Administracinė byla Nr. A143-1449/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01912-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–2), kurį patikslino (1 t., b. l. 12), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:                1) panaikinti atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2011 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 62-387 paskirtą nuobaudą – papeikimą – už specialiųjų pareigų nevykdymą; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2S-2906.

Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimų departamentas išnagrinėjo jo 2011 m. liepos 22 d. skundą, pateiktą dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus nutarimu paskirtos nuobaudos. Kalėjimų departamento sprendime teigiama, kad 2011 m. liepos 18 d. apie         15.20 val., būdamas kameroje Nr. 28, pareiškėjas atsisakė eilės tvarka dirbti nemokamus darbus ? tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius, tokiais veiksmais jis pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą specialiąją pareigą nuteistiesiems laikytis nustatytos pataisos įstaigos tvarkos bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės)     73.6 punkto (nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamąją) ir pasivaikščiojimo vietas) reikalavimus, todėl, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo aplinkybes, rašytinį pasiaiškinimą bei vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius motyvuotu 2011 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 62-387 nuobaudą – papeikimą, jam skyrė pagrįstai, jos panaikinti nėra pagrindo. Pareiškėjas teigė, kad priverstinis darbas žemina žmogaus garbę ir orumą. Tiek Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija, tiek Kalėjimų departamentas tvirtina, kad jis turi paklusti pagal Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnį. Tačiau šis straipsnis yra taikomas bausmę atliekantiems asmenims pataisos namuose ir kalėjime. Jo atveju visiškai nebuvo atsižvelgta į Bausmių vykdymo kodekso XII skyriaus nuostatas, numatančias laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo ypatumus. Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji gali dirbti, jei patys to pageidauja, kalėjimo arba pataisos namų administracijos parinktą darbą. Remiantis paminėta nuostata, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali priversti jį dirbti. Todėl šiai nuostatai negali prieštarauti ir Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio nuostatos, kurias tiek Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija, tiek Kalėjimų departamentas taikė visiškai nepagrįstai. Jis nėra dirbantis nuteistasis, todėl jam negali būti taikomos Bausmių vykdymo kodekso 125–129, 131, 132, 134 ir 135 straipsnių nuostatos. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnio nuostatomis, jis nepadarė jokio nusižengimo, todėl paskirta nuobauda yra nepagrįsta. Tyrimas dėl jo buvo atliktas nevisapusiškai ir neobjektyviai, ignoruojant paaiškinime išdėstytus teiginius, nenustatant faktinių aplinkybių ir teisinių pagrindų.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 29–30) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su Taisyklėmis ir dienotvarkės reikalavimais, išaiškintos jo teisės ir pareigos, su juo buvo kalbėta kaip su linkusiu pažeidinėti elgesio taisyklių reikalavimus, 2011 m. balandžio 20 d. jis papildomai išsamiai supažindintas    su Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. 2011 m. liepos 18 d. pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. kategoriškai atsisakė dirbti nemokamus darbus. Šiais savo veiksmais nuteistasis pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Taisyklių 73.6 punkto reikalavimus bei Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalį. Už tai pareiškėjui skundžiamu nutarimu buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda ? papeikimas. Pažymėjo, kad administracija netaiko specialių priverstinių priemonių ir neverčia nuteistųjų atlikti darbus, kurie negali būti jiems taikomi. Nuteistųjų         iki gyvos galvos įtraukimą į mokamus darbus reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso        167 straipsnis, kurio 3 dalis nustato, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji gali dirbti, jei patys to pageidauja, t. y. jiems sutikus, kalėjimo arba pataisos          namų administracijos parinktą darbą. Dirbantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems taikomos Bausmių vykdymo kodekso 125–129, 131, 132, 134 ir    135 straipsnių nuostatos. Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnis nustato visų nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus sąlygas ir tiksliai apibrėžia darbų, kuriuos nuteistieji privalo atlikti nemokamai, pobūdį, tai yra: a) pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo darbai;        b) nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai. Dalyvaujama juose pagal pataisos įstaigos administracijos sudarytą grafiką. Nemokami darbai atliekami ne darbo metu, t. y. baigus pagrindinį darbą, jei toks yra, ir poilsio dienomis. Tai – specialaus pasirengimo nereikalaujantys darbai, kurie skirti nuolat prižiūrėti bei gerinti nuteistųjų buities ir kultūros sąlygas. Įstatymas netapatina nuteistųjų įtraukimo į mokamus darbus ir nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus. Administracija visada atsižvelgia į nuteistojo sveikatos būklę prieš įtraukdama į darbus. Nevedami į darbą nuteistieji tada, kai yra profilaktinio patikrinimo ir darbingumo nustatymą atlikusios gydytojų komisijos rašytinė išvada, kad nuteistasis yra nedarbingas arba negali    dirbti. Tokia išvada surašoma nuteistojo asmens sveikatos istorijoje. Pareiškėjas yra darbingas, tai patvirtina darbingumo nustatymą atlikusios gydytojų komisijos rašytinė išvada. Vertindamas pareiškėjo drausmės pažeidimą, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, taip pat atsižvelgė į pareiškėjo pateiktą rašytinį pasiaiškinimą. Įvertinus visas aplinkybes, nuobauda buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas ir toliau nelinkęs laikytis bausmės atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, yra kategoriškai nusiteikęs prieš jo įtraukimą į nemokamus darbus ir jų atlikimą   bei piktybiškai nevykdo teisėtų įstaigos administracijos reikalavimų. Analogišką drausmės pažeidimą jis padarė 2011 m. spalio 7 d., atsisakęs eilės tvarka dirbti nemokamus darbus pagal grafiką. Tai yra jau antra analogiška nuteistajam skirta galiojanti drausminė nuobauda.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 51–53) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nuteistųjų įtraukimas į nemokamus darbus skatina nuteistųjų įgūdžių, naudingų visuomenei bei pačiam nuteistajam, vystymąsi, siekiant,  kad savo gyvenimo tikslų nuteistasis siektų teisėtais būdais ir priemonėmis. Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji gali dirbti, jei patys to pageidauja, kalėjimo arba pataisos namų administracijos parinktą darbą. Ši nuostata apima kalėjimo arba pataisos namų administracijos parinktą darbą, už kurį yra mokamas atlyginimas. Pareiškėjui yra skirta nuobauda už specialiųjų pareigų nevykdymą, kurios numatytos Taisyklių 73.6 punkte ? nuteistieji privalo tvarkyti           ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamąją) ir pasivaikščiojimo vietas, t. y. pareiškėjas atsisakė tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius, pažeisdamas įstaigoje nustatytą tvarką.           Bendro naudojimo patalpų tvarkymas yra nežeminantis žmogaus orumo darbas, nes naudinga    ir bendruomenei reikšminga veikla niekaip negali žeminti žmogaus orumo. Todėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija, įtraukdama pareiškėją į pataisos įstaigos   teritorijų tvarkymo darbus, už juos nemokant, teisės aktų nuostatų nepažeidė. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl naikinti šio sprendimo nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu                      (2 t., b. l. 20–24) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-          kalėjimo direktoriaus 2011 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 62-387 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,        rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant šias teisės               normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis         administracinėje byloje Nr. A146-1400/2011, 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje    byloje Nr. A442-1672/2008, 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje                  Nr. A143-1351/2009), taip pat vadovavosi Taisyklių 73.6 punktu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutinka, jog jam yra privalu tvarkyti pasivaikščiojimo vietą. Teismas vadovavosi Konstitucijos 48 straipsnio 3, 5 dalimis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 4 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 3 dalies a punktu, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 8 straipsniu, Konvencijos dėl priverstinio ar privalomojo darbo 2 straipsniu, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, aiškinant Konvencijos 4 straipsnio 3 dalies a punktą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1982 m. birželio  24 d. sprendimas byloje Van Droogenbroeck prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 7906/77), 1971 m. birželio 18 d. sprendimas byloje De Wilde, Ooms and Versyp prieš Belgiją (pareiškimų             Nr. 2832/66, Nr. 2835/66, Nr. 2899/66)). Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad nuteistųjų įtraukimas į darbus įstatymų nustatyta tvarka priverčiamuoju darbu nelaikomas. Nuteistųjų įtraukimas į nemokamus darbus yra specifinė darbo rūšis ir nuteistųjų pataisos priemonė, kuri reglamentuota atskirame Bausmių vykdymo kodekso straipsnyje. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso        134 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas yra nuteistas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos, taigi jam taikoma išimtis, nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnio 3 dalyje. Teismas pažymėjo, jog laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės vykdymo ypatumai nustatyti Bausmių vykdymo kodekso XII skyriuje. Vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 166 straipsnio 1, 2 dalimis, 167 straipsnio               3 dalimi, 134 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas padarė išvadą, kad Bausmių vykdymo kodeksas tiksliai apibrėžia darbų, kuriuos nuteistieji privalo atlikti nemokamai, pobūdį: pataisos įstaigų     ir gretimų teritorijų tvarkymo darbai bei nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai. Bausmių vykdymo kodekse taip pat nustatyta nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarka bei sąlygos: juose dalyvaujama paeiliui; jie atliekami laisvu nuo darbo laiku, t. y. baigus pagrindinį darbą arba poilsio dienomis; jų trukmė neturi viršyti dviejų valandų per dieną. Teismas, įvertinęs nurodytas nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymas netapatina nuteistųjų įtraukimo į mokamus darbus (Bausmių vykdymo kodekso 125 str.) ir nuteistųjų įtraukimo            į nemokamus darbus (Bausmių vykdymo kodekso 134 str.). Bausmių vykdymo kodekse nuteistiesiems iki gyvos galvos nustatyta išimtis tik dėl 125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dirbti pataisos įstaigos administracijos pasiūlytą darbą, tačiau jame nėra išimties dėl laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos nuteistų asmenų įtraukimo į nemokamus darbus. Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnis, nustatantis nuteistųjų darbų pobūdį ir įtraukimo į juos tvarką, taikomas visiems nuteistiesiems, taip pat ir nuteistiems iki gyvos galvos, kaip ir nurodyta Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnio 3 dalyje. Pažymėjo, kad tai jau yra nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A822-2264/2012. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog Lukiškių    tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija iš viso negali įtraukti jo į nemokamus darbus, yra nepagrįsti įstatymo nuostatomis. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija gali skirti dirbti nemokamus darbus, o administracijos nurodymų vykdymas yra privalomas. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 73.6 punkto nuostatas, ne kartą   pažymėta, kad pasivaikščiojimų kiemelio tvarkymas atitinka Bausmių vykdymo kodekso nustatytą nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarką bei sąlygas, o šių pareigų  nevykdymas laikytinas nuteistiesiems nustatytų taisyklių pažeidimu (2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-1473-629/2012 ir kt.). Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo      dėl tų aplinkybių, jog pareiškėjas 2011 m. spalio 7 d. atsisakė eiti tvarkyti pasivaikščiojimų kiemelius pagal direktoriaus patvirtintą grafiką. Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašai patvirtino, kad pareiškėjas su Taisyklėmis bei Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio reikalavimais buvo supažindintas, taigi žinojo apie nuteistųjų įtraukimą į nemokamus darbus ir pareigą juos dirbti. Remdamasis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. liepos 1 d. patvirtintu Nuteistųjų iki gyvos galvos įtraukimo į nemokamus darbus 3–4 ketvirčio grafiku, teismas nustatė, kad pareiškėjas liepos 18 d. buvo įtrauktas į nemokamų darbų atlikimo sąrašą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nevykdė Taisyklių 73.6 punkto reikalavimų ir taip pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta švelniausia Bausmių vykdymo kodekso         142 straipsnyje nustatyta nuobauda – papeikimas – yra proporcinga padarytam pažeidimui ir atitinka jo sunkumą ir pobūdį. Pareiškėjo atstovo teismo posėdyje nurodytus argumentus, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neinstruktavo pareiškėjo darbų saugos klausimu, jam nebuvo išduotas inventorius tvarkymo darbams, teismas laikė nepagrįstais. Pasivaikščiojimų kiemelių tvarkymas nėra pavojingas ar specialių įgūdžių arba apmokymų reikalaujantis darbas, be to, norminiai aktai nenustato paminėtų darbų instruktavimo tvarkos. Inventorius šiems darbams nebuvo išduotas, nes pareiškėjas atsisakė tvarkyti pasivaikščiojimų kiemelius. Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius 2011 m. liepos 22 d. nutarime Nr. 62-387 faktines aplinkybes aiškino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Šis nutarimas, taip pat Kalėjimų departamento 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 2S-2906 pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 30–34) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nėra jokių objektyvių įrodymų, kad sprendimą priėmusios institucijos, t. y.      Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateiktas nemokamų įstatymo numatytų darbų atlikimo grafikas buvo sudarytas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. iki 2011 m. liepos 18 d., todėl kyla abejonių, ar nuobaudos skyrimo dieną toks grafikas apskritai egzistavo. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu toks grafikas nuobaudos skyrimo metu iš tiesų buvo sudarytas, nėra aišku, kaip apie nustatytą nemokamų darbų atlikimo tvarką galėjo sužinoti nuteistieji. Bausmių vykdymo kodekso 116 straipsnyje nustatyta, jog nuteistieji supažindinami su jų teisėmis, pareigomis         ir draudimais pasirašytinai. Šiuo atveju sprendimą priėmusios institucijos pateiktame grafike nuteistųjų asmenų parašų nėra, nėra jokio priedo, kad nuteistieji yra supažindinti pasirašytinai.

2. Teismas nevertino ir netyrė, ar ginčo laikotarpiu kalėjimo administracija, reikalaudama atlikti nemokamus darbus, aprūpino būtinomis organizacinėmis ir techninėmis priemonėmis. Teismas, atmesdamas skundą, rėmėsi vieninteliu faktu, kad 2011 m. liepos 18 d. atsisakė tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Šis faktas byloje yra nustatytas ir jo neneigia: jam nebuvo suteikta visiškai jokių darbo priemonių, būtent dėl to atsisakė tvarkyti įkalinimo įstaigos pasivaikščiojimų kiemelius. Teismas turėjo ištirti, ar iš tikrųjų buvo siekiama įtraukti į nemokamus darbus teisėtai, t. y. laikantis nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarkos, ar jį buvo siekiama pažeminti kaip žmogų.

3. Pasivaikščiojimų kiemelyje vykdyti tvarkymo darbus gali būti pavojinga. Laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje dažnai būna išmestų panaudotų švirkštų, dėl kurių yra rizika susižeisti ar susirgti infekcija, dažnai būna prispjaudyta su krauju, taip pat būna kitų pavojingų atliekų. Kadangi nėra instruktuotas, nežino, kaip elgtis su pavojingomis atliekomis, kaip jas surinkti, kur jas išmesti, ką apie tai informuoti ir pan. Būtent dėl šių priežasčių pataisos įstaiga dirbantiems nuteistiesiems turi užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas, atitinkančias saugų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, laikytis nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarkos, o to šiuo atveju nebuvo.

4. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro tam tikras išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Šių pareigų teismas tinkamai neatliko. Iš esmės nevertino aplinkybių, susijusių su Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio taikymo tvarka bei sąlygomis, nepateikė surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato. Kadangi teismas priimto sprendimo tinkamai neargumentavo, nenustatė ir neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių, skundžiamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 44–46) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teiginiai, kad Nuteistųjų iki gyvos galvos įtraukimo į nemokamus darbus grafikas buvo sudarytas ne ginčui aktualiu laikotarpiu, yra nepagrįsti. Šis grafikas buvo sudarytas būtent ginčui aktualiu laikotarpiu (2011 m. liepos 1 d. reg. Nr. 24-1007) ir patvirtintas tuo metu dar dirbusio direktoriaus A. M. parašu.

2. Pareiškėjas buvo supažindintas su Taisyklėmis ir dienotvarkės reikalavimais, išaiškintos jo teisės ir pareigos, supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1,     2 dalių nuostatomis.

3. Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnyje nėra numatyta, kad prieš atliekant nemokamus darbus įstaigos administracija turi instruktuoti, suteikti specialią aprangą. Šiems darbams atlikti nereikalinga profesinė kvalifikacija ir speciali apranga.

4. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Teismo sprendimas priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo direktoriaus 2011 m. liepos 22 d. nutarimo Nr. 62-387 matyti, kad skundžiama nuobauda – papeikimas - pareiškėjui paskirta už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Taisyklių 73.6 punkto pažeidimą (kuris, kaip nurodyta šiame nutarime, pasireiškė pareiškėjo atsisakymu eilės tvarka tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius), todėl pirmiausia būtina pasisakyti dėl nurodytų materialinės teisės normų aiškinimo ir jų taikymo šioje administracinėje byloje.

Pasisakydama dėl Bausmių vykdymo kodekso normų aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad jo 110 straipsnio (kuriame yra nurodytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos) 1 dalies 1 punkte nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punkte – pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Šios Bausmių vykdymo kodekso nuostatos yra specialiosios, todėl, jas aiškinant, turi būti vadovaujamasi Bausmių vykdymo kodekso bendrosiomis normomis, kuriose yra atskleistas santykiuose tarp nuteistųjų ir pataisos namų administracijos vyraujantis teisėtumo principas       (5 str.) bei nurodytos bendrosios nuteistųjų pareigos (12 str.). Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, o straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalį, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, o pagal jo 2 dalį - vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus.

Aiškindama (nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu) nurodytas Bausmių vykdymo kodekso 5 ir 12 straipsnių nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija, pabrėždama šių nuostatų tarpusavio sąsają, pažymi, kad jos suponuoja nuteistųjų pareigą vykdyti tik tokius į jų teisių suvaržymą nukreiptus pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, kurie yra pagrįsti konkrečiomis įstatymo (Bausmių vykdymo kodekso) normomis. Tai, be kita ko, reiškia, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 ir 2 dalių numatytas iš nuteistojo reikalaujamas elgesio modelis turi būti nustatytas įstatymo, turi būti jam žinomas ir suprantamas arba turi būti preziumuojama, kad jis yra jam žinomas.

Pagal skundžiamame atsakovo nutarime nurodytą Taisyklių 73.6 punktą (2010-01-20 įsakymo Nr. 1R-22 redakcija), nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Kolegija pažymi, kad Taisyklės yra poįstatyminis teisės aktas, todėl (atsižvelgiant į aukščiau aptartą būtinumą bent kokį nuteistojo elgesio suvaržymą pagrįsti įstatymu) yra būtina atsakyti į klausimą, ar šiai administracinei bylai aktualus Taisyklių 73.6 punkte nurodytas nuteistųjų elgesio apribojimas (šiame punkte nustatyta jų pareiga) yra tiesiogiai numatytas Bausmių vykdymo kodekse. Atsakydama į šį klausimą, kolegija pažymi, kad nuteistųjų darbas tvarkant pataisos įstaigas ir gretimas teritorijas yra numatytas Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnyje, pagal kurį, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną (2 d.). Kolegija pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnis yra kodekso antrajame skirsnyje, kuris yra skirtas reglamentuoti teisinius santykius dėl laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbo. Todėl šio straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos kitų Bausmių vykdymo kodekso antrojo skirsnio normų kontekste. Iš Bausmių vykdymo kodekso antrojo skirsnio normų visumos matyti, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas yra skirstomas į mokamą darbą (tokiam darbui yra taikomos kodekso 131 str. nuostatos dėl jo apmokėjimo) ir nemokamą darbą (tokį darbą reglamentuoja tik viena, speciali šio skirsnio norma – 134 str.). Sisteminis Bausmių vykdymo kodekso antrojo skirsnio normų aiškinimas taip pat leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų mokamas ir nemokamas darbas yra jiems privalomas. Tačiau šios prievolės realizavimo būdai yra skirtingi. Pirmuoju atveju (įtraukiant nuteistuosius į mokamą darbą) yra numatytos tokio darbo paskyrimo alternatyvos, priklausančios nuo pataisos įstaigos administracijos valios parinkti nuteistajam vienokį arba kitokį darbą, atsižvelgiant į nuteistųjų darbingumą, jų turimą kvalifikaciją (125 str.), antruoju atveju (įtraukiant nuteistuosius į nemokamą darbą) tokio pasirinkimo nėra, o yra tik imperatyvo būdu nustatyti tokio darbo apribojimai jo paskirties prasme ir jo atlikimo tvarka ir laikas (134 str.). Nurodyti nuteistųjų mokamo ir nemokamo darbo skirtumai leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų įtraukimas į nemokamą darbą nėra saistomas jokiais priklausančiais nuo nuteistųjų valios (pageidavimų ir pan.) apribojimais. Kitaip tariant, Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nurodytas nuteistųjų darbas yra jiems privalomas darbas be jokių (išskyrus sveikatos būklę) išlygų. Tai reiškia, kad toks nuteistiesiems skirtas imperatyvas gali būti paneigtas tik kita specialia norma, kurioje išimtis iš šios taisyklės būtų suformuluota aiškiai ir nedviprasmiškai. Pasisakydama dėl Bausmių vykdymo kodekso numatyto nuteistųjų darbo leistinumo aspektu (atsižvelgdama į pareiškėjo teigimą, jog toks darbas yra jo garbę ir orumą žeminantis priverstinis darbas), kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., 2012-10-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012, 2012-11-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-2686/2012) buvo konstatavęs, kad Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnyje numatytas nuteistųjų nemokamas darbas Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalies, Konvencijos 4 straipsnio 3 dalies ir Konvencijos dėl priverstinio ar privalomojo darbo taikymo požiūriu negali būti laikomas priverstiniu (priverčiamuoju) darbu. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė yra taikytina ir nagrinėjamoje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Todėl teisės taikymo požiūriu Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnyje numatytas nuteistųjų darbas laikytinas leistinu darbu, o paminėtas pareiškėjo teigimas negali būti pripažintas pagrįstu.    

Iš pareiškėjo atsakovui pateikto 2011 m. liepos 20 d. paaiškinimo (1 t., b. l. 47) ir teismui paduoto skundo matyti, jog argumentus dėl jam 2011 m. liepos 18 d. paskirto darbo (tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius) neprivalumo jis grindžia išimtinai Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnio nuostatomis. Todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti šio straipsnio sąsajas su aukščiau aptartu Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsniu. Tai darydama, kolegija pirmiausia pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnis yra specialiai nuteistųjų iki gyvos galvos bausmės vykdymo ypatumus reglamentuojančiame XII skyriuje, todėl ši teisės norma laikytina specialia jos taikymo specialiai grupei subjektų prasme. Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnis yra kitame specialiai laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbui reglamentuoti skirtame XI skyriuje, todėl ši teisės norma taip pat laikytina specialia jos taikymo specialiems teisiniams santykiams prasme. Šių teisės normų sąsaja yra aptarta Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji gali dirbti, jei patys to pageidauja, kalėjimo arba pataisos namų administracijos parinktą darbą. Dirbantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems taikomos šio Kodekso 125-129, 131, 132, 134 ir 135 straipsnių nuostatos. Aiškindama šią Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnio dalį lingvistiniu teisės aiškinimo būdu, kolegija pažymi, kad nuostata apie galimybę nesutikti (nepageidauti) dirbti yra nukreipta tik į kalėjimo arba pataisos namų administracijos parinktą darbą. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą nuteistųjų mokamųjų ir nemokamųjų darbų skirtumą (skirtingą jų reglamentavimą), tai leidžia daryti išvadą, kad ji (ši nuostata) negali būti aiškinama plečiamai ir dėl to negali būti taikoma ir pataisos įstaigų bei gretimų teritorijų tvarkymo, t. y. nemokamiems darbams. Tai reiškia, kad aukščiau aptartas Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalies imperatyvas šia kodekso 167 straipsnio 3 dalies nuostata nėra paneigiamas. Kita pastarosios dalies nuostata (Dirbantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems taikomos šio Kodekso 125-129, 131, 132, 134 ir 135 straipsnių nuostatos) turi būti aiškinama ir suprantama tik kaip dirbantiems (sutikusiems su administracijos jiems pasiūlytu darbu) nuteistiesiems iki galvos adresuota garantija, nukreipta į jų nemokamo darbo organizavimą ir jo trukmės nustatymą. Pažymėtina, kad iš esmės toks pats sąsajos tarp Bausmių vykdymo kodekso 134 ir 167 straipsnių aiškinimas yra pateiktas paminėtoje šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje (1 t., b. l. 162-170). Todėl pareiškėjo pateiktas Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnio traktavimas teismo pagrįstai pripažintas neteisingu.

Pasisakydama dėl kitų nagrinėjamai bylai reikšmingų (byloje aiškintinų) aplinkybių, nurodytų paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje, kolegija, sutikdama su šiuo klausimu pateiktais pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad atsakovo pareiškėjui nurodytas dirbti 2011 m. liepos 18 d. darbas (tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius) buvo numatytas eilės tvarka (pagal atsakovo iš anksto sudarytą tokių darbų grafiką), t. y. laikantis Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo, ir kad pareiškėjo argumentai dėl jo instruktavimo tokiam darbui atlikti nebuvimo bei specialaus inventoriaus neišdavimo yra nepagrįsti. Pritardama pastarajai pirmosios instancijos teismo išvadai, kolegija taip pat pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) pareiškėjo skundas teismui buvo grindžiamas išimtinai Bausmių vykdymo kodekso 167 straipsnio taikymu bei nuoroda į šio darbo priverstinį pobūdį (šie pareiškėjo skundo argumentai kolegijos aptarti aukščiau). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, į jo nurodytus argumentus turi būti atsižvelgta ir teismo nagrinėtinos bylos ribų nustatymo bei jų laikymosi prasme. Todėl pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai kolegijos pripažintini pakankamais ir teisingais.  

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisingas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                          Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė