Civilinė byla Nr. 3K-7-83/2011
Procesinio
sprendimo kategorija 14.3.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja),
Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės, Česlovo Jokūbausko, Antano
Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,
sekretoriaujant Nijolei Radevič,
dalyvaujant ieškovams V. A., E. B., R. B., A. J., A. G., A.
G., S. G., N. M., R. M., B. P., R. Š., V. T., S. U., E. U., M. Ž., jų
atstovui advokatui Justui Viliui,
atsakovo atstovui V. Š., advokatui Tomui Bagdanskiui,
viešame teismo posėdyje žodinio
proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. A., E. B., R. B., A. J., A. G., A. G., S. G., A. K., N. M.,
R. M., A. M., B. P., K. Š., R. Š., V. T., J. T., S. U., E. U., M. Ž. kasacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. A., E. B., R. B., A. J., A. G., A. G., S. G.,
A. K., N. M., R. M., A. M., B. P., K. Š., R. Š., V. T., J. T., S. U.,
E. U., M. Ž. ieškinį atsakovui Valstybinei teismo
psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl darbo
apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų; institucija, teikianti
išvadą, – Valstybinė darbo inspekcija.
Išplėstinė teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Bylos šalių ginčas kilo dėl darbo apmokėjimo, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Ieškovai 2008 m. vasario 29 d. ieškinyje nurodė, kad jie
dirba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos
ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje sanitarais; jų darbas susijęs su
asmenų, kurie įvykdė nusikalstamą veiką ir kuriems atliekamos stacionarios
teismo psichiatrijos ekspertizės, priežiūra. Ieškovų teigimu, pagal Vyriausybės
2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtintų Pavojingų darbų sąrašo 3.13
punktą darbas, susijęs su psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine,
toksikologine psichoze gydymu bei priežiūra, priskiriamas prie pavojingų darbų,
taigi jie dirba darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tačiau jiems
nemokamos priemokos. Atsakovas pripažino, kad pavojingos darbo sąlygos darbuotojams,
dirbantiems su psichikos ligoniais, nepanaikintos, tačiau nurodė, jog priemokų
mokėjimas ieškovams nutrauktas remiantis Žmonių saugos darbe įstatymo 2000 m.
spalio 17 d. pakeitimo įstatymo Nr. VIII-2063 86 straipsnio 3 dalimi,
pagal kurią šio įstatymo 69 straipsnio 6 dalyje nurodytos 30 proc. valstybės
nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemokos už
pavojingus darbus mokamos iki 2001 metų sausio 1 d. Ieškovų teigimu, jų teisę
gauti padidintą atlyginimą už darbą užtikrina DK 192 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta imperatyvioji nuostata, pagal kurią, jeigu yra nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas,
palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis, o konkretūs
apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse; kai nuo 2003 m. sausio 1 d. neteko galios Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 1555, kuriuo
buvo patvirtinta Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir
pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarka, tai pagal galiojusios Tvarkos
3.3 punktą ieškovams turi būti mokamos ne mažesnės kaip 30 proc.
nustatytos minimalios mėnesio algos dydžio priemokos už trejus metus iki ieškinio
padavimo dienos. Be to, pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su
darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kai ne
dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo
santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui mokami delspinigiai,
kurių dydis – 0,06 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą
kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai
išmokos nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant
jų išmokėjimo dieną. Remdamiesi CK 6.210 straipsniu, ieškovai taip
pat prašė 5 proc. dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo kreipimosi į
teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovai prašė
teismo priteisti iš atsakovo:
– ieškovams V. A., E. B., A. G., A. G., S. G.,
A. K., A. M., B. P., K. Š., R. Š., S. U., E. U., V. T.,
J. T., M. Ž. po 6390 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo
2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1 d. – 30
proc. Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemoką už
darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 proc. dydžio delspinigius
nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. už kiekvieną
praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai
priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo
dieną, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 6390 Lt sumą nuo
ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;
– ieškovams R. B., A. J., N. M. – po 2820 Lt
skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m.
kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1 d. – 30 proc. Vyriausybės nustatytos
minimalios mėnesinės algos dydžio priemoką už darbą esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo 2007 m. sausio 1 d.
iki 2008 m. kovo 1 d. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant
skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant
skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, 5 proc. dydžio procesines palūkanas
už 2820 Lt sumą nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;
– ieškovui R. M. – 3390 Lt skolos už
pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1
d., nuo 2008 m. kovo 1 d. – 30 proc. Vyriausybės nustatytos minimalios
mėnesinės algos dydžio priemoką už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m.
kovo 1 d. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po
septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant skaičiuoti
įskaitant jų išmokėjimo dieną, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už 3390 Lt sumą
nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Utenos rajono
apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies
ir priteisė iš atsakovo ieškovams:
– E. B., A. G., A. G., S. G., A. K., A. M.,
B. P., K. Š., R. Š., S. U., E. U., V. T., J. T., M. Ž.
po 6480 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005
m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir po 920 Lt priemokos nuo 2008 m.
kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– R. B., A. J. po 2722 Lt skolos už darbą,
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2008 m.
kovo 1 d. ir po 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m.
lapkričio 1 d.;
– N. M. 2640 Lt skolos už darbą, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo
1 d. ir po 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– V. A. 6287 Lt skolos už darbą, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki 2008 m.
kovo 1 d. ir 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– R. Š. 3660 Lt skolos už darbą, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio
31 d., 2280 Lt skolos nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2008 m. kovo 1 d.
ir 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– A. M. 6030 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 1920
Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.
– R. M. 4560 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt
priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
priteisė iš atsakovo ieškovams E. B., A. G.,
A. G., S. G., A. K., N. M., A. M., B. P., K. Š., S. U., E. U., V. T., J. T., M. Ž., 0,06 proc. dydžio priklausančios
išmokėti kasmėnesinės priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d., A. J. – nuo 2007 m. sausio 18
d., V. A. – nuo 2005 m. balandžio 11 d., R. Š. – nuo 2005 m. kovo 1 d. iki
2006 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2007 m. balandžio 2 d., R. B. – nuo 2007 m.
sausio 18 d., R. M. – nuo 2006 m. kovo 1 d., delspinigių už kiekvieną praleistą
dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemokos turėjo būti
sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, indeksuojant
delspinigių dydį kartą per metus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos
nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius
metus; įpareigojo atsakovą DK 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka per
tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams padidinto
tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir
nustatytą padidintą tarifinį atlygį mokėti nuo 2008 m. lapkričio 1 d.;
nurodė, kad per teismo nustatytą trijų mėnesių
nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminą atsakovui neįvykdžius pirmiau
nurodytos pareigos, šiam bus skirta 700 Lt bauda; kitus ieškinio reikalavimus
atmetė.
Teismas, remdamasis Utenos ekspertinio
skyriaus I ir II poskyrio sanitarų pareiginiais nuostatais, atsakovo 2007 m.
spalio 26 d. raštu, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos
apsaugos ministerijos nuostatais, nustatė, kad ieškovai, kurių darbas susijęs
su psichikos sutrikimų turinčių asmenų priežiūra, dirbo pavojingomis sąlygomis
ir bylos nagrinėjimo metu jos nepanaikintos, todėl ginčo santykiams taikytinos
imperatyviosios DK 192 straipsnio nuostatos dėl darbo apmokėjimo
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad ginčo
nagrinėjimo metu nėra teisės akto, kuris nustatytų priemokų už darbą
pavojingomis sąlygomis dydį, šis klausimas neišspręstas kolektyvinėje ir darbo
sutartyse, todėl rėmėsi paskutiniais galiojusiais teisės aktais (Žmonių saugos
darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalimi, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d.
nutarimu Nr. 1555 patvirtintos Priemokų už darbą kenksmingomis, labai
kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos 3.3 punktu),
kuriuose buvo nustatyti priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis dydžiai, ir priteisė
ieškovams 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesio
algos) dydžio priemokas nuo jų faktinio darbo laiko pradžios, bet ne daugiau
kaip už trejus metus iki ieškinio padavimo dienos (DK 298 straipsnis). Tokio
paties dydžio priemokas teismas priteisė visiems ieškovams už laikotarpį nuo
2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. Teismas, nustatęs, kad ieškovai dirbo
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o atsakovas nesilaikė įstatymo
reikalavimų dėl apmokėjimo už darbą tokiomis sąlygomis, įpareigojo atsakovą DK 192
straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo sprendimo
įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams padidinto tarifinio atlygio už darbą,
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir nuo 2008 m. lapkričio 1 d. mokėti
ieškovams nustatytą padidintą tarifinį atlygį.
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 18 d. sprendimu
patenkino atsakovo apeliacinį skundą: panaikino Utenos rajono apylinkės teismo
2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį
atmetė. Teisėjų kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nutartyje,
kuria byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, išdėstytus
teisės išaiškinimus (CPK 362 straipsnio 2 dalis) ir šioje byloje esančių
įrodymų visumą, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovų darbe yra nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų ir dėl jų darbo specifikos nėra galimybės išvengti
neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai. Teisėjų kolegija nustatė, kad vienuolikos
ieškovų darbo teisiniai santykiai su atsakovu atsirado galiojant Darbo
sutarties įstatymui, jų darbo apmokėjimo klausimus šių sutarčių sudarymo metu
papildomai reglamentavo Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio
6 dalis, kurioje buvo nustatyta, jog už darbą pavojingomis sąlygomis mokama ne
mažiau kaip 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio
(mėnesinės algos) dydžio priemoka; Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimu
Nr. 1555 „Dėl priemokų už darbą kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių
nustatymo tvarkos patvirtinimo“ buvo nustatyta, kad už darbą pavojingomis
sąlygomis mokama ne mažesnė kaip 30 proc. nustatytos minimalios algos priemoka
(šis nutarimas neteko galios Vyriausybei 2002 m. gruodžio 20 d. priėmus
nutarimą Nr. 2023); sąlyga dėl ginčo priemokos mokėjimo buvo įtraukta į nurodytų
ieškovų darbo sutartis ir buvo jiems mokama iki 2001
m. sausio 1 d., taigi nurodyti ieškovai buvo įgiję teisę gauti papildomą
priemoką už darbą, susitarimas dėl tokios priemokos buvo būtinoji jų darbo
sutarčių sąlyga, kuri galėjo būti pakeista tik gavus rašytinį darbuotojų
sutikimą (Darbo sutarties įstatymo 8, 21, 23 straipsniai); aptariamos priemokos
mokėjimą atsakovas nutraukė nuo 2001 m. sausio 1 d., vadovaudamasis Žmonių
saugos darbe įstatymo 2000 m. spalio 17 d. pakeitimo įstatymo Nr. VIII–2063 86
straipsnio 3 dalimi, ir taip pakeitė vieną iš būtinųjų
ieškovų darbo sutarčių sąlygų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog tam buvo
gautas rašytinis darbuotojų sutikimas, tačiau daugumoje darbo sutarčių po
atitinkamo įrašo apie priemokos panaikinimą yra ieškovų parašai; ieškovai iš
esmės neginčija fakto, kad apie nurodytos darbo sutarties sąlygos pakeitimą buvo
laiku informuoti ir žinojo; tai iš dalies patvirtina ir vėlesnių ieškovų
kreipimųsi į darbdavį dėl darbo užmokesčio padidinimo turinys; ieškovai,
žinodami apie sumažintą atlyginimą nuo 2001 m., sąmoningai pradėjo dirbti už
mažesnį darbo užmokestį ir taip dirbo ilgą laiką iki 2008 m. vasario 29 d.,
t. y. iki kreipimosi į teismą. Teisėjų kolegija nurodė, kad, bylos
duomenimis, ieškovai 2001 m. balandžio 26 d., 2001 m. gegužės 10 d.,
2001 m. vasario 19 d., 2005 m. kovo 31 d., 2007 m. spalio 23 d. teikė
įvairius prašymus darbdaviui, aukštesnėms institucijoms, kuriuose skundėsi
darbo sąlygomis, per mažu darbo užmokesčiu, prašė padidinti koeficientą ir
darbo užmokestį; po tokių kreipimųsi pagal darbdavio finansines galimybes
nuolat didėjo sanitarų koeficientai, pagal kuriuos apskaičiuojamas darbo
užmokestis: 1996 m. koeficientas buvo 3 ir 4, 2005 m. – 6,3, 2006 m. – 6,8,
2007 m. – 7,4. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados,
kad tokia faktinė situacija leidžia pagrįstai manyti, jog nurodyti ieškovai sutiko
su darbo sutarties sąlygos dėl darbo apmokėjimo pakeitimu, nes po to, kai buvo
nutrauktas ginčo priedo mokėjimas, dirbo toliau už sumažintą darbo užmokestį ir
neginčijo darbdavio veiksmų Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio ar
DK 297 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos
teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti šių ieškovų ieškinio
reikalavimų.
Dėl kitų ieškovų
teisėjų kolegija nurodė, kad jų darbo sutartys
sudarytos po Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo ir šio įstatymo 69 straipsnio
6 dalies panaikinimo, galiojant DK, jose nėra sąlygų apie priemokas, kurias prašoma
priteisti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad dabartiniu metu nėra norminio teisės
akto, kuris nustatytų priemokų už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, dydį; atsakovo įstaigoje nuo 2003 m. birželio 1 d. galiojančios Kolektyvinės
sutarties 22 punkte nurodyta, kad konkretūs valandiniai tarifiniai
atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, laikantis
valstybinių įstaigų atitinkamiems darbuotojams nustatytų darbo apmokėjimo
sąlygų, nustatomi darbo sutartyse. Teisėjų kolegija sprendė, kad kai nėra susitarimo
dėl ginčo priemokos mokėjimo nei Kolektyvinėje, nei darbo sutartyse, pirmosios
instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti nurodytų ieškovų
ieškinio, vadovaudamasis negaliojančių teisės aktų nuostatomis; šie ieškovai,
sudarydami darbo sutartis jau po pirmiau nurodytų teisės aktų, nustačiusių
teisę gauti ginčo priemoką, panaikinimo, susitarė su atsakovu dėl konkretaus
darbo užmokesčio, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad darbo sutarties šalys
nevykdė DK 191, 192 straipsnių reikalavimų ir, atsižvelgdamos į ieškovų
darbo funkcijas bei darbo sąlygas, nenustatė padidinto, palyginti su
normaliomis darbo sąlygomis, tarifinio atlygio. Dėl ieškovų argumentų, kad
atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, koks yra ieškovų (sanitarų)
tarifinis atlygis, esant normalioms darbo sąlygoms, teisėjų kolegija nurodė,
kad atsakovo įstaigoje nėra sanitarų, dirbančių kitomis nei ieškovai sąlygomis.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendė, kad nurodyti ieškovai
nei darbo sutarčių sudarymo metu, nei vėliau jokiu pagrindu neįgijo teisės
reikalauti prašomos priteisti priemokos pagal jų darbo sutarčių sudarymo metu
negaliojusius teisės aktus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo
pagrindo tenkinti ir jų ieškinio reikalavimų.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d.
sprendimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m.
lapkričio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl darbuotojų, įgijusių teisę į priemoką už darbą,
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, iki 2001 m. sausio 1 d. Dvylika
ieškovų pradėjo dirbti pas atsakovą galiojant Darbo sutarties įstatymui, o jų
darbo apmokėjimą darbo sutarčių sudarymo metu papildomai reglamentavo Žmonių
saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo 69 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo
nustatyta, kad už darbą pavojingoms sąlygomis mokama ne mažiau kaip 30 proc.
minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemoka; sąlyga dėl
tokios priemokos buvo įtraukta į nurodytų ieškovų darbo sutartis. Atsakovo 2001
m. sausio 12 d. įsakymu, priimtu vadovaujantis Žmonių saugos darbe įstatymo
2000 m. spalio 17 d. pakeitimo įstatymo Nr. VIII-2063 86 straipsnio 3
dalimi, nurodytos priemokos mokėjimas panaikintas. Būtinosios darbo sutarties
sąlygos dėl darbo apmokėjimo pakeitimas teismo turėjo būti įvertintas pagal Darbo
sutarties įstatymo 8 ir 23 straipsnių nuostatas, kuriose buvo įtvirtintas
draudimas pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas darbdavio valia be
darbuotojo sutikimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo atveju
byloje nėra įrodymų, jog buvo gautas rašytinis darbuotojų sutikimas, tačiau
kartu nurodė, kad daugumoje darbo sutarčių po atitinkamo įrašo apie mokėto
priedo panaikinimą yra ieškovų parašai. Tokia teismo išvada yra visiškai
neteisinga, nes nė vienoje iš nurodytų darbuotojų darbo sutarčių po aptariamais
įrašais nėra ieškovų parašų. Be to, teismo argumentas, kad darbo sutarčių
pakeitimus pasirašė daugelis ieškovų, yra visiškai netinkamas, nes sutikimas
dėl būtinosios darbo sutarties sąlygos pakeitimo turi būti aiškiai išreikštas
kiekvieno iš darbuotojų, kurių darbo apmokėjimas keičiamas. Nagrinėjamu atveju
ieškovai nesutiko su pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, tai patvirtina
nuolatiniai jų kreipimaisi į atsakovą, bandymai taikiai išspręsti kilusį ginčą.
Dėl to teismo išvada, kad ieškovai sutiko su darbo užmokesčio pakeitimu, be to,
kad nepateisinamai delsė kreiptis į teismą, prieštarauja teisingumo, protingumo
principams, nes visą šį laiką ieškovai mėgino išspręsti ginčą taikiai.
2. Dėl darbuotojų, sudariusių darbo sutartis po 2001
m. sausio 1 d. ir teisę į priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, įgijusių pagal DK 192 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad, nors šie darbuotojai dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, jie neįgijo teisės gauti papildomų priemokų, nes pagal Kolektyvinės
sutarties 22 punktą konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos,
kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos nustatomos darbo sutartyse, o jų darbo
sutartyse nėra sąlygos apie priemokas, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio
1 daliai ir DK 192 straipsnio 1 daliai. Priėmus DK, darbuotojo teisė gauti
priemoką, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nepaneigta, priešingai – DK 192 straipsnio
1 dalyje įtvirtinta ne darbdavio diskrecijos teisė, bet besąlyginis imperatyvas
mokėti padidintą tarifinį atlygį už darbą, jeigu yra nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų. Darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas gali būti tik
padidinto tarifinio atlygio dydis, bet ne pati darbuotojo teisė gauti padidintą
atlyginimą, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Nepaisant to, yra konkrečioje
darbo sutartyje ar Kolektyvinėje sutartyje nustatytas konkretus padidintas
tarifinis atlygis už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, ar ne,
darbuotojas, dirbantis esant tokių sąlygų, nepraranda teisės reikalauti padidinto
atlygio, remdamasis DK 192 straipsnio 1 dalimi.
3. Dėl DK 298 straipsnio aiškinimo ir taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas paneigė galimybę taikyti DK 298 straipsnį,
kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su
darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Šio trejų metų termino paskirtis – paskatinti darbuotoją priimti ne skubotą,
bet pagrįstą sprendimą dėl savo pažeistų ar pažeidinėjamų teisių ir interesų
gynimo. Be to, ši teisės norma yra darbuotojų ir darbdavio interesų
pusiausvyros išraiška: viena vertus, darbuotojas turi teisę priimti pagrįstą
spendimą dėl savo teisių gynimo; antra vertus, tai yra tam tikra sankcija už
nepagrįstai ilgą delsimą – pradelsęs ilgiau kaip trejus metus, darbuotojas gali
reikalauti nesumokėto darbo užmokesčio ar kitų su juo susijusių sumų už ribotą
laikotarpį, t. y. ne daugiau kaip už trejus metus. Apeliacinės instancijos
teismo tvirtinimas, kad uždelsę ar taikių sprendimo būdų ieškoję darbuotojai
neva sutinka su pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis ir taip apskritai
netenka teisės reikalauti jiems priklausančių sumų, akivaizdžiai prieštarauja
DK 298 straipsniui, be to, Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintai
darbuotojai teisei – gauti teisingą atlyginimą už darbą. Ieškovų teisę gauti
priemoką už nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų teismas neteisingai sieja su
tam tikrų konkrečių darbdavio (atsakovo) veiksmų ginčijimu. Darbdavio daromas
pažeidimas – priedo ar padidinto tarifinio atlygio nemokėjimas – yra tęstinis,
todėl darbuotojai, remdamiesi DK 298 straipsnyje įtvirtinta teise, turi
teisę reikalauti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies bet kuriuo metu, tačiau ne
daugiau kaip už trejus metus.
4. Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą priimti motyvuotą ir pagrįstą
sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 13 d. nutartis
civilinėje byloje J. M. v. VšĮ Klaipėdos ligoninė, bylos
Nr. 3K-3-229/2005; 2006 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje J.
M. v. VšĮ Klaipėdos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-272/2006), nes liko neaišku,
kokiu teisiniu pagrindu atsakovas (darbdavys) atleistas nuo pareigos mokėti
padidintą tarifinį atlygį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Kolektyvinės
sutarties 23 punkte nustatyta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su
normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Sutarties 23.1, 23.2 punktuose
konkretizuota, kaip konkrečiai didinamas tarifinis atlygis už viršvalandinį
darbą, darbą naktimis, poilsio ir švenčių dienomis, tačiau nenurodyta, kiek
padidinamas tarifinis atlygis už darbą, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų. Nepaisant to, ieškovų teisė į padidintą tarifinį atlygį negali būti
paneigta; tai, kad Kolektyvinėje sutartyje nenustatyta konkretaus padidinto
tarifinio atlygio dydžio, yra atsakovo padarytas pažeidimas, nes būtent jis
turi užtikrinti visų darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi.
5. Dėl sutarties laisvės principo darbo
teisiniuose santykiuose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27
d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. P. v. Klaipėdos jūrų krovinių
kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007, konstatuota, kad, siekiant apsaugoti
darbuotoją, darbo teisėje šalių laisvė, nustatant darbo sutarties sąlygas, yra
apribota, ji siauresnė nei civilinėje teisėje; šalys, sudarydamos darbo
sutartį, neturi visiškos laisvės pasirinkti jos sąlygų, bet yra saistomas tam
tikrų įstatymų leidėjo ir Vyriausybės nustatytų sąlygų. Aiškinimas, kad
darbdavys, pripažindamas, jog yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
sudarydamas darbo sutartį, gali tiksliai nenurodyti, kiek padidintas darbuotojo
tarifinis atlygis, arba net neinformuoti darbuotojo, kad darbo sutartyje
nustatytas tarifinis atlygis jau yra padidintas, atsižvelgus į tam tikrus
neigiamus veiksnius darbovietėje, yra ydingas. Darbo sutartyse reikalaujama
tiksliai nurodyti darbuotojui priklausantį darbo užmokestį, priedus ir
priemokas, todėl DK 192 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad būtų
užtikrinamos darbuotojų teisės, t. y. darbdavys privalo aiškiai nurodyti, koks
tarifinis atlygis laikomas padidintu, kiek padidintas atlygis dėl tam tikrų
darbo sąlygų, arba tai, kad tarifinis atlygis nustatytas atsižvelgus į
nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų. Apeliacinis teismas pripažino, jog atsakovas
nepateikė jokių įrodymų, koks yra sanitarų tarifinis atlygis, esant normalioms
darbo sąlygoms, todėl nėra faktinių ar teisinių galimybių palyginti, ar
ieškovams mokamas didesnis, nei įprastai mokamas sanitarams, tarifinis atlygis.
Vėlesnio darbo užmokesčio padidinimo atsakovas taip pat nesiejo su nukrypimais
nuo normalių darbo sąlygų. Šiuo metu ieškovai gauna mažesnį darbo užmokestį,
negu gaudavo iki 2001 m. sausio 1 d., todėl teigti, kad jiems mokamas
padidintas tarifinis atlygis, yra ne tik nesąžininga, bet ir neprotinga.
Apeliacinės instancijos teismas, pateisinęs padidinto tarifinio atlygio už
nukrypimą nuo normalių sąlygų nemokėjimą, atėmė iš ieškovų galimybę įgyvendinti
teisę į teisingą darbo apmokėjimą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis;
Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Apeliacinis teismas
neteisingai sprendė, kad ieškovams negali būti mokamas padidintas tarifinis
atlygis pagal netekusius galios teisės aktus, t. y. Žmonių saugos darbe įstatymo
69 straipsnio 6 dalį. Nors negalima taikyti negaliojančio teisės akto, tačiau
jame buvęs nustatytas tarifinio atlygio dydis gali būti orientacinis.
6. Dėl atstovavimo išlaidų, patirtų biudžetinės
įstaigos, atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas priteisė iš ieškovų
po 503,61 Lt atsakovo, kuris yra biudžetinė įstaiga, išlaidoms už advokato
teisinę pagalbą atlyginti. Biudžetinė įstaiga, kaip valstybės išlaikomas
subjektas, privalo užtikrinti tokią vidaus administravimo struktūrą, kuri
leistų jam tinkamai įgyvendinti vykdomas funkcijas. Nors bylinėjimasis
teismuose nėra tiesioginė valstybės biudžetinių įstaigų funkcija, tačiau iš
esmės šie subjektai gali patys teisme atstovauti savo interesams. Tik ypatingais,
sudėtingais atvejais, kai vidiniai resursai yra nepakankami, pripažintinas
būtinu profesionalus atstovavimas. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad
atsakovas turi teisininko etatą ir yra kompetentingas spręsti iš darbo santykių
kylančius ginčus, nebuvo būtina, jog šioje byloje jam atstovautų advokatas. Apeliacinis
teismas priteisė iš ieškovų nurodytas išlaidas, neįvertinęs jų reikalingumo ir
pagrįstumo.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo
sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Dėl darbuotojų,
kurių darbo sutartys sudarytos iki 2001 m. sausio 1 d. Kasaciniame skunde
teisingai pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė, jog
daugumoje darbo sutarčių po įrašo apie mokėto priedo panaikinimą yra ieškovų
parašai. Tačiau vien dėl to nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą
teismo sprendimą, nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą formaliais
pagrindais (CPK 328 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos
teismas teisėtai ir pagrįstai vertino ne tik tai, buvo ar ne ieškovų rašytinis
sutikimas dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, bet ir ieškovų elgesį po darbo
sutarties pakeitimo. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, priėjo prie
pagrįstos išvados, kad ieškovai žinojo apie darbo apmokėjo sąlygų pakeitimą nuo
2001 m. sausio 1 d., tačiau nei Darbo sutarties įstatymo, galiojusio darbo
sutarties sąlygų pakeitimo metu, nei DK 297 straipsnio nustatyta tvarka
nesikreipė į teismą, taigi sutiko dirbti už mažesnį nei sulygtas darbo
užmokestį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis
civilinėje byloje K. B. v. UAB ,,Kelda“, bylos Nr. 3K-3-697/2004; 2005
m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje R. U. v. AB aviakompanija
„Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-253/2005). Dėl to teismas priėjo
prie pagrįstos išvados, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti
ieškovų ieškinį.
2. Dėl
darbuotojų, kurių darbo sutartys sudarytos po 2001 m. sausio 1 d. Pagal
lingvistinį DK 192 straipsnio 1 dalies aiškinimą manytina, kad didesnis
darbo apmokėjimas darbuotojui nustatomas ne sulygstant priedus, priemokas ar
premijas, tačiau nustatant didesnį, palyginti su dirbančiųjų normaliomis
sąlygomis, tarifinį atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs
bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad darbuotojai, sudarydami darbo sutartis
po 2001 m. sausio 1 d., aptarė visas darbo sąlygas, įvertino pavojingą
darbo pobūdį ir nustatė padidintą tarifinį atlygį, palyginti su tuo, kuris būtų
nustatytas esant normalioms darbo sąlygoms. Darbo sutarčių sąlygos šalims buvo
aiškios, dėl jų nebuvo ginčo, nurodyti ieškovai dirbo už sulygtą tarifinį
atlygį ilgą laiką. Dėl to apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos
išvados, kad šie ieškovai nei darbo sutarčių sudarymo metu, nei vėliau neįgijo
teisės reikalauti jų prašomos priteisti priemokos.
3. Dėl DK 192
straipsnio 1 dalies. Aiškinant lingvistiškai nurodytą teisės normą,
konstatuotina, kad kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbo teisinių
santykių subjektai susitaria dėl padidinto tarifinio atlygio. Nagrinėjamu
atveju ieškovai, konkliudentiniais veiksmais sutikdami su darbo apmokėjimo
sąlygų pakeitimu, sutiko, kad jų tarifinis atlyginimas yra padidintas,
palyginus su tuo, kuris būtų nustatytas už darbą normaliomis darbo sąlygomis.
Be to, atsakovas, atsižvelgdama į ieškovų prašymus, 2005, 2006, 2007 m. didino
jų tarifinį atlygį, atsižvelgdamas į pavojingas darbo sąlygas. Vadinasi, ginčo
šalys DK 192 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka susitarė dėl padidinto
tarifinio atlygio, todėl atsakovas neturi pareigos mokėti ieškovams jokių
papildomų sumų.
4. Dėl DK 298
straipsnio. Kasatorių argumentai dėl nurodytos teisės normos aiškinimo ir
taikymo yra nepagrįsti. DK 298 straipsnis taikomas tada, kai darbuotojui
neišmokamos tam tikros jam priklausančios darbo užmokesčio ar kitos su darbo
santykiais susijusios sumos (pvz., kai darbdavys tam tikrą laikotarpį nemoka
darbo sutartyje nurodyto ir priklausančio darbuotojui atlyginimo,
komandiruotpinigių, kurie darbuotojui priklauso pagal teisės aktus, ir pan.).
Ginčo situacija yra visiškai kitokia. Ieškovai konkliudentiniais veiksmais
sutiko su pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, todėl jiems nepriklauso
jokios papildomos išmokos, taigi nėra jokio pagrindo DK 298 straipsniui taikyti.
5. Dėl
sutarties laisvės principo esant darbo teisiniams santykiams. Kasaciniame
skunde nepagrįstai teigiama, kad, sudarant darbo sutartį, kai yra nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, darbdavys turi nurodyti, kiek yra padidintas darbuotojo
tarifinis atlygis. Padidinto tarifinio atlygio dydis ir jo nustatymo būdas palikti
darbo sutarties šalių diskrecijai. Kasatorių teiginiai, kad šiuo metu jie gauna
mažesnį negu 2001 m. sausio 1 d. darbo užmokestį, yra neteisingi ir nepagrįsti
bylos duomenimis. Priešingai, byloje pateikti įrodymai, kad tarifinis atlygis buvo
didinamas 2005, 2006, 2007 m. Teiginiai dėl protingo orientavimosi į anksčiau
galiojusius teisės aktus dėl padidinto tarifinio atlygio dydžio taip pat yra
nepagrįsti, nes šalys turi teisę susitarti ir dėl kitokio abiem priimtino
padidinto tarifinio atlygio.
6. Dėl
atstovavimo išlaidų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas,
atmetęs ieškovų ieškinį, teisėtai ir pagrįstai priteisė atsakovui jo patirtas
išlaidas už advokato teisinę pagalbą, nes: atsakovas neturi atskiro Juridinio
skyriaus, yra tik vienas teisininkas visoms teisinėms funkcijoms atlikti, tuo
tarpu atsakovo veikla – plati; ginčo byla sudėtinga teisės taikymo aspektu,
joje iškelta nauja teisės problema, dėl kurios nėra suformuotos teismų
praktikos, be to, byla didelės apimties, antrą kartą nagrinėjama kasaciniame
teisme, ji reikšminga viešojo intereso požiūriu ir turės įtakos atsakovo
pareigoms dėl kitų skyrių darbuotojų. Dėl to šiuo atveju buvo būtina, kad
atsakovui atstovautų profesionalus advokatas. Apeliacinio teismo priteistos
atstovavimo išlaidos atitinka teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų
tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą
(paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus dydžius.
Išplėstinė teisėjų
kolegija
k o n s t a t u
o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškovų
darbo sąlygų kvalifikavimo
Nagrinėjamoje
byloje ieškovai, dirbantys Valstybinės teismo
psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje sanitarais,
kreipėsi į teismą, prašydami priteisti priemokas, kurios, jų teigimu, jiems
priklauso pagal darbo sutartis ir įstatymus, nes jie dirba esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų.
Utenos ekspertinis
skyrius yra atsakovės Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos struktūrinis padalinys,
kuriame pagal teismo nutartį atliekamos stacionarios teismo psichiatrijos
ekspertizės tiriamiesiems – suimtiems ir nesuimtiems asmenims, įvykdžiusiems
nusikalstamas veikas. Byloje nustatyta, kad tiriamieji su produktyvia
psichotine simptomatika sudaro iki 30 proc. visų tiriamų asmenų; reikšmingas
tiriamųjų kontingento ypatumas yra jų padidintas socialinis pavojingumas. Pagal
iki 2002 m. rugsėjo 7 d. galiojusio Vyriausybės 1994 m. gruodžio 14 d. nutarimu
Nr. 1251 patvirtinto Pavojingų darbų sąrašo 4.9 punktą ir nuo 2002 m. rugsėjo 7
d. galiojančio Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtinto
Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktą psichikos ligonių ir sergančių alkoholine,
toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra priskirta prie pavojingų darbų.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilęs šalių ginčas jau buvo nagrinėtas
kasaciniame teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2010 m. kovo 25 d. nutartimi (kasacinės bylos Nr. 3K-3-125/2010)
perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tam, kad būtų nustatytos
faktinės aplinkybės, teisiškai reikšmingos materialiosios teisės normoms, reglamentuojančioms
apmokėjimą už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tinkamai
taikyti. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas, be kita ko, nurodė ir tai, kad
vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu priskirtas
prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų; tam tikrų darbų priskyrimo pavojingų kategorijai reikšmė aiškintina
sistemiškai analizuojant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir DK 191
straipsnio nuostatas; darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai
yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių
darbuotojų saugumą ir sveikatą; darbdavys, atsižvelgdamas į konkretaus darbo
specifiką ir vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo
principais, nustato papildomas priemones normalioms darbo sąlygoms užtikrinti;
tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti
neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra
nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą
iš naujo pagal kasacinio teismo išdėstytus išaiškinimus (CPK 362 straipsnio 2
dalis), nustatė, kad faktiškai per visą darbo laiką buvo ir yra grėsmė ieškovų,
dirbančių pas atsakovą sanitarais, sveikatai, taip pat kad dėl dirbamo darbo
specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, nes
taikytos priemonės nedaro ir objektyviai negali daryti įtakos socialiai
pavojingų tiriamų asmenų su produktyvia psichotine simptomatika, linkusių į
agresiją, elgesiui ir neprognozuojamiems veiksmams.
Taigi byloje tiek
pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismų vienodai nustatyta, kad visi
ieškovai dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Nagrinėjamoje
kasacinėje byloje neginčijama nurodyta teismų išvada, todėl išplėstinė teisėjų
kolegija pasisako dėl kasacijoje keliamų darbo apmokėjimo klausimų, remdamasi
žemesniųjų instancijų teismų nustatytu faktu, kad visi ieškovai dirba esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Šioje byloje kilo
ginčas dėl darbo apmokėjimo dviejų kategorijų darbuotojų: pirma, darbuotojų, kurių
darbo sutartys sudarytos iki 2001 m. sausio 1 d., t. y. kai galiojo 1993 m.
spalio 7 d. Žmonių saugos darbe įstatymo Nr. I-266 69 straipsnio
6 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad už darbą pavojingomis sąlygomis
(dirbant pavojingus darbus) mokama ne mažiau kaip 30 proc. valstybės nustatyto
minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemoka; šių darbuotojų
darbo sutartyse buvo įrašyta sąlyga dėl 30 proc. priedo už pavojingas darbo
sąlygas mokėjimo; antra, darbuotojų, kurių darbo sutartys sudarytos po 2001 m.
sausio 1 d., t. y. kai neteko galios nurodyta Žmonių saugos darbe įstatymo
69 straipsnio 6 dalis; šių darbuotojų darbo sutartyse nenustatyta
priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Dėl
darbuotojų, kurių darbo sutartys sudarytos iki 2001 m. sausio 1 d., teisės
gauti priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų
Byloje
nustatyta, kad ieškovai E. B., A. G., A. G., A. K., B. P., K. Š.,
S. U., E. U., V. T., J. T., M. Ž. pradėjo dirbti pas
atsakovą, kai galiojo 1993 m. spalio 7 d. Žmonių saugos darbe įstatymo Nr.
I-266 69 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta,
kad už darbą pavojingomis sąlygomis (dirbant pavojingus darbus) mokama ne
mažiau kaip 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio
(mėnesinės algos) dydžio priemoka; pavojingų darbų sąrašą tvirtina
Vyriausybė. Nurodyta įstatymo nuostata galiojo iki
2001 m. sausio 1 d. (2000 m. spalio 17 d. Žmonių saugos darbe
įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII–2063 86 straipsnio 3 dalis). Šių
ieškovų darbo sutartyse buvo įrašyta sąlyga dėl 30 proc. minimalios algos
priemokos mokėjimo ir kaip teisinis jos mokėjimo pagrindas nurodyti Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. 1555 „Dėl
priemokų už darbą kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo
tvarkos patvirtinimo“ 3.3, 4.3 punktai. Nurodytu Vyriausybės
nutarimu, priimtu įgyvendinant Darbo apmokėjimo įstatymo
6 straipsnio ir Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio nuostatas,
patvirtintos Priemokų už darbą kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo
tvarkos 3 punkte buvo nustatyta, kad priemokos yra privalomos visų rūšių bei
nuosavybės formų įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, 3.3 punkte – kad už
darbą pavojingomis sąlygomis mokama ne mažesnė kaip 30 proc. nustatytos
minimalios algos priemoka, o 4.3 punkte – kad įstaigose ir organizacijose,
finansuojamose iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, priemokos nustatomos
pagal įstatymais patvirtintus minimalius dydžius. Šis teisės aktas neteko
galios Vyriausybei 2002 m. gruodžio 20 d. priėmus nutarimą Nr. 2023 nuo 2003 m.
sausio 1 d., t. y. kai įsigaliojo DK, kurio 192 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą
tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo
sąlygomis, tarifinis atlygis; konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi
kolektyvinėse ir darbo sutartyse.
Byloje
nustatyta, kad nurodytiems ieškovams iki 2001 m. sausio 1 d. buvo mokama
įstatymo nustatyto minimalaus dydžio priemoka – 30 proc. minimalios mėnesinės
algos – už darbą pavojingomis sąlygomis. Atsakovas 2000 m. sausio 12 d.
įsakymu Nr. 7-K nutraukė nurodytos priemokos mokėjimą nuo 2001 m. sausio
1 d. (t. y. atgaline data), vadovaudamasis Žmonių saugos darbe įstatymo 2000 m.
spalio 17 d. pakeitimo įstatymo Nr. VIII–2063 86 straipsnio 3 dalimi,
pagal kurią Įstatymo 69 straipsnio 6 dalies nuostata dėl aptariamos priemokos
mokėjimo galiojo iki 2001 m. sausio 1 d. Taigi atsakovas laikė, kad
įstatymų leidėjas panaikino tokios priemokos mokėjimą ir ji ieškovams
nepriklauso.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad 2000 m.
spalio 17 d. įstatymu Nr. VIII–2063 Žmonių saugos darbe įstatymas buvo pakeistas,
išdėstant jį nauja redakcija, be kita ko, pakeičiant įstatymo pavadinimą į
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą. Naujos šio įstatymo redakcijos 69
straipsnyje neliko nuostatų, susijusių su darbo apmokėjimu. Pažymėtina, kad Žmonių
saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte dėl Įstatymo
69 straipsnio pakeitimo nurodyta, jog nuostatos dėl priemokų nustatymo
darbuotojams, dirbantiems esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, išbrauktos
dėl to, kad jos kartoja Darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas. Taigi įstatymo
leidėjo valia, panaikinant Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalies
nuostatas dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, buvo
ne apskritai panaikinti priemokų už darbą tokiomis sąlygomis mokėjimą, bet atsisakyti
šių priemokų ir jų dydžio reglamentavimo įstatyme, skirtame ne darbo
apmokėjimo, bet darbuotojų saugos ir sveikatos teisiniams santykiams reglamentuoti.
Kai nuo 2001 m. sausio 1 d. neteko galios Žmonių saugos darbe
įstatymo 69 straipsnio 6 dalis, liko galioti Darbo apmokėjimo
įstatymo 6 straipsnio nuostatos dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, pagal kurias konkretūs apmokėjimo už darbą tokiomis
sąlygomis dydžiai turėjo būti nustatyti kolektyvinėse arba darbo sutartyse.
Minėta, kad aptariamų ieškovų darbo sutartyse dėl
darbo apmokėjimo buvo įrašyta sąlyga dėl 30 proc. minimalios algos priemokos
už pavojingas darbo sąlygas mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas,
nagrinėdamas bylą iš naujo, vadovavosi kasacinio teismo šioje byloje priimtoje
nutartyje išdėstytais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis),
kad ieškovų, kurių darbo sutartys su atsakovu sudarytos pagal Darbo sutarties
įstatymą ir jose buvo sąlyga dėl ginčo priemokos mokėjimo, darbo apmokėjimo sąlygų
pakeitimas turėjo būti vertinamas tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo
8 ir 23 straipsnių kontekste. Pagal galiojusio Darbo sutarties įstatymo 8
straipsnį darbo apmokėjimo sąlyga buvo būtinoji darbo sutarties sąlyga; pagal
šio įstatymo 23 straipsnį pakeisti tokią sąlygą buvo galima tik gavus rašytinį
darbuotojo sutikimą.
Apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad ginčo atveju byloje nėra įrodymų, jog buvo
gauti rašytiniai ieškovų sutikimai pakeisti jų darbo sutartyse nustatytas darbo
apmokėjimo sąlygas, tačiau kartu nurodė, kad daugumoje darbo sutarčių po
atitinkamo įrašo apie mokėto priedo panaikinimą yra ieškovų parašai. Pažymėtina,
kad ne tik kasatoriai teigia, jog ši teismo nuoroda neteisinga, tačiau ir
atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą pripažįsta, kad ieškovų darbo sutartyse
nėra teismo nurodytų parašų. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad
išvadą, jog ieškovai sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis,
apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis ne šia neteisinga nuoroda,
bet įvertinęs ieškovų elgesį po to, kai atsakovas panaikino aptariamos
priemokos mokėjimą. Teismas nustatė, kad ieškovai 2001 m. balandžio 26 d.,
2001 m. gegužės 10 d., 2001 m. vasario 19 d., 2005 m. kovo 31 d.,
2007 m. spalio 23 d. rašė prašymus darbdaviui ir Valstybinei darbo
inspekcijai dėl darbo apmokėjimo. Tokius ieškovų veiksmus apeliacinės
instancijos teismas vertino kaip patvirtinančius faktą, kad jie žinojo apie
pakeistas darbo apmokėjimo sąlygas, bet jų neginčijo, taip pat pažymėjo, jog po
nurodytų kreipimųsi pagal darbdavio finansines galimybes nuolat didėjo sanitarų
koeficientai, pagal kuriuos apskaičiuojamas darbo užmokestis: 1996 m.
koeficientas buvo 3 ir 4, 2005 m. – 6,3, 2006 m. – 6,8, 2007 m. – 7,4. Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad nors nėra ieškovų rašytinių sutikimų dėl darbo
apmokėjimo sąlygų pakeitimo, tačiau jų faktinis elgesys leidžia pagrįstai
manyti, jog nurodyti ieškovai sutiko dirbti pakeistomis sąlygomis, nes po to,
kai buvo nutrauktas ginčo priemokos mokėjimas, toliau dirbo už sumažintą darbo
užmokestį, neginčijo darbdavio veiksmų Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio
ar DK 297 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka ir
tik 2008 m. vasario 29 d. kreipėsi į teismą.
Remdamasi šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl
ieškovų elgesio po to, kai atsakovas panaikino ginčo priemokos mokėjimą, išplėstinė
teisėjų kolegija sprendžia, kad kai yra nustatyta, jog, atsakovui panaikinus
ginčo priemokos mokėjimą, ieškovai, rašydami prašymus darbdaviui, nuosekliai
kėlė jų darbo apmokėjimo, atsižvelgiant į jų darbo sąlygas, klausimą,
apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo kvalifikuoti ieškovų veiksmų kaip
reiškiančių sutikimą dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Pagal šios
konkrečios bylos aplinkybes tas faktas, kad, panaikinus ginčo priemoką,
ieškovai iš karto nesikreipė į teismą, bet tęsė darbą ir kartu siekė taikiai
išspręsti darbo apmokėjimo klausimą, negali būti pagrindas nurodytų ieškovų
ieškinio reikalavimams atmesti. Kai byloje nustatyta, kad ieškovai dirba, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbdavio vienašalis sprendimas panaikinti
ginčo priemokos mokėjimą, priimtas netinkamai išsiaiškinus įstatymų pakeitimus,
yra neteisėtas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, teigdamas,
jog pagal finansines galimybes ieškovams buvo padidintas tarifinis atlygis,
nepateikė įrodymų, kad didesnis tarifinis atlygis buvo nustatytas atsižvelgiant
būtent į ieškovų darbo sąlygas. Priešingai, bylos duomenimis, tiek Utenos
ekspertiniame skyriuje, tiek kituose atsakovo įstaigos padaliniuose tarifiniai
atlygiai buvo didinami visiems darbuotojams, ne tik ieškovams, kurie dirba, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nurodytų ieškovų reikalavimų,
netinkamai aiškino ir taikė aptartas darbo apmokėjimą, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, reglamentuojančias darbo teisės normas, ir tai lėmė
neteisėto sprendimo – atmesti ieškinio reikalavimus – priėmimą
(CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl
darbuotojų, sudariusių darbo sutartis po 2001 m. sausio 1 d., teisės gauti priemoką
už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų
Byloje
nustatyta, kad ieškovas S. G. pradėjo dirbti atsakovo
įstaigoje 2002 m. spalio 29 d., o ieškovai V. A., R. B., A. J., N. M., R. M.,
A. M., R. Š. – po 2003 m. sausio 1 d., t. y. po DK įsigaliojimo; šių ieškovų
darbo sutartyse nenustatyta priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nurodytų
ieškovų reikalavimus, sprendė, kad šie darbuotojai neįgijo teisės į ginčo
priemoką, nes jų darbo sutartys sudarytos po
pirmiau aptartų Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalies
nuostatų, kuriose buvo nustatyta tokia priemoka, panaikinimo; šiuo metu nėra
norminio teisės akto, kuris nustatytų priemokų už darbą, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, dydį; atsakovo įstaigoje galiojančioje Kolektyvinėje
sutartyje šalių nesusitarta dėl tokių priemokų; nurodytų priemokų nenustatyta ir su ieškovais sudarytose darbo
sutartyse.
Minėta, kad, nuo
2001 m. sausio 1 d. netekus galios Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio
6 daliai, iki 2003 m. sausio 1 d. galiojo Darbo apmokėjimo įstatymo 6
straipsnio nuostatos dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus DK, šio
kodekso 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu yra nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas,
palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis; konkretūs apmokėjimo
dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 192
straipsnio 1 dalies lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, jog ši įstatymo
nuostata yra imperatyvi, t. y. jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
už darbą tokiomis sąlygomis darbdavys privalo mokėti padidintą, palyginti su
normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestį. Kasaciniame skunde teisingai
nurodyta, kad tokiu atveju, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas yra tik padidinto tarifinio atlygio
dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą – tokia teisė jam
nustatyta įstatymo, imperatyviai įtvirtinančio darbdavio pareigą mokėti už
darbą tokiomis sąlygomis didesnį darbo užmokestį. Konkretūs apmokėjimo dydžiai
turi būti nustatyti kolektyvinėje arba individualiose darbo sutartyse.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas,
pripažinęs, kad visi ieškovai dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, atmesdamas
jų reikalavimus dėl padidinto atlyginimo už darbą tokiomis sąlygomis
priteisimo, be kita ko, rėmėsi tuo, jog pagal Kolektyvinės sutarties 22 punktą
konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo
apmokėjimo formos ir sąlygos, laikantis valstybinių įstaigų atitinkamiems
darbuotojams nustatytų darbo apmokėjimo sąlygų, nustatomos darbo sutartyse, tuo
tarpu aptariamų ieškovų darbo sutartyse nenustatyta reikalaujamos priteisti
priemokos.
Atsakovo įmonėje galiojančios Kolektyvinės sutarties
23 punkte, pakartojant DK 192 straipsnio 1 dalies nuostatą,
įtvirtinta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą
tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis,
tarifinis atlygis. Pagal šios sutarties 22 punktą konkretus tokio atlygio dydis
nustatomas darbo sutartyse.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai
byloje nustatyta, jog ir nurodyti ieškovai dirbo, esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų, o darbuotojų teisė gauti už darbą tokiomis sąlygomis padidintą darbo
užmokestį nustatyta darbo įstatymų ir lokalinių normų, atsakovas (darbdavys),
nemokėdamas šiems ieškovams (darbuotojams) padidinto darbo užmokesčio, pažeidė
jų teisę gauti teisingą atlyginimą už darbą. Ta aplinkybė, kad konkretus
apmokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių sąlygų, dydis nenustatytas
kolektyvinėje ar darbo sutartyse, neatleidžia darbdavio nuo įstatymo
imperatyviai nustatytos pareigos mokėti už darbą tokiomis sąlygomis padidintą
darbo užmokestį.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad tuo
atveju, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenustatyta konkretaus apmokėjimo už
darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio, taip pat didesnis atlygis
nenustatytas individualioje darbo sutartyje, darbuotojas po darbo sutarties
sudarymo nepraranda teisės kreiptis į darbdavį dėl padidinto darbo užmokesčio mokėjimo,
jeigu jis dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Dėl to apeliacinės
instancijos teismo pozicija, kad jeigu sudarydamas darbo sutartį darbuotojas sutiko
dirbti už tam tikrą tarifinį atlygį, jis neturi teisės reikalauti nustatyti jam
didesnį, atsižvelgiant į tai, jog dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, yra teisiškai nepagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas
aptariamą ieškovų reikalavimą, rėmėsi ir tuo, kad, sudarydamos darbo sutartis,
ginčo šalys susitarė dėl visų šių sutarčių sąlygų, ieškovai sutiko dirbti pas
atsakovą sanitarais už darbo sutartyse sulygtą atlygį, todėl sprendė, jog nėra
pagrindo daryti išvados, kad darbo sutarties šalys nevykdė DK 191,
192 straipsnių reikalavimų ir, atsižvelgdamos į ieškovų darbo funkcijas
bei darbo sąlygas, nenustatė padidinto tarifinio atlygio.
Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad, sudarant
konkrečią darbo sutartį dėl tam tikro darbo, darbdavys, kuriam žinomos to darbo
sąlygos, privalo suprantamai jas atskleisti darbuotojui, taip pat aiškiai
nurodyti darbo apmokėjimo sąlygas. Minėta, kad įstatymo nustatyta imperatyvioji
darbdavio pareiga mokėti padidintą atlyginimą už darbą, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, todėl šalių susitarimo dalykas gali būti tik tokio
atlygio dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą. Dėl to
nagrinėjamu atveju atsakovas, sudarydamas su ieškovais darbo sutartis dėl
darbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turėjo vykdyti įstatymo
reikalavimą susitarti su darbuotojais dėl konkretaus padidinto tarifinio
atlygio ir darbo sutartyse aiškiai nurodyti, kad nustatomas atlygis yra padidintas,
palyginti su normaliomis darbo sąlygomis.
Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismo išvada, jog ginčo šalys, sudarydamos darbo sutartis, be kita
ko, susitarė ir dėl padidinto tarifinio atlygio, kuris nustatytas atsižvelgiant
į jų darbo sąlygas, nepagrįsta konkrečiais įrodymais. Kasaciniame skunde
teisingai pažymėta, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, koks yra sanitarų,
dirbančių normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis. Apeliacinės
instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus ieškovų argumentus, nurodė, kad
Utenos ekspertiniame skyriuje, kuriame dirba ieškovai, nėra sanitarų, dirbančių
normaliomis darbo sąlygomis, t. y. visi jie dirba esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų. Minėta, kad Utenos ekspertinis skyrius yra tik vienas iš atsakovo
– Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos
ministerijos – padalinių. Pagal CPK 12, 178 straipsnius šalys turi įrodyti
aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi
atsakovas, gindamasis nuo ieškinio ir siekdamas įrodyti, kad ieškovams mokamas
padidintas tarifinis atlygis, turėjo pateikti įrodymų, koks tarifinis atlygis
mokamas sanitarams ar kitiems analogiškas funkcijas atliekantiems darbuotojams,
dirbantiems kituose padaliniuose normaliomis darbo sąlygomis (CPK 12,
178 straipsniai). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė įrodymų,
patvirtinančių, kad ieškovų darbo sutartyse nustatytas tarifinis atlygis
padidintas, atsižvelgiant būtent į ieškovų darbą, esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų, darbo sutartyse nėra jokių nuorodų dėl apmokėjimo už darbą
tokiomis sąlygomis.
Remdamasi
išdėstytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 192 straipsnio nuostatas
šioje byloje nustatytoms aplinkybėms bei priėjo prie teisiškai nepagrįstos
išvados, jog ieškovų, kurie pradėjo dirbti atsakovo įstaigoje po 2001 m. sausio
1 d., teisė gauti padindintą darbo užmokestį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų, nepažeista. Nurodyti teisės normų pažeidimai lėmė neteisėto
sprendimo – atmesti šių ieškovų ieškinio reikalavimus – priėmimą (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kai
nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu visi ieškovai dirbo, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tai jiems visiems, dirbantiems tokiomis
pačiomis darbo sąlygomis, turėjo būti mokama vienodo dydžio priemoka už darbą tokiomis
sąlygomis. Minėta, kad ieškovų, pradėjusių dirbti atsakovo įstaigoje iki 2001
m. sausio 1 d., darbo sutartyse buvo nustatyta 30 proc. valstybės
nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemoka už pavojingas darbo
sąlygas. Konstatavus, kad nurodytiems ieškovams atsakovas neteisėtai panaikino
šios priemokos mokėjimą, o ieškovams, pradėjusiems dirbti po 2001 m. sausio 1
d., pažeisdamas įstatymo jiems suteiktą teisę, nenustatė ir nemokėjo padidinto,
atsižvelgiant į nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų, darbo užmokesčio, šie ieškovai
už ginčo laikotarpį turi teisę gauti tokio paties dydžio priemoką, kuri buvo
nustatyta pirmiau nurodytiems darbuotojams, dirbusiems tą patį darbą.
Išplėstinė
teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, konstatuoja, kad bylą
nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs ieškovų teisių pažeidimą,
kai dėl vienų darbdavys neteisėtai panaikino mokėtą priedą už darbą
pavojingomis sąlygomis, o dėl kitų nenustatė ir nemokėjo padidinto atlyginimo
už darbą tokiomis sąlygomis, gindamas pažeistas ieškovų teises, turėjo pagrindą
priteisti visiems jiems vienodo dydžio priemoką, t. y. 30 proc. valstybės
nustatytos minimalios mėnesinės algos, už darbą ginčo laikotarpiu, bet ne
daugiau kaip už trejus metus (DK 298 straipsnis).
Dėl padidinto
atlyginimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio ir
nustatymo tvarkos
Nagrinėjamoje
byloje konstatuota, kad darbdavys (atsakovas) pažeidė įstatymo jam nustatytą
pareigą mokėti, o darbuotojų (ieškovų) teisę gauti už darbą, esant nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų, padidintą darbo užmokestį. Atsakovo įmonėje
galiojančioje Kolektyvinėje sutartyje nenustatyta konkretaus apmokėjimo už
darbą tokiomis sąlygomis dydžio – jį palikta nustatyti su darbuotojais
sudaromose darbo sutartyse.
Išplėstinė
teisėjų kolegija pabrėžia, kad darbdavys, sudarydamas individualias darbo
sutartis, privalo laikytis darbo įstatymų nustatytų reikalavimų, tarp jų ir
reikalavimo mokėti padidintą darbo užmokestį už darbą, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų. Pagal DK 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo
sutarties sudarymą atsako darbdavys. Darbdaviui neįvykdžius DK 99 straipsnio
3 dalyje nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, jam tenka
tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB
„Mobilios visatos telekomunikacijos“, bylos Nr. 3K-3-318/2008).
Kasacinio teismo
jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad, šalims sutarus dėl darbo
užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys turi būti nurodomos darbo sutartyje taip,
jog būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. P.
v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2008
m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos Respublikos
Seimo kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008). Nagrinėjamu atveju, kai su
ieškovais sudarytose darbo sutartyse neaptarta, kad jiems už darbą, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, mokamas padidintas, palyginti su normaliomis
darbo sąlygomis, tarifinis atlygis, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad,
sudarant nurodytas sutartis, buvo nustatytas padidintas tarifinis atlygis, taip
pat kad vėliau tarifinis atlygis buvo didinamas atsižvelgiant būtent į ieškovų
darbo sąlygas. Minėta, kad atsakovas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o pagal
byloje esančius duomenis atsakovo įstaigoje tarifiniai atlygiai buvo didinami
visiems darbuotojams, ne tik dirbantiems, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų.
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sudarant darbo sutartis dėl darbo, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turi būti nustatytas padidintas, palyginti
su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestis ir darbo sutartyse aiškiai nurodyta,
jog nustatytas tarifinis atlygis yra padidintas, atsižvelgiant į nukrypimus nuo
normalių darbo sąlygų, kiek jis padidintas. Didesnis darbo užmokestis už darbą
aptariamomis sąlygomis gali būti nustatomas tiek nustatant didesnį tarifinį
atlygį, tiek tam tikrą priemoką.
Išplėstinė teisėjų
kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, konstatuoja, kad nei atsakovo
įstaigoje galiojančioje Kolektyvinėje sutartyje, nei individualiose ieškovų darbo
sutartyse neišspręstas konkretaus apmokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, dydžio klausimas, atsakovas neįrodė, kad ieškovams
mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestis.
Nustatęs, kad darbdavys (atsakovas) nevykdo įstatymo reikalavimo už darbą
tokiomis sąlygomis mokėti darbuotojams (ieškovams) padidintą, palyginti su
normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestį, bylą nagrinėjęs pirmosios
instancijos teismas teisėtai nustatė darbdaviui trijų mėnesių terminą šiam
pažeidimui ištaisyti, t. y. teisėtai įpareigojo atsakovą
DK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo
sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams padidinto tarifinio atlygio
už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir nustatytą
padidintą tarifinį atlygį mokėti nuo 2008 m. lapkričio 1 d.
Apibendrindama
išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas šios bylos šalių ginčą, netinkamai aiškino ir
taikė teisės normas, reglamentuojančias darbo apmokėjimą, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir
šie pažeidimai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Tuo tarpu pirmosios
instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė šios bylos šalių ginčą. Dėl to
apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir paliktinas
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, tik iš dalies patikslinus bei
papildžius jo motyvus.
Palikus galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys iš esmės patenkintas,
atsakovas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98
straipsniai), todėl kasacinio skundo bei atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai dėl atsakovo – biudžetinės įstaigos – patirtų bylinėjimosi išlaidų
atlyginimo tampa šioje byloje teisiškai nereikšmingi, ir išplėstinė teisėjų
kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus
kasacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą,
kuriuo ieškinys iš esmės patenkintas, pripažintina, kad teismo sprendimas priimtas
ieškovų naudai, todėl atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam
neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys).
Ieškovų kasaciniame
skunde prašoma priteisti iš atsakovo jų naudai lygiomis dalimis turėtas atstovavimo
kasaciniame teisme išlaidas. Pagal pateiktus dokumentus 2178 Lt už kasacinio
skundo parengimą ir 4356 Lt už pasirengimą bei atstovavimą kasacinio teismo
posėdyje advokatui sumokėjo ieškovas M. Ž. 2001 m. vasario 28 d. PVM sąskaitoje
faktūroje kaip paslaugos gavėjas nurodytas šis ieškovas, pažymint, kad jis
veikia ir kaip aštuoniolikos bendraieškių atstovas. Aptartos atstovavimo
išlaidos priteistinos iš atsakovo ieškovui M. Ž., o šis turėtų atsiskaityti su
atstovaujamaisiais (CK 2.150 straipsnis, 6.764 straipsnio 4 dalis).
Iš atsakovo
priteistina į valstybės biudžetą: 276 Lt (10 Lt+266 Lt) procesinių dokumentų
įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalis, 96
straipsnis); 1725 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą, nuo kurio mokėjimo
ieškovai atleisti (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 83 straipsnio
1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 96 straipsnio
1 dalis); 286,96 Lt (228,23 Lt+58,73 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios
raštinės 2010 m. kovo 16 d. ir 2011 m. kovo 28 d. pažymos apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 98 straipsniais, 340
straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio
18 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m.
lapkričio 21 d. sprendimą.
Priteisti iš
atsakovo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos
ministerijos (juridinio asmens kodas 191671615) ieškovui M. Ž. (a. k. duomenys
neskelbtini) 6534 (šešis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt keturis)
Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.
Priteisti iš atsakovo
Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
(juridinio asmens kodas 191671615) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660)
2287,96 Lt (du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 96 ct)
bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Birutė Janavičiūtė
Česlovas Jokūbauskas
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Vincas
Verseckas