Baudžiamoji byla Nr. 2K-337-139/2016
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01380-2009-6
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.6.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
civilinio ieškovo atstovui advokatui Viktorui Onačko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendžiu J. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 65 MGL (2447,9 Eur) dydžio bauda.
J. Š. byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
J. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Civilinio ieškovo UAB ,,K“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendis pakeistas.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria J. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir priimtas naujas nuosprendis – J. Š. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, visiškai sudėtos ir J. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams ir 65 MGL (2447,9 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams.
Iš J. Š. UAB „K“ naudai priteista 10 115,84 Eur nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro ir civilinio ieškovo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžiu J. Š. nuteista už tai, kad ji nuo 2006 m. birželio 15 d. iki 2009 m. liepos 27 d. dirbdama UAB „K“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) vyriausiąja buhaltere ir vykdydama kasininkės pareigas, būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, taip pat pagal einamas pareigas turėdama teisę disponuoti jai patikėtu turtu – UAB „K“ piniginėmis lėšomis, tyčia, suvokdama savo veikimo pavojingus padarinius, numatydama, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje užfiksuojant tikrovės neatitinkančius duomenis ir nefiksuojant dalies ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nebus galima iš dalies nustatyti UAB „K“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, taip pat gautų pajamų neįrašant į kasos knygą, UAB „Kartonas“ gauti pinigai neteisėtai nebus įnešti į įmonės kasą,
2007 m. UAB „K“ kasos knygoje neužpajamavo 19 351,92 Lt kasos pajamų orderių pagal 11 kasos pajamų orderių duomenis, būtent: 881,72 Lt, pagal 2007 m. liepos 26 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 07;19 gautų iš J. V.; 400 Lt, pagal 2007 m. spalio 18 d. kasos pajamų orderį KTS Nr.10*15 gautų iš D. K.; 75,56 Lt, pagal 2007 m. spalio 4 d. kasos pajamų orderį KTS Nr.07;32 gautų iš M. M.; 674,34 Lt, pagal 2007 m. spalio 26 d. (kaltinime nurodyta 2007 m. spalio 4 d.) kasos pajamų orderį KTS Nr.07;36 gautų iš V. B.; 10 000 Lt, pagal 2007 m. lapkričio 13 d. kasos pajamų orderį KTS Nr.07;40 gautų iš UAB „R“; 4020,69 Lt, pagal 2007 m. lapkričio 13 d. (kaltinime nurodyta 2007 m. lapkričio 14 d.) kasos pajamų orderį KTS Nr. 07;39 gautų iš UAB „R“; 440 Lt, pagal 2007 m. lapkričio 13 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 07;37 gautų iš Š. V.; 515,64 Lt, pagal 2007 m. lapkričio 23 d. kasos pajamų orderį KTS Nr.10-124 gautų iš D. K.; 439,50 Lt, pagal 2007 m. gruodžio 23 d. kasos pajamų orderį KTS Nr.10-95 gautų iš Š. V.; 1268,47 Lt, pagal 2007 m. gruodžio 13 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-126 gautų iš V. B.; 636 Lt, pagal 2007 m. gruodžio 27 d. kasos pajamų orderį KTS Nr.07;51 gautų iš D. K.;
2008 m. UAB „K“ kasos registrą neįtraukė ir taip neužpajamavo pagal 2 kasos pajamų orderius 2244,84 Lt kasos pajamų, būtent: 952,60 Lt, pagal 2008 m. vasario 15 d. kasos pajamų orderį KTS Nr.10-136 gautų iš Š. V.; 1292,24 Lt, pagal 2008 m. liepos 9 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-131 gautų iš J. V.;
2009 m. į UAB „K“ kasos registrą neįtraukė 12 kasos pajamų orderių ir taip neapskaitė kasoje 15 606,67 Lt pajamų, būtent: 400 Lt, pagal 2009 m. vasario 20 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-261 gautų iš D. K.; 300 Lt, pagal 2009 m. vasario 27 d. kasos pajamų orderį KTS Nr.10-262 gautų iš UAB „A“; 1290,79 Lt, pagal 2009 m. vasario 17 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-261 gautų iš Š. V.; 680,97 Lt, pagal 2009 m. birželio 15 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-30 gautų iš Š. V.; 773,71 Lt, pagal 2009 m. kovo 16 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-267 gautų iš A. I.; 1500 Lt, pagal 2009 m. kovo 13 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-263 gautų iš V. B.; 300 Lt, pagal 2009 m. kovo 13 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-264 gautų iš E. K.; 8000 Lt, pagal 2009 m. balandžio 16 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-272 gautų iš A. M. firmos „G“; 85,20 Lt, pagal 2009 m. birželio 11 d. kasos pajamų orderį KTS Nr.10-298 gautų iš V. M.; 1476,00 Lt, pagal 2009 m. birželio 11 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-299 gautų iš V. B.; 400 Lt, pagal 2009 m. birželio 19 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-283 gautų iš D. K.; 400 Lt, pagal 2009 m. birželio 19 d. kasos pajamų orderį KTS Nr. 10-302 gautų iš D. K.; iš viso neužpajamavo 37 203,43 Lt ir, šių pajamų neįtraukusi į bendrovės buhalterinę apskaitą, įgijo galimybę neteisėtai disponuoti jai patikėtu didelės vertės svetimu UAB „K“ priklausančiu turtu – 37 203,43 Lt (10 774,86 Eur) – ir šiuos jai patikėtus pinigus pasisavino.
J. Š. nuteista ir už kitos nusikalstamos veikos padarymą, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
2. Kasaciniu skundu nuteistoji J. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria išteisinta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
2.1. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jos veiksmus pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal BK 183 straipsnio l dalies dispoziciją ir teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-382-489/2015) reikia nustatyti teisinį pagrindą, kuriam esant svetimas turtas yra perduodamas kaltininko teisėtam valdymui ir kurio atžvilgiu kaltininkas įgyja teisėtai apibrėžtus įgaliojimus.
2.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, pasak kasatorės, kad ji disponavo įmonės UAB „Kartonas“ grynaisiais pinigais atlikdama bendrovėje pagal buhalterės pareigas pavestas funkcijas, visiškai prieštarauja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatoms. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – fizinis asmuo, tvarkantis ūkio subjekto buhalterinę apskaitą, arba struktūrinio buhalterinės apskaitos padalinio vadovas, o buhalterinė apskaita – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti. Buhalterinė apskaita apima ūkinių operacijų registravimą, analizę, apibendrinimą ir finansinės atskaitomybės parengimą. Svarbiausia jos paskirtis – išoriniams finansinės atskaitomybės vartotojams suteikti žinių apie turtą, kuriuo disponuoja įmonė, nurodyti, kam tas turtas priklauso, informuoti, kokį pelną uždirbo ar kokį nuostolį įmonė patyrė per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį ir kaip savininkai paskirstys uždirbtą pelną.
2.3. Nuteistosios nuomone, apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neanalizavo įstatymų bazės, reglamentuojančios UAB „K“ darbuotojo, tarp jų ir vyr. buhalterio, atliekamas darbo funkcijas, kartu su baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, nors šių aplinkybių nustatymas yra svarbus siekiant išeliminuoti visas abejones dėl jos veiksmuose kaltės buvimo ar nebuvimo fakto. Be to, apeliacinės instancijos teismas formaliai nurodydamas, kad J. Š. disponavo įmonės UAB „K“ turtu – piniginėmis lėšomis, nes buvo materialiai atsakingas asmuo bendrovėje, nevertino aplinkybės, kad su J. Š. darbo santykiai turėjo būti įforminami darbo sutartimi (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 99 straipsnis), nes tinkamai neįforminus darbo sutarties, nesulygus dėl pagrindinių darbo sutarties sąlygų, kurias reglamentuoja DK 95 straipsnis, tarp darbdavio UAB „K“ ir darbuotojo – jos (J. Š.), nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad jai buvo patikėtas UAB „K“ turtas. Apeliacinės instancijos teismas, anot J. Š., privalėjo nustatyti ir konstatuoti įrodymus, kuriais remiantis ji buvo supažindinta su buhalterinę apskaitą reglamentuojančiais įstatymais, taisyklėmis ir dokumentų pildymo procedūromis, kad su ja buvo sudaryta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis, kad jai buvo perduotas įmonei priklausantis turtas, taip pat ir piniginės lėšos, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra įvardyta nė vieno įrodymo, patvirtinančio šias aplinkybes.
2.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad dokumentai, esantys baudžiamojoje byloje: 2006 m. birželio 14 d. darbo sutartis Nr. 41, 2006 m. birželio 16 d. UAB „K“ įsakymas Nr. l3 „Dėl kasos darbo organizavimo“ ir 2006 m. birželio 16 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartis, neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes neatitinka BPK 20 straipsnio l dalies reikalavimų – darbo sutartis yra suklastota, o kitų dviejų dokumentų duomenų autentiškumo nustatyti nėra galimybės. Darbo sutartyje nėra jokio papildymo, kad J. Š., be vyr. buhalterio pareigų, atliks ir įmonės kasininko pareigas, o įsakyme dėl kasos darbo organizavimo nenumatytas joks atlyginimas už kasininkės pareigas (DK 95 straipsnio 3 dalis), tai nenumatyta ir pareiginiuose nuostatuose.
2.5. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ji einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu valdė įmonės UAB „K“ turtą ir kad šiam turtui buvo įgijusi teisėtai apibrėžtus įgaliojimus. Atlyginimų išmokėjimas įmonės darbuotojams, pinigų ėmimas iš bankų, mokesčių ėmimas iš klientų grynais pinigais už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas, pasirašymas kasos pajamų ir išlaidų orderiuose, anot nuteistosios, faktiškai buvo atlikti neturint tam jokio teisinio pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo turėjo būti pripažinti kaip nelegalus darbas, kuris nėra reglamentuotas nei įstatymiškai, nei darbo sutarties pagrindu.
2.6. J. Š. nuomone, nesant jai tinkamu teisiniu subjektu, neatsirado ir teisės, o kartu ir pareigos UAB „K“ turto atžvilgiu, ir tai patvirtina aplinkybę, kad BK 183 straipsnio 2 dalies prasme jokio teisėto įmonės UAB „K“ turto valdymo jos einamų pareigų pagrindu nebuvo.
Nuteistoji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuteisdamas ją pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik, jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Teismas visiškai nenustatinėjo tyčios turinio (kryptingumo). Pirmosios instancijos teismas, skirtingai negu apeliacinės instancijos teismas, pateikė teisingas išvadas, kurios atitinka byloje esamus įrodymus: specialistės A. M. pateikta specialisto išvada, jos parodymai, kad UAB „K“ buhalterijoje nebuvo jokios tvarkos, t. y. kas privalo pasirašyti buhalterinius dokumentus, kas atsakingas už kasą. Be to, specialistė patvirtino, kad per visą įmonės UAB „K“ veiklos laikotarpį nebuvo nei įsakymų dėl įmonės turto, taip pat ir piniginių lėšų inventorizavimo, nei inventorizacijos aktų.
2.7. J. Š. nuomone, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra galimybės nustatyti faktiško bendrovės likučio bei išlaidų sumų (kam ir kokia suma buvo išmokėta iš UAB „K“ kasos, ar gauti pinigai iš kitų asmenų pateko į bendrovės kasą), nes dalis tyrimui pateiktų dokumentų suklastoti, be to, nebuvo pateikti kasos inventorizacijų aktai. Teismas pagrįstai nurodė, kad specialistė A. M. tyrimo metu nustatė dokumentinį likučio neatitikimą, o nesant nustatytam faktiniam pinigų likučiui, teismui pagrįstai kilo abejonių dėl tokių piniginių sumų realaus pasisavinimo. Kasatorės nuomone, visi kaip liudytojai apklausti UAB „K“ darbuotojai patvirtino, kad visas jiems priklausančias išmokas – atlyginimus, atostoginius, pinigus, skirtus ūkio išlaidoms, jie gavo, t. y. jie patvirtino gavę ir pinigus pagal dokumentus, kuriuose jų parašai buvo suklastoti.
Apeliacinės instancijos teismas UAB „K“ priklausančių pinigų pasisavinimo faktą motyvavo liudytojų Š. V., V. B., V. B. parodymais, nors jie nepatvirtino, kad UAB „K“ būtų susidaręs trūkumas.
2.8. Kasatorė sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktomis išvadomis, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas padaręs išvadą, kad įmonei UAB „K“ buvo padaryta žala, anot kasatorės, nuosprendyje visiškai neskyrė jokio dėmesio ne tik jos, t. y. J. Š., veiksmais padarytos žalos nustatymui, bet ir UAB „K“ veiksmams, kuriais būtų siekiama ją išsiieškoti iš žalą padariusio asmens civilinės teisės priemonėmis. Kasaciniame skunde pažymima, kad patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Civiliniai teisiniai santykiai, laikantis proporcingumo principo reikalavimų, gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-382-489/2015). Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorės, tokių papildomų sąlygų, dėl kurių jai kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, neįvardijo.
2.9. J. Š. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nes:
- apeliacinės instancijos teismas neskyrė jokio dėmesio teisės normų, reglamentuojančių darbo teisinius santykius, ir vyr. buhalterio pareigas analizei siekiant nustatyti, ar pagal įmonėje UAB „K“ atliekamas darbo funkcijas ji buvo materialiai atsakingas asmuo už įmonės turtą ir kokiu teisiniu pagrindu šis turtas jai buvo patikėtas;
- apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų, kuriais remiantis ji, t. y. J. Š., buvo supažindinta su buhalterinę apskaitą reglamentuojančiais įstatymais, taisyklėmis ir dokumentų pildymo procedūromis, kad su ja buvo sudaryta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis, kad jai pradėjus dirbti UAB „K“ jos žinion buvo perduotas įmonei priklausantis turtas, taip pat ir piniginės lėšos;
- apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nebuvo paneigtos pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad nėra galimybės nustatyti faktiško bendrovės likučio bei išlaidų sumų, nes dalis tyrimui pateiktų dokumentų suklastoti, be to, nebuvo pateikti kasos inventorizacijų aktai, todėl nėra galimybės nustatyti, kam ir kokia suma buvo išmokėta iš UAB „K“ kasos, ar gauti pinigai iš kitų asmenų pateko į bendrovės kasą. Specialistei A. M. tyrimo metu nustačius dokumentinį likučio neatitikimą ir nesant nustatytam faktiniam pinigų likučiui, nėra jokio pagrindo daryti išvadą dėl UAB „K“ priklausančių piniginių sumų realaus pasisavinimo;
- apeliacinės instancijos teismas priimtame skundžiamame nuosprendyje nors ir aptarė FNTT prie LR Vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2010 m. gruodžio 6 d. specialisto išvados Nr.5-1/162 duomenis, tačiau teismo posėdžių metu specialistės A. M. parodymus apie tai, kad UAB „K“ buhalterijoje nebuvo jokios tvarkos, t. y. kas privalo pasirašyti buhalterinius dokumentus, kas atsakingas už kasą, taip pat parodymus apie tai, kad per visą įmonės UAB „K“ veiklos laikotarpį nebuvo nei įsakymų dėl įmonės turto, taip pat ir piniginių lėšų inventorizavimo, nei inventorizacijos aktų, nepagrįstai pastarųjų nevertino jos, t. y. kasatorės, naudai, kaip įrodymus, paneigiančius jos atsakomybę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, įvykdymo.
d) nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Konkrečiu atveju byloje nėra jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, jog ji, t. y. J. Š., įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes tendencingai vertino įrodymus, nors jie įrodo jos kaltės nebuvimą.
3. Nuteistosios J. Š. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjekto
4. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.
Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Teismas nuteistajai J. Š. svetimo turto patikėjimą grindė jos darbo teisiniais santykiais su UAB „K“, kurioje ji dirbo vyriausiąja buhaltere, kartu vykdydama kasininkės pareigas. Byloje nustatyta, to neneigia ir pati nuteistoji, kad ji imdavo pinigus iš bankų, išmokėdavo įmonės darbuotojams atlyginimus, išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, imdavo mokesčius už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas ir išrašydavo kasos pajamų orderius, laikė grynuosius pinigus savo darbo vietoje. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ji nuteista už tai, kad neužpajamavusi gautų pinigų įgijo galimybę neteisėtai disponuoti jai patikėtu svetimu turtu bei šiuos pinigus pasisavino.
5. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistosios pozicija grindžiama ne tuo, kad neapskaitytų įmonės buhalterinėje apskaitoje grynųjų pinigų ji nepavertė savo turtu, o tuo, kad, pasak kasatorės, bylos dokumentai nepatvirtina, jog su ja buvo sudaryta darbo sutartis dėl darbo kasininke ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kasatorė, remdamasi kasacinės instancijos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-382-489/2015, mano, kad jokių teisiškai apibrėžtų įgaliojimų valdyti įmonės turtą ji neturėjo ir jai negali kilti atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Tokie argumentai neatitinka bylos duomenų ir nepatvirtina netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.
6. Pirmiausia pažymėtina, kad bylos duomenų vertinimas nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Byloje nustatyta, kad visais dokumentais, susijusiais su jos darbu UAB „K“, disponavo pati nuteistoji. Ji net buvo kaltinama suklastojusi savo darbo sutartį, tik byla dėl šio kaltinimo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kasatorės nurodoma byla nėra precedentas jos bylai, nes toje byloje nenustatytas pats turto pasisavinimo faktas, trūkumas kasoje susidarė dėl netinkamo darbo organizavimo. Kasacinės instancijos teisme nagrinėta kita pačios J. Š. baudžiamoji byla Nr. 2K-236-511/2016, kurioje ji nuteista pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl jai patikėto svetimo turto pasisavinimo analogišku būdu kitoje to paties koncerno įmonėje UAB „Ka“. Lygiai tuos pačius klausimus nuteistoji kėlė ir toje byloje paduotame kasaciniame skunde. Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog ta aplinkybė, kad J. Š. oficialiai kasininke nedirbo, nekeičia jos veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnį. Byloje nustatyta, kad įmonės kasą J. Š. tvarkė ne savavališkai, bet turėdama įmonės vadovo pavedimą, apimantį ne tik teisę atlikti operacijas su banko sąskaitose buvusiomis įmonės lėšomis, bet ir operacijų su kasos piniginėmis lėšomis vykdymą. Nors pavedimas tvarkyti kasos pinigines lėšas nebuvo teisiškai įformintas, teismas konstatavo, kad tai nekeičia kaltininko santykio su jo pasisavintu turtu.
6.1. Tokios pat aplinkybės nustatytos ir nagrinėjamoje byloje. Kasatorės tvirtinimas, esą teismas turėjo pripažinti, kad jos darbas buvęs nelegalus, prieštarauja bylos duomenims, pagal kuriuos apie jos priėmimą pranešta socialinio draudimo įstaigai, jai mokėtas atlyginimas ir išskaičiuojami pajamų bei socialinio draudimo mokesčiai.
7. Kasatorė remiasi pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nėra galimybės nustatyti, ar gauti iš kitų asmenų pinigai pateko į bendrovės kasą. Tačiau šią išvadą apeliacinės instancijos teismas paneigė, remdamasis bylos duomenimis, pagal kuriuos šio teismo nuosprendyje išvardytuose kasos pajamų orderiuose nurodytos pinigų sumos iš tikrųjų buvo sumokėtos, šias sumas paėmė ir išrašė kasos pajamų orderius J. Š., tačiau šių pajamų neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą ir juos pasisavino. Pagal teismų praktiką vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nuteistoji J. Š. nepateikė jokių duomenų, kad jos paimti ir neapskaityti pinigai buvo naudojami bendrovės reikmėms, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad tais pinigais disponavo nuteistoji J. Š., neturėjo pareigos aiškintis, kam ji tuos pinigus panaudojo. Priešingai negu teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas nepadarė įrodymų vertinimo taisyklių ar kitų BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
8. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios J. Š. kasacinį skundą.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Eligijus Gladutis
Vladislovas Ranonis