Administracinė byla Nr. A502-99/2011
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.1; 15.2.2;
15.2.3.1; 15.2.3.2
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. sausio 13 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti
iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo
(kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
sekretoriaujant
Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant
apeliantės A. S. (buvusi R.) atstovui advokatui Anatolijui Burinskui, atsakovo
Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio
ministerijos įgaliotam asmeniui Daivai Radzevičiūtei,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo A. S. (buvusi R.)
apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m.
balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai
Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos
prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretieji
suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl turtinės ir neturtinės žalos
atlyginimo priteisimo.
Išplėstinė
teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
A. S. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) su
skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą
prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities
viršininko administracijos (toliau – ir VAVA), priteisti 258 620 Lt turtinės
žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde nurodė, kad 2001 m. birželio 25 d. VAVA sprendimais Nr. 01-1443
ir Nr. 01-1444 jai ir B. R. buvo perduoti nuosavybėn du
žemės sklypai individualiai statybai. Teigė, kad tokiu būdu jos tapo teisėtomis
šių žemės sklypų savininkėmis ir juos pardavė. Pažymėjo, jog Nacionalinė žemės
tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) ir Vilniaus apygardos
prokuratūra, gindamos viešąjį interesą, pateikė ieškinį dėl pirmiau minėtų VAVA
sprendimų pripažinimo negaliojančiais, kurį išnagrinėjęs Vilniaus miesto 1
apylinkės teismas iš dalies tenkino, t. y. panaikino minėtus VAVA sprendimus
ir, pritaikius restituciją, priteisė iš jos 144 000 Lt sumą. Aukštesnės
instancijos teismai pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Vertino, jog nagrinėjamu atveju restitucija jai negalėjo būti taikoma, nes
civilinėje byloje nebuvo konstatuota, kad būtų padariusi kokius nors
pažeidimus, todėl ji buvo sąžininga įgijėja. Pabrėžė, jog dėl neteisėtų
valstybės institucijų veiksmų atkuriant nuosavybės teises ji patyrė didelę
turtinę ir neturtinę žalą. Paaiškino, kad neturtinės žalos atsiradimą nulėmė tai,
kad, panaikinus pirmiau minėtus VAVA sprendimus, ji buvo įpareigota atlyginti
žalą, kurios dydis smarkiai viršijo pajamas, gautas pardavus žemės sklypus. Be
to, bylinėjimasis truko šešerius metus, kurio metu ji patyrė dvasinius,
emocinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo
jos reputacija. Teigė, jog ji ir B. R., kai bus pradėtas
vykdymo procesas civilinėje byloje, patirs žalą, kadangi už parduotus žemės
sklypus kiekviena iš jų gavo po 25 000 Lt, taigi kiekviena iš jų dėl neteisėtų
valstybės institucijų veiksmų patirs po 119 000 Lt turtinės žalos. Pažymėjo,
kad skundą reiškia ir B. R. vardu (1 t. b. l. 3 – 5, 10 -
12).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VAVA atsiliepime į pareiškėjos
skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog šiuo metu negali tiksliai nustatyti, kokios vertės žemės sklypo
dalis bus perduota pareiškėjai, taigi nėra galimybės nustatyti pareiškėjos
būsimos turtinės žalos dydį, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 3 dalimi, būsimos turtinės
žalos įvertinimas gali būti atidėtas iki pareiškėjai bus neatlygintinai
nuosavybėn perduota dalis naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai
paskirčiai, įpareigojant atsakovą užtikrinti žalos atlyginimą. Pažymėjo, jog
šioje byloje taikytina CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostata, suteikianti
galimybę skolininkui (Lietuvos valstybei) būti atleistam nuo civilinės
atsakomybės, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius (A.
R.), o šiuo atveju pareiškėjos kaltė pasireiškė neatsargumu, t. y. ji
nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kad suvoktų, jog pagal 2001 m. sausio
26 d. nuosavybės teisių perleidimo sutartį ji ir jos atstovautoji B. R. negalėjo įgyti teisių daugiau nei turėjo V. P. O.. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja reikalauja
priteisti ir neturtinę žalą, tačiau nenurodo tam jokio pagrindo, be to,
nepateikė įrodymų, kad turi teisę reikalauti jos naudai priteisti ir jos tetos B. R. vardu reikalaujamą sumą – 179 310 Lt (1 t. b. l.
53 – 56).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos
skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad
teisėtai nustatytos restitucijos taikymu nedaroma turtinė žala asmeniui, todėl
nėra ir pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, remdamasis civilinės bylos duomenimis, konstatavo, jog apie tai, kad
nuosavybės teisės pareiškėjai ir B. R. buvo atkuriamos
pažeidžiant imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas)
normas, jos turėjo žinoti, taip pat jos turėjo žinoti, jog tokiu atveju gali
kilti atitinkamos pasekmės. Pažymėjo, jog pagal Civilinio proceso kodekso (toliau
– ir CPK) 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidas apmoka byloje pralaimėjusi šalis,
todėl iš pareiškėjos priteistas žyminis mokestis bei išlaidos advokato pagalbai
amokėti negali būti laikomos turtine žala. Nurodo, jog, vadovaujantis CK 6.250
straipsnio 2 dalimi, neturtinės žalos atlyginimui nėra teisinio pagrindo, nes
tokios žalos atlyginimo nenumato nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavę teisės
aktai (1 t. b. l. 62 – 66).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė
atsiliepimu prašė skundą atmesti palaikydama VAVA poziciją, išdėstytą
atsiliepime į skundą, ir paaiškino, kad ji 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr.
932 atstovauti Lietuvos valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal
įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, yra įgaliojusi valstybės
institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių
pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado
žala. Akcentavo, jog Vyriausybė neatliko neteisėtų veiksmų (neveikimo), dėl
kurių pareiškėja būtų galėjusi patirti žalą, todėl šioje byloje Vyriausybė nėra
tinkamas atsakovas (1 t. b. l. 159 – 160).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės
administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka.
Atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu buvo
konstatuota, kad pareiškėja ir B. R. turi teisę
pakartotinai kreiptis į VAVA dėl naujo žemės sklypo suteikimo. Laikėsi
pozicijos, jog, kol nebus priimtas atitinkamas VAVA sprendimas, nėra aišku, ar
pareiškėja ir B. R. apskritai patirs turtinę žalą, o jei
ir patirs, neaišku, ar ji bus tokio dydžio kaip nurodyta skunde. Be to,
pareiškėja nepagrindė reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydžio,
nenurodė, kokia forma jai neturtinė žala pasireiškė, kokių būtent nepatogumų
jai atsirado, kokių praradimų pareiškėja patyrė. Atkreipė dėmesį į tai, kad
pareiškėja skundą reiškia ir B. R. vardu, nors į bylą
nebuvo pateiktas joks dokumentas, suteikiantis teisę pareiškėjai atstovauti B. R. interesams (1 t. b. l. 57 – 59).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių
inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) atsiliepime į pareiškėjos
skundą nurodė, kad su skundu nesutinka. Paaiškino, kad civilinėje byloje buvo
konstatuota, jog pareiškėja neprarado teisės atkurti nuosavybės teises ir jog
jos padėtis valstybės atžvilgiu negali nesąžiningai ar nepagrįstai bei
neproporcingai pablogėti, tačiau ši procedūra turi būti vykdoma laikantis
įstatymuose nustatytos tvarkos. Vertino, kad dėl to pareiškėja nepatirs
turtinės žalos. Be to, ji savo veiksmais prisidėjo prie turtinės žalos
atsiradimo (1 t. b. l. 141 – 143).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m.
balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios
instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja nėra įgaliota atstovauti savo
tetai B. R., todėl nagrinėja tik A. R. keliamus
reikalavimus. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos
(toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnio 2 dalimi, 58 straipsnio 2 dalimi akcentavo, jog iš
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje
byloje Nr. 2-601-101/2006 bei apeliacinės instancijos ir kasacinės instancijos
teismų nutarčių matyti, kad VAVA ir pareiškėja buvo minėtos civilinės bylos
proceso šalys, ir padarė išvadą, jog tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje
yra Lietuvos valstybė, atstovaujama VAVA, kadangi tik jos priimti sprendimai ir
atlikti veiksmai sukelia pareiškėjai teisines pasekmes. Vertino, kad
pareiškėjos argumentai, jog šioje byloje atsakovais turėtų būti Vyriausybė,
NŽT, o trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti Vilniaus miesto
savivaldybės administracija ir Vilniaus apskrities VMI, atmestini, kadangi šios
institucijos jokių veiksmų perduodant žemės sklypą pareiškėjos nuosavybėn
neatliko, taigi dėl jų veiksmų pareiškėjai turtinė ar neturtinė žala atsirasti
negalėjo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioms institucijos yra
nepagrįsti.
Teismas nurodė, jog sprendžiant pareiškėjos skundo
pagrįstumo klausimą, neužtenka nustatyti, kad VAVA arba jos pareigūnai
neteisėtai veikė arba neveikė, nes būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas
arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą. Byloje
nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d.
sprendime nustatė neteisėtus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir VAVA
veiksmus bei panaikino Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. birželio 13
d. pažymas Nr. 650 ir 651 bei VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimus Nr.
01-1443 ir Nr. 01-1444, kuriais pareiškėjai ir B. R. buvo
neatlygintinai nuosavybėn perduoti individualūs žemės sklypai namų statybai.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nustatė, kad, atkuriant nuosavybės teises
pareiškėjai ir jos tetai, buvo pažeisti Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d.
nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau –
ir Atkūrimo tvarka) 3, 12, 37 ir 106 punktų reikalavimai, taip pat Atkūrimo
įstatymo 1 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10
straipsnis. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Atsižvelgęs į
tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl valstybės
institucijos, t. y. VAVA, neteisėtų veiksmų buvo priimti neteisėti ir
nepagrįsti 2001 m. birželio 25 d. sprendimai, kuriuos priimant buvo
remiamasi neteisėtai išduotomis 2001 m. birželio 13 d. pažymomis,
patvirtinančiomis pareiškėjos nuosavybės teises į buvusio savininko V. O. valdytą žemę.
Vilniaus apygardos administracinis teismas akcentavo,
kad pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka pretenduoja atkurti nuosavybės teises
į V. O. priklausiusią žemę, šiuo atveju neaišku, kokios
vertės žemės sklypai bus perduoti pareiškėjai pagal nuosavybės teisių atkūrimo
į V. O. priklausiusią žemę perleidimo sutartis.
Atsižvelgęs į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra dar nėra baigta,
padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodomas turtinės žalos dydis nėra pagrįstas.
Pažymėjo, jog, taikant restituciją, buvo remiamasi valstybės įmonės Registrų
centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto administravimo skyriaus 2004 m.
birželio 11 d. pažyma, ir nurodė, kad 144 000 Lt suma yra mažiausia parduotų
žemės sklypų vertė jų perdavimo tretiesiems asmenims metu. Teismas pabrėžė, jog
A. R., pasinaudodama viešosios atsakomybės institutu (CK
6.271 str.), iš esmės siekia, kad valstybė jai kaip turtinę žalą grąžintų ir
tas pinigų sumas, kurias ji, pagal teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.
2-601-101/2006, turi sumokėti į valstybės biudžetą kaip kompensaciją už
neteisėtai neatlygintinai nuosavybėn gautus žemės sklypus (neįskaitant iš jų
pardavimo gautų sumų), kas prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo
principams. Pažymėjo, jog pareiškėjos nurodomos išlaidos, kurias ji patirs
vykdydama teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2-601-101/2006, žalai
nepriskirtinos, o nesant civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos –
žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Teismas taip pat
akcentavo, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas CK 6.249 straipsnio 1
dalies prasme pripažinti, kad pareiškėja patyrė atitinkamo dydžio žalą, jos
priteisimas nebūtų galimas dėl civilinėje byloje nustatytų faktų, t. y.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, jog pačios pareiškėjos veiksmai
nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo akivaizdžiai neteisėti. Konstatavus,
jog tiek pareiškėja, tiek VAVA veikė neteisėtai, teismui atsiranda teisė
taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas ir reikalavimą dėl žalos
atlyginimo, net ir tuo atveju, jei yra nustatomos visos trys viešosios
atsakomybės (būtinosios sąlygos (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.), atmesti (1 t. b.
l. 165 – 171).
III.
A. S. (buvusi R.) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam
teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują
sprendimą - jos reikalavimus tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo
sprendimas neteisėtas ir tai grindžia šiais argumentais:
1)
pirmosios instancijos teismas atsisakė atidėti teismo posėdį, nors ji nesutiko
nagrinėti bylą jos atstovui nedalyvaujant, o šiuo klausimu nebuvo priimtas joks
sprendimas. Mano, jog taip buvo pažeista jos procesinė teisė turėti atstovą bei
teisė susipažinti su visa bylos medžiaga, kadangi byloje nebuvo dokumentų,
lėmusių bylos atnaujinimą;
2)
pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, nes ėmė
įrodinėti tas aplinkybes, kurios buvo nustatytos civilinėje byloje Nr.
2-601-101/2006, ir, priešingai nei bendrosios kompetencijos teismai, nustatė,
jog, atkuriant nuosavybės teises, neteisėtai veikė ne tik VAVA, bet ir
pareiškėja, be to, nepagrįsdamas tokios išvados jokiais įrodymais. Pažymi, jog
visi teismai pripažino ją sąžininga įgijėja;
3)
pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246, 6.247 ir
6.249 straipsnius, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimu, nusistovėjusia teismų
praktika;
4)
valstybė yra nuosavybės teisės subjektas, ji yra visuomenės organizacija, kuri
vykdydama savo funkcijas turi veikti visos visuomenės interesais, todėl šioje
byloje Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, yra
tinkamas atsakovas byloje, o teismo priešingi išaiškinimai nepagrįsti ir
neteisėti;
5)
pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neįrodė jai
padarytos turtinės žalos dydžio. Pažymi, jog jeigu VAVA sprendimai būtų
teisėti, tai 144 000 Lt sumos jai nereikėtų mokėti, taigi jai padaryta žala
pilnai įrodyta, kaip ir jos turėtos teismo išlaidos. Dėl neturtinės žalos
pabrėžia, jog savo dvasinius išgyvenimus dėl teismo proceso, panaikinant VAVA
sprendimus, trukusio 7 metus, įvertina savo ir B. R. atžvilgiu
100 000 Lt suma (1 t. b. l. 175 – 177).
Atsakovo
Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į
apeliacinį skundą pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju Vyriausybė nėra tinkamas
atsakovas byloje (1 t. b l. 181 – 182).
Atsakovo
Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį
atmesti kaip nepagrįstą. Remdamasi ABTĮ 49 straipsnio 1 dalimi, 53 straipsnio 3
dalimi teigia, jog pareiškėja savo teisę naudotis advokato pagalba turėtų
įgyvendinti taip, kad dėl jo veiksmų nebūtų vilkinamas bylos nagrinėjamas.
Nagrinėjamu atveju A. R. atstovas neatvyko į teismo
posėdį, kadangi dalyvavo kitoje byloje, taigi pareiškėja veikė nerūpestingai ir
dėl savo kaltės netinkamai realizavo savo teisę, numatytą ABTĮ 49 straipsnio 1
dalyje. Be to, ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nenumatytas bylos nagrinėjimo
atidėjimo pagrindas – šalies atstovo neatvykimas. Daro išvadą, jog pareiškėjos
teiginys, kad buvo pažeistos jos procesinės teisės, yra nepagrįstas. Mano, kad
pareiškėja nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai
taikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi pirmosios instancijos
teismas nerinko naujų įrodymų, susijusių su VAVA sprendimų pripažinimu
neteisėtais. Be to, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai
nurodoma, kad pareiškėjos ir VAVA specialistų veiksmų neteisėtumas buvo
nustatytas ir patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 5 d.
nutartimi. Laikosi pozicijos, kad pareiškėja restitucijos taikymą nepagrįstai
vertina kaip jai padarytą turtinę žalą, o dėl reikalavimo priteisti neturtinės
žalos atlyginimą pažymi, jog palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į
skundą (1 t. b. l. 183 – 185).
Trečiasis
suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI atsiliepime į apeliacinį skundą
nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka iš esmės palaikydama Vilniaus
apygardos administracinio teismo sprendimo motyvus (1 t. b. l. 186 – 187).
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t
a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmiausia pasakytina, jog tiek iš skundo, tiek iš jo
patikslinimo argumentacijos matyti, jog A. S. (buvusi R.) manė jį
reiškusi tiek savo, tiek ir B. R. vardu bei atitinkamai
formulavo skundo reikalavimus, t. y. prašė priteisti turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimo sumas, kurias jos abi patyrė (1 t. b. l. 4, 11). Kaip
teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. S. (buvusi R.) jokių
įgaliojimų atstovauti B. R. nepateikė, todėl šiuo atveju
nagrinėtini tik pastarąją liečiantys apeliacinio skundo reikalavimai, kas
atitinkamai lemia ir prašomų priteisti sumų sumažėjimą, t. y. jos prašomą
priteisti turtinės žalos atlyginimą sudarytų 119 000 Lt ir jai priteistas
sumokėti į valstybės biudžetą žyminis mokestis (3880 Lt) bei pačios sumokėti
žyminiai mokesčiai už apeliacinį ir kasacinį skundus, taip pat atstovavimo
išlaidos, o neturtinės žalos atlyginimą – 50 000 Lt. Dėl A. S.
(buvusi R.)
teiginių, liečiančių tinkamus atsakovus byloje, pasakytina, jog iš skundo ir jo
patikslinimo aiškiai matyti, iš kurios institucijos veiksmų apeliantė kildina
žalą, todėl teisėjų kolegija palaiko šiuo aspektu išdėstytus pirmosios
instancijos teismo sprendimo motyvus (t. y. tinkamas atsakovas byloje pagal tuo
metu galiojusius teisės aktus buvo Lietuvos valstybė, atstovaujama VAVA) ir jų
nebekartoja, be to, byloje proceso šalys buvo paliktos tokios, kokių pageidavo
pati pareiškėja, taigi šis apeliantės argumentas teisiškai nereikšmingas. Šiuo atveju
pridurtina, jog Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių
įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi nuo
2010 m. liepos 1 d. panaikintos apskričių viršininkų ir jų pavaduotojų
pareigybės, likviduotos apskričių viršininkų administracijos. Pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr.248 „Dėl apskričių
viršininkų administracijų likvidavimo“ 5 punktą nagrinėjamo ginčo atveju
valstybei atstovauja NŽT (kaip VAVA teisių perėmėja). Taigi byloje atsakovo
Lietuvos valstybės atstovo VAVA – nebeliko, tačiau tai ginčo esmės ir pobūdžio
nekeičia.
Faktinės
bylos aplinkybės.
Byloje
nustatyta (ir ginčo dėl to nėra), jog VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimu
Nr. 01- 1444 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei A. R.“ atkūrė A. R. nuosavybės teises į
žemę perduodant jai nuosavybėn naują 0,09 ha žemės sklypą individualiai
statybai (duomenys neskelbtini), sklypo Nr.26A, Vilniuje (administracinė
byla Nr.I-24-14/2008 (toliau – ten pat) 1 t. b. l. 188 – 189). A.
R. minėtą žemės sklypą 2001 m. liepos 24 d. pardavė už 25 000 Lt.
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas valstybės interesus, su
ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą prašydamas be kita ko
pripažinti negaliojančiu VAVA 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1444 bei
priteisti iš A. R. 144 000 Lt į valstybės biudžetą.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu
ieškinį tenkino iš dalies, t. y. (be kita ko) pripažino VAVA 2001 m.
birželio 25 d. sprendimą Nr. 01- 1444 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo
pilietei A. R.“ negaliojančiu bei priteisė iš A. R. į valstybės biudžetą 144 000 Lt taikant
restituciją ir 3880 Lt žyminio mokesčio (1 t. b. l. 16 - 28). A.
R. apskundus minėtą sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šis 2006 m.
birželio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. vasario 20
d. sprendimą paliko nepakeistą (ten pat 1 t. b. l. 4 – 16). A.
R., nesutikdama ir su Vilniaus apygardos teismo nutartimi, pateikė kasacinį
skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio
5 d. nutartimi jo netenkino ir paliko žemesnės instancijos teismų sprendimus
nepakeistus (ten pat 1 t. b. l. 133 – 141).
Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.
Apeliantė
ginčija priimtą sprendimą tiek dėl procesinės, tiek ir dėl materialinės teisės
normų pažeidimo. Pirmuoju aspektu ji teigia, jog pirmosios instancijos teismas,
nepriimdamas jokio procesinio sprendimo, atsisakė atidėti teismo posėdį, nors
ji su tuo nesutiko, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
nutartimi kaip bylos atnaujinimo pagrindu, tačiau byloje tokio dokumento nėra,
taip pažeidžiant jos procesinę teisę turėti atstovą bei susipažinti su visa
bylos medžiaga.
Nagrinėjamu
aspektu pasakytina, jog ABTĮ 82 strapsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jei kas nors
iš šalių (jų atstovų) neatvyksta į teismo posėdį, teismo posėdžio sekretorius
informuoja, ar jiems buvo tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką, o
teismas nusprendžia, ar galima be jų nagrinėti bylą. Pažymėtina, jog A. S. (buvusi R.) administracinėje byloje buvo atstovaujama advokato
Anatolijaus Burinsko (1 t. b. l. 15, 98 - 99, 132 – 134). Iš pirmosios
instancijos teismo 2009 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolo matyti, jog į
bylos nagrinėjimą šiam neatvykus (apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta
tinkamai), buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės nagrinėti bylą advokatui
nedalyvaujant ir nutarta bylą nagrinėti iš esmės (1 t. b. l. 162). ABTĮ 105
straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog išsprendęs nesudėtingus klausimus, teismas
gali priimti nutartį pasitaręs vietoje, neišeidamas į pasitarimų kambarį, tokia
nutartis įrašoma į teismo posėdžio protokolą. Taigi matyti, jog šiuo klausimu
priimta protokolinė nutartis, todėl apeliantės tvirtinimas, kad dėl prašymo
atidėti teismo posėdį nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas – visiškai
nepagrįstas. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog
pirmosios instancijos teismas tokią savo poziciją (t. y. nagrinėti bylą iš
esmės) privalėjo motyvuoti (ABTĮ 106 str. 2 d.), tačiau toks trūkumas
nesudaro pagrindo teigti, jog A. S. (buvusi R.) teisė turėti atstovą (ABTĮ 49
str. 1 d.) buvo pažeista. Pažymėtina, jog teisme reikšdama prašymą atidėti
bylos nagrinėjimą, A. S. (buvusi R.) jį motyvavo tik tuo, jog
advokatas tuo pačiu metu turėjo dalyvauti kitame teismo posėdyje. Iš advokato
pateikto prašymo matyti, jog prioritetą atstovauti jis teikė fiziniam asmeniui
baudžiamojoje byloje (1 t. b. l. 147). Advokatą pasirinko pati pareiškėja,
todėl ir iš tokio pasirinkimo kylančios pasekmės tenka jai pačiai. ABTĮ 78
straipsnio 3 dalis numato, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo
posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis
bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, o ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis įtvirtina,
jog teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko
vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima
nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais
reikiamais atvejais. Advokatas – nėra proceso šalis (ABTĮ 48 str. 2 d.),
būtinumas išreikalauti įrodymus byloje nebuvo iškilęs, jokios kitos priežasties
bylą atidėti nebuvo, taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai
administracinę bylą iš esmės išnagrinėjo 2009 m. balandžio 14 d. teismo
posėdyje.
Apeliantė
taip pat nepagrįstai teigia, jog byloje nėra Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo nutarties, kuri buvo pagrindas sustabdytą bylą
atnaujinti. Iš bylos medžiagos matyti, jog administracinės bylos nagrinėjimas
buvo sustabdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 14
d. nutartimi iki tol, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
išnagrinės administracinę bylą Nr.I-24-38/2008 (1 t. b. l. 135 – 136). Minėta
byla buvo išnagrinėta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus
2009 m. kovo 2 d. nutartį, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas
2009 m. kovo 25 d. nutartimi administracinės bylos Nr.I-90-331/2009 nagrinėjimą
atnaujino kartu nutardamas prie bylos prijungti administracinę bylą
Nr.I-24-38/2008 (1 t. b. l. 145). 2009 m. kovo 25 d. nutartis buvo A. S. (buvusi R.) ir jos atstovui 2009 m. kovo 30 d. išsiųsta (1 t.
b. l. 146), taigi iš čia aiškiai matyti, jog apie tai, kad bylos medžiagoje yra
ir paminėtos prijungtos bylos dokumentai (tame tarpe ir Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis), apeliantė žinojo. Taip pat
pastebėtina, jog jokių kliūčių susipažinti su visa bylos medžiaga iki 2009 m.
balandžio 14 d. vykusio teismo posėdžio nenustatyta, prijungta administracinė
byla teismo posėdyje buvo pagarsinta (1 t. b. l. 163), todėl teisėjų kolegija
daro išvadą, kad A. S. (buvusi R.) teisė susipažinti su visa
bylos medžiaga pažeista nebuvo.
Dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą pasakytina, jog apeliantė
teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs jos skundą, netinkamai
aiškino ir taikė CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsnius, nesivadovavo Lietuvos
Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m.
spalio 30 d. nutarimu, nusistovėjusia teismų praktika.
Apeliantė turtinę žalą, kuri šiuo atveju susideda iš 119 000 Lt
(skirtumas tarp priteistos civilinėje bylos sumos ir gautos sumos pardavus
sklypą) bei bylinėjimosi išlaidų civiliniame procese sumos, kildina iš VAVA
neteisėtų veiksmų, dėl kurių institucijos priimtas 2001 m. birželio 25 d.
sprendimas Nr. 01- 1444 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei A. R.“ panaikintas ir apeliantės atžvilgiu taikyta
restitucija, ji buvo įtraukta į teisminius procesus.
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog šioje byloje sprendžiamas
klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuomet ji padaroma
valstybės institucijų ar jų darbuotojų veiksmais ar neveikimu viešojo
administravimo srityje, ir ką reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Viešoji
atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar
neveikimui, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir
žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas
privalo įrodyti pareiškėja (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p.,
53 str. 2 d.), ir kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė
atsakomybė negali būti taikoma.
Kaip jau buvo minėta, VAVA veiksmų neteisėtumas atkuriant A. R. nuosavybės teises konstatuotas įsiteisėjusiais teismų
sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, taigi neteisėti veiksmai CK
6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo nebeįrodinėjami. Atsižvelgiant į
tai, šioje byloje tirtina, ar yra kitos dvi būtinos sąlygos: žala ir
priežastinis ryšis tarp žalos bei neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, jog tai, kad
panaikinus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pritaikyta
restitucija, neatima teisės reikalauti žalos, jeigu tokios atsirado dėl
panaikinto sandorio, iš atsakingų už šią žalą asmenų. Taigi, visų pirma
nustatytina, ar tokia žala atsirado.
CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto
netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat
negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
Šiuo atveju sprendžiant, ar apeliantės išlaidos, kurias ji patirs (ir jau
patiria – 2 t. b. l. 19) vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą civilinėje
byloje Nr.2-601-101/2006, gali būti laikoma turtine žala, būtina įvertinti
visas bylai reikšmingas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas restitucijos paskirtį,
teisingai nurodė, jog restitucija yra šalių grąžinimas į status quo, o
nagrinėjamu atveju yra reikšminga aplinkybė, kad teismui civilinėje byloje Nr.
2-601-101/2006 pritaikius restituciją ir ekvivalento pinigais įpareigojus
pareiškėją grąžinti valstybei turtą, kurį ji atkuriant nuosavybės teises į žemę
buvo įgijusi iš valstybės neatlygintinai nuosavybėn neteisėtai, pareiškėja
teisės atkurti nuosavybės teises prasme buvo grąžinta į padėtį, buvusią iki
neteisėto šių žemės sklypų įgijimo. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog apeliantė
administracinėje byloje vėlgi kelia klausimus (dėl jos pripažinimo sąžininga ir
teisėta įgyjėja ir pan.), kurie iš esmės išspręsti įsiteisėjusiais procesiniais
sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 sprendžiant dėl sprendimų,
kuriais atkurtos nuosavybės teisės, pripažinimo negaliojančiais ir dėl to
kilusių teisinių pasekmių taikymo bei pripažinta, jog apeliantės atžvilgiu
taikyta teisinga restitucija, todėl nustatytų faktų (kaip ir iš apeliantės
priteistų sumų dydžio restitucijos įvykdymui) išplėstinė teisėjų kolegija
nebevertina. Taigi, remdamasi išdėstytais argumentais bei iš dalies palaikydama
pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvaciją, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjos nurodytos
išlaidos, kurias ji patirs vykdydama teismo sprendimą civilinėje byloje
Nr. 2-601-101/2006 ir pritaikius restituciją ekvivalento pinigais
kompensuos valstybei už neteisėtai iš jos gautą neatlygintinai nuosavybėn ir po
to parduotą žemės sklypą, žalai (CK 6.249 str. 1 d.) nepriskirtinos. Pažymėtina,
jog tokia pozicija atitinka susiklosčiusią teismų praktiką (žr. Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr.A146-56/2009).
Nenustačius, viešajai atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos – žalos, negali
būti ir trečiojo viešosios atsakomybės elemento - priežastinio ryšio tarp
neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.249 str.), o nesant bent vieno iš
trijų viešosios atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį
negalimas. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali
būti tenkinamas.
Dėl turtinės žalos dalies, kurią, anot apeliantės, sudaro civilinėje
byloje iš jos priteistas 3880 Lt žyminis mokestis bei žyminiai mokesčiai už
apeliacinį ir kasacinį skundus, atstovavimą teisme, pasakytina, jog tai
nelaikytina žala CK 6.249 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog minėto straipsnio
1 ir 4 dalyse, kurios apibrėžia žalos sampratą esant civilinei atskomybei, nėra
nustatyta, kad greta tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius būtų
įskaičiuojamos ir bylinėjimosi išlaidos. Atvirkščiai, pagal CK 6.249 straipsnio
4 dalies 3 punktą į nuostolius taikant civilinę atsakomybę įskaičiuojamos tik
protingos išlaidos, susijusios su pažeistos teisės gynimu ne teismo tvarka.
Taigi, bylinėjimosi išlaidų, kurias šiuo atveju sudaro žyminiai mokesčiai ir atstovavimo
išlaidos, atlyginimas yra civilinio proceso dalis, reglamentuojamas CPK I
dalies VIII skyriuje, bet ne deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK
normomis.
Dėl apeliantės nurodyto Lietuvos Respublikos Konsitucinio Teismo 2008
m. spalio 30 d. nutarimo, kuriuo neva nesivadovavo pirmosios instancijos
teismas, pasakytina, jog jo išaiškinimai dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies
nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nagrinėjamos bylos
kontekste jokios teisinės reikšmės neturi. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu
civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 buvo aiškiai nurodyta ir motyvuota, kodėl
CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos A. R. netaikytinos
(1 t. b. l. 26), o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos
atlyginimo, jokio klausimo dėl daikto išreikalavimo nesprendė, todėl ir minėtu
nutarimu vadovautis neprivalėjo.
Apeliantė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ
58 straipsnio 2 dalies, nes ėmė įrodinėti tas aplinkybes, kurios buvo
nustatytos civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, ir, priešingai nei bendrosios
kompetencijos teismai, nustatė, jog, atkuriant nuosavybės teises, neteisėtai
veikė ne tik VAVA, bet ir pareiškėja. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, jog
faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar
civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines
bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Minėtoje normoje įtvirtintas
sprendimo res judicata pozityvaus efekto pasireiškimas, kuriam
konstatuoti (t. y. pripažinti, jog teismo sprendimas turi prejudicinę reikšmę)
būtina nustatyti, jog: pirma, civilinėje byloje nustatyti faktai buvo
įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; antra, toks faktas yra reikšmingas
abejose bylose; trečia, abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja
tie patys asmenys. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog tiek civilinėje byloje,
tiek šioje byloje dalyvauja tie patys asmenys, civilinėje byloje buvo be kita
ko sprendžiamas klausimas dėl sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, pripažinimo
negaliojančiais ir dėl to kilusių teisinių pasekmių (t. y. restitucijos)
taikymo, kam tinkamai išspręsti buvo sprendžiamas (nustatant grąžintino turto
vertę) ir atsakovų (tame tarpe ir A. R.) nesąžiningumo ir
kaltės klausimas, todėl civilinėje byloje nustatyti faktai dėl pareiškėjos
veiksmų įvertinimo nuosavybės teisių atkūrimo procese šioje byloje iš naujo
nebevertinami. Pažymėtina, jog A. R. savo kasacinį skundą
civilinėje byloje grindė ir turto sąžiningo įgijėjo institutu, nurodė, jog
žemės sklypą įsigijo sąžiningai, o pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš jos
negalėjo būti išreikalautas nekilnojamasis turtas, be to, restitucija turėjo
būti netaikoma, nes jos padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogės (CK 6.145
str. 2 d.). Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio
5 d. nutartyje pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai
išaiškino Atkūrimo įstatymą ir konstatavo, jog atsakovai (tame tarpe ir A. R.) savo teises, nors ir per administracinius valstybės
organus, įgyvendino pažeisdami imperatyviąsias įstatymo normas, tai, kad
nuosavybės teisės buvo atkuriamos pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo
normas, atsakovai (tarp jų ir A. R.) turėjo žinoti. Iš čia
matyti, jog skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime
padaryta analogiška išvada negali būti pripažinta kaip prejudicinių faktų,
nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neigimas ar naujas nustatinėjimas.
Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pažymėtina, jog
apeliantė mano ją patyrusi dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų
atkuriant nuosavybės teises. Skunde pirmosios instancijos teismui ji nurodė,
jog neturtinės žalos atsiradimą nulėmė tai, kad, panaikinus VAVA sprendimą, ji
buvo įpareigota atlyginti žalą, kurios dydis smarkiai viršijo pajamas, gautas
pardavus žemės sklypą, be to, bylinėjimasis, panaikinant VAVA sprendimus, truko
6 metus, kurio metu ji patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, nepatogumus,
emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jos reputacija. Iš esmės analogiškas
neturtinės žalos apraiškas A. S. (buvusi R.) nurodo ir apeliaciniame
skunde.
Pirmiausia dėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovo NŽT atsiliepimo
argumento, jog neturtinės žalos atlyginimui nėra teisinio pagrindo, nes tokios
žalos atlyginimo nenumato nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavę teisės aktai,
pasakytina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19
d. nutarime pažymėjo, kad asmuo pagal Konstituciją
turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais
padarytos žalos atlyginimo ir tada,
kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis
jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją
sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti,
tiesiogiai taikydami Konstituciją
(joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo,
proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų
lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos
nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia
protingumo principu („Valstybės žinios“ 2006 m. rugpjūčio 24 d. Nr.90-3529;
2006 m. gruodžio 16 d. Nr.137 (atitaisymas)).
CK
6.250 straipnio 1 dalis numato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas,
dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija,
pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir
kita, teismo įvertinti pinigais.
Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo
motyvacijos matyti, jog teismas iš esmės pasisakė tik dėl pareiškėjos
reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, o neturtinės žalos nebuvimą
konstatavo tai susiejęs su turtinės žalos nepripažinimu.
Nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog kaip ir turtinės
žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina
nustatyti deliktinės atsakomybės elementus, be to, atkreiptinas dėmesys į tai,
kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos padarymu,
t. y. nebūtinai turi būti konstatuojamas turtinės žalos padarymo faktas,
suteikiantis teisinę galimybę ir reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Įvertinus bylos medžiagą, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmuo,
turėdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir veikdamas kaip
savininkas, o vėliau tokį sprendimą panaikinus, be jokios abejonės patiria tam
tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini
neturtine žala. Tokia žala atsirado VAVA veikus ne taip, kaip numatė teisės
aktai, ir būtent dėl šios institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeisti
pareiškėjos teisėti lūkesčiai, susiję su sklypu, į kurį buvo atkurtos
nuosavybės teisės. Išplėtinę teisėjų kolegija sprendžia, kad A.
S. (buvusi R.)
patyrė nevienkartinius, ilgalaikius ir žymiai stipresnius dvasinius išgyvenimus
nei paprastai patiriami susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms,
susijusioms su valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei veiksmais,
nes VAVA neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos vyriausiojo
prokuroro iniciatyva, bylinėjimasis truko ilgiau nei 5 metus, kurio metu
apeliantės padėtis iš tiesų buvo neapibrėžta. Būtina pabrėžti ir tai, kad
pareiškėjai sukelti dvasiniai išgyvenimai iš esmės nėra nutrūkę ir bylos nagrinėjimo
metu. A. S. (buvusi R.) turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau
tokios teisės realizuoti neturi galimybės, nes nuosavybės teisės, jau kartą
buvusios 2001 metais atkurtos, iki šiol neatkurtos. Išplėstinė teisėjų kolegija
pažymi, jog sprendžiat neturtinės žalos atlyginimo klausimą Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog
nuosavybės teisių atkūrimas – jautri visuomeninio gyvenimo sfera, Atkūrimo
įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas,
šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia
ir istorinio teisingumo atstatymą <...>, dėl to netinkamas valstybės
institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo
administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai
pretenduojantiems į nuosavybės grąžinimą asmenims neigiamus dvasinius
išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (žr.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. A14-1625/2005,
A17-749/2007 ir kt.).
Taigi, išlėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. S. (buvusi R.) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Nustatant žalos dydį atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantė vardindama neturtinės žalos apraiškas, kaip tai įtvirtinta įstatyme, jos dydžiui pagrįsti įrodymų nepateikė, todėl atsižvelgiant į tai, kad VAVA padarytas pažeidimas buvo itin šiurkštus (konstatuota eilė pažeidimų: nuosavybės teisės atkurtos į didesnį žemės plotą nei priklausė, nuosavybės teisės atkurtos nesilaikant eiliškumo – 1 t. b. l. 16 - 28), nuosavybės teisės apeliantei nuo neteisėtos veikos padarymo momento (2001 m.) nėra atkurtos iki šiol, apeliantės neapibrėžta padėtis truko viso bylinėjimosi metu, kad paneigiant jos teisę į ginčo sklypą (duomenys neskelbtini), sklypo Nr.26A, Vilniuje, taikyta restitucija, kurios įvykdymas pagal bylos duomenis ir apeliantės turtinę padėtį nėra lengvai įgyvendinamas (civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 priteistos sumos Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d. nutartimi išdėstytos), taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei turint omeny tai, jog sukelti apeliantei nepatogumai buvo sąlygoti siekiu apginti valstybės interesus, o vieno piliečio teisės negali būti aukštesnės už kitų asmenų tokias pat turimas įstatymų numatytas teises, šiuo atveju – teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pastarosios nurodytus patirtus dvasinius, emocinius išgyvenimus apeliacinės instancijos teismas įvertina 10000 Lt suma.
Remdamasis
tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalis dėl turtinės žalos nepriteisimo teisėtas ir pagrįstas,
todėl paliekamas nepakeistu, o sprendimo dalis dėl neturtinės žalos
nepriteisimo konstatavus, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas
netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.250 str.), atitinkamai
keistinas.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio
1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r
i a :
A. S. (buvusi R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria
atmestas A. R. reikalavimas priteisti neturtinės žalos
atlyginimą, pakeisti - priteisiant iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A.
S. naudai 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d.
sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai Antanas
Ablingis
Laimutis
Alechnavičius
Anatolijus
Baranovas
Artūras
Drigotas
Romanas
Klišauskas