Administracinė byla Nr. eI-777-243/2017

                                                                      Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00242-2017-3

                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18; 14.6; 55.1.3

(S)

K L A I P Ė D O S A P Y G A R D O S

A D M I N I S T R A C I N I S T E I S M A S

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 18 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė,

sekretoriaujant posėdžių sekretorei Vidai Rutkauskienei,

dalyvaujant atsakovui S. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Šilutės rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui S. K. dėl 6521,01 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėja Šilutės rajono savivaldybės administracija prašymu prašė priteisti iš atsakovo S. K. 6521,01 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Prašymas grindžiamas tuo, kad atsakovas, būdamas nekilnojamojo turto objekto – parduotuvės su valgykla ir kiemo aikštele, adresu (duomenys neskelbtini), Šilutės raj. sav., ir buto, adresu (duomenys neskelbtini) Gardamo sen., Šilutės raj. sav., savininkas, už ginčo laikotarpį yra nesumokėjęs vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nurodo, jog Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T1-1046 nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatyta vietinė rinkliava Šilutės rajono savivaldybėje ir patvirtinti Šilutės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Teigia, kad atsakovas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, ir ji nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o yra privaloma įmoka, reglamentuota viešosios teisės normomis. Pareiškėjos teigimu, vietinė rinkliava apskaičiuota pagal valdytą, faktiškai naudotą turto objektą ir pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, vadovaujantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis ir kitais įrodymai. Nurodo, jog 2012 metais atsakovas pateikė prašymą atleisti jį nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Atsakovui pasiūlyta kreiptis į Gardamo seniūniją dėl pastato paskirties ir vykdomos veiklos fakto nustatymo, tačiau aktyvių veiksmų atsakovas nesiėmė ir rinkliavos lengvata nebuvo taikyta.

Atsakovas S. K. atsiliepimu su prašymu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog apmokestinti objektai nėra naudojami, buvusioje parduotuvėje veikla nevykdoma, bute jis negyvena. Pažymi, jog abiejuose objektuose nėra tiekiamas nei vanduo, nei elektros energija. Nurodo, jog komunalinių atliekų išvežimo paslauga jam nebuvo teikiama, konteineriais jis neaprūpintas, todėl neturi mokėti už paslaugas, kurių nėra gavęs.. Atsakovas prašo pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu. Atsakovo teigimu, apmokestinti nekilnojamojo turto objektai nėra naudojami, komunalinės paslaugos juose neteikiamos. Nurodo, kad gyvena Šilutės mieste. Teigia, jog žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Šilutės raj. sav., yra kilnojamas namelis – pieno surinkimo punktas, į kurį tiekiama elektra, o įvadas yra bendras, tačiau pagrindinis pastatas – buvusi parduotuvė, yra suniokotas ir nėra naudojamas, kaip ir butas, adresu (duomenys neskelbtini), Gardamo sen., Šilutės raj. sav.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

ginčo dalykas yra pareiškėjos Šilutės rajono savivaldybės administracijos reikalavimo priteisti iš atsakovo S. K. 6521,01 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas. 

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitose bylose išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (2011 birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.).

Šilutės rajono savivaldybės taryba 2009 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. Tl-1046 (su vėlesniais pakeitimais) „Dėl Šilutės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų ir vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžių patvirtinimo” patvirtino Šilutės rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurių 4 punktas (Nuostatų redakcijos su vėlesniais pakeitimais; cituojami aktai skelbiami savivaldybės interneto tinklapyje) numatė, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir Vietinė rinkliava) yra Šilutės rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai - komunalinių atliekų turėtojai, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Savivaldybės teritorijoje ir privalantys mokėti vietinę rinkliavą, išskyrus juridinius asmenis ir juridinių asmenų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava apskaičiuojama Nuostatų nustatyta tvarka bei remiantis VĮ Registrų centras duomenimis. Vietinė rinkliava apskaičiuota pagal nuosavybės teise valdytą turto objektą ir pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, vadovaujantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto dydžiu (bendruoju plotu) (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo išaiškinimui, kuriuo atskleista, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Europos Teisingumo Teismas sprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr. Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura). Vietinės rinkliavos objektas yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Šiuo aspektu pripažįstamas nepagrįstu atsakovo argumentas, kad jis nėra sudaręs atliekų išvežimo sutarties ar kad nėra aprūpintas komunalinių atliekų konteineriais.

Pagal bendrąja taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su Savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso pastatas - parduotuvė su valgykla, adresu (duomenys neskelbtini), Šilutės raj. sav., pagrindinė naudojimo paskirtis – prekybos, ir butas, adresu (duomenys neskelbtini), Šilutės raj. sav., todėl Nuostatų požiūriu atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

Atsakovui ginčijant pareigą mokėti vietinę rinkliavą, pažymėtina, jog pagal Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, tiek galiojančias šiuo metu, tiek Nuostatų priėmimo metu, atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip atliekų gamintojas arba asmuo, turintis atliekų. Atitinkamai atliekų gamintojas – asmuo, kurio veiklos metu susidaro atliekų arba kuris atlieka atliekų rūšiavimo, maišymo ar kitokią operaciją, kurios metu pasikeičia atliekų pobūdis ar sudėtis. Ginčo atveju konkretaus asmens mokėtinos rinkliavos dydis priklauso nuo jo turimo, valdomo, disponuojamo nekilnojamojo turto ploto ir šio turto naudojimo paskirties. Iš Nuostatų matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju minėtų Nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų (žr. 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartyje Nr. A-888-556/2015 konstatuota, jog naudodamasis konkrečiu objektu, nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo, asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti. Tik tokių atliekų nesukūręs, jei įrodo, arba esant sprendimui atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, asmuo gali būti pripažintas neturintis aptariamos pareigos.

Iš atsakovo pateiktos UAB „Šilutės vandenys“ 2017 m. balandžio 24 d. pažymos matyti, jog atsakovas, adresu (duomenys neskelbtini), Šilutės raj. sav., ir adresu (duomenys neskelbtini), Gardamo sen., Šilutės raj. sav., nėra nuo 2003 m. gegužės mėn.   iki 2017 m. balandžio mėn. UAB „Šilutės vandenys“ abonentas. Pagal pažymos duomenis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo paslauga nurodytais adresais nėra teikiama. Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų matyti, jog nekilnojamojo turto objektai – parduotuvė ir butas – yra suniokoti, išdaužytais langais, apgriuvę ir akivaizdžiai nėra naudojami ir nėra tinkami naudoti. Šilutės rajono savivaldybės administracijos Gardamo seniūnijos 2017 m. balandžio 19 d. pateiktoje parduotuvės, adresu (duomenys neskelbtini), Šilutės raj. sav., fotonuotraukoje užfiksuotos tokios pačios aplinkybės dėl pastato būklės. Pateiktoje informacijoje taip pat nurodyta, jog parduotuvės kieme veikia pieno surinkimo punktas ir atsakovas pripažįsta šią aplinkybę, tačiau vien ūkinės veiklos vykdymo fakto laikiname statinyje kieme nepakanka išvadai, kad pagrindinis parduotuvės pastatas taip pat būtų naudojamas. Iš AB „Energijos skirstymo operatorius“  informacijos taip pat matyti, jog elektros energija į abu objektus (parduotuvę ir butą) nėra tiekiama, vartotojas atjungtas, elektros energijos apskaita likviduota. Teismo vertinimu, pateikti duomenys patvirtina atsakovo teiginius, jog nei parduotuvės pastatas, nei butas nėra naudojami, juose nėra tiekiamos komunalinės paslaugos, būtinos šių objektų naudojimui. Pažymėtina, jog pareiškėja nepateikė atsakovo teiginius paneigiančių duomenų, o pareigą mokėti vietinę rinkliavą sieja vien su faktiniu nekilnojamojo turto turėjimu, tačiau tokia pareiškėjos pozicija nėra pagrįsta. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas ginčo laikotarpiu nebuvo naudojamas tuo požiūriu, kad tokio naudojimo metu susidarytų komunalinės atliekos. Pažymėtina, jog atsakovas 2012 m. kovo 29 d. kreipėsi dėl lengvatos suteikimo, Šilutės rajono savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 20 d. raštu Nr. R3-(5.16)-3073 jam pasiūlyta kreiptis į Gardamo seniūniją dėl pastato eksploatacijos fakto nustatymo, tačiau atsakovas į seniūniją nesikreipė. Vien aplinkybė, kad 2012 metais procedūra dėl lengvatos suteikimo nebuvo baigta, o vėliau atsakovas dėl lengvatos suteikimo nesikreipė, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas ginčo laikotarpiu naudojosi nekilnojamuoju turtu ir dėl tokio naudojimosi susidarė komunalinės atliekos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016). Konstatuotina, jog atsakovas negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ Nuostatų požiūriu ir negalėjo būti apmokestintas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, laikosi pozicijos jog vietinės rinkliavos mokėjimas, o tiksliau jos dydis, priklauso nuo tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių, kurias, apskaičiuodamas mokestį, turi tiksliai nustatyti rinkliavos surinkėjas, kuris būdamas atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą (2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015). Pagrindžiamas turėtų būti ne tik rinkliavos dydis, bet ir pati rinkliava (2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-297/2014). Vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą rinkliavą, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kreipdamasi į teismą ir prašydama priteisti vietinę rinkliavą, nepateikė duomenų, patvirtinančių pagrindą vietine rinkliava apmokestinti ginčo nekilnojamojo turto objektą, t. y. nepateikė pakankamai faktinių duomenų, kad atsakovas naudojosi nekilnojamuoju turtu ir sukūrė atliekas, už kurių tvarkymą turi atsiskaityti teisės aktų nustatyta tvarka, ir neginčijo bei nepaneigė atsakovo pateiktų įrodymų, jog turtas nebuvo naudojamas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pareiškėjos Šilutės rajono savivaldybės administracijos patikslintas prašymas dėl 6521,01 Eur vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

atmesti pareiškėjos Šilutės rajono savivaldybės administracijos patikslintą prašymą dėl 6521,01 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo S. K.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                                        Vida Stonkuvienė