Civilinė byla Nr. 2-910/2012

      Procesinio sprendimo kategorijos 37 (S)                           

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. nutarties, kuria teismas pripažino valstybės įmonei „Turto bankas“ bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės  „Raimartas“ 237 077,56 Lt dydžio reikalavimo teisę į žalos atlyginimą iš buvusio bendrovės vadovo A. M., civilinėje byloje Nr. 2-485-280/2012 pagal suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Turto bankas“ prašymą dėl turto paskirstymo civilinėje byloje Nr. B2-12-280/2007, suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė „Turto bankas“, A. M..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl bankrutavusios įmonės turto paskirstymo ir reikalavimo teisės perdavimo.

Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria teismas pripažino suinteresuotam asmeniui VĮ „Turto bankas“ atsakovo BUAB  „Raimartas“ 237 077,56 Lt dydžio reikalavimo teisę į žalos atlyginimą iš buvusio bendrovės vadovo A. M., teisėtumo klausimas.

Panevėžio apygardos teismas 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-12-280/2007 pripažino, kad atsakovo BUAB „Raimartas“ veikla pasibaigė. Atsakovas išregistruotas iš Juridinių asmenų registro 2007 m. gruodžio 28 d.

Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ pateikė Panevėžio apygardos teismui, išnagrinėjusiam BUAB „Raimartas“ bankroto bylą, prašymą paskirstyti turtą ir perduoti VĮ „Turto bankas“ atsakovo BUAB „Raimartas“ 237 077,56 Lt dydžio reikalavimo teisę į žalos atlyginimą iš suinteresuoto asmens A. M.. Nurodė, kad reikalavimo teisė į žalos atlyginimą iš A. M. atsirado, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi pripažino negaliojančiais 2007 m. lapkričio 16 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1 ir 2009 m. gruodžio 1 d. susitarimą Nr. (7.22-52-09)-T5-35. 2007 m. lapkričio 16 d. reikalavimo perleidimo sutartimi LUAB „Raimartas“, veikdamas kaip pradinis kreditorius, pripažinęs, kad yra skolingas naujajam kreditoriui A. Č. 30 000 Lt už suteiktas administravimo paslaugas, perleido pastarajam reikalavimo teisę į 237 077,56 Lt dydžio ieškinį pagal Panevėžio apygardos teisme UAB „Raimartas“ paduotą ieškinį A. M. dėl 933 376,24 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo (civilinės bylos Nr. 2-225-338/2007). 2009 m. gruodžio 1 d. susitarimu AB Turto bankas neatlygintinai perėmė iš A. Č. 237 077,56 Lt dydžio reikalavimo teisę į A. M. civilinėje byloje Nr. 2-225-338/2007 ir AB Turto banko reikalavimo teisė į A. M. minėtoje byloje padidėjo iki 933 376,24 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. vasario 8 d. nutartimi suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ prašymą dėl turto paskirstymo ir reikalavimo teisės perdavimo tenkino, pripažino suinteresuotam asmeniui VĮ „Turto bankas“ atsakovo BUAB „Raimartas“ 237 077,56 Lt dydžio reikalavimo teisę į žalos atlyginimą iš buvusio bendrovės vadovo A. M..

Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-12-280/2007 atsakovą BUAB „Raimartas“ pripažino bankrutavusiu. Nurodė, jog nagrinėjant BUAB „Raimartas“ bankroto bylą buvo patvirtintas vienintelio kreditoriaus Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 933 376,24 Lt dydžio reikalavimas, kuris buvo perleistas VĮ „Turto bankas“. Pažymėjo, kad priimant sprendimą dėl BUAB „Raimartas“ pabaigos buvo konstatuota, jog administratoriui neperduotas turtas ir lėšos, kitas apskaitomas turtas neišsaugotas, todėl A. M., buvusiam bendrovės direktoriui, buvo iškelta baudžiamoji byla. Pažymėjo, jog bankroto byloje kreditorių reikalavimai nebuvo tenkinami, taip pat nebuvo dengiamos administravimo išlaidos. Nustatė, kad atsakovas BUAB „Raimartas“ jau išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, o dalis byloje reiškiamų reikalavimų (696 298,68 Lt) dar prieš BUAB „Raimartas“ išregistravimą 2007 m. lapkričio 16 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (7.22-52-07)-T5-55 buvo perleista vieninteliam kreditoriui VĮ „Turto bankas“. Nurodė, kad neperduota VĮ „Turto bankas“ reikalavimo teisė į 237 077,56 Lt dydžio sumą, nes šią reikalavimo teisę buvo perėmęs buvęs BUAB „Raimartas“ administratorius A. Č., bet su juo buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kuri įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta negaliojančia jau  po BUAB „Raimartas“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, todėl teismas sprendė, kad šios reikalavimo teisių dalies teisinis statusas yra neapibrėžtas. Pažymėjo, kad BUAB „Raimartas“ bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai siekia 933 376,24 Lt, VĮ „Turto bankas“ yra vienintelis kreditorius, todėl konstatavo, jog BUAB „Raimartas“ 933 376,24 Lt dydžio reikalavimo teisė į žalos atlyginimą iš A. M. turi ir gali pereiti tik suinteresuotam asmeniui VĮ „Turto bankas“.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo A. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pažymėtina, kad A. M. kreipėsi į teismą su prašymu dėl bankroto bylos atnaujinimo, tačiau minėtas prašymas nebuvo patenkintas. Taip buvo užkirstas kelias 237 077,56 Lt reikalavimo teisės dalies į žalos atlyginimą iš buvusio bendrovės vadovo A. M. teisinio statuso neapibrėžtumui pašalinti. A. M. taip pat neteko galimybės įrodyti, kad A. Č. nevykdė bankroto administratoriaus pareigų, todėl buvo pažeisti teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai.

2. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, kad BUAB „Raimartas“ bankroto administratoriaus A. Č. veiksmai perleidžiant pačiam sau administruojamos įmonės turtinę teisę yra neteisėti. Perleisdamas sau pačiam administruojamos įmonės turtinę teisę, bankroto administratorius atsakovui BUAB „Raimartas“ padarė 237 077,56 Lt dydžio žalą ir jis privalo atlyginti nuostolius VĮ „Turto bankas“. Todėl 237 077,56 Lt reikalavimo teisė į žalos atlyginimą turi būti nukreipta ne į buvusį bendrovės vadovą A. M., bet į BUAB „Raimartas“ bankroto administratorių A. Č..

3. Šioje byloje turtas negali būti pripažintas naujai atsiradusiu, nes buvo perduotas bankroto administratoriui niekinio sandorio pagrindu. Reikalavimo teisė egzistavo įmonės likvidavimo metu.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą ir suinteresuoto asmens A. M. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Remiantis teismų praktika, suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ turėjo teisę teikti prašymą dėl turto paskirstymo, o pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo, prašymą dėl naujai atsiradusio turto paskirstymo tenkino.

2. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-389/2011 pripažino 2007 m. lapkričio 16 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 1, sudarytą tarp BUAB „Raimartas“ ir A. Č., negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir 2009 m. gruodžio 1 d. susitarimą Nr. (7.22-52-09)-T5-35 negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, todėl reikalavimo teisė sugrįžo BUAB „Raimartas“, o kreditorius VĮ „Turto bankas“ kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjusį teismą dėl turto paskirstymo, kadangi jo reikalavimai bankroto byloje liko nepatenkinti.

3. Nepagrįsti A. M. teiginiai apie bankroto administratoriaus A. Č. padarytą žalą, kadangi taip A. M. siekia išvengti atsakomybės Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-16/2011, kurioje VĮ „Turto bankas“ siekia prisiteisti žalą iš A. M..

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai             

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino likviduotos įmonės vieninteliam kreditoriui, kurio kreditorinis reikalavimas nebuvo patenkintas įmonės bankroto byloje, reikalavimo teises į žalos atlyginimą iš įmonės buvusio vadovo (debitoriaus).

Įmonės pasibaigimas bankroto procese neužkerta kelio įmonės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti (arba buvo patenkinti tik iš dalies), pretenduoti tiek į turtą, kylantį iš reikalavimo teisių, buvusių iki įmonės išregistravimo, tiek į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtą po bankrutavusios įmonės išregistravimo iš viešo registro. Įmonės kreditoriams ar jų vardu veikiančiam įmonės turto administratoriui pareiškus atitinkamus reikalavimus dėl po įmonės išregistravimo atsiradusių reikalavimo teisių į debitorius paskirstymo, šis klausimas turi būti sprendžiamas remiantis CK Šeštosios knygos I dalies VI skyriaus nuostatomis. Reikalavimo teisės į bankroto procese išregistruotos įmonės debitorius pagal įstatymą pereina jos kreditoriams, kurių nepatenkintų reikalavimų eilė ir dydis patvirtinti teismo įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu (CK 6.101 str. 4 d. 2 p.). Šiuo atveju debitoriaus sutikimas nereikalingas, nes kreditoriaus asmuo jam neturi teisinės reikšmės (CK 6.101 str. 5 d.). Teismui patvirtinus likviduotos įmonės reikalavimo teisių į jos debitorius pagrįstumą ir dydį, gali būti sprendžiama dėl kreditorių, pagal įstatymą perėmusių šias teises, reikalavimų tenkinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-260/2012). Šiais atvejais bankrutavusios ir iš juridinių asmenų registro išregistruotos  įmonės turtą ir turtines reikalavimo teises pagal įstatymą perima jos kreditoriai, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti likvidavimo procedūros metu pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-113/2007; 2008 m. sausio 24 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-67/2008). Jeigu įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu įmonė perleido reikalavimo teises administratoriui į dalį žalos atlyginimo iš įmonės buvusio vadovo, tačiau teismai po įmonės bankroto procedūrų užbaigimo pripažino tokią reikalavimo teisės perleidimo sutartį niekine, vienintelio įmonės kreditoriaus reikalavimo teisės į tokios žalos atlyginimą iš įmonės buvusio vadovo neišnyksta. Šis kreditorius turi teisę kreiptis į bankroto bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu pripažinti jo reikalavimo teises į žalos atlyginimą iš įmonės buvusio vadovo ir teismas, nesant procesinių kliūčių, tokį prašymą turi tenkinti. Patenkinus tokio kreditoriaus reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš įmonės buvusio vadovo, išieškota suma turi būti paskirstoma laikantis ĮBĮ imperatyvių normų – pirmiausiai atlyginamos bankroto administravimo išlaidos, o po to atsiskaitoma su kreditoriumi. Kita vertus, jei įmonė iki jos išregistravimo dėl bankroto jau buvo pareiškusi teisme ieškinį debitoriui dėl žalos atlyginimo, tai kreiptis dėl reikalavimo teisės pripažinimo į bankroto bylą išnagrinėjusį teismą net ir nereikia, nes dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pasikeitus materialiosios teisės turėtojui, materialiųjų ir procesinių teisių perėmimo klausimas gali ir turi būti išspręstas byloje, kurioje pareikštas bankrutavusios įmonės ieškinys dėl žalos atlyginimo (CPK 48 str.).    

Nagrinėjamu atveju UAB „Raimartas“ bankroto byloje 2007 m. lapkričio 15 d. kreditorių susirinkime (protokolas Nr. 6), kuriame dalyvavo vienintelis įmonės kreditorius Panevėžio apskrities VMI, nutarė perleisti bankroto bylos administratoriui A. Č. reikalavimo teisės 933 376,24 Lt civilinėje byloje Nr. 2-225-338/2007 dalį, lygią 237 077,56 Lt už 30 000 Lt, taip pat perleisti UAB „Raimartas“ kreditoriui AB Turto bankui reikalavimo teisės 933 376,24 Lt civilinėje byloje Nr.2-225-338/2007 dalį, lygią 696 298,68 Lt už 88 000 Lt. Šių reikalavimo teisių perleidimas įformintas 2007 m. lapkričio 16 d. sudarytomis reikalavimo teisių perleidimo sutartimis tarp LUAB „Raimartas“ ir A. Č. (dėl 237 077,56 Lt dydžio reikalavimo teisių į A. M. perleidimo) bei LUAB „Raimartas“ ir AB Turto banko (dėl 696 298,68 Lt dydžio reikalavimo teisių į A. M. perleidimo).  Panevėžio apygardos teismas 2007 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad UAB „Raimartas“ veikla pasibaigė dėl bankroto. 2008 m. sausio 3 d. UAB „Raimartas“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro. 2009 m. gruodžio 1 d. susitarimu AB Turto bankas neatlygintinai perėmė iš A. Č. 237 077,56 Lt dydžio reikalavimo teisę į A. M. civilinėje byloje Nr. 2-225-338/2007. Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams A. Č., AB Turto bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, pripažino, kad 2007 m. lapkričio 16 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, sudaryta tarp LUAB „Raimartas“ ir A. Č., taip pat 2009 m. gruodžio 1 d. susitarimas tarp AB Turto banko ir LUAB „Raimartas“ yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Apeliacinės instancijos teismui konstatvus, kad bankrutavusi įmonė nepagrįstai administratoriui perleido savo reikalavimo teisių dalį (237 077,56 Lt) į žalos atlyginimą iš A. M., atsirado pagrindas daryti išvadą, kad šią reikalavimo teisę turi ir gali realizuoti LUAB „Raimartas“ vienintelis kreditorius AB Turto bankas. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino šio LUAB „Raimartas“ kreditoriaus, kurio reikalavimas nebuvo patenkintas įmonės bankroto byloje, prašymą ir šiam kreditoriui perdavė reikalavimo teises į 237 077,56 Lt dydžio žalos atlyginimą iš įmonės buvusio vadovo A. M.. Tuo atveju, jeigu tokia žala būtų priteista ir išieškota iš A. M., kaip minėta anksčiau, turtas būtų skirstomas laikantis ĮBĮ imperatyvių nuostatų - pirma atlyginamos pagrįstos administravimo išlaidos ir tik po to atsiskaitoma su įmonės vieninteliu kreditoriumi (šiuo atveju kadangi AB Turto bankas yra vienintelis įmonės kreditorius, kurio kreditorinis reikalavimas nebuvo patenkintas UAB „Raimartas“ bankroto byloje, jo priskyrimas vienai ar kitai eilei neturi teisinės reikšmės, ĮBĮ 35 str., 36 str. 1, 5 d.). Išsprendus reikalavimo teisės į buvusį vadovą A. M. priklausymo klausimą, yra pagrindas Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-7/2012, kurioje sprendžiama dėl šios reikalavimo teisės pagrįstumo ir dydžio, išspręsti šalių procesinio statuso pakeitimo klausimą. Toje byloje ieškiniu reikalavimą dėl 696 298,68 Lt žalos atlyginimo priteisimo iš A. M. padavė AB Turto bankas, o reikalavimą dėl 237 077,56 Lt žalos atlyginimo priteisimo iš A. M. padavė A. Č.. A. Č. turėtos dalies, t. y. 237 077,56 Lt reikalavimo teisės perdavimas AB Turto bankui yra pagrindas toje byloje pakeisti ieškovą A. Č. jo teisių perėmėju pagal įstatymą - AB Turto banku, tokiu būdu dėl visos reikalavimo teisės atlyginti žalą iš A. M. dalies (933 376,24 Lt) ieškovu pripažįstant vieną subjektą – AB Turto banką. 

Kaip nesusijęs su nagrinėjamos bylos objektu atmestinas apelianto atskirojo skundo argumentas, kad 237 077,56 Lt reikalavimo teisė į žalos atlyginimą turi būti nukreipta ne į A. M., bet į BUAB „Raimartas“ bankroto administratorių A. Č.. Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo (kaip minėta, šiuo metu ši byla nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme, civilinės bylos Nr. 2A-7/2012) ieškovai AB Turto bankas ir A. Č. atsakovu patraukė UAB „Raimartas“ buvusį vadovą A. M.. Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas atsakovo tinkamumo klausimas toje civilinėje byloje Nr. 2A-7/2012.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias likviduotos įmonės kreditoriaus reikalavimo teisių pripažinimo į įmonės debitorių klausimą. Keisti teisėtos ir pagrįstos nutarties ar ją naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl žemesnės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista. Kita vertus, kaip minėta, kreiptis į bankroto bylą išnagrinėjusį teismą dėl reikalavimo teisių perdavimo kreditoriui šiuo atveju nebuvo būtinybės, nes materialiųjų ir procesinių teisių perėmimo klausimą galėjo išspręsti patį ginčą dėl žalos atlyginimo apeliacine tvarka nagrinėjantis Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-7/2012. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.