Civilinė byla Nr. 3K-3-417/2010                                                               

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                         24.5; 30.1; 30.5                      

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. spalio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Turto valdymo firma“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities viršininko administracijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Turto valdymo firma“, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R., dėl įsakymų bei pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo,

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjamas ginčas kilęs dėl valstybinės reikšmės žemės susigražinimo į valstybės dispoziciją.

            Ieškovas nurodė, kad žemės sklypas, esantis Kaune, Gintaro g. 35, buvo neteisėtai suformuotas valstybinės reikšmės miškų plotuose bei parduotas UAB „Urtė“ ir prašė:

1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus  2006 m. birželio 20 d. įsakymą dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo;

2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 4 d. įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo;

3) panaikinti 2006 m. gruodžio 8 d. sudarytą to paties žemės sklypo Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį;

4) panaikinti  2007 m. gegužės 30 d. sudarytos UAB „Urtė“ ir UAB „Turto valdymo firma“ pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria parduotas žemės sklypas UAB „Turto valdymo firma”;

5) taikyti restituciją, žemės sklypą grąžinti valstybės nuosavybėn ir įpareigoti  Lietuvos Respubliką bei Kauno miesto savivaldybę grąžinti po 463 950 Lt (iš viso 927 900 Lt), gautus už žemės sklypo pardavimą UAB „Urtė“, o UAB „Urtė“ įpareigoti grąžinti 1 533 354 Lt, gautus už šio žemės sklypo pardavimą UAB ,,Turto valdymo firma”.

            Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 20 d. įsakymu prie nuosavybės teise UAB „Urtė“ valdyto komercinės paskirties pastato suformuotas 0,5506 ha ploto žemės sklypas ir nustatyta jo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis - kita, o teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas - komercinės paskirties prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos.

            Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2007 m. birželio 11 d. raštu pateikė išvadą, kad suformuoto žemės sklypo didžioji dalis yra Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miške, t. y. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams.

            Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnyba 2007 m. spalio18 d. raštu patikslino, kad suformuoto 0,5506 ha ploto žemės sklypo dalis 0,48 ha dydžio yra valstybinės reikšmės miške. Taigi ginčo sklypo dalis neteisėtai suformuota valstybinės reikšmės miškų plotuose ir parduota UAB „Urtė“.

            Kauno apskrities viršininkas 2006 m. gruodžio 4 d. įsakymu nusprendė šį sklypą parduoti UAB „Urtė“ prie nuosavybės teise priklausančio pastato ir kiemo statinių.

            Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities viršininko paskirto asmens, 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi pardavė UAB „Urtė“ žemės sklypą.

            UAB „Urtė“ 2007 m. gegužės 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė UAB „Turto valdymo firma“ nurodytą žemės sklypą ir pastatą.     

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė . Teismas nurodė, kad reikalavimas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus  įsakymą, kuris vienas būtų pareikštas teismui, būtų teismingas administraciniam, o ne bendrosios kompetencijos teismui, ir nagrinėjamas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu. Teismo nuomone, ieškovui  apie prašomą panaikinti 2006 m. birželio 20 d. įsakymą tapo žinoma dar 2007 m. balandžio mėnesį, o vėliausiai 2007 m. birželio 15 d., todėl ieškovas praleido vieno mėnesio skundo dėl nurodyto administracinio akto padavimo terminą, o atsakovai prašo taikyti senaties terminą, ir yra pagrindas atmesti šį reikalavimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis). Teismo teigimu, detaliojo plano rengimo tikslas buvo suformuoti žemės sklypą prie UAB „Urtė“ nuosavybės teise valdomų pastatų, reglamentuoti žemės naudojimą ir užstatymą. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas ir 10 straipsnis leidžia valstybinę žemę išnuomoti ar parduoti be aukciono, jei ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, o žemės sklypai išnuomojami ar parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Teismo teigimu, ginčijamu įsakymu patvirtinto detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams. Profilaktoriumas-viešbutis pastatytas ir sklypas jam eksploatuoti skirtas daug anksčiau nei patvirtintas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas; Kauno miesto vyriausiasis architektas 1974 m. spalio 16 d. sprendimu patvirtino profilaktoriumo–viešbučio sklypo raudonųjų linijų planą. Teismo teigimu, ginčijamu detaliuoju planu profilaktoriumui–viešbučiui eksploatuoti paskirtas sklypas buvo tik sumažintas. Teismo teigimu, Kauno apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymu nustatytais kadastriniais duomenimis, šio valstybinės žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, o ne miško žemė. Šis įsakymas nebuvo nuginčytas žemės pardavimo sutarties sudarymo metu neginčijamas ir šiuo metu, todėl kadastro duomenys  laikomi teisingais (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Teismo nuomone, netenkinant ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria Lietuvos valstybė pardavė UAB „Urtė“ žemės sklypą, nėra pagrindo tenkinti ir kitą ieškovo reikalavimą – pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos  UAB „Urtė“ ir UAB „Turto valdymo firma“, dalį, kuria buvo perleistas tas pats žemės sklypas. Be to, teismas nurodė, kad, net ir patenkinus ieškovo reikalavimus, būtų neįmanoma taikyti restituciją. UAB „Urtė“ ir UAB „Turto valdymo firma“ laikytinos sąžiningomis įgijėjomis, nes įgijo žemės sklypą, įregistruotą  Nekilnojamojo turto registre, kurio paskirtis – kita, o ne miško žemė (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 25 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo patenkino ieškinio reikalavimus ir panaikino: 1) Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo; 2) Kauno apskrities viršininko įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo; 3) valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį; 4) pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos UAB „Urtė“ ir UAB „Turto valdymo firma dalį, kuria parduotas žemės sklypas uždarajai akcinei bendrovei „Turto valdymo firma“; ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo perdavė iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui. Teisėjų kolegija nurodė, kad kai byloje yra pareikštas civilinio pobūdžio reikalavimas bendrosios kompetencijos teisme, tai netaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas kreipimosi į teismą terminas. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas teigti, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą ieškovui kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, nes šiuo atveju taikytina CK 1.125 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Be to, tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, ar konkrečiu atveju pažeistas viešasis interesas, ar yra pagrindas kreiptis dėl jo gynimo su ieškiniu į teismą, jam reikia surinkti duomenų; dėl to, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino, kiekvienu atveju būtina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino. Prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, kreiptis į teismą su ieškiniu senaties (taip pat ir skundo dėl administracinio akto padavimo) terminas gali būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai buvo surinkta reikšminga medžiaga, sudaranti pagrindą teigti apie viešojo intereso pažeidimą, reikalinga pareikšti ieškinį, atitinkantį CPK 135 straipsnio reikalavimus, turint omenyje, ar tai buvo atlikta per protingą terminą. Bylos duomenimis, informacija prokurorui apie teisės pažeidimą buvo pateikta 2007 m. birželio mėn., medžiaga, reikalinga išvadai dėl viešojo intereso pažeidimo padaryti ir kreiptis dėl to į teismą, buvo surinkta 2007 m. liepos mėn., o ieškinys teisme gautas 2007 m. liepos 24 d., ir byloje nėra duomenų, kad prokuroras delsė ar nepagrįstai ilgai rinko duomenis, reikšmingus ieškiniui pareikšti. Bylos duomenimis nustatyta, kad, vadovaujantis Vyriausybės 2005 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, didžioji dalis ginčo žemės sklypo yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, o Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnyba 2007 m. spalio 18 d. raštu patikslino, kad 0,48 ha suformuoto 0,5506 ha ploto žemės sklypo yra valstybinės reikšmės miške. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą ir 10 straipsnį, nes ginčo žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė, kuri negalėjo būti parduodama privačion nuosavybėn (Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Priimant ginčo įsakymus bei sudarant ginčo sutartis buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 ir 6 punktai, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, todėl ginčo įsakymai ir sutartys  yra neteisėti, niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Įrašas Nekilnojamojo turto kadastre, kad valstybinės ginčo žemės sklypo paskirtis – kita, nedaro teisėto Kauno apskrities viršininko įsakymo dėl šio sklypo pardavimo. Be to, Kauno apskrities viršininko administracija, kaip vienintelė valstybinės žemės Kauno apskrityje valdytoja, privalėjo žinoti, kad šis žemės sklypas pagal Vyriausybės nutarimą yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Neteisėtas Kauno apskrities viršininko įsakymas buvo pagrindas kitiems neteisėtiems administraciniams aktams bei sandoriams, tarp jų ir valstybinės žemės pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutarčiai, kuri sudaryta pažeidžiant pirmiau nurodytas imperatyviąsias įstatymo nuostatas, priimti. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštarą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Atsakovai, pirkdami valstybinės žemės sklypą, privalėjo žinoti ir vadovautis įstatymais, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Miškų įstatymo, Žemės įstatymo nuostatomis, kuriose konkrečiai suformuluoti įsakmaus pobūdžio draudimai ir ribojimai parduoti išskirtine teise valstybei priklausančią žemę (valstybės mišką). Apygardos teismas be pagrindo sprendime konstatavo, kad atsakovai UAB „Urtė“ ir UAB „Turto valdymo firma“ yra sąžiningi įgijėjai, kad restitucijos taikymas šiuo atveju negalimas. Panaikinus ginčo sandorius, turi būti taikoma restitucija.

 

III. Kasacinių skundų ir kitų kasacijoje pateiktų šalių procesinių dokumentų teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti tą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą ieškovui kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, nes kai civilinėje byloje nagrinėjami du savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civiliniai, o kiti – administraciniai, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai. Be to, teismas klaidingai konstatavo, kad medžiaga, reikalinga padaryti dėl viešojo intereso pažeidimo išvadai ir kreiptis dėl to į teismą, surinkta tik 2007 m. liepą. Ieškovui apie tariamus pažeidimus buvo žinoma dar 2007 m. birželio 11 d. iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos rašto, o ieškinį teismui ieškovas pateikė tik 2007 m. liepą.

2. Pastatas pastatytas ir sklypas jam eksploatuoti skirtas 1974 m., t. y. daug anksčiau, nei patvirtintas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Ginčo atveju formuojamas žemės sklypas buvo suteiktas profilaktoriumui, žemės sklypas buvo visada naudojamas šiam statiniui eksploatuoti, t.y. ne miškų ūkio veiklai. Suformuotas žemės sklypas turėjo atitikti jame esančio įregistruotų pastatų paskirtį. Taigi detalusis planas, kuriuo buvo nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kita, visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Ginčijamu detaliuoju planu profilaktoriumui-viešbučiui eksploatuoti paskirtas sklypas buvo tik sumažintas.

3. Apeliacinės instancijos teismas argumentus formulavo bendrai ir nenurodė konkrečių materialiosios teisės normų, įrodymų ir faktinių aplinkybių, kurių pagrindu priėmė sprendimą.

 

Kasaciniu skundu UAB „Turto valdymo firma“ prašo panaikinti tą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde išdėstyti iš esmės tokie patys argumentai dėl ABTĮ 33 straipsnio taikymo, kaip ir Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktame kasaciniame skunde, be kita ko, nurodant, kad ieškovui apie tariamus pažeidimus buvo žinoma dar 2007 m. balandžio mėnesį, kai buvo kreiptasi į  Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos.

Kasacinis skundas papildomai grindžiamas šiais argumentais:

 

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nes Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nedraudžiama atlikti detaliojo planavimo veiksmų valstybinės reikšmės miškuose. Draudžiamas tokių miškų perleidimas privačion nuosavybėn. Pagal Miškų įstatymo 11 straipsnį miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis Vyriausybės nustatyta tvarka, tai šiuo atveju ir buvo padaryta.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnį, nes nepasisakė dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų ar Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, sprendiniai prieštaravo Kauno miesto savivaldybės bendrojo plano sprendiniams.

3. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl ABTĮ 33 straipsnio taikymo nepagrįstai suteikė prioritetą viešąjį interesą ginančiam asmeniui. Taip diskriminuojami privatūs asmenys, nors diskriminacijos draudimas įtvirtintas tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose. 

 

Atsiliepimu į pateiktus kasacinius skundus ieškovas prašo kasacinius skundus atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. sprendimą. Atsiliepimu iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai.

 

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie UAB „Turto valdymo firma“ kasacinio skundo Kauno miesto savivaldybės administracija prašo UAB „Turto valdymo firma“ kasacinį skundą tenkinti. Pareiškimu iš esmės palaikomi UAB „Turto valdymo firma“ kasacinio skundo teisiniai argumentai.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje kasacinis teismas pasisako dėl teisės normų, reglamentuojančių teritorijų planavimą bei senatį administraciniams reikalavimams teisme pareikšti, taikymo ir aiškinimo.

 

Dėl žemės naudojimo paskirties keitimo ypatumų

 

Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalį žemės naudojimo paskirtis – teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos, socialinės ir ekonominės plėtros poreikio nulemta žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos. Pagal Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma formuojant naujus žemės sklypus, o keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Taigi žemės naudojimo paskirtis ir jos keitimas siejami su teritorijų planavimo procesu ir šiame procese sukurtais aktais – teritorijų planavimo dokumentais. Teritorijų planavimas – nustatyta ir svarbi procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 39 dalis). Teritorijų planavimo procese rengiami teritorijų planavimo dokumentai – tai bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Valstybės ar apskrities teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai, vadinamas bendruoju (generaliniu) planu. Tuo tarpu detalusis planas – tai toks teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Teisėjų kolegija pažymi, kad egzistuoja svarbūs bendrojo ir detaliojo plano skirtumai, nulemti šių dokumentų paskirties ir pobūdžio: bendrasis ir detalusis planai yra skirtingo masto ir funkcijų dokumentai, todėl įstatyme reglamentuojant šių dokumentų tarpusavio santykį nustatoma nevienoda jų reikšmė. Vienas iš detaliojo planavimo uždavinių – detalizuojant bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus (Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams (Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Šių planavimo dokumentų santykį yra ne kartą analizavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio praktikoje yra išaiškinta, kad pagal savo teisinę prigimtį bendrasis planas yra norminis teisės aktas, o detalusis planas yra individualus teisės taikymo aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio mėn. 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-08-115-05; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos mėn. 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-11-787-05). Pažymėtina, kad individualus teisės aktas, įgyvendindamas norminį teisės aktą, negali jam prieštarauti ar kitaip iškreipti norminiu teisės aktu teisėkūros subjekto išreikštą valią. Iš to daroma išvada, kad detalusis planas neturi prieštarauti bendrajam planui. Nesuderinamas su bendruoju planu detalusis planas gali būti paliktas galioti tik tada, kai bendrasis planas kompetentingos institucijos pakeičiamas ir šie teritorijų planavimo dokumentai tampa suderinami pagal turinį, t.y. detalusis planas nebeprieštarauja bendrajam planui. Atitinkamai tai reiškia, kad pagrindinė žemės paskirtis gali būti keičiama detaliuoju planu tik tada, kai tai suderinama su bendrojo plano sprendiniais.

Šios bylos kontekste pažymėtina tai, kad Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir yra išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Dėl to įstatymu gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinti valstybinės reikšmės miškai, turi detalizuoti įstatymų leidėjas. Valstybė gali įstatymu nustatyti, kad būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamtos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad šių objektų perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas. Teisėjų kolegija  pažymi, kad priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus visada turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams. Tai taip pat nuosekliai turi būti taikoma ir veiksmams teritorijų planavimo procese. Jei teritorijos bendrasis planas nesuderinamas su Konstitucijos 47 straipsniu, šis planas turi būti keičiamas arba naikinamas. Nagrinėjamos bylos atveju nekilo abejonių dėl bendrojo plano suderinamumo su konstituciniais reikalavimais, kaip ir dėl šio plano teisėtumo kitais pagrindais, todėl šis planas yra galiojantis ir juo privalu vadovautis keičiant žemės paskirtį ir rengiant detaliuosius planus. Nagrinėjamos bylos atveju detalusis planas parengtas ir žemės paskirtis pakeista (valstybinės žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija) neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, pagal kurį didžioji dalis ginčo žemės sklypo yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, taip pat į Kauno miesto savivaldybės tarybos  2003 m. gegužės 29 d. patvirtinto bendrojo plano sprendinius, pagal kuriuos ginčo žemė, esanti miesto teritorijoje, priskirta miškų ūkio paskirties žemei. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Kauno apygardos teismas panaikindamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, Kauno apskrities viršininko įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo ir šio sklypo perleidimo sutartis, kaip prieštaraujančias imperatyviosioms teisės normoms, tinkamai taikė teisės normas. Toks teismo sprendimas pagrįstai užkirto kelią įgyti išimtine nuosavybės teises turimus objektus, kurių įgijimą privačion nuosavybėn imperatyviai draudžia Konstitucijos 47 straipsnis, CK 4.7 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis.  

 

 

Dėl administracinio akto pagrindu sukurtų civilinių teisių gynimo terminų

 

 

Teisingumo principas nurodytas Konstitucijos 109 straipsnyje ir išplaukiantis iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės principo, reikalauja, kad asmenų teisės būtų apgintos, o nusižengusiems įstatymui asmenims pritaikyta teisinė atsakomybė ar kiltų kiti neigiami teisiniai padariniai. Tuo tikslu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, sudaranti prielaidas reikalauti teisminės gynybos nukentėjusiems ar sankcijų pažeidėjams. Teisinių santykių stabilumo reikalavimas, taip pat išplaukiantis iš teisinės valstybės principo, reikalauja, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų beribė laiko atžvilgiu. Šiuo tikslu nustatoma teisinių reikalavimų senatis. Antai, pagal ABTĮ 33 straipsnį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo. Termino praleidimas reiškia, kad administracinis teisinis reikalavimas byloje gali būti atmestas vien šiuo pagrindu. Dėl to šis terminas pagal teisinę prigimtį – senaties terminas reiškiant reikalavimus  dėl individualių administracinių veiksmų ginčijimo.

Sistemiškai analizuojant teisinių reikalavimų senaties reglamentavimą Lietuvos Respublikos teisėje, pažymėtina, kad įstatymo leidėjas išskiria specialius atvejus, kai teisinių reikalavimų senatis netaikoma. Pavyzdžiui, pagal BK  95 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktus baudžiamosios atsakomybės senatis netaikoma genocidui ir tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis, pagal CK 1.134 straipsnio 2 punktą ieškinio senatis netaikoma indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas. Taigi, teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Šiuo atveju konkrečiais reikalavimais ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį. Dėl to atitinkamai ir tam tikrų itin svarbių valstybės ūkiui objektų (lot. res mancipi) priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Konstitucijoje reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmams atliekamiems su šiais objektais. Svarbu, kad teisiniai veiksmai ir teisinės procedūros būtų atliekamos taip, kad nebūtų pažeidžiamas įsakmus šių objektų priskyrimas valstybės nuosavybėn Konstitucijos 47 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai turi būti taikoma ir senatis administraciniam reikalavimui pareikšti, sąžiningo įgijėjo apsauga ar kt.: šie institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad jei pažeistas Konstitucijos itin saugomas turtinis režimas, tai administracinio akto stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga, ir akto stabilumas neginamas. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju ginčijamo teisės akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra. Šiuo atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia, pavyzdžiui, galimas kompensacijos išmokėjimas esant tam įstatymo nustatytų sąlygų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nurodė, jog administraciniam aktui ginčyti taikomas dešimties metų terminas pagal CK 1.125 straipsnį. Pagal CPK 26 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas yra ginčijamas šioje byloje, bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Tačiau tai savaime nereiškia, kad tokioje byloje turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. E. M., bylos Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Giora“, V. M., R. G., S. M. v. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas, bylos Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, Kauno apskrities viršininko administracija, V. J. B., I. M. G., A. S., bylos Nr. 3K-3-533/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas senaties instituto taikymo ypatybes, kai administraciniais aktais pažeistos išimtinės valstybės nuosavybės teisės, konstatuoja, kad administracinių teisinių reikalavimų senatį reglamentuojančios normos nepažeistos. Atsižvelgiant į ginamų teisių ir vertybių pobūdį ir svarbą, darytina išvada, kad byloje nėra pagrindo taikyti administracinio reikalavimo senaties termino pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį.

 

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

 

 Kasacinių skundų argumentai, susiję su senaties skaičiavimo ginant viešąjį interesą ypatumais, išaiškinus, kad administracinio reikalavimo senatis nagrinėjamiems santykiams neturėjo būti taikoma, netenka reikšmės. Kasacinių skundų argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimo yra abstraktūs ir nepagrindžia nurodomų pažeidimų. Kiti argumentai yra susiję su faktinių aplinkybių nustatinėjimu, todėl kasacinio nagrinėjimo dalyko nesudaro.

 

  Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį šioje byloje nėra, ir kasacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame procese valstybė patyrė 112,13 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai lygiomis dalimis (po 56,07 Lt) priteisiamos iš kasatorių.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies  punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš Kauno miesto savivaldybės administracijos (j. a. kodas 188764867) ir UAB „Turto valdymo firma“ (j. a. kodas 300583189) po 56,07 Lt (penkiasdešimt šešis litus 7 ct) iš kiekvieno išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Nutarties nuorašą išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Algis Norkūnas
	Antanas Simniškis
	Janina Stripeikienė