Civilinė byla Nr. e2-914-567/2022
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00136-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės ,,Vytulio autoservisas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Minaras“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vytulio autoservisas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. S., uždaroji akcinė bendrovė „Transvitas“,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Minaras“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
2. Pareiškime nurodė, jog UAB „Vytulio autoservisas“ nemokumas kilo dėl sąmoningų juridinio asmens valdymo organų veiksmų, siekiant apsunkinti arba padaryti neįmanomą UAB „Minaras“ finansinio reikalavimo patenkinimą. Tai patvirtina atsakovės veiklos apimčių ir turtinės padėties pokytis pareiškėjos ir atsakovės ginčo dėl nuostolių atlyginimo dėl dingusio krovinio nagrinėjimo teisme metu. Krovinio dalis atsakovei vežimui buvo perduota 2018 m. lapkričio 27 d., pristatyta turėjo būti 2018 m. lapkričio 29 d., tačiau gavėjo nepasiekė ir dingo. Pareiškėja 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė atsakovei pretenziją, o 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikė ieškinį Šiaulių apygardos teismui, kuris 2020 m. spalio 5 d. sprendimu pripažino, kad už šio krovinio dingimu UAB „Minaras“ padarytą žalą atsakinga UAB „Vytulio autoservisas“. Nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 24 d. UAB „Vytulio autoservisas“ nekilnojamojo turto neturėjo, jai nuosavybės teise priklausė 10 automobilių, įmonėje dirbo 14 darbuotojų, o metinės pardavimo pajamos buvo nuo 300 000 Eur iki 500 000 Eur, duomenų apie skolas valstybei nebuvo. Tačiau atsakovės darbuotojų skaičius nuosekliai mažėjo iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teikimo metu esančių 3 darbuotojų, o įmonės turėtų automobilių skaičius – iki 2 automobilių. Duomenų, kur buvo panaudoti už automobilius gauti pinigai, nėra. Nuo 2015 m. iki 2018 m. stabiliai augusios atsakovės pajamos būtent 2019 m. ėmė mažėti, 2020 m. ypatingai ženkliai, o 2021 m. rugpjūčio mėn., kai buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, ji nustojo vykdyti įsipareigojimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Tikėtina, kad, prasidėjus ginčui tarp UAB „Minaras“ ir UAB „Vytulio autoservisas“, atsakovė pradėjo palaipsniui perkelti savo darbuotojus ir veiklą (klientus, užsakymus) į kitą įmonę, taip siekdama apsunkinti ar padaryti neįmanomą UAB „Minaras“ finansinio reikalavimo įvykdymą. Tokie veiksmai gali būti vertinami, kaip skolininko nesąžiningumas bei tyčinio bankroto požymiai. Įmonė nemoki tapo dėl tikslingų valdymo organų veiksmų, iššvaistant vienintelį likvidų įmonės turtą (automobilius) bei perkeliant darbuotojus ir veiklą į kitą įmonę, taip tikslingai mažinant įmonės gaunamas pajamas ir galimybę vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.
3. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovės vadovui pateikus pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo, UAB „Minaras“ pateikė pasiūlymą dėl pagalbos, kuriuo siūlė išdėstyti skolos mokėjimą metų laikotarpiui, kartu atsisakant procesinių palūkanų ir vykdomųjų išlaidų apmokėjimo, tačiau atsakovė net nesvarstė galimybės priimti tokį pasiūlymą. Taigi, UAB „Vytulio autoservisas“ nesiekė sąžiningai vykdyti įsipareigojimų ir atkurti savo mokumą.
4. Suinteresuotas asmuo A. S. su pareiškimu nesutiko, nurodė, kad pareiškėja nėra pateikusi duomenų, jog jis, būdamas UAB „Vytulio autoservisas“ direktoriumi, sąmoningai blogai valdė įmonę ar sudarė kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) numatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. UAB „Vytulio autoservisas“ finansinės problemos atsirado ne dėl blogo valdymo, o dėl pasaulinės COVID–19 pandemijos sulėtėjus visai ekonomikai ir dėl to sumažėjus įmonės apyvartai. Pažymėjo, kad pandeminiu laikotarpiu nesinaudojo teikiamomis mokestinėmis pagalbos priemonėmis, o stengėsi išgyventi savo lėšomis. Nurodė, kad UAB „Vytulio autoservisas“ niekada nepripažino skolos UAB „Minaras“, o pastarosios reikštos pretenzijos nepreziumuoja skolos buvimo. Skola atsirado tik įsiteisėjus teismo sprendimui. Turimomis žiniomis ikiteisminiame tyrime yra nustatyti kalti asmenys, tačiau jie nėra rasti, o ikiteisminis tyrimas yra sustabdytas. UAB „Vytulio autoservisas“ tiesiogiai UAB „Minaras“ žalos nepadarė, todėl jos interesai parduodant automobilius nebuvo pažeisti. Automobiliai parduoti rinkos kaina, visi pinigai buvo sumokėti sandorių metu ir įnešti į įmonės kasą, todėl nėra pagrindo teigti, kad, parduodant automobilius, buvo siekiama sumažinti įmonės likvidaus turto apimtį. Nepagrįsti pareiškėjos teiginiai dėl darbuotojų perkėlimo, darbuotojai iš UAB „Vytulio autoservisas“ buvo atleisti jų prašymu ir iniciatyva, o jų vėlesnio įsidarbinimo atsakovė neįtakojo. Dalis darbuotojų dirba keliose įmonėse, ne tik UAB „Transvitas“. Darbuotojai iš darbo išėjo įvairiu laiku, dauguma jų net nežinojo apie buvusį ginčą su pareiškėja. Pažymėjo, kad UAB „Vytulio autoservisas“ nebuvo pajėgi įgyvendinti pareiškėjos pasiūlymo dėl pagalbos, įmonė buvo skolinga ne tik pareiškėjai, bet ir kitiems kreditoriams. Pabrėžė, kad UAB „Vytulio autoservisas“ per visą jo vadovavimo įmonei laikotarpį nėra mokėjusi dividendų akcininkams.
5. Suinteresuotas asmuo UAB „Transvitas“ prašė pareiškėjos prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nei atsakovės akcininkas D. L., nei kitas akcininkas ir direktorius A. S., nėra ir niekada nebuvo UAB „Transvitas“ dalyviais ar vadovais, o UAB „Transvitas“ akcininkės ir vadovės R. L. giminystės ryšiai su D. L. nepagrindžia įmonių sąsajų ar veiklos perkėlimo. Be to, jie valdo mažesnes nei 50 proc. tiek UAB „Vytulio autoservisas“, tiek UAB „Transvitas“ akcijų dalis. Pareiškėjos pateikti duomenys patvirtina, kad darbuotojai iš atsakovės į kitas įmones (tarp jų ir į UAB „Transvitas“) perėjo dirbti per beveik dvejus metus. Taigi, darbuotojų perėjimas nebuvo sąlygotas pareiškėjos įrodinėjamo neva sistemingo atsakovės veiklos perkėlimo. Be to, įmonių vykdytos (vykdomos) veiklos pobūdis nėra tapatus. Tarp atsakovės ir UAB „Transvitas“ pajamų pokyčio nėra jokio sąsajumo. Aplinkybės, kad UAB „Transvitas“ pajamos didėjo, o atsakovės pajamos mažėjo, neturi jokio tarpusavio priežastinio ryšio. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad UAB „Transvitas“ (ar su ja susijusiems asmenims) būtų perduotas bet koks atsakovės turtas. Nors pareiškėja ir nurodo, kad atsakovės turtas buvo iššvaistytas (parduodant automobilius), nei vienas automobilis nebuvo perleistas UAB „Transvitas“ ar su juo susijusiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. liepos 11 d. nutartimi pareiškėjos UAB ,,Minaras“ pareiškimą tenkino: pripažino UAB „Vytulio autoservisas“ bankrotą tyčiniu, kaltu dėl tyčinio bankroto sukėlimo pripažino UAB „Vytulio autoservisas“ direktorių A. S., priteisė iš suinteresuoto asmens A. S. pareiškėjai UAB „Minaras“ 863 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2021 m. spalio 15 d. nutartimi iškėlė UAB „Vytulio autoservisas“ bankroto bylą. Suinteresuoto asmens veiksmai, kuriais įrodinėjami tyčinio bankroto požymiai, iš esmės atlikti po 2020 m. sausio 1 d., t. y. įsigaliojus JANĮ, todėl teismas UAB „Vytulio autoservisas“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nagrinėjo pagal JANĮ nuostatas.
8. Teismas, įvertinęs atsakovės balansų už 2019 m., 2020 m. duomenis apie turimą turtą ir įsipareigojimus, nurodė, kad įmonė tuo metu buvo moki, nors per 2020 m. patyrė 28 014 Eur nuostolių. Pardavimo pajamos 2019 m. gruodžio 31 d. sudarė 440 363 Eur, o 2020 m. gruodžio 31 d. – 310 425 Eur. Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. balanso nustatyta, jog UAB „Vytulio autoservisas“ turėjo 4 069 Eur vertės turto, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 2 592 Eur, trumpalaikis – 1 477 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 73 191 Eur. Šiuo laikotarpiu bendrovė patyrė 91 513 Eur nuostolių. Teismas nustatė, jog bendrovė iš esmės didelių pradelstų įsipareigojimų neturėjo: 2021 m. rugsėjo 30 d. nuo 1 iki 30 dienų buvo vėluojama apmokėti 262,47 Eur skolą, nuo 31 iki 60 dienų – 97,83 Eur skolą, vėlesnių pradelstų mokėjimų bendrovė neturėjo. Kaip skola nurodytas mokėtinas atlyginimas (6 039,73 Eur), mokesčiai SODRAI (1 629,67 Eur), paskola akcinei bendrovei Šiaulių bankui (1 252,98 Eur) bei kiti mokėjimai (63 611,67 Eur), nenurodant, kad šie mokėjimai buvo pradelsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškime dėl bankroto bylos UAB „Vytulio autoservisas“ iškėlimo A. S. (kaip vieną iš pagrindinių aplinkybių dėl bendrovės nemokumo) nurodė, jog iš įmonės priteista ženkli skola UAB „Minaras“ naudai ir sudaro lentelėje įvardintą „kiti mokėjimai“ 63 611,67 Eur. Nuo 2021 m. birželio 22 d., kai įsiteisėjusiu sprendimu priteista iš UAB „Vytulio autoservisas“ skola UAB „Minaras“ naudai, konstatuotinas UAB „Vytulio autoservisas“ nemokumas. Teismas nurodė, kad kiti atsakovės įsipareigojimai kreditoriams nėra tokie ženklūs, jog privestų bendrovę prie nemokumo net ir jai nukentėjus nuo apribojimų, susijusių su COVID–19. Be to, ir buvęs atsakovės vadovas A. S. nurodė, kad bendrovė buvo pripažinta nukentėjusia nuo ekstremalios situacijos bei karantino ir jai buvo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID–19, tačiau nesinaudojo teikiamomis mokestinėmis pagalbos priemonėmis.
9. Svarbia aplinkybe teismas pripažino ir tai, jog pareiškėja, gavusi iš atsakovės pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, siūlė UAB „Vytulio autoservisas“ sudaryti susitarimą dėl pagalbos, kuriuo siūlė skolą (64 107,42 Eur) sumokėti per 12 mėnesių, ir tuo atveju, jei skolininkas sumokėtų visą skolą, sutiko atsisakyti likusios palūkanų sumos bei sumokėtų vykdymo išlaidų antstolio vykdomojoje byloje. Tačiau UAB „Vytulio autoservisas“ tokio susitarimo nepasirašė dėl to, jog net neketino mokėti šitos skolos, o kaip tik dėl šios aplinkybės ir buvo įmonė tyčia privesta prie bankroto.
10. Teismas nustatė, kad nesutarimai tarp UAB „Minaras“ ir UAB „Vytulio autoservisas“ kilo dėl dingusio krovinio, dėl ko 2018 m. gruodžio 17 d. UAB „Minaras“ pateikė UAB „Vytulio autoservisas“ pretenziją, reikalaudama atlyginti dėl krovinio dingimo patirtą žalą. Šalims nepasiekus susitarimo, UAB „Minaras“ 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikė ieškinį Šiaulių apygardos teismui, kuris 2020 m. spalio 5 d. sprendimu priteisė iš UAB „Vytulio autoservisas“ nuostolius, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas sutiko su A. S. pozicija, jog UAB „Minaras“ reikštos pretenzijos nepreziumuoja skolos buvimo. Pažymėjo, kad tokiu atveju atsiranda tikimybė, jog minėta skola bus priteista nepaisant to, ar pripažino UAB „Vytulio autoservisas“ skolą, ar ne. Taigi, nors skola, kaip nurodo A. S., atsirado tik Lietuvos apeliaciniam teismui 2021 m. birželio 22 d. nutartimi palikus galioti Šiaulių apygardos teismo sprendimą, tačiau jau nuo 2019 m. rugsėjo 20 d., kai UAB „Minaras“ kreipėsi į teismą, buvo galima tikėtis, jog minėta skola galimai bus priteista ir ją reikės sumokėti.
11. Apie tai, kad UAB „Vytulio autoservisas“ siekė išvengti minėtos skolos sumokėjimo UAB „Minaras“ naudai, galima spręsti iš to, kad iki tol sėkmingai ir pelningai dirbusi įmonė palaipsniui pradėjo dirbi nuostolingai, mažėjo pardavimo pajamos, darbuotojų skaičius, didžioji dalis darbuotojų perėjo dirbti į UAB „Transvitas“, kuri buvo susijusi su UAB „Vytulio autoservisas“ per akcininkus (UAB „Vytulio autoservisas“ akcininkas D. L. ir UAB „Transvitas“ akcininkė R. L. yra sutuoktiniai). Taip pat pradėjo mažėti ir įmonės turėtų automobilių skaičius. Teismas, įvertinęs įmonės finansinius duomenis, padarė išvadą, kad bendrovės finansinė padėtis palaipsniui blogėjo civilinės bylos dėl skolos priteisimo nagrinėjimo metu, o įsiteisėjus teismo sprendimui bendrovė nebemokėjo ir įmokų SODRAI bei tapo nemoki.
12. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog automobiliai buvo parduoti mažesne nei rinkos kaina. Byloje pateikti duomenys, kad už parduotus automobilius gauti pinigai buvo įnešti į įmonės kasą ir panaudoti įmonės reikmėms. Automobiliai galimai buvo parduoti todėl, kad prekyba automobiliais buvo viena pagrindinių UAB „Vytulio autoservisas“ veiklos sričių, tačiau, parduodant automobilius, buvo siekiama sumažinti įmonės likvidaus turto apimtį ir nebetęsti įmonės veiklos.
13. Teismas nurodė, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog pandemija dėl COVID-19 ir taikyti apribojimai (nuo 2020 m. kovo mėnesio) turėjo ypatingai didelį neigiamą poveikį prekybos automobiliais sektoriui. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad UAB „Vytulio autoservisas“ būtent dėl to tapo nemoki. Bendrovė ne tik prekiavo automobiliais, tačiau ir vykdė krovinių pervežimo paslaugas bei automobilių remonto paslaugas, o šios sritys taip stipriai nuo pandemijos nenukentėjo. Be to, UAB „Vytulio autoservisas“ vykdė savo finansinius įsipareigojimus, mokėjo mokesčius, pandeminiu laikotarpiu nesinaudojo teikiamomis mokestinėmis pagalbos priemonėmis, o stengėsi išgyventi savo lėšomis. Teismas sprendė, kad UAB „Vytulio autoservisas“ turėjo visas galimybes tęsti veiklą, nes iki 2021 m. birželio 22 d., kai įsiteisėjo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimas, bendrovė žymiai pradelstų kreditorinių įsipareigojimų ir neturėjo. Teismo vertinimu, buvo siekiama išparduoti bendrovės turtą, kadangi UAB „Vytulio autoservisas“ nesiruošė tęsti veiklos tam, kad nereikėtų mokėti skolos UAB „Minaras“ naudai. Teisminiam procesui pasibaigus ne UAB „Vytulio autoservisas“ naudai, bendrovė iš karto tapo nemoki, o tai įrodo vadovo veiksmus tyčia siekiant bendrovės bankroto.
14. Teismas padarė išvadą kad UAB „Vytulio autoservisas“ nemoki tapo dėl tikslingų valdymo organų veiksmų, sumažinant likvidų įmonės turtą, tikslingai mažinant įmonės gaunamas pajamas ir galimybę vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, turint tikslą nebetęsti veiklos. Tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinio bankroto apibrėžimą. Taigi, teismas pripažino UAB „Vytulio autoservisas“ bankrotą tyčiniu, kaltu dėl tyčinio bankroto sukėlimo pripažįstant buvusį UAB „Vytulio autoservisas“ direktorių A. S.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
15. Suinteresuotas asmuo A. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos UAB „Minaras“ prašymą dėl UAB „Vytulio autoservisas“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pareiškėja prašymą grindė tuo, kad buvo iššvaistytas įmonei priklausęs turtas ir įmonės veikla perkelta į kitą įmonę (UAB „Transvitas“), kiti požymiai nebuvo įrodinėjami. Teismas nenustatė nei vieno JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyto tyčinio bankroto požymio, tačiau vis tiek sprendė, kad UAB „Vytulio autoservisas“ bankrotas atitinka tyčinio bankroto požymius.
15.2. Teismas pasisakė, kad byloje nėra duomenų, jog automobiliai buvo parduoti mažesne nei rinkos kaina, o už parduotus automobilius gauti pinigai buvo įnešti į įmonės kasą ir panaudoti įmonės reikmėms. Nepaisant to, teismas sprendė, kad, parduodant automobilius, buvo siekiama sumažinti įmonės likvidaus turto apimtį ir nebetęsti įmonės veiklos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad lėšos už parduotus automobilius buvo naudojamos pirmos eilės kreditorių reikalavimams dengti. Konstatuodamas nurodytą aplinkybę, teismas buvo šališkas, nes netyrė byloje pateiktų įrodymų, o vadovavosi tik pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis, todėl nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.
15.3. Teismo motyvai prieštaringi, o išvada, kad už rinkos kainą vykdytas įmonės turto pardavimas buvo nukreiptas į tariamą siekį sumažinti įmonės likvidaus turto apimtį yra nelogiška. Tai, kad už automobilius buvo gauta rinkos kaina, savaime paneigia teismo motyvus dėl įmonės turto apimties sumažinimo. Pažymėtina, kad parduodami automobiliai nebuvo įmonės turtas, kuris naudojamas įmonės veikloje uždirbant pajamas, automobiliai buvo prekės, iš kurių pardavimo įmonė gavo pelno, kurį panaudojo įmonės veikloje.
15.4. Vien įmonės turto pardavimas, nekonstatuojant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 arba 2 punktų sąlygų egzistavimo ar kitų teisės aktų pažeidimų, negali reikšti tyčinio bankroto požymio. Šiuo atveju automobilių pardavimas niekaip nenulėmė UAB „Vytulio autoservisas“ nemokumo, nes visos lėšos panaudotos, siekiant nedidinti turimų finansinių įsipareigojimų apimties.
15.5. Turto pardavimas už rinkos kainą ir gautų lėšų panaudojimas įmonės reikmėms negali būti laikomas tokius sprendimus priėmusio vadovo rūpestingumo ar lojalumo pareigos trūkumu ar siekiu privesti įmonę prie bankroto, nes patvirtina, kad buvo veikiama įmonės interesais. Teismas nenustatė nei vieno nuostolingo ar ekonomiškai nenaudingo įmonei sandorio, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad automobiliai buvo parduodami, siekiant sumažinti likvidaus turto masę.
15.6. Teismas nepagrįstai svarbia aplinkybe laikė atsakovės nesutikimą su pareiškėjos siūlymu sudaryti susitarimą dėl pagalbos. Teismo išvada, kad susitarimas nepasirašytas labiausiai tikėtina dėl to, jog įmonė neketino mokėti skolos ir kaip tik dėl to buvo privesta prie bankroto tyčia, tėra bylos duomenimis nepagrįsta prielaida. UAB „Vytulio autoservisas“ susitarimo nepasirašė, nes dėl sudėtingos situacijos nebūtų galėjusi jo įvykdyti, neturėdama tam jokių išteklių. Be to, apeliantas negalėtų susitarimo pasirašyti išskirtinai tik su pareiškėja, nes atsiskaitymai turėjo būti vykdomi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio reikalavimus. Nepaisant to, kad kitos skolos nebuvo didelės, bet jos būtų didėjusios, ir tai būtų privedę prie bankroto. Pareiškėjos siūloma pagalba buvo nereikšminga palyginus su skolos suma.
15.7. Prieštaringa teismo išvada, kad apeliantas turėjo žinoti, jog skola bus priteista po pretenzijos pareiškimo. Pats teismas nurodė, kad skola nepreziumuojama pareiškėjai pateikus pretenziją, tačiau padarė išvadą, kad apeliantas turėjo numanyti, kad skola bus priteista. Atsakovė niekada nepripažino skolos, o ieškinį pareiškėja pateikė prieš pat sueinant senaties terminui, todėl apeliantas negalėjo numanyti, kad skola bus priteista.
15.8. Atsakovės nemokumą iš esmės nulėmė COVID–19 pandemija ir dėl to taikyti plataus masto ribojimai: 2019 m. įmonė fiksavo 440 363 Eur pardavimo pajamų, o 2020 m. – 310 425 Eur, ir toliau tęsė veiklą, o ne siekė jos nebevykdyti, išvengiant įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Prie dėl COVID–19 ribojimų pasunkėjusios įmonės finansinės padėties prisidėjo ir pareiškėjai priteistas žalos atlyginimas, šios aplinkybės ir nulėmė įmonės nemokumą, tačiau nei viena iš jų nebuvo nulemta sąmoningai blogo įmonės valdymo. Pažymėtina, kad nebuvo nustatyta, jog žala pareiškėjai būtų atsiradusi dėl netinkamo atsakovės vadovo pareigų vykdymo. Taigi, įmonės nemokumas buvo nulemtas objektyvių, įmonei nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, tačiau ne sąmoningų ir įmonės veiklos tikslams prieštaraujančių veiksmų. Pažymėtina, kad net ir fiksuojant santykinai nemažas pardavimo pajamas, atsakovės pelningumas ir iki COVID–19 pandemijos ar ginčų su pareiškėja po truputį mažėjo, nes pardavimo pajamos neparodo tikrosios įmonės padėties.
15.9. Teismas aplinkybių, kuriomis grindė atsakovės bankroto pripažinimą tyčiniu, nesusiejo su faktinio nemokumo atsiradimo momentu. Faktinis nemokumas kilo 2021 m. antroje pusėje – pagal 2021 m. rugsėjo 30 d. balansą įmonė turėjo 4 069 Eur turto ir 73 191 Eur įsipareigojimų, kurių didžiąją dalį sudarė pareiškėjai priteista suma. Taigi, įmonė faktiškai nemoki tapo 2021 m. birželio 22 d. įsiteisėjus teismo sprendimui dėl žalos priteisimo. Teismas nemokumo atsiradimo priežastis siejo su nuo 2019 m. pabaigos vykusiomis aplinkybėmis, kurios niekaip nesusijusios su tariamu siekiu išvengti pareigos mokėti pareiškėjos naudai vėliau priteistą sumą. Pagal 2019 m. gruodžio 31 d. balansą atsakovės turtas sudarė 80 699 Eur (ilgalaikis – 23 297 Eur, trumpalaikis – 57 402 Eur), taigi net iki aplinkybių, kurias teismas pripažino tyčinio bankroto požymiais, atsiradimo įmonės turtas tik nežymiai viršijo pareiškėjai priteistą žalos atlyginimą. Byloje nenustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą apelianto veiksmus pripažinti sąmoningu blogu valdymu, o įmonės bankrotą tyčiniu.
16. Pareiškėja UAB „Minaras“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Nėra būtina konstatuoti konkretų apelianto veiksmą, kuris nulėmė atsakovės nemokumą, o būtina vertinti aplinkybių visumą ir nuoseklią eigą veiksmų, kurie formaliai atskirai paėmus gal ir laikytini teisėtais, tačiau visumoje nulemia įmonės nemokumą arba blogina įmonės padėtį jai jau esant nemokiai.
16.2. Atsakovės veikla buvo sąmoningai slopinama ir nebesiekiama ją palaikyti gyvybingą, nes vyko teisminis ginčas su pareiškėja, kuriame potencialiai iš atsakovės priteistina didelė suma, todėl buvo siekiama tolygiai po truputį perkelti įmonės veiklą į kitą įmonę, taip užkertant kelią faktiškai įvykdyti pareiškėjos reikalavimą iš atsakovės turto.
16.3. Bylos duomenys rodo, kad, prasidėjus ginčui tarp pareiškėjos ir atsakovės, UAB „Vytulio autoservisas“ darbuotojai buvo sistemingai perkeliami dirbti į kitą įmonę – UAB „Transvitas“.
16.4. Į bylą pateikta UAB „Transvitas“ klientams laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2021 m. spalio 5 d. išrašytų sąskaitų faktūrų suvestinė ir analogiška informacija apie atsakovės tuo pačiu laikotarpiu išrašytas sąskaitas faktūras savo klientams patvirtina, kad UAB „Vytulio autoservisas“ klientai palaipsniui buvo perkelti į susijusią įmonę UAB „Transvitas“.
16.5. Byloje esanti informacija apie UAB „Vytulio autoservisas“ ir UAB „Transvitas“ veiklos (pajamų) pokytį rodo, kad UAB „Transvitas“ pajamos ženkliai pakilo nuo 2019 m., kai atsakovės pajamos ir pelnas mažėjo. Tai lėmė darbuotojų ir veiklos (klientų, užsakymų ir pan.) nukreipimas. Sąmoningai ir nuosekliai buvo siekiama sukurti tokią situaciją, kad pajamas ir pelną generuotų kita, su atsakove susijusi įmonė, o atsakovė palaipsniui netektų gyvybingumo ir būtų pašalinta galimybė patenkinti kreditorių reikalavimus.
16.6. Atsakovės vykdyta automobilių prekyba COVID–19 pandemijos laikotarpiu ženkliai nesumažėjo. Atsakovė savo vardu neregistruodavo tų automobilių, kuriuos parduodavo kaip prekę, todėl atsakovės vardu registruotų automobilių pardavimas negali būti laikomas įprastu atsakovės komercinės veiklos vykdymu. Pagrindinių įmonės pajamas generuojančių automobilių perleidimas, kad ir už rinkos kainą, laikytinas ekonomiškai neracionaliu ir nepagrįstu veiksmu. Todėl vien tai, kad įmonės veikloje naudoti automobiliai buvo perleisti už rinkos kainą, o gauti pinigai panaudoti atsiskaitant su darbuotojais ir valstybe, nepaneigia to, kad tokiu veiksmu buvo siekiama realizuoti ne tik likvidų turtą, tačiau kartu ir užkirsti kelią įmonei toliau gauti pajamas įprastu jai būdu.
16.7. Atsakovė buvo pripažinta nukentėjusia nuo ekstremalios situacijos bei karantino ir jai buvo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID–19, tačiau ji teikiamomis mokestinėmis pagalbos priemonėmis nesinaudojo, o stengėsi išgyventi savo lėšomis. Taigi, netgi tokiais veiksmais apeliantas sunkino įmonės būklę, nes, galėdamas sutaupyti įmonės lėšas, gauti mokestinę pagalbą, ja nesinaudojo ir siekė vykdyti tik dalį įsipareigojimų kreditoriams, nesirūpindamas, ar tokie veiksmai dar labiau neapsunkins galimybės vykdyti įsipareigojimus pareiškėjai ir kitiems kreditoriams.
16.8. Aplinkybę, kad pareiškėja siūlė sudaryti susitarimą dėl pagalbos, tačiau atsakovė tokio susitarimo nepasirašė, teismas pagrįstai laikė patvirtinančia, jog atsakovė net neketino mokėti skolos, ir dėl šios aplinkybės bendrovė buvo tyčia privesta prie bankroto. Pažymėtina, kad atsakovės atstovas net nesusisiekė su pareiškėjos atstovais dėl galimybės derinti pagalbos sąlygas, jis tiesiog ignoravo pasiūlymą ir jo nesvarstė.
16.9. Visuma išdėstytų aplinkybių patvirtina, kad atsakovė sąmoningai buvo vedama link nemokumo ir sąmoningai buvo siekiama, kad pareiškėjos reikalavimas (jo patenkinimo atveju) nebūtų realiai įvykdytas, nesant turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą. Tikslingai, nuosekliai ir sąmoningai buvo perkeliami darbuotojai ir klientai į susijusią įmonę, įmonės veikloje naudoti ir naudojant pagal paskirtį pajamas generavę automobiliai buvo perleisti, o gauti pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje taip nebesukuriant šiuo turtu jokios ekonominės grąžos įmonės komercinei veiklai.
17. Suinteresuotas asmuo UAB „Transvitas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra, įvertinant atsiliepime nurodytas aplinkybes, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Atskirajame skunde išdėstyti argumentai iš esmės nėra susiję su UAB „Transvitas“ teisėmis ir pareigomis.
17.2. Nors atsakovės bankrotas ir buvo pripažintas tyčiniu, tačiau pareiškėjos įrodinėtas neva egzistavęs atsakovės veiklos perkėlimas į UAB „Transvitas“ nutartyje nebuvo patvirtintas. Vienok, didžioji dalis pareiškėjos atsiliepime dėstomų motyvų yra susiję su tariamu atsakovės veiklos perkėlimu į UAB „Transvitas“. Pareiškėja, siekdama įrodyti egzistavusią tariamą veiklos perkėlimo schemą, privalėjo skųsti nutartį, kuria tokia schema nebuvo konstatuota, tačiau to nedarė, o tuos pačius argumentus dėsto atsiliepime į atskirąjį skundą, visiškai nepaisydama atskirojo skundo ribų.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir kaltojo asmens nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
19. Nagrinėjamu atveju atsakovės bankroto byla iškelta 2021 m. spalio 15 d. nutartimi, veiksmai, kuriais buvo įrodinėjamas tyčinio bankroto požymių egzistavimas iš esmės atlikti įsigaliojus JANĮ, todėl pareiškėjos prašymas dėl UAB „Vytulio autoservisas“ bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįstai buvo nagrinėjamas pagal JANĮ nuostatas.
20. Skundžiama nutartimi teismas pripažino atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“ bankrotą tyčiniu, nes padarė išvadą, kad UAB „Vytulio autoservisas“ nemoki tapo dėl tikslingų valdymo organų veiksmų, sumažinant likvidų įmonės turtą, tikslingai mažinant įmonės gaunamas pajamas ir galimybę vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, turint tikslą nebetęsti veiklos, jog nereikėtų mokėti skolos UAB „Minaras“. Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas (buvęs atsakovės vadovas) iš esmės argumentuoja teismo motyvų prieštaringumu, netinkamu įrodymų vertinimu, konkrečių JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje reglamentuotų tyčinio bankroto požymių nenustatymu. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais.
21. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
22. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
23. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aiškinant šias įstatymo nuostatas, yra pabrėžta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020, 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020, 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).
24. Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).
25. Pagal nurodytą reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės nemokumą, tačiau reikia įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė ir įvertino.
26. Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjos ir atsakovės kilo ginčas dėl nuostolių atlyginimo dėl dingusio krovinio. Pareiškėja 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė atsakovei pretenziją, o 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikė ieškinį Šiaulių apygardos teismui, kuris 2020 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei UAB „Minaras“ 53 550 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio palūkanas ir 3 166 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės UAB „Vytulio autoservisas“. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. birželio 22 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
27. Byloje nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis UAB „Vytulio autoservisas“ turėjo 80 699 Eur vertės turto, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 23 297 Eur, trumpalaikis – 57 402 Eur. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 29 514 Eur. Pelno (nuostolių) ataskaita rodo, jog bendrovė turėjo 1 979 Eur grynojo pelno. Pardavimo pajamos sudarė 440 363 Eur. 2020 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis UAB „Vytulio autoservisas“ turėjo 34 223 Eur vertės turto, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 8 733 Eur, trumpalaikis – 25 490 Eur. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 11 832 Eur. Pelno (nuostolių) ataskaita rodo, jog bendrovė patyrė 28 014 Eur nuostolių. Pardavimo pajamos sudarė 310 425 Eur. Nustatyta, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui metu sudaryto 2021 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenimis UAB „Vytulio autoservisas“ turėjo 4 069 Eur vertės turto, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 2 592 Eur, trumpalaikis – 1 477 Eur. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 73 191 Eur. Pelno (nuostolių) ataskaita rodo, jog bendrovė patyrė 91 513 Eur nuostolių. Bylos duomenys patvirtina, kad 2019 m. rugsėjo 24 d. įmonėje dirbo 14 darbuotojų, kurių skaičius vis mažėjo. Per 2021 m. darbuotojų skaičius nuosekliai mažėjo: nuo 11 darbuotojų 2020 m. gruodžio mėn. iki 3 darbuotojų 2021 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje.
28. Taigi, nurodyti duomenys patvirtina, kad įmonės veiklos apimtys mažėjo ir finansinė padėtis prastėjo. Bankroto byla atsakovei UAB „Vytulio autoservisas“ iškelta Šiaulių apygardos teismo 2021 m. spalio 15 d. nutartimi. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, faktinis atsakovės nemokumas atsirado 2021 m. birželio 22 d. įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimui, kuriuo iš atsakovės priteista 53 550 Eur nuostolių, palūkanos ir 3 166 Eur bylinėjimosi išlaidų.
29. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad įmonės nemokumui galėjo turėti įtakos COVID–19 pandemija ir dėl to taikyti įvairūs ribojimai. Lietuvos Respublikoje paskelbus karantiną, UAB „Vytulio autoservisas“ buvo įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sudarytą nukentėjusių nuo COVID–19 verslo subjektų sąrašą, jai buvo taikomos mokestinės pagalbos priemonės, tačiau įmonė teikiamomis mokestinės pagalbos priemonėmis nesinaudojo. Apeliantas nenurodė tokio sprendimo pateisinamų priežasčių dėl nesinaudojimo mokestinės pagalbos priemonėmis. Visuotinai suprantama aplinkybė, kad kiekvienas juridinis asmuo, siekiantis pelno ir įmonės mokumo išsaugojimo COVID–19 pandemijos metu, aktyviai naudojosi mokestinės pagalbos priemonėmis (CPK 182 straipsnio 1 punktas).
30. Nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 24 d. UAB „Vytulio autoservisas“ nuosavybės teise priklausė 10 automobilių. Pagal pateiktas transporto priemonių pardavimo sutartis nustatyta, kad 2020 m. spalio mėn. įmonė turėjo tik 5 automobilius, 2020 m. gruodžio mėn. – 4, 2021 m. kovo mėn. – 2. Tai, kad už parduotus automobilius gauti pinigai buvo įnešti į įmonės kasą ir panaudoti įmonės reikmėms, jog prekyba automobiliais buvo viena pagrindinių UAB „Vytulio autoservisas“ veiklos sričių, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visumos (veiklos apimčių mažinimas, darbuotojų skaičiaus mažėjimas), nes, parduodant automobilius, buvo siekiama sumažinti įmonės likvidaus turto apimtį ir nebetęsti įmonės veiklos. Pateikti valstybės įmonės Regitra duomenys apie transporto priemonių pirkimą-pardavimą bei registracijos duomenų keitimą patvirtina, kad buvo parduodami atsakovės vardu registruoti automobiliai. Taigi, atsakovės vardu registruotų automobilių pardavimas negali būti laikomas įprastu atsakovės komercinės veiklos vykdymu, nes įmonės veikloje naudojamų ir pajamas generuojančių automobilių (pvz., krovininio automobilio VOLVO FH12, priekabos ar puspriekabės virš 10 t., krovininio automobilio VOLVO FM7, krovininio automobilio DAF FT XF95.430, krovininio automobilio VOLVO FM9, kt.) perleidimas net ir už rinkos kainą, laikytinas ekonomiškai neracionaliu ir nepagrįstu veiksmu, tuo patvirtinant, kad padėtis, kai nebus vykdoma juridinio asmens komercinė veikla ir nebus atsikaitomas su pareiškėja, buvo juridinio asmens vadovo tikslas. Byloje nepateikti duomenys apie naujų automobilių įsigijimą ar ketinimą keisti įmonės veiklos pobūdį. Argumentai, kad parduoti automobiliai buvo prekės ir jų pardavimas buvo atsakovės komercinė veikla, yra nepagrįsti, nes automobiliai, kaip prekės, nėra registruojami juridinio asmens vardu valstybės įmonėje Regitra.
31. Taigi, visuma išdėstytų aplinkybių: kilęs ginčas dėl krovinio ir ginčo dėl nuostolių iš atsakovės priteisimo nagrinėjimas teisme, atsakovės per 2020 m. ir 2021 m. mažintos veiklos apimtys, transporto priemonių, naudojamų įmonės komercinėje veikloje pardavimas, darbuotojų skaičiaus mažėjimas, nesinaudojimas suteiktomis mokestinėmis lengvatomis, patvirtina, kad atsakovė sąmoningai buvo vedama prie bankroto ir sąmoningai buvo siekiama pareiškėjos reikalavimų dėl skolos priteisimo patenkinimo atveju, nebūtų realiai įvykdytas sprendimas, nesant turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą. Šiuo aspektu aktualu ir tai, kad atsakovė iš esmės didelių įsiskolinimų kitiems kreditoriams neturėjo – 2021 m. rugsėjo 30 d. nuo 1 iki 30 dienų buvo vėluojama apmokėti 262,47 Eur skolą, nuo 31 iki 60 dienų – 97,83 Eur skolą, vėlesnių pradelstų mokėjimų bendrovė neturėjo. Kaip skola nurodytas mokėtinas atlyginimas – 6 039,73 Eur, mokesčiai SODRAI – 1 629,67 Eur, paskola akcinei bendrovei Šiaulių bankui – 1 252,98 Eur.
32. Atmesdamas apelianto argumentus, kad įmonė skolos pareiškėjai nepripažino ir neturėjo pagrindo manyti, kad skola bus priteista, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjos 2018 m. gruodžio 17 d. pateiktą pretenziją atsakovė gavo. Taigi, nors įmonė skolos nepripažino, bet apeliantas, veikdamas kaip apdairus, lojalus įmonei ir atsakingas vadovas, galėjo numanyti teisminio ginčo tikimybę, o pareiškėjai 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikus ieškinį Šiaulių apygardos teismui – atitinkamai ir ieškinio patenkinimo tikimybę, nes Šiaulių apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, netenkindamas UAB „Minaras“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vertindamas ieškinio preliminarų pagrįstumą, nurodė toje proceso stadijoje neturintis pagrindo abejoti UAB „Minaras“ reikalavimų tikėtinu pagrįstumu. Be to, nuostoliai pareiškėjai buvo priteisti 2020 m. spalio 5 d. teismo sprendimu, dėl kurio atsakovė pateikė apeliacinį skundą. Taigi, jau tuo metu skola pareiškėjai buvo patvirtinta pirmosios instancijos teisme. Aptarti atsakovės duomenys rodo, kad būtent nuo 2020 m. pabaigos mažėjo darbuotojų skaičius, įmonė 2020 m. spalio mėn. turėjo tik 5 automobilius, 2020 m. gruodžio mėn. – 4, 2021 m. kovo mėn. – 2. Taigi, jau tada dalies komercinės veiklos, generavusios pajamas, nebevykdė ar vykdė mažesnėmis apimtimis, t. y. iš esmės sąmoningai siekė bankroto.
33. Visuma nustatytų aplinkybių, kurių apeliantas atskirajame skunde argumentuotai nepaneigė, rodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovės nemokumas kilo dėl sąmoningų apelianto veiksmų, nesinaudojant valstybės taikytomis mokestinėmis lengvatomis, mažinant likvidų įmonės turtą ir įmonės gaunamas pajamas, bei galimybę vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinio bankroto apibrėžimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu ir nustatė, kad tyčinis bankrotas sukeltas apelianto sąmoningais veiksmais.
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
35. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis, Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas).
36. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010, 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 38 punktas).
37. Nors apeliantas nesutikimą su skundžiama nutartimi argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu, t. y., kad teismas formaliai vertino bylos įrodymus, rėmėsi tik pareiškėjos pateiktais įrodymais ir nurodytais argumentais ir neįvertino jo pateiktų įrodymų bei paaiškinimų, tačiau skundžiamos nutarties turinys neleidžia pritarti tokiai apelianto pozicijai. Bylos medžiaga patvirtina, kad byloje pareiškėjos ir apelianto pozicijos buvo priešingos, tačiau skundžiamos nutarties turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek pareiškėjos, tiek ir apelianto poziciją. Teismas rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko (įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu) yra logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos, todėl teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 185 straipsnis).
38. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atskirąjį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
39. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Teismas pagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės veiklos organizavimo ir įmonės nemokumo, siekiant panaikinti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. Esant tokioms aplinkybėms, suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
40. Apelianto atskirasis skundas netenkintas, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėja UAB „Minaras“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
41. Prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas pareiškėja UAB „Minaras“ nurodė, kad patyrė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai sumokėti, kurias sudaro atsiliepimų parengimas į apeliantų atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutarties ir 2022 m. liepos 25 d. nutarties (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2-929-567/2022). Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2022 m. rugpjūčio 10 d. sąskaitą už teisinę pagalbą, serija KG Nr.2022-062, ir 2022 m. rugpjūčio 12 d. mokėjimo nurodymą.
42. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atskirieji skundai dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. ir 2022 m. liepos 25 d. nutarčių išnagrinėti atskirose bylose, daro išvadą, jog pareiškėja nagrinėjamoje byloje patyrė 350 Eur išlaidų. Ši išlaidų suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų tokių paslaugų maksimalių dydžių, todėl iš apelianto priteistina pareiškėjai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens A. S. ((duomenys neskelbtini)) 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Minaras“ (juridinio asmens kodas 304693708).
Teisėja Neringa Švedienė