Administracinė byla Nr. A⁴⁴⁴-185/2011

                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 16.7

 (S)

 

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atstovui T. Č. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. -D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. –D. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Pareiškėja A. K. –D. skundu (b. l. 3-5) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2009 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. KS-91 „Dėl A. K. –D.“, o skundo nagrinėjimo metu nustačius, kad pateiktų argumentų nepakanka paneigti, kad jos konkrečiais veiksmais buvo pažeista Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Interesų derinimo įstatymas) norma, sukeltas viešų ir privačių interesų konfliktas, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti klausimą, ar Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 38 straipsniams. Nurodė, kad nesutinka su VTEK sprendimu, jis yra nepagrįstas, kadangi VTEK neįvertino ir neišanalizavo, ar jos veikla galėjo sukelti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą, neatsižvelgė į jos paaiškinime nurodytus argumentus. Pareiškėjos atveju interesų konflikto nebuvo ir net negalėjo kilti, kadangi, atstovaudama artimą žmogų teisme, ji neatlikinėjo savo tarnybinių pareigų, t. y. nesinaudojo savo tarnybine padėtimi savo darbovietės vardu. Interesų konflikto negalimumą įrodo ir tai, kad ji savo motiną atstovavo kaip fizinis asmuo, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, o ne kaip asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnyje nėra nurodyta, kad valstybės tarnautojui draudžiama atstovauti savo artimiesiems giminaičiams pagal pavedimą. Jos atstovavimas šeimos nariui netraktuotinas kaip privatus interesas, kadangi nei atstovaujamas asmuo, nei jos dalyvavimas teisme niekaip neįtakojo jos tarnybinės veiklos ir su ja nėra susijęs. Pažymėjo, kad pagal pareiškėjos pareigų aprašymą, ji prokuratūroje nepriima jokių sprendimų, todėl jos interesai civilinėje byloje negali būti vadinami privačiais interesais šio įstatymo prasme, bet jei ir turėtų galią priimti sprendimus, tai šie sprendimai būtų susiję su prokuratūros veikla Šiaulių rajono teritorijos ribose, todėl šiuo konkrečiu atveju atstovavimas kito rajono teisme negalėtų turėti įtakos tokiems sprendimams. Toks atstovavimas, kai ji atstovavo savo šeimos narį kaip fizinis asmuo, netraktuotinas kaip atstovavimas Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio prasme. Teigė, kad Interesų derinimo įstatymo ir Valstybės tarnybos įstatymo normos viena kitai prieštarauja. Taip pat nurodė, kad Interesų derinimo įstatymo norma, draudžianti atstovauti savo artimą žmogų – motiną – ir ginti jo interesus, prieštarauja tiek prigimtinėms teisėms, tiek ir jos bei motinos, kaip šeimos narių, teisėms bei teisėtiems interesams, kuriuos gina Konstitucija. Taip pat pažymėjo, kad į jos tarnybines pareigas neįeina įstaigos ar atskirų asmenų atstovavimas, o šiuo konkrečiu atveju ji, kaip fizinis asmuo, turintis specialų statusą civilinio proceso prasme ir atstovavo kitą privatų asmenį, kuris visiškai nesusijęs su jos tarnybine veikla ir jos niekaip neįtakojo ir negalėjo įtakoti. Mano, kad jos atveju netaikytinas Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnis.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į skundą (b. l. 21-22) prašė jį atmesti. Nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo normos prokurorams netaikomos, todėl pareiškėja šio įstatymo 17 straipsnio nuostatomis remtis negali. Ji taip pat negali remtis ir procesinį atstovavimą reguliuojančiomis CPK normomis, nes interesų konfliktus reguliuojantis įstatymas yra specialus ir taikomas tik valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims. Pareiškėja pripažinta pažeidusi ne Interesų derinimo įstatymo 11 straipsnį, kuris valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui draudžia dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, bet 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudžiančias asmeniui atstovauti privačioms grupėms ar asmenims, neišskiriant ir giminių, ir ginti interesus valstybės ar savivaldybių institucijose. Pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai negali pateisinti jos veiksmų. Interesų derinimo įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardintų apribojimų išimtis prokuratūros darbuotojams gali nustatyti generalinis prokuroras, priimdamas ir paskelbdamas atitinkamą įsakymą. Tačiau tokių išimčių nebuvo nustatyta, o pati pareiškėja tokio leidimo neprašė.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 29 d. sprendimu (b. l. 79-83) netenkino pareiškėjos A. K. –D. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjos A. K. –D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 1 straipsniu 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, 3 straipsnio 3 dalimi, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsniu, 3 straipsnio 2 punktu, 12 straipsnio 2 ir 3 dalimis, padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, būdama valstybės tarnautoja – Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro padėjėja, pagal pavedimą atstovavo savo motiną G. K. Akmenės rajono apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje, t. y. betarpiškai atstovavo G. K. teismo posėdžiuose, neturėdama Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro leidimo, yra pagrindas teigti, kad pareiškėja A. K. –D. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatytą apribojimą, atitinkamai – atsakovės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2009 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. KS-91 yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjos teiginius, kad Interesų derinimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatytas ribojimas, atsižvelgiant į šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių nuostatas, taikomas tik tais atvejais, kai asmuo, dirbdamas valstybės tarnyboje, priiminėja sprendimus, o jo atstovavimas fiziniams asmeniui gali turėti įtakos tarnautojo sprendimams, be to, tokio pobūdžio jos atstovavimas motinai nėra draudžiamas Valstybės tarnybos įstatymo atitinkamomis nuostatomis, teismas laikė nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad Interesų derinimo įstatymo nuostatos objektyviai taikomos visiems valstybės tarnautojams, neišskiriant jų pagal pareigybes, jų lygius ar kategorijas, su išimtimis, susijusiomis su atitinkamų nuostatų taikymų konkrečioms pareigybėms, numatytomis to paties įstatymo konkrečiuose normose, todėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatytas ribojimas taikomas visiems valstybės tarnautojams, tame tarpe ir asmeniui, dirbančiam apylinkės prokuratūros prokuroro padėjėjo pareigose; aplinkybė, kad toks veiklos ribojimas, koks numatytas Interesų derinimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, nėra numatytas Valstybės tarnybos įstatyme, nėra reikšminga, kadangi, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnis numato, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, todėl teismas sprendė, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalis ne prieštarauja, o papildo Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos, nesusijusios su tiesioginių pareigų atlikimu, ribojimo atvejus.

Pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 ir 38 straipsnių nuostatoms, teismas netenkino. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti esant tokiam prieštaravimui: kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą. Sutinkant dirbti konkretų darbą, įgyjamos ne tik teisės, bet ir prisiimami tam tikri įsipareigojimai, kurių privalu laikytis. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, t. y. tame tarpe ir artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui), nėra neadekvati tikslui, kuriam įgyvendinti ji priimta, juolab, kad šis ribojimas nėra absoliutus: toks asmuo gali būti atstovu vykdydamas įstatyminio atstovo pareigas, taip pat tokio ribojimo išimtis konkrečiu atveju gali nustatyti atitinkamos institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas.

 

III.

 

Pareiškėja A. K. –D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti ir panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2009 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. KS-91 „Dėl A. K. –D.“.

Apeliaciniame skunde (b. l. 88-90), be argumentų pateiktų skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnį, 2 straipsnio 1, 2, 4 dalis, iš kurių matyti, kad įstatymo normose kalbama apie asmenis dirbančius valstybės tarnyboje, kurie turi įgaliojimus priimti sprendimus. Pažymi, kad jai pagal pareigybės aprašymą nėra suteikta teisė priimti sprendimus, todėl jos interesai civilinėje byloje negali būti vadinami „privačiais interesais“ Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo prasme, todėl šiuo atveju nėra ir interesų konflikto. Teigia, kad savo mamą G. K. ji atstovavo ne kaip asmuo dirbantis valstybės tarnyboje, o kaip fizinis asmuo, pagal Civilinio proceso kodekso 56 straipsnio 4 punktą, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Pažymi, kad nebuvo jokio turtinio suinteresuotumo, ji neatliko savo tarnybinių pareigų, tai nebuvo papildomas darbas, už kurį gaunamos papildomos pajamos. Teigia, kad į jos pareigas neįeina įstaigos ar kitų asmenų atstovavimas, šiuo atveju ji, kaip fizinis asmuo, atstovavo kitą privatų asmenį, kuris visiškai nesusijęs su jos tarnybine veikla, jos niekaip neįtakojo ir negalėjo įtakoti. Mano, kad jos atžvilgiu netaikytinas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnis. Pažymi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnis nedraudžia valstybės tarnautojui atstovauti savo artimiesiems giminaičiams pagal pavedimą.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 99-100) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be argumentų pateiktų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad pareiškėja, kaip prokuroro padėjėja, turi administravimo įgaliojimus, ji priskiriami prie asmenų dirbančių valstybinėje tarnyboje ir jai taikomi visi įstatymo apribojimai, nepriklausomai nuo to, kokias procesines galias ji turi savo veikloje.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2009 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. KS-91 „Dėl A. K. –D.“ nusprendė, kad A. K. –D., be Generalinio prokuroro leidimo pagal įgaliojimą atstovavusi savo motinai G. K. Akmenės rajono apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja A. K. –D. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2005 m. birželio 14 d. įsakymu buvo priimta į Šiaulių rajono apylinkės prokuratūrą ir paskirta vyriausiojo prokuroro padėjėja, vėliau tęsė tarnybą apylinkės prokuratūros prokuroro padėjėjo pareigose. Dirbdama Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro padėjėjos pareigose, A. K. –D. 2009 m. kovo 12 d., 2009 m. balandžio 2 d., 2009 m. gegužės 22 d., 2009 m. rugpjūčio 5 d. pagal pavedimą atstovavo savo motiną G. K. Akmenės rajono apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo trečiasis skirsnis numato reikalavimus asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje. Šio įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinti teisės atstovauti apribojimai. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jie veikia kaip įstatyminiai atstovai. Skundų ir pareiškimų nagrinėjimas, tyrimas ir svarstymas nelaikomas atstovavimu privačioms grupėms ar asmenims. Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytų apribojimų išimtis konkrečiu atveju gali nustatyti atitinkamos institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas. Sprendimas apie išimties taikymą turi būti viešai paskelbtas. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, – valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, profesinės karo tarnybos kariai, vykdantys operatyvinę veiklą, profesinės karo tarnybos karininkai, asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus, asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, taip pat kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus. Taigi A. K. –D., kaip valstybės tarnautoja, priskiriama asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, ratui Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo prasme. Interesų derinimo įstatymo 12 straipsnis, numatantis teisės atstovauti apribojimus asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, neišskiria kokios nors asmenų grupės, kuriems šis ribojimas netaikomas ir tiesiogiai nesieja nustatytų ribojimų su konkrečiomis pasekmėmis – interesų konfliktu ar sprendimų priėmimu, turtiniu suinteresuotumu ir kt. Todėl pareiškėjos teiginys, kad jos atžvilgiu netaikomos Interesų derinimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos, laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjos argumentas, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytas draudimas atstovauti artimiems giminaičiams pagal pavedimą, todėl ji be jokių apribojimų turėjo teisę atstovauti savo motinai teisme, nelaikytinas pagrįstu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnis numato, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, todėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalis ne prieštarauja, o papildo Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos, nesusijusios su tiesioginių pareigų atlikimu, ribojimo atvejus.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjos A. K. –D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

 

Teisėjai	Antanas Ablingis
	Ričardas Piličiauskas
	Virgilijus Valančius