Civilinė byla Nr. e2A-250-881/2023
Teismo proceso Nr. 2-60-3-00003-2023-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20; 4.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, V. M. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)pagal suinteresuoto asmens komanditinės ūkinės bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį pareiškėjui V. R. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė (suinteresuotas asmuo) komanditinė ūkinė bendrija (toliau – KŪB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir fondas) kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą (toliau – ir Arbitražo teismas), prašydama priteisti iš atsakovo (pareiškėjo) V. R. 1 000 000 Eur skolą.
2. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. gruodžio 15 d. tarp fondo ir atsakovo (toliau – ir laiduotojas), buvo sudaryta laidavimo sutartis. Pagal laidavimo sutarties 2.1 punktą atsakovas įsipareigojo įvykdyti fondui skolininkų, t. y. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievoles, jeigu skolininkai neįvykdo įsipareigojimo išpirkti obligacijas obligacijų pasirašymo sutartyse nustatyta tvarka. Laidavimo sutarties 2.2 punktas įtvirtino, kad jei fondas nenurodo kitaip, laiduotojas privalo įvykdyti skolininkų prievoles fondui nedelsiant, fondui pareikalavus. Laiduotojo mokėjimai fondui atliekami į fondo nurodytas mokėjimo sąskaitas. Remiantis laidavimo sutarties 2.3 punktu, laiduotojo atsakomybė yra subsidiari. Fondas turi teisę pareikalauti iš laiduotojo įvykdyti skolininkų prievoles, jei skolininkai neįvykdo skolininkų prievolių per 60 dienų nuo fondo pareikalavimo įvykdyti skolininkų prievoles pateikimo skolininkams. Laidavimo sutarties 2.4 punktas įtvirtina, jog atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį yra ribota: bet kokiu atveju laiduotojo maksimali atsakomybė pagal laidavimo sutartį yra apribota 1 000 000 Eur suma ir fondas gali reikšti reikalavimą laiduotojui pagal laidavimo sutartį iki 1 000 000 Eur sumos. Tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta laidavimo sutartis, fondas, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei atsakovas sudarė investavimo sutartį. Šioje sutartyje buvo nustatytos sąlygos, kuriomis fondas atliks investicijas į UAB „(duomenys neskelbtini)“, pasirašydamas ir apmokėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ išleidžiamas paprastąsias obligacijas, bei į UAB „(duomenys neskelbtini)“, pasirašydamas ir apmokėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ išleidžiamas konvertuojamąsias obligacijas. 2021 m. kovo 17 d. ir 2021 m. balandžio 8 d. buvo sudaryti investavimo sutarties pakeitimai. 2020 m. gruodžio 15 d., vykdant investavimo sutartį, fondas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, kuria remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikia fondui pasirašyti, o fondas pasirašo ir įsigyja 5 500 000 vienetų UAB „(duomenys neskelbtini)“ obligacijų. Fondas, vykdydamas įsipareigojimus pagal obligacijų sutartį, 2020 m. gruodžio 17 d. apmokėjo obligacijas ir pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 5 500 000 Eur finansavimą. Be to, vykdant investavimo sutartį, 2020 m. gruodžio 15 d. buvo pasirašyta ir dar viena sutartis: fondas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartį, kuria remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikia fondui pasirašyti, o fondas pasirašo ir įsigyja 1 500 000 vienetų UAB „(duomenys neskelbtini)“ konvertuojamųjų obligacijų. 2021 m. kovo 17 d. buvo pasirašytas konvertuojamųjų obligacijų sutarties pakeitimas. Fondas, vykdydamas įsipareigojimus pagal konvertuojamųjų obligacijų sutartį, apmokėjo dalį konvertuojamųjų obligacijų ir pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 841 850 Eur finansavimo sumą. 2020 m. gruodžio 15 d. buvo sudarytas sutartinis įkeitimas. 2021 m. gegužės 21 d. fondas pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimą išpirkti obligacijas ankščiau termino, įvykus išankstinio įvykdymo įvykiams, o 2021 m. gegužės 21 d. fondas pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimą išpirkti konvertuojamas obligacijas ankščiau termino, įvykus išankstinio įvykdymo įvykiams. Nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdė šių reikalavimų. 2021 m. rugpjūčio 10 d. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iškėlė nemokumo bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“, o 2021 m. rugsėjo 15 d. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iškėlė nemokumo bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Fondas 2021 m. rugsėjo 17 d. pateikė pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo byloje, o 2021 m. spalio 15 d. pateikė pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo byloje. Kauno apygardos teismas 2021 m. spalio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo byloje, taip pat ir fondo 5 760 944,45 Eur reikalavimą, kuris užtikrintas įkeitimu, bei fondo 870 237,30 Eur finansinį reikalavimą, kaip antrosios eilės finansinį reikalavimą, kylantį iš konvertuojamųjų obligacijų sutarties. Fondas 2021 m. lapkričio 19 d. išsiuntė atsakovui reikalavimą dėl įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį įvykdymo, tačiau atsakovas skolininkų prievolės neįvykdė. Kadangi skolininkai neįvykdė savo prievolių fondui, t. y. neišpirko obligacijų ir konvertuojamųjų obligacijų ir jokių mokėjimų neatliko, be to, skolininkams buvo iškeltos nemokumo bylos, o atsakovas, kaip laiduotojas, laidavimo sutartimi įsipareigojo įvykdyti fondui skolininkų prievoles, todėl 2021 m. lapkričio 29 d. ieškovė kreipėsi į Arbitražo teismą su ieškiniu atsakovui dėl 1 000 000 Eur skolos priteisimo.
3. Atsakovas V. R. su ieškiniu sutiko tik iš dalies, t. y. nurodė, jog dėl nepakankamo ieškovės bendradarbiavimo, vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais, ieškovės reikalavimas turi būti sumažintas 70 procentų, t. y. iki 300 000 Eur.
II. Arbitražo teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimu išnagrinėjo arbitražo bylą Nr. (duomenys neskelbtini)ir nusprendė ieškovės (suinteresuoto asmens) KŪB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį tenkinti – priteisti ieškovei iš atsakovo (pareiškėjo) V. R. 1 000 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo 2021 m. lapkričio 29 d. iki visiško Arbitražo teismo sprendimo įvykdymo, ir 46 724,56 Eur ieškovės patirtas arbitražo išlaidas.
5. Arbitražo teismas nusprendė, kad jis turi kompetenciją nagrinėti šalių ginčą ir jį išspręsti iš esmės tiek, kiek sprendimu nenustatyta kitaip. Laidavimo sutarties 10.3 punkte įtvirtinta arbitražinė išlyga: „Bet koks ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš ar susijęs su šia Sutartimi, arba jos pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu, bus galutinai sprendžiamas arbitražo būdu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą. Arbitražinio teismo arbitrų bus trys. Arbitražinio teismo posėdžiai vyks Vilniuje. Arbitražo proceso metu bus vartojama lietuvių kalba“.
6. Arbitražo teismas nurodė, kad investavimo ir kitomis susijusiomis sutartimis susiklostė specifiniai šalių paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindinis ypatumas yra tas, jog skolininkams finansavimas buvo suteiktas obligacijų forma. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkai nukentėjo nuo koronaviruso (COVID-19) pandemijos ir susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu, tačiau neturėjo galimybės gauti finansavimo rinkoje prieinamomis sąlygomis, lėmė tai, jog ieškovė sudarė investavimo sutartį. Nei ši, nei kitos susijusios sutartys nesuteikė ieškovei galimybės kontroliuoti skolininkų veiklos, tokia situacija nesusiklostė ir de facto (faktiškai), kadangi galutinius sprendimus visada turėjo galimybę priimti atsakovas, kuris buvo ne tik skolininkų vadovas, tačiau ir jų vienintelis akcininkas. Priešingai nei teigia atsakovas, susiklosčiusių santykių kontekste ieškovė turėjo ne pareigą dėti maksimalias pastangas šiai sutarčiai įvykdyti, o užtikrinti jos rezultatą, t. y. suteikti skolininkams finansavimą. Tačiau finansavimo suteikimas remiantis investavimo sutartimi nebuvo besąlyginis, o susietas su tam tikromis sąlygomis, kurias turėjo įvykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ši aplinkybė ypač reikšminga, sprendžiant, ar ieškovė tinkamai įvykdė pareigą dėl antrosios finansavimo dalies, t. y. 1 500 000 Eur sumos konvertuojamųjų obligacijų forma: t. y. nustačius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvykdė visas investavimo sutartyje numatytas sąlygas, ieškovė turėtų pareigą suteikti antrąją finansavimo dalį. Tuo tarpu papildomo 1 000 000 Eur finansavimo kontekste būtina pažymėti, jog fondas neturėjo jokios pareigos skolininkų atžvilgiu ir tai nebuvo susieta su jokiomis sąlygomis, remiantis investavimo sutarties nuostatomis, o ieškovė turėjo diskrecijos teisę spręsti suteikti ar ne skolininkams papildomą 1 000 000 Eur finansavimą.
7. Be to, Arbitražo teismas nurodė, kad ieškovės pareiga suteikti 1 500 000 Eur finansavimą, išperkant UAB „(duomenys neskelbtini)“ konvertuojamąsias obligacijas, turėjo atsirasti tik tuo pagrindu, jei iki 2021 m. kovo 1 d. būtų įvykdytos investavimo sutarties 4.2 punkte išvardintos sąlygos, inter alia (be kita ko) iki šios datos neturėjo būti esminio neigiamo poveikio. Arbitražo byloje esantys įrodymai ir Arbitražo teismo posėdžio metu pateikti liudytojų paaiškinimai atskleidžia, jog apie esminį neigiamą poveikį ieškovė sužinojo 2021 m. vasario 2 d. kai ji buvo informuotas apie žymų, t. y. net 4,6 mln. Eur, sąnaudų padidėjimą dviejuose Suomijos projektuose. Nors šis sąnaudų padidėjimas savaime nereiškė tokio pat dydžio nuostolio, tačiau buvo akivaizdu, jog ši aplinkybė reiškia įvykį, kurio atsiradimas buvo neišvengiamas ar bent jau pagrįstai tikėtinas ir kurio neigiama įtaka skolininkų būklei viršija 500 000 Eur. Tai, kad esminis neigiamas poveikis iš tiesų buvo, patvirtina ir investavimo sutarties pakeitimas Nr. 1, kurį sudarė tiek atsakovas, tiek ir skolininkai. Todėl ieškovei neatsiradus pareigos suteikti antrąją finansavimo dalį, ji šios neegzistuojančios pareigos objektyviai ir negalėjo pažeisti. Arbitražo teismas pabrėžė, jog net ir ieškovei suteikus šią antrąją finansavimo dalį ar skyrus papildomą finansavimą, tai nebūtų turėję realios įtakos skolininkų finansinės situacijos pasikeitimui. Nepaisant to, kad ieškovė neturėjo pareigos suteikti antrąją finansavimo dalį, atsižvelgiant į investavimo sutarties pakeitimus Nr. 1 ir 2, ji geranoriškai apmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ konvertuojamąsias obligacijas už 841 850 Eur tam, jog iki restruktūrizavimo proceso pradžios skolininkai galėtų tęsti veiklą. Tačiau šis papildomas finansavimas skolininkų finansinės padėties nepagerino: nepavykus pradėti skolininkų restruktūrizavimo procesų, joms buvo iškeltos nemokumo bylos. Esminio neigiamo poveikio konstatavimas taip pat reiškia išankstinio įvykdymo įvykio faktą, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti skolininkų, kad išpirktų obligacijas ir konvertuojamąsias obligacijas prieš terminą. Šiomis teisėmis ji ir pasinaudojo, tačiau dėl skolininkams iškeltų nemokumo bylų, kyla atsakovo kaip laiduotojo pareiga įvykdyti fondui skolininkų prievoles.
8. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkai neįvykdė savo prievolių ieškovės atžvilgiu, t. y. neišpirko obligacijų ir konvertuojamųjų obligacijų, o skolininkams buvo iškeltos nemokumo bylos, dėl ko, akivaizdu, jog ieškovės reikalavimai nebus patenkinti, Arbitražo teismas nusprendė, kad kyla atsakovo kaip laiduotojo subsidiari atsakomybė pagal laidavimo sutartyje įtvirtintas sąlygas. Kitaip tariant, kadangi skolininkai neįvykdė laidavimu užtikrintos prievolės, ieškovė įgijo teisę reikalauti, jog jos naudai atsakovas įvykdytų įsipareigojimus, kuriuos jis fondo atžvilgiu prisiėmė laisva valia ir aiškiai suvokdamas su tuo susijusią riziką. Arbitražo teismui nenustačius, jog ieškovė pažeidė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, nėra pagrindo mažinti atsakovo kaip laiduotojo prievolės dydį, todėl ieškovės reikalavimą dėl 1 000 000 Eur tenkino.
9. Arbitražo teismas atkreipė dėmesį į atsakovo poziciją, kad šalių ginčo atveju turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.82 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, jog laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Arbitražo teismas, nagrinėdamas šią Arbitražo bylą, nenustatė ieškovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, tačiau pažymėjo, jog šio ginčo ir susiklosčiusių santykių kontekste atsakovas dalyvavo ne tik kaip laiduotojas, tačiau buvo ir investavimo sutarties šalimi, jis taip pat išreiškė savo valią dėl šios sutarties pakeitimų. Be to, ginčo laikotarpiu atsakovas buvo ne lik skolininkų vienintelis akcininkas, bet ir jų vadovas. Todėl tai, kad investavimo sutarties vykdymo laikotarpiu atsakovas nei tiesiogiai kaip investavimo sutarties šalis, nei skolininkų vardu nereiškė ieškovei esminių pretenzijų ar reikalavimų, o tai padarė tik šios Arbitražo bylos nagrinėjimo metu, vertintino kaip nepagrįstą atsakovo gynybinę poziciją. Be to, atkreipė dėmesį ir į tai, jog ieškovės finansiniai reikalavimai skolininkų bankroto bylose buvo patvirtinti visa apimtimi, jų niekam neginčijant, inter alia ir atsakovui, kaip skolininkų kreditoriui. Todėl, Arbitražo teismo nuomone, CK 6.82 straipsnio 2 dalis neturėtų būti taikoma šiam ginčui.
10. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, Arbitražo teismas nurodė, kad nors tokio reikalavimo ieškovė nenurodė nei ieškinyje, nei kituose procesiniuose dokumentuose, tačiau Lietuvos teismų praktikoje pažymima, jog baigiamosiose kalbose pareikštas prašymas priteisti procesines palūkanas netraktuotinas kaip proceso teisės pažeidimas ir laikomas tinkamu. Nors tarp šalių susiklosčiusių santykių kontekste gali būti svarstoma ir dėl 6 procentų dydžio metinių palūkanų taikymo, tačiau atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, Arbitražo teismas tenkino reikalavimą dėl šio dydžio procesinių palūkanų priteisimo.
III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Pareiškėjas (atsakovas) V. R. skundu prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Sprendimu iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Atsakovui arbitražo proceso metu toks ieškovės reikalavimas nebuvo žinomas ir atsakovas negalėjo išdėstyti savo pozicijos bei argumentų dėl palūkanų priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad skolininkams, už kuriuos laidavo atsakovas, buvo iškeltos nemokumo bylos. Arbitražo teismo veiksmai, kuriais atsakovui nebuvo sudaryta galimybė pateikti argumentus dėl procesinių palūkanų priteisimo, pažeidžia imperatyvų proceso šalių lygiateisiškumo principą, o tai atsakovui leidžia daryti išvadą, kad Arbitražo teismo sprendimas turi būti panaikintas Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytu teisiniu pagrindu. Baigiamosios kalbos buvo teikiamos raštu, o ne sakomos žodžiu, atsakovui nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl 5 procentų dydžio palūkanų priteisimo ieškovei.
11.2. Arbitražo teismo veiksmai pažeidžia imperatyvias teisės aktų normas dėl laiduotojo teisės gintis ir reikšti atsikirtimus, kuriuos galėjo reikšti skolininkas. Arbitražo teismas, priimdamas sprendimą, ignoravo CK 6.82 straipsnio 2 dalies imperatyvą, susiaurino ginčą iki laidavimo sutarties privalomo vykdymo, nevertindamas ieškovės, kaip kreditorės, civilinės atsakomybės prieš trečiąjį asmenį, kaip skolininką, dėl neprotingo ir neapdairaus prievolės, prisiimtos pagal investavimo sutartį, vykdymo.
12. Atsiliepime suinteresuotas asmuo KŪB „(duomenys neskelbtini)“ prašo skundą atmesti, palikti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Ieškovė reikalavimą priteisti procesines palūkanas suformulavo ir pareiškė žodžiu 2022 m. spalio 5 d. arbitražo teismo posėdžio metu. Šis prašymas buvo išreikštas tiek žodžiu, tiek ir įtrauktas į ieškovės skaidres, kurios buvo rodomos posėdžio metu ir po jo pateiktos atsakovui. Taigi, atsakovas klaidina teismą, jog ieškovė savo prašymą suformulavo tik baigiamųjų kalbų metu.
12.2. Nepaisant to, kada ieškovė būtų suformulavusi savo prašymą priteisti procesines palūkanas, iki pat skundo Lietuvos apeliaciniam teismui pateikimo atsakovas niekada neteikė jokių argumentų ir nereiškė prieštaravimo dėl ieškovės prašymo priteisti procesines palūkanas, nors pagal atsakovo logiką vėliausiai apie tai jis turėjo sužinoti 2022 m. lapkričio 11 d., kai ieškovė pateikė baigiamąją kalbą raštu. Taigi, net jei pareiškėjas būtų ieškovės prašymą dėl procesinių palūkanų pastebėjęs tik kai susipažino su ieškovės baigiamąja kalba, jis turėjo dar pusantro mėnesio iki Arbitražo teismo sprendimo priėmimo prašyti suteikti galimybę pasisakyti dėl ieškovės prašymo. To atsakovas nedarė, taip atsisakydamas teisės į prieštaravimą.
12.3. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, prašymas dėl procesinių palūkanų gali būti pareikštas ir baigiamojoje kalboje, kadangi jis nėra susijęs su faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Todėl atsakovui apskritai neturėjo būti suteikta galimybė atskirai pasisakyti dėl ieškovės teisės reikalauti procesinių palūkanų priteisimo.
12.4. Atsakovo nurodoma praktika dėl laiduotojo atsakomybės, kai pagrindinis skolininkas yra nemokus, apskritai yra neaktuali, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškiai nurodoma, kad kreditorius turi teisę prašyti iš laiduotojo priteisti procesines palūkanas.
12.5. Pareiga mokėti procesines palūkanas yra savarankiška laiduotojo prievolė ir vien tai, jog pagrindiniam skolininkui yra iškelta nemokumo byla, šios prievolės apimties niekaip nepakeičia ir jos nepanaikina.
12.6. Arbitražo teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl visų ieškovės ir atsakovo teiktų paaiškinimų ir įrodymų, įskaitant ir visus atsakovo gynybos argumentus dėl jo atsakomybės mažinimo. Bet kuriuo atveju, Arbitražo teismas CK 6.82 straipsnio 2 dalies aiškinimą Arbitražo teismo sprendime pateikė atsižvelgęs į šios konkrečios situacijos aplinkybes ir po to, kai jau išanalizavo atsakovo argumentus. Arbitražo teismas įvertino, kad nors atsakovas buvo pagrindinių skolininkų vadovas, tiesioginė investavimo sutarties šalis, jis niekada nei savo, nei skolininkų vardu jokių pretenzijų ar priekaištų ieškovei neturėjo. Jos atsirado tik ieškovei pareiškus ieškinį arbitražo byloje, todėl Arbitražo teismas niekaip nepažeidė CK 6.82 straipsnio 2 dalies. Net jei pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai būtų teisingi, tai vis tiek nesudarytų prielaidų naikinti Arbitražo teismo sprendimą. Pareiškėjo nurodomi Arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai yra neesminiai, nesusiję su atsakovo įsipareigojimais ieškovės atžvilgiu. Todėl Arbitražo teismo sprendimo panaikinimas dėl tokių atsakovo nurodomų pažeidimų būtų nesuderinamas su tuo, jog arbitražo teismų sprendimai nėra peržiūrimi dėl jų esmės ir gali būti panaikinti tik dėl rimtų pažeidimų, esant KAĮ 50 straipsnio 3 dalies nurodytiems ir įrodytiems pagrindams.
12.7. Tuo atveju, jei pareiškėjo skundas būtų patenkintas, tai prieštarautų paties pareiškėjo pozicijai arbitražo byloje: nors pareiškėjas prašo panaikinti Arbitražo teismo sprendimą visa apimtimi, arbitražo byloje jis prašė ne atmesti ieškovės ieškinį, o jį tenkinti iš dalies, sumažinant jo atsakomybės apimtį. Taigi, jei Arbitražo teismo sprendimas būtų panaikintas, pareiškėjas atsidurtų geresnėje padėtyje nei būtų atsidūręs tuo atveju, jei Arbitražo teismas būtų palaikęs jo poziciją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl arbitražo teismo sprendimų peržiūrėjimo procedūros ir esminių principų
13. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus dėl fakto ar (ir) teisės nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi, arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015, 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-611/2021).
14. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) III dalies XVI skyriaus bei KAĮ VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį, skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų, pateikti KAĮ nustatyta tvarka, yra paduodami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ir nagrinėjami mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais), taikant šiame skyriuje nustatytas taisykles.
15. Pagal KAĮ 8 straipsnį arbitražo teismas, nuolatinė arbitražo institucija ir jos pirmininkas, spręsdami šiame įstatyme reglamentuojamus klausimus, yra nepriklausomi. Teismai negali kištis į arbitražo teismo, į nuolatinės arbitražo institucijos ir jos pirmininko veiklą, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
16. Minėti KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai, taip pat ir jų patikrinimo tvarka, yra skirtingi – sprendimo suderinamumas su viešosios tvarkos reikalavimais ir ginčo arbitruotinumas (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai) tikrinami ex officio (pagal pareigas) (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis), o visi kiti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, numatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose, analizuojami tik esant tokiam vienos iš šalių reikalavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016). Pareiga įrodyti pastarųjų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų buvimą tenka šaliai, kuri jais remiasi. Toks atitinkamų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų patikrinimo tvarkos ir įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių teisinis reglamentavimas yra nustatytas tiek KAĮ, tiek Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) pavyzdiniame įstatyme, kurio pagrindu parengtas KAĮ, tiek 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnyje, reglamentuojančiame užsienio valstybėje priimto arbitražo sprendimo atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016).
17. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos ar remisijos, o anuliavimo forma. Tai reiškia, kad arbitražo sprendimams nėra būdinga instancinė procesinių sprendimų kontrolės sistema. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, neveikia kaip apeliacinė instancija arbitražo teismui. Teisme nagrinėjama byla dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo yra ne arbitražo bylos tąsa (tolimesnė arbitražo bylos stadija), o savarankiškas teisminis procesas, kurio metu patikrinama, ar egzistuoja KAĮ 50 straipsnyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2020; 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-611/2022). Draudimas peržiūrėti arbitražo teismo sprendimo turinį yra vienas pagrindinių (tarptautinio) arbitražo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-611/2022). Lietuvos apeliacinis teismas pagal jam priskirtą kompetenciją gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą tik KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindais, kurių sąrašas yra baigtinis. Sprendžiant dėl minėtų pagrindų egzistavimo, arbitražo teismo sprendimai netikrinami fakto ir materialiosios teisės taikymo aspektu.
18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo Arbitražo teismo sprendimą panaikinti KAĮ 50 straipsnio
3 dalies 4 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais.
Dėl ginčo arbitruotinumo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus
19. Nors pareiškėjas skundo negrindžia KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintu arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindu, teisėjų kolegija, turėdama pareigą, ex officio pasisako dėl ginčo arbitruotinumo.
20. KAĮ 12 straipsnyje įtvirtinti ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui. Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas (KAĮ 12 straipsnio 2 dalis). Be to, arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas
(KAĮ 12 straipsnio 3 dalis).
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių ginčo pobūdį ir šalių arbitražinį susitarimą (2020 m. gruodžio 15 d. laidavimo sutarties 10.3 punktas), nenustatė, kad kilęs ginčas dėl skolos priteisimo negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (KAĮ 12 straipsnis).
Dėl arbitražo proceso pažeidimo
22. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad arbitražo teismo sprendimas gali būti panaikintas, jeigu arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų. Pareiškėjas pateiktame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos CPK bei KAĮ nuostatos dėl proceso dalyvių lygiateisiškumo.
23. Pareiškėjo teigimu Arbitražo teismo procesas vyko nesilaikant sąžiningo proceso principų, tarp jų ir proceso šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principų, kadangi suinteresuotas asmuo savo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo pateikė 2022 m. lapkričio 11 d. kartu su baigiamąja kalba, o kadangi baigiamosios kalbos buvo teikiamos raštu, o ne sakomos žodžiu, todėl pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo suinteresuoto asmens naudai.
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienai iš šalių turi būti sudarytos vienodos galimybės pagrįsti savo reikalavimus ir (ar) prieštaravimus, pateikti paaiškinimus, šalims (jų atstovams) turi būti sudarytos panašios galimybės viso proceso metu tiek teikti įrodymus, tiek paaiškinimus faktų ar teisės klausimais, t. y. procesas laikytinas sąžiningu, kai kiekvienai šaliai suteikiama pagrįsta galimybė pristatyti savo argumentus, suprasti, išbandyti ir atsikirsti į kitos šalies poziciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015). Spręsti, ar arbitražo teismo procesas vyko pagal sąžiningo proceso taisykles, galima tik įvertinus visas aplinkybes, kurios reikšmingos svarstymų eigai konkrečioje byloje nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-435-381/2018).
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotas asmuo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo pareiškė 2022 m. spalio 5 d. vykusio posėdžio metu (Arbitražo teismui pateiktas garso įrašas „Ieskoves pristatymas (2022-10-05)“ nuo 47 min.). Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, toks reikalavimas pareikštas buvo ne 2022 m. lapkričio 11 d., kai šalys raštu pateikė savo baigiamąsias kalbas, o Arbitražo teismo posėdžio metu, kuriame dalyvavo ir atsakovo atstovas, turėjęs galimybę pasisakyti dėl ieškovės pareikštų reikalavimų. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei prašymas priteisti procesines palūkanas būtų pareikštas baigiamosiose kalbose teisėjų kolegija netraktuoja to kaip pažeidimo. Kaip nurodoma ir skundžiamame Arbitražo teismo sprendime, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad baigiamosiose kalbose pareikštas prašymas priteisti procesines palūkanas netraktuotinas kaip proceso teisės pažeidimas ir laikomas tinkamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2011).
26. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019). CK 6.37 straipsnio 2 dalis grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019). Taigi, atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo praktiką, nėra pagrindo teigti, kad reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo privalo būti pareikštas kartu su ieškiniu ar apskritai raštu. Nagrinėjamu atveju matyti, kad suinteresuotas asmuo reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo ieškinyje nenurodė, tačiau tokį reikalavimą suformulavo Arbitražo teisme, posėdžio metu ir raštu pateikė baigiamoje kalboje.
27. Pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo išdėstyti savo pozicijos bei prieštaravimų dėl palūkanų priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad skolininkams, už kuriuos laidavo pareiškėjas, buvo iškeltos nemokumo (bankroto) bylos, neturi jokios teisinės reikšmės. Šiuo atveju sutiktina su suinteresuoto asmens atsiliepimo į skundą argumentais, kad pareiškėjas painioja du skirtingus institutus – palūkanas pagal sutartį ir procesines palūkanas. Kasacinis teismas dėl skolininko pareigos mokėti procesines palūkanas yra išaiškinęs, kad pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės. Jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilinės atsakomybės netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Laiduotojui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti procesinių palūkanų, o laiduotojas įgyja naują pareigą – pareigą sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo. Tokių palūkanų mokėjimas nėra pagrindinio skolininko prievolė, o civilinė atsakomybė procesinių palūkanų forma laiduotojui taikoma dėl jo paties neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Taigi, pareiškėjo pareiga mokėti procesines palūkanas yra savarankiška prievolė, kuri jam kilo suinteresuotam asmeniui pasikreipus į Arbitražo teismą dėl netinkamo 2020 m. gruodžio 15 d. laidavimo sutarties vykdymo.
28. Be kita ko, kaip pagrįstai atkreipia dėmesį suinteresuotas asmuo, KAĮ 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu ginčo šalis, žinodama, kad yra pažeista jos teisė, vis tiek dalyvauja arbitražinio nagrinėjimo procese ir per protingą laiką nepareiškia savo nesutikimo dėl tokio pažeidimo, laikoma, kad šalis atsisako savo teisės į prieštaravimą. Tokia norma įtvirtina šalių pareigą operatyviai reaguoti, sąžiningai, nevilkinant rūpintis savo teisių gynyba bei pareiga kooperuotis. Pažymėtina, kad prieštaravimo nepareiškimo teisiniai padariniai taikomi ne tik arbitražo proceso, bet ir vėlesnėse stadijose, t. y. sprendžiant dėl arbitražo sprendimo panaikinimo ar pripažinimo bei vykdymo klausimą (Mikelėnas V., Nekrošius V., Zemlytė E. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo komentaras. Vilnius, 2016, p. 29-30). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepareiškė nesutikimo, dėl jo manymu, padaryto pažeidimo. Nors šalių baigiamosios kalbos buvo teikiamos raštu, pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių, pavyzdžiui, nesikreipė į Arbitražo teismą dėl replikos teisės suteikimo ir panašiai.
29. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, jog panaikinti ginčijamą Arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto pagrindu nėra.
Dėl sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai
30. Pareiškėjas Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą prašo panaikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtintu arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindu – arbitražo teismo sprendimo prieštaravimu Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Nurodo, kad Arbitražo teismo sprendimas ne tik pažeidžia KAĮ imperatyvias įstatymo nuostatas, tačiau sprendimas prieštarauja ir viešajai tvarkai.
31. Sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai pareiškėjas iš esmės skundžia tuo aspektu, jog arbitražo teismas pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į teisminę gynybą. Sąžiningo proceso principai, tarp jų ir proceso šalių lygiateisiškumo bei rungimosi, neabejotinai yra viešosios tvarkos dalis, nes tai yra teisminės gynybos prieinamumo ir teisės į teisingą teismą tinkamo įgyvendinimo būtina prielaida ir sąlyga (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-435-381/2018). Teisėjų kolegija pažymi, kad šia nutartimi jau pasisakyta, kad skundžiamu sprendimu nėra sukurta netoleruotina teisinė situacija, pažeidžianti ir (ar) apribojanti pareiškėjo procesines teises. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos CPK bei KAĮ nuostatos dėl proceso dalyvių lygiateisiškumo ir nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu sprendimu pažeidžiama šalių teisė į teisminę gynybą ar kiti fundamentalūs sąžiningo proceso principai, dėl ko atitinkamai nėra pagrindo spręsti, jog Arbitražo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai.
32. Be kitų, pareiškėjo vertinimu, sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai, pagrindžiančių argumentų, pareiškėjas nurodo ir tai, kad Arbitražo teismas netinkamai įvertino imperatyviai įstatymo suteikiamą laiduotojo (pareiškėjo) teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas.
33. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, teismas nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, netikrina ir nevertina proceso ir materialiosios teisės normų tinkamo taikymo ir aiškinimo, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką arbitražo teismo sprendimo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-370/2012).
34. Jau pirmiau šioje nutartyje minėta, kad kreipimasis į Lietuvos apeliacinį teismą, prašant panaikinti arbitražo teismo sprendimą dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai, vertintinas kaip išimtinio pobūdžio galimybė šaliai, dėl kurios priimtu arbitražo teismo sprendimu galbūt padaryta šiurkščių galiojančios teisinės tvarkos pažeidimų, neigiamai veikiančių visos valstybės teisinės sistemos stabilumą ir dėl to netoleruotinų, apginti savo teises ir kartu viešąjį interesą. KAĮ įtvirtinta galimybė bendrosios kompetencijos teismui peržiūrėti arbitražo teismo sprendimą yra ribota ir gali būti pateisinama tik siekiant apsaugoti Lietuvos valstybės viešąją tvarką bei pamatinius teisės principus, vertybes, bet jokiu būdu negali būti aiškinama plečiamai, t. y. taip, kad leistų bendrosios kompetencijos teismui patikrinti arbitražo teismo sprendimą iš esmės, pakartotinai išnagrinėjant šalių ginčą ir taip paneigiant arbitražo teismo, kaip savarankiškos ginčus nagrinėjančios institucijos, esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-104/2011). Viešosios tvarkos išlygos taikymas galimas tik tokiu atveju, kai imperatyviųjų įstatymų normų pažeidimas absoliučiai akivaizdus ir juo paminamos ne bet kokios, o pačios fundamentaliausios ir reikšmingiausios valstybės ir visuomenės vertybės, pripažintos tarptautiniu lygmeniu. Tarptautinės viešosios tvarkos sampratos turinys taip aiškinamas tiek taikant nacionalinio arbitražo panaikinimo procedūrą, tiek ir sprendžiant užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo Lietuvoje klausimą (KAĮ 50–51 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1026-407/2021).
35. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad viešąją tvarką pažeidžiančiais laikomi tiesioginiai ir sunkūs pagrindinių ir privalomų viešosios tvarkos taisyklių pažeidimai. Užsienio teismų praktikoje taip pat sutinkama, kad materialiosios viešosios tvarkos išlygos atveju negali būti iš naujo vertinamas ginčo išsprendimo rezultatas, todėl arbitražo sprendimai neturėtų būti panaikinami, siekiant ištaisyti neteisingą arbitražo sprendimą, jei pats sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai. Tai galioja tiek kalbant apie netinkamą sutarties nuostatų aiškinimą, tiek apie netinkamą teisinių santykių kvalifikavimą, netinkamą įrodymų vertinimą ir kita (2012 m. apibendrinta UNCITRAL pavyzdinio įstatymo teismų praktika). Dėl to prieštaraujančiu viešajai tvarkai neturėtų būti pripažįstamas toks arbitražo teismo sprendimas, kuriame galimai yra faktų vertinimo ar teisės taikymo klaidų, tačiau kurio rezultatas neprieštarauja fundamentalioms valstybės vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015). Šį išaiškinimą papildo ir tai, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygos aiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimai, o klausimas, ar teisingai taikyti sutarties aiškinimo principai ir taisyklės, laikytinas teisės klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-701/2017).
36. Vien tai, kad Arbitražo teismo sprendimas nesutapo su pareiškėjo arbitražo byloje įrodinėta pozicija ir nebuvo pritaikytos teisės normos (CK 6.82 straipsnio 2 dalis), kurias nurodė pareiškėjas nereiškia viešosios tvarkos pažeidimo. Priešingas aiškinimas lemtų KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto taikymo ribų išplėtimą, kuris kasacinio teismo praktikoje vertintinas kaip neleistinas ir nepateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).
37. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą Arbitražo teismo sprendimą, kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
38. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nenustačius KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4–6 punktuose nustatytų pagrindų panaikinti arbitražo teismo sprendimą, Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmetamas.
39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
40. Suinteresuotas asmuo byloje prašė priteisti iš pareiškėjo 1 723,04 Eur dydžio išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti išlaidos teisinėms paslaugoms neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.11 punktuose nustatytų rekomenduojamų dydžių, išlaidos laikomos pagrįstomis, todėl prašoma bylinėjimosi išlaidų suma suinteresuotam asmeniui priteisiama iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio
1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, 331 straipsniu, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,
n u t a r i a :
pareiškėjo V. R. skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)atmesti.
Priteisti iš pareiškėjo V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 723,04 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt tris eurus ir 4 centus) bylinėjimosi išlaidas suinteresuotam asmeniui komanditinei ūkinei bendrijai „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini).
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Vilija Mikuckienė
Neringa Švedienė