Administracinė byla Nr. eA-119-492/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02886-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.4; 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Tarnybinių ginčų komisijos (toliau – Ginčų komisija) 2021 m. liepos 30 d. sprendimą dalyse dėl atsisakymo nagrinėti jo prašymą ir dėl išlaidų kompensavimo; 2) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir VTM) direktorės 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 1P(V) - 407 „Dėl V. D. pareigų atlikimo vietos nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas); 3) grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) kelio postą, kuris yra arčiau jo gyvenamosios vietos, tolimesniam darbui (duomenys neskelbtini) pareigose; 4) kompensuoti pareiškėjui visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, nuo 2020 m. spalio 12 d. iki bus perkeltas į aukščiau paminėtą darbo vietą; 5) kompensuoti pareiškėjui už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius; 6) priteisti patirtas išlaidas, jei tokių būtų.
2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:
2.1. Skundžiamu Įsakymu pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 12 d. pradėjo eiti (duomenys neskelbtini) pareigas Vilniaus krovinių poste „Savanoriai“. Pareiškėjo deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nuo gyvenamosios vietos iki darbo vietos atstumas yra apie 140 km, kelionės trukmė – apie 2.10 val. Pareiškėjo finansinės išlaidos kurui nuo 2020 m. spalio 12 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. sudarė 4 307,54 Eur, tačiau pareiškėjui už šį laikotarpį buvo kompensuota tik 1 441,99 Eur suma. Pareiškėjas patyrė 2 865,55 Eur finansinių nuostolių dėl kuro išlaidų, neįskaitant nuosavo automobilio amortizavimo išlaidų, fizinio išsekimo, rizikos veiksnių kelyje, kai kiekviena darbo diena (nuo išvykimo iki grįžimo) trunka apie 13 val.
2.2. Pareiškėjui buvo taikomas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2019 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 1B-320 „Dėl Muitinės postų pareigūnų pareigų atlikimo vietos nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5.2 papunktis, kuris jam yra neaiškus, nesuprantamas ir žeminantis.
2.3. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 31 d. tarnybiniu raštu „Dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo“ kreipėsi į VTM direktorę išaiškinti jo darbo vietos pakeitimą, tačiau direktorės pateiktame 2021 m. sausio 26 d. atsakyme Nr. (6.1/1)-2V-1045 „Dėl tarnybinio rašto“ nebuvo pateiktas aiškus ir tikslus atsakymas į jo užklausimus ir prašymus. Pareiškėjas 2021 m. vasario 25 d. tarnybiniu raštu kreipėsi į Muitinės departamento generalinį direktorių, nurodydamas savo faktinę gyvenamąją vietą, atstumą iki darbovietės ir kelionės trukmę, tačiau generalinis direktorius 2021 m. kovo 29 d. atsakyme Nr. (5.34)3B-1808 „Dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo“ taip pat nepateikė aiškaus ir tikslaus atsakymo. Pareiškėjas 2021 m. kovo 25 d. pakartotinai kreipėsi į Muitinės departamento generalinį direktorių, kuris 2021 m. balandžio 30 d. atsakyme Nr. (5.34)3B-2525 „Dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo ir kuro sąnaudų kompensavimo“ nepateikė aiškaus ir tikslaus atsakymo.
2.4. Pareiškėjas 2021 m. vasario 28 d. pateikė skundą Ginčų komisijai dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo ir kuro sąnaudų kompensavimo išaiškinimo. Ginčų komisiją priėmė 2021 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 8P-1459 „Dėl Vilniaus teritorinės muitinės krovinių posto „Savanoriai“ (duomenys neskelbtini) V. D. skundo ir patikslinto skundo Tarnybinių ginčų komisijai“, kuriame nėra aiškaus atsakymo į jo pateiktą skundą. Ginčų komisija atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą panaikinti Įsakymą, kadangi prašymas pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 71 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, o prašymą dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo atmetė kaip nepagrįstą.
2.5. Pareiškėjas nesutinka, kad jis praleido terminą Įsakymui apskųsti, bei nurodo, kad jis per Įsakymo apskundimo terminą nedelsdamas kreipėsi į Muitinės departamentą. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Įsakymas yra tęstinio pobūdžio, kadangi šiuo Įsakymu iki šiol pažeidžiamos pareiškėjo teisės, todėl pareiškėjas turi teisę skųsti Įsakymą. Pripažinus Įsakymą neteisėtu, pripažintina, kad dėl Įsakymo įgyvendinimo susidariusios su pareiškėjo vykimu į / iš darbo vietą susijusios išlaidos turi būti kompensuotos.
2.6. Įsakymą priėmęs subjektas akivaizdžiai ignoravo Tvarkos aprašo 6 punktą, nustatantį, jog Muitinės postų pareigūnų pareigų atlikimo vieta nustatoma ar keičiama įvertinus muitinės postų darbo krūvius, reikiamos kvalifikacijos personalo poreikius konkrečiame muitinės poste, atstumą nuo muitinės posto pareigūno faktinės gyvenamosios vietos iki pareigų atlikimo vietos ir kitas aplinkybes, reikšmingas užtikrinant muitinės postui pavestų funkcijų vykdymą, kadangi pareiškėją perkėlus į postą, kuris nuo gyvenamosios vietos iki darbo vietos yra nutolęs net 140 km, nebuvo įvertintas ne tik asmeniui tenkantis kasdienis (neproporcingas) fizinis krūvis, bet ir nepagrįstai didelė finansinė našta (kuro sąnaudos, asmeninio automobilio naudojimas / amortizacija), kuri apskritai nekompensuojama, visą naštą perkeliant pareigūnui.
2.7. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesilaikė gero administravimo principo, nes priimdamas Įsakymą neįvertino svarbių aplinkybių, ir dėl to yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės.
2.8. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
2.9. Įsakymas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, užtikrinančios objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
2.10. Pareiškėjo pareigų atlikimo vietą nustatė įgaliotas teritorinės muitinės įstaigos vadovas, kuris, būdamas atsakingas už muitinės įstaigos pavestų funkcijų įgyvendinimą, privalo spręsti žmogiškųjų išteklių paskirstymo tarp muitinės postų tvarką. Muitinės pareigūnas nėra priimamas į konkretaus muitinės posto pareigūno pareigas ir nepasirenka pageidaujamos pareigų atlikimo vietos, kadangi muitinės pareigūno pareigų atlikimo vieta gali būti nustatoma visoje teritorinės muitinės veiklos zonoje.
2.11. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo nustatyti pareigų atlikimo vietą ne toliau kaip 80 kilometrų į vieną pusę nuo (duomenys neskelbtini) miesto, pažymėjo, kad VTM veiklos zonoje yra tik vienas tokiu atstumu nuo (duomenys neskelbtini) miesto nutolęs postas (VTM (duomenys neskelbtini) kelio postas), o šiam postui (duomenys neskelbtini)pareiškėjui, į kurio pareigas įėjo ir muitinės posto darbo organizavimas, kontroliavimas ir kt., VTM (duomenys neskelbtini) kelio poste buvo nustatyta nemažai muitinės posto darbo organizavimo trūkumų. Šiuo metu VTM (duomenys neskelbtini) kelio posto (duomenys neskelbtini) pareigos yra užimtos, į jas atrankos būdu buvo paskirtas kitas asmuo.
2.12. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl kompensavimo tvarkos) 2.2.2 papunktyje nustatytas maksimalus kelionės išlaidų dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį – jis negali viršyti 0,63 nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Pareiškėjui buvo kompensuotas maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis, todėl kompensuoti kitas pareiškėjo patirtas išlaidas nėra teisinio pagrindo. Teisės aktai nenustato vykimo į nuolatinę darbo vietą ir iš jos laiko įskaitymo į darbo laiką, todėl kompensuoti viršvalandžius, susidariusius už vykimą į nuolatinę darbo vietą ir iš jos, nėra teisinio pagrindo.
2.13. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo prašymu atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo paduoti.
3. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad Įsakymo šioje administracinėje byloje neginčija, jis nesutinka su Ginčų komisijos sprendimu. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ 18 ir 19 punktai ir Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 48 ir 49 straipsnių nuostatoms.
4. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjui Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 (toliau – ir Aprašas), 2.2.2 punktas nebuvo taikomas.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad VTM direktorius 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 1P(V)-407 „Dėl V. D. pareigų vietos nustatymo“ nuo 2020 m. spalio 12 d. V. D. pareigų atlikimo vietą nustatė VTM krovinių poste „Savanoriai“. Teismas išsamiai aptarė pareiškėjo tarnybinių raštų, kuriais jis kreipėsi į atsakovą dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo ir dėl važiavimo išlaidų kompensavimo, bei pareiškėjui VTM direktoriaus ir Departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo pateiktų atsakymų turinį, taip pat pareiškėjo kreipimosi į Ginčų komisiją turinį bei Ginčo komisijos sprendimą atsisakyti nagrinėti V. D. prašymą panaikinti VTM direktoriaus Įsakymą; atmesti prašymą dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo kaip nepagrįstą; siūlyti VTM vadovybei ieškoti galimybių skirti V. D. tarnybinį transportą vykimui į tarnybos vietą ir iš jos (kol V. D. pareigų atlikimo vieta bus nustatyta kitame Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniame vienete negu V. D. gyvenamoji vieta).
7. Teismas, vadovaudamasis Statuto 71 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, pažymėjo, kad VTM direktoriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo nustatyta kita pareigų vieta, priimtas 2020 m. rugsėjo 29 d., pareiškėjas apie įsakymo priėmimą sužinojo jo priėmimo dieną, o į Ginčų komisiją kreipėsi tik 2021 m. gegužės 31 d. ir liepos 9 d., t. y. praleidęs Statute nustatytą terminą.
8. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas po Įsakymo priėmimo į darbdavį su tapačiais reikalavimais kreipėsi net keturis kartus – 2020 m. gruodžio 31 d., 2021 m. vasario 25 d., 2021 m. kovo 25 d. ir 2021 m. gegužės 31 d., tačiau į Ginčų komisiją nustatytais terminais nesikreipė, sprendė, kad Ginčų komisija nagrinėjamu atveju pagrįstai neatnaujino skundo dėl Įsakymo padavimo termino, kadangi pareiškėjas terminą praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, svarbiomis. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad pažeidimas, kilęs iš Įsakymo, yra tęstinio pobūdžio.
9. Teismas atkreipė dėmesį, jog Ginčų komisija, net ir neatnaujinusi termino reikalavimui dėl VTM direktoriaus Įsakymo panaikinimo, sprendime detaliai aptarė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančius muitinės pareigūnų tarnybos vietos nustatymą, ir pateikė aiškų ir pagrįstą paaiškinimą dėl pareiškėjo darbo vietos pakeitimo.
10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 69 straipsnio 6 dalies, Aprašo 5, 8 punktų, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 papunkčio nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjui buvo galima kompensuoti tik teisės aktuose nustatytą maksimalų kelionės išlaidų kompensacijos dydį. Teismas, įvertinęs pareiškėjo važiavimo išlaidų suvestinių duomenis, padarė išvadą, jog pareiškėjui kelionės išlaidos į darbo vietą ir atgal buvo išmokamos vadovaujantis Apraše nustatytu maksimalaus kelionių išlaidų kompensacijos dydžiu, todėl konstatavo, jog VTM direktorius neturėjo pagrindo kompensuoti kitų V. D. patirtų išlaidų ir nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių pareigūnų kelionės išlaidų kompensavimą, nuostatų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad Ginčų komisija pagrįstai pareiškėjo reikalavimą kompensuoti visas važiavimo išlaidas atmetė kaip nepagrįstą.
11. Teismas, įvertinęs Statuto 7 straipsnio 3 dalies, 46 straipsnio, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, konstatavo, jog vykimo į nuolatinę darbo vietą ir iš jos laikas neįskaitomas į darbo laiką, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui kompensuoti už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėjo, kad jam nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų konstitucingumo, pareiškėjo nurodyti teiginiai sietini ne su jo nurodytų teisės normų prieštaravimu Konstitucijai, o su jo individualiu situacijos įvertinimu. Nesutikimas su padarytomis išvadomis bei teisės normų aiškinimu bei taikymu teismo sprendime savaime nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl vienų ar kitų minėtų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl atmetė šį pareiškėjo prašymą.
13. Teismas pripažino, kad skundžiamo Ginčų komisijos sprendimo 1 ir 2 dalys yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nėra pagrindo jų naikinti; taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų kompensuoti visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, nuo 2020 m. spalio 12 d. iki bus perkeltas į aukščiau paminėtą darbo vietą, bei kompensuoti už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kiek tai susiję su kelionės išlaidų apmokėjimu (kompensavimu), pareiškėjui priteisiant visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, taip pat priteisiant kompensaciją už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius; priteisti pareiškėjo patirtas išlaidas, jei tokių būtų; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300, 1.11 punkto, Aprašo 18 ir 19 punktų ir Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto prieštaravimo Konstitucijos 48 ir 49 straipsniams.
15. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog kompensuoti kitas V. D. patirtas kelionės išlaidas, nei nustatyta Apraše, nėra teisinio pagrindo, ir pažymi, jog toks kompensacijų lubas nustatantis teisinis reglamentavimas yra ydingas, nes pareigūnai, vykdami į tarnybą darbdavio nurodymu, nuvažiuoja didesnius atstumus, nei numatyti atstumai, kurie kompensuojami, patiria nepagrįstai dideles kelionės išlaidas, kurios nėra kompensuojamos.
15.2. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą siejamas su jo individualiu situacijos įvertinimu, o ne teisiniais argumentais dėl teisės normų neatitikimo Konstitucijai, pažymi, jog ydingas teisinis reguliavimas, numatantis maksimalią kelionės išlaidų sumą, tiesiogiai siejasi su jo individualia situacija, ir pažeidžia pareiškėjo teises, yra antikonstitucinis.
15.3. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog vykimo į nuolatinę darbo vietą ir iš jos laikas neįskaitomas į darbo laiką, ir nėra pagrindo pareiškėjui kompensuoti už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius, pažymi, jog jis į darbą / iš darbo kasdien vyksta 280 km., kelionėje užtrunka daugiau nei 4 val., ir jam tenka neproporcingai didelis darbo krūvis, bei dideli finansiniai nuostoliai.
15.4. Pareiškėjas sutinka, kad tarnyba gali ir turi diskrecijos teisę perkelti statutinį pareigūną į kitą tarnybos vietą, bet pažymi, jog toks sprendimas neturi neproporcingai suvaržyti pareigūno sugaištamo laiko, tapti tiesiogine finansinių nuostolių atsiradimo priežastimi ir kt. Tokie sprendimai pažeidžia pareiškėjo teises, Lietuvos Respublikos ir tarptautinius teisės aktus.
15.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes (pareiškėjo kasdien vykstamą atstumą iki darbovietės; nepagrįstai padidėjusį darbo krūvį ir kt.)., todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
16. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsakovo teigimu, pareiškėjas iš esmės kartoja argumentus, kurie jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, ir tinkamai išnagrinėti, pareiškėjas savo teiginius pagrindžia labiau abstraktaus pobūdžio subjektyviais teiginiais nei teisės aktų nuostatomis, o pareiškėjo situacijos individualus interpretavimas nepaneigia fakto, kad Muitinės departamentas veikė pagal galiojančius teisės aktus ir priėmė teisėtus ir teisingus sprendimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalies, kiek tai susiję su pareiškėjo kelionės išlaidų apmokėjimu (kompensavimu) bei su kompensacijos už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius priteisimu, pagrįstumas.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl kelionės išlaidų skirtumo kompensavimo, nustatęs, jog pareiškėjui kelionės išlaidos vykstant į darbo vietą ir atgal buvo išmokamos vadovaujantis teisės aktuose nustatytu maksimalaus kelionių išlaidų kompensacijos dydžiu, ir atsakovas neturėjo teisinio pagrindo kompensuoti kitų V. D. patirtų išlaidų; taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl kompensacijos už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius, nurodęs, jog vykimo į nuolatinę darbo vietą ir iš jos laikas neįskaitomas į darbo laiką.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl pareiškėjo kelionės išlaidų skirtumo apmokėjimo (kompensavimo) bei dėl kompensacijos už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius apmokėjimo, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes (pareiškėjo kasdien vykstamą atstumą iki darbovietės; nepagrįstai padidėjusį darbo krūvį ir kt.), todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad jis teisiniais argumentais nepagrindė prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl norminių aktų konstitucingumo.
20. Pirmiausiai pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, padarytas klaidas, neteisingai įvertintas faktines aplinkybes, įstatymus ir kitas aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo argumentai dėl kelionės išlaidų kompensavimo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas priėjo prie bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstų išvadų. Taigi, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo patiriamomis kelionės išlaidomis ir jų kompensavimu.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei pateiktus dokumentus, daro išvadą, jog pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo pareiškėjui ginčo laikotarpiu apskaičiuotu ir išmokėtu važiavimo į darbą ir iš darbo kelionės išlaidų kompensacijos dydžiu, siekia, kad jam būtų atlyginamos vykimo į darbą ir iš darbo išlaidos, apskaičiuotos už kiekvieną kelionės kilometrą (iš viso 260 km per dieną) kompensuojant po 0,08 Eur.
24. Vidaus tarnybos statuto (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija) 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, kompensuojamos važiavimo išlaidos, išskyrus taksi išlaidas. Pareigūnų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką ir maksimalų važiavimo išlaidų kompensacijos dydį nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pagal šio straipsnio 5 dalį, pareigūnas, kuris dėl tarnybinio būtinumo arba rotacijos tvarka perkeltas į kitas pareigūno pareigas kitoje tarnybos vietovėje, aprūpinamas tarnybiniu butu ar tarnybine gyvenamąja patalpa arba jam Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis kompensuojamos Vyriausybės nustatyto dydžio buto ar gyvenamosios patalpos tarnybos vietovėje išlaikymo išlaidos arba važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos keleiviniu ar asmeniniu transportu išlaidos, išskyrus taksi išlaidas. Šio straipsnio 6 dalis nustato, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali nustatyti, kad pareigūnams (išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus pareigūnus), kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, apmokamos kelionės išlaidos. Šių išlaidų dydį, apmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šios dalies nuostatos netaikomos pareigūnams, kurie į tarnybos vietą vežami tarnybiniu transportu. Šio straipsnio 7 dalis nustato, kad šio straipsnio 5 dalyje nurodytos garantijos taikomos, jeigu pareigūno tarnybos vietovėje pareigūnas ar jo sutuoktinis, sugyventinis (partneris), nepilnamečiai vaikai ir įvaikiai neturi nuosavybės teise priklausančio tinkamo gyventi vienam asmeniui ar šeimai ir atitinkančio statybos bei specialiųjų normų (higienos, gaisrinės saugos ir kitų) reikalavimus namo, buto ar kitos gyvenamosios patalpos ar jos dalies.
25. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ 2.7 punktu įgaliojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją nustatyti vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygas, tvarką ir kelionės išlaidų dydį, o šio nutarimo 1.11 punktu patvirtino Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų buto ar gyvenamosios patalpos išlaikymo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Buto išlaikymo ir važiavimo išlaidų kompensavimo aprašas), nustatantį vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie dėl tarnybinio būtinumo arba rotacijos tvarka perkelti į kitas vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigas kitoje tarnybos vietovėje, buto ar gyvenamosios patalpos tarnybos vietovėje išlaikymo išlaidų ir važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos keleiviniu ar asmeniniu transportu išlaidų, išskyrus taksi, kompensavimo skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo tvarką ir važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos asmeniniu transportu vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydį (šio aprašo 1 p.). Minimo tvarkos aprašo 18 punktas nustato, kad pareigūnų važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos asmeniniu transportu vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis yra 0,08 euro; o 19 punktas – kad pareigūnų važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos asmeniniu transportu išlaidos kompensuojamos atsižvelgiant į pareigūno prašyme dėl važiavimo išlaidų kompensavimo nurodytą atstumą ir Aprašo 18 punkte nustatytą vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydį, bet ne daugiau kaip už 160 kilometrų pareigūno per vieną parą nuvažiuojamą atstumą.
26. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. birželio 2 d.) 2.1 punkte nustatė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybos tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, vieno kilometro išlaidų dydis – 0,08 euro, o 2.2 punkte nustatė maksimalius važiavimo išlaidų kompensacijos dydžius. Pagal Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktą, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie tarnybą vykdo muitinės postuose, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) struktūriniuose padaliniuose, kurių buveinės vieta nesutampa su VSAT buveinės vieta (yra skirtingose savivaldybėse), ar VSAT struktūriniuose padaliniuose tarnybą vykdantiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurių nuolatinė tarnybos vieta nesutampa su VSAT struktūrinio padalinio buveinės vieta (yra skirtingose savivaldybėse), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie tarnybą vykdo VSAT pasienio rinktinėse, pasienio užkardose, taip pat vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie vykdo valstybės sienos apsaugos veiklos kontrolės funkcijas, ir kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį keleiviniu ar asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 0,63 Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio (toliau – ir BMA). Nuo 2021 m. birželio 2 d. galiojanti šio punkto redakcija nustato, kad maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 1 BMA.
27. Byloje nustatyta, kad Vilniaus teritorinės muitinės direktorės 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 1P(V)-407 „Dėl V. D. pareigų atlikimo vietos nustatymo“ pareiškėjui, Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini), atliekančiam pareigas (duomenys neskelbtini) kelio poste, nuo 2020 m. spalio 12 d. buvo nustatyta pareigų atlikimo vieta Vilniaus krovinių poste „Savanoriai“ (el. b. I t., b. l. 78). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nuo gyvenamosios vietos iki darbo vietos atstumas yra apie 140 km.
28. Teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nebuvo tarnybinio būtinumo arba rotacijos tvarka perkeltas į kitas vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigas kitoje tarnybos vietovėje, bet Įsakymu buvo nustatyta kita jo pareigų atlikimo vieta (žr. šios nutarties 27 p.), atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui važiavimo išlaidų kompensaciją, pagrįstai ginčo santykiams taikė Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto nuostatas, numatančias išlaidų kompensavimo dydžio ribojimą iki 0,63, o šiuo metu – iki 1 BMA per mėnesį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apskaičiuojant minimą kompensaciją pareiškėjui, Buto išlaikymo ir važiavimo išlaidų kompensavimo aprašo 18 ir 19 punktų nuostatos (ribojančios važiavimo išlaidų kompensavimą rotacijos ar tarnybinio būtinumo būdu į kitas pareigas perkeltiems pareigūnams iki 160 km per vieną parą), nebuvo taikomos.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog ginčo santykiams taikytinas teisės aktas – Įsakymas dėl kompensavimo tvarkos – numatė maksimalų kelionės išlaidų dydį vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį – kad jis negali viršyti 0,63 BMA (nuo 2021 m. birželio 2 d. – 1 BMA), pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, jog pareiškėjui kelionės išlaidos į darbo vietą ir atgal buvo kompensuojamos vadovaujantis šiame teisės akte nustatytu maksimalaus kelionių išlaidų kompensacijos dydžiu, pagrįstai sprendė, jog VTM direktorius neturėjo teisinio pagrindo kompensuoti kitas V. D. patirtas išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant važiavimo išlaidų kompensaciją pareiškėjui, pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti pareiškėjo kas dieną nuvažiuojamo atstumo ar kelionės į darbą ir iš darbo trukmės, kadangi tai neturi įtakos vertinant pareiškėjui mokėtinos važiavimo išlaidų kompensacijos sumos.
30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl vykimo į darbą ir iš darbo laiko įskaitymo į darbo laiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo, išanalizavus Vidaus tarnybos statuto 7 straipsnio 3 dalies, 46 straipsnio, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 111 straipsnio nuostatas, padaryta išvada, kad vykimo į darbą ir iš darbo laikas nėra įtraukiamas į darbo laiką. Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios pareigūnų viršvalandinį darbą, taip pat neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas, vykdamas į darbą ir iš darbo, darbdavio pavedimu dirba viršvalandžius, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjo vykimo į darbo vietą ir iš jos laiką vertinti kaip viršvalandžius ir teisės aktų nustatyta tvarka už juos kompensuoti.
31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
32. Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300, 1.11 punkto, Aprašo 18 ir 19 punktų ir Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto prieštaravimo Konstitucijos 48 ir 49 straipsniams grindžia tuo, kad minėtuose teisės aktuose numatyta maksimali kelionės išlaidų kompensavimo riba nepagrįstai verčia pareigūnus su darbo santykiais susijusias išlaidas (vykimo į darbą ir iš darbo išlaidas) dengti iš savo lėšų, bei sugaišti daug laiko kelyje, už kurį nėra kompensuojama.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi šio prašymo argumentus, konstatuoja, kad be deklaratyvių teiginių atsakovas nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300, 1.11 punkto ir Aprašo 18 ir 19 punktų nuostatos ginčo santykiams nėra taikomos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareigūnams nustačius kitą, nei jų gyvenamoji vieta, pareigų atlikimo vietą, teisė aktai numato ne tik asmeninio, bet ir visuomeninio transporto naudojimo išlaidų kompensavimą, taip pat galima rinktis ekonomiškesnes transporto priemones, ir kt., todėl negali sutikti su pareiškėjo argumentais, kad, nustačius maksimalią kompensacijos už važiavimo išlaidas sumą, pažeidžiama pareiškėjo teisė į tinkamas darbo sąlygas ar į poilsio laiką. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi tai, jog teisės aktai Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai suteikė diskreciją nustatyti kelionės išlaidų dydį, apmokėjimo sąlygas ir tvarką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams bei nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.
34. Apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys
Virginija Volskienė