Civilinė byla Nr. 2-222/2009
Procesinio sprendimo kategorija: 129.12.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutė Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo G. Š. įmonės bankroto byloje Nr. B2-8-42/2007.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
Pareiškėja Z. Š. kreipėsi į teismą su prašymu išduoti vykdomuosius raštus išieškoti 819 197,68 Lt sumą iš skolininkų V. Š. ir G. Š.. Nurodė, jog Kauno apygardos teismas 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi G. Š. įmonei iškėlė bankroto bylą, 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinius reikalavimus, tarp jų – ir UAB „Arnoldo odininkai“ 819 197,68 Lt finansinį reikalavimą. 2005 m. spalio 21 d. nutartimi G. Š. įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir ją nutarta likviduoti. 2006 m. balandžio 6 d. nutartimi G. Š. įmonės bankroto byloje kreditorius UAB „Arnoldo odininkai“, turintis 819 197,68 Lt dydžio finansinį reikalavimą, buvo pakeistas nauju kreditoriumi – Z. Š.. 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi V. Š. ir G. Š. buvo patraukti bendraatsakovais G. Š. įmonės bankroto byloje. 2007 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. Nurodė, jog vykdomasis raštas turi būti išduotas, nes iki šiol nepatenkintas kreditorės Z. Š. 819 197,68 Lt dydžio piniginis reikalavimas.
Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi netenkino Z. Š. prašymo išduoti vykdomuosius raštus išieškoti 819 197,68 Lt sumą iš skolininkų V. Š. ir G. Š.. Teismas nustatė, jog Kauno apygardos teismas 2007 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą dėl G. Š. įmonės pabaigos, įmonė iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro yra išregistruota, visos bankroto procedūros yra užbaigtos, bankroto byloje jokie procesiniai veiksmai neatliekami. Teismas, remdamasis LR CPK 587 straipsniu, sprendė, jog byloje nebuvo priimtas nei vienas procesinis dokumentas, kuriuo remiantis galėtų būti išduotas vykdomasis raštas.
Pareiškėja Z. Š. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Mano, kad skundžiama Kauno apygardos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta netinkamai aiškinant materialinės ir procesinės teisės normas. Vadovaujantis LR CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio esmę sudaro tai, kad atsakomybė pagal šio juridinio asmens prievoles tenka ne tik juridiniam asmeniui, bet ir jo dalyviams kaip fiziniams asmenims. Aplinkybė, kad bankroto byloje priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, įmonė išregistruota iš VĮ Registrų centro, visos bankroto procedūros yra pasibaigusios, nėra pagrindas neišduoti vykdomųjų raštų, kadangi V. Š. ir G. Š. kaip fizinių asmenų prievolė patenkinti Z. Š. 819 197,68 Lt finansinį reikalavimą (prievolė grąžinti skolą) nėra pasibaigusi. Vadovaujantis LR CK 6.128 straipsnio 3 dalimi, kai juridinis asmuo likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Būtent LR CK 2.50 straipsnio 4 dalyje ir yra įtvirtinta ši išimtis. LR Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, numatanti, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos LR CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis, nenumato jokių išimčių, jog vykdomieji raštai bankroto byloje negali būti išduodami. Apeliantė nurodo, jog LR CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme vykdytinais procesiniais dokumentais laikytinos šios G. Š. įmonės bankroto byloje priimtos nutartys: 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria patvirtintas kreditorių sąrašas bei jų finansiniai reikalavimai, tarp jų – ir UAB „Arnoldo odininkai“ 819 197,68 Lt finansinis reikalavimas; 2005 m. spalio 21 d. nutartis, kuria teismas pripažino G. Š. įmonę bankrutavusia ir ją likvidavo; 2006 m. balandžio 6 d. nutartis, kuria teismas pakeitė G. Š. įmonės bankroto byloje kreditorių UAB „Arnoldo odininkai“ nauju kreditoriumi – Z. Š.; 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, kuria teismas patraukė V. Š. ir G. Š. bendraatsakoviais G. Š. įmonės bankroto byloje.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (LR CPK 263 str. 1 d., 338 str.). Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 338 str., 329 str. 2 d.).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje G. Š. įmonės bankroto byloje 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditoriaus UAB „Arnoldo odininkai“ 819 197,68 Lt dydžio finansinis reikalavimas (2 t., b.l. 163-164), o 2006 m. balandžio 6 d. nutartimi, remiantis 2005 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, kreditorius UAB „Arnoldo odininkai“ buvo pakeistas nauju kreditoriumi – Z. Š. (5 t., b.l. 78). 2007 m. gruodžio 22 d. Kauno apygardos teismas priėmė sprendimą dėl G. Š. įmonės pabaigos (6 t., b.l. 63). G. Š. įmonės kreditorės Z. Š. 819 197,68 Lt dydžio finansinis reikalavimas bankroto byloje liko nepatenkintas, todėl kreditorė, paduodama teismui prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, siekia šio reikalavimo patenkinimo, nukreipiant išieškojimą į įmonės savininkams priklausantį turtą.
Pareiškėja Z. Š. atskiruoju skundu skundžia Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį, kuria teismas atmetė jos prašymą dėl vykdomųjų raštų išieškoti iš skolininkų V. Š. ir G. Š. 819 197,68 Lt skolą išdavimo G. Š. įmonės bankroto byloje. Apeliantė savo atskirąjį skundą grindžia argumentais dėl individualios įmonės kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkų atsakomybės už įmonės skolas buvimu net ir tuo atveju, kai yra priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos ir įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro.
Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Jei prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (LR CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Individualios įmonės savininkų civilinė atsakomybė yra subsidiari.
LR CK 6.128 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai juridinis asmuo likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. B. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004, buvo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad, kai dėl bankroto likviduojama individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (LR CK 2.50 str. 4 d.), ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės įmonės kreditoriams pasibaigia (LR CK 6.128 str. 3 d.). Įstatyme nustatytos bankroto procedūros bei teismų praktika suponuoja, kad, nagrinėjant bankroto bylą, turi būti nustatytas visas (tiek individualios įmonės, tiek jos savininko) turtas, į kurį galima nukreipti išieškojimą pagal kreditorinius reikalavimus. Kartu, atsižvelgiant į viešąjį interesą, pripažintina, jog vėliau paaiškėjus, kad vykdant bankroto procedūras toks fizinis asmuo turėjo turtą, apie kurį nebuvo žinoma, ir yra galimybė nukreipti išieškojimą į tą turtą, negali būti paneigta galimybė teisinėmis priemonėmis tai padaryti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarime Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose” akcentuota, kad rengdamasis nagrinėti bankroto bylą teismas turi būti aktyvus, nes to reikalauja viešas interesas (6 p.). Šio nutarimo 11 punkte išaiškinta, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe; teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą. Be to, bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakoviu.
Iš G. Š. įmonės bankroto bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2003 m. spalio 28 d. nutartimi G. Š. įmonei iškelta bankroto byla (1 t., b.l. 27), o 2005 m. spalio 21 d. nutartimi G. Š. įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto (5 t., b.l. 62-63). Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi V. Š. ir G. Š. buvo patraukti bendraatsakovais G. Š. bankroto byloje (5 t., b.l. 137), ir tą pačią dieną priimta nutartimi nutarta areštuoti G. Š. ir V. Š. asmenine ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, neviršijant teismo nutartimi patvirtintų ir nepatenkintų G. Š. įmonės kreditorių finansinių reikalavimų (12 021 581,20 Lt) (5 t., 134-135). Rastas įmonės savininkams priklausantis turtas buvo aprašytas antstolio 2006 m. spalio 17 d. turto aprašu (aprašyto turto vertė 430 000 Lt) (5 t., b.l. 172-173). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad G. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, esant kreditorių komiteto leidimui, buvo parduotas V. Š., kuri už jį sumokėjo 350 500 Lt (5 t., b.l. 175, 6 t., b.l. 29-30). Kauno apygardos teismas 2007 m. gruodžio 22 d., priimdamas sprendimą dėl įmonės pabaigos, konstatavo, jog kreditorinių reikalavimų tenkinimo galimybės išnaudotos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Z. Š. kaip G. Š. įmonės kreditorės teisė savo reikalavimą patenkinti, nukreipiant išieškojimą į individualios įmonės savininkų turtą, pasibaigė užbaigus bankroto bylą. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė dalyvavo bankroto byloje ir turėjo galimybę savo interesus ginti įstatyme nustatytomis priemonėmis. Bankroto proceso dalyvių nepasinaudojimas galimybe įstatyme nustatytomis priemonėmis sužinoti apie skolininko turtą negali būti vertinamas kaip suteikiantis pagrindą reikalauti pratęsti skolos išieškojimą likvidavus bankrutavusią įmonę. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tokio pagrindo buvimą galima būtų svarstyti tik tokiu atveju, jeigu apie skolininko turtą nebuvo žinoma dėl objektyvių aplinkybių. Apeliantė nesirėmė tokiomis aplinkybėmis. Todėl kreditoriaus teisių neįgyvendinimas dėl subjektyvių priežasčių, nesuteikia kreditoriui teisės reikalauti galimybės jas įgyvendinti išskirtine, ne Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, nes tokiu atveju būtų pažeisti teisinio apibrėžtumo, lygiateisiškumo principai.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Danutė Milašienė
Vigintas Višinskis