Civilinė byla Nr. 3K-3-141/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.3; 30.4.2; 95.7; 99.4; 99.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. kovo 30 d.

Vilnius

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pranešėja), Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams E. M., Zarasų rajono savivaldybės administracijai dėl gyvenamojo namo ir ūkinių statinių nuosavybės teisių atkūrimo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo; tretieji asmenys: J. S. G., Zarasų rajono 1-ojo notarų biuro notarė Jolita Ramanauskienė, valstybės įmonė Registrų centras.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras 2007 m. lapkričio 13 d. pareikštu ieškiniu teismo prašė:

1) panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. S-641 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. M.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (išskyrus tvartą ir daržines), esančius (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti Zarasų rajono 1-ojo notarų biuro notarės J. Ramanauskienės 2006 m. vasario 22 d. patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo P. M. turtą, t. y. gyvenamąjį namą, tvartą, pirtį, kiemo rūsį, ūkio pastatą, kiemo statinį, esančius (duomenys neskelbtini), paveldi jos sūnus E. M.

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauta Seimo kontrolieriaus A. Normanto pažyma „Dėl J. S. G. skundo prieš Zarasų rajono savivaldybės administraciją“, kurioje kontrolierius siūlė inicijuoti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymo panaikinimą teismine tvarka.

Ieškovas taip pat nurodė, kad 1936 m. testamentu J. G. tėvas R. K. turėtą žemę ir gyvenamąjį namą lygiomis dalimis paliko savo sūnui iš pirmosios santuokos V. K. ir antrajai žmonai E. K., pareiškėjos (J. G.) motinai. V. K. su šeima buvo ištremtas, jam priklausiusi gyvenamojo namo dalis nacionalizuota, tačiau J. G. ištekėjus jos vyras A. K. šią namo dalį nusipirko iš kolūkio. Taip vienoje namo dalyje gyveno E. K. su dukterimis S. ir Z. K., o kitoje namo pusėje - J. G. (K.) su vyru. Mirus motinai, o vėliau ir seserims, pareiškėja rūpinosi visu namu ir ūkiniais pastatais, juos remontavo.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. lapkričio 30 d. priėmė įsakymą Nr. S-641 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. M.“, kuriuo jai atkūrė nuosavybės teises ir grąžino natūra gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (išskyrus tvartą ir daržines), esančius (duomenys neskelbtini). Įsakymas priimtas vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8, 17 ir 18 straipsniais pagal P. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. K. gyvenamąjį namą.

Ieškovo teigimu, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymas priimtas pažeidžiant įstatymų ir poįstatyminių aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą, nuostatas, todėl turi būti panaikintas. P. M. neturėjo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises natūra į visą gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, išskyrus tvartą ir daržines, esančius (duomenys neskelbtini), kaip į jos tėvo V. K. iki nacionalizacijos valdytus statinius, nes gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai privačios nuosavybės teise priklausė kitiems asmenims.

Ginčijamo Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. S-641 pagrindu P. M. vardu 2006 m. vasario 7 d. įregistruotos nuosavybės teisės į statinius. 2005 m. liepos 20 d. mirus P. M., statinius paveldėjo jos sūnus E. M. pagal ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 27 d. sprendimu patenkino ieškinį, panaikindamas Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymą  Nr. S-641 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. M.“ ir 2006 m. vasario 22 d. Zarasų rajono 1-ojo notarų biuro notarės J. Ramanauskienės patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 608.

Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Zarasų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-17-420/2007 konstatuota, jog 1922 m. rugpjūčio 28 d. testamentu R. K. paliko visą savo turtą lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį trobesių ir žemės, savo sūnui V. K. bei antrajai žmonai E. K. su vaikais. 1936 m. gegužės 23 d. mirus R. K., Dusetų apylinkės teismas patvirtino testamentą vykdyti. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-734/07 konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog R. K. įpėdinė – jo žmona iš antrosios santuokos E. K. nepriėmė palikimo savo ir nepilnamečių vaikų vardu, o V. K. po savo tėvo R. K. mirties priėmė ne tik jam testamentu palikto turto dalį, bet ir visą palikimą. 1969 m. gegužės 10 d. mirus E. K., pagal tuo metu galiojančio 1965 m. CK 587 straipsnį jai priklausiusi namo dalis lygiomis dalimis perėjo jos dukterų S. K., Z. K. ir J. S. G. nuosavybėn. Tą patvirtina įrašai Imbrado apylinkes ūkinėse knygose nuo 1986 iki 2002 m. Z. K. mirė 2000 m. sausio 31 d. Mirus 2001 m. rugsėjo 1 d. S. K., 2002 m. kovo 1 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu jos turtą pagal įstatymą paveldėjo J. S. G. - 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) - dėl to teismas konstatavo, kad J. S. G. priklauso taip pat ir 1/2 dalis ginčo  objekto - gyvenamojo namo  ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymėjo, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. S-641 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. M.“ priimtas pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Visų pirma P. M. 1999 m. rugsėjo 23 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitiko Piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, nes prašyme nenurodytas buvusio savininko vardas ir pavardė, turto buvimo vieta, turto valdytojas, nuosavybes teisių netekimo laikas ir būdas. Iš prašymo turinio nėra aiški tikroji  pilietės valia - išmokėti kompensaciją ar atkurti nuosavybės teises natūra. Zarasų rajono savivaldybės administracija tokio turinio P. M. prašymo neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti, nes Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį  nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 101 punkte (nuo 1997 m. spalio 4 d. iki 1999 m. lapkričio 17 d. galiojusi redakcija)  buvo  nurodyta,  kad  piliečių prašymus  atkurti  nuosavybės teises į gyvenamuosius namus nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima miestų, rajonų merai (valdybos) arba kita valstybės institucija, kuriai priklauso (priklausė) šie namai ir pastatai arba kurios reguliavimo sričiai priskirti juridiniai asmenys, disponavę ar disponuojantys šiais pastatais. Statiniai, į kuriuos P. M. buvo atkurtos nuosavybės  teisės, Zarasų rajono savivaldybei niekada nepriklausė.

Be to, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 3 punktu P. M. nuosavybės teisė į ginčo namą natūra negalėjo būti atkurta, nes ginčo namas įstatymu priskirtinas valstybės išperkamų gyvenamųjų namų kategorijai kaip įgytas privačion nuosavybėn. Byloje nustatyta, kad pusė gyvenamojo namo ir kitų statinių nuosavybės teise  priklausė J. S. G., o kita pusė – V. K.. Nors nuosavybės teisės buvo neregistruotos, tačiau šis faktas nepaneigia nuosavybės turėjimo fakto kaip tokio, J. S. G. naudojosi ir valdė pusę gyvenamojo namo. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 101 punkto trečiojoje pastraipoje nurodyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus su priklausiniais, kuriems neatlikta teisinė registracija, priima savivaldybės vykdomoji institucija pagal šio turto buvimo vietą. Taigi Zarasų rajono savivaldybės administracija galėjo tik priimti P. M. prašymą atkurti nuosavybės teises, bet negalėjo priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant statinius natūra, kol nebuvo atlikta jų teisinė registracija.

Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas civilinėje byloje nepraleistas, nes nepraėjo vienas mėnuo nuo informacijos apie Seimo kontrolieriaus 2007 m. liepos 11 d. pažymą gavimo Utenos rajono apylinkės prokuratūroje 2007 m. liepos 25 d. iki ieškinio pateikimo 2007 m. rugpjūčio 22 d. Zarasų rajono apylinkės teismui. Byloje Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pateiktas 2007 m. lapkričio 13 d. teismui ieškinys laikytinas kaip patikslinantis pradinį ieškinį (pateiktą teismui 2007 m. rugpjūčio 22 d.).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. sprendimu atsakovo E. M. apeliacinis skundas tenkintas ir nuspręsta panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atsakovui E. M. 5815,30 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas sprendime vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota taisykle (administracinėje byloje Nr. A⁷-709-2003), pagal kurią teismas turėtų vertinti piliečio prašymą kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą, ir tokiais atvejais, kai prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyto prašymo turinio. Iš Zarasų rajono savivaldybei pateikto pareiškėjos P. M. 1999 m. rugsėjo 23 d. prašymo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, prie kurio buvo pridėta pažyma iš Lietuvos ypatingojo archyvo bylos, kuris buvo patikslintas ir papildytas P. M. 2005 m. gegužės 31 d. prašymu, matyti, kad pareiškėja siekė, jog nuosavybės teisės į ginčo pastatus jai būtų atkurtos natūra, be kita ko, į gyvenamąjį namą, kuris apibrėžtas rūšiniais požymiais, vadovaujantis pridedama archyvine medžiaga.

Įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą šio įstatymo nustatyta tvarka, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos, jeigu jos neatkurtos kitiems asmenims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir prašymus pateikusiems anksčiau galiojusio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais (įstatymo 10 straipsnis). Aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis G. L. v. L. D. G., Raseinių rajono valdyba byloje Nr. 3K-7-4/1999). Be to, turi būti nustatomas nekilnojamojo turto nacionalizavimo momentu buvęs savininkas, nes nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas jau po 1940 m. birželio 15 d. priimtais 1940 m. liepos 14-15 d. išrinkto Liaudies Seimo bei vykdomosios valdžios institucijų aktais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. aprobuotas teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas).

Teismas konstatavo, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. S-641, kurio teisėtumas nenuginčytas nagrinėjamoje byloje, nenaikintinas vien tuo pagrindu, kad J. G. per įstatymo nustatytą terminą nepateikė įgaliotai institucijai atitinkamo prašymo. Byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo J. G. būtų pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių į ginčo pastatus atkūrimo, ar įrodymų, jog sprendimo, kuriuo nuosavybės teisės atkurtos P. M., priėmimo metu J. G. pagal tuo metu galiojantį įstatymą būtų turėjusi teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo pastatus.

Be to, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs dalį byloje pateiktų rašytinių įrodymų (tarp jų ir pridėtos bylos medžiagą), padarė nepagrįstą išvadą, kad V. K. turto nacionalizavimo metu  nuosavybės teise valdė tik 1/2 dalį ginčo objekto – gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Šio turto nacionalizavimo metu kaip viso ginčo turto savininkas buvo įrašytas V. K., tai patvirtina 1945 m. sausio 22 d. ir 1945 m. vasario 7 d. nacionalizacijos aktai, 1948 m. balandžio mėn. Zarasų apskrities Antazavės valsčiaus vykdomojo komiteto pažyma, 1948 m. gegužės 22 d. Nuosavybės aprašymo aktas, 1948 m. gegužės 29 d. Turto įkainojimo ir perdavimo aktas. Tai, kad J. S. G. paveldėjo pagal įstatymą 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savaime nereiškia, jog ji buvo ir šiame sklype esančių pastatų savininkė. Pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 66 punktą statinių teisinis neįregistravimas nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į juos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokuroras, pareikšdamas nagrinėjamą ieškinį, netinkamai aiškino ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Privatus fizinio asmens (J. S. G.) interesas atkurti nuosavybės teisę į ginčo pastatus nelaikytinas viešojo intereso gynimu, juolab kad nenustatyta, jog ji turėjo tokią teisę.

Teismas padarė išvadą, kad sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą teisėtai atkurtos kitiems asmenims, negali būti naikinami vien tuo pagrindu, jog pareiškėjui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės kartu su kitais pretendentais dėl to, kad pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą nepateikė įgaliotai institucijai atitinkamo prašymo, arba dėl to, kad sprendimų, kuriais nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims, priėmimo metu pareiškėjas pagal tuo metu galiojantį įstatymą neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Be to, Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ieškinio reikalavimams pareikšti. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ginčo atveju, turėjo nustatyti, kada prokuroras turėjo ir galėjo sužinoti apie jo ieškinyje nurodytą, ieškovo teigimu, viešojo intereso pažeidimą, t. y. kada turėjo ir galėjo būti surinkti duomenys, kurių pagrindu prokuroras galėjo kreiptis į teismą, jo manymu, pažeistam viešajam interesui apginti. Byloje nustatyta, kad apie Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinyje nurodytą viešojo intereso pažeidimą, atkuriant P. M. nuosavybės teises, prokuroras sužinojo gavęs Seimo kontrolieriaus 2007 m. liepos 11 d. pažymą ir visus su ja susijusius dokumentus, pagal kuriuos yra pagrindas teigti, jog tai buvo ne vėliau kaip 2007 m. liepos 20 d., tačiau ieškinį teismui pateikė 2007 m. lapkričio 13 d., t. y. praleidęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą tokiam reikalavimui pareikšti. 2007 m. rugpjūčio 22 d. Zarasų rajono apylinkės teismui buvo pareikštas Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ieškinys (kuris vėliau buvo paliktas nenagrinėtas) dėl ūkio pastatų, kurie nebuvo natūra sugrąžinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymu P. M., teisinės registracijos panaikinimo ir paveldėjimo liudijimo dalies (dėl tų ūkio pastatų) panaikinimo, taigi skiriasi nurodyto ir nagrinėjamoje byloje paduotų ieškinių dalykai. Dėl to Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinys nelaikytinas paduotu 2007 m. rugpjūčio 22 d. Taigi praleidus ieškinio senatį ir ieškovui neprašius atnaujinti termino ieškinys negalėjo būti patenkintas (CK 1.131 straipsnis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimą. Kasacinio skundo prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada, kad P. M. prašyme atkurti nuosavybės teises valia yra išreikšta tinkamai ir dėl to šis prašymas pagrįstai buvo nagrinėjimas, prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies nuostatoms dėl turinio ir formos reikalavimų prašymams atkurti nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. aprobuotame teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime patvirtinta taisyklė, kad teismai turėtų vertinti prašymus kaip tinkamą piliečių valios išraišką, jeigu pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. P. M. prašyme nenurodyta turto buvimo vieta ir į kurio asmens (buvusio savininko) turtą pretenduojama atkurti nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad P. M. 2005 m. gegužės 31 d. prašymas buvo 1999 m. rugsėjo 23 d. prašymo tęsinys ir dėl to terminas tokiam prašymui pateikti nepraleistas; kasatoriaus teigimu, tinkamai paduotu laikomas prašymas kartu su savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšį su juo patvirtinančiais dokumentais, kurie turėjo būti pateikti iki galutinio termino – 2003 m. gruodžio 31 d. (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Tokio termino atnaujinimas galimas tik teismo nutartimi, o ne nuosavybę atkuriančios institucijos sprendimu. Vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057   101 punkto 3 dalimi Zarasų rajono savivaldybės administracija turėjo teisę tik priimti P. M. prašymą dėl neįregistruotų registre statinių nuosavybės atkūrimo ir aiškintis, ar yra teisinės sąlygos šį turtą grąžinti natūra.

2. Iš nacionalizavimo aktų spręsdamas, kad V. K. iki nacionalizacijos priklausė visas gyvenamasis namas kartu su ūkiniais pastatais, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis), nes byloje yra ir paneigiantis tokią išvadą įrodymas - 1922 m. rugsėjo 29 d. testamentas, kuriuo V. K. paveldėjo 1/2 dalį pastatų. Nacionalizavimo aktai kaip dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisėms atkurti reikiamas aplinkybes, turi būti vertinami tik kartu su kitais bylos įrodymais. Nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutarčiai O. B. v. A. J. byloje Nr. 3K-3-66/2001, 2007 m. sausio 30 d. nutarčiai J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-28/2007, kuriose išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl nekilnojamojo turto valdymo iki nacionalizacijos pripažinimo klausimą, siekiant nustatyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, turi nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo teisėtą pagrindą. Teismas, spręsdamas, kad nėra duomenų, jog pastatai nuosavybės teise būtų iki 1991 m. priklausę J. S. G., neteisingai vertino ūkinių knygų įrodomąją reikšmę, taip netiesiogiai paneigė byloje esančios ūkinės knygos įrašus apie pastatų priklausymą seserims Z. ir S. K. ir J. S. G. Iš šių asmenų turtas nebuvo nacionalizuotas, taigi joms nebuvo pagrindo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

3. Įstatyme nepateikta viešojo intereso, kai jį gindamas įstoja į bylą prokuroras, sampratos, tai reiškia, kad prokuroras sprendžia, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartyje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Utenos apskrities viršininko administracija, Č. R., R. S. byloje Nr. 3K-3-242/2006, 2007 m. liepos 23 d. nutartyje generalinis prokuroras v. V. J., S. Ž. ir kt. byloje Nr. 3K-3-310/2007 ir kt. laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartyje generalinis prokuroras v. D. P., E. T. ir kt. byloje Nr. 3K-3-194/2006 nurodyta, kad dažnai yra situacijų, kai neteisėtas valstybės institucijos aktas pažeidžia kartu ir viešąjį, ir privatųjį interesus, dėl to prokuroras, nustatęs tokį faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo reaguoti įstatyme nustatytomis priemonėmis.

4. Lietuvos apeliacinis teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų, pasisakydamas dėl ieškinio senaties praleidimo, nors tuo nesirėmė apeliantas E. M. apeliaciniame skunde, šį klausimą atsakovo atstovas iškėlė žodiniame posėdyje Lietuvos apeliaciniame teisme (CPK 320 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad, palikus galioti neteisėtą administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui būtų suteikta daugiau teisių, nei jis įgijo, o kiti asmenys netektų teisių, taip pat į tai, jog nėra neprotingai ilgai praleistas ieškinio senaties terminas, Lietuvos apeliacinis teismas turėjo pagrindą atnaujinti terminą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

5. Priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo atsakovui Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai netaikė CPK 93 straipsnio 1 dalies, 96 straipsnio 4 dalies ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutarties Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Utenos apskrities viršininko administracija, Č. R., R. S. byloje Nr. 3K-3-242/2006 išaiškinimų, kad gindamas viešąjį interesą prokuroras atleidžiamas nuo bylinėjimosi išlaidų, teismui atmetus prokuroro reikalavimą, bylinėjimosi išlaidos atlygintinos iš valstybės biudžeto lėšų.

 

Atsiliepimu į ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atsakovas E. M. nesutinka su kasaciniu skundu ir prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. sprendimą. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

1. Kasaciniame skunde keliami klausimai – ar P. M. pateikė tinkamos formos prašymą ir ar laiku – yra fakto, o ne teisės klausimai, kuriais Lietuvos apeliacinis teismas pateikė išsamią bylos duomenų analizę. Byloje nustatyta, kad P. M., turėjusi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo pateikusi prašymą 1999 m. rugsėjo 23 d., tačiau jis iš esmės nebuvo išnagrinėtas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, o išspręstas tik 2005 m. lapkričio 30 d., gavus papildomą pareiškėjos prašymą 2005 m. gegužės 31 d. Kasaciniame skunde nepagrįstai nuosavybės teisių atkūrimas aiškinamas ir vertinamas kaip akivaizdus atsakovo nesąžiningumas, taip paneigiama atsakovo konstitucinė teisė į nuosavybę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad teismas turėtų vertinti piliečio prašymą kaip tinkamą valios dėl nuosavybės atkūrimo išreiškimą net tuo atveju, jeigu prašymo forma ir turinys turi trūkumų, tačiau iš prašymo galima nustatyti tokią piliečio valią. P. M. veikė aktyviai, domėjosi nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių nuosavybės teisės atkurtos tik 2005 m. pabaigoje.

2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai valstybės išperkami, kai jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn. Ginčo gyvenamasis namas P. M. nuosavybės teisių atkūrimo metu nepriklausė J. S. G. nuosavybės teise – ji nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat namo neįregistravo nekilnojamojo turto registre. Pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 66 punktą statinių teisinis neįregistravimas nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į juos.

3. Sprendime Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, esminė teisiškai reikšminga bylos faktinė aplinkybė sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą yra tai, kas buvo nacionalizuoto turto savininkas šio turto nacionalizavimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 7 d. nutartis G. L. v. L. D. G., Raseinių rajono valdyba byloje Nr. 3K-7-1999; 2001 m. vasario 27 d. nutartis O. B. v. A. J. byloje Nr. 3K-3-66/2001, 2007 m. sausio 30 d. nutartis J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-28/2007). Ši aplinkybė byloje nustatyta – pagal teismo įvertintus nacionalizacijos aktus, kitus paskesnius dokumentus kaip ginčo statinių vienintelis savininkas įvardytas V. K. Šie dokumentai paneigia kasacinio skundo teiginius, kad ginčo statiniai jų nacionalizacijos metu lygiomis dalimis priklausė V. K. ir E. K.

                      4. Viešojo intereso, kurį turėtų ginti prokuroras, byloje nėra, nes, atsakovo teigimu, privatus asmens interesas atkurti nuosavybės teises nelaikytinas viešuoju interesu. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 15 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose pažymėta, kad viešuoju interesu laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga ar vertinga visuomenei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartyje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. V. M. byloje Nr. 3K-3-291/2006 nurodyta, kad viešojo intereso gynimas susijęs ne su konkrečių asmenų ar jų grupių teisių ir interesų pažeidimu, o su neindividualizuotu visuomenės ar jos dalies teisių ir interesų pažeidimu.

                      5. Dėl ieškinio senaties termino praleidimo Lietuvos apeliacinis teismas nustatė faktinę aplinkybę, kad ieškovas praleido 30 dienų senaties terminą institucijos sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčyti, nes prokuroras sužinojo apie Seimo kontrolieriaus 2007 m. liepos 11 d. pažymą ir susijusius dokumentus ne vėliau kaip 2007 m. liepos 20 d., o ieškinį pateikė praleidęs senaties terminą – 2007 m. lapkričio 13 d.

                      6. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 93 straipsnio 1 dalimi prokurorai atleidžiami tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir jo atlyginimo, o ne nuo visų kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, dėl to Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai priteisė atsakovui E. M. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, susidariusias taip pat ir dėl advokato atstovavimo išlaidų.

 

Atsiliepimu į ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atsakovas Zarasų rajono savivaldybė nesutinka su kasaciniu skundu ir prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. sprendimą, išskyrus šio sprendimo dalį dėl atsakovo E. M. turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes tokios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš valstybės biudžeto. Šiame atsiliepime pateikti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu nauji, esminiai, neatkartojantys pirmiau nurodytųjų atsakovo E. M. atsiliepime į kasacinį skundą, argumentai:

Abu pareiškėjos P. M. 1999 m. rugsėjo 23 d. ir 2005 m. gegužės 31 d. prašymai atkurti nuosavybės teises neatskiriamai susiję ir turi būti vertinami kartu, iš jų yra aiški pareiškėjos valia atkurti nuosavybės teises į pastatus natūra, ji išreikšta nepraleidus įstatyme nustatyto termino įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimą. Prie prašymo buvo pateikti įrodymai (nacionalizacijos aktai), patvirtinantys pareiškėjos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Nuosavybės teisių atkūrimo metu 1922 m. rugsėjo 29 d. testamentas Zarasų rajono savivaldybei nebuvo pateiktas, apie tokį dokumentą savivaldybė sužinojo 2007 m. Zarasų rajono apylinkės teismui nagrinėjant bylą dėl žemės nuosavybės. Nekilnojamojo turto registre jokios informacijos apie ginčo statinius ir jų savininkus nebuvo įrašyta, dėl to Zarasų rajono savivaldybė, priimdama ginčijamą įsakymą, negalėjo kitaip išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimo. Atsakovo teigimu, byloje viešasis interesas nėra toks svarbus, kad jį turėtų ieškiniu ginti prokuroras. Be to, atsakovas pritaria kasacinio skundo argumentui, kad bylinėjimosi išlaidos priteistinos ne iš prokuroro, o iš valstybės biudžeto.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

                      Kasacinis teismas sprendžia teisės, o ne fakto klausimus, dėl to yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame procese skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties teisėtumas tikrinamas remiantis bylos duomenų pagrindu teismų konstatuotais teisiškai reikšmingais faktais.

 

                      Dėl prokuroro ginamo viešojo intereso

 

                      Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka gindamas viešąjį interesą prokuroras gali, kai nustato tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams. CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostata suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar jo nėra. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. V. M. byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. liepos 31 d. nutartis Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroras v. S. B., S. D. ir kt. byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. J. Ž. ir kt. byloje Nr. 3K-3-397/2009; kt.).

                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų, yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Utenos apskrities viršininko administracija, Č. R., R. S. byloje Nr. 3K-3-242/2006; 2007 m. liepos 23 d. nutartis generalinis prokuroras v. V. J., S. Ž. ir kt. byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroras v. S. B., S. D. ir kt. byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. J. Ž. ir kt. byloje Nr. 3K-3-397/2009). Nagrinėjamoje byloje prokuroras nurodė, kad buvo pažeisti trečiojo asmens interesai atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus kaimo vietovėje, pažeistos nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančios teisės normos, t. y. ieškinys pareikštas ginant viešąjį interesą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia prokuroro išvada nesutiko, nurodęs, kad privataus fizinio asmens (J. S. G.) interesas atkuriant nuosavybės teises į ginčo pastatus nelaikytinas viešojo intereso gynimu. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai laikė, kad atkuriant nuosavybės teises į pastatus nebuvo pažeistos trečiojo asmens nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad šiuo atveju ginčas kilo dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo nuosavybės atkūrimo procese, kurių pažeidimas reikštų, kad pažeisti ir privataus asmens J. S. G. privatūs interesai. Konstatuotina, kad viešojo intereso gynimas, atsiskleidžiantis ginčijant valdžios institucijų veiksmus nuosavybės atkūrimo procese dėl tokių veiksmų atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms, turėtų būtų reikšmingas visuomenei ar jos grupėms ir kartu gali nulemti privačių asmenų subjektines teises, jų apimtį.

Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas taip pat yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Kai valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą ar kitą teisės aktą, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis generalinis prokuroras v. D. P., E. T. ir kt. byloje Nr. 3K-3-194/2006). Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad privataus asmens interesas negali būti vertinamas kaip viešasis ir todėl šioje byloje prokuroro pareikštas ieškinys nelaikytinas viešojo intereso gynimu, netinkamai ginčo santykiams reglamentuoti aiškino ir taikė CPK 49 straipsnio 1 dalį ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bylose dėl viešojo intereso gynimo.

                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso sąvokos turinys atskleidžiamas analizuojant faktines kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiu Zarasų rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu byloje Nr. 2-17-420/2007 nustatyta, jog 1922 m. rugpjūčio 28 d. testamentu R. K. paliko visą savo turtą lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį trobesių ir žemės, savo sūnui V. K. bei antrajai žmonai E. K. su vaikais. 1936 m. gegužės 23 d. mirus R. K., Dusetų apylinkės teismas patvirtino testamentą vykdyti. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-734/07 konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog R. K. įpėdinė – jo žmona iš antrosios santuokos E. K. nepriėmė palikimo savo ir nepilnamečių vaikų vardu, o V. K. po savo tėvo R. K. mirties priėmė ne tik jam testamentu palikto turto dalį, bet ir visą palikimą. Dėl to savivaldos institucija, atkurdama nuosavybės teises į visą gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, J. S. G. nuosavybės teises, kartu ir viešąjį interesą. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo laikyti, jog buvo pažeistas viešasis interesas. Kolegija pažymi, kad trečiojo asmens nuosavybės teisės pažeidimas laikytinas svarbiu, sudariusiu pagrindą prokurorui reikšti ieškinį ginant viešąjį interesą.

 

                      Dėl ieškinio senaties termino

 

                      Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Nurodyto 30 dienų termino privalo laikytis ir prokuroras, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį panaikinti apskrities viršininko administracijos aktą. Kartu pažymėtina, kad ši įstatymo nuostata skirta asmeniui, kuris yra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo dalyvis. Prokuroras toks asmuo nėra, todėl ši įstatymo nuostata negali būti gramatiškai aiškinama taip, kad prokurorui taikomas įstatyme nustatytas 30 dienų terminas nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises jam įteikimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. J. Ž. byloje Nr. 3K-3-397/2009).

                      Atsakovo E. M. atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad prokuroras praleido ieškinio senaties terminą. Atsakydama į tokį teiginį teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė dieną, kada anksčiausiai prokuroras sužinojo apie viešojo intereso galimą pažeidimą, ir remdamasis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo bei taikymo praktika teisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, kuriose nustatytas terminas, per kurį gali būti apskųstas sprendimas atkurti nuosavybės teises.

Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Byloje nustatyta, kad Utenos rajono apylinkės prokuratūroje 2007 m. liepos 25 d. gavus Seimo kontrolieriaus 2007 m. liepos 11 d. pažymą ieškinys pateiktas 2007 m. rugpjūčio 22 d. Zarasų rajono apylinkės teismui, tačiau toks ieškinys turėjo būti paduodamas pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui, į kurį prokuroras su ieškiniu kreipėsi tik 2007 m. lapkričio 13 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prokuroras su ieškiniu į teismą kreipėsi po to, kada surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog sprendimas atkurti nuosavybės teises pažeidžia trečiojo asmens nuosavybės teises ir viešąjį interesą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys; teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt. byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt. byloje Nr. 3K-7-38/2008). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi tai, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo, praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį. Tokioje situacijoje tiek ieškinio senaties terminas, tiek ir ieškinys byloje dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo reiškia viešojo intereso gynimą, dėl to teismas turi suderinti ieškinio senaties termino nustatymu siekiamą tikslą – įtvirtinti stabilumą nuosavybės teisiniuose santykiuose tam, kad be pakankamo pagrindo negalėtų būti užginčytos nuosavybės teisės, - ir siekti teisingumo bei teisėtumo nuosavybės atkūrimo teisiniuose santykiuose. Teismo turi būti pasverta, kuri iš vertybių – teisingas nuosavybės atkūrimas ar stabilumas nuosavybės santykiuose – yra svarbesnė konkrečioje viešojo intereso gynimo byloje. Jeigu konstatuojama, kad teisingumas turinčiuose viešąjį interesą nuosavybės atkūrimo santykiuose nusveria nuosavybės stabilumo siekį, tokiu atveju ieškinio senaties termino praleidimas, ypač nežymus, nėra kliūtis teismui išspręsti teisingo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio termino eigos pradžios nustatymas, šio termino praleidimo atveju, jo praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal šalių teismui pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartis R. K. v. VĮ Valkininkų miškų urėdija byloje Nr. 3K-3-630/2003; 2004 m. sausio 19 d. nutartis V. Š., R. Š., T. S. ir kt. v. G. P. R., J. B., R. V. ir kt. byloje Nr. 3K-3-44/2004; 2005 m. spalio 25 d. nutartis M. Z. v. G. M., L. M., VĮ Registrų centras ir kt. byloje Nr. 3K–7–372/2005; 2009 m. spalio 9 d. nutartis Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. J. Ž. byloje Nr. 3K-3-397/2009; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įstatymų normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles byloje konstatuotiems faktams taikė tinkamai. Kiti atsakovų keliami procesiniai klausimai (bylos teismingumo, tinkamo ieškovo ir pan.) nesusiję su ieškinio senaties termino pradžia ir nagrinėjamu atveju negali būti laikomi pagrindu konstatuoti senaties termino praleidimą.

 

                      Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą

 

                      Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad P. M. savo valią dėl nuosavybės teisių natūra į pastatus atkūrimo išreiškė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka. P. M. 1999 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, prie prašymo pridėjo pažymą iš Lietuvos ypatingojo archyvo apie turto nacionalizaciją, tačiau nuosavybės teisių atkūrimas dėl ne nuo pareiškėjos priklausančių priežasčių realiai nebuvo vykdomas iki pareiškėjos 2005 m. gegužės 31 d. papildomo pareiškimo pateikimo.

Pažymėtina, kad byloje nagrinėdamas civilinį ginčą ir kartu spręsdamas dėl viešojo administravimo veiksmus atliekančių viešosios valdžios institucijų veiksmų teisėtumo bendrosios kompetencijos teismas taiko administracinius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat atsižvelgia į tai, kiek tai apima administracinio pobūdžio santykius, jei juos galima išskirti atskirai nuo civilinėje byloje sprendžiamų civilinių teisinių santykių, į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nes šis teismas pagal Teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 18 d. nutartis I. M. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt. byloje Nr. 3K-3-48/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, nei jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nenustatyta, kad prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti, jog prašymas apskritai nepaduotas. Šis teismas pažymėjo, kad svarbus yra viešojo administravimo subjekto vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o jo veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį taip pat ir priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-655-05; 2005 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-10-661-05; kt.).

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas prašymų atkurti nuosavybės teises turinys ir nustatyta, kad tokiame prašyme nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas. Apeliacinės instancijos teismas sprendime pateikė išsamią bylos duomenų analizę aptariamais klausimais ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo paduotas laiku, savo turiniu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje nustatyta, kad pareiškėja siekė, jog nuosavybės teisės į ginčo pastatus būtų atkurtos natūra, prašyme nurodytas gyvenamasis namas apibrėžtas rūšiniais požymiais, tokią išvadą teismas padarė išanalizavęs bylos medžiagą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą taisyklę (administracinėje byloje Nr. A7-70-2003) teismas turėtų vertinti piliečio prašymą kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą ir tokiais atvejais, kai prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų prašymo formos ir turinio reikalavimų.

Remiantis išdėstytais motyvais kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu buvo priimtas pažeidžiant teismų praktikoje suformuluotus teisės taikymo išaiškinimus, laikytini teisiškai nepagrįsti.

Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjos prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimas prieštaravo Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 101 punkto nuostatoms. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos prašymas savivaldybės administracijai paduotas 1999 m. rugsėjo 3 d. ir buvo priimtas. Vėlesnio 2005 m. gegužės 31 d. prašymo padavimas buvo susijęs su užsitęsusiu pirminio prašymo nagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjos prašymai yra tarpusavyje neatskiriamai susiję ir byloje dėl jų atitikties turinio ir formos reikalavimams pagrįstai vertinti kartu.

 

Dėl nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo teisėtumo; dėl įrodymų vertinimo

 

Pagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, neįvertinęs visų bylos įrodymų, taip pat nekonstatavęs pareiškėjos tėvo V. K. nuosavybės teisės į ginčo pastatus atsiradimo pagrindo, priėjo prie išvados, kad pareiškėjos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė visą gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad nacionalizacijos metu visų ginčo statinių savininkas buvo V. K., neįvertino 1922 m. rugsėjo 29 d. notaro patvirtinto pastatų savininko R. K. testamento, kuriuo atsakovo senelis (V. K.) paveldėjo tik pusę ginčo statinių. Testamentas įvykdytas 1937 m., duomenų, kad kitos statinių dalies ir žemės sklypo paveldėtojai (antroji V. K. žmona E. K. su vaikais) būtų atsisakę palikimo V. K. naudai ar kitaip perleidę paveldėto turto dalį, nėra. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo E. M. nurodyta aplinkybė, kad ginčo pastatų nuosavybė po testamento įvykdymo iki turto nacionalizavimo galėjo pasikeisti, neįrodyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad byloje neįrodyta, jog atsakovo seneliui V. K. (jį ištrėmus į Sibirą) priklausiusią pastatų dalį iš kolūkio nusipirko trečiojo asmens J. S. G. pirmasis sutuoktinis A. K. ir kad vien trečiajam asmeniui priklausytų visi ginčo pastatai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, sprendė, kad trečiajam asmeniui J. S. G. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis ginčo statinių.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad nacionalizavimo metu visų ginčo statinių savininkas buvo atsakovo senelis V. K., rėmėsi 1945 m. nacionalizacijos aktais, 1948 m. dokumentais - Vykdomojo komiteto pažyma, nuosavybės aprašymo aktu, turto įkainojimo ir perdavimo aktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionalizacijos aktai, kaip pakankamas dokumentas nuosavybės teisėms atkurti, turi būti vertinami kartu su kitais bylos įrodymais ir jų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo senelis V. K. nuosavybės teise valdė visus ginčo pastatus, nes E. K. nuosavybės teisė į 1/2 dalį pastatų, įgyta paveldėjimu pagal testamentą, nėra paneigta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos pripažinimo klausimą, siekiant atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, turi nustatyti nuosavybės teisių atsiradimo teisėtą pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartis O. B. v. A. J. ir kt. byloje Nr. 3K-3-66/2001; 2007 m. sausio 30 d. nutartis J. M. v. M. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-28/2007; 2009 m. spalio 12 d. nutartis I. Ir H. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos apskrities viršininko administracija byloje Nr. 3K-3-406/2009; kt.). Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kai kyla ginčas dėl to, kas buvo turto savininkas, ir šis ginčas nagrinėjamas teisme, ginčo šalių pateiktus įrodymus, patvirtinančius nuosavybės teisę, teismas tiria ir vertina vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. teismas įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos tvarkos išvardytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis S. I. v. K. M. byloje Nr. 3K-3-120/1999; 2004 m. vasario 9 d. nutartis R. J. v. K. D. byloje Nr. 3K-3-97/2004; 2007 m. sausio 30 d. nutartis J. M. v. M. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-28/2007; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis E. L. v. J. A. ir kt. byloje Nr. 3K-3-340/2009; kt.).

Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nuosavybės teisės į ginčo statinius nebuvo įregistruotos nekilnojamojo turto registre, tai nepaneigia tų teisių buvimo fakto. Apeliacinės instancijos teismas sprendime taip pat neteisingai įvertino ūkinių knygų įrodomąją reikšmę, paneigdamas apylinkės tarybos ūkinėje knygoje (1986-1991 m.) esančius įrašus apie seserims Z. ir S. K. bei J. S. G. priklausančius pastatus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad iki 1991 m. liepos 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo taisyklių priėmimo pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teises į pastatus kaimo vietovėje buvo ūkinių knygų įrašai, ir tai yra pakankamas nuosavybės teisių į pastatus įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis J. D. v. I. M. K., Trakų rajono Semeliškių seniūnija byloje Nr. 3K-3-370/1999; 2003 m. kovo 26 d. nutartis L. V. v. O. K. byloje Nr. 3K-3-413/2003; 2007 m. birželio 15 d. nutartis B. Š. v. R. D. ir kt. byloje Nr. 3K-3-240/2007; kt.). Pažymėtina ir tai, kad iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojo RTSFR 1922 m. CK, kurio 185 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojamos vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Tokia pat nuostata išliko ir įsigaliojus 1964 m. CK 225 straipsniui ir galiojo iki nurodyto 1991 m. liepos 25 d. Vyriausybės nutarimo priėmimo.

Klausimas, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, išsprendžiamas pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis G. L. v. L. D. G., Raseinių rajono valdyba byloje Nr. 3K-7-4/1999; 2001 m. vasario 27 d. nutartis O. B. v. A. J. ir kt. byloje Nr. 3K-3-66/2001; 2007 m. sausio 30 d. nutartis J. M. v. M. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-28/2007; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis M. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, L. P. byloje Nr. 3K-3-444/2007; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis D. R. v. Palangos miesto savivaldybė ir kt. byloje Nr. 3K-3-585/2007; kt.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo pastatų jų nacionalizavimo metu savininkai lygiomis dalimis buvo atsakovo senelis V. K. ir E. K. (nuosavybės teisių įgijimo pagrindas – paveldėjimas pagal testamentą). Negalima sutikti su teismo išvada, kad trečiasis asmuo J. S. G., laikydama, jog pusė statinių jai priklauso nuosavybės teise, turėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamas turtas pagal SSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo ir atkūrimo tvarką bei sąlygas, įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Byloje nėra duomenų apie E. K. ar jos dukters (trečiojo asmens J. S. G.) turto dalies nuosavybės suvisuomeninimą, dėl to trečiajam asmeniui nebuvo teisinio pagrindo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo; trečiasis asmuo J. S. G. kartu su seserimis S. ir S. K. visą laiką gyveno ginčo name ir pagal bylos duomenis negalima teigti, kad jos teisiškai būtų praradusios nuosavybės teises. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad P. M. turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 1/2 dalį ginčo statinių, atsakovas E. M. šią dalį statinių turėjo teisę paveldėti, taip pat trečiajam asmeniui J. S. G. ir atsakovui E. M. teismo turi būti pripažintos nuosavybės teisės į po 1/2 dalį ginčo statinių (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to byloje priimti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo yra naikintini ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kiti bylos šalių argumentai, tarp jų ir nurodyta aplinkybė dėl ginčo pastatų rekonstrukcijos, nesant byloje pakankamų duomenų apie tokios rekonstrukcijos atlikimą ir jos apimtį, neturi reikšmės sprendžiant teisminį ginčą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir vertinant byloje priimtų teismų sprendimų teisėtumą.

 

Dėl ginančio viešąjį interesą prokuroro atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims

 

CPK 83 straipsnio, reglamentuojančio atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad prokuroras, reikšdamas ieškinį ir taip siekdamas apginti viešąjį interesą, atleidžiamas nuo žyminio mokesčio. Nors prokuroras reiškia ieškinį ir gina viešąjį interesą tokiomis pat procesinėmis teisėmis kaip ir ieškovas, tačiau tokioje procesinėje padėtyje prokuroras neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, t. y. nuo bylos išsprendimo nepriklauso prokuroro, kaip asmens, subjektinių teisių ir pareigų apimtis, o turi tik procesinį teisinį suinteresuotumą. Įstatyme nustatyto reikalavimo mokėti žyminį mokestį paskirtis – įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo, t. y. tam tikrų teisių pripažinimo, turto priteisimo ir pan., pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių). Prokuroras atstovauja viešajam, o ne savo asmeniniam interesui, dėl to jis byloje ar jos dalyje dėl viešojo intereso neturėtų būti apmokestinamas žyminiu mokesčiu ar kitomis bylinėjimosi išlaidomis, taip pat iš jo teismo sprendimu neturėtų būti priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, jeigu ieškinys paduotas viešojo intereso gynimo tikslu. Iš esmės tokios praktikos atleidžiant prokurorą nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo laikosi teismai išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Č. R., R. S. ir kt. byloje Nr. 3K-3-242/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartis generalinis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija administracinėje byloje Nr. AS143-438/2009, ir kt.).

Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai teismo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia ar priima naują teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 2, 4 dalys). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje ieškinys tenkinamas iš dalies, nustatant nuosavybės teises į po 1/2 dalį statinių, tai taip pat nustatytina šalims po 1/2 dalį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcija (šalių sumokėto žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų dalis, taip pat pašto išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, dalis), įpareigojant atsakovą E. M. ir trečiąjį asmenį J. S. G. atlyginti po 50 proc. iš viso apmokėtų šių dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidų. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose metu pagrįstomis laikytinos šios šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos: E. M. - 3927,30 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 1888 Lt – advokato pagalbai apmokėti, J. S. G. – 2200 Lt advokato pagalbai apmokėti. Už E. M. atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą pateiktas banko kvitas dėl 3146 Lt išlaidų advokatui apmokėjimo, atsakovas prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atlyginimas mažintinas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, į tai, kad advokatas jau buvo gerai susipažinęs su byla atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose metu, taip pat į trečiojo asmens senyvą amžių, jos gaunamas nedideles pajamas, ir atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas advokato išlaidų atlyginimas sumažintinas iki 800 Lt. Kadangi paskirstytinų bylinėjimosi išlaidų suma, sumokėta E. M., yra 6615,30 Lt, sumokėta J. S. G. – 2200 Lt, tai iš trečiojo asmens priteistina 1/2 dalis E. M. patirtų būtinų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant šio trečiojo asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas ((6615,30-2200)/2) – 2207,65 Lt.

Iš E. M. ir J. S. G. priteistina lygiomis dalimis po 34,25 Lt (iš viso 68,50 Lt) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį iš dalies tenkinti:

1. Panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. S-641 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. M.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), dalį dėl 1/2 dalies nurodyto turto nuosavybės;

2. Panaikinti Zarasų rajono 1-ojo notarų biuro notarės J. Ramanauskienės 2006 m. vasario 22 d. patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimo, kuriuo P. M. turtą, t. y. gyvenamąjį namą, tvartą, pirtį, kiemo rūsį, ūkio pastatą, kiemo statinį, esančius (duomenys neskelbtini), paveldi jos sūnus E. M., dalį dėl 1/2 dalies nurodyto turto nuosavybės.

3. Pripažinti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus (pastatą – gyvenamąjį namą, pastatą-tvartą, pastatą-pirtį, pastatą-kiemo rūsį, pastatą-ūkio pastatus, kitus statinius- kiemo statinius (šulinį) (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini):

E. M. (duomenys neskelbtini) – į 1/2 dalį nurodyto turto;

J. S. G. (duomenys neskelbtini) – į 1/2 dalį nurodyto turto.

4. Priteisti E. M. naudai iš trečiojo asmens J. S. G. 2207,65 Lt (du tūkstančius du šimtus septynis litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų.

5. Priteisti iš E. M. ir J. S. G. po 34,25 Lt (trisdešimt keturis litus 25 ct) bylos procesinių dokumentų įteikimo išlaidų Lietuvos valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Janina Januškienė

 

                                                                                                             Algis Norkūnas

 

                                                                                              Janina Stripeikienė