Administracinė byla Nr. I-5184-426/2014

                                           Proceso Nr. 3-61-3-08089-2013-4                            Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74.

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Paulauskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Romano H. B. skundą atsakovėms Generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas R. H. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–10), kuriame prašoma: 1) panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-12-17 sprendimą Nr. 17.2.-22444; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos (toliau – ir pensija) dalį, t. y. 9 917,45 Lt.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo neteisėtai sumažinta taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu (paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ tik 2012-09-21) buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pažymi, kad neišmokėtos pensijos dalis turi būti priteista iš Lietuvos valstybės, nes jo teisės buvo pažeistos dėl to, kad Seimas netinkamai sureglamentavo pensijų mokėjimo klausimus. Pareiškėjo teigimu, nors Generalinė prokuratūra, priimdama skundžiamą sprendimą, ir neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau, atsižvelgiant į teisėtumo principą, administracinis aktas, priimtas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia nuostata, turi būti pašalintas iš teisės sistemos. 

Atsakovė Generalinė prokuratūra, atstovaujanti ir atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 23–26) nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sužinojimo apie pensijos sumažinimą momentu laikytinas pirmos perskaičiuotos pensijos išmokėjimo momentas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ginčo atveju taikytinas 3 metų procesinis skundo padavimo terminas, kurį pareiškėjas yra praleidęs.

Pažymi, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui pensiją, vadovavosi tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, o Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas negali būti taikomas santykiams, susiformavusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo. Taip pat patvirtino, kad pareiškėjui dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo buvo neišmokėta 9 917,45 Lt pensijos dalis.

Skundas tenkintinas.

Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad Generalinio prokuroro 2007-02-02 sprendimu Nr. 18.6.-4 R. H. B. paskirta pareigūnų valstybinė pensija (b. l. 50). Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėjas 2013-12-09 kreipėsi su prašymu į Generalinę prokuratūra, kuri 2013-12-17 sprendimu Nr. 17.2-22444 išaiškino, kad paskirtoji pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais (b. l. 3). Minėtame sprendime taip pat nurodoma, kad pensijos nepriemoka galės būti išmokėta, kai tai bus nustatyta įstatyme.

Generalinės prokuratūros 2013-12-02 pažyma patvirtina, kad dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 buvo neišmokėta 9 917,45 Lt pensijos dalis (b. l. 4)

Teismo 2014-01-29 nutartimi pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir atnaujintas skundo dėl pensijos nepriemokos priteisimo pateikimo terminas (b. l. 17–19).

Byloje spręstinas ginčas dėl R. H. B. skundo reikalavimų panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-12-17 sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, pareiškėjui paskirtos ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų taikymo nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 neišmokėtos valstybinės pensijos dalį pagrįstumo bei teisėtumo.

Iš byloje esančių įrodymų ir ginčo šalių teismui išdėstytos pozicijos matyti, kad pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatomis (b. l. 4).

Ginčo santykių metu galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. redakcijoje buvo nustatyta, kad pareiškėjui mokamos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Iki šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo šiame įstatyme buvo nustatytas didesnis – vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio – maksimalus ribojimas. Kadangi pareiškėjas atitiko pastaruosius požymius, šių nuostatų pagrindu jam buvo pritaikytas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio apribojimas, ir nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., kurioje buvo numatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–5 p. nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 d. valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, tiek, kiek ji apėmė šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Konstitucijos 107 str. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ginčo atveju atsižvelgtina į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, kurioje atitinkamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po pareiškėjos kreipimosi į teismą, tačiau prieš teismui priimant sprendimą byloje. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad, „skiriant pareiškėjai pensiją, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 2 d. galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus, dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Tačiau, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme“. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004 -05-04 sprendimas adm. b. Nr. A10-57/2004, 2004-06-08 sprendimas adm. b. Nr. A7-55-04 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus bei tai, kad teismo 2014-01-29 nutartimi R. H. B. buvo atnaujintas skundo padavimo terminas, laikytina, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme sprendimai, kuriais buvo perskaičiuojama pareiškėjui mokėta pensija, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme nelaikytini įvykdytais. Taigi, pareiškėjo teisės privalo būti ginamos pašalinant neteisėtais pripažintais teisės aktais padarytus teisės pažeidimus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. H. B. reikalavimas dėl pensijos nepriemokos priteisimo iš esmės yra pagrįstas ir tenkintinas, priteisiant pareiškėjui 9 917,45 Lt neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį. Įvertinus tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Generalinės prokuratūros kaltės, o dėl tuo metu galiojusių Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų taikymo, pensijos nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Vertinant pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-12-17 sprendimo pagrįstumą pažymėtina, kad Konstitucinio teismo 2012-02-06 nutarimas buvo paskelbtas 2012-09-21. Atsižvelgus į tai, o taip pat į minėtame Konstitucinio teismo 2012-02-06 nutarime pateiktus išaiškinimus, pripažintina, kad Generalinė prokuratūra, gavusi pareiškėjo 2013-12-09 prašymą dėl pensijos nepriemokos, neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Generalinės prokuratūros 2013-12-17 sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nelaikytinas pagrįstas ir teisėtas, todėl naikintinas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos  45 str. 1 d. , 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjo Romano H. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-12-17 sprendimą Nr. 17.2.-22444.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Generalinės prokuratūros, išmokėti pareiškėjui Romanui H. B. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 9 917,45 Lt (2 872,29 Eur) (devynis tūkstančius devynis šimtus septyniolika litų 45 ct (du tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt du eurus 29 ct), susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuo 2010-01-01 iki          2012-08-31.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                                     Bronius Januška

                                                                                       Rūta Miliuvienė

                                                                                                                                                    Irena Paulauskienė