Civilinė byla Nr. e2A-617-330/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00133-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.5.1.3.6.; 2.5.28.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauliaus transporto sistemos“ ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-504-826/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauliaus transporto sistemos“ ieškinį atsakovams Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl sutarčių sąlygų pripažinimo niekinėmis, skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Sauliaus transporto sistemos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jį patikslinusi prašė: 1) pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2012 m. balandžio 30 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. ieškovės ir atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudarytų sutarčių sąlygas, įtvirtintas 3.12 punktuose; 2) priteisti solidariai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos, ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 23 189,72 Eur įsiskolinimą; 3) priteisti solidariai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos, ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 92 324,48 Eur įsiskolinimą; 3) priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentų procesines palūkanas ir visas bylinėjimosi išlaidas,
2. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. balandžio 30 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. sutarčių 3.12 punktuose yra numatytos identiškos nuostatos, pagal kurias: „Tais atvejais, kai teismo sprendimu saugomos transporto priemonės yra konfiskuojamos, jų nuvežimas, saugojimas ir perdavimas, sprendimą realizuoti transporto priemonę vykdančiai institucijai jas grąžinti, yra neatlygintinas“. Remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi sutarties sąlygos, prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra niekinės ir negaliojančios. 2012 m. balandžio 30 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. sutarčių 3.12 punktuose išdėstytos nuostatos paslaugas teikti neatlygintinai yra nepagrįstos, neteisėtos, prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 32, 33 ir 34 punktams.
3. Ieškovė tinkamai ir visa apimtimi vykdė sutartis, sudarytas su Klaipėdos ir Tauragės apskrities vyriausiaisiais policijos komisariatais: gavusi policijos pareigūnų iškvietimus, nuvykdavo į jų nurodytą vietą, perimdavo sulaikytas transporto priemones, atveždavo jas į automobilių saugojimo aikštelę ir saugodavo. Ieškovei būdavo perduodamos ir tokios transporto priemonės, kurios vėliau teismų procesiniais sprendimais (nutarimais administracinių teisės pažeidimų bylose) būdavo konfiskuojamos. Valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi duomenis apie konfiskuotą ir valstybei perduotiną turtą, de facto (liet. iš tikrųjų) taip pat naudodavosi ieškovės teikiamomis tokio turto saugojimo paslaugomis. Sutarčių galiojimo laikotarpiu ieškovė saugojo daugiau nei 100 transporto priemonių, kurias teismai nusprendė konfiskuoti nutarimais administracinių teisės pažeidimų bylose. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Už valstybės naudai konfiskuotų transporto priemonių saugojimą laikotarpiu nuo teismo priimtų nutarimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos iki faktinio transporto priemonių paėmimo iš ieškovei priklausančios transporto priemonių stovėjimo aikštelės dienos yra atsakinga atsakovė Lietuvos valstybė.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu (sprendimo rašymo apsirikimai ištaisyti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartimi) ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos, 7 348,24 Eur skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. kovo 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 267,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti 2012 m. balandžio 30 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. sutarčių 3.12 punktuose nustatytas sąlygas (dėl neatlygintino nuvežimo ir saugojimo) niekinėmis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) teismas nustatė, kad nors 2012 m. gegužės 25 d. sutartis buvo sudaryta viešo konkurso būdu, tačiau ieškovė, vykdant viešuosius pirkimus, jokių pretenzijų Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sutarties 3.12 punkte įtvirtintos nuostatos nepateikė, priešingai – ji sutiko su pirkimų sąlygomis bei pasirašė viešojo pirkimo sutartį. Kadangi ieškovė per 6 mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos nepareiškė ieškinio dėl pirkimo sutarties (jos dalies) pripažinimo negaliojančia (VPĮ 94 straipsnio 3 dalis), teismas nurodė, jog ieškovė praleido terminą ieškiniui pateikti, neprašė termino atnaujinti, todėl teismas šio ieškovės reikalavimo netenkino. Dėl 2012 m. balandžio 30 d. sutartyje įtvirtintos 3.12 punkto sąlygos teismas nurodė, kad ši sutartis nebuvo sudaryta pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, todėl šio įstatymo nuostatos jai nėra taikomos. Sutarties turinys yra šalių consensus ad idem, (liet. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė). Ieškovė, pasirašydama sutartį dėl transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo, sutiko su sutarties nuostatomis, todėl nenustatęs, kad šios sutarties nuostatos pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, teismas ir šio reikalavimo netenkino.
6. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal 2012 m. balandžio 30 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. sudarytų sutarčių 3.12 punktų nuostatas tais atvejais, kai teismo sprendimu saugomos transporto priemonės yra konfiskuojamos, jų nuvežimas, saugojimas ir perdavimas sprendimą realizuoti transporto priemonę vykdančiai institucijai jas grąžinti yra neatlygintinas, ieškovės reikalavimo priteisti skolą už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą iki 2014 m. birželio 13 d. sutarties pasirašymo netenkino. Teismas netenkino ir reikalavimo priteisti skolą, susidariusią pagal 2011 m. kovo mėnesio ir 2011 m. gegužės 19 d. sutartis, pasirašytas tarp ieškovės ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, nes jose nurodyta, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neapmoka jokių vykdytojo (ieškovės) patirtų išlaidų, susijusių su transporto priemonių nuvežimu, saugojimu, ar išlaidų, reikalingų transporto priemonei išsaugoti (sutarčių 11 ir 16 punktai). Be to, teismas laikėsi nuostatos, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, skolą už transporto priemonių saugojimą, susidariusią 2014 m. birželio 13 d. sutarties pagrindu, taip pat netenkintinas, nes šioje sutartyje įtvirtinta, kad pasaugos davėjas (Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) neapmoka jokių saugotojo (ieškovės) išlaidų, susijusių su transporto priemonės (krovinio) nuvežimu, saugojimu, ar išlaidų, reikalingų transporto priemonei (kroviniui) saugoti, pagal sutarties 6.1 punktą, tai yra kai transporto priemonė yra paimta ir saugoma dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė ir Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2011 m. gegužės 19 d. sutarties 3.12 punktu susitarė, kad jeigu transporto priemonės bus konfiskuojamos teismo sprendimu, tai saugojimo išlaidos po teismo sprendimo jas konfiskuoti įsiteisėjimo bus apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11 punkto nuostatas valstybės institucijų konfiskuotas turtas Mokesčių inspekcijai turi būti perduotas per 10 darbo dienų nuo sprendimo konfiskuoti turtą įsiteisėjimo dienos. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal 2011 m. kovo mėnesio, 2011 m. gegužės 19 d. ir 2014 m. birželio 13 d. sutartis buvo susitarta, kad nebus reikalaujama išlaidų už transporto priemonių saugojimą atlyginimo iš policijos komisariatų, laikėsi nuostatos, kad pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį valstybė privalo atlyginti išlaidas, susijusias su konfiskuotos transporto priemonės priverstiniu nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės už kiekvieną konfiskuoto automobilio saugojimą po 25 Lt už parą nuo nutarimo konfiskuoti įsiteisėjimo dienos yra nepagrįstas, nes ši suma neatitinka Taisyklių 5 punkte įtvirtinto ekonomiškumo principo. 2014 m. birželio 13 d. sutartyje ieškovė ir Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas susitarė, kad už transporto priemonių saugojimą moka nuo 3 iki 4 Lt už vieną parą, priklausomai nuo transporto priemonės svorio (6.2.3 ir 6.2.4 punktai), todėl teismas tokią sumą laikė ekonomiškai pagrįsta. Kadangi tarp šalių nekilo ginčo dėl ieškovės 2015 m. birželio 26 d. ieškinio priede Nr. 10 nurodytų duomenų apie transporto priemonių saugojimą ir perdavimą kompetentingai institucijai bei teismų sprendimų jas konfiskuoti įteisėjimo dienos, teismas pateiktais duomenimis vadovavosi priimdamas sprendimą dėl skolos priteisimo. Taip pat teismas nusprendė, kad yra nepagrįstas Valstybinės mokesčių inspekcijos argumentas atsižvelgti į tai, kad nustatytas 10 darbo dienų terminas turtui inspekcijos žinion perduoti, nes ieškovė nėra atsakinga už tai, kad užtrunka transporto priemonių perdavimas kompetentingai institucijai. Teismas ieškovės reikalavimą dėl skolos už transporto priemonių saugojimą tenkino iš dalies – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, pagal 2011 m. gegužės 19 d. tarp ieškovės ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei 2014 m. birželio 13 d. tarp ieškovės ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pasirašytas sutartis už 38 konfiskuotų transporto priemonių saugojimą nuo sprendimų konfiskuoti jas įsiteisėjimo dienos (8 438 paras) priteisė 7 348,24 Eur skolą.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai    

9. Apeliaciniame skunde atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
10. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, nėra dvišalių sutarčių, policijos komisariatų sudarytų su ieškove, šalis, todėl tokios sutartys negali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, nes teisės ir pareigos sukuriamos tik sutartis sudariusiems asmenims. Ieškovės ir policijos komisariatų sudarytų dvišalių pasaugos sutarčių nuostatos negalėjo būti taikomos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos.
2. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovei buvo žinoma, jog konfiskuotas turtas pagal Taisyklių 11 punktą turi būti perduotas Valstybinei mokesčių inspekcijai per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo konfiskuoti turtą įsiteisėjimo dienos, ir kad Valstybinė mokesčių inspekcija pareigą apmokėti atitinkamas saugojimo išlaidas įgyja tik po to, kai šis turtas jai buvo perduotas.
3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovės pateikto 2015 m. birželio 26 d. ieškinio priedo Nr. 10 (lentelės). Valstybinė mokesčių inspekcija teikė argumentus, kodėl ji negali tapti konfiskuoto turto savininke nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, kaip tai traktuoja ieškovė. Vyriausybė nustatė 10 darbo dienų terminą konfiskuotam turtui perimti, todėl teismo išvada, kad ieškovė nėra atsakinga už tai, kiek užtrunka transporto priemonių perdavimas kompetentingai institucijai, nepagrįsta. Valstybinė mokesčių inspekcija atliko tų pačių automobilių (38 transporto priemonių) saugojimo parų apskaičiavimą ir nustatė, kad skirtingai nei apskaičiavo teismas (8 438 paros), pagal saugotų parų skaičių iš viso susidaro tik 770 parų, o taikant 3 Lt įkainį už vieną saugojimo parą, bendra suma tuomet sudaro 2 310 Lt (669,02 Eur).
4. Teismas neatsižvelgė, kad tokio pobūdžio paslaugų atlyginimo klausimus reglamentuoja specialioji norma – Taisyklių (senoji redakcija) 5 punktas, numatantis atlyginimo mechanizmą iki tol, kol konfiskuotas turtas pereina Valstybinė mokesčių inspekcija žinion. Valstybės institucijų, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, patirtos išlaidos, susijusios su šio turto saugojimu, apmokamos iš joms skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Kilę ginčai iš šių sutarčių nagrinėjami ne keliant reikalavimą Lietuvos valstybei, o valstybės institucijai, atsakingai už tokios sutarties sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2014).
11. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Sauliaus transporto sistemos“ prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą taip: 1) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, priteisti ieškovei 6 532,61 Eur dydžio įsiskolinimą, 2) patikslinti sprendimą, numatant, kad juo priteista 7 348,24 Eur suma priteisiama tokiomis dalimis: 3 685,32 Eur – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato solidariai; 3 662,92 Eur – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato solidariai; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas bei išspręsti permokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimus.
12. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Lietuvos valstybė, būdama jos naudai konfiskuotų transporto priemonių savininkė, yra atsakinga už tokių transporto priemonių saugojimą už laikotarpį nuo teismo priimtų sprendimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos iki faktinio transporto priemonių paėmimo iš ieškovei priklausančios saugojimo aikštelės, todėl ieškovė pagrįstai iš Lietuvos valstybės reikalauja sumokėti už transporto priemonių saugojimą. Lietuvos valstybės atstovė yra Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri privalo atsiskaityti už turto saugojimą, nepaisant to, ar ji priima turtą savo žinion jį apskaitydama, ar atsisako priimti, nustačiusi, kad turtas nerealizuotinas.
2. Padaręs išvadą, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip turto savininkės pareiga atlyginti už administracinių teisės pažeidimų proceso tvarka konfiskuotų transporto priemonių saugojimą kylą iš įstatymo, teismas negalėjo vadovautis ginčo sutarčių 3.12 punktų nuostatomis (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Be to, nei viena sutarčių nuostata negali būti aiškinama, kaip numatanti Lietuvos valstybės (konfiskuoto turto savininkės) atleidimą nuo pareigos atsiskaityti už transporto priemonių saugojimą.
3. Teismas laikė, kad ekonomiškai pagrįstas atlyginimas už vieną konfiskuotos transporto priemonės saugojimo parą sudaro 0,87 Eur. Vadinasi, suma už saugotas konfiskuotas transporto priemones pagal visas penkias sutartis sudaro 13 880,85 Eur. Teismas tenkino ieškovės reikalavimus 7 348,24 Eur suma, todėl skaičiuojant tokiu nurodytu tarifu, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, papildomai priteistinas atlyginimas už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą sudaro 6 532,61 Eur.
4. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, privalantys solidariai atlyginti už transporto priemonių saugojimą. Institucija, kurios žinioje yra tokia transporto priemonė (po teismo sprendimo ją konfiskuoti administracinių teisės pažeidimų proceso tvarka įsiteisėjimo), Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nuostatos prasme laikytina transporto priemonės valdytoju. Vadinasi, teismo priteista 7 348,24 Eur dydžio suma turi būti priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir atitinkamo policijos komisariato, pagal kurio sudarytą su ieškove sutartį buvo saugoma transporto priemonė.
13. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Sauliaus transporto sistemos“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai atsikirtimai:
1. Pareiga mokėti už administracinių teisės pažeidimų proceso tvarka konfiskuotų transporto priemonių saugojimą kyla nepaisant su Klaipėdos apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu bei Tauragės apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarytų sutarčių, o vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią išlaidas ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.
2. Konfiskuotas turtas tampa valstybės nuosavybe nuo teismo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento. Teismų praktikoje formuojama labai aiški taisyklė, kad būtent Valstybinė mokesčių inspekcija atstovauja valstybę, priimant konfiskuotą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2010). Laiko tarpas, per kurį transporto priemonė perduodama Valstybinei mokesčių inspekcijai, nuo sprendimo konfiskuoti transporto priemonę įsitesėjimo yra gerokai ilgesnis nei 10 darbo dienų, kuris numatytas 2004 m. gegužės 26 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 634 patvirtintose Taisyklėse. Tačiau netgi galiojantis teisinis reglamentavimas neduoda pagrindo išvadai, kad ir už pirmąsias 10 darbo dienų privačiam saugotojui gali būti neatlyginama už jo suteiktas saugojimo paslaugas.
3. Į Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodomus saugojimo terminus nepagrįstai nėra įskaityti laikotarpiai iki inspekcija gavo iš atitinkamą teismo sprendimą dėl transporto priemonės konfiskavimo vykdančio antstolio visus reikiamus dokumentus sprendimui dėl transporto priemonės apskaitymo / neapskaitymo priimti.
4. Valstybinė mokesčių inspekcija klaidingai nurodo, kad teismų praktikoje esą išaiškinta, jog kilę ginčai iš tokių sutarčių nagrinėjami ne keliant reikalavimą Lietuvos valstybei, o atitinkamai valstybės institucijai. Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodytose bylose buvo sprendžiami kitokio pobūdžio ginčai. Tai, kad ieškovė nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM sąskaitų faktūrų apmokėti už suteiktas paslaugas, nedaro negalimu įsiskolinimo už suteiktas paslaugas priteisimo. Be to, Valstybinė mokesčių inspekcija nepagrįstai teigia, kad 5 procentų dydžio palūkanų išieškojimas už priteistą sumą pažeidžia valstybės teises.
14. Atsiliepimuose į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose išdėstyti tokie pagrindiniai argumentai:
1. Teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
2. Pareiga atlyginti už administracinių teisės pažeidimų proceso tvarka konfiskuotų transporto priemonių saugojimą kyla iš įstatyminio reglamentavimo, o ne iš ieškovės sudarytų sutarčių su policijos komisariatais.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką yra konstatavęs, kad valstybė konfiskuoto turto savininke tampa nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; kai pagal vykdomąjį dokumentą turi būti išieškoma į valstybės biudžetą, valstybei atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-381/2010; 2010 m. spalio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-397/2010 ir kt.).
15. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
1. Nuosavybės teisė į konfiskuotą turtą valstybei pereina tik nuo jo perdavimo momento. Byloje pakanka įrodymų, kai ieškovė, būdama sutartiniuose santykiuose dėl transporto priemonių saugojimo su policijos komisariatais, teikė jiems sąskaitas dėl saugojimo paslaugų apmokėjimo, siuntė joms derinimo aktus ir pan., kas leidžia teigti, jog apeliantė suprato sutartinių santykių su kitomis valstybės institucijomis (šiuo atveju – policija) dėl saugojimo paslaugų atlyginimo pasekmes.
2. Ieškovė klaidina teismą, savo apeliacinį skundą grįsdama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2010 metų praktika, kuri taikytina analizuojant konfiskuoto ar perduotino valstybei turto realizavimo klausimus. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje keliamas reikalavimas dėl saugojimo paslaugų apmokėjimo. Mokesčių inspekcija, vykdydama savo funkcijas, susijusias su valstybei perduotinu konfiskuotu turtu, vadovaujasi poįstatyminiu teisės aktu – Taisyklėmis, kurių nuostatų aiškinimas lemia tai, kad tinkama atsakove nagrinėjamoje byloje yra ne Valstybinė mokesčių inspekcija, o ta valstybės institucija, kurios žinioje yra valstybei perduotinas konfiskuotas turtas, iki jis bus priimtas ir įtrauktas į mokesčių inspekcijos apskaitą kaip realizuotinas turtas.
3. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog viešojo pirkimo sutartis visais atvejais yra atlygintinė. Be to, tarp ieškovės ir policijos komisariatų sudarytų dvišalių pasaugos sutarčių nuostatos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, negalėjo būti taikomos.
16. Atsiliepimuose į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
1. Teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
2. Konfiskuotas turtas tampa valstybės nuosavybe nuo teismo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento (CK 4.47 straipsnio 10 punktas, 4.67 straipsnis, BK 72 straipsnis, ATPK 26 straipsnis). Valstybinė mokesčių inspekcija turi perimti visą valstybės naudai atitenkantį turtą. Tais atvejais, kai pagal vykdomąjį dokumentą turi būti išieškoma į valstybės biudžetą, valstybei atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.   Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnis). Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
18. Byloje neapeliuojama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2012 m. balandžio 30 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. sudarytų sutarčių 3.12 punktuose nustatytas sąlygas. Tačiau ta teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, priteista 7 348,24 Eur skolos suma, netenkina nei ieškovės, nei atsakovės, – abi ginčo šalių pusės pateikė apeliacinius skundus dėl šios sprendimo dalies. Taigi byloje šios apeliacijos dalyką sudaro ginčas dėl priverstinai nuvežtų ir vėliau konfiskuotų transporto priemonių saugojimo išlaidų atlyginimo ir tinkamos atsakovės ir (ar) jos atstovavimo nustatymo klausimai.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. Ir ieškovė, ir atsakovė kartu su apeliaciniais skundais pateikė papildomus įrodymus: ieškovė pridėjo lenteles, susijusias su 38 transporto priemonių saugojimo parų paskaičiavimais, atsakovė pateikė dvi saugomų konfiskuotų transporto priemonių lenteles. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, šis draudimas nėra absoliutus, naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
20. Įvertinus byloje kilusį ginčą bei nustačius, jog abi ginčo šalys pateiktais įrodymais (skaičiavimo lentelėmis) iš esmės siekia patvirtinti ir/ar paneigti jų reikalavimo ir/ar atsikirtimų pagrindą sudarančias aplinkybes, susijusias su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju būtina vadovautis visapusiška informacija, susijusia su ieškovės suteiktų saugojimo paslaugų detalėmis, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, yra reikšmingos tinkamam apeliacinių skundų išnagrinėjimui. Todėl teisėjų kolegija priima vertinimui kartu su kita bylos medžiaga naujai pateiktus duomenis.

Dėl transporto priemonių saugojimo išlaidų atlyginimo

21. Ieškovė UAB „Sauliaus transporto sistemos“ su dviem policijos komisariatais – Tauragės apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu ir Klaipėdos apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu buvo sudariusi penkias sutartis dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo. Šioje byloje ieškovė pareiškė solidaraus pobūdžio reikalavimus, nukreiptus į dvi subjektų (atsakovų) grupes: 1) Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą; 2) Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, bei įrodinėjo, kad pirmiau nurodytų sutarčių pagrindu pagal ieškovės pateiktą saugotų ir konfiskuotų transporto priemonių detalų sąrašą šiems subjektams kyla solidari prievolė atsiskaityti su ieškove už saugojimo paslaugas.
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias priverstinai nuvežto automobilio saugojimo išlaidų atlyginimą, yra nurodęs, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 16 p.).
23. Vadovaujantis paminėtais kasacinio teismo išaiškinimais, pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas priklauso nuo konkrečios sutarties nuostatų ir gali kilti ją sudariusiai šaliai arba ne ją sudariusiai šaliai. Pastarosios (ne sutarties šalies) pareiga kyla iš įstatymo. Taigi, visų pirma, būtina įvertinti, kam kyla pareiga atlyginti už ieškovės suteiktas paslaugas pagal kiekvieną iš penkių su dviem policijos komisariatais sudarytų sutarčių, o nustačius, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (policijos komisariatui), aktualus ir viešosios teisės normų, numatančių kompetentingų valstybinių institucijų pareigą apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas, aiškinimas.

Dėl 2011 m. kovo mėnesio sutarties

24. 2011 m. kovo mėn. ieškovė (vykdytoja) ir Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (užsakovas) sudarė sutartį Nr. STS/77, užregistruota 2011 m. balandžio 1 d., registro Nr. 3702 (toliau ir – Sutartis1), kuria ieškovė įsipareigojo pervežti transporto priemones Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, o užsakovas – už transporto priemonių pervežimą bei pakrovimą ir iškrovimą sumokėti atitinkamai – 1,60 Lt/km be PVM (pervežimas) ir 49,50 Lt be PVM (pakrovimas ir iškrovimas) kainą. Sutartyje1 nustatyta, kad vykdytojas turi teisę už transporto priemonių pervežimą bei pakrovimą ir iškrovimą iš užsakovo reikalauti atlyginti išlaidas pagal sutartyje nustatytus įkainius (4 punktas).
25. Kadangi Sutarties1 dalykas – tai tik pakrovimo (iškrovimo) ir pervežimo paslaugos, kurios nagrinėjamos bylos atveju nėra susijusios nei su faktiniu ieškinio pagrindu, nei su ieškinio dalyku (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai, 265 straipsnio 2 dalis), atlyginimo už paslaugas pagal šią sutartį klausimas šioje byloje nėra aktualus.

Dėl 2011 m. gegužės 19 d. sutarties

26. Kitą sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo Nr. 30-4-ST2-11-97 (toliau ir – Sutartis2) ieškovė (vykdytoja) ir Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (užsakovas) sudarė 2011 m. gegužės 19 d. Pagal ją ieškovė įsipareigojo priverstinai nuvežti ir saugoti transporto priemones Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje. Sutartimi2 vykdytoja įsipareigojo pagal jos nustatytus įkainius (atitinkančius to laikotarpio ir tos vietovės vidutines rinkos kainas) transporto priemonės priverstinio nuvežimo, pervežimo, saugojimo ir kitas išlaidas savarankiškai išsireikalauti iš transporto priemonės savininko, valdytojo arba kito asmens (3.10. punktas); šalys nustatė, kad transporto priemonių saugojimo (vienos paros) kaina 25 Lt su PVM (9.6. punktas). Be to, Sutartyje2 vykdytoja įsipareigojo, kad tais atvejais, kai teismo sprendimu saugomos transporto priemonės konfiskuojamos, sprendimą realizuoti transporto priemonę vykdančiai institucijai jas grąžina nemokamai. Transporto priemonės saugojimo išlaidos, patirtos po teismo sprendimo ją konfiskuoti įsiteisėjimo, apmokamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (3.12. punktas). Be to, šalys nustatė, kad užsakovas neapmoka jokių vykdytojo patirtų išlaidų, susijusių su transporto priemonės nuvežimu, saugojimu, ar išlaidų, reikalingų transporto priemonei išsaugoti (16. punktas).
27. Taigi, priešingai nei įrodinėja ieškovė, pagal Sutarties2 sąlygas Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui nenustatyta pareiga apmokėti transporto priemonių nuvežimo, saugojimo išlaidas, ar jų išsaugojimui reikalingas išlaidas (16 punktas), susitariant, jog už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą sumokės transporto priemonių savininkai, valdytojai (3.10 punktas), o atlyginimas už teismo sprendimu konfiskuotų transporto priemonių saugojimą, kurio sumokėjimo nagrinėjamu atveju ir siekia ieškovė, apmokamas specialia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Todėl šiuo atveju aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 24 d.).
28. Pagal nurodytų Taisyklių 1 punkte pateiktą sąvokų išaiškinimą, konfiskuotas turtas – tai priverstinai ir neatlygintinai už padarytus teisės pažeidimus valstybės nuosavybėn paimtas daiktas (jo dalis) ar kitas turtas, kuris buvo pažeidimą padariusio asmens nuosavybė arba kuris turi būti konfiskuotas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais, nors ir nėra pažeidimą padariusio asmens nuosavybė. Taisyklių 5 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys (t. y. kad teikiamų saugojimo paslaugų kaina būtų nustatyta vadovaujantis protingumo kriterijais ir atitiktų rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą). Valstybės institucijų, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, patirtos išlaidos, susijusios su šio turto saugojimu, pripažinimu atliekomis ir kitais veiksmais, apmokamos iš joms skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Mokesčių inspekcija jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas apmoka iš jai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.
29. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, tokiu atveju prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais, tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą. Šias išlaidas apmoka mokesčių inspekcija iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.
30. CK 4.47 straipsnio 10 punkte, 4.67 straipsnyje, BK 72 straipsnyje, ATPK 26 straipsnyje nustatyta, kad konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento. Tai išryškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2010). Valstybei perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą (CK 4.47 straipsnio 10 punktas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktas) valstybei atstovauja valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 638 straipsnio 2 dalis), kuriai antstolis perduoda realizuoti konfiskuotą turtą, jeigu įstatymai nenustato kitaip (CPK 691, 692 straipsniai).
31. Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo argumentus, jog konfiskuotas turtas pagal Taisyklių 11 punktą Valstybinei mokesčių inspekcijai turi būti perduotas per 10 darbo dienų nuo sprendimo konfiskuoti turtą įsiteisėjimo dienos, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija pareigą apmokėti atitinkamas saugojimo išlaidas įgyja tik po turto jai perdavimo, iš esmės paneigia galiojantis teisinis reglamentavimas, dėl kurio aiškinimo bei taikymo išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016.
32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Taisyklės reglamentuoja turto perdavimo valstybei organizavimo tvarką, o ne turto, esančio valstybės nuosavybėj, perdavimo valdyti vienai ar kitai institucijai tvarką. Pagrindinė Taisyklių nuostata yra ta, kad valstybei atitekusio turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, o Taisyklių 5 punktas detalizuoja, kad valstybei perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmoka Mokesčių inspekcija. Įsiteisėjus teismo nutarimui dėl automobilio konfiskavimo, jis tapo valstybės nuosavybe ir valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto turto saugojimu (saugojimo išlaidas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 24, 27 punktai).
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl konfiskuoto automobilio saugojimo išlaidų priteisimo iš valstybės nesant tam teisinio pagrindo, todėl panaikino apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas akcentavo tai, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos neveikimas negali būti pagrindas paneigti konfiskavimo būdu atsiradusias valstybės nuosavybės teises į automobilį <...> įsiteisėjus nutarimui dėl automobilio konfiskavimo, automobilio savininke tapo valstybė. Nuosavybės teisės perėjimo faktui neturi reikšmės aplinkybė, ar automobilis (konfiskuotas turtas) buvo teisės aktų nustatyta tvarka faktiškai perduotas valstybei (cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties 7, 37 punktai).
34. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismų pareiga, priimant sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, taikyti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (byla Nr. 26-07) pabrėžė, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismų sukurti precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Vadinasi, Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo argumentai, jog inspekcijos pareiga iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmokėti konfiskuoto turto saugojimo išlaidas kyla tik nuo konfiskuoto turto faktinio perėmimo pagal Taisyklių 11 punkto nuostatas momento, laikytini teisiškai nepagrįstais.
35. Aktualu ir tai, kad ginčo santykių teisinis reguliavimas, reiškiantis, jog valstybė yra atsakinga už konfiskuoto turto saugojimo išlaidų atlyginimą, lemia ir kitos išvados dėl tinkamos atsakovės šioje byloje pasirinkimo susiformavimą. Ieškovė pagrįstai ieškinyje (kiek tai susiję su reikalavimu dėl atlyginimo už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą priteisimo) atsakove įvardijo ne atitinkamą valstybės instituciją, o pačią valstybę, jos atstove nurodant Valstybinę mokesčių inspekciją. Tai atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 36 punktas).

Dėl 2012 m. balandžio 30 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. sutarčių

36. 2012 m. balandžio 30 d. ieškovė (saugotoja) ir Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (pasaugos davėjas) sudarė laikiną sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Šilutės rajone Nr. 85-4-ST2-29 (toliau ir – Sutartis3), kuria ieškovė įsipareigojo priverstinai nuvežti, pervežti ir saugoti transporto priemones Šilutės savivaldybės teritorijoje (1. ir 2. punktai). Sutartimi3 šalys nustatė, kad tais atvejais, kai teismo sprendimu saugomos transporto priemonės konfiskuojamos, jų nuvežimas, saugojimas ir perdavimas, sprendimą realizuoti transporto priemones vykdančiai institucijai jas grąžinti, yra neatlygintinas (3.12. punktas); be to, saugotoja įsipareigojo nuvežimo, pervežimo, saugojimo ir kitas išlaidas, įstatymo nustatyta tvarka savarankiškai išsireikalauti iš transporto priemonės savininko, valdytojo (13.15. punktas). Šalys nustatė, kad pasaugos davėjas neapmoka jokių saugotojos patirtų išlaidų, susijusių su transporto priemonės nuvežimu, saugojimu, ar išlaidų, reikalingų transporto priemonei išsaugoti (7. punktas). Be to, Sutartis3 galiojo nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki viešojo pirkimo procedūrų įvykdymo, bet ne ilgiau nei iki 2012 m. gegužės 31 d. (8. punktas).
37. 2012 m. gegužės 25 d. ieškovė (saugotoja) ir Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (pasaugos davėjas) sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo, krovinių pervežimo Šilutės rajone Nr. 85-4-ST-2-48 (toliau ir – Sutartis4). Šia sutartimi saugotoja įsipareigojo, kad tais atvejais, kai teismo sprendimu saugomos transporto priemonės konfiskuojamos, jų nuvežimas, saugojimas ir perdavimas, sprendimą realizuoti transporto priemones vykdančiai institucijai jas grąžinti, yra neatlygintinas (3.12. punktas); be to, saugotoja įsipareigojo už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, pervežimą ir saugojimą savarankiškai iš transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti saugojimo išlaidas pagal nustatytus įkainius: nuvežimas, pervežimas – 250 Lt su PVM, saugojimas (vienos paros) kaina 25 Lt su PVM (4.1. punktas).
38. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pagal aukščiau aptartas Sutarties3 ir Sutarties4 sąlygas, apibrėžtas jų 3.12. punktuose, ieškovė įsipareigojo neatlygintinai suteikti transporto priemonių nuvežimo, saugojimo ir perdavimo sprendimą realizuoti transporto priemonę vykdančiai institucijai paslaugas, tais atvejais, kai saugomos transporto priemonės konfiskuojamos, todėl pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo priteisti atlyginimą už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą iki kitos vėlesnės – 2014 m. birželio 13 d. sutarties pasirašymo.
39. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad egzistuojant įstatyminiam reglamentavimui, kurio pagrindu transporto priemonės savininkui ir valdytojui kyla pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas, neatlygintinų paslaugų suteikimą nustatančios sutarčių 3.12 punktų nuostatos neturi būti taikomos, teisiškai nepagrįsti bei prieštarauja sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principui. Sutiktina su ieškove, kad transporto priemonės savininkas ir valdytojas turi įstatyminę pareigą sumokėti už transporto priemonės saugojimą, tačiau šio ginčo šalių santykius reguliuoja ir galiojančios Sutarties3 bei Sutarties4 nuostatos, pagal kurias ieškovė įsipareigojo neprašyti atlyginimo saugotų transporto priemonių konfiskavimo atvejais. Vien Sutarties3 bei Sutarties4 sudarymo būdas, prigimtis ir tikslas, priešingai nei argumentuojama ieškovės apeliaciniame skunde, nelemia kitokios išvados.
40. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sutarties turinys yra šalių consensus ad idem (liet. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsamiau nevertino vėlesnės – 2014 m. birželio 13 d. sudarytos ginčo šalių santykius reguliuojančios sutarties sąlygų.

Dėl 2014 m. birželio 13 d. sutarties

41. 2014 m. birželio 13 d. ieškovė (saugotoja) ir Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (pasaugos davėjas) sudarė viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 85-4-ST2-50 (toliau ir – Sutartis5), kuria ieškovė įsipareigojo priverstinai nuvežti, pervežti ir saugoti transporto priemones Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje (1. ir 2. punktai). Sutartyje5 nustatyta, kad saugotoja turi teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal ATPK normas, gauti atlygį už pasaugą iš administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų (6.1. punktas); o už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, vykdomą Saugaus eismo keliais įstatymo 33 straipsnyje 2 dalyje numatytais atvejais, ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtas transporto priemones, taip pat tais atvejais, kai teismo sprendimu transporto priemonės konfiskuojamos pagal BK normas, gauti atlygį iš policijos įstaigos (6.2. punktas). Be to, Sutartyje5 nustatyta ir tai, kad Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (pasaugas davėjas) neapmoka jokių saugotojo patirtų išlaidų, susijusių su transporto priemonės (krovinio) nuvežimu, saugojimu, ar išlaidų, reikalingų transporto priemonei (kroviniui) saugoti, pagal sutarties 6.1.punktą (9. punktas).
42. Vadinasi, pagal Sutarties5 sąlygas ieškovė turi teisę prašyti atlyginimo tiek iš trečiųjų, tai yra administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų, tiek iš policijos įstaigos, priklausomai nuo to, kokiu pagrindu yra nuvežamos / konfiskuojamas transporto priemonės, juolab, kad ir sutarties 9. punkto nuostatos, numatančios, jog Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (pasaugas davėjas) neapmoka jokių saugotojo patirtų išlaidų, susijusių su transporto priemonės (krovinio) nuvežimu, saugojimu, ar išlaidų, reikalingų transporto priemonei (kroviniui) saugoti, patirtų būtent tik pagal sutarties 6.1.punktą, akivaizdžiai patvirtina šalių valią nustatyti atlygio, gautino iš policijos komisariato (pasaugos davėjo) už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą atvejus, juos (atvejus) detalizuojant sutarties 6.2. punkto nuostatose.
43. Siekiant nustatyti atlyginimo už ieškovės suteiktas paslaugas Sutarties5 pagrindu teisingą dydį svarbu nustatyti, kiek ieškovės saugotų transporto priemonių buvo nevežta, saugoma ir/ar konfiskuota pagal ATPK normas (6.1. punktas), o kiek transporto priemonių buvo priverstinai nuvežta, perkelta, saugoma Saugaus eismo keliais įstatymo 33 straipsnyje 2 dalyje numatytais atvejais, arba jas (transporto priemones) paėmus policijai ikiteisminio tyrimo metu, arba teismo sprendimu jas (transporto priemones) konfiskavus pagal BK normas (6.2. punktas). Būtent pastarosios grupės transporto priemonių (nurodytų sutarties 6.2. punkte) identifikavimas yra reikšmingas, siekiant nustatyti ieškovės reikalavimo, nukreipto policijos įstaigai, dydį.
44. Ieškovė piniginio reikalavimo šioje byloje dydžiui pagrįsti teikė konfiskuotų transporto priemonių saugojimo lentelę, sudarytą visų penkių pasaugos sutarčių pagrindais (ieškinio priedas Nr. 10). Šios lentelės atskiros grafos leidžia nustatyti sutartį, kurios pagrindu transporto priemonės buvo perduotos saugoti, bei atitinkamas detales, susijusias su konkrečia transporto priemone, t. y. jos markę, valstybinį numerį, nuvežimo datą, teismo sprendimo dėl konfiskavimo priėmimo ir įsiteisėjimo datas, saugotų dienų skaičių ir ieškovės parinktą tarifą. Tačiau, turint omeny būtent Sutarties5 vykdymo aplinkybes, ieškovė nepateikė išsamios informacijos, kokiu teisiniu pagrindu buvo nuvežtos / konfiskuotos transporto priemonės, o kaip pažymėta, tai ypač aktualu, siekiant identifikuoti subjektą, turintį atlyginti ieškovei už suteiktas transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, bei nustatyti teisingą atlyginimo dydį.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje konkrečioje ginčo dalyje padaręs klaidingą išvadą, jog pagal Sutarties5 nuostatas Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui apskritai nekyla pareiga apmokėti išlaidų, susijusių su konfiskuotų transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu, šioje dalyje neatskleidė bylos esmės, pirmiausiai sietinos su įsiskolinimo dydžiu, bei neanalizavo aplinkybių, susijusių su reikšmingais Sutarties5 6.2. punkto sąlygų taikymo kriterijais. Šiuo tikslu būtina išsamiai tirti ir analizuoti, kokiu teisiniu pagrindu buvo nuvežtos / konfiskuotos transporto priemonės veikiant Sutarčiai5. Svarbu ir tai, kad tokie duomenys įeina į įrodinėjimo dalyką ir teismo nustatomi kaip bylai reikšmingos aplinkybės tiriant bei vertinant ginčo šalių pateiktus įrodymus, kadangi reikšdamas reikalavimą dėl įsiskolinimo ar atlyginimo priteisimo asmuo turi įrodyti jo dydį, kurio, nepateikus papildomų leistinų įrodymų, tiksliai nustatyti negalima. Vadinasi, ši ginčo byloje dalis dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų naujų įrodymų turi būti nagrinėjama ir naujais aspektais, kas sudaro teisines prielaidas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą.
46. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų savarankiškų materialiųjų reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga; aukštesnės instancijos teismas dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo funkcijų visa apimtimi atlikti negali. Aptartų trūkumų, susijusių su įrodinėjimo dalyku, apeliacinėje instancijoje negalima pašalinti dėl rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų reikalavimų (CPK 12, 17 straipsniai), dėl bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribų bei įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo (CPK 314 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškinys dėl skolos (atlyginimo) priteisimo, panaikintina ir byla dėl šio ieškinio reikalavimo perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
47. Atkreiptinas dėmesys, kas grąžinant bylą naujam nagrinėjimui dėl ieškinio reikalavimo priteisti įsiskolinimą, laikytina įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl sutarčių sąlygų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis.
48. Perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčas iš esmės neišsprendžiamas, todėl bylinėjimosi išlaidos neskirstomos (CPK 93 straipsnis), taip pat nesvarstomas ieškovės prašymas dėl permokėto žyminio mokesčio dalies grąžinimo, kadangi šie klausimai turės būti išspręsti nagrinėjant bylą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sauliaus transporto sistemos“ iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos, priteista 7 348,24 Eur skolos, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. kovo 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 267,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat ieškovei grąžinta 74 Eur permokėto žyminio mokesčio. Bylą dėl panaikintų sprendimo dalių perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Danguolė Martinavičienė

                                                                                                                                                          Gintaras Pečiulis

                                                                                                                                            Nijolė Piškinaitė