LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teisėjų:
Valdimaro Bavėjano, Lino Žukausko,
sekretoriaujant
Agatai Minkel,
dalyvaujant
prokurorui Regimantui Žukauskui,
gynėjams:
Raimondui Garlauskui, Valdui Burneikiui,
nuteistajam
M. S.,
nukentėjusiajai
D. B.,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S., jo gynėjo ir nuteistojo P. M. apeliacinius
skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžio,
kuriuo:
M. S. pripažintas kaltu padaręs
nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181
straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:
pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3
metams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už sukčiavimą 2008 m.
spalio 30 d.) – 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už sukčiavimą 2008 m.
spalio 31 d.) – 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už sukčiavimą 2008 m.
lapkričio 4 d.) – areštu 50 parų;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu,
paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė
paskirta laisvės atėmimas 3 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
P. M. pripažintas kaltu padaręs
nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje,
259 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:
pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2
metams ir 4 mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už sukčiavimą 2008 m.
spalio 30 d.) – 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už sukčiavimą 2008 m.
spalio 31 d.) – 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už sukčiavimą 2008 m.
lapkričio 4 d.) – areštu 45 paroms;
pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 10 MGL (1 300 Lt)
dydžio bauda;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu,
paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta
laisvės atėmimas 2 metams ir 4 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos
namuose.
Iš M. S., P. M. ir
G. Č. solidariai priteista: V. B. – 2
200 Lt turtinei žalai atlyginti, D. B. – 35 500 Lt
turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Iš M. S., P. M. ir
G. Č. išieškota valstybei po 340 Lt proceso išlaidų.
Tuo pačiu nuosprendžiu G. Č. nuteistas
pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo
apeliacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
M. S. bei P. M. pripažinti kaltais ir
nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su G. Č. pagal
iš anksto suderintą veiksmų planą, neturėdami teisėto pagrindo atvirai
prievartavo svetimą turtą, padarydami didelės turtinės žalos nukentėjusiesiems,
o būtent:
2008 m. lapkričio 10 d., tarp 18.30 val. ir 20 val., (duomenys
neskelbtini), prie „Vyturio“ vidurinės mokyklos, M. S. su
P. M. prieš tai į šią vietą atvežus nukentėjusįjį V. B., G. Č. grasinant prieš
nukentėjusįjį V. B. ir jo artimuosius pavartoti fizinį
smurtą bei paskelbti informaciją, kurios paskelbimas yra nepageidautinas, t. y.
pranešti policijai apie V. B. nešiotą tariamai nusikalstamu
būdu įgytą laikrodį „Citizen“, tariamai tik savo, o iš tikrųjų savo, M. S. ir P. M. naudai, tariamai iš V. B., M. S. ir P. M. reikalaujant
iki 2008 m. lapkričio 11 d., 14 val., perduoti jam po 15 000 litų – iš visų
trijų tariamai 45 000 litų, o iš tikrųjų tik iš nukentėjusiojo V.
B. siekdami gauti 15 000 litų, jie 2008 m. lapkričio 11 d., apie 12 val., (duomenys
neskelbtini), V. L. bute, savo naudai užvaldė D. B. turtą – 15 000 litų, padarydami jai didelės turtinės
žalos.
M. S. ir P. M., veikdami bendrininkų
grupe tarpusavyje bei su G. Č., o P. M. ir
vienas, padarė dar kitų nusikalstamų veikų, tačiau dėl nuteisimo už jas
nuosprendis neskundžiamas.
Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas jį nuteisė
pagal BK 181 straipsnio ne tą dalį ir paskyrė per griežtą bausmę. Prašo
atsižvelgti, kad teisiamas pirmą kartą, nori pradėti mokytis universitete,
dirbti ir atlyginti padarytą žalą.
Apeliaciniu skundu prašo sušvelninti paskirtą bausmę
arba atidėti jos vykdymą.
Nuteistojo M. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, kvalifikuodamas
M. S. ir jo bendrininkų nusikalstamus veiksmus pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotą praktiką. Nagrinėdamas bylą teismas atnaujino įrodymų tyrimą,
nutaręs išsiaiškinti aplinkybes dėl
didelės žalos padarymo nukentėjusiesiems, tačiau apsiribojo vien
nukentėjusiųjų bei jų šeimos narių parodymais, jų pateiktais duomenimis apie
turtinę padėtį, kuriuos įvertino neobjektyviai,
nesurinko patikimų ir neginčijamų įrodymų, remiantis kuriais būtų galima nustatyti didelės turtinės žalos padarymo faktą.
Teismas, siekdamas teisingai ir pagrįstai kvalifikuoti nuteistųjų
padarytą veiką pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nurodant kvalifikuojantį
požymį – didelės turtinės žalos padarymą nukentėjusiajam, privalėjo surinkti visus galimus objektyvius rašytinius įrodymus
apie nukentėjusio asmens turtinę padėtį nusikaltimo padarymo metu: kokį turtą (kilnojamąjį ir
nekilnojamąjį, pinigines lėšas) valdė nukentėjusioji asmeniškai ir/ar kartu su kitais šeimos nariais,
kokias pajamas gaudavo. Tik surinkus
tokius įrodymus būtų galima objektyviai nuspręsti, ar 15 000 Lt piniginės sumos
praradimas dėl nuteistųjų padaryto
nusikaltimo turėjo esminės įtakos nukentėjusios šalies turtinei padėčiai, kaip
ir kiek pasikeitė ir/ar pablogėjo nukentėjusio asmens turtinė padėtis.
Nukentėjusioji D.
B. teisme parodė, kad ji ir šeimos nariai bendrai iš valstybės įvairiomis išmokomis
gauna apie 1 700 Lt, tačiau parodė ir tai, jog anksčiau užsiėmė verslu, taigi
turėjo gauti pajamų. Šios aplinkybės teismas netyrė ir nevertino. Taip pat teismas netyrė ir
nevertino, kokį turtą valdo nukentėjusioji D. B. Žinoma, kad jai priklauso keturi
nekilnojamojo turto objektai: du butai, žemės sklypas ir garažas. Šeimos nario V. B. vardu registruota
transporto priemonė – automobilis ,,VW Passat“, valst. Nr. XXXX. Jau vien šios faktinės
aplinkybės rodo, jog nukentėjusiosios turtinė padėtis, bent jau valdomo nekilnojamojo turto
aspektu, yra gera. Be to, byloje nenustatyta, kaip nukentėjusioji disponuoja
jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, t. y., ar gauna iš jo pajamų.
Teismas nesurinko, o
nukentėjusioji šalis nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, remiantis
kuriais būtų galima pripažinti teismo
išvadas dėl didelės turtinės žalos padarymo pagrįstomis. Byloje nėra jokių
objektyvių duomenų, patvirtintų valstybės institucijų (Sodros, mokesčių
inspekcijos, darbo biržos, globos
institucijų ir kt.) apie nukentėjusiosios gaunamas faktines pajamas, jos deklaruojamą turtą, mokamus mokesčius, verslą
(verslo liudijimai, registruoti juridiniai
asmenys).
Teismas, konstatuodamas, kad
nukentėjusioji nuteistiesiems atidavė paskutines
šeimos santaupas, rėmėsi vienintelio banko – AB Ūkio banko pažyma, jog D. B. pasiėmė iš jo 15 942,12 Lt pinigų sumą. Ši banko
pažyma neįrodo, kad tai buvo
vienintelės ir visos nukentėjusios šeimos santaupos. Ji patvirtina tik tai, jog
iš banko paimta konkreti pinigų
suma. Nukentėjusioji nenurodė, kad neturi jokių kitų santaupų (sąskaitų,
indėlių) kituose bankuose ar kitokiose kredito įstaigose. Šios aplinkybės
teismas pakankamai netyrė, t. y.
nepatvirtino ar nepaneigė kitais įrodymais. Dėl to teismas negalėjo remtis šiuo
įrodymu ir konstatuoti, jog nukentėjusioji atidavė visas šeimos
santaupas ir tuo jai padaryta didelės
turtinės žalos. Nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo
turėti ir daugiau piniginių lėšų, kurios galėjo būti saugomos ir bankuose ar
kitose kredito įstaigose, ir ne bankuose.
Gynėjas nesutinka su
teismo motyvu, konstatuojant didelės turtinės žalos padarymo faktą, kad nukentėjusioji
turi išlaikytinių, ji ir jos šeimos nariai turi įvairaus laipsnio negalią, dėl
to turi skirti nemažą dalį lėšų gydymuisi ir jų turtinė padėtis yra
akivaizdžiai sudėtinga. Byloje nėra jokių
pagrįstų įrodymų, jog šiuos asmenis nukentėjusioji išlaiko ir/ar globoja.
Liudytojas G. V. bei
nukentėjusysis V. B. yra savarankiški ir pilnamečiai
asmenys. Teismo motyvo, kad šių asmenų
gyvenimas kartu su nukentėjusiąja, paramos ar pagalbos jiems teikimas turi įtakos nukentėjusiosios turtinei padėčiai,
nepatvirtina jokie objektyvūs bei pagrįsti įrodymai, todėl juo negalima remtis,
nustatant nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį, juolab kaip veiką
kvalifikuojantį pažymį.
Dėl to teismo išvada, jog kaltinamieji padarė nukentėjusiesiems didelės
turtinės žalos, yra
nepagrįsta ir nemotyvuota, laikytina tik prielaida, o teismo nuosprendis negali būti grindžiamas
prielaidomis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant
turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 8 punkte nurodyta, kad didelė
materialinė žala, sukelta turto prievartavimu, nėra tolygi BK 280 straipsnio 1
dalyje duotam stambaus
masto sąvokos išaiškinimui. Kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžiama
atsižvelgiant ne tik į žalos piniginę išraišką, bet ir į nukentėjusiojo
materialinę padėtį, išlaikytinių buvimą ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 4 d.
,,Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Baudžiamojo
kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje“ taip pat nurodyta, jog didelės turtinės žalos požymis yra vertinamasis, todėl teismas kiekvienu atveju
sprendžia, ar padaryta žala laikytina didele.
Gynėjas teigia, kad M. S. ir kiti nuteistieji, prievartaudami turtą bei tokiu
būdu užvaldę nukentėjusiosios D. B. 15 000 Lt pinigų sumą,
nepadarė jai
didelės turtinės žalos, todėl nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 181
straipsnio 1 dalį.
Turto prievartavimu užvaldyto
turto piniginės išraiškos dydis šiam laikmečiui nėra didelis. BK 190
straipsnyje nurodyta,
jog turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.
Teismui šis išaiškinimas
nėra privalomas, bet nustatant
nusikaltimu padarytos žalos dydį reikėtų į jį atsižvelgti. Šioje byloje
nusikaltimu užvaldytas turtas sudaro apie 115 MGL, t. y. jo vertė daugiau nei du kartus
mažesnė už įstatyme išaiškintą turto didelę vertę.
Apeliantas įvertino rinkos
kainomis nukentėjusiosios šiuo metu valdomą nekilnojamąjį turtą: butą (duomenys neskelbtini)– 150 000 Lt, butą (duomenys neskelbtini)– 65 000 Lt, 0,0600 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) – apie 36 000 Lt, garažą (duomenys neskelbtini) – apie 15 000 Lt, t. y. bendra D. B. turimo nekilnojamojo turto rinkos vertė yra apie 270 000 Lt. Nežiūrint
kito turto, kurį turi ir valdo nukentėjusioji D. B. ir
apie kurį byloje nėra duomenų, o gynėjas
jų negali gauti, vertės, M. S. su bendrininkais užvaldytas
15 000 Lt vertės nukentėjusiosios turtas
sudaro tik kiek daugiau nei 5 procentus jai priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo
turto vertės.
Taigi vertinant nusikalstamais
veiksmais padarytos žalos dydį vien tik piniginės išraiškos aspektu ir nustatant, kaip
nusikalstama veika paveikė bei pablogino nukentėjusiosios turtinę padėtį, galima teigti, kad prievartaudamas turtą M. S. jai didelės turtinės žalos nepadarė. Nustačius, jog M. S. padarė
apysunkį nusikaltimą, jam paskirta bausmė
keistina į švelnesnę. Jis baustinas laisvės atėmimo bausme,
bet, atsižvelgiant į bylos
aplinkybes, nuteistojo asmenybę, taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos.
Gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl M. S. nuteisimo pakeisti: perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK
181 straipsnio 2 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimo bausmę, taikant bausmės
vykdymo atidėjimą.
Nuteistasis P. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai
jam inkriminavo turto prievartavimą kvalifikuojančią aplinkybę – didelės
turtinės žalos padarymą D. B. Didelės turtinės žalos
padarymas, kaip turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis, neturėtų būti
siejamas su prievartaujamo turto dydžiu. Didelė turtinė žala suprantama kaip
kita žala, atsiradusi dėl turto prievartavimo (nukentėjusiojo išlaidos vykdant
jam pareikštą neteisėtą turtinį reikalavimą, didelis jo pajamų sumažėjimas,
nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, jei tai pareikalavo didelių išlaidų
gydymuisi, ir pan.). Be to, teismas privalo atsižvelgti į kaltininko tyčią.
Apeliantas nesiekė nukentėjusiesiems padaryti didelės turtinės žalos. Jis
galvojo, jog jų šeimos turtinė padėtis yra gera. Toks įspūdis susidarė dėl to,
kad, apgaule užvaldant turtą iš nukentėjusiojo V. B., tiek
jis pats, tiek nukentėjusioji D. B. be prieštaravimų
perduodavo reikalaujamas pinigų sumas. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog 15
000 Lt buvo visos V. B. turėtos santaupos. Apeliantas taip
pat nieko nežinojo apie nukentėjusiųjų šeimos narių sveikatos problemas, nors
teismas motyvavo didelės žalos padarymą būtent tuo, kad nukentėjusiųjų šeimos
nariai turi įvairaus laipsnio negalią, nemažą dalį lėšų priversti skirti
gydymuisi, dėl to jų turtinė padėtis yra akivaizdžiai sudėtinga.
Apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo
pakeisti: perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 181
straipsnio 1 dalį ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Teismo posėdyje nuteistasis M. S. ir jo gynėjas
bei nuteistojo P. M. gynėjas prašo nuteistųjų ir M. S. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras bei
nukentėjusioji prašo visus skundus atmesti.
Nuteistojo M. S. ir jo gynėjo bei
nuteistojo P. M. apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliantai skundžia
tik veiką, už kurią nuteistieji pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, bei
bausmes, todėl remdamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
(toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio
nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų
kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.
Teisėjų kolegijos nuomone, M. S. ir
P. M. kaltė padarius ginčijamą nusikalstamą veiką įrodyta
pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai
ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs
BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio
2 dalies nuostatomis dėl šios veikos pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistojo M. S. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, jog vertindamas įrodymus
dėl didelės žalos padarymo nukentėjusiesiems pirmosios instancijos teismas
pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra nepagrįstas, todėl
atmetamas.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato,
kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę
įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame
straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis
įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad
pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo
pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti
vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia
turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus.
Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4
dalyse.
Apeliaciniame skunde neteigiama, jog skundžiamas
nuosprendis pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 dalyje
numatytų reikalavimų.
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais
gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK
numatytais proceso veiksmais.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog konstatuojant
didelės turtinės žalos padarymo faktą svarbiausias įrodymas iš tikrųjų yra
nukentėjusiosios D. B. parodymai. Tačiau, priešingai nei
nurodo gynėjas, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios parodymai yra
neteisingi, neobjektyvūs, prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos
aplinkybėms.
Pirmosios instancijos teismo išvada dėl didelės
turtinės žalos padarymo fakto nukentėjusiesiems pagrįsta iš esmės
nukentėjusiųjų parodymais, tačiau BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra
leistinas. Tokią teismų praktiką formuoja
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius (nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-185/2006).
Minėtos aplinkybės leidžia teigti, jog pirmosios
instancijos teismas bylą ištyrė, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies
reikalavimų.
Nuteistasis M. S.
ir jo gynėjas bei nuteistasis P. M. ginčija
veikos kvalifikavimą ir nurodo, kad nuteistųjų veiksmai turėtų būti kvalifikuoti
pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.
Su tokiais apeliaciniuose
skunduose išdėstytais prašymais negalima sutikti.
Turto prievartavimas, numatytas BK 181 straipsnio 2
dalyje – tai atviras ar užmaskuotas savo ar kitų asmenų naudai, nesant teisėto
pagrindo, vertimas kito asmens perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar
atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus,
arba nuo jų susilaikyti, pavartojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę,
sunaikinant ar sugadinant jo turtą arba kitokiu būdu padarant jam didelės
turtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą,
jog M. S. ir P. M. su dar vienu
nuteistuoju, prievartaudami turtą gavę iš nukentėjusiųjų pastariesiems realiai
didelę 15 000 Lt pinigų sumą, padarė jiems didelės turtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismo nustatytų objektyviųjų
nusikaltimo sudėties požymių apeliantai skunduose neginčija. Jie ginčija turto
prievartavimą kvalifikuojantį požymį – didelės turtinės žalos padarymą.
Didelės turtinės žalos padarymas kaip turto
prievartavimą kvalifikuojantis požymis (BK 181 straipsnio 2 dalis)
apima žalą, kuri pasireiškė kaip nukentėjusiojo ar kito asmens turto netekimas
arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo
būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
Didelė turtinė žala gali būti padaryta dėl to, kad
nukentėjusysis turėjo išlaidų įvykdant jam pareikštą neteisėtą turtinį
reikalavimą arba po to smarkiai sumažėjo jo pajamos, buvo sunaikintas ar
sužalotas jo ar kito asmens turtas, sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata ir tai
pareikalavo didelių išlaidų gydymui ir pan.
Ar padaryta turtinė žala yra didelė, kiekvienu
konkrečiu atveju sprendžiama atsižvelgiant į žalos piniginę išraišką, taip pat
į nukentėjusiojo turtinę padėtį, išlaikytinių buvimą ir kitas aplinkybes
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo
Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias
bylas“ 8 punktas).
Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji D. B. parodė, jog nusikaltimo padarymo metu jos ir vyro
mėnesinės pajamos sudarė 1 700 litų: 840 Lt jos invalidumo pašalpa, 900 Lt vyro
pensija. Dar 530 Lt invalidumo pašalpą gaudavo sūnus. Kitų pajamų neturėjo. Nuo
2008 m. spalio 1 d. nukentėjusioji niekur nedirba. Ji, jos vyras, sūnus ir
kitas sūnus iš pirmosios santuokos yra neįgalūs, jiems visiems reikalingas
gydymas. Ji atidavė visas šeimos santaupas.
Šiuos parodymus nukentėjusioji D. B. patvirtino
apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji D. B. papildomai parodė, kad netekusi 15 000 Lt ji patyrė didelės
žalos. Ji turi pirmą invalidumo grupę, o sūnus ir vyras – antrą. Sūnus gauna
mažiausią – 540 Lt – neįgalumo išmoką, nes neturi darbo stažo. Jos neįgalumo
išmoka siekia 849 Lt, o vyro – 900 Lt. Ji serga Parkinsono liga. Jai paskirta
reabilitacija, tačiau ši medicininė paslauga yra mokama. Sūnus Vidmantas 2000
metais patyrė galvos traumą, serga epilepsija. Šiais metais jam irgi paskirta
reabilitacija. Banke jokio turto neturi, išskyrus 10 000 Lt už parduotą senelių
žemę, kuriuos laiko laidotuvėms.
Nuteistojo M. S. gynėjas skunde
teigia, jog anksčiau nukentėjusioji užsiėmė verslu, todėl turėjo gauti pajamų.
Nukentėjusioji D. B. apeliacinės
instancijos teisme iš tiesų patvirtino, kad prieš dvejus metus buvo
išsinuomojusi kioską ir dirbo prekybininke, tačiau dėl sveikatos problemų
turėjo jį likviduoti.
Nuteistojo M. S. gynėjas
apeliaciniame skunde padarytos turtinės žalos dydį nepagrįstai sieja su
nukentėjusiosios D. B. per visą gyvenimą įgytu
nekilnojamuoju turtu.
Gynėjas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė VĮ
Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus
apie nukentėjusiajai D. B. priklausantį nekilnojamąjį
turtą, iš kurių matyti, jog jai priklauso du butai, žemės sklypas (sodas) ir
garažas (t. 5, b. l. 134-137). Dar gynėjas pateikė VĮ ,,Regitra“ pažymą, kad V. B. priklauso automobilis ,,VW Passat“.
Nukentėjusioji D. B. apeliacinės
instancijos teisme parodė, jog dviejų kambarių bute gyvena ji, jos vyras ir
sūnus V. B. Vieno kambario bute gyvena jos sūnus iš
pirmosios santuokos.
Gynėjo pateiktose pažymose turtas įvertintas 2008 metų
rinkos kainomis. Šiuo laikotarpiu nekilnojamojo turto vertė yra žymiai
sumažėjusi. Be to, automobilis pagamintas 1991 m.
Kita vertus, nukentėjusioji yra 60 metų amžiaus, todėl
natūralu tokio amžiaus žmogui turėti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, tačiau
tai nereiškia, kad didelės pinigų sumos netekimas nukentėjusiajai buvo mažai
reikšmingas, juo labiau kad prieš tai ji neteko didžiosios dalies santaupų,
nuteistiesiems jas išgavus sukčiavimo būdu.
Nuteistojo M. S. gynėjo
apeliaciniame skunde pateiktas nukentėjusiosios valdomo nekilnojamojo turto
įvertinimas rinkos kainomis yra nekorektiškas, nes pagrįstas vien prielaidomis
ir neatitinka realijų.
Taigi byloje nustatyta, jog nukentėjusysis V. B. ir nukentėjusioji D. B. iš tiesų
yra neįgalūs, o jų pragyvenimo šaltinis yra gaunamos pajamos, susijusios su
neįgalumu. Teisėjų kolegija neturi
pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais ar abejoti, kad ji
gali meluoti apie savo šeimos pajamas arba šeimos narių sveikatos būklę.
Akivaizdu, jog nukentėjusiosios šeimos turtinė padėtis
po padaryto nusikaltimo pablogėjo, nes ji negali atstatyti prarasto turto iš
gaunamų pajamų, o šiuo ekonominiu sunkmečiu yra nerealu sutaupyti tokią didelę pinigų
sumą, kuri leistų neįgalių asmenų šeimai
oriai gyventi.
M. S. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad turto
prievartavimu užvaldyto turto piniginės išraiškos dydis šiam laikmečiui nėra
didelis, prieštarauja šalyje susiklosčiusioms ekonomikos realijoms, tiesiogiai
darančioms įtaką kiekvienos šeimos gyvenimui. Gynėjas teisus, jog apie
padarytos žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama individualiai,
tačiau nėra pagrindo neigti, kad 15 000 Lt suma trijų neįgalių asmenų šeimai
yra didelė ir sudaro didelės turtinės žalos kvalifikuojamąjį požymį. Šiuo
atveju teisėjų kolegija pasiremia ne tik bylos duomenimis, bet ir teisingumo
bei protingumo kriterijais.
Didelės turtinės žalos požymio negalima lyginti su
didelės vertės turto išaiškinimu, pateiktu BK 190 straipsnyje, nes tai yra
visiškai skirtingos kategorijos. Pirmuoju atveju didelės turtinės žalos požymis
nustatomas individualiai, įvertinant konkretaus nukentėjusiojo situaciją, o
antruoju atveju turto dydžio vertę nustato įstatymas, ji yra vienoda visiems
nepriklausomai nuo nukentėjusiojo turtinės padėties, gaunamų pajamų ir pan.
Nuteistasis P. M. apeliaciniame
skunde teigia, jog jis nesiekė
nukentėjusiesiems padaryti didelės turtinės žalos ir galvojo, kad jų šeimos
turtinė padėtis yra gera. Toks įspūdis susidarė dėl to, jog apgaule užvaldant
nukentėjusiojo V. B. turtą tiek jis pats, tiek
nukentėjusioji D. B. be prieštaravimų perduodavo
reikalaujamas pinigų sumas.
Tokie skundo argumentai yra akivaizdžiai ciniški, nes
kiekviena motina, žinodama, kad vaikui gresia pavojus, atiduos pinigus,
norėdama išvengti skaudžių pasekmių.
Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog
visi nuteistieji siekė iš nukentėjusiojo V. B. ir jo
motinos D. B. neteisėtai gauti kuo didesnę pinigų sumą.
Akivaizdu, kad nuteistiesiems visai nerūpėjo nukentėjusiųjų turtinė padėtis,
nes kiekvieną kartą darydami nusikaltimus jie pareikalaudavo vis didesnės
pinigų sumos. Dėl to nepagrįstas nuteistojo P. M. apeliavimas
į tai, jog jis nežinojo nukentėjusiąją atidavus visas santaupas.
P. M. apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia
nežinojęs apie nukentėjusiojo V. B. sveikatos
problemas.
Tokius skundo argumentus paneigia nukentėjusysis V. B., kuris pirmosios
instancijos teisme parodė apie savo sveikatą pasakojęs M. S.,
kai jie susipažino, kartu buvo ir P. M.
Taigi neabejotina, kad nuteistieji pasinaudojo
nukentėjusiojo V. B. sveikatos būkle.
Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas
nuteistųjų M. S. ir P. M. veiksmus
teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.
Teismas išsamiai motyvavo bausmių skyrimą
nuteistiesiems.
Teismas atsižvelgė, jog M. S. ir
P. M. tyčia padarė kelias nusikalstamas veikas, iš kurių
skundžiama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5
dalis). Aptariamas nusikaltimas baigtas, padarytas turint savanaudiškų tikslų.
Teismas įvertino kiekvieno kaltininko asmenybę: abu
pilnamečiai, teisiami pirmą kartą, tačiau abu bausti administracinėmis
nuobaudomis (t. 3, b. l. 183, 190-191; t. 4, b. l. 75); nors abu šiuo metu
dirba, bet M. S. įsidarbino tik 2009 m. lapkričio 9 d. (t. 5, b. l. 14-15), o P. M. – 2009 m. lapkričio 6 d. (t. 5, b. l. 13); nusikaltimų
padarymo metu M. S. niekur nedirbo ir nesimokė, į darbo
biržą kreipėsi tik po nusikaltimų padarymo (t. 3, b. l. 184-185). P. M. ,,Vyturio“ vidurinės mokyklos išduotoje
charakteristikoje apibūdinamas patenkinamai, kaip išlaikęs tik du egzaminus iš
trijų, praleidęs daug pamokų be pateisinamos priežasties (t. 4, b. l. 72).
Teismas įvertino, kad M. S. atlygino
labai nežymią nukentėjusiesiems padarytos žalos dalį, o P. M. neatlygino
žalos ir nesistengė to padaryti.
Teismas atsižvelgė į kiekvieno kaltininko vaidmenį
darant aptariamą nusikalstamą veiką.
Abiejų nuteistųjų prisipažinimą padarius baudžiamojo
įstatymo numatytą veiką, o M. S. ir padėjimą
ją išaiškinti teismas pripažino jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Teismas abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe
pagrįstai pripažino tai, jog aptariamą nusikaltimą padarė, veikdami bendrininkų
grupe.
Nuteistojo M. S. apeliacinio
skundo argumentai, kad nori pradėti mokytis universitete, dirbti ir atlyginti
padarytą žalą, negali turėti esminės reikšmės bausmei, pakeičiant jos dydį, nes
skiriant bausmę pirmiausia atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų
visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.
Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės
dydžiui, teismas M. S. ir P. M. paskyrė
mažesnes negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes, už kvalifikuotą turto prievartavimą įstatymui numatant
vienintelę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą iki aštuonerių metų.
Teisėjų kolegijos nuomone, M. S. ir
P. M. paskirtos bausmės už skundžiamą veiką atitinka bendruosius
bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių
aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis)
ir yra teisingos.
Nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo P. M. prašymo neskirti jam su laisvės atėmimu susijusios
bausmės.
Teismas, remdamasis BK 62 straipsniu, gali paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tik nustatęs, kad byloje yra visos
būtinos sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse.
Šioje byloje tokių sąlygų nėra: P. M.
pats savo noru neatvyko ar nepranešė apie savo nusikalstamą veiką; nors
nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau nuteistasis
visiškai ar iš dalies neatlygino padarytos turtinės žalos.
Atkreipiamas dėmesys, jog net nustačius nurodytas
sąlygas BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.
Negali būti patenkintas ir nuteistojo M.
S. bei jo gynėjo prašymas atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
BK 75 straipsnio taikymo klausimas gali būti sprendžiamas
tada, kai asmuo nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar
apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne
daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Kartu
teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamas
pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007).
Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės
vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti
nusikaltimai pagal BK 11 straipsnį nepriskiriami sunkių nusikaltimų
kategorijai, o už juos paskirta ne didesnė kaip įstatymo nustatyto dydžio
laisvės atėmimo bausmė.
Nurodytos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos yra imperatyvios,
jos nustato BK 75 straipsnio taikymo ribas. Pagal baudžiamąjį
įstatymą viena iš tokių ribų – sunkaus nusikaltimo padarymas, savaime
panaikinantis galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Dėl to visais
atvejais, kai kaltininko padarytose veikose, be kitų nusikaltimų, yra sunkaus
nusikaltimo sudėtis, BK 75 straipsnio taikyti iš viso negalima.
Nusikaltimas, už kurį M. S. ir
jo gynėjas prašo atidėti bausmės vykdymą, priskiriamas sunkių nusikaltimų
kategorijai, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų.
Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo
M. S. ir jo gynėjo bei nuteistojo P.
M. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkė
Violeta Ražinskaitė
Teisėjai
Valdimaras Bavėjanas
Linas Žukauskas