Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-137/2008
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.2.8;
2.1.4.4.2.1;
2.1.4.4.2.2;
2.1.4.11.2;
2.1.6.3;
2.1.12.2.3.3.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Viktoro Aiduko, Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui D. Stankevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 154 straipsnio 2 dalį 7800 Lt (60 MGL) dydžio bauda, o nukentėjusiojo M. M. civilinis ieškinys atmestas.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis, kuria nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestas, tačiau Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio pakeista: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiojo M. M. civilinis ieškinys atmestas, ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas, kuriuo iš A. P. M. M. priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,
n u s t a t ė :
A. P. nuteistas už tai, kad per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą juo, būtent: A. P., būdamas dienraščio (duomenys neskelbtini) vyriausiasis redaktorius, 2003 m. gruodžio 12 d. dienraščio (duomenys neskelbtini) pirmajame puslapyje išspausdintame straipsnyje „Keli teisėjo M. M. sprendimai šiurkščiai pažeidžia LR Konstituciją“, pasirašydamas Algirdo Abromaičio slapyvardžiu, viešai išplatino informaciją, kad teisėjas M. M. yra šališkas priimdamas sprendimus, teigdamas, jog „Vilniaus III apylinkės teismo teisėjas M. M. yra šališkas priimdamas svarbius sprendimus Lietuvos piliečiams“; kad M. M. yra korumpuotas ir turi ryšių su nusikalstamomis struktūromis, teigdamas, kad „korumpuotas teisėjas, turintis ryšių su nusikalstamomis struktūromis, turėtų būti nedelsiant pašalintas iš pareigų“ ir kad „Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas turėtų nedelsdamas atleisti iš darbo šį nusikaltėliams dirbantį teisėją“; kad teisėjas M. M. teismo posėdžio metu žemino ir įžeidinėjo proceso dalyvį, teigdamas, jog „baudžiamojoje byloje išteisino chuliganus ir jų akivaizdoje per teismo posėdį žemino nukentėjusiąją R. P. ir tyčiojosi iš jos“; žinodamas, kad minėti teiginiai neatitinka tikrovės, per dienraštį (duomenys neskelbtini) paskleidė apie teisėją M. M. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą juo.
Nuteistasis A. P. kasaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad nėra kaltas nusikaltimo padarymu, nes tai neįrodyta, todėl teismai, pripažinę jį kaltu dėl pareikšto kaltinimo, netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3 dalį.
Kasatoriaus nuomone, priimdami šį sprendimą, teismai iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir BPK) reikalavimus. Nuosprendis ir nutartis buvo priimti išsamiai ir nešališkai neištyrus įrodymų, nes nebuvo nustatyta ir ištirta, kas dalyvavo teismo posėdžiuose nagrinėjant R. P. bylas, ar posėdžiuose dalyvavo asmuo, kurio slapyvardis Algirdas Abromaitis, ar tikrai publikacijoje nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės; neapklausta liudytoja R. P., su kurios byla nukentėjusysis siejo dienraštyje paskelbtą publikaciją, neapklausti visi byloje nustatyti Abromaičio pavardę turintys asmenys, nepaneigta, kad galbūt kiti dienraščio (duomenys neskelbtini) žurnalistai ar darbuotojai pasirašydavo publikacijas Algirdo Abromaičio slapyvardžiu, neištirta aplinkybė, kad dėl ligos kasatorius išvis nedalyvavo rengiant dienraščio (duomenys neskelbtini) 2003 m. gruodžio 12 d. numerį. Nuosprendis ir nutartis buvo priimti šališkai įvertinus surinktus įrodymus, nes specialisto išvadoje padaryta tik prielaida, kad A. P. yra kaltinime nurodytos publikacijos autorius, tuo tarpu teismai šiuo klausimu padarė kategorišką išvadą. Nuosprendis taip pat buvo grindžiamas neleistinais įrodymais, nes teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi kasatoriaus pokalbiais telefonu, tačiau tokia informacija pažeidžia teisę į privatumą, įtvirtintą BPK 44 straipsnio 9 dalyje. Nuteistojo nuomone, tik kaip prielaidos vertintinos teismų išvados, kad Algirdo Abromaičio pasirašytas straipsnis yra sukurtas A. P., kad nukentėjusiojo nurodytos bylos yra susijusios su dienraštyje publikuotu straipsniu, nors šiomis išvadomis ir buvo grindžiamas jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kasatorius nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu aiškinantis, ar informacija apie nukentėjusįjį atitinka tikrovę, gynyba neturėjo galimybės atlikti operatyvinių veiksmų ir pateikti įrodymų apie publikacijoje pateiktos informacijos atitikimą tikrovei, tuo tarpu kaltinimo šalis turėjo tokią galimybę ir tik ji sprendė, kokius įrodymus pateikti teismui, todėl buvo pažeisti rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principai, įtvirtinti BPK 7 straipsnyje. Be to, nagrinėjant bylą teisme be jų sutikimo apie aplinkybes, sudarančias informacijos šaltinio paslaptį, buvo apklausti kasatorius ir liudytojai žurnalistai, todėl buvo pažeistos kasatoriaus ir liudytojų teisės, įtvirtintos BPK 80 straipsnyje, Žurnalistų etikos normose. Nuteistasis nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme jam nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga, todėl buvo pažeistos BPK 22 straipsnio normos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš jo nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimą, pažeidė BPK 115 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK), teismų praktikos nuostatas, nes neatsižvelgė į nurodytose teisės normose nustatytus neturtinės žalos atlyginimo principus ir kriterijus, vadovavosi prielaidomis, o ne realiu žalos padarymo faktu ir jos dydžiu, nustatytu pagal byloje surinktus įrodymus.
Nuteistojo A. P. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų vykdymo
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo byloje surinktus įrodymus įvertino neteisingai, apkaltinamajame nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.
Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti nukentėjusysis M. M., liudytojai S. R., S. K., R. I. ir kt., o po to ir pats kaltinamasis A. P., buvo perskaityti dokumentai, turintys reikšmės bylai (straipsnių nuorašai iš dienraščio, Vilniaus miesto 3- iojo apylinkės teismo posėdžių protokolai, specialisto išvada ir pan. T. 3, b. l. 109), patenkinti įvairūs kaltinamojo ir gynybos prašymai.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek A. P. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama kasatoriaus kaltė, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė ne tik apie tai, kodėl A. P. parodymus, kad jis straipsnio parašymo ir išspausdinimo laikotarpiu nedirbo, nes sirgo ir turėjo nedarbingumo lapelį, paneigia kiti byloje surinkti įrodymai (liudytojų M. V., J. S. ir kt. parodymai, nedarbingumo lapelio neturėjimas), bet ir visais kitais klausimais, susijusiais su kitų įrodymų visumos vertinimu.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu pagrįstai sutiko. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl A. P. nusikalstamos veikos padarymo ir jo pripažinimo kaltu.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.
Be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi kasatoriaus skundo argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl jo nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, teisėjų kolegijos turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų. Didžioji dauguma kasaciniame skunde keliamų klausimų jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai ir išsamiai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK 7 straipsnio nuostatų pažeidimą
Kasatorius skunde nurodo, kad, jo nuomone, nagrinėjant bylą, buvo pažeistas rungimosi principas, nes gynyba neturėjo galimybės atlikti operatyvinių veiksmų ir pateikti įrodymų apie straipsnyje pateiktos informacijos atitikimą tikrovei, tuo tarpu kaltinimo šalis turėjo tokią galimybę ir tik ji sprendė, kokius įrodymus pateikti teismui.
Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Taigi skirtingus interesus byloje turintys proceso dalyviai (šiuo atveju kaltinimas ir gynyba) teisiamojo posėdžio metu turi teisę siūlyti teismui bylos sprendimą, kritikuoti priešingos šalies teikiamus pasiūlymus, reikšti prašymus, pateikti teismui papildomų įrodymų arba prašyti teismo juos išreikalauti iš kitų organizacijų, užduoti klausimus proceso dalyviams ir liudytojams, reikšti nušalinimus, apskųsti teismo sprendimus ir pan. Šiems veiksmams atlikti įstatymas suteikia lygias teises visiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams – tiek kaltinimui, tiek ir gynybai. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius visomis šiomis teisėmis aktyviai naudojosi ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teismo posėdžiuose. Kasatorius tiriant ir nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teikė įvairius prašymus, kurių dauguma buvo patenkinti; teismo posėdžio metu ne tik jo gynėjas, bet ir jis pats aktyviai uždavinėjo klausimus liudytojams (T. 2 b. l. 61-71, 132-143, 198-201, T. 3, b. l. 19-24, 119-123), visada buvo išklausomos visų proceso dalyvių nuomonės (taip pat ir kasatoriaus bei jo gynėjo) dėl pareikštų prašymų ar dokumentų pridėjimo prie bylos. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad nuteistasis A. P., nagrinėjant bylą teisme, ginčijo kaltinimo argumentus ir reiškė savo nuomonę klausimais, turinčiais reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Pažymėtina, kad jo teisės bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu nebuvo mažesnės nei valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės. Tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas, įrodymus įvertinęs pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu, atmetė kai kuriuos kaltinamojo pateiktus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti, kad byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo, nes tai susiję ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK 22 straipsnio pažeidimą
Kasatorius nepagrįstai skunde teigia, kad jam nebuvo leista susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme.
BPK 22 straipsnyje nustatyta, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turi teisę gauti kaltinamojo akto nuorašą. BPK 220 straipsnio 4 dalis įpareigoja prokurorą kaltinamojo akto nuorašą įteikti ar išsiųsti kaltinamajam. BPK 237 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuo bylos gavimo teisme kaltinamasis turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2004 m. lapkričio 2 d. raštu informavo A. P. apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (T. 2, b. l. 8), o kitą dieną pranešė, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamosios bylos medžiaga perduodama Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui (T. 2, b. l. 9). Šiame rašte prokuratūra nurodė, kad jis teisme gali susipažinti su byla ir pateikti prašymus. Pirmosios instancijos teismo 2005 m. sausio 13 d. teisiamajame posėdyje, iškilus abejonėms dėl kaltinamojo akto A. P. įteikimo, šis buvo jam įteiktas ir duotas terminas susipažinti su bylos medžiaga (T. 2, b. l. 49-51), o posėdis buvo atidėtas iki 2005 m. vasario 23 d. Šis posėdis vėliau buvo atidėtas iki 2005 m. kovo 16 d. ir duotas dar vienas terminas kaltinamajam, kad jis pasiruoštų atsikirtimams į civilinį ieškinį. (T. 2, b. l. 63). Ir kituose teismo posėdžiuose kasatorius nėra išreiškęs noro papildomai susipažinti su bylos medžiaga. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos BPK 22 straipsnio nuostatos ir kasatoriui nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga.
Dėl BPK 80 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorius skunde taip pat teigia, kad teismai, laikydamiesi žurnalistų etikos normų ir BPK 80 straipsnio nuostatų, neturėjo teisės apklausti kaip liudytojų (duomenys neskelbtini) žurnalistų be jų sutikimo.
Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodytame BPK 80 straipsnyje išdėstytas aplinkybių, dėl kurių asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai, sąrašas yra išsamus ir baigtinis. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kaip liudytojai negali būti apklausiami viešosios informacijos rengėjai, platintojai, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkai, žurnalistai – dėl to, kas pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą sudaro informacijos šaltinio paslaptį. Šioje baudžiamojoje byloje kaip liudytojai buvo apklausti dienraščio (duomenys neskelbtini) redaktoriaus pavaduotojai (V. Ž., V. L.) ir kiti darbuotojai (maketuotoja S. R., stilistas M. V., redaktorė – stilistė N. B. ir kt.), tačiau ne apie informacijos šaltinį, o apie darbo pasiskirstymą, darbo funkcijas redakcijoje, apie straipsnio spausdinimo aplinkybes ir pan., todėl darytina išvada, kad kasatoriaus nurodoma aplinkybė (informacijos šaltinio atskleidimas) nebuvo minėtų liudytojų apklausos objektas, o tos aplinkybės, apie kurias buvo apklausiami liudytojai pagal baudžiamojo proceso įstatymą, negali būti laikomos aplinkybėmis, dėl kurių asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas. Taigi kasatoriaus baudžiamojoje byloje BPK 80 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.
Dėl neturtinės žalos
Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš jo neturtinės žalos atlyginimą, pažeidė BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnių nuostatas.
Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiojo apeliacinį skundą, neturtinės žalos priteisimo klausimą išsprendė tinkamai. Nuteistasis kasaciniame skunde nurodo argumentus, kad teismas neatsižvelgė į neturtinės žalos atlyginimo principus ir kriterijus, nesivadovavo realiu žalos padarymo fakto ir jos dydžio įvertinimu, remiantis byloje esančiais įrodymais. Šie jo argumentai nėra pagrįsti. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys yra įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, tačiau taikomos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos sampratą ir jos apskaičiavimo kriterijus įtvirtina CK 6.250 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, o nustatydamas jos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad CK nėra numatytas nei minimalus, nei maksimalus neturtinės žalos dydis – jis nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurį priteisė iš A. P., rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų visuma (T. 3, b. l. 158-161) ir nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl būtent tokio dydžio neturtinė žala priteisiama. Todėl ir šis kasatoriaus skundo argumentas netenkintinas.
Nagrinėjant bylą kasacine tvarka nenustatyta nei baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, nei esminių BPK pažeidimų, dėl kurių kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimai turėtų būti naikinami ar keičiami.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Pranas Kuconis
Viktoras Aidukas
Antanas Klimavičius
Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas
Josifas Tomaševičius
Rimantas Baumilas