Pranešėjas P. Jaržemskis Civilinė
byla Nr. 2S-157-56/2011
Teisėja I. Kasimovas
Teisminio proceso Nr. 2-02-310282-2010-3
Proc.
sprendimo kategorijos:110.1;121.14;
121.18;122.4

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. balandžio 18
d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko ir pranešėjo Petro Jaržemskio,
kolegijos
teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Marijono Greičiaus,
rašytinio
proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. atskirąjį skundą dėl
Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. nutarties, kuria
taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje bloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovams A. M. ir L. M. bei G. M. dėl praleisto termino atnaujinimo.
Kolegija,
išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas J. S. su ieškiniu kreipėsi į
teismą ir prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. rugsėjo 23 d. dovanojimo
sutartį, kuria atsakovai A. M. ir
L. M. padovanojo butą
esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsakovui G. M.; taikyti restituciją ir dovanotą butą
grąžinti atsakovų A. M. ir L. M. nuosavybėn, taikyti
laikinąsias apsaugos priemones buto esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje,
areštą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad
atsakovas A. M. 2009 m.
rugpjūčio 10 d. išdavė A. B. paprastąjį
neprotestuotiną vekselį 102 000 Lt sumai, kurią įsipareigojo apmokėti iki 2010
m. vasario 10 d. 2010 m. vasario 5 d. buvo padarytas indosamentas, pagal kurį
atsakovo A. M. prievolė
sumokėti 102 000 Lt perėjo ieškovui. 2010 m. rugsėjo 23 d. dovanojimo sutartimi
atsakovai padovanojo jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą
esantį (duomenys neskelbtini), Vilnuje, savo sūnui G. M. Kadangi sudarytas sandoris pažeidė ieškovo
kaip kreditoriaus teises, nes atsakovai padovanoję butą tapo nemokūs, prašė
sudarytą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia bei taikyti restituciją.
II. Pirmosios
instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto
2-o apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovo prašymas
patenkintas. Areštuotas atsakovui G.
M. nuosavybės teise priklausantis butas esantis (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu.
Teismas
pažymėjo, kad ieškovo ieškinyje yra išdėstytas reikalavimas pripažinti
negaliojančia buto dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją, todėl teismo
vertinimu netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir esant galimybei realizuoti
turtą buvo akivaizdu, kad laikinosios apsaugos priemonės byloje taikytinos.
III. Atskirojo
skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Ieškovas A. M. atskiruoju skundu prašo
nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nurodo, kad
ieškinyje nurodomos aplinkybės visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, nes
2009 m. rugpjūčio 10 d. atsakovas jokio vekselio A. B. neišdavė. Nurodytą dieną notarų biure buvo
pasirašinėjama buto esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo
sutartis ir tarp visų reikalingų dokumentų buvo įdėtas vekselis, kurį
atsakovas nieko nežinodamas pasirašė. Nei notaras, nei jo padėjėja dokumentų
pasirašymo metu neaiškino kiekvieno pasirašyto dokumento svarbos, nedalyvavo
juos pasirašant. Kadangi atsakovas tą dieną buvo pagiringas ir patirties dėl
sandorių sudarymo neturi jis pasirašė visur kur liepė A. B.. Visi pinigai buvo sumokėti sutarties
pasirašymo metu. Atsakovas tik gavęs 2010 m. vasario 11 d. A. B. ir J. S. pranešimus suprato, jog buvo apgautas, nes
jokio vekselio nepasirašė, todėl po pranešimų gavimo atsakovas kreipėsi į
prokuratūrą, kuri pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl A. B. ir J. G. veiksmų, šioje byloje atsakovas pripažintas
nukentėjusiuoju. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas padarė nepagrįstą
išvadą, jog butas esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bus
realizuotas, nes jame be sūnaus G. M.
gyvena ir ieškovas su atsakove, todėl žinodamas vekselio išdavimo
pasekmes atsakovas jau seniai galėjo butą perleisti tretiesiems asmenims. Be
to, teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones turėjo apie tai pranešti
atsakovui, tačiau to nepadarydamas pažeidė Civilinio proceso kodekso 148
straipsnio nuostatas.
Ieškovas J. S. atsiliepime į
atskirąjį skundą prašė jį atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad
pareikšto reikalavimo suma yra didelė, todėl atsižvelgiant į atsakovų turtinę
padėtį gali susiklostyti situacija, jog butą perleidus tretiesiems asmenims
teismo sprendimo vykdmas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.
Tretysis
asmuo A. B. atsiliepime
į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad
teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nevertina
ieškinio pagrįstumo, todėl esant prielaidoms jog teismo sprendimo įvykdymas
gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos
priemones būtinas teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Atsakovo argumentas,
jog teismas apie laikinųjų apsaugos priemonių klausimo svarstymą jam nepranešė
nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamąją teismo nutartį.
Atskiriesiems
skundams nagrinėti taikytinos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės
instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija
išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į
atskirąjį skundą teisinius argumentus, konstatuoja, kad skundžiamoji pirmos
instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl jos naikinti atskirajame
skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).
Civilinio proceso
kodekso 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar
ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo
patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų
pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos
teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą
ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl
subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias
apsaugos priemones. Sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1
dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali
imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos
priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma
greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti
nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Spręsdamas laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo,
o į bylą pateiktus įrodymus vertina tik ta apimtimi, kurį yra būtina
sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo klausimą.
Byloje nustatyta, kad
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia 2009 m. rugsėjo
23 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovai A. M. ir L. M. padovanojo butą esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje,
atsakovui G. M., taikyti
restituciją bei laikinąsias apsaugos priemones, siekiant išvengti buto esančio
(duomenys neskelbtini), Vilniuje, galimo perleidimo tretiesiems asmenims, nes tarp
šalių kilo ginčas dėl atsakovo ieškovui išduoto paprasto neprotestuotino
vekselio 102 000 Lt sumai, t.y turtnis ginčas dėl didelės pinigų sumos
priteisimo. Ieškovas siekdamas užsitikrinti tinkamą teismo sprendimo įvykdymą
prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buto esančio (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, areštą. Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. spalio
12 d. nutartimi ieškovo prašymas patenkintas.
Nesutikdamas su su
taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovas atskirajame skunde
nurodo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės visiškai neatitinka faktinių
aplinkybių, nes atsakovas jokio vekselio 102 000 Lt sumai neišdavė, nes būdamas
pagiringas vykdant buto esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje,
pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą neapsižiūrėjęs pasirašė tarp kitų
dokumentų įdėtą vekselį tik gavęs 2010 m. vasario 11 d. A. B. ir J. S. pranešimus suprato, jog buvo apgautas.
Sužinojęs apie apgavystę atsakovas kreipėsi į prokuratūra, kuri pagal atsakovo
pareiškimą pradėjo ikiteisminį tyrimą bei atsakovą pripažino nukentėjusiuoju.
Be to teismas neįvertino aplinkybės, jog areštuotas butas negali būti
perleistas tretiesiems asmenims, kadangi be sūnaus jame gyvena atsakovai.
Teismas taip pat pažeidė Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio nuostatas,
nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė nepranešęs apie tai
atsakovui. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad taikydamas Civilinio proceso kodekso 145 straipsnyje numatytas
laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje
neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka
įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad
egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje
suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas
tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2005
m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
2-127/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006), nes didelė reikalavimo suma
gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos
apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-782/2007).
Nagrinėjamoje byloje
ginčas kilo dėl atsakovo išduoto paprastojo neprotestuotino vekselio 102 000 Lt
sumai, kuri teisėjų kolegijos vertinimu fiziniam asmeniniui laikytina didele ir
nežinant atsakovo turtinės – finansinės padėties sudaro pagrindą taikyti
laikinąsias apsaugos priemones. Be to pastebėtina ir tai, jog atsakovas A. M. 2009 m. rugpjūčio 10 d.
išdavė A. B. paprastąjį
neprotestuotiną vekselį 102 000 Lt sumai, kurią įsipareigojo apmokėti iki 2010
m. vasario 10 d., o 2010 m. rugsėjo 23 d. dovanojimo sutartimi jam ir
sutuoktinei bendrosios nuosavybės teise priklausantį butą perleido savo sūnui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas žinodamas apie pasirašytą vekselį ir iš
jo kylančią prievolę atsiskaityti perleisdamas butą esantį R. Jankausko 13-74,
Vilniuje, savo sūnui, galimai siekė apsunkinti galimą skolos išieškojimą iš
atsakovo, tuo pačiu apsunkinant ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo
įvykdymą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju siekiant
užtikrinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą pirmos
instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones –
buto esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, areštą. Kaip jau minėta teismas
vertindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nevertina ieškinio
pagrįstumo, o įrodymus vertina tik ta apimtimi, kuri yra būtina išspręsti
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl šiuo atveju teisiškai
nereikšmingi atsakovo argumentai dėl paprastojo neprotestuotino vekselio
pasirašymo aplinkybių, bei dėl atsakovo galimai neteisėtų veiksmų pradėto
ikiteisimui tyrimo, todėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas
nevertina ir dėl jų nepasisako. Laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo nepagrįstumą ir neteisėtumą atsakovas ginčija ir tuo pagrindu, kad jam
nebuvo pranešta apie prašymo
taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą (CPK 148 str. 1 d.).
Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos
netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo
galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė
būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Tokią savo teisę apeliantas
realizavo. Teisėjų kolegija daro išvadą,
kad atsižvelgiant į tai, jog buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, vien tik nepranešimas atsakovui apie laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą šiuo atveju neturėjo įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui,
todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 328 str., 329 str. 1 d., 338 str.).
Nurodytais argumentais
atskirasis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos CPK 337 str. 1 p., kolegija
n u t a r ė:
Vilniaus miesto 2-o
apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr.
2-12884-592/2010 palikti nepakeistą, o atsakovo A. M. atskirąjį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Petras
Jaržemskis
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė
Marijonas Greičius