Administracinė byla Nr. I-1857-583/2013 m.

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01462-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 74

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 17 d. 

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Neringai Keršienei, 2013 m. gruodžio 17 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras prašymą atsakovei K. Š. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas Savivaldybės biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau ir – Pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovės priteisti 93,00 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31.

Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. lapkričio 12 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka yra pavesta administruoti vietinės rinkliavos surinkimą ir tvarkymą.

Nurodė, kad atsakovė nuosavybės teise valdo nekilnojamojo turto objektą – negyvenamąją patalpą, kurios paskirtis – poilsio, adresu (duomenys neskelbtini), todėl vadovaujantis Nuostatų 1 priedo 3 punktu nustatyta metinė vietinė rinkliava yra 1,60 Lt už vieną kv. m. ir tai nurodyta priminime sumokėti vietinę rinkliavą (b.l. 7).

Pareiškėjo atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai.

Atsakovei apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką išsiųsti pranešimai (b.l. 13) bei paskelbta viešo paskelbimo būdu (b.l. 19-20). 

Teismas konstatuoja.

Prašymas tenkintinas.

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietos savivaldos 6 straipsnio 31 punktas nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas priskirtinos savarankiškoms savivaldybių funkcijoms. Savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis). Pati komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra apibrėžiama kaip organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 21 dalis).

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta  Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2521/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. 

Taigi Savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) nustatė Palangos miesto savivaldybės vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą ir patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus.  2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naują Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų tvarkymą nuostatų redakciją (aktai paskelbti www.palanga.lt; www.pmrc.lt). Pagal Nuostatų reglamentavimą vietinės rinkliavos mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Toks vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas <...>. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.

Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.

Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis (b.l. 8) nustatyta, kad atsakovei nuo 2011-02-04 nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – poilsio, esanti adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurios pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – poilsio, bendras plotas – 57,98 kv. m., odėl vadovaujantis Nuostatų 1 priedo 3 punktu, metinė vietinė rinkliava yra 1,60 Lt skaičiuojant už vieną kv. m. Kadangi atsakovė pagal cituotus Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtoja, todėl pagrįstai buvo apskaičiuota 93,00 Lt vietinė rinkliava už 57,98 kv. m. nekilnojamojo turto objektą.

Pažymėtina, kad teisėkūros subjektas teisine prielaida vietinės rinkliavos apskaičiavimui bei mokėjimui pasirinko nekilnojamojo turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, t.y. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Civilinio kodekso 4.37 straipsnis), todėl atsakovė pagal Nuostatų 5 punktą pripažįstama vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.    

Kaip jau paminėta šiame sprendime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme, o vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. 

Vietinės rinkliavos mokėtoju asmuo tampa pagal tam tikrus kriterijus, šiuo atveju nekilnojamojo turto valdymą. Atsakovei nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – poilsio ir pagal šį kriterijų atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja, tačiau yra numatyta išimtis, suteikianti teisę vietinės rinkliavos mokėtojui kreiptis į vietinės rinkliavos administratorių dėl vietinės rinkliavos lengvatų taikymo. Ši teisė yra pačio vietinės rinkliavos mokėtojo diskrecija ir pats asmuo turi kreiptis dėl tokios lengvatos taikymo.

Palangos miesto savivaldybės taryba 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-321 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). Minėto Tarybos sprendimo 2 punktu nustatyta, kad 100 proc. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvata taikoma fiziniams ar juridiniams asmenims–nesinaudojantiems nekilnojamojo turto objektu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje (2.2 punktas). Fiziniai ar juridiniai asmenys, norintys, kad jiems būtų suteikta šio sprendimo 2.2 punkte numatyta lengvata, BĮ Palangos miesto rinkliavų centrui turi pateikti: prašymą; AB „VST“ pažymą apie suvartotą elektros energijos kiekį per paskutinius 12 mėnesių iki prašymo pateikimo dienos; UAB Palangos vandenys“ pažymą apie suvartotą vandens kiekį per paskutinius 12 mėnesių iki prašymo pateikimo dienos ir kitus dokumentus numatytus minėto sprendimo 4.1.–4.5. punktuose. Šis sprendimas taikomas skaičiuojant lengvatas nuo 2010 m. sausio 1 d. (Sprendimo 8 punktas) ir galiojo iki 2012 m. kovo 29 d., tai yra kai Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naujos redakcijos Nuostatus bei Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų  turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo fiziniams ir juridiniams asmenims tvarkos aprašą (toliau – Lengvatų skyrimo tvarka). Tarybos sprendimo (galiojusio iki 2012 m. kovo 29 d.) 6 punktas numatė, kad pateikus visus reikiamus dokumentus, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvata, įsigalioja nuo kito mėnesio 1 dienos ir galioja iki tų metų gruodžio 31 d. Kaip matyti, lengvatos yra suteikiamos kalendoriniams metams, o tai reiškia, jog kiekvienais metais turi būti teikiamas naujas prašymas dėl lengvatos suteikimo bei reikalaujami dokumentai. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovė 2012 metais kreipėsi į pareiškėją dėl lengvatų suteikimo.

Taigi byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė aukščiau nurodytąja tvarka kreipėsi prašymu atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ir būtų atleista nuo vietinės rinkliavos sumokėjimo. Kaip jau minėta, pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Atsakovė nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjui iš atsakovės priteistina 93,00 Lt įsiskolinimo suma (Lietuvos Respublikos  Civilinio kodekso 6.38 str.).

            Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

n u s p r e n d ė:

savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras prašymą patenkinti.

Iš atsakovės K. Š., gim. (duomenys neskelbtini) Savivaldybės biudžetinei įstaigai Palangos miesto rinkliavų centras priteisti 93,00 litų vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31. 

          Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas                                                                                                                    Remigijus Arminas