Administracinė byla Nr. eI2-5080-815/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03119-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.5.3; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

I

1.       Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Ministerija) 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovę patenkinti prašymą skirti jam pareigūnų ir karių pensiją; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškina, jog atsakovė skundžiamu Sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kadangi pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, mano, jog jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. 

3.       Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. baudžiamuoju įsakymu (įsiteisėjusiu) pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) (duomenys neskelbtini) straipsnyje, padarymą. Teismo priimtas ir įsiteisėjęs baudžiamasis įsakymas negali būti apskųstas, taigi negali būti ir atnaujintas baudžiamasis procesas, kadangi pareiškėjas yra atlikęs bausmę – atliko viešuosius darbus. Ikiteisminis tyrimas ir jo užbaigimas vyko nedalyvaujant pareiškėjo gynėjui. Analogiškos baudžiamosios bylos yra nutraukiamos arba priimami išteisinamieji nuosprendžiai tokiose pačiose bylose. Pareiškėjo įsitikinimu, šios aplinkybės, nors ir nėra šio skundo dalykas, gali tūrėti reikšmės tuo aspektu, kad buvo esmingai pažeista pareiškėjo teisė į teisingą procesą. Baudžiamojo proceso atnaujinimo negalimumas yra tiesiogiai sietinas su pareiškėjui pritaikyta įstatymo norma dėl pensijos neskyrimo.

4.       Vertinant, ar Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 3 dalies nuostata gali būti konstituciškai pagrįsta, atsižvelgtina į šiuos aspektus: 1) nuostata nurodo tik vieną nusikalstamos veikos kaltės formą – tyčią. Tačiau asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo; 2) Įstatymas neskirsto tyčinio nusikaltimo sunkumo į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius; 3) Įstatymas neskirsto asmenų, turinčių teisę gauti kario pensiją tyčinio nusikaltimo padarymo faktinį laiką – tarnybos metu ar ne tarnybos; 4) asmeniui keliami reikalavimai analogiškai kaip ir tarnybos metu, nors statutiniai santykiai jau yra pasibaigę. Šiuo atveju nėra pagrįsta, kad asmuo, nuteistas už (duomenys neskelbtini), kai nusikaltimo sudėtis yra suformuota tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, praranda galimybę ir teisę į kario pensiją. 

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog beveik analogiškoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) byloje teismas nurodė, jog Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai nuostata, kuria asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją, nagrinėtoje byloje nebuvo aktuali, nes pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta, kurią vėliau būtų buvę atsisakyta mokėti, o buvo sprendžiamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo klausimas. Aptariamoje byloje nebuvo pasisakoma, ar konstituciškai pagrįsta mokėti jau paskirtą pensiją asmeniui, kuris, pvz., nuteistas už nužudymą ir kt. Pareiškėjas pabrėžia, kad KT yra konstatavęs, kad kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pareiškėjo manymu, pensijos skyrimas ir sąlygų reglamentavimas turi būti konstituciškai pagrįstas, kadangi pensija skiriama už praeities tarnybą, o ne prašymo pateikimo metu esamą faktinę padėtį, susijusią su reikalavimu nebūti nuteistam už būtent tyčinę nusikalstamą veiką. 

Asmuo, kuris jau yra atlikęs tarnybą, turi teisę gauti specifinę kario, pareigūno pensiją. Konstituciškai nėra pagrįsta, kodėl asmenys, gaunantys pareigūno ar kario pensiją ir darantys tyčinius nusikaltimus, yra labiau ginami nei asmuo, kuris padaro tyčinę veiką jau statutiniams tarnybos santykiams pasibaigus. Šiuo atveju pensija neskiriama dėl aplinkybės, neturinčios jokio ryšio su tarnyba. Pareiškėjo įsitikinimu, būtina įvertinti, ar kiekviena nusikalstama veika, nepriklausomai nuo jos padarymo formos, nevertinant nusikalstamos veikos sunkumo, gali būti laikoma šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu kiekvienu atveju vertinant asmens galimybę realizuoti teisę į pareigūno ar kario pensiją.

II

1.       Atsakovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.       Atsakovė nurodo, jog pareiškėjo tarnybos laikas kario valstybinei pensijai skirti – (duomenys neskelbtini). Krašto apsaugos ministro 2017 m. balandžio 19 d. įsakymu ir šio įsakymo pakeitimo 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu pareiškėjas 2017 m. gegužės 15 d. buvo atleistas iš tarnybos ir išleistas į atsargą. Pareiškėjas, praėjus 3 metams po atleidimo, Ministerijai pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir priedą. Kadangi pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas dėl drausmės pažeidimo, jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija galėjo būti paskirta praėjus 3 metams. 2020 m. rugpjūčio 19 d. Ministerijos sprendimu, atsižvelgiant į 2018 m. pareiškėjo turėtą teistumą dėl padaryto tyčinio nusikaltimo, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, nuspręsta neskirti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

3.       Ministerija, kaip valstybės valdymo institucija, privalėjo vadovautis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies imperatyvia norma ir priimti Sprendimą neskirti pareigūnų ir karių pensijos, nepaisant to, kad pareiškėjo teistumas nebuvo susijęs su tarnybos santykiais ir kad pareiškėjas atitiko kitas Įstatymo nustatytas sąlygas. BK 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsigaliojo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Atsakovės įsitikinimu, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu tyčinio nusikaltimo padarymu. KT išaiškino, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, kad, esą, išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, tai taip pat nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Pažymi, jog teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas negali būti panaikintas ir visada lieka jo biografijos dalimi ir faktu. 

4.       LVAT yra pažymėjęs, jog karo tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, reikalaujanti specialių ištikimybės ir pasiryžimo aukotis už valstybę ir jos piliečius santykių. Atsakovės duomenimis, nėra teisminės praktikos, atitinkančios nagrinėjamos bylos pobūdį, t. y. kad būtų nagrinėjamas ginčas dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies taikymo neskiriant kariui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kai karys (kurio statusas skiriasi nuo kitų pareigūnų) buvo teistas už tyčinį nusikaltimą. Iš Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. baudžiamojo įsakymo matyti, kad pareiškėjas nusikalstamą veiką padarė laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), t. y. po atleidimo iš tarnybos. Todėl teigti, kad pareiškėjas buvo nelojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus tarnybos laikotarpiu, atsakovė negali.

5.       Pasisakant dėl kreipimosi į KT Ministerija pažymi, kad KT dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nagrinėjimo ginčo kontekste nėra pasisakęs. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, ar aptariama įstatymo nuostata yra konstituciškai pagrįsta, yra pakankamai motyvuoti ir teismas turėtų juos įvertintini bei dėl to sprendime pasisakyti. Atsakovės nuomone, abejonių dėl aptariamos Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Konstitucijai kyla, tačiau būtent teismas turi nuspręsti, ar yra pagrindas kreiptis į KT.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

III

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1.       Pareiškėjas 2020 m. birželio 12 d. pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir priedą.

2.       Lietuvos Kariuomenės gynybos štabas pareiškėjui 2020 m. birželio 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ nurodė, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pensijos neskiriamos. Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė informaciją, jog pareiškėjas buvo nuteistas ((duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) m.); siekiant objektyviai įvertinti pensijos pareiškėjui skyrimą, pareiškėjo aptariamu raštu buvo prašoma pateikti teismų sprendimus. Pateikti minėtus sprendimus pareiškėjas pakartotinai ragintas 2020 m. liepos 28 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teismo sprendimų“. Prašomi sprendimai buvo pateikti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teismo sprendimų pateikimo“.

3.       2020 m. rugpjūčio 19 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Sprendime nurodyta, jog iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. birželio 18 d. raštu pateikto Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informacijos ir archyvo duomenų apie fizinį asmenį išrašo matyti, kad pareiškėjas Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. baudžiamuoju įsakymu (įsiteisėjusiu) buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo, numatyto BK (duomenys neskelbtini) straipsnyje, padarymą. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

IV

1.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Ministerijos Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (žr. šio teismo sprendimo III skyriaus 3 punktą).

2.       Teismas pirmiausiai pažymi, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Įstatyme ir jį įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose. Šiuose teisės aktuose nustatyti asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžtos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad minėtos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir (ar) mokama.

Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

3.        Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Šią faktinę aplinkybę patvirtina ir minėtas Įtariamųjų, kaltinamųjų bei nuteistųjų registro duomenų išrašas, pagal kurį pareiškėjas dėl nusikalstamos veikos, padarytos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) Marijampolės apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK (duomenys neskelbtini) straipsnį ((duomenys neskelbtini)), paskiriant jam (duomenys neskelbtini) mėnesius viešųjų darbų; įsakymas įsiteisėjo (duomenys neskelbtini). Paminėtina, jog atsakovė ginčijamą Sprendimą priėmė būtent tuo pagrindu, jog pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, taigi neatitinka pareigūnų pensijos skyrimo sąlygų. Pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015, 2019 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-581-822/2019, 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019). Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata aiškiai paneigia galimybę skirti asmeniui valstybinę pensiją, jeigu asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Šias išvadas patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama praktika (žr., pvz., 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-128/2014, 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017, 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovė pagal imperatyvią Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Todėl vertintina, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde nurodytais pagrindais nėra teisėto pagrindo. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovę patenkinti prašymą skirti jam pareigūnų ir karių pensiją.

4.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į KT su prašymu išspręsti, ar Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai, jos 29 straipsniui (papildomi argumentai pateikti 2020 m. lapkričio 11 d. gautame prašyme), pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik KT (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris KT pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į KT kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į KT suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į KT yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Taigi teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pažymėtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą KT yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į KT sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

5.       Paminėtina, jog KT ne kartą yra konstatavęs, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

KT 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėjo, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, be kita, ko, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Ši nuostata įtvirtinta jau šiame teismo sprendimo aptarto Įstatymo 13 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos.

6.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad konstituciškai vertinant Įstatymo 13 straipsnio 3 punktą reikia atsižvelgti į tai, kad ši Įstatymo nuostata numato tik vieną nusikalstamos veikos kaltės formą – tyčia. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju baudžiamajame įstatyme yra daug nusikalstamų veikų, kurios gali būti padaromos ir neatsargia kaltės forma, tačiau jų pavojingumas pasak pareiškėjo nėra mažesnis nei tyčine kaltės forma padaromų nusikalstamų veikų. Teismas pabrėžia, kad šis pareiškėjo argumentas yra abstraktaus pobūdžio, taip pat nėra aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, todėl yra atmetamas. Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, kad Įstatymas neskirsto nusikaltimų į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius. Šis pareiškėjo argumentas taip pat atmestinas, kadangi Įstatymas numato tik tai, kad asmuo turi būti nuteistas už tyčinį nusikaltimą tam, kad jam nebegalėtų būti skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, įstatymas nedetalizuoja nusikaltimo, t. y., teismo vertinimu, įstatymų leidėjas sąmoningai pasirinko tokią nuostatos formuluotę, neišskiriant nusikaltimo sunkumo. Pareiškėjas taip pat mano, kad teismas turi kreiptis į KT dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies dėl to, kad Įstatymas neskirsto asmenų, turinčių teisę gauti kario pensiją tyčinio nusikaltimo padarymo faktinio laiko, t. y. ar nusikaltimas yra padaromas tarnybos metu ar ne. Šis argumentas taip pat yra atmestinas, kadangi tam, kad asmuo gautų valstybinę pensiją, jis turi atitikti imperatyvią įstatymo nuostatą, t. y. asmuo neturi būti nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą tiek tarnybos metu, tiek ne tarnybos metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019). Pareiškėjas nurodo, kad asmeniui keliami reikalavimai analogiškai kaip ir tarnybos metu, nors statutiniai santykiai jau yra pasibaigę. Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, KT yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d. ir 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (KT 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymas valstybinės pensijos gavimą sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjo statutiniai santykiai jau pasibaigę, nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016).

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareiškėjas, reikšdamas prašymą kreiptis į KT, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų tokią būtinybę nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjo abstraktaus pobūdžio, nors ir teisiniai, teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai.

7.       Pareiškėjas taip pat nurodė, kad teismas turi atsižvelgti į susiklosčiusią situaciją: teisinių galimybių atnaujinti baudžiamąją bylą nebuvimą, baudžiamojo įsakymo peržiūrėjimo apeliacine ar kasacine tvarka negalimumą, taip pat į tai, kad, pasak pareiškėjo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, patraukdami asmenį baudžiamojon atsakomybėn už (duomenys neskelbtini) mėnesių (duomenys neskelbtini), nesuteikė jam jokios galimybės turėti savo pasirinkto ar valstybės skiriamo gynėjo. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini), nes tuo metu neturėjo darbo, tačiau buvo užimtumo tarnyboje, (duomenys neskelbtini), po to, išlaikęs papildomą vairavimo kategoriją, įsidarbino. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju šios aplinkybės dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (neskyrimo) nėra aktualios, todėl atmestinos.

8.       Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimų, nėra ir teisinio pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis)

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, 

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                 Jovita Einikienė

     Violeta Petkevičienė

      Ernestas Spruogis