Baudžiamoji byla Nr. 2K-447/2013

                            Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00057-2009-7

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                        1.2.14.5.2;

1.2.29.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Iš V. K. ir T. M. solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriui priteista 248, 31 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir T. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartis, kuria nuteistosios V. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

              V. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su T. M., apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamą iš VSDFV biudžeto. Ji, būdama nėščia, žinodama, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) 6 straipsniu, motinystės (tėvystės) pašalpa jai bus skaičiuojama pagal jos draudžiamąsias pajamas, turėtas 2008 m. antrą ir trečią ketvirtį, turėdama tikslą apgaule įgyti turtinę teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, iš anksto sutarė su T. M., kad jis, kaip UAB „R.“ direktorius, ją fiktyviai įdarbins bendrovėje ir nurodys 12 224 Lt atlyginimą, nors jokio realaus darbo bendrovėje ji neatliks. T. M., pažeisdamas Darbo kodekso 186 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos rinkoje, neturėdamas realių finansinių galimybių V. K. mokėti darbo užmokesčio, žinodamas, kad ji jokio realaus darbo bendrovėje neatliks, 2008 m. balandžio 8 d. darbo sutartimi Nr. 3 nepagrįstai nustatė jai 12 224 Lt darbo užmokestį, po to 2008 m. liepos 21 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė pranešimą apie UAB „R.“ apdraustuosius už 2008 metų II ketvirtį, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad V. K. pajamos yra 33 892,66 Lt, nuo jų į VSDFV biudžetą apskaičiuota 11 516,73 Lt įmokų; 2008 m. spalio 21 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė pranešimą apie UAB „R.“ apdraustuosius už 2008 metų III ketvirtį, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad V. K. pajamos yra 14570,39 Lt, nuo jų į VSDFV biudžetą apskaičiuota 4951,02 Lt įmokų, taip sudarė sąlygas jai apgaule įgyti turtinę teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą. 2008 m. gruodžio 19 d. V. K. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, kuri už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. spalio 14 d. būtų sudariusi 108 217,14 Lt, tačiau pašalpa nebuvo paskirta, nes VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas G. K. 2008 m. lapkričio 21 d. buvo priėmęs sprendimą Nr. 5-27-5013 tikslinti UAB „R.“ 2008 m. II ketvirčio duomenis Lietuvos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje ir V. K. vietoj 33 892,22 Lt draudžiamųjų pajamų sumos buvo įrašyta 0,00 Lt, taip pat buvo neįrašyti į minėtą duomenų bazę 2008 m. spalio 21 d. UAB „R.“ pateikto SAM pranešimo apie apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį. Taigi nusikalstama veika nebuvo baigta nuo T. M. ir V. K. valios nepriklausančių aplinkybių.

V. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008 m. pabaigoje, veikdama bendrininkų grupe su T. M., pasirašydama grafoje „gavėjo parašąs“ suklastojo kasos išlaidų orderius: 2008 m. gegužės 12 d. orderį Nr. 4 (dėl 6894,12 Lt darbo užmokesčio gavimo); 2008 m. birželio 11 d. orderį Nr. 9 (dėl 8923,52 Lt darbo užmokesčio gavimo); 2008 m. liepos 8 d. orderį Nr. 14 (dėl 8923,52 Lt darbo užmokesčio gavimo); 2008 m. rugpjūčio 8 d. orderį Nr. 17 (dėl 8923,52 Lt darbo užmokesčio gavimo).

Kasaciniu skundu nuteistoji V. K. prašo panaikinti teismų priimtus nuosprendį ir nutartį, nes tinkamai neįrodyta, jog ji padarė nusikalstamas veikas, už kurias nuteista. Skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo netinkamai taikytas įstatymas ir padaryta esminių procesinių pažeidimų. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes neteisingai įvertino bylos įrodymus, vienus įrodymus nemotyvuotai priėmė, o kitus atmetė, neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir tinkamai nepasisakė dėl jo argumentų, be to, neaprašė naujai surinktų įrodymų pažeisdamas BPK 331 straipsnį.

Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą norint gauti pašalpą būtina mokėti įmokas, kurias gali mokėti darbdavys arba pats asmuo (norint vėliau gauti išmokas). Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numatė, kad ligos ir motinystės privalomuoju socialiniu draudimu draudžiami įstatyme nurodyti asmenys, o nedraudžiami asmenys turi teisę šios rūšies draudimu draustis savanoriškai. Kasatorė nurodo jau seniai dirbusi ir buvo drausta DC „Holdingas“, tačiau galėjo papildomai apsidrausti savo valia, bet kadangi su ja 2008 m. balandžio 8 d. buvo sudaryti darbo santykiai su UAB „R.“, ją papildomai privalėjo apdrausti darbdavys. Pasirašius darbo sutartį su UAB „R.“, ji buvo privalomai apdrausta ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nuo mokamo darbo užmokesčio buvo skaičiuojamos bei mokamos socialinio draudimo įmokos, taigi byloje nėra apgaulės ir kitų nusikalstamos veikos požymių, nes UAB „R.“ ji dirbo realiai.

Pasak kasatorės, vien duomenys, kad ji vienu metu dirbo dvejose darbovietėse, nėra pagrindas išvadai, jog ji realiai nedirbo UAB „R.“. Teismas nepaneigė jos tvirtinimų apie realų darbą UAB „R.“, kaltinimas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji realiai neatliko jokių užduočių. Apklaustų bendradarbių parodymų negalima laikyti informacija, kuri patvirtino kaltinimo teiginius.

Kasatorė pažymi, kad jos įgalinimai UAB „R.“ buvo riboti (tik perspektyvių pardavimui žemės sklypų ir objektų paieška Vilniaus mieste ir rajone). Tai, kad ji tuo laikotarpiu tikrai dirbo, atsispindi darbo laiko žiniaraščiai, taigi duomenys, pateikti motinystės socialinio draudimo pašalpas mokančiai institucijai, buvo teisingi. Kasatorės įsitikinimu, šioje byloje svarbu yra tai, ar darbo sutartis sudaryta tarp UAB „R.“ atstovaujamos direktoriaus T. M. ir V. K. atitiko tikrovę, ar nebuvo fiktyvi, ar santykiai, kylantys iš darbo sutarties, buvo sudaryti kaip priemonė siekiant neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2011, 2K-100/2012, 2K-123/2012). Pasak kasatorės, teismai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią vien tai, kad darbo užmokesčio dydis pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme. Tokiu atveju būtina vadovautis protingumo principu, atsižvelgti į aplinkybių visumą, ypač darbo sutarties sudarymą sąlygojančias aplinkybes, įvertinti darbuotojo ir darbdavio sąlygas dėl konkrečių darbų atlikimo, ar jie pagal apimtį, kokybę ir kiekybę, gautus rezultatus, remiantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, atitiko sulygtą darbo užmokestį pagal ekonomikai ir verslo logikai įprastus standartus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-614/2012, 2K-101/2013).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė prieštaringus ir formalius motyvus, kad V. K. darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis buvo fiktyvus, nepagrindė to jokiais įrodymais ir nepasisakė, koks darbo užmokestis būtų buvęs protingas ir teisingas. Teismai neatkreipė jokio dėmesio į tai, kad byloje yra duomenų dėl jos surasto 52 arų žemės sklypo, kuris turėjo būti parduotas Č. Č. už 1 380 000 Lt, uždirbant UAB „R.“ 400 000 Lt pajamų, tą patvirtino tarpininkavimo sutartis ir liudytojas Č. Č.. Sandoris su Č. Č. neįvyko dėl to, kad bankas laiku nesuteikė žemės sklypo pirkėjui Č. Č. jo prašomos piniginės paskolos. Teismai neįvertino, kad tokiose bylose vertinimo kriterijumi negali būti darbo užmokesčio dydis, nes jis yra dviejų šalių (darbdavio ir darbuotojo) susitarimo dalykas. Turi būti vertinama, ar tokio dydžio atlyginimas objektyviai buvo įmanomas, kada jis sutartas (ekonomikos pakilimo ar nuosmukio metu), darbuotojo realiai padarytas darbas, pareigos, tai, kad už jas būtų teisingai atlyginta, todėl net ir vienkartinis 10 000 Lt atlygis už darbą nepripažintinas nepagrįstai dideliu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2010, 2K-606/2010). Teismai, konstatuodami, kad darbo užmokestis kasatorei neišmokėtas, nepripažino, kad įmokos į VSDF valdybos Vilniaus skyriaus sąskaitas, susijusios su V. K. (K.) darbo santykiais, neteisingos.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, kuriame buvo iškeltas šališkumo ir rungimosi principo pažeidimo klausimas, kadangi pirmosios instancijos teismas nesvarstė dėl vyresniosios specialistės J. Š. apklausos pirmosios instancijos teisme.

Skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, prieštaraudamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, nurodė, kad UAB „R.“ finansinė padėtis neleido kasatorei mokėti sutartyje nustatyto darbo užmokesčio, todėl pripažino jį fiktyviu, realiai neišmokėtu, nurodytu turint tikslą gauti iš VSDFV biudžeto didesnę motinystės pašalpą. Tačiau tokias teismo išvadas paneigia bylos aplinkybės, kad už jos atliktą darbą sutartas atlyginimas buvo protingas ir logiškas ekonominio pakilimo metu ir sąžiningas darbuotojui. Tai, kad UAB „R.“ konkrečiu momentu neturėjo galimybės mokėti nustatyto dydžio užmokesčio, nereiškia, jog dėl to jis savaime yra fiktyvus. Kasatorė pabrėžia, kad UAB „R.“ sumokėjo visus su nurodytu darbo užmokesčiu susijusius mokesčius VSDFV Vilniaus skyriui, o iš 2013 m. kovo 18 d. apeliacinės instancijos teismo nutarties neaišku, koks teismo sprendimu užmokestis būtų realus ir nepripažintas fiktyviu esant nustatytoms aplinkybėms, dėl to nenurodyta jokių argumentų, nors tai turi reikšmės nustatant tiek padarytą žalą valstybei, tiek civilinio ieškinio dydį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras M. G. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nesutinkama su skundo argumentais, teigiama, kad teismai esminių procesinių pažeidimų nepadarė, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius apeliacinio skundo klausimus, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Prokuroras pažymi, kad kasatorės išsakytos abejonės dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Atmestini kasatorės skundo teiginiai dėl to, kad tarp jos ir UAB „R.“ egzistavo realūs darbo santykiai, jai buvo mokamas realaus atlyginimas, kad nebuvo jokio dokumentų klastojimo, nes tai prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms. Byloje nustatyta, kad V. K. jokių realių darbo funkcijų UAB „R.“ neatliko, apie tai nėra jokių duomenų ar dokumentų. Nuteistoji ir pati negalėjo nurodyti, kokį darbą atliko ir kokius konkrečiai sklypus pardavė. Darbo užmokestis realiai negalėjo būti išmokėtas, nes 2008 metais įmonė nevykdė veiklos, neturėjo pajamų, turto, kitų lėšų, įmonės materialinė padėtis buvo sunki, darbuotojams nebuvo mokamas atlyginimas, jokie buhalteriniai dokumentai ar registrai nerodo realaus darbo užmokesčio išmokėjimo. Būtent šias aplinkybes įvertinę teismai konstatavo apsimestinius darbo santykius tarp V. K. ir UAB „R.“ ir kad tuo buvo siekiama pasisavinti lėšas iš VSDFV biudžeto.

Anot prokuroro, skunde nepagrįstai teigiama, kad nuosprendis grįstas prielaidomis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo sprendimus motyvavo, detaliai aptarė, kokiais įrodymais grindžiamas nuosprendis, kuo remiantis teismas priėmė sprendimą dėl nusikaltimo sudėties nuteistųjų veiksmuose buvimo. Teismai įvertino įrodymus išsamiai ir nešališkai, nepažeisdami BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl sukčiavimo siekiant įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpų gavimą

Kasaciniame skunde ginčijamas teismo atliktas įrodymų vertinimas, bandoma pagrįsti išvadą, kad V. K. įdarbinimas UAB „R.“ ir 12 224 Lt darbo užmokesčio nustatymas nebuvo fiktyvūs. Kasacinio skundo argumentai atmestini.

Kasaciniame skunde teisingai pastebima, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas; vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2010, 2K-606/2010, 2K-331/2011). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios nuostatos taikytinos realiems, o ne fiktyviems darbo santykiams. Tais atvejais, kai byloje įrodyta, kad, siekiant įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamą iš VSDFV biudžeto, darbo santykiai buvo imituojami, nustatytas darbo užmokestis realiai nebuvo mokamas, VSDFV buvo pateikti melagingi duomenys apie tokio asmens darbo faktą, laikotarpį ir pajamas, tokie veiksmai pripažintini sukčiavimu. Vertinant šalių susitarimą dėl atlyginimo dydžio teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo kontekste, vadovaujamasi ne vien tik formaliu sutarties laisvės principu, bet paisoma ir protingumo principo, atsižvelgiama į sukurtų darbo santykių ekonominę logiką, įmonės finansinę padėtį ir veiklos rodiklius, asmens dalykines ir netgi fizines galimybes vykdyti darbo funkcijas ir kt (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2011, 2K–503/2011, 2K-660/2012, 2K-614/2012, 2K-101/2013 ir kt).

Nagrinėjamojoje byloje darbo santykių fiktyvumas konstatuotas atsižvelgus į esančių duomenų visumą: V. K. UAB „R.“ įdarbinta pardavimų vadove nenurodant funkcijų, profesinės specializacijos ir kvalifikacijos; darbo sutartyje nurodytas 8 val. darbo laikas, nors ji tuo metu dirbo barmene kitoje darbovietėje 8 darbo valandas per dieną; darbo sutarties pasirašymo metu V. K. žinojo, kad yra nėščia; UAB „R.“ neturėjo jokių finansinių galimybių mokėti neva sutartą 12 224 Lt mėnesinį atlyginimą, nes tuo metu nevykdė jokios veiklos, neturėjo pajamų ir apyvartinių lėšų; kitiems UAB „R.“ darbuotojams žadėtas darbo užmokestis nebuvo mokamas; „Sodrai“ priskaičiuotos įmokos už darbuotojus, tarp jų ir už V. K., taip pat nebuvo mokamos. Visi šie faktai nustatyti specialisto išvadomis dėl UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, VSDFV pateiktais raštais ir kitais byloje esančiais dokumentais, asmenų parodymais, specialisto paaiškinimais. Nuteistųjų proceso metu kelta versija, kad 12 224 Lt darbo užmokestis V. K. buvo pagrįstas planuotu pelnu perpardavus surastą žemės sklypą, teismų atmesta nesant jokių ją patvirtinančių duomenų.

Įvertinusi bylos medžiagą, kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, iš kurių išplaukia vienareikšmiška išvada – fiktyviai įdarbinus V. K. UAB „R.“, nustačius jai ekonomiškai nepagrįstą 12 224 Lt darbo užmokestį, kuris jai realiai nebuvo mokamas, suklastojus kasos išlaidų orderius dėl darbo užmokesčio gavimo, pranešus melagingus duomenis VSDFV, buvo siekiama ne sukurti realius darbo santykius, bet apgaule įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamą iš VSDFV biudžeto.

Konstatuotina, kad teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų nepažeidė. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir tinkamai nepasisakė dėl jo argumentų, yra deklaratyvūs. Atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, kad šios instancijos teismas kruopščiai išanalizavo apeliacinio skundo argumentus, dėl jų pasisakė, juos atmetė pateikęs įtikinamus argumentus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios V. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                       Alvydas Pikelis

                                                                      Aldona Rakauskienė

                                                                      Olegas Fedosiukas