Baudžiamoji byla Nr. 2K-58-511/2020                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00229-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8.; 1.2.30.1.; 2.4.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, 

dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,

nuteistajam A. A.,

nuteistųjų A. A., Ž. N., I. S. P., J. L. (buvusi L.) gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

nuteistojo E. J. (E. J.) gynėjai advokatei Marinai Gušauskienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A., Ž. N., I. S. P., J. L. (buvusi L.), E. J. (E. J.) ir Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus vedėjo Kęstučio Maitušio kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžiu nuteisti:

A. A. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 307 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda; pagal BK 307 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą UAB „O“ (dabartiniu metu – UAB „AG“) apskaitos tvarkymą) – 180 MGL (6778,80 Eur) dydžio bauda; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (už UAB „O“ (dabartiniu metu – UAB „AG“) neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą) – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą UAB „H“ apskaitos tvarkymą) –180 MGL (6778,80 Eur) dydžio bauda; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (už UAB „H“ neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą) – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą UAB „A“ apskaitos tvarkymą) – 180 MGL (6778,80 Eur) dydžio bauda; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (už UAB „A“ neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą) – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda; pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnių bausmių pridedant dalį paskirtų švelnesnių bausmių, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nustatyta, kad paskirta piniginė bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas A. A. pasisavintas 557 945,30 Eur dydžio turtas.

A. A. išteisintas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Ž. N. – pagal BK 307 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda; pagal BK 307 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, dalimis, paskirtos bausmės subendrintos sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant nuteistąją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nustatyta, kad paskirta piniginė bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas Ž. N. 16 797,96 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

I. S. P. – pagal BK 307 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas I. S. P. 28 382,76 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

J. L. – pagal BK 307 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas J. L. 24 617,70 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

E. J. – pagal BK 307 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytos dvi paros (nuo 2013 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. gegužės 19 d.) laikinojo sulaikymo, vieną arešto parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad galutinė nesumokėta bauda yra 3690,68 Eur. Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas E. J. 24 617,70 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

Juridinis asmuo UAB „AG“ (buvęs juridinis asmuo UAB „O“) – pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 2500 MGL (94 150 Eur) dydžio bauda; pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį – 2000 MGL (75 320 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3000 MGL (112 980 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad paskirta piniginė bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Juridinis asmuo UAB „H“ – pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 2000 MGL (75 320 Eur) dydžio bauda; pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį – 1500 MGL (56 490 Eur) dydžio bauda.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 2500 MGL (94 150 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad paskirta piniginė bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Juridinis asmuo UAB „A“ – pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 1500 MGL (56 490 Eur) dydžio bauda; pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį – 1000 MGL (37 660 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 2000 MGL (75 320 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad paskirta piniginė bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai solidariai iš UAB „O“ (nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. pakeistas pavadinimas į UAB „ AG“,) ir A. A. priteista 152 923,05 Eur; solidariai iš UAB „H“ ir A. A. priteista 100 299,55 Eur; solidariai iš UAB „A“ ir A. A. priteista 43 315,87 Eur.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui solidariai iš UAB „O“ (nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. pakeistas pavadinimas į UAB „ AG“) ir A. A. priteista 154 741,64 Eur; solidariai iš UAB „H“ ir A. A. priteista 104 551,33 Eur; solidariai iš UAB „ A” ir A. A. priteista 38 053,09 Eur.

Iš A. A., Ž. N., I. S. P., J. L., E. J. priteista po 57,62 Eur proceso išlaidų valstybei.

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti A. A., E. Z. (Č.), I. K., A. P. ir A. I., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, BK 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas:  A. A. pasisavintas 557 945,30 Eur dydžio turtas, Ž. N. 16 797,96 Eur dydžio turtas, I. S. P. 28 382,76 Eur dydžio turtas, J. L. 24 617,70 Eur dydžio turtas, E. J. 24 617,70 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendis pakeistas. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas teiginys, kad A. A. turėjo tikslą nusikalstamu būdu gautas pajamas legalizuoti; nustatyta, kad A. A. pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, organizuodamas jų prostituciją ir jai vadovaudamas, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2013 m. gegužės 18 d.; nustatyta, kad A. A. ir Ž. N., veikdami bendrininkų grupe, organizavo ir vadovavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, o I. S. P., J. L. ir E. J., veikdami bendrininkų grupe, sąvadavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos.

A. A. nusikalstamos veikos, kurios buvo kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį, kvalifikuotos tik pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą A. A. paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. A. A. pagal BK 307 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė panaikinta. A. A., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį nustatyta bausmė ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnių bausmių pridedant dalį paskirtų švelnesnių bausmių, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir 200 MGL, t. y. 7532 Eur dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Ž. N. nusikalstamos veikos, kurios buvo kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį, kvalifikuotos tik pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą Ž. N. paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Panaikinta Ž. N. pagal BK 307 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė. Ž. N., vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, pagal BK 307 straipsnio 2 dalį nustatytos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant nuteistąją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Sumažinta iš nuteistųjų Ž. N., I. S. P., J. L. ir E. J., vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoto turto dydis: Ž. N. nuo 16 797,96 Eur iki 15 784,29 Eur; I. S. P. nuo 28 382,76 Eur iki 12 936,36 Eur; J. L. nuo 24 617,70 Eur iki 12 936,36 Eur; E. J. nuo 24 617,70 Eur iki 12 936,36 Eur.

Panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalis, kuria tenkintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys ir priteista solidariai iš UAB „O“ (šiuo metu UAB „ AG“) ir A. A. 152 923,05 Eur; solidariai iš UAB „H“ ir A. A. 100 299,55 Eur; solidariai iš UAB „A“ ir A. A. 43 315,87 Eur;

Panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalis, kuria tenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys ir priteista solidariai iš UAB „O“ (šiuo metu UAB „ AG“) ir A. A. 154 741,64 Eur; solidariai iš UAB „H“ ir A. A. 104 551,33 Eur; solidariai iš UAB „A“ ir A. A. 38 053,09 Eur.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civiliniai ieškiniai atmesti.

        Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios tenkinti Valstybinės Mokesčių Inspekcijos kasacinį skundą ir atmesti nuteistųjų kasacinius skundus, nuteistojo A. A. prašiusio tenkinti jo kasacinį skundą ir atmesti Valstybinės Mokesčių Inspekcijos kasacinį skundą, nuteistojo A. A., Ž. N., I. S. P., J. L. gynėjo advokato Lino Belevičiaus, prašiusio tenkinti A. A., Ž. N., I. S. P. ir J. L. kasacinius skundus bei atmesti Valstybinės Mokesčių Inspekcijos kasacinį skundą, nuteistojo E. J. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės, prašiusios tenkinti nuteistojo E. J. kasacinį skundą, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžiu A. A. bei Ž. N. nuteisti už tai, kad veikdami grupe organizavo ir vadovavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, o I. S. P., J. L., ir E. J. nuteisti už tai, kad veikdami grupe sąvadavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos:

1.1.                      A. A., būdamas bendrovių UAB „ O“, UAB „ H“, UAB „A“ steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis vadovas, turėdamas tikslą organizuoti bei vadovauti prostitucijai, gauti pajamų iš kitų asmenų prostitucijos bei šias nusikalstamu būdu gautas pajamas legalizuoti, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. jo įmonių valdytuose naktiniuose klubuose „P C“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir „P“, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, administratorėmis įdarbino Ž. N., E. Č., I. K., J. L., I. S. P., L. D., o vadybininkais E. J. ir T. Š., taip juos suburdamas į grupę asmenų nusikalstamoms veikoms vykdyti.

1.2.                      A. A. nurodytu laikotarpiu UAB „ O“, UAB „ H“, UAB „A“ šokėjomis, stilistėmis, choreografėmis, barmenėmis, padavėjomis įdarbino O. K. (G.), I. R., M. B., J. K.-P., J. V., G. K., S. N., D. L., M. J., I. R., kurias, veikdami kartu su Ž. N., ragino „uždirbti kuo daugiau pinigų“ bei užtikrinti, kad „klubų klientai būtų patenkinti“, taip kurstydamas bei skatindamas jas teikti klubų klientams seksualines paslaugas, taip pat kontroliavo, kad teikiant šias paslaugas būtų laikomasi A. A. nustatytų taisyklių, o jas pažeidus taikė merginoms drausminio ir finansinio pobūdžio nuobaudas.

1.3.                      Tęsdamas nusikalstamą veiką A. A., kaip faktinis naktinių klubų vadovas, įkurtos bei faktiškai vadovautos UAB „O“ (šiuo metu UAB „ AG“), o Ž. N. UAB „O“ (šiuo metu UAB „ AG“) kaip direktoriaus pavaduotoja vadovavo grupės narėms – E. Č., I. K., J. L., I. S. P., L. D., kurios, vykdydamos A. A. ir Ž. N. nurodymus, naktiniuose klubuose dirbusias O. K. (G.), I. R., M. B., J. K.-P., J. V., G. K., S. N., D. L., M. J., I. R., D. J. D. sąvadavo prostitucijai, t. y. informuodavo apie jų teikiamų seksualinių paslaugų, sutartinai vadintų „privatus šokis“, „escort paslauga“ ir teiktų klubuose buvusiuose sūkurinės vonios („Jakuzzi“) kambariuose arba viešbučiuose, kainą, kuri buvo ne mažesnė kaip 1000 Lt (289 Eur) už valandą, organizuodavo merginų apsaugą ir pervežimą, taip pat E. J., T. Š. bei nesuvokiantys daromos nusikalstamos veikos pobūdžio A. P. ir A. I., vykdydami jo bei klubų administratorių nurodymus, užtikrindavo seksualines paslaugas klubuose bei viešbučiuose teikiančioms merginoms saugumą, klubų administratorėms nurodžius, automobiliais gabendavo jas su klientais į viešbutį, kai seksualinės paslaugos būdavo teikiamos ne klubuose, ir parveždavo jas atgal, veiklai bei ją koordinavo. Tai darydamas A. A., be to, nustatydavo kiekvienam grupės nariui priklausančią merginoms sumokėto už suteiktas seksualines paslaugas piniginio atlygio dalį. Šis piniginis atlygis buvo pajamos iš kitų asmenų prostitucijos ir per nusikalstamos veikos vykdymo laikotarpį sudarė ne mažiau kaip 195 000 Lt (56 475,90 Eur); dėl Ž. N., laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. dirbusios A. A. įkurtos bei faktiškai vadovautos UAB „O“ direktoriaus pavaduotoja veiksmų grupės nariai per nurodytą laikotarpį gavo ne mažiau kaip 58 000 Lt (16 797,96 Eur), kurie yra pajamos, gautos iš kitų asmenų prostitucijos.

1.4.                      I. S. P. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. gegužės 18 d., dirbdama administratore A. A. įkurtų bei faktiškai vadovautų bendrovių UAB „ O“, šiuo metu UAB „AG“, UAB „H“ naktiniuose klubuose „P“ (adresas (duomenys neskelbtini), Klaipėda) ir „P C“ (adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius) siekdama gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, vykdydama A. A. ir Ž. N. nurodymus bei veikdama grupe su jais, taip pat T. Š., E. J., E. Č., I. K., L. D., J. L., I. S. P. sąvadavo – įtraukė į prostituciją I. R., M. B., J. K.-P., J. V., G. K., S. N., D. L., M. J., dirbusias klubuose šokėjomis bei neoficialiai teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, t. y. informuodavo apie šių paslaugų, sutartinai vadintų „privatus šokis“, „escort paslauga“ ir teiktų klubuose buvusiuose sūkurinės vonios („Jakuzzi“) kambariuose arba viešbučiuose, kainą, kuri buvo ne mažesnė kaip 1000 Lt (289 Eur) už valandą, organizuodavo merginų apsaugą ir pervežimą bendrininkų E. J., T. Š. ir nesuvokusių nusikalstamos veikos pobūdžio A. P. bei A. I. vairuotais automobiliais, tiesiogiai arba per merginas, teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, paimdavo piniginį atlygį už šias paslaugas, kurį paskirstydavo grupės nariams A. A. nustatyta tvarka: 50 procentų – merginoms teikiančioms seksualines paslaugas, likusią atlygio dalį palikdavo minėtų klubų patalpose, neoficialioje kasoje, iš kur vėliau šios pajamos nustatytomis dalimis buvo išmokamas UAB „H“ darbuotojams bei paskirstomos kitiems grupės nariams, taip gaunant ne mažiau kaip 98 000 Lt (28 382,76 Eur) pajamų iš kitų asmenų prostitucijos.

1.5.                      J. L. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. dirbdama administratore A. A. įkurtos bei faktiškai vadovautos bendrovės UAB „H“ naktiniame klube „P C“ (adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius), siekdama gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, vykdydama A. A. ir Ž. N. nurodymus bei veikdama grupe su jais, taip pat T. Š., E. J., E. Č., I. K., L. D., I. S. P., J. L. sąvadavo – įtraukė į prostituciją I. R., M. B., J. K.-P., J. V., dirbusias klubuose šokėjomis bei neoficialiai teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, t. y . informuodavo apie šių paslaugų, sutartinai vadintų „privatus šokis“, „escort paslauga“ ir teiktų klube buvusiuose sūkurinės vonios („Jakuzzi“) kambariuose arba viešbučiuose, kainą, kuri buvo ne mažesnė kaip 1000 Lt (289 Eur) už valandą, organizuodavo merginų apsaugą ir pervežimą bendrininkų E. J. ir nesuvokusio nusikalstamos veikos pobūdžio A. I. vairuotais automobiliais, tiesiogiai arba per merginas, teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, paimdavo piniginį atlygį už šias paslaugas, kurį paskirstydavo grupės nariams A. A. nustatyta tvarka: 50 procentų – merginoms, teikiančioms seksualines paslaugas, likusią atlygio dalį palikdavo minėto klubo patalpose neoficialioje kasoje, iš kur vėliau šios pajamos nustatytomis dalimis buvo išmokamos UAB „H“ darbuotojams bei paskirstomos kitiems grupės nariams, taip gaunant ne mažiau kaip 85 000 Lt (24 617,70 Eur) pajamų iš kitų asmenų prostitucijos.

1.6.                      E. J. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. gegužės 18 d., dirbdamas vadybininku A. A. įkurtos bei faktiškai vadovautos bendrovės UAB „H“ naktiniame klube „P C“ (adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius), turėdamas tikslą gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, vykdydamas A. A., Ž. N. ir klubų administratorėmis dirbusių J. L., I. S. P., L. D. nurodymus ir veikdamas grupe su šiais asmenimis, teikė transporto ir apsaugos paslaugas I. R., M. B., J. K.-P., J. V., dirbusioms klubuose šokėjomis bei neoficialiai, jam žinant, to pageidavusiems klientams teikusias seksualines paslaugas, sutartinai vadintas „privatus šokis“, „escort paslauga“, klube buvusiuose „Jakuzzi“ (sukūrinės vonios) kambariuose arba viešbučiuose, t. y. užtikrindavo seksualines paslaugas klube bei viešbučiuose teikiančioms merginoms saugumą, klubo administratorėms nurodžius, automobiliais gabendavo jas su klientais į viešbutį, kai seksualinės paslaugos būdavo teikiamos ne klube, ir parveždavo jas atgal, gaudamas už tai grupės organizatoriaus – A. A. – nustatytą merginoms sumokėto už suteiktas seksualines paslaugas piniginio atlygio, kuris per nurodytą laikotarpį sudarė ne mažiau kaip 85 000 lt (24 617,70 Eur), dalį.

2.       Juridinis asmuo UAB „O“ ir A. A. nuteisti už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą:

2.1.        Juridinis asmuo UAB „O“ (šiuo metu UAB „ AG“), atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „O“ (šiuo metu UAB „ AG“) steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „ O“, turėjo teisę priimti sprendimus UAB „O“ vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, interesais ir naudai, apgaulingai tvarkė UAB „O“ buhalterinę apskaitą, būtent: A. A., būdamas UAB „O“ (šiuo metu UAB „ AG“), steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos 21 straipsnį atsakingas už vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6  traipsnio 2 dalį, reikalaujančią į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, reikalaujančią, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o šie apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, nustatantį, kad pinigai į kasą turi būti priimami pagal kasos pajamų orderį, o priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, 10 punktą, nustatantį, kad atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas, avansą arba kitas pinigų įplaukas, išduoda Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283, nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą arba kita), apgaulingai tvarkė UAB „O“ buhalterinę apskaitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

2.2.        Be to, jis, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, kad ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys yra privalomas apskaitos dokumentų rekvizitas, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., iš viso 119 atvejų (65 mokėjimo žiniaraščiais, 48 kasos išlaidų orderiais, 6 avanso apyskaitomis), pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – 40 677,85 Eur (140 452,49 Lt) atlyginimo sumokėjimo trisdešimčiai UAB „O“ darbuotojų, todėl negalima nustatyti, kam išmokėtos ir kur panaudotos UAB „O“ (šiuo metu UAB „ AG“) 40 677,85 Eur (140 452,49 Lt) grynosios piniginės lėšos.

2.3.        Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas, kad šios ūkinės operacijos nebūtų parodytos UAB „O“ buhalterinėje apskaitoje, A. A. duomenų apie nurodytas ūkines operacijas neperdavė buhalterinę apskaitą sutarties pagrindu tvarkiusiai UAB „A v“ direktorei A. P., kuri, nesuvokusi A. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, ūkines operacijas pagrindžiančių apskaitos dokumentų į bendrovės apskaitą neįtraukė bei minėtų ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo.

2.4.        Taigi UAB „O“ ir A. A. apgaulingai tvarkė UAB „O“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „ O” (šiuo metu UAB „ AG“) laikotarpio nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

3.       Juridinis asmuo UAB „O“ ir A. A. pateikė neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą:

3.1.                      UAB „O“ (šiuo metu UAB „ AG“), atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „O“ steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „O“ turėjo teisę priimti sprendimus UAB „O“ vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu ir interesais, siekdamas įmonės naudai išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai: A. A., būdamas UAB „O“ (šiuo metu UAB „ AG“), steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šios bendrovės vadovas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą, tyčia, pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2002 m. kovo 5 d. redakcijos 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad prekės ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį, prekės ir (arba) paslaugos teikiamos pagal šio Įstatymo nuostatas šalies teritorijoje; prekės ir (arba) paslaugos, teikiamos apmokestinamojo asmens vykdant jo ekonominę veiklą, yra apmokestinamos pridėtinės vertės (PVM) mokesčiu, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą apskaičiuoti PVM mokestį, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už pateiktą prekę ar suteiktą paslaugą, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, siekdamas išvengti 91 930,07 Eur (317 416,15 Lt) PVM sumokėjimo į Valstybės biudžetą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė UAB „A v“ direktorei A. P., nesuvokusiai A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, neteisingus ir tikrovės neatitinkančius buhalterinės apskaitos duomenis apie įmonės laikotarpio nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pajamas ir turtą, skirtus įtraukti į Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamas deklaracijas. A. P., nesuvokusi A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, į kitas PVM deklaracijas (forma FR0600) įrašė jai A. A. pateiktus aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „O“ pajamas ir turtą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis ir šias deklaracijas su A. A. žinomais neteisingais duomenimis, bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi A. P. elektroninio deklaravimo būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

3.2.                      UAB „O“ ir A. A., veikdamas per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „O“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., veikdamas įmonės vardu ir interesais iš viso trisdešimt šešiose PVM deklaracijose neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 91 930,07 Eur (317 416,15 Lt) mokėtino į biudžetą PVM ir tokiu būdu įmonės naudai šio mokesčio išvengė.

3.3.                      Be to, A. A., pažeisdamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2002 m. liepos 2 d. redakcijos 23 straipsnio 1 dalies reikalavimą nuolatiniam Lietuvos gyventojui apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimą deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikiant deklaracijas, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. trisdešimt aštuoniems UAB „O“ darbuotojams išmokėdamas, apskaitos dokumentais nepagrįstas ir apskaitos registruose neužregistruotas, iš viso 292 220,06 Eur (1 008 977,42 Lt) su darbo santykiais susijusias išmokas (388 104,92 Eur (1 340 048,68 Lt) priskaičiuota suma), kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos gyventojo A klasės pajamoms, neišskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybės biudžetą iš viso 60 992,98 Eur (210 596,56 Lt) gyventojų pajamų mokesčio bei per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „O“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, elektroniniu būdu Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdamas keturias – 2009, 2010, 2011, 2012 metų – „Metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio“ deklaracijas (forma FR0573), jose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

3.4.                      Be to, A. A., pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1991 m. gegužės 21 d. redakcijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoti, išskaityti ir mokėti nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, taip pat reikalavimą įmokas mokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą draudėjui teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

3.5.                      Be to, A. A., pažeisdamas Garantinio fondo įstatymo 2000 m. rugsėjo 9 d. redakcijos 4 straipsnio 1 dalies reikalavimą, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neįtrauktas įstatymo numatytas privalomąsias įmokas – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,1 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos); o laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), tai yra nuo 388 104,92 Eur (1 340 048,68 Lt) trisdešimt aštuoniems darbuotojams apskaitoje neparodyto priskaičiuoto darbo užmokesčio nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Garantinį fondą 475,96 Eur (1643,39 Lt) įmokų (1 036 711,52 Lt x 0,1 proc. + 303 337,16 Lt x 0,2 proc.).

3.6.                      Šiais veiksmais UAB „O“ ir A. A. laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Klaipėdos AVMI pateiktose mokesčių deklaracijose apie gautas UAB „O“ pajamas, turtą ir jų panaudojimą, taip pat VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktuose pranešimuose, veikdamas įmonės vardu ir interesais, įrašė neteisingus duomenis, neįtraukė į apskaitą, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių ir įmokų iš viso 308 140,65 Eur (1 063 948,02 Lt), tuo padarydamas nuostolį: Valstybės biudžetui iš viso 152 923,05 Eur (528 012,71 Lt) (PVM 91 930,07 Eur (317 416,15 Lt), gyventojų pajamų mokesčio – 60 992,98 Eur (210 596,56 Lt)), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš viso 154 741,64 Eur (534 291,92 Lt) (413 817,22+40 021,05+80 453,65), Garantiniam fondui iš viso 475,96 Eur (1 643,39 Lt), ir gaudamas nurodyto dydžio finansinę naudą UAB „ O“.

4.       Juridinis asmuo UAB „H“ ir A. A. nuteisti už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „H“ buhalterinę apskaitą: 

4.1.        UAB „ H“, atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „H“ steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „ H“, turėjo teisę priimti sprendimus UAB „H“ vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, interesais ir naudai, apgaulingai tvarkė UAB „H“ buhalterinę apskaitą, būtent: A. A., būdamas UAB „ H“, steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos 21 straipsnį atsakingas už vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, reikalaujančią į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, reikalaujančią, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o šie apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, nustatantį, kad pinigai į kasą turi būti priimami pagal kasos pajamų orderį, o priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, 10 punktą, nustatantį, kad atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas, avansą arba kitas pinigų įplaukas, išduoda Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283, nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą arba kita), apgaulingai tvarkė UAB „H“ buhalterinę apskaitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

4.2.        Be to, jis, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, kad ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys yra privalomas apskaitos dokumentų rekvizitas, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. iš viso 58 (29+29) atvejais – 29 mokėjimo žiniaraščiais, 29 kasos išlaidų orderiais, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – 22 259,12 Eur (76 856,28 Lt) atlyginimo sumokėjimo dvidešimt keturiems bendrovės „H“ darbuotojams, todėl negalima nustatyti, kam išmokėtos ir kur panaudotos UAB „H“ 22 259,12 Eur (76 856,28 Lt) grynosios piniginės lėšos.

4.3.        Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas, kad šios ūkinės operacijos nebūtų parodytos UAB „H“ buhalterinėje apskaitoje, A. A. duomenų apie nurodytas ūkines operacijas neperdavė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „A v“ direktorei A. P., kuri, nesuvokusi A. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, ūkines operacijas pagrindžiančių apskaitos dokumentų į bendrovės apskaitą neįtraukė bei minėtų ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo.

4.4.        Taigi juridinis asmuo UAB „H“ ir A. A. apgaulingai tvarkė UAB „H“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „ H” laikotarpio nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. gegužės 18 d., veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

5.       Juridinis asmuo UAB „H“ ir A. A. nuteisti už tai, kad pateikė neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą:

5.1.       UAB „ H“, atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „H“ steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „ H“, turėjo teisę priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu ir interesais, siekdamas įmonės naudai išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai: A. A., būdamas UAB „H“ steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą, tyčia, pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2002 m. kovo 5 d. redakcijos 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad prekės ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį, prekės ir (arba) paslaugos teikiamos pagal šio Įstatymo nuostatas šalies teritorijoje; prekės ir (arba) paslaugos teikiamos apmokestinamojo asmens vykdant jo ekonominę veiklą yra apmokestinamos pridėtinės vertės (PVM) mokesčiu, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą apskaičiuoti PVM mokestį, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už pateiktą prekę ar suteiktą paslaugą, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, tyčia, siekdamas išvengti 59 649,53 Eur (205 957,88 Lt) PVM sumokėjimo į Valstybės biudžetą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė UAB „A v“ direktorei A. P., nesuvokusiai A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. neteisingus ir tikrovės neatitinkančius buhalterinės apskaitos duomenis apie įmonės pajamas ir turtą, skirtus įtraukti į Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamas deklaracijas. A. P., nesuvokusi A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, į kitas PVM deklaracijas (forma FR0600) įrašė jai A. A. pateiktus aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „H“ pajamas ir turtą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

5.2.        Šias deklaracijas su A. A. žinomais neteisingais duomenimis bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi A. P. elektroninio deklaravimo būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip A. A., veikdamas per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „H“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. iš viso 21-oje PVM deklaracijoje neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 59 649,53 Eur (205 957,88 Lt) mokėtino į biudžetą PVM.

5.3.        Be to, A. A., pažeisdamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2002 m. liepos 2 d. redakcijos 23 straipsnio 1 dalies reikalavimą nuolatiniam Lietuvos gyventojui apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimą deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikiant deklaracijas, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. dvidešimt septyniems UAB „H“ darbuotojams išmokėdamas apskaitos dokumentais nepagrįstas ir apskaitos registruose neužregistruotas, iš viso 197 667,52 Eur (682 506,41 Lt) su darbo santykiais susijusias išmokas (261 882,34 Eur (904 227,36 Lt) priskaičiuota suma), kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos gyventojo A klasės pajamoms, neišskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybės biudžetą iš viso (40 650,02 Eur) 140 356,39 Lt gyventojų pajamų mokesčio bei per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „H“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, elektroniniu būdu Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdamas tris – 2011, 2012, 2013 metų – „Metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio“ deklaracijas (forma FR0573), jose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

5.4.        Be to, A. A., pažeisdamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1991 m. gegužės 21 d. redakcijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoti, išskaityti ir mokėti nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, taip pat reikalavimą įmokas mokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą draudėjui teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų, laikotarpio 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. apskaitoje neparodyto priskaičiuoto 261 882,34 Eur 904 227,36 Lt darbo užmokesčio (išmokėtas 197 667,52 Eur (682 506,41 Lt)) nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš viso 104 551,33 Eur (360 994,84 Lt) t. y. (30,98 proc.) socialinio draudimo įmokų, iš viso 80 986,53 Eur (279 630,28 Lt), (3 proc.) sveikatos draudimo įmokų, iš viso 7835,01 Eur (27 052,71 Lt) ir (6 proc.) privalomojo sveikatos draudimo įmokų, iš viso 15 729,80 Eur (54 311,85 Lt) ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė iš viso 34 pranešimus, kuriuose deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, iš viso nedeklaravo 261 882,34 Eur (904 227,36 Lt) (871 051,16 + 26 889,04 + 6287,16) apdraustųjų asmenų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos ir 104 551,33 Eur (360 994,84 Lt) (349 384,46+10 750,32+860,06) įmokų Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

5.5.       Be to, A. A., pažeisdamas Garantinio fondo įstatymo 2000 m. rugsėjo 12 d. redakcijos 4 straipsnio 1 dalies reikalavimą, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neįtrauktas įstatymo numatytas privalomąsias įmokas – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,1 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos); o laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.– įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), tai yra nuo 261 882,34 Eur (904 227,36 Lt) dvidešimt septyniems darbuotojams apskaitoje neparodyto priskaičiuoto darbo užmokesčio nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Garantinį fondą 486,39 Eur (1679,42 Lt) įmokų (129 029,41 Lt x 0,1 proc. + 775 197,95 Lt x 0,2 proc.).

5.6.       Šiais veiksmais UAB „H“ ir A. A. laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. Klaipėdos AVMI pateiktose mokesčių deklaracijose apie gautas UAB „H“ pajamas, turtą ir jų panaudojimą, taip pat VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktuose pranešimuose įrašė neteisingus duomenis, neįtraukė į apskaitą, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių ir įmokų iš viso 205 337,27 Eur (708 988,53 Lt), tuo padarydamas nuostolį: Valstybės biudžetui iš viso 100 299,55 Eur (346 314,27 Lt) (PVM 59 649,53 Eur (205 957,88 Lt), gyventojų pajamų mokesčio 40 650,02 Eur (140 356,39 Lt), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš viso 104 551,33 Eur (360 994,84 Lt) (279 630,28+27 052,71+54 311,85), Garantiniam fondui iš viso 486,39 Eur (1679,42 Lt), ir gaudamas nurodyto dydžio finansinę naudą UAB „ H“.

6.       Juridinis asmuo UAB „A“ ir A. A. nuteisti už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą: 

6.1.       UAB „ A“, atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „A“ steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „ A“, turėjo teisę priimti sprendimus UAB „A“ vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, interesais ir naudai, apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, būtent: A. A., būdamas UAB „A“ steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos 21 straipsnį atsakingas už vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, reikalaujančią į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, reikalaujančią, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o šie apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, nustatantį, kad pinigai į kasą turi būti priimami pagal kasos pajamų orderį, o priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, 10 punktą, nustatantį, kad atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas, avansą arba kitas pinigų įplaukas, išduoda Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą arba kita), apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

6.2.        Be to, jis, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, kad ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys yra privalomas apskaitos dokumentų rekvizitas, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. iš viso 38 (20+18) atvejais – 20 mokėjimo žiniaraščių, 18 kasos išlaidų orderių, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – 20 750,64 Eur (71 647,81 Lt) atlyginimo sumokėjimo 23 (dvidešimt trims) bendrovės „A“ darbuotojams, todėl negalima nustatyti, kam išmokėtos ir kur panaudotos UAB „A“ 20 750,64 Eur (71 647,81 Lt) grynosios piniginės lėšos.

6.3.       Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas, kad šios ūkinės operacijos nebūtų parodytos UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje, A. A. duomenų apie nurodytas ūkines operacijas neperdavė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „A v“ direktorei A. P., kuri, nesuvokusi A. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, ūkines operacijas pagrindžiančių apskaitos dokumentų į bendrovės apskaitą neįtraukė bei minėtų ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo.

6.4.       Taigi UAB „A“ ir A. A. apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ laikotarpio nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. gegužės 18 d., veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

4.       Juridinis asmuo UAB „A“ ir A. A. nuteisti už tai, kad įrašė ir pateikė aiškiai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą: 

7.1.       UAB „ A“, atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „A“ steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „A“ turėjo teisę priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu ir interesais, siekdamas įmonės naudai išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai: A. A., būdamas UAB „A“ steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą, tyčia, pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2002 m. kovo 5 d. redakcijos 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad prekės ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį, prekės ir (arba) paslaugos teikiamos pagal šio Įstatymo nuostatas šalies teritorijoje; prekės ir (arba) paslaugos teikiamos apmokestinamojo asmens vykdant jo ekonominę veiklą yra apmokestinamos pridėtinės vertės (PVM) mokesčiu, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą apskaičiuoti PVM mokestį, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už pateiktą prekę ar suteiktą paslaugą, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, tyčia, siekdamas išvengti 28 119,59 Eur (97 091,33 Lt) PVM sumokėjimo į Valstybės biudžetą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė UAB „A v“ direktorei A. P., nesuvokusiai A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. neteisingus ir tikrovės neatitinkančius buhalterinės apskaitos duomenis apie įmonės pajamas ir turtą, skirtus įtraukti į Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamas deklaracijas. A. P., nesuvokusi A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, į kitas PVM deklaracijas (forma FR0600) įrašė jai A. A. pateiktus aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „A“ pajamas ir turtą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

7.2.        Šias deklaracijas su A. A. žinomais neteisingais duomenimis bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi A. P. elektroninio deklaravimo būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi A. A., veikdamas per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „A“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. iš viso 10-yje PVM deklaracijų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 28 119,59 Eur (97 091,33 Lt) mokėtino į biudžetą PVM.

7.3.        Be to, A. A., pažeisdamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2002 m. liepos 2 d. redakcijos 23 straipsnio 1 dalies reikalavimą nuolatiniam Lietuvos gyventojui apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimą deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikiant deklaracijas, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. dvidešimt aštuoniems UAB „A“ darbuotojams išmokėdamas apskaitos dokumentais nepagrįstas ir apskaitos registruose neužregistruotas iš viso 71 264,34 Eur (246 061,52 Lt) su darbo santykiais susijusias išmokas (95 026,81 Eur (328 108,56 Lt) priskaičiuota suma), kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos gyventojo A klasės pajamoms, neišskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybės biudžetą iš viso (15 196,28 Eur) 524 69,71 Lt gyventojų pajamų mokesčio bei per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „A“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, elektroniniu būdu Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdamas 2 (dvi) – 2012, 2013 metų – „Metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio“ deklaracijas (forma FR0573), jose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

7.4.        Be to, A. A., pažeisdamas valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1991 m. gegužės 21 d. redakcijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoti, išskaityti ir mokėti nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, taip pat reikalavimą įmokas mokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 d., 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą draudėjui teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų:

-        laikotarpio 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. apskaitoje neparodyto priskaičiuoto 95 026,81 Eur (328 108,56 Lt) darbo užmokesčio (išmokėtų 71 264,34 Eur (246 061,52 Lt) nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš viso 38 053,09 Eur (131 389,70 Lt) t. y. (30,98 proc.) socialinio draudimo įmokų, iš viso 29 486,90 Eur (101 812,37 Lt), (3 proc.) sveikatos draudimo įmokų, iš viso 2855,38 Eur (9859,04 Lt) ir (6 proc.) privalomojo sveikatos draudimo įmokų, iš viso 5710,81 Eur (19 718,29 Lt) ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė iš viso 19 pranešimų, kuriuose deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, iš viso nedeklaravo 95 026,81 Eur (328 108,56 Lt) (306 112,38 + 21 996,18) apdraustųjų asmenų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, ir 38 053,09 Eur (131 389,70 Lt) (122 595,63 + 8794,07) įmokų:

-        10 pranešimų apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM versija 03) nedeklaravo iš viso 88 656,27 Eur (306 112,38 Lt) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (eilutėje P20.4), ir įmokų iš viso 35 506,15 Eur (122 595,63 Lt) (eilutėje P20.5);

-        9 pranešimuose apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2-SD) nedeklaravo iš viso 6370,53 Eur (21 996,18 Lt) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (eilutėje P5), ir įmokų iš viso 2546,94 Eur (8794,07 Lt) (eilutėje P6).

7.5.        Be to, A. A., pažeisdamas Garantinio fondo įstatymo 2000 m. rugsėjo 12 d. redakcijos 4 straipsnio 1 dalies reikalavimą, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neįtrauktas įstatymo numatytas privalomąsias įmokas – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,1 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos); o laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), tai yra nuo 95 026,81 Eur (328 108,56 Lt) 28 (dvidešimt aštuoniems) darbuotojams apskaitoje neparodyto priskaičiuoto darbo užmokesčio nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Garantinį fondą 190,05 Eur (656,21 Lt) įmokų (328 108,56 Lt x 0,2 proc.).

7.6.        Šiais veiksmais juridinis asmuo UAB „A“ ir A. A. laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. Klaipėdos AVMI pateiktose mokesčių deklaracijose apie gautas UAB „A“ pajamas, turtą ir jų panaudojimą, taip pat VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktuose pranešimuose įrašė neteisingus duomenis, neįtraukė į apskaitą, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių ir įmokų iš viso 81 559,01 Eur (281 606,95 Lt), tuo padarydamas nuostolį: Valstybės biudžetui iš viso 43 315,87 Eur (149 561,04 Lt) (PVM 28 119,59 Eur (97 091,33 Lt), gyventojų pajamų mokesčio 15 196,28 Eur (52 469,71 Lt)),  Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš viso 38 053,09 Eur (131 389,70 Lt) (101 812,37 + 9 859,04+19718,29), Garantiniam fondui iš viso 190,05 Eur (656,21 Lt) ir gaudamas nurodyto dydžio finansinę naudą UAB „ A“.

2.       A. A. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą:

8.1.       Būdamas UAB „ O“, UAB „H“ ir UAB „A“ steigėju, akcininku, veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas ir todėl būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtas ir jo žinioje buvusias UAB „ O“, UAB „H“ ir UAB „A“ pinigines lėšas, turėdamas tikslą jas pasisavinti ir siekdamas to, pranešime apie įtarimą nurodytomis aplinkybėmis apgaulingai tvarkydamas UAB „ O“, UAB „H“ ir UAB „A“ buhalterinę apskaitą, įrašydamas į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie minėtų įmonių pajamas, pelną ir turtą ir juos pateikdamas valstybės įgaliotoms institucijoms, pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės minėtoms bendrovėms priklausantį turtą – pinigines lėšas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

8.2.       Taip A. A. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, t. y. UAB „ O“, UAB „H“ ir UAB „A“ priklausantį turtą – pinigines lėšas, iš viso 557 945,30 Eur (1 926 473,54 Lt).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, nuteistųjų E. Z. (Č.), E. J. (E. J.), I. K., nuteistosios Ž. N. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo, nuteistosios J. L., nuteistosios A. A. ir jos gynėjo advokato Stepono Virkečio, nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato K. V., nuteistųjų juridinių asmenų UAB „ AG“ (buvęs juridinis asmuo UAB „ O“), UAB „ H“, UAB „A“ atstovo advokato K. V., nuteistosios I. S. P. apeliacinius skundus nusprendė Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo:

9.1.       Byloje nustatyta, kad A. A. ir Ž. N. pelnėsi iš kito asmens prostitucijos ir buvo tokios tęstinės nusikalstamos veikos iniciatoriai ir organizatoriai, t. y. jų veiksmuose buvo nustatyti BK 307 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos kvalifikuojantys požymiai. Pagal teismų praktiką nustačius BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos kvalifikuojančius požymius (aptariamu atveju nustatyti požymiai: prostitucijos organizavimas ir vadovavimas prostitucijai), tokia veika kvalifikuojama pagal BK 307 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į teismų praktiką ir į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad A. A. ir Ž. N. pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, organizuodami jų prostituciją ir jai vadovaudami, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia A. A. ir Ž. N. nusikalstama veika atitinka BK 307 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį ir papildomas jos kvalifikavimas pagal BK 307 straipsnio 1 dalį yra perteklinis.

9.2.       Nagrinėjamoje byloje pareiga atlyginti valstybei padarytą žalą pirmiausia tenka juridiniams asmenims UAB ,,O“, UAB ,,A“ ir UAB ,,H“ ir tik nustačius, kad nėra galimybių mokesčių bei žalos išieškoti iš juridinių asmenų, civilinė atsakomybė tenka juridinio asmens vadovui A. A.. Nei pateiktuose civiliniuose ieškiniuose, nei skundžiamame nuosprendyje, tokios aplinkybės buvimas nėra aptartas ir įvertintas, nors byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovės yra nemokios. Kita vertus, civiliniai ieškovai, pateikdami ieškinius, neprašė valstybės biudžetui padarytą žalą priteisti iš juridinių asmenų UAB ,,O“, UAB ,,A“ ir UAB ,,H“.

9.3.       Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L., dirbdamos klubų administratorėmis, pagal A. A. ir Ž. N. nurodymą, kontroliavo šokėjų išvykimą už klubo ribų, tardavosi dėl apmokėjimo, mokėjo taksi vairuotojams, informuodavo apie paslaugas bei jų kainas, paimdavo ir pasiskirstydavo pinigus. E. J., vykdydamas A. A., Ž. N. ir klubų administratorių nurodymus, nuveždavo merginas su klientais į viešbutį, kai seksualinės paslaugos būdavo teikiamos ne klube, ir parveždavo jas atgal, gaudamas už tai A. A. nustatytą merginoms sumokėto už suteiktas seksualines paslaugas piniginio atlygio dalį. Būtent visi šie nuteistiesiems inkriminuoti veiksmai įrodo, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, t. y. sąvadavo prostitucijai ir turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji pelnėsi iš prostitucijos bendrais veiksmais, turėdami bendrą tyčią – gauti pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, kiekvienas bendrininkas suvokė, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitais asmenimis.

III. Kasacinių skundų argumentai

4.       Nuteistasis A. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalį, kuria A. A. pripažintas kaltu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, bei jo atžvilgiu taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, o kitoje dalyje A. A. apeliacinis skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžio atmestas, ir grąžinti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodo:

10.1.       Byloje esantys įrodymų šaltiniai buvo ištirti ir įvertinti netinkamai – nepašalinti juose esantys esminiai prieštaravimai, akivaizdūs neatitikimai ir klaidos. Apkaltinamasis nuosprendis buvo tiesiogiai grindžiamas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1-4 dalies reikalavimų, nuosprendžių turinys – prieštaringas ir paremtas prielaidomis. Dėl padarytų esminių pažeidimų buvo priimti nepagrįsti sprendimai dėl turto konfiskavimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą tai darė paviršutiniškai ir neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų bei padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

10.2.       Vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis buvo nustatytas A. A. tariamai pasisavintų juridinių asmenų „ O“, „ A“, „H“ piniginių lėšų dydis, tariamai iš kitų asmenų prostitucijos gautų pajamų dydis yra specialistų išvados dėl šių juridinių asmenų ūkinės finansinės veiklos: 2014 m. gegužės 30 d. išvada Nr. 5-3/51, 2014 m. rugpjūčio 29 d. išvada Nr. 5-3/7. Atsižvelgiant į tai, teismai privalėjo išsamiai ištirti šiuos įrodymų šaltinius, įvertinti jų turinį, pagrįstumą bei patikimumą. Nors A. A. dar apeliaciniu skundu ginčijo specialistų išvadų nepagrįstumą, tai kad šiomis išvadomis tariamai gautos bei pasisavintos sumos buvo nustatytos ir apskaičiuotos netinkamai, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, besąlygiškai remiantis specialistų išvadomis, teismas nepateikė visiškai jokių argumentų dėl jų turinio, dėl jų patikimumo. Tokiu būdu ne tik neištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, tačiau tinkamai neatsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

10.3.       Visos aptariamos specialisto išvados, atliktos tos pačios specialistės D. B., jau paskiriant užduotį specialistui buvo netinkamai formuluojamos. Kaip matyti iš visų išvadų, formuluojant objektų tyrimo objektą ir klausimus buvo aprioriškai nurodoma, kad buvo apgaulingai tvarkoma atitinkamų juridinių asmenų apskaita, be to buvo nurodoma kokia procentinė dalis nuo teiktų paslaugų buvo atskaičiuojama merginoms: 30 procentų nuo arbatpinigių, 50 procentų nuo privačių šokių bei 20 procentų nuo gaunamo atlyginimo į kaupiamąjį „rezervą“. Taigi, jau pateikiant klausimus specialistei buvo nurodoma, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, nors tuo pačiu specialistui užduotas klausimas ar atitinkamų bendrovių buhalterinė apskaita buvo tvarkoma laikantis įstatymų reikalavimų. Vien jau toks netinkamas užduoties specialistui formulavimas neleidžia laikyti pateiktų išvadų tinkamomis ir jomis remtis grindžiant asmens kaltę bei nusikalstamų veikų aplinkybes.

10.4.       Iš specialistės išvadų turinio matyti, kad esminis ir vienintelis įrodymų šaltinis, kuria atlikti išvadoje pateikiami skaičiavimai, yra liudytojų – klube dirbusių merginų – parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Šiuo aspektu dar kartą atkreiptinas dėmesys, jog specialisto išvados turinio patikimumui keliami tie patys kriterijai, kaip ir bet kuriems kitiems įrodymų šaltiniams baudžiamajam procese. Tai, kad šie duomenys šiuo atveju buvo naudojami kaip specialisto išvados pagrindas, o ne tik kaip vienas iš kitų duomenų, nesudaro pagrindo teismui savo išvadų tiesiogiai grįsti tokiais ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, taip pat ir sprendžiant dėl pasisavinto turto dydžio, iš prostitucijos gautų pajamų bei konfiskuotino turto dydžio. Juo labiau, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo ištirta tik dalis merginų parodymų, dalis apklaustų merginų paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

10.5.       Pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. specialistės išvadą dėl UAB „H“ ūkinės finansinės veiklos, iš I. R. veiklos klube laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. vien už suteiktas intymias paslaugas UAB „H“ gavo 52 000 Lt, už kitas jos teiktas paslaugas – 204 655,42 Lt. Tokiu būdu pagal specialistės išvadą beveik du trečdalius visų UAB „H“ pajamų, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. gautų iš visų merginų veiklos klube, šis juridinis asmuo gavo vien tik iš I. R. teiktų paslaugų. Nepaisant to, ši liudytoja netgi nebuvo apklausta teisme. Taip pat teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustos ir kitos merginos, tariamai teikusios seksualines paslaugas: M. B., J. V. ir D. L., kurių parodymais tiesiogiai grindžiamos specialisto išvados, skaičiuojant juridinių asmenų gautas pinigų sumas.

10.6.       Didžioji dalis teisme apklaustų liudytojų savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pakeitė iš esmės. Nors teismai atsisakė remtis tiesiogiai ištirtais liudytojų parodymais ir abiejų instancijų teismų nuosprendžius tiesiogiai grindė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais liudytojų parodymais, tokiu būdu pažeisdami imperatyvias BPK nuostatas, tačiau aptartų parodymų negalima laikyti patikimais ir jais grįsti jokių teismo išvadų, taip pat ir dėl gautų pajamų dydžio. Kaip matyti iš specialistės išvadų turinio, ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų parodymai šiuo aspektu nebuvo nuoseklūs – jie esmingai skyrėsi dėl gautų sumų bei atskaitomų procentų dalies. Teisminio bylos nagrinėjimo metu tapo aišku, jog didžioji dalis ikiteisminio tyrimo metu apklausiamų asmenų buvo neblaivūs, apklausos buvo vykdomos net po keliolika valandų, jų metu nesuteikiant apklausiamiems liudytojams galimybės patenkinti būtinuosius žmogiškuosius poreikius, tokius kaip pavalgyti, atsigerti, pareigūnai iš anksto nurodė tai, kokias aplinkybes turi pasakoti liudytojai. Didelė dalis teisme apklaustų liudytojų, tiek klube dirbusių merginų, tiek klientų, tiesiogiai nurodė, kad buvo daromas policijos pareigūnų spaudimas duoti atitinkamus parodymus. Aplinkybes, jog galimai apklausų metu buvo daromas neprocesinis spaudimas, patvirtina ir tai, jog apklausų protokolai buvo surašomi juose melagingai nurodant, kad apklausas vykdė tik vienas pareigūnas, kai tuo tarpu realiai apklausoje dalyvavo po du pareigūnus, ko byloje neneigė ir patys pareigūnai. Priešingai nei konstatavo žemesniųjų instancijų teismai, visos šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti ikiteisminio tyrimo metu vykdytų apklausų teisėtumu ir liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams, patikimumu, nepaisant to, kad pareigūnai neigia darytą spaudimą liudytojams. Todėl yra akivaizdu, kad dėl nurodytų aplinkybių specialisto išvados, kurios grindžiamos išimtinai ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais (vėliau teisme paneigtais) liudytojų parodymais, nėra patikimas, BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytus kriterijus atitinkantis įrodymų šaltinis.

10.7.       Specialistės išvadose tiriant duomenis yra cituojami liudytojų (klubuose dirbusių merginų) ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai. Išvados tiriamojoje dalyje, beveik visuose tiriamuose atvejuose (vertinant atskirų asmenų uždirbtas ir gautas bei iš jų veiksmų atskiriems juridiniams asmenims atitekusias pajamas) specialistė nurodo mažiausiai po dvi atskiras tų pačių liudytojų apklausas ir jų metu nurodytas uždirbtas sumas bei procentines dalis, kurios nuo gautų pajamų atitekdavo merginai, kurios – klubui, t.y. juridiniams asmenims. Pirminėse apklausose, atliktose ikiteisminio tyrimo pareigūnų, beveik visos merginos nurodė, kad gautas pajamas dalindavosi su klubu tokiu santykiu: 70 procentų nuo arbatpinigių atitekdavo merginai, 50 procentų nuo privataus šokio atitekdavo merginai, 40 procentų nuo gėrimų atitekdavo merginai, likusi dalis – klubui. Vėlesnėse tų pačių liudytojų apklausose, kurias taip pat atliko ikiteisminio tyrimo pareigūnai, merginos nurodė visai kitas proporcijas, kuriomis tarp klubo ir merginų buvo dalinamos gaunamos pajamos. Tos sumos ženkliai skyrėsi nuo ankstesnių parodymų, pavyzdžiui, merginoms atitekdavo 20, 10, 15 ar 25 procentai nuo arbatpinigių, 50, 40, 35, 25, 20 ar 10 procentų nuo privataus šokio, 30, 50 ar 70 procentų nuo gėrimų. Be to, merginų vėlesnių apklausų metu nurodomos sumos procentais, kurias jos neva gavo už savo darbą, buvo ne tik ženkliai mažesnės, nei nurodytos pirminių apklausų metu, tačiau ir, priešingai nei pirminiuose parodymuose, itin skyrėsi tarpusavyje, t.y. atskiros liudytojos nurodė ženkliai besiskiriančias procentines dalis. Liudytojų įvardintos sumos procentais, tariamai gautos jų ir tariamai atitekusios klubui, buvo itin skirtingos (pvz. nuo 10 iki 50 procentų). Akivaizdu, kad tose pačiose įmonėse bei tuose pačiuose klubuose dirbusios merginos neturėjo gauti itin skirtingos atlygio procentinės dalies už analogiškas paslaugas, juo labiau turint omenyje tai, jog dalis liudytojų pirminių apklausų metu nurodė, kad visos merginos gaudavo tokias pačias procentines dalis nuo uždirbtų pinigų (atitinkamai 70 procentų, 50 procentų, 40 procentų), jų įvardytos sumos tarpusavyje sutapo.

10.8.       Nepaisant tokių esmingai besiskiriančių parodymų, specialistės išvadose skaičiuojant UAB „ O“, UAB „A“ ir UAB „H“ gautas pajamas ir neapskaitytas pajamas iš merginų darbo, kurias, remiantis skundžiamais teismų nuosprendžiais, vėliau A. A. pasisavino, specialistė savo nuožiūra, nepateikdama absoliučiai jokių tokio vertinimo motyvų, nusprendė remtis tais liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose nurodomos procentinės pajamų dalys, atitekusios merginoms, buvo mažesnės, o kartu pajamos, atitekusios juridiniams asmenims (ir, tuo pačiu, A. A. pasisavintos), buvo skaičiuojamos imant didesnę procentinę dalį, t.y. remiantis nuteistajam nepalankesniais, jo teisinę padėtį sunkinančiais duomenimis (liudytojų parodymais). Iš UAB „O“ įdarbintų 28 merginų, kurių parodymais rėmėsi specialistė, mažiausiai 19 atvejų klubo gautos neapskaitytos ir tariamai pasisavintos pajamos, buvo apskaičiuotos būtent tokiu būdu. Iš 24 merginų, dirbusių UAB „ H“, kurių parodymais rėmėsi specialistė, mažiausiai 13 atvejų, remtasi parodymais, kurie labiausiai nenaudingi juridiniams asmenims ir A. A.; išvadoje dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veikos mažiausiai 13-atvejų remtasi parodymais, kurie labiausiai nenaudingi juridiniams asmenims ir A. A.. Išvados apie tai, kad atitinkamais laikotarpiais UAB „ O“, UAB „H“ ir UAB „A“ gavo pajamų, iš kurių dalį A. A. pasisavino, o likusią dalį išmokėjo kaip darbo užmokestį, buvo padarytos remiantis aukščiau minėta „metodika“, kuomet specialistė išimtinai savo nuožiūra, be jokio faktinio pagrindo, be jokių teisinių motyvų, pasirinko vertinti vieną iš teisiškai lygiaverčių ir nepatvirtintų duomenų šaltinių – dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų liudytojų parodymų, o kitų tų pačių liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, specialistė tiesiog nevertino ir jais nesirėmė darant skaičiavimus, nors jokių priežasčių tai daryti nebuvo. Toks aiškiai netinkamas ir eilei BPK nuostatų prieštaraujantis specialisto išvadų surašymo būdas buvo neatsitiktinis, o sistemiškas, tai neabejotinai iškreipė tikrąjį gautų bei A. A. pasisavintų piniginių dydį, taigi ir išvadų teisingumą.

10.9.       Vertinant specialisto išvadų – esminio šioje byloje esančio įrodymų šaltinio, iš esmės vien tik kuriuo grindžiamos teismų išvados dėl iš prostitucijos gautų pajamų, pasisavinto juridinių asmenų turto vertės – patikimumą, atkreiptinas dėmesys ir į jose esančias skaičiavimo klaidas. Pavyzdžiui: 2014 m. gegužės 30 d. specialisto išvadoje dėl UAB „O“ ūkinės finansinės veiklos, nurodoma, kad mergina gavo 50 procentų iš arbatpinigių, o UAB „O“ iš tų pačių šios merginos arbatpinigių gavo 70 procentų (2.1. išvados punktas); 2014 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvadoje dėl UAB „H“ ūkinės finansinės veiklos nurodoma, kad šokėja gavo 20 procentų nuo sumos, gautos už privačius šokius, klubas nuo šios merginos privačių šokių gavo 50 procentų (2.2. išvados punktas), 2014 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos nurodoma, kad 70 procentų nuo arbatpinigių gavo klubas, šokėja gavo 20 procentų nuo šių arbatpinigių; už privačius šokius – 50 procentų klubas, 60 procentų už tos pačios merginos privačius šokius gavo mergina (2.2. išvados punktas). Dalyje išvadose pateikiamų skaičiavimų iš viso nėra aišku kokiu procentiniu dydžiu remiantis buvo suskaičiuotos merginoms išmokėtos bei juridinių asmenų gautos lėšos. Tokios ir panašios elementarios matematinės bei techninės klaidos kiekvienoje išvadoje yra ne pavienės, tačiau dažnai pasikartojančios ir jos, akivaizdu, be jau aptartų aplinkybių, susijusių su liudytojų parodymų vertinimu, nulėmė tai, jog pateiktos išvados yra akivaizdžiai klaidingos ir netinkamos, todėl jomis negalėjo būti grindžiamos jokios teismų išvados dėl esminių įrodinėtinų aplinkybių – pasisavinto turto dydžio, turto konfiskavimo apimties, t.y. dėl aplinkybių, kurios turi būti nustatytos ir įrodytos tiksliai ir kurios turi būti pagrįstos abejonių nekeliančiais įrodymais.

10.10.       Bylą nagrinėję teismai, matydami, kad specialisto išvados yra neišsamios ir prieštaraujančios bylos duomenims, šiuos prieštaravimus ir neaiškumus privalėjo ne ignoruoti, o imtis procesinių priemonių pašalinti – paskirti teismo ekspertizę, tačiau to nepadarė, nesant jokių nei procesinių, nei kitokių kliūčių. Šis įrodymu tyrimo trūkumas negali būti ištaisytas kasacinės instancijos teisme, todėl tai turi būti padaryta iš naujo byla nagrinėjant apeliacine tvarka.

10.11.       Apeliacinės instancijos teismas pakeitė Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl piniginių lėšų – nusikalstamos veikos rezultato – konfiskavimo. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis „teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais“ nusprendė, kad be nuteistųjų Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. turtinės naudos iš kito asmens prostitucijos taip pat gavo ir A. A. bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. bei 2015 m. gruodžio 23 d. teismo baudžiamaisiais įsakymais nuteisti L. D. bei T. Š., todėl nusikalstamu būdu gautos pajamos turi būti išieškotos lygiomis dalimis iš visų bendrai veikusių ir turtinės naudos gavusių asmenų. Visas inkriminuotas sumas, kaip gautas iš nusikalstamos veikos, sudarančias 94 705,74 Eur, teismas aritmetiškai padalino iš 6 asmenų, iš kurių buvo konfiskuotas turtas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu (Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J.), nors, sutinkant su teismo teiginiais, jog nusikalstamas pajamas gavo 9 asmenys, ši suma turėjo būti dalijama iš 9.

10.12.       Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad šios pajamos buvo gautos ir nenustatytomis dalimis (todėl laikant, jog lygiomis dalimis) pasidalintos tarp bendrai veikusių asmenų, visiškai nevertino to, kad šios pajamos yra dalis pajamų, kurias pagal specialistės išvadas atitinkamu laikotarpiu gavo bendrovės „ O“, „H“ ir „ A“, ir kurias, pagal teismo išvadas, pasisavino A. A.. Tokiu būdu teismas turėjo, visų pirma, tinkamai ir patikimai nustatyti šių juridinių asmenų gautas neapskaitytas pajamas iš merginų darbo, tame tarpe ir iš seksualinių paslaugų teikimo, šias sumas, sutinkamai su apeliacinės instancijos teismo argumentais atimant iš A. A. inkriminuojamo pasisavinto turto sumos. Jei šios sumos atiteko kitiems bendrininkams – įmonių darbuotojams, akivaizdu, tų pačių sumų negalėjo pasisavinti A. A.. Todėl tik 1/9 dalis sumos, gautos už merginų teiktas seksualines paslaugas, o ne visa suma, galėjo būti laikoma kaip A. A. pasisavintas turtas (jo dalis).

10.13.       Nepaisant nurodytų imperatyvių BPK reikalavimų, keliamų duomenims, kurie gali pripažįstami įrodymais, ir reikalavimo teismo nuosprendį grįsti tik tiesiogiai teismo ištirtais įrodymais, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais asmenų parodymais rėmėsi ne tik pripažindami tinkamu įrodymų šaltiniu specialisto išvadą ir grindė ja byloje įrodinėtinas esmines aplinkybes, tačiau ir savo išvadas dėl A. A. kaltės įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, tiesioginiai grindė tokiais tiesiogiai neištirtais ir prieštaringais duomenų šaltinais.

10.14.       Didelė dalis liudytojų patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu vykdant apklausas jose buvo daromas spaudimas dėl to, kokius parodymus reikia duoti, buvo klastojami apklausų protokolai melagingai nurodant, kad apklausas vykdė vienas pareigūnas, kai realiai apklausose jų dalyvavo daugiau pareigūnų. Didelė dalis liudytojų (pavyzdžiui, O. K. (G.), M. J., D. J. D., J. K.-P. ir kt.), duodamos parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, paneigė savo ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus. Pažymėtina ir tai, jog dalis merginų, tariamai teikusių seksualines paslaugas (I. R., M. B., J. V. ir D. L.), kurių parodymais taip pat buvo tiesiogiai remtasi teismo nuosprendyje, teisminio nagrinėjimo metu apskritai nebuvo apklaustos. Ir nors teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui gali būti formuojamas teismo vidinis įsitikinimas, patikrinami kiti įrodymų šaltiniai, tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į tokių parodymų apimtis, matyti, kad būtent ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti liudytojų parodymai buvo esminis ir lemiamas A. A. kaltės įrodymas, kuriuo ne tik buvo „tikrinami kiti įrodymų šaltiniai“ ar kurie „padėjo susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui“, bet jais buvo tiesiogiai grindžiamos esminės teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas, užuot ištaisęs šį pažeidimą, pasielgė priešingai – nurodė, kad apygardos teismas pagrįstai savo išvadas grindė liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, t.y. tiesiogiai neištirtais, teisminio nagrinėjimo metu didžiąją dalimi paneigtais duomenimis – duomenimis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse numatytų kriterijų bei BK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, keliamų teismo apkaltinamajam nuosprendžiui.

10.15.       Vienas esminių kasatoriaus kaltės įrodymų, buvo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo L. D. nuteista dėl pelnymosi iš prostitucijos bei jame išdėstyti L. D. parodymai. Atkreiptinas dėmesys, jog L. D., kurios parodymais tiesiogiai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nebuvo apklausta teisminio bylos nagrinėjimo metu - teisme parodymus duoti ji atsisakė. Šiuo atveju iš byloje teismų nustatytų aplinkybių matyti, jog L. D. parodymai yra itin svarbus įrodymų šaltinis, kurių pagrindu buvo konstatuotos ne maža dalis teismų nustatytų aplinkybių. Turint omenyje šio įrodymų šaltinio svarbą ir tai, kad būtent L. D., remiantis ir kitų liudytojų parodymais, buvo pagrindinis asmuo priėmęs į darbą merginas, jas apmokęs ir kt. bei tai, jog būtent L. D. turėjo patirties pelnantis iš kitų asmenų prostitucijos (2011 m. birželio 6 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu ji nuteista pagal BK 307 straipsnio 1 dalį; 2012 m. liepos 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu ji vėl buvo nuteista pagal BK 307 straipsnio l dalį, taigi 2015 m. gruodžio 11 d. teismo baudžiamasis įsakymas jau buvo trečiasis teismo sprendimas, kuriuo L. D. buvo pripažinta kalta dėl pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos ir prostitucijos sąvadavimo), būtinybė teismui tiesiogiai ištirti šį duomenų šaltinį bei sudaryti galimybę gynybai užduoti šiai kaltinimo liudytojai klausimus negali būti paneigiama. Nesant galimybės to padaryti, turi būti kruopščiai įvertinamas galimumas remtis tokiu įrodymų šaltiniu grindžiant apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

5.       Nuteistoji Ž. N. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas jos apeliacinis skundas ir šioje dalyje bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodo:

11.1.       Teismai, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimu ir nuosprendžio surašymu, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal baudžiamojo įstatymo formuluotę ir teismų praktiką alternatyvūs BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai – prostitucijos organizavimas bei vadovavimas prostitucijai – nėra tapatūs – jų turinys skiriasi, tačiau teismai nedetalizavo, kaip pasireiškė kiekvienas šios veikos požymių, kurie jos (Ž. N.) veiksmai atitiko prostitucijos organizavimo, kurie – vadovavimo prostitucijai požymius.

11.2.       Teismų nuosprendžiuose aprašytų ir teismų nustatytų aplinkybių, susijusių su Ž. N. indėliu į klubo veiklą, nepakanka pripažinti jos kaltės dėl vadovavimo prostitucijai ir dėl prostitucijos organizavimo.

11.3.       Byloje nustatyta, kad didžiąją dalį inkriminuotos veikos laikotarpio, kuris pagal kaltinimą truko nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2013 m. gegužės 18 d., ji (Ž. N.) buvo nėštumo ir gimdymo, motinystės, vaiko priežiūros atostogose. Sodros duomenimis, ji (Ž. N.) atostogose buvo nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2014 m. gegužės 7 d. Taigi, šiuo laikotarpiu, trukusiu ilgiau nei tris metus, ji oficialiai nėjo direktoriaus pavaduotojos ar kitų pareigų UAB „ O“. Teismai netinkamai įvertinę įrodymus, padarė išvadą, kad ir oficialiai būdama vaiko priežiūros atostogose ji nebuvo nusišalinusi nuo klubo valdymo klausimų. Didžioji dalis liudytojų, tame tarpe ir teismo nurodomų kaip neva patvirtinančių, jog ji (Ž. N.) tariamai nenusišalino nuo klubo veiklos, nenurodė aplinkybių, kad ji būtų aktyviai dalyvavusi klubo veikloje kai ji buvo vaiko priežiūros atostogose. Priešingai – dauguma liudytojų (I. K. (P.), A. G., A. R./B., I. J., J. V., K.), M. J.) nurodė, kad jie ją pažinojo kaip A. A. žmoną, nežino ar ji vadovavo klubo veiklai, kai kurios liudytojos parodė, kad ji kartais dalyvaudavo su A. A. susirinkimuose ir tik kelios šokėjos parodė tai, kad ji kartais vesdavo susirinkimus. Tačiau iš šių liudytojų parodymų nėra aišku nei kada, nei kokius konkrečius susirinkimus ji vedė, nei kas buvo aptariama šių susirinkimų metu ir kad būtent šiuose susirinkimuose būtų svarstyti klausimai, susiję su šokėjų tariamai teikiamomis seksualinėmis paslaugomis. Teismai išvadas apie tai, kad ji vaiko priežiūros atostogų metu tariamai nebuvo nusišalinusi nuo klubo valdymo klausimų, grindė fiksuotais telefoniniais pokalbiais bei SMS žinutėmis, tačiau šiuos įrodymų šaltinius vertino atsietai ir paviršutiniškai, nesilaikant BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo ištirti šie užfiksuoti Ž. N. pokalbiai telefonu, kurie buvo susiję su klubo veikla.

11.4.       Nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2013 m. gegužės 18 d., t. y. per beveik 4 metus, buvo užfiksuoti vos keturi telefoniniai pokalbiai bei vienas susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis, kurie kaip nors susiję su klubo reikalais. Trys iš keturių telefoninių pokalbių buvo su jos sutuoktiniu A. A.. Toks pasyvus jos veikimas neleidžia daryti išvadų apie tai, kad ji nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų metu nebuvo nusišalinusi nuo klubo veiklos, aktyviai veikė kaip prostitucijos organizatorė bei vadovė ar kaip bendrininkė organizuojant prostituciją ir jai vadovaujant. Nustatyta jos (Ž. N.) veiksmų apimtis akivaizdžiai neatitinka teisminėje praktikoje suformuluoto BK 307 straipsnio 2 dalies sudėties požymių aiškinimo.

11.5.       Byloje nustatyta, kad didžiąją dalį inkriminuotos veikos laikotarpio, kuris pagal kaltinimą truko nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2013 m. gegužės 18 d., ji (Ž. N.) buvo nėštumo ir gimdymo, motinystės, vaiko priežiūros atostogose. Sodros duomenimis, ji (Ž. N.) atostogose buvo nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2014 m. gegužės 7 d. Taigi, šiuo laikotarpiu, trukusiu ilgiau nei tris metus, ji oficialiai nėjo direktoriaus pavaduotojos ar kitų pareigų UAB „ O“. Teismai netinkamai įvertinę įrodymus, padarė išvadą, kad ir oficialiai būdama vaiko priežiūros atostogose ji nebuvo nusišalinusi nuo klubo valdymo klausimų. Didžioji dalis liudytojų, tame tarpe ir teismo nurodomų kaip neva patvirtinančių, jog ji (Ž. N.) tariamai nenusišalino nuo klubo veiklos, nenurodė aplinkybių, kad ji būtų aktyviai dalyvavusi klubo veikloje kai ji buvo vaiko priežiūros atostogose. Priešingai – dauguma liudytojų (I. K. (P.), A. G., A. R./B., I. J., J. V., K.), M. J.) nurodė, kad jie ją pažinojo kaip A. A. žmoną, nežino ar ji vadovavo klubo veiklai, kai kurios liudytojos parodė, kad ji kartais dalyvaudavo su A. A. susirinkimuose ir tik kelios šokėjos parodė tai, kad ji kartais vesdavo susirinkimus. Tačiau iš šių liudytojų parodymų nėra aišku nei kada, nei kokius konkrečius susirinkimus ji vedė, nei kas buvo aptariama šių susirinkimų metu ir kad būtent šiuose susirinkimuose būtų svarstyti klausimai, susiję su šokėjų tariamai teikiamomis seksualinėmis paslaugomis. Teismai išvadas apie tai, kad ji vaiko priežiūros atostogų metu tariamai nebuvo nusišalinusi nuo klubo valdymo klausimų, grindė fiksuotais telefoniniais pokalbiais bei SMS žinutėmis, tačiau šiuos įrodymų šaltinius vertino atsietai ir paviršutiniškai, nesilaikant BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo ištirti šie užfiksuoti Ž. N. pokalbiai telefonu, kurie buvo susiję su klubo veikla.

11.6.       Nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2013 m. gegužės 18 d., t. y. per beveik 4 metus, buvo užfiksuoti vos keturi telefoniniai pokalbiai bei vienas susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis, kurie kaip nors susiję su klubo reikalais. Trys iš keturių telefoninių pokalbių buvo su jos sutuoktiniu A. A.. Toks pasyvus jos veikimas neleidžia daryti išvadų apie tai, kad ji nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų metu nebuvo nusišalinusi nuo klubo veiklos, aktyviai veikė kaip prostitucijos organizatorė bei vadovė ar kaip bendrininkė organizuojant prostituciją ir jai vadovaujant. Nustatyta jos (Ž. N.) veiksmų apimtis akivaizdžiai neatitinka teisminėje praktikoje suformuluoto BK 307 straipsnio 2 dalies sudėties požymių aiškinimo.

11.7.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamųjų veika buvo padaryta organizuotos grupės, tačiau apeliacinės instancijos teismas ištaisė šią pirmosios instancijos teismo klaidą ir konstatavo, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, bet neatliko analizės siekiant nustatyti bendrininkų grupės skirtumus nuo anksčiau inkriminuotos organizuotos grupės ir paliko tą patį nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymą nors bendrininkų atsakomybės pagrindai ir sąlygos, atsakomybės apimtis, bendrininkų veikų kvalifikacija esant bendrininkų grupei ir esant organizuotai grupei esmingai skiriasi.

11.8.       Turėjo būti nustatyta kokius konkrečius nusikaltimus vykdant dalyvavo kiekvienas iš bendrininkų, kokius konkrečius seksualinių paslaugų teikimo atvejus apėmė kiekvieno jų tyčia, koks konkretus kiekvieno jų vaidmuo buvo kiekviename veikos epizode. Neįrodyta ar tikrai visi bendrininkai žinojo apie konkrečius atvejus, kuomet buvo pelnomasi iš kitų asmenų prostitucijos, ar kiekvieno bendrininko tyčia apėmė visus epizodus, ar kiekvienu atveju buvo sujungiamos visų bendrininkų pastangos, be to reikėjo nustatyti bendrininkų rūšis. Byloje nebuvo nustatyta jos veikimo organizuojant seksualinių paslaugų teikimą, vadovaujant prostitucijai, nei tiesiogiai, nei per klubo administratores, jos veiksmai apsiribojo tik oficialios klubo veiklos vykdymu ir tik nedidelę dalį inkriminuoto laikotarpio. Nenustačius jos (Ž. N.) dalyvavimo konkrečiuose epizoduose, pelnantis iš konkrečių merginų prostitucijos, organizuojant prostituciją, nenustačius, kad ji būtų atlikusi kokius nors veiksmus konkrečiame epizode, ji negalėjo būti pripažinta kalta, nes nenustatytos jos kaip bendrininkės atsakomybės sąlygos (susitarimas ir tyčia bendrai veikti vykdant konkrečius nusikalstamus veiksmus) ir individualios baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Jos kaltė buvo preziumuojama, remiantis jos oficialiai klube eitų pareigų pagrindu, taip padarant esminį BPK pažeidimą bei netinkamai pritaikant baudžiamojo įstatymo nuostatas reglamentuojančias bendrininkų baudžiamąją atsakomybę.

11.9.       Atkreiptinas dėmesys į piniginių lėšų, tariamai gautų iš kitų asmenų teiktų seksualinių paslaugų, t. y. nusikalstamos veikos rezultato dydžio, nustatymo ydingumą. Specialistų išvados, kuriomis remiantis buvo konstatuotos atitinkamos piniginės sumos, sudarančios bendrai 94 705,74 Eur, kaip gautos už suteiktas intymias paslaugas, yra grindžiamos liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Specialistei buvo pateikti jų apklausų protokolai, kurių pagrindu buvo suskaičiuojamos tariamai gautos piniginės sumos. Šis duomenų šaltinis nėra pakankamai informatyvus ir patikimas. Didžioji dalis teisme apklaustų liudytojų savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės pakeitė. Nors teismai atsisakė remtis tiesiogiai ištirtais liudytojų parodymais ir nuosprendžius grindė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais liudytojų parodymais, taip pažeisdami BPK nuostatas, tačiau šių parodymų negalima laikyti patikimais ir jais grįsti teismo išvadų. Didelė dalis teisme apklaustų liudytojų nurodė, kad buvo daromas policijos pareigūnų spaudimas duoti atitinkamus parodymus. Dalis apklausiamų asmenų buvo neblaivūs, apklausos buvo vykdomos po keliolika valandų. Aplinkybes, kad galimai apklausų metu buvo daromas neprocesinis spaudimas, patvirtina ir tai, jog apklausų protokolai buvo surašomi melagingai nurodant, jog apklausą vykdė tik vienas pareigūnas, kai tuo tarpu realiai apklausose dalyvavo po du pareigūnus, to neneigė ir patys pareigūnai. Šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti ikiteisminio tyrimo metu vykdytų apklausų aplinkybėmis ir liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams, patikimumu, nepaisant to, kad pareigūnai neigia darytą spaudimą liudytojams. Sutinkamai su BPK 276 straipsniu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai nėra laikomi teismo betarpiškai ištirtais įrodymais ir jais tiesiogiai negalima remtis nuosprendyje. Priimant nuosprendį jie įrodomosios reikšmės teismui neturi, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą.

11.10.       Tokia svarbi įrodinėtina aplinkybė, kaip pelno, gauto iš nusikalstamos veikos dydis ir taikytina baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, taip pat negali būti grindžiama tokiais nepatikimais duomenimis, kurių negalima patikrinti.

11.11.       Specialisto išvados, bent jau dalyje dėl pajamų, gautų už seksualines paslaugas, nustatymo, negali būti vertinamos kaip leistini ir tinkami įrodymų šaltiniai. Asmenų parodymų vertinimas nėra specialisto kompetencija. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl piniginių lėšų konfiskavimo, sprendė, kad nusikalstamu būdu gautos pajamos turi būti išieškotos lygiomis dalimis iš visų bendrai veikusių ir turtinės naudos gavusių asmenų. Nepaisant to, visas inkriminuotas sumas, gautas iš nusikalstamos veikos (94 705,74 Eur), teismas padalino šešiems asmenims, iš kurių buvo konfiskuotas turtas (Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J.), nors teismo nurodyta, kad nusikalstamas pajamas dalinosi devyni bendrininkai, todėl ši suma turėjo būti dalijama iš 9. Tokie pažeidimai, turėję įtakos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – taikymui, laikytini esminiais. Apeliacinės instancijos teismas padalytas sumas sudėdamas šiems 6 asmenims jas sudėjo nevienodai: jai (Ž. N.) priskirdamas visas padalintas sumas, kitiems nuteistiesiems atitinkamas jų dalis, neargumentuodamas tokio sprendimo.

6.       Nuteistoji I. S. P.

12.1.       Teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimu ir nuosprendžio surašymu, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą spendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – taikymo.

12.2.       Teismai išvadas dėl jos (I. S. P.) kaltės įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, grindė liudytojų, klube dirbusių merginų, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei telefoninių pokalbių su klubo apsaugos darbuotojais ir merginomis įrašais. Šie įrodymai buvo ištirti ir įvertinti netinkamai, esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas.

12.3.       Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus, t. y. teismo posėdyje apklausti kaltinamuosius ir liudytojus. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį gali grįsti tik betarpiškai ištirtais įrodymais, t. y. ištirtais teismo posėdyje. BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad liudytojo ar įtariamojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, jeigu tie parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Pagal teismų praktiką ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai nėra laikomi teismo betarpiškai ištirtais įrodymais ir jais tiesiogiai negalima remtis nuosprendyje. Priimant nuosprendį jie įrodomosios reikšmės teismui neturi, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-253/2013, Nr. 2K-332/2013, Nr. 2K-362/2014).

12.4.       Nepaisant šių BPK reikalavimų, teismai darydami išvadas dėl jos (I. S. P.) kaltės sąvadaujant I. R., M. B., J. K.-P., J. V., G. K., S. N., D. L., M. J. teikiant seksualines paslaugas, šias išvadas tiesiogiai grindė minėtų liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Iš aštuonių merginų, dėl kurių prostitucijos sąvadavimo kasatorė buvo pripažinta kalta, keturios iš jų (I. R., M. B., D. L., J. V.) nebuvo apklaustos teisminio nagrinėjimo metu. Keturios teisminio nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos, kurias tariamai sąvadavo ir įtraukė į prostituciją, paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. G. K., S. N. ir J. K.-P., paneigdamos savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu vykdomose apklausose patyrė pareigūnų grasinimus, spaudimą. Tą faktą patvirtina ir tai, jog apklausų protokoluose melagingai nurodyta, kad apklausą vykdė vienas pareigūnas, kai tuo tarpu apklausoje dalyvavo po du pareigūnus, to neneigė ir pareigūnai. Tai kelia abejones ikiteisminio tyrimo metu vykdytų apklausų teisėtumu ir liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams, patikimumu, nepaisant to, kad pareigūnai neigia spaudimą liudytojams. Teismai, remdamiesi liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir jais grįsdami jos (I. S. P.) kaltę, padarė esminius BPK 20 straipsnio bei BK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus.

12.5.       Teismai padarė esminių BPK pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą taikydami jai turto konfiskavimą – nustatydami konfiskuotino turto, tariamai gauto iš merginų teiktų seksualinių paslaugų, vertę, bei spręsdami dėl bendrininkams tekusios šio konfiskuotino turto dalies.

12.6.       Atkreiptinas dėmesys į piniginių lėšų, tariamai gautų iš kitų asmenų teiktų seksualinių paslaugų, t.y. nusikalstamos veikos rezultato dydžio, nustatymo ydingumą. Remiantis 2014 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. spalio 23 d. specialistų išvadomis dėl UAB „ O“, UAB „H“ ir UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos buvo konstatuotos iš prostitucijos gauta suma – 94 705,74 Eur. Šios išvados yra grindžiamos liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Specialistei buvo pateikti jų apklausų protokolai, kurių pagrindu buvo skaičiuojamos tariamai gautos sumos. Tačiau šis duomenų šaltinis nėra informatyvus, patikimas ir teismų įvertintas netinkamai.

12.7.       Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali grindžiamas parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Šis reikalavimas galioja ir vertinant galimybę remtis specialisto išvada, kuri pagrįsta išimtinai liudytojų, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, duotais parodymais, ir kuria nustatytos tariamai iš kitų asmenų teiktų seksualinių paslaugų gautos pajamos ir tuo pagrindu taikytas turto konfiskavimas. Tai, kad aptariami duomenys yra naudojami kaip specialisto išvados pagrindas, o ne tik kaip atskiras įrodymų šaltinis, nesudaro pagrindo teismui savo išvadų tiesiogiai grįsti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais ir spręsti dėl iš prostitucijos gautų pajamų bei konfiskuotino turto dydžio. Kaip matyti iš specialistės išvadų turinio ir tiriamosios medžiagos, apskaičiuojant pajamas, gautas iš merginų teiktų paslaugų bei joms sumokėtą atlygį, išvados buvo daromos nesilaikant jokios konkrečios metodikos. Specialistės išvadose yra cituojami klubuose dirbusių merginų ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai. Visuose tiriamuose atvejuose (vertinant atskirų asmenų uždirbtas pajamas) specialistė nurodo mažiausiai po dvi atskiras tų pačių liudytojų apklausas ir jų metu nurodytas uždirbtas sumas bei procentines dalis, kurios nuo gautų pajamų atitekdavo merginai. Merginų vėlesnių apklausų metu nurodomos sumos procentais, kurias jos neva gavo už savo darbą, buvo ne tik ženkliai mažesnės, nei nurodytos pirminių apklausų metu ir itin skyrėsi tarpusavyje, t. y. atskiros liudytojos nurodė ženkliai besiskiriančias procentines dalis (pvz. nuo 10 iki 50 procentų). Nepaisant esmingai besiskiriančių parodymų, specialistės išvadose skaičiuojant UAB „ O“, UAB „A“ ir UAB „H“ gautas pajamas ir neapskaitytas pajamas iš merginų darbo, kurių dalį, gautą iš seksualinių paslaugų teikimo, nenustatytomis dalimis pasidalino bendrininkai, specialistė savo nuožiūra, nepateikdama motyvų, nusprendė remtis tais liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose nurodomos procentinės pajamų dalys, atitekusios merginoms, buvo mažesnės, o pajamos, atitekusios juridiniams asmenims ir vėliau pasidalintos bendrininkų, buvo skaičiuojamos imant didesnę procentinę dalį, t. y. remiantis jos (I. S. P.) teisinę padėtį sunkinančiais duomenimis. Dalies liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, specialistė nevertino ir jais nesirėmė darant skaičiavimus. Toks BPK nuostatoms prieštaraujantis specialisto išvadų surašymas buvo neatsitiktinis, o sistemiškas, iškreipęs tikrąjį iš seksualinių paslaugų gautų bei bendrininkams atitekusių ir teismų konfiskuotų pajamų dydį.

12.8.       Toks specialisto atlikto tyrimo būdas, kai specialistas vertina ne objektus (buhalterinius dokumentus bei kitus objektyvius duomenų šaltinius), kurių vertinimas ir reikalautų specialių žinių, bet liudytojų parodymus, iškreipia specialiųjų žinių panaudojimo baudžiamajame procese esmę. Vertinti liudytojų parodymus nėra specialisto funkcija ir kompetencija.

12.9.       Dėl duomenų, kuriais grindžiamos specialistės išvados ir jose apskaičiuotos pajamos, tariamai gautos iš merginų teiktų seksualinių paslaugų, neatitikimo BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimams, tiek dėl išvados turinio ir tyrimo metodų ydingumo, specialistės išvados dėl pajamų, gautų už seksualines paslaugas, nustatymo, negali būti vertinamos kaip leistini ir tinkami įrodymų šaltiniai, kuriais gali būti grindžiamos teismo išvados.

12.10.       Teismai, matydami, kad specialisto išvados yra neišsamios ir prieštaraujančios bylos duomenims, privalėjo pašalinti prieštaravimus – paskirti teismo ekspertizę, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo specialistės išvadų pagrįstumą. Šie esminiai BPK pažeidimai nulėmė netinkamą BK 72 straipsnio taikymą.

12.11.       Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl piniginių lėšų konfiskavimo, sprendė, kad nusikalstamu būdu gautos pajamos turi būti išieškotos lygiomis dalimis iš visų bendrai veikusių ir turtinės naudos gavusių asmenų. Nepaisant to, visas inkriminuotas sumas, gautas iš nusikalstamos veikos (94 705,74 Eur), teismas padalino šešiems asmenims, iš kurių buvo konfiskuotas turtas (Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J.), nors teismo nurodyta, kad nusikalstamas pajamas dalinosi devyni bendrininkai, todėl ši suma turėjo būti dalijama iš 9. Tokie pažeidimai, turėję įtakos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – taikymui, laikytini esminiais. Neišsamiai atsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl specialisto išvados.

13.                      Nuteistoji J. L. kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, iš dalies pakeisto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, dalį, kuria ji nuteista pagal BK 307 straipsnio 1 dalį bei jai taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – ir šioje dalyje grąžinti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodo:

13.1.                      Teismai padarė esminius BPK pažeidimus, reglamentuojančius nuosprendžio surašymą bei įrodymų tyrimą ir vertinimą, baudžiamoji byla nebuvo išnagrinėta išsamiai ir nešališkai ir tai sukliudė teismams priimti teisingus nuosprendžius bei pažeidė kaltinamajai įstatymų garantuojamas teises. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bendrininkų baudžiamąją atsakomybę bei baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – taikymą.

13.2.                      Teismų išvados apie jos (J. L.) kaltę grindžiamos klube dirbusių merginų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei telefoniniais pokalbiais su klubo apsaugos darbuotojais ir merginomis, kitomis administratorėmis. Šie įrodymų šaltiniai buvo ištirti ir įvertinti netinkamai, esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas.

13.3.                      Pagal BPK ir teismų praktiką teismo nuosprendis privalo būti grindžiamas teismo tiesiogiai ištirtais įrodymais, o liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai, nors jais ir gali būti grindžiamas teismo vidinis įsitikinimas, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, jais tiesiogiai negali būti grindžiamos teismo išvados (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 242 straipsnio 1 dalis, 271-292 straipsniai). Esminis jos (J. L.) kaltės įrodymas yra būtent ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų liudytojų – klube dirbusių merginų parodymai.

13.4.                      Iš keturių merginų, dėl kurių įtraukimo į prostituciją ir sąvadavimo ji (J. L.) buvo nuteista, tik viena (J. K.-P.) buvo apklausta teisminio nagrinėjimo metu. Kitos merginos nebuvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teisme, tačiau tai nesukliudė teismams šių liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiesiogiai grįsti išvadų apie jos (J. L.) kaltę. J. K.-P. teisme paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, grasinant ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Teismai laikė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus teisingais, paneigdami jais tiesiogiai teismo ištirtą įrodymų šaltinį.

13.5.                      Nustatytos aplinkybės leidžia abejoti ir kitų liudytojų, kuriems buvo daromas policijos pareigūnų spaudimas duoti atitinkamus parodymus, parodymų teisingumu ir savarankiškumu. Šių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir tiesiogiai teismo neištirti, turėjo būti vertinami kritiškai. Tą faktą patvirtina ir tai, jog apklausų protokoluose melagingai nurodyta, kad apklausą vykdė vienas pareigūnas, kai tuo tarpu apklausoje dalyvavo po du pareigūnus, to neneigė ir pareigūnai. Tai kelia abejones ikiteisminio tyrimo metu vykdytų apklausų teisėtumu ir liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams, patikimumu, nepaisant to, kad pareigūnai neigia spaudimą liudytojams. Teismai, remdamiesi liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir jais grįsdami J. L. kaltę, padarė esminius BPK 20 straipsnio ir BK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus, kurie laikytini esminiais.

13.6.                      Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalis, EŽTT praktiką kaltinamajam turi būti užtikrinta teisė apklausti kaltinimo liudytojus, tačiau net trims iš keturių merginų gynyba neturėjo galimybės tiesiogiai užduoti klausimų. Nėra duomenų, kad teismas ėmėsi priemonių, jog būtų užtikrintas šių liudytojų dalyvavimas teisme. Byloje nėra pakankamų garantijų, leidžiančių įsitikinti kaltinimo liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų patikimumu ir jie negali būti vertinami kaip leistinas jos (J. L.) kaltės įrodymas. Teismai, grįsdami nuosprendžius tiesiogiai nepaklaustų kaltinimo liudytojų I. R., M. B., J. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais šių merginų atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, suvaržė jai garantuojamas teises ir to nekompensavo jokiomis procesinėmis priemonėmis, taip padarydami esminį BPK pažeidimą.

13.7.                      Teismai, pašalinę nepagrįstai inkriminuotą organizuotos grupės požymį ir konstatavę nuteistuosius veikus bendrininkų grupe, neatliko analizės siekiant nustatyti naujai inkriminuotos bendrininkavimo formos (bendrininkų grupės) skirtumus nuo anksčiau inkriminuotos organizuotos grupės, paliko tą patį nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymą. Teismams konstatavus, kad veikos buvo įvykdytos veikiant ne organizuotoje grupėje, o bendrininkų grupėje, turėjo būti nustatyta kokius konkrečius nusikaltimus vykdant dalyvavo kiekvienas iš bendrininkų, kokius konkrečius seksualinių paslaugų teikimo atvejus apėmė kiekvieno jų tyčia, koks konkretus kiekvieno jų vaidmuo buvo kiekviename veikos epizode. Negalima sutikti su teismų išvadomis, kad J. L. veikė kaip bendrininkė ne tik jai inkriminuojamų merginų prostitucijos atvejais (kurių konkretūs epizodai taip pat nenustatyti), tačiau kartu ir kitais nuteistaisiais, tame tarpe ir veikusiais Klaipėdos mieste esančiame klube, kad ji suvokė šių asmenų veiksmus, kad jos tyčia apėmė šių asmenų veiksmus. Teismams pakeitus inkriminuotą bendrininkavimo formą į bendrininkų grupę, toks bendrininkų (bendravykdytojų) atsakomybės išplėtimas, nenustačius konkrečių jų susitarimą ir tyčią bendrininkauti atliekant konkrečius nusikalstamus veiksmus pagrindžiančių aplinkybių, neatitinka šios bendrininkavimo formos turinio. Net jei laikyti, kad ji (J. L.) atliko jai inkriminuojamus veiksmus įtraukiant į prostituciją I. R., M. B., J. K.-P. bei J. V., byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji (J. L.) žinojo, jog Klaipėdoje esančiame klube taip pat buvo teikiamos seksualinės paslaugos, kas sąvadavo prostitucijai ir kokios merginos ja užsiėmė. Byloje nėra duomenų, kad tarp jos (J. L.) ir tariamų jos bendrininkų, veikusių Klaipėdoje, buvo susitarimas bendrai vykdyti nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, kad jos tyčia apėmė minėtų asmenų veiksmus, kad ji būtų gavusi piniginės naudos iš kitų bendrininkų nusikalstamų veiksmų, atliktų atitinkamų merginų atžvilgiu. Nesant būtinųjų bendrininkavimo požymių teismai nepagrįstai konstatavo, jog visi nuteistieji, vykdydami skirtingus nusikalstamos veikos epizodus, veikė bendrai, taip teismai netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies, nustatančios bendrininkų, veikiančių bendrininkų grupėje, baudžiamosios atsakomybės pagrindus, nuostatas.

13.8.                      Teismai, taikydami jai (J. L.) turto konfiskavimą – nustatydami konfiskuotino turto, tariamai gauto iš merginų teiktų seksualinių paslaugų, vertę, bei spręsdami dėl bendrininkams tekusios šio konfiskuotino turto dalies, padarė esminių BPK pažeidimų, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skiriant jai (J. L.) aptartą baudžiamojo poveikio priemonę.

13.9.                      Teismams netinkamai taikius bendrininkų baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančias BK normas ir nepagrįstai išplečiant bendrininkų, tarp jų ir jos (J. L.) atsakomybę, buvo nepagrįstai padidintos pajamos, gautos iš nusikalstamų veikų, į jas įtraukinat ir tų veikų rezultatą, kuriuose atskirų bendrininkų, tarp jų ir jos (J. L.) dalyvavimas nebuvo nustatytas, kuriose nebuvo nustatyta, kad ji (J. L.) gavo naudos iš atskirų asmenų tariamai vykdytų nusikalstamų veikų.

13.10.                      Atkreiptinas dėmesys į piniginių lėšų, tariamai gautų iš kitų asmenų teiktų seksualinių paslaugų, t.y. nusikalstamos veikos rezultato dydžio, nustatymo ydingumą. Remiantis 2014 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. spalio 23 d. specialistų išvadomis dėl UAB „ O“, UAB „H“ ir UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos buvo konstatuotos iš prostitucijos gauta suma – 94 705,74 Eur. Šios išvados yra grindžiamos liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Specialistei buvo pateikti jų apklausų protokolai, kurių pagrindu buvo skaičiuojamos tariamai gautos sumos. Tačiau šis duomenų šaltinis nėra informatyvus, patikimas ir teismų įvertintas netinkamai.

13.11.                      Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali grindžiamas parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Šis reikalavimas galioja ir vertinant galimybę remtis specialisto išvada, kuri pagrįsta išimtinai liudytojų, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, duotais parodymais, ir kuria nustatytos tariamai iš kitų asmenų teiktų seksualinių paslaugų gautos pajamos ir tuo pagrindu taikytas turto konfiskavimas. Tai, kad aptariami duomenys yra naudojami kaip specialisto išvados pagrindas, o ne tik kaip atskiras įrodymų šaltinis, nesudaro pagrindo teismui savo išvadų tiesiogiai grįsti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais ir spręsti dėl iš prostitucijos gautų pajamų bei konfiskuotino turto dydžio. Kaip matyti iš specialistės išvadų turinio ir tiriamosios medžiagos, apskaičiuojant pajamas, gautas iš merginų teiktų paslaugų bei joms sumokėtą atlygį, išvados buvo daromos nesilaikant jokios konkrečios metodikos. Specialistės išvadose yra cituojami klubuose dirbusių merginų ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai. Visuose tiriamuose atvejuose (vertinant atskirų asmenų uždirbtas pajamas) specialistė nurodo mažiausiai po dvi atskiras tų pačių liudytojų apklausas ir jų metu nurodytas uždirbtas sumas bei procentines dalis, kurios nuo gautų pajamų atitekdavo merginai, kurios – klubui. Merginų vėlesnių apklausų metu nurodomos sumos procentais, kurias jos neva gavo už savo darbą, buvo ne tik ženkliai mažesnės, nei nurodytos pirminių apklausų metu ir itin skyrėsi tarpusavyje, t. y. atskiros liudytojos nurodė ženkliai besiskiriančias procentines dalis. Nepaisant esmingai besiskiriančių parodymų, specialistės išvadose skaičiuojant UAB „ O“, UAB „A“ ir UAB „H“ gautas pajamas ir neapskaitytas pajamas iš merginų darbo, kurių dalį, gautą iš seksualinių paslaugų teikimo, nenustatytomis dalimis pasidalino bendrininkai, specialistė savo nuožiūra, nepateikdama motyvų, nusprendė remtis tais liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose nurodomos procentinės pajamų dalys, atitekusios merginoms, buvo mažesnės, o pajamos, atitekusios juridiniams asmenims ir bendrininkams, buvo skaičiuojamos imant didesnę procentinę dalį. Toks BPK nuostatoms prieštaraujantis specialisto išvadų surašymas buvo neatsitiktinis, o sisteminis, iškreipęs tikrąjį iš seksualinių paslaugų gautų bei bendrininkams atitekusių ir teismų konfiskuotų pajamų dydį.

13.12.                      Toks specialisto atlikto tyrimo būdas, kai specialistas vertina ne objektus (buhalterinius dokumentus bei kitus objektyvius duomenų šaltinius), kurių vertinimas ir reikalautų specialių žinių, bet liudytojų parodymus, iškreipia specialiųjų žinių panaudojimo baudžiamajame procese esmę. Vertinti liudytojų parodymus nėra specialisto funkcija ir kompetencija.

13.13.                      Dėl duomenų, kuriais grindžiamos specialistės išvados ir jose apskaičiuotos pajamos, tariamai gautos iš merginų teiktų seksualinių paslaugų, neatitikimo BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimams, tiek dėl išvados turinio ir tyrimo metodų ydingumo, specialistės išvados dėl pajamų, gautų už seksualines paslaugas, nustatymo, negali būti vertinamos kaip leistini ir tinkami įrodymų šaltiniai, kuriais gali būti grindžiamos teismo išvados.

13.14.                      Teismai, matydami, kad specialisto išvados yra neišsamios ir prieštaraujančios bylos duomenims, privalėjo pašalinti prieštaravimus – paskirti teismo ekspertizę, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo specialistės išvadų pagrįstumą. Šie esminiai BPK pažeidimai nulėmė netinkamą BK 72 straipsnio taikymą. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl piniginių lėšų konfiskavimo, sprendė, kad nusikalstamu būdu gautos pajamos turi būti išieškotos lygiomis dalimis iš visų bendrai veikusių ir turtinės naudos gavusių asmenų. Nepaisant to, visas inkriminuotas sumas, gautas iš nusikalstamos veikos (94 705,74 Eur), teismas padalino šešiems asmenims, iš kurių buvo konfiskuotas turtas (Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J.), nors teismo nurodyta, kad nusikalstamas pajamas dalinosi devyni bendrininkai, todėl ši suma turėjo būti dalijama iš 9. Tokie pažeidimai, turėję įtakos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – taikymui, laikytini esminiais. Neišsamiai atsakyta į apeliacinio skundo argumentus susijusius su netinkamu turto konfiskavimo taikymu.

14.                      Nuteistasis E. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodo:

14.1.                      Skundžiamo nuosprendžio 30 p. pažymėta, kad „kaltinimo pakeitimas, atsižvelgiant į BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas, įpareigojančias proceso dalyvius įspėti apie galimą kaltinimo keitimą, neatitiko formuojamos teismų praktikos dėl BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų taikymo, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad taip buvo padarytas esminis BPK reikalavimų pažeidimas nesuvaržė kaltinamųjų teisės į gynybą ir neturėjo jokios įtakos bylos teisingam išnagrinėjimui“, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai, proceso sąžiningumo principui ir sąlygoja netinkamą BPK 234 str. taikymą, kas tuo pačiu lemia ir kasatoriaus teisės į gynybą pažeidimą.

14.2.                      BPK 234 str. 2 d. imperatyviai nustatyta, kad byla turi būti perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas turėjo ir privalėjo bylą perduoti prokurorui, kad būtų ištaisyti kaltinamojo akto trūkumai. Nes esant taip surašytam kaltinamajam aktui, o būtent kaltinant nusikalstamų veikų padarymu veikiant organizuotoje grupėje, byla negalėjo būti teisingai išnagrinėta (net ir informavus kaltinamuosius apie galimą kaltinimo „keitimą“).

14.3.                      Pirmosios instancijos teismas a priori negalėjo priimti jokio sprendimo, nes kaltinamojo akto trūkumai neleido teismui objektyviai ir išsamiai išnagrinėti baudžiamosios bylos ir priimti teisingo sprendimo, kas atitiktų realų, o ne formalųjį teisingumą. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu neturėjo galimybės patikrinti ar nustatyti bendrininkų grupei būtinų sudėties elementų, nes apie valstybinio kaltintojo padarytą šiurkščią materialinės teisės taikymo klaidą teismui (ir pačiam prokurorui) tapo žinoma tik po baigiamųjų kalbų. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo procesinės teisės ir galimybės taisyti prokuroro padarytos materialinės teisės taikymo klaidos ir iš esmės keisti kaltinimo nuosprendžio surašymo stadijoje. Asmens veiksmų kvalifikavimas pagal nusikalstamos veikos padarymo dieną iš esmės neegzistavusį BK straipsnį, laikytinas esminiu kaltinamojo akto trūkumu, kurio negalima ištaisyti teisme.

14.4.                      Bandydamas taisyti pirmosios instancijos teismo klaidas, apeliacinės instancijos teismas dalyje atnaujino įrodymų tyrimą ir informavo kaltinamuosius apie galimybę jų veiksmus kvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį (pastebėtina, kad valstybinis kaltintojas neišreiškė noro pakeisti ar papildyti kaltinimo, nors tokią procesinę galimybę nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme turėjo), tačiau taip pat padarė teisės taikymo klaida – šiuo atveju buvo kalbama ne apie pirminio kaltinimo (jo faktinių aplinkybių) keitimą arba kaltinime nurodytos veikos perkvalifikavimą, kalba ėjo apie kaltinamųjų veiksmų kriminalizavimą iš esmės. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas perėmė kaltinimo pareiškimo funkciją, kas nedera su teisingumo vykdymo funkcija. Be to, pareiškęs kaltinimą kaltinamiesiems apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kada atsirado bendra tyčia tarp kasatoriaus ir kitų asmenų, kurie, pasak teismų, veikė bendrininku grupėje, t.y. nenustatė, netyrė, neįrodė ir neįvardino bendrininkų grupės sudėties požymių (t. v. E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J.).

14.5.                      Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenurodė duomenų kurie grįstų kasatoriaus žinojimą, kad darbovietėje buvo vykdomas nusikalstamas prostitucijos verslas ir kad kasatorius išreiškė (bet kokia forma) sutikimą prie šio verslo prisidėti. Kasatoriaus žinojimas yra preziumuoiamas, nepaisant to, kad be įtarimo pareiškimo ir laikino sulaikymo per visa ilgą ikiteisminio tyrimo atlikimo laikotarpi, jokie procesiniai veiksmai jo atžvilgiu nebuvo atliekami. Po kasatoriaus skundo dėl ilgos tyrimo trukmės pateikimo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kasatorius buvo informuotas, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir jam buvo įteiktas kaltinamasis aktas.

14.6.                      Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kad atsirado bendra tyčia veikti kartu. Be to, skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kokie konkrečiai bylos įrodymai teismui leido padaryti galutinę kategorišką išvadą, kad kasatorius užtikrino seksualines paslaugas teikiančioms merginoms saugumą, nuveždavo ir parveždavo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio analizės, apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus kaltę grindė išimtinai L. D., J. V. parodymais, kurie negali būti pripažinti savarankiškais įrodymais ir kurių nepakanka apkaltinamajai išvadai padaryti, kadangi nei viena, nei kita nebuvo apklausta teisiamojo posėdžio metu, jų parodymai nebuvo tiesiogiai ir betarpiškai teismo patikrinti, o tiesiog pagarsinti. Kitų duomenų, leidžiančių padaryti nors hipotetinę išvadą apie kasatoriaus merginų vežimą ar teikiamą joms apsaugą, byloje nėra. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio imperatyvus ir nukrypo nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, darydamas išvadas ir remdamasis tiesiogiai ir betarpiškai teisiamojo posėdžio metu neištirtais įrodymais.

14.7.                      Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kokiose Vilniaus miesto viešbučiuose buvo (jei buvo) teikiamos seksualinės paslaugos, į kokius viešbučius kasatorius vežė merginas. Taip pat skundžiamame nuosprendyje nėra nurodytas (atskleistas) kasatoriaus tyčios turinys, t. y. nėra nurodyta, kokie konkrečiai kasatoriaus veiksmai, poelgiai ar pan. leido teismui daryti išvada, jog veždamas merginas i viešbutį, jis suprato, kad veža prostitutę teikti seksualines paslaugas.

14.8.                      Byloje nėra nustatyta ir skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, iš kurių šokėjų kasatorius būtų gavęs pinigų (ar kitokio atlygio) už tariamai teiktas pavežimo ir apsaugos paslaugas. Visa tai leidžia pagristai teigti, kad apeliacinės instancijos teismas šios savo išvados nemotyvavo laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, paneigė nekaltumo prezumpcijos principą ir pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas, kas taip pat laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

14.9.                      Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas veikimo bendrininkų grupe aplinkybę, ignoravo faktą, kad kasatorius su kai kuriais „grupės“ nariais susipažino tik pirmo teisiamojo posėdžio metu, bylą nagrinėjant Klaipėdos apygardos teisme ir galimą priklausymą bendrininkų grupei apibūdino abstrakčiai.

14.10.                      Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad „teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visų nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę — visuomenėje priimtas seksualinių santykių normas, dorovę. Bendrininkus siejo vienas bendras sumanymas ir tyčia, jie siekė to paties rezultato – pasipelnyti iš klubo darbuotojų (šokėjų), sutikusių verstis prostituciją ir taip gauti pajamų iš bendromis pastangomis sukurto nusikalstamo verslo. Todėl nuteistųjų teiginys, kad jie kitų bendrininkų nepažinojo, nepaneigia jų kaip bendrininkų baudžiamosios atsakomybės, nes šiuo atveju svarbu tai, kad jiems neabejotinai buvo žinomas bendrai veikiančių asmenų nusikalstamos veikos tikslas, prie kurio įgyvendinimo savo sąmoningais veiksmais prisidėjo“, tačiau nenurodoma kada atsirado bendras sumanymas ir tyčia, kaip pasireiškė bendras susitarimas, ypač tarp nepažistamų asmenų, kurie nežinojo apie vienas kito egzistavimą, neturėjo jokių kontaktų. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, kasatorius, nežinodamas apie kai kurių asmenų egzistavimą apskritai, negalėjo veikti su jais bendrininkų grupe, tarp jų negalėjo kilti bendra tyčia veikti (be to, tariamos bendrininkų grupės nariai gyveno skirtinguose miestuose ir tarp jie niekaip negalėtų susitarti veikti bendrai (nei konkliudentiniais veiksmais, nei kitais būdais).

14.11.                      Apeliacinės instancijos teismas ignoravo faktą, kad pati kaltinamojo akto konstrukcija yra ydinga ir būtent tai sudaro kaltinamojo teisės i gynyba pažeidimą: kasatorius objektyviai negalėjo bendrininkauti su Klaipėdoje gyvenančiais ir dirbančiais asmenimis (juolab, kad byloje nustatyta, kad dirbdami skirtinguose klubuose, jie nekontaktavo net darbo klausimais), todėl kaltinamajame akte turėjo būti nurodoma ne viena veika, vykdoma dviejose Lietuvos miestuose, o du skirtingi nusikaltimai, vienas kurių, prokuroro manymu turėjo būti daromas Vilniuje ir dalyvaujant konkretiems asmenims: kitas - Klaipėdoje (atitinkamai nurodant konkrečius nusikaltimo galimus vykdytojus). Šiuo konkrečiu atveju esminis baudžiamojo proceso pažeidimas keičiant kaltinimą sietinas ne su kaltinamųjų galimybe duoti paaiškinimus dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų, bet su pagrindinio procesinio dokumento esminiais trūkumais, neteisingai nustatant nusikalstamas veikas, jų padarymo vietas bei kaltinamų asmenų veiksmų teisiniu vertinimu. Atsižvelgiant i tai Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu privalėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendi ir perduoti bylą prokurorui.

14.12.                      E. J. nuteistas už tai, kad turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, tačiau jo atveju prostitucija kildinama iš to, kad išvardytos kelios šokėjos, didžioji dalis kurių kasatoriui nėra žinomos, kurios neoficialiai teikė seksualines paslaugas. Lingvistinė kaltinamojo akto turinio analizė leidžia teigti, kad baudžiamojon atsakomybės E. J. patrauktas tik dėl to, kad kažkurios šokėjos seksualines paslaugas teikė neoficialiai, t. y. atsakomybė jam užtraukė kitų asmenų netinkami veiksmai. Apeliacinio teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad nebuvo tinkamai patikrintas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas ir atsakyta į esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus.

14.13.                      Kaltinamajame akte nurodyta 85 000 Lt suma nebuvo pagrįsta kaltinamajame akte. Teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė (kuri pateikė specialisto išvadą) pažymėjo, kad jokio tyrimo fizinių asmenų atžvilgiu neatliko. Pagrindinis dėmesys išvadoje buvo teikiamas tik juridinių asmenų buhalterinei ūkinei veiklai. Specialistė taip pat patvirtino, kad išvadą pateikė remdamasi išimtinai šokėjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo stadijoje. Iš pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų nustatyti, ar visais atvejais šokant privatų šokį už užuolaidos ar sūkurinėje vonioje buvo teikiamos seksualinės paslaugos, neįmanoma. Todėl iki šiol liko neatsakyta, kaip ir kuo remiantis buvo apskaičiuota nurodyta suma. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nurodyta 85 000 Lt sumą turėjo „uždirbti“ taip vadinama organizuota (ar bendrininku) grupė, kuri turėjo veikti juridinių asmenų naudai, tačiau be jokių motyvų ir teisinės argumentacijos teik pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas šią sumą nusprendė konfiskuoti iš kasatoriaus. Specialisto išvadoje nebuvo nustatinėjama (apskaičiuojama) kiek konkrečiai kiekvienas tariamos organizuotos (ar bendrininkų) grupės narys galėjo gauti pajamų. Be to, nesant organizuotos grupės požymių, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, turėjo ir privalėjo konkretizuoti ir paaiškinti, kaip pasireiškė kiekvieno nuteistojo pelnymosi veiksmai ir kiek tariamai buvo pasipelnyta. Vertinant šias aplinkybes, yra pagristas pagrindas abejoti apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu.

14.14.                      Priimdamas Skundžiamą nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad nuo įtarimo pareiškimo beveik trejus metus jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai mano atžvilgiu nebuvo atliekami. Ikiteisminio tyrimo teisėjui pripažinus, kad absoliučiai jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai E. J. atžvilgiu daugiau nei trejus metus nebuvo atliekami ir nustačius dviejų mėnesių terminą ikiteisminiam tyrimui pabaigti, baudžiamojo byla buvo tiesios perduota teismui Šie faktai įrodo, kad kasatoriaus veiksmai nebuvo tikrinami, o kaltė tik pradėjus ikiteismini tyrimą, buvo preziumuojama.

15.                      Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus vedėjas Kęstutis Maitušis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalį, kuria netenkintas VMI civilinis ieškinys ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria VMI civilinis ieškinys tenkintas. Kasaciniame skunde nurodo:

15.1.                      VMI nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo teiginiu, kad „konfiskavus A. A. pasisavintą turtą ir iš jo priteisus valstybei nesumokėtus mokesčius ir įmokas, visi mokesčiai ir įmokos priteisti antrą kartą“. Pažymėtina, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, kuri turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį bei įgyvendinanti idėjai, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas turto konfiskavimo kaip papildomos bausmės atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai konstatavo, kad turto konfiskavimu yra siekiama daryti poveikį tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri visų pirma lemia savanaudiškų nusikaltimų padarymą.

15.2.                      Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje būtina nustatyti valstybei padarytą žalą ir nėra pasibaigę BK nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai (68 straipsnio 4 dalis).

15.3.                      Pažymėtina tai, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje apima laikotarpį nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., todėl esant Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatytam mokesčio (mokesčių) apskaičiavimo (perskaičiavimo) laikotarpio apribojimui, žala padaryta valstybės biudžetui A. A. ir jo vadovaujamų bendrovių veiksmais, negali būti išieškota Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu būdu atsiranda teisė baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį.

15.4.                      Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tokiais atvejais, kai dėl mokestinių teisinių santykių srityje padarytų nusikalstamų veikų yra pradedamos procedūros, numatytos BPK (ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas), mokesčių administratorius jam pavestą funkciją – išieškoti biudžetui padarytą žalą, visų pirma turėtų įgyvendinti būtent šių procedūrų metu, tai atitiktų proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus. Nes būtent baudžiamojoje byloje yra surenkami pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, jų pagrindu padaromos išvados dėl mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, šių pažeidimų pobūdžio bei apimties. Be to, atsiranda teisinės prielaidos padarytą žalą biudžetui išieškoti ne tik iš mokesčių mokėtojo (juridinio asmens), kaip jis suprantamas pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, bet ir iš kitų fizinių asmenų, savo veiksmais prisidėjusių (solidariai) prie žalos biudžetui padarymo (nutartis administracinėje byloje Nr. A438- 1221/2014).

15.5.                      VMI nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo teiginiu, kad civilinis ieškovas, konkrečiai VMI, pateikdama ieškinį neprašė valstybės biudžetui padarytą žalą priteisti iš juridinių asmenų UAB „ O“, UAB „ A“, UAB „ H“. Minėtas teiginys yra klaidinantis. VMI 2015 m. sausio 23 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybai pateikė bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui atitinkantį civilinį ieškinį, kuriame pateikė aplinkybes, kuriomis pagrindė savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) bei įvardijo ir ieškovo reikalavimą (ieškinio dalykas). Minėtame ieškinyje VMI teismo prašė priteisti žalą ir iš juridinių asmenų ir iš jų direktoriaus. Pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-9-225/2018 abejonių nekilo dėl faktinio ieškinio pagrindo bei ieškinio dalyko ir išsprendė civilinio ieškinio klausimą, priteisdamas biudžetui padarytą žalą iš juridinių asmenų ir jų direktoriaus solidariai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

16.                      Nuteistųjų A. A., Ž. N., I. S. P., J. L. ir E. J. kasaciniai skundai atmestini, civilinio ieškovo Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus vedėjo Kęstučio Maitušio kasacinis skundas tenkintinas dalinai.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

17.                      Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

18.                      Dalis kasaciniuose skunduose nurodytų įstatymų pažeidimų grindžiami nesutikimu su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų, pavyzdžiui, G. K., S. N., M. J., J. K.-P. ir kitų liudytojų parodymų, specialisto išvados, vertinimu, įrodymų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, pavyzdžiui, dėl nuteistųjų gavimo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, UAB „ O“, UAB „A“ ir UAB „H“ gautų, neapskaitytų pajamų, A. A. pasisavintų šių įmonių pajamų dydžio ir kt., o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dalį kasacinių skundų sudaro nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų pakartojimas, keliant savas įvykio versijas, pavyzdžiui, versija, kad Ž. N. nedalyvavo nusikalstamoje veikoje, nes buvo motinystės atostogose, kad J. L. ir E. J. nežinojo ir nesuprato, kad daroma nusikalstama veika, ir kt. Šios versijos buvo išsamiai išnagrinėtos apeliacinės instancijos teismo ir motyvuotai atmestos. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas nenagrinėja fakto klausimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir iš naujo nenustato įrodytomis pripažintinų ar nepripažintinų bylos aplinkybių. Dėl to kasatorių teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, t. y. ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

19.                      Kasatorius E. J. teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, todėl pagal BPK 234 straipsnio 2 dalies nuostatas byla turėjo būti perduota prokurorui. Kasatoriaus nuomone, asmens veiksmų kvalifikavimas pagal nusikalstamos veikos padarymo dieną negaliojusį BK straipsnį (BK 25 straipsnio 3 dalį) laikytinas esminiu kaltinamojo akto trūkumu, kurio nebuvo galima ištaisyti bylą nagrinėjant nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, nes tai reikštų ne pirminio kaltinimo (jo faktinių aplinkybių) keitimą arba kaltinime nurodytos veikos perkvalifikavimą, o kaltinamojo veiksmų kriminalizavimą iš esmės; apeliacinės instancijos teismas perėmė kaltinimo pareiškimo funkciją, o tai nedera su teisingumo vykdymo funkcija.

20.                      BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018 ir kt.). Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme.

21.                      Remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Be kita ko, šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta, kad esant pagrindui manyti, jog kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis arba kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, teismas apie tai turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams; pagal 4 dalies nuostatas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas turi pranešti kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, o patenkinęs tokį prašymą – nustatyti konkretų pertraukos laiką.

22.                      Iš bylos matyti, kad kaltinamajame akte aprašytos BPK 219 straipsnyje išvardytos aplinkybės – tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, – inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai. Pakankamai konkrečiai ir aiškiai išdėstyti BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalių dispozicijoje nurodyti veikų požymiai kaltinamiesiems, tačiau netinkamai nurodyta bendrininkavimo forma – organizuota grupė (BK 25 straipsnio 3 dalis). Veikos padarymo metu galiojusi šio straipsnio redakcija nenustatė šios bendrininkavimo formos, kai padarytas apysunkis nusikaltimas. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų veiką perkvalifikavo kaip padarytą bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis).

23.                      Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pirmiau minėtas kaltinamojo akto trūkumas laikytinas esminiu BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimu, dėl kurio byla turėjo būti perduota prokurorui. Tokį pažeidimą, laikantis BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų, galima ištaisyti teisme, nesuvaržant kaltinamųjų teisės į gynybą. Tačiau iš bylos matyti, kad, pirmiau aptartu būdu pakeisdamas veikos kvalifikavimą, pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo dalyvių iš anksto apie tai neįspėjo, taip pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalies ir 256 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus.

24.                      Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šis pirmosios instancijos teismo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes nesuvaržė kaltinamųjų teisės į gynybą ir neturėjo įtakos bylai teisingai išnagrinėti. Nėra pagrindo manyti, kad, pirmosios instancijos teismui iš anksto įspėjus apie kaltinimo pakeitimo galimybę, gynyba būtų galėjusi būti kitokia. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad aptariamą pirmosios instancijos teismo padarytą BPK pažeidimą nagrinėdamas apeliacinius skundus ištaisė apeliacinės instancijos teismas.

25.                       Didelę nuteistųjų A. A., Ž. N., I. S. P. ir J. L. kasacinių skundų dalį sudaro argumentai apie tai, kad, kasatorių nuomone, apkaltinamasis nuosprendis buvo tiesiogiai grindžiamas liudytojų parodymais, duotais ikitesminio tyrimo pareigūnui, t. y. įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų, kartu keliami su tuo susiję BPK 276 straipsnio 1, 4 dalių ir 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, BPK 301 straipsnio 1 dalies taikymo klausimai. Be to, kasatoriai teigia, kad teismai, grįsdami nuosprendžius tiesiogiai teismo posėdyje neapklaustų kaltinimo liudytojų (I. R., M. B., J. V., L. D. ir kitų) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, suvaržė kaltinamiesiems garantuojamas teises ir pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalių nuostatų reikalavimus ir EŽTT praktiką, pagal kurią kaltinamajam turi būti užtikrinta teisė apklausti kaltinimo liudytojus. Taip pat nurodoma, kad byloje nėra duomenų, kad teismas ėmėsi priemonių, kad būtų užtikrintas šių liudytojų dalyvavimas teisme, bei gynybai nebuvo suteiktos pakankamos procesinės garantijos, kad šie įrodymų šaltiniai, jų patikimumas būtų tinkamai įvertinti.

26.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

27.                      Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustatęs BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes. Be kita ko, pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015).

28.                      Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų veikų grindė teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų, kaip antai I. J., I. Ž., I. R., I. P. ir kt., parodymais, patvirtinančiais prostitucijos kaltinime nurodytuose klubuose atvejų aplinkybes, taip pat kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais – kratos metu ar liudytojų apklausos metu iš jų paimtų užrašų duomenimis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotais duomenimis, savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis, specialisto išvada ir kitais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose aptartais įrodymais. Iš bylos matyti, kad nemaža dalis pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų – M. J., D. L., G. K., J. K., S. N., D. J. D., O. K., U. T. (M.) ir kt. – davė parodymus, kurie prieštaravo parodymams, šių liudytojų duotiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Todėl pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nepažeisdamas BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatų, perskaitė teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi prieštaravimų šių liudytojų parodymuose priežastis, tinkamai ištyrė jų teiktas versijas, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo neteisingai užrašyti ar kad jų turinys neteisingas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų daryto spaudimo. Šias versijas pirmosios instancijos teismas argumentuotai atmetė. Įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuosprendyje nurodyti šių liudytojų teismo posėdyje duoti parodymai vertintini kritiškai, o ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teismo posėdyje perskaityti minėtų liudytojų parodymai (jie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje) atitinka faktines bylos aplinkybes.

29.                      Nagrinėdamas apeliacinius skundus, byloje surinktus įrodymus dar kartą įvertino apeliacinės instancijos teismas, jis pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo išvadoms. Pažymėtina ir tai, kad, spręsdamas dėl įrodymų patikimumo, apeliacinės instancijos teismas apklausė ir atsižvelgė į liudytojų O. K. ir U. T. (M.) parodymus, kuriuose jos nurodė, kad pirmosios instancijos teisme davė neteisingus parodymus, – U. T. (M.) dėl to, kad bijojo teismo posėdyje dalyvavusio nuteistojo A. A., O. K. – dėl A. A. tiesioginio psichologinio poveikio. Šios liudytojos teismo posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą.

30.                      Iš bylos matyti, kad dalies liudytojų, tarp jų ir nurodytų nuteistųjų A. A., Ž. N., I. S. P. ir J. L. kasaciniuose skunduose (I. R., M. B., J. V., L. D. ir kitų), kurie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, teismui apklausti nepavyko.

31.                      BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, aspektas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą, be to, kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų. Kita vertus, situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti proceso metu, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi. Tam tikrais atvejais galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokio liudytojo apklausti. Viena iš svarbių priežasčių, kuri gali pateisinti tokį panaudojimą, yra galimybės rasti liudytoją (arba užtikrinti jo dalyvavimą procese) nebuvimas. Pagal EŽTT praktiką tokiais atvejais svarbu, kad valstybės institucijos imtųsi pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo, kad kaltinamasis galėtų jį apklausti, o kai to užtikrinti, nepaisant minėtų priemonių, vis dėlto nepavyksta, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių) kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą.

32.                      Iš bylos matyti, kad priežastys, dėl kurių teisme nebuvo apklausti pirmiau minėti liudytojai, yra svarbios. I. R. tris kartus buvo šaukiama į teismo posėdžius, visus tris kartus šaukimai jai nebuvo įteikti, gauta informacija, kad Lietuvos Respublikoje ši liudytoja nebegyvena. M. B. buvo du kartus šaukiama į teismo posėdžius, buvo priimta nutartis ją atvesdinti, tačiau jos atvesdinti nebuvo galimybės, nes ši liudytoja taip pat negyveno Lietuvos Respublikoje. J. V. buvo šaukiama į teismo posėdžius, priimta nutartis ją atvesdinti, tačiau ji nebuvo surasta. L. D. į teismo posėdį atvyko, tačiau pasinaudodama jai įstatymo suteikta teise atsisakė duoti parodymus, nes dėl byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų ji jau buvo nuteista teismo baudžiamuoju įsakymu. Liudytojos N. F., V. K., D. L., G. V., A. P. buvo šaukiamos į teismo posėdžius, priimtos nutartys dėl jų atvesdinimo, tačiau buvo gauta žinių, kad jos gyvena užsienyje, todėl nėra galimybių jas atvesdinti. Taip pat buvo priimtos nutartys atvesdinti liudytojas T. P. (M. O.), tačiau ji nebuvo surasta ir jos atvesdinti nepavyko. Esant minėtoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad išnaudotos visos galimybės surasti ir pakviesti minėtus asmenis į posėdžius, kad tolesnis šių liudytojų ieškojimas tik vilkintų procesą.

33.                      Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, klausė bylos nagrinėjimo dalyvių nuomonės dėl šių liudytojų apklausų galimybės, tačiau prieštaravimų pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokios galimybės yra išnaudotos, bei prašymų, kad reikia imtis dar kokių nors priemonių joms apklausti, bylos nagrinėjimo dalyviai, tarp jų ir nuteistieji bei jų gynėjai, nepateikė.

34.                      Laikantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatų, bylos nagrinėjimo dalyviams, tarp jų ir kaltinamiesiems bei jų gynėjams, teismo posėdyje buvo sudaryta galimybė apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, atlikusius minėtų liudytojų apklausas ikiteisminio tyrimo metu. Bylos nagrinėjimo dalyviai taip pat turėjo galimybę teismo posėdyje apklausti ir kitus liudytojus, įvairiose baudžiamojo proceso stadijose davusius parodymus dėl tų pačių nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų; tiek nuteistieji, tiek jų gynėjai šia teise aktyviai naudojosi. Be to, iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių argumentacijos matyti, kad pirmiau minėtų teismo posėdyje neapklaustų liudytojų parodymai nebuvo vieninteliai ir lemiantys teismams nusprendžiant dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Todėl konstatuoti BPK 44 straipsnio 7 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą nėra pagrindo.

35.                      Dalį kasatorių A. A., Ž. N., I. S. P. ir J. L. kasacinių skundų sudaro argumentai dėl specialistų išvadų, kurių pagrindu buvo nustatomos iš prostitucijos gautos pajamos, taip pat A. A. pasisavintos pajamos, konfiskuotos teismo, neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimams, atsižvelgiant tiek į specialistės naudotus netinkamus duomenų šaltinius, tiek į turinio ir tyrimo metodų ydingumą. Kasatorių nuomone, šios išvados negalėjo būti vertinamos kaip leistini ir tinkami įrodymų šaltiniai, kuriais gali būti grindžiamos teismo išvados.

36.                      Iš bylos matyti, kad, atlikdama skaičiavimus ir duodama išvadas apie UAB „ O“, UAB „ H“, UAB „A“ neapskaitytas pajamas, jų paskirstymą, panaudojimą, nedeklaruotus ir nesumokėtus mokesčius, iš intymių paslaugų gautas pajamas ir kt. bylai išnagrinėti svarbius duomenis, specialistė D. S., be kita ko, vadovavosi jai pateiktais liudytojų M. J., I. J., G. K., S. N., I. R., J. V. ir kt. ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų liudytojų apklausų protokolais.

37.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto tyrimas skiriamas atvejais, kai reikalingos specialiosios žinios tam tikroje srityje, pavyzdžiui, gamtos, techninių, ekonominių bei kitų mokslų srityse. Atlikęs pavestą objektų tyrimą, specialistas pateikia išvadą. Tačiau tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui, dalies aplinkybių negalima pagrįsti vien buhalterinės apskaitos dokumentais, vadovaujantis protingumo, logikos ir pagrįstumo principais, būtina atsižvelgti ir į kitus bylos duomenis. Taigi, tokiu atveju išvadai duoti specialistas gali pasitelkti ir šiuos duomenis, pvz., liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ikiteisminio tyrimo metu paimtų užrašų duomenis ir kt. Pažymėtina, kad specialistas negali atlikti šių duomenų procesinio įrodomojo vertinimo. Šių duomenų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas. Todėl specialisto išvada, kuriai pateikti panaudojami tokie duomenys, iš esmės vertintina kaip sąlyginė. Specialisto išvada apie tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir iš jų kylančias pasekmes įrodomąją reikšmę gali turėti tik tuomet, jei šių aplinkybių buvimas patvirtinamas bylos teisminio nagrinėjimo metu ir nekelia abejonių.

38.                      Iš bylos matyti, kad nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pakankamai išsamiai ištyrė duomenis, kuriais specialistė rėmėsi atlikdama skaičiavimus ir pateikdama savo išvadas, bei pripažino, kad šie duomenys atitinka faktines bylos aplinkybes; teismams nekilo abejonių dėl jų tikrumo, gavimo teisėtumo, reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Be to, specialistė D. S. buvo apklausta teismo posėdyje, sudarant galimybę bylos nagrinėjimo dalyviams jai pateikti klausimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nekilo abejonių ir dėl specialistės kvalifikacijos bei taikytų tyrimo metodų. Todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinių skundų argumentais, kad specialisto išvados šioje byloje neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų ir negalėjo būti pripažintos įrodymais.

39.                      Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BK 20 straipsnio reikalavimus.

40.                      BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jeigu skundas atmetamas, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

41.                      Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas bylą patikrino tiek, kiek prašoma, dėl nuteistųjų skundų pateikė motyvuotas išvadas ir į visus esminius apeliacinių skundų argumentus atsakė tinkamai. Nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryta BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų.

Dėl BK 307 straipsnio taikymo ir bendrininkavimo 

42.                      Kasatoriai Ž. N., I. S. P., J. L. ir E. J. mano, kad jiems netinkamai pritaikytos bendrininkavimo (BK 24 straipsnio ir BK 25 straipsnio 2 dalies) nuostatos, inkriminuojant BK 307 straipsnyje nustatytą veiką. Šie kasatorių argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

43.                      Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nurodyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).

44.                      Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nurodantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). 

45.                      Šioje byloje teismų nustatyta, kad A. A., turėdamas tikslą gauti pajamų iš kitų asmenų prostitucijos jo įmonių valdytuose naktiniuose klubuose, įdarbino darbuotojus. Jis kartu su Ž. N. organizavo prostitucijai klubuose dirbančias merginas, joms sudarydami sąlygas tuo užsiimti, suteikdami jiems atskiras privačias patalpas klubuose, sudarydami galimybę klubuose dirbančioms šokėjoms išvykti iš klubų su klientais į jų pageidaujamas vietas, nustatydami apmokėjimą taksistams už klientų į klubus atvežimą; sudarydami sąlygas iš kitų vietovių atvykstančioms šokėjoms apsigyventi viešbutyje ir pan.; vadovavo prostitucijai – kontroliuodami klubuose dirbančių šokėjų veiksmus, nustatydami kainą už merginų suteiktas seksualines paslaugas, nustatydami klubuose dirbusių šokėjų skatinimo ir baudų sistemą, pagal jų nustatytą tvarką administratorės skirstė už tai gautus pinigus, duodavo nurodymus administratorėms E. Č., I. K., J. L., I. S. P., L. D., kurios, vykdydamos A. A. ir Ž. N. nurodymus, naktiniuose klubuose įdarbintas merginas sąvadavo prostitucijai, informuodamos apie jų teikiamų seksualinių paslaugų klubuose arba viešbučiuose kainą, organizuodavo merginų apsaugą ir pervežimą, E. J. sąvadavo prostitucijai vykdydamas klubų administratorių nurodymus, užtikrindavo seksualines paslaugas klubuose bei viešbučiuose teikiančioms merginoms saugumą, klubų administratorėms nurodžius, automobiliais gabendavo jas su klientais į viešbutį, kai seksualinės paslaugos būdavo teikiamos ne klubuose, ir parveždavo jas atgal, gaudami už tai dalį merginoms sumokėto už suteiktas seksualines paslaugas piniginio atlygio.

46.                      Vadovaudamiesi byloje surinktais įrodymais, išsamiai aptartais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose, teismai nustatė, kad visi šie nuteistieji pelnėsi iš prostitucijos bendrais veiksmais, turėdami bendrą tyčią siekti to paties rezultato – gauti pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, ir to norėjo, kiekvienas bendrininkas suvokė, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitais asmenimis, visų bendrininkų veiksmai buvo būtini šiuos tikslus įgyvendinant, darant veiką dalyvavo daugiau nei du vykdytojai.

47.                      Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai konstatavo, kad Vilniaus ir Klaipėdos klubuose buvo dirbama pagal vienodą schemą, tapačiais veiksmais, įgyvendinant vieną sumanymą, dalis seksualines paslaugas teikusių merginų dirbo tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos klubuose, L. D., kuri į darbą priimtas administratores supažindino su jų darbo specifika, taip pat dirbo abiejuose klubuose. Visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kuriame mieste jie dirbo, žinojo, kad kitame mieste esančiame klube merginos klientams teikia seksualines paslaugas, pirmiau aptartais veiksmais prisidėdami prie bendros veiklos tam pritarė, suprato, kad daro nusikalstamą veiką bendrai.

48.                      Taigi kasatorių veiksmuose nustatyti visi būtinieji tiek inkriminuotos nusikaltimo sudėties BK 307 straipsnio 1 dalies, tiek ir bendrininkavimo veikiant bendrininkų grupe požymiai. Teismai nustatė, kad, organizuodami prostituciją ir jai vadovaudami, Ž. N. ir A. A. pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, dėl ko pirmosios instancijos teismas juos pripažino kaltais tiek pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, tiek pagal šio straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, teisingai vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, konstatavo, kad tokiu atveju šių nuteistųjų veika kvalifikuojama tik pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, ir šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį pakeitė.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

49.                       Nuteistieji A. A., Ž. N., I. S. P., J. L. kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė turto konfiskavimo klausimą.

50.                      Pagal nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios redakcijos BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Kartu BK 72 straipsnio 5 dalis nustato plačius pagrindus teismui taikyti turto vertės, o ne konkretaus iš nusikaltimo gauto turto, konfiskavimą.

51.                      Pagal teismų praktiką pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-329/2011, 2K-511/2010). Tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2011). Be to, jei turtą iš nusikalstamos veikos gavo keli bendrininkai, tačiau šio turto pas juos nerandama ir nenustatyta kiekvienam iš bendrininkų atitekusi turto dalis, teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tokio turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš bendrininkų gali išieškoti lygiomis dalimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-527/2014, 2K-497-511/2015, 2K-13-693/2016).

52.                      Nepagrįsti kasatorių skundų teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad veiką pelnantis iš prostitucijos padarė ne 6, o iš viso 9 bendrininkai, nustatydamas iš bendrininkų konfiskuotino turto dalis iš bendros konfiskuotinos 94 705,74 Eur sumos, į tai neatsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo priešingai. Nuosprendyje nurodyta, kad, nustatant iš nuteistųjų Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. konfiskuotino turto dydį, atsižvelgtina į tai, kad ir nuteistasis A. A., ir baudžiamaisiais įsakymais nuteisti bendrininkai L. D. bei T. Š. iš to taip pat turėjo turtinės naudos. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog teismas iš 6 bendrininkų nusprendė konfiskuoti bendrą 47 348 Eur sumą.

53.                      Iš bylos matyti, kad byloje nepavyko nustatyti, kokio konkretaus dydžio pajamas pelnantis iš prostitucijos įgijo kiekvienas iš nuteistų šios veikos bendrininkų, tačiau konfiskuotos pinigų sumos lygiomis dalimis ir proporcingai pagal konkretiems bendrininkams inkriminuotas iš prostitucijos gautas pajamas.

54.                      Nesutiktina su nuteistojo A. A. skundo argumentais, kad pagal tą pačią logiką iš jo kaip pasisavintas turtas galėjo būti konfiskuota tik 1/9 nuo visos 94 705,74 Eur konfiskuojamos sumos. Pagal byloje nustatytas aplinkybes A. A., padarydamas BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką, pasisavino iš viso 557 945,30 Eur vertės turtą, kuris nėra grąžintas ir dėl to nėra pareikštas civilinis ieškinys. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, darydamas nusikalstamą veiką, jis šia suma neteisėtai pasipelnė, todėl tokia pinigų suma iš jo priteista išieškoti pagrįstai.

Dėl civilinio ieškinio

55.                      Kasatorius civilinio ieškovo VMI atstovas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kuriais vadovaujantis apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio tenkinimo ir ieškinį atmetė.

56.                      Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis).

57.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, neįvykdytą mokestinę prievolę vertinant civilinės atsakomybės aspektu — kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens - mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).

58.                      Šioje byloje pirmosios instancijos teismas VMI atstovo civilinį ieškinį tenkino, priteisdamas iš juridinių asmenų ir nuteistojo A. A. žalą, padarytą mokesčių nesumokėjimu, juridiniam asmeniui ir jos vadovui taikydamas solidariosios civilinės atsakomybės principą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko ir ieškinį atmetė, laikydamas, kad konfiskavus A. A. pasisavintą turtą ir iš dar  jo priteistus valstybei nesumokėtus mokesčius ir įmokas, visi mokesčiai ir įmokos pirmosios instancijos teismo priteisti antrą kartą.

59.                      Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutiktina. Iš bylos matyti, kad iš A. A. konfiskuota jo iš įmonių pasisavinto turto vertė, tuo tarpu ieškovas prašo priteisti valstybės biudžetui padarytą žalą dėl šių įmonių - UAB ,,O“, UAB ,,A“ ir UAB ,,H“ - neįvykdytų mokestinių prievolių. Pagal bylos duomenis nesutiktina ir su kitu apeliacinės instancijos teismo argumentu – kad civilinis ieškovas VMI iš šių juridinių žalos atlyginimo priteisti neprašė. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, tačiau tokiu atveju pagal pirmiau aptartas įstatymų nuostatas žalos atlyginimas nagrinėjamoje byloje turi būti priteistas iš juridinių asmenų ir ne solidariai, bet subsidiariai iš jų faktinio vadovo A. A..

60.                      Atsižvelgus į pirmiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis VMI civilinio ieškinio išsprendimo dalyje naikintinas ir su atitinkamu pakeitimu šioje dalyje paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendį: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalį dėl Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai civilinio ieškinio išsprendimo ir šioje dalyje palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendį su pakeitimu.

Priteisti Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 152 923,05 Eur iš UAB „O“ (nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. pakeistas pavadinimas UAB „AG“) ir subsidiariai iš A. A.; 100 299,55 Eur iš UAB „H“ ir subsidiariai iš A. A.; 43 315,87 Eur iš UAB „A“ ir subsidiariai iš A. A..

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                Pranas Kuconis

                                                                        Alvydas Pikelis

                                                                        Eligijus Gladutis