai nurodyta kokius pažeidimus tyrimo metu nustatė įgyvendinančioji institucija, pažeidimai kvalifikuoti pagal konkrečias teisės normas, aiškiai nurodyta dėl kokių priežasčių įgyvendinančioji institucija pripažįsta visą Projekto tinamų finansuoti išlaidų dydį 415 000,00 Lt  netinkamu finansuoti, o Projekto vykdytojui jau išmokėtų ES lėšų dalį (207 500,00 Lt) susigrąžintinomis.  Įgyvendinančioji institucija priėmė Administravimo taisyklių 197.1 punkte numatytą sprendimą -nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir (ar) susigrąžinti visas sumokėtas lėšas, o Ūkio ministras visiškai sutikdamas  su LVPA  pažeidimo tyrimo išvada priėmė Administravimo taisyklių 198.1 punkte numatytą sprendimą - nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį ir (ar) pareikalauti grąžinti visas sumokėtas lėšas.

Apelianto nurodytose administracinėse bylose LVAT priimtais procesiniais sprendimais nagrinėjamoje byloje negali būti remiamasi, nes apelianto nurodytoje administracinėje byloje   Nr. A566-2896/2011 buvo nagrinėjamas ginčas taikant Administravimo taisyklių nuostatas, galiojusias iki pakeitimų, atliktų Vyriausybės 2012 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr.510, o  LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013 priėmė iš esmės atsižvelgdamas į  nutartį administracinėje byloje Nr. A566-2896/2011.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir VAGK sprendimų argumentais, kad Įsakymas Nr. 4-1120 yra išvestinis iš  Įsakymo Nr. 4-1119, todėl Įsakymo Nr. 4-1119 palikimas galioti lemia tai, kad paliekamas galioti ir išvestinis administracinis aktas. Ūkio ministro Įsakymas Nr. 4-1119 nutraukti  Sutartį lėmė Įsakymo  Nr. 4-1120 priėmimą, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios  Ūkio ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-669 4- punktas, kuriuo buvo skirtas  finansavimas apelianto Projektui.

Dėl apelianto nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė sprendimą nelaukdamas kol bus priimtas procesinis sprendimas administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01930-2014-3), kurioje buvo nagrinėjamas UAB  „Green Line Shipping“ inicijuotas administracinis ginčas  dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (24.16-02)-5K-1324829-5K-1326441-6K-1401911, priimto išnagrinėjus  UAB  „Green Line Shipping“ skundą dėl LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvados, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nestabdydamas nagrinėjamos bylos, procesinės teisės normų nepažeidė. Teismas gali sustabdyti bylą esant  vienam iš ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose nurodytų pagrindų, tarp jų  kai negalima  nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta  kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Nagrinėjamu atveju  administracinė byla (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01930-2014-3) pagal ginčo esmę nebuvo tokio pobūdžio, kad teismas negalėtų nagrinėti administracinės bylos  dėl  VAGK priimto  sprendimo kol nebus išnagrinėta administracinė byla (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01930-2014-3), kurioje pareiškėjas Administravimo taisyklių  212  punkte nustatyta tvarka  apskundė teismui Finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (24.16-02)-5K-1324829-5K-1326441-6K-1401911.

             Pagal teismų  informacinės sistemos LITEKO duomenis, administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01930-2014-3) teismų priimti sprendimai yra įsiteisėję. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS-1361-556/2015) paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo  2015 m. spalio 19 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ  101 straipsnio 1 punktu,  nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo  UAB  „Green Line Shipping“ skundą dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (24.16-02)-5K-1324829-5K-1326441-6K-1401911 panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje pritarė  pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Finansų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. (24.16-02)-5K-1324829-5K-1326441-6K-1401911  negali būti ginčo  administracinėje byloje dalykas. Konstatavo, kad  pareiškėjui realias teisines pasekmes sukelia galutinis sprendimas (Ūkio ministro įsakymas) dėl projekto finansavimo ir administravimo sutarties bei lėšų grąžinimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT yra pažymėjęs, jog pareiškėjo nesutikimo su Agentūros procedūriniu sprendimu argumentai (bet ne savarankiški reikalavimai) gali būti nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka ginčijant galutinį sprendimą, todėl atsisakant priimti pareiškėjo skundą (nutraukiant bylą), jam nėra užkertamas kelias į teisminę gynybą.

Pagal minėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką suinteresuotas asmuo, paduodamas skundą teismui dėl galutinio sprendimo, kuris  jam sukelia materialines teisines pasekmes (Ūkio ministro įsakymo, priimto pagal Administravimo taisyklių  198 punktą), gali išdėstyti savo nesutikimo motyvus ir dėl tarpinių aktų (įgyvendinančiosios ir  vadovaujančiosios institucijų tos pačios administracinės procedūros sprendimų). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas šioje byloje neišdėstė jokių nesutikimo argumentų su LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvada, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, taip pat ir apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti ir vertinti iš esmės LVPA 2013 m. spalio 18 d. pažeidimo tyrimo išvadoje  konstatuotų pažeidimų.

Dėl apelianto nurodytos aplinkybės, kad atsakovas savo reikalavimo teisę, kylančią iš finansavimo sutarties, yra perleidęs valstybės įmonei Turto bankui, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui nėra procesinių kliūčių su šiame teisminiame procese priimtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais  supažindinti Turto banką.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimas paliekamas  nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Green Line Shipping“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė