Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-932/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43737-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.7;

2.4.6.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Rasos Paužaitės,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,

dalyvaujant prokurorui Linui Gružui, 

asmeniui, kuriam byla nutraukta, K. P. ir jo gynėjui advokatui Ruslanui Boiko (Ruslan Boiko),

nukentėjusiajam N. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos R. P. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų 6 mėnesių laidavimo terminą ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Vadovaujantis BK 67, 71 straipsniais, K. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (1 000 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. 

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. P., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad vairavo kelių transporto priemonę ir pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o, būtent: jis 2023 m. lapkričio 14 d., apie 08.35 val., Vilniuje, nereguliuojamoje (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, važiuodamas vairuojamu automobiliu „BMW 335D xDrive“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 158 punkto reikalavimus, numatančius, kad sankryžoje sukdamas į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostas, o, sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostą, tai yra vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) gatvės keliu nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės įvažiavęs į sankryžą ir sukdamas į dešinę – į (duomenys neskelbtini) gatvės kelią, jis nedavė kelio ties (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąja dalimi įrengtu pėsčiųjų ir dviračių taku važiavusiam ir sankryžoje jo judėjimo krypties atžvilgiu iš kairės pusės į dešinę dviračių pervaža (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją dalį kirtusiam N. K. vairuojam elektriniam paspirtukui, dėl ko, susidūrus transporto priemonėms, N. K. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

II.                      Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai 

2.       Apeliaciniu skundu nukentėjusysis N. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 9 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, netaikant BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleidžiant K. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taip pat prašoma iš K. P. priteisti nukentėjusiajam turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

2.1.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas K. P. visiškai neatlygino nukentėjusiajam eismo įvykio metu padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Nukentėjusiojo teigimu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo teisiamojo posėdžio metu elgėsi nesąžiningai ir teismui melavo, kad nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimui savanoriškai pervedė 500 Eur, tokiais veiksmais galimai siekdamas išvengti atsakomybės. Nukentėjusysis tvirtina, kad eismo įvykio metu jam buvo padaryta fizinė, turtinė ir neturtinė žala, kuri egzistuoja ir šiuo metu. Po eismo įvykio K. P. nesusiekė su juo, neaplankė, neatsiprašė, nesitarė dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir visiškai jos neatlygino, pastarasis tik vieną kartą paskambinęs telefonu pašaipiai pasiūlė 500 Eur. Apelianto nuomone, toks nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens elgesys nesudaro pagrindo manyti, kad K. P. padarytą žalą atlygins ateityje. Taigi, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, šioje byloje nebuvo nustatyta laidavimo taikymui būtina sąlyga – visiškas ar dalinis žalos atlyginimas ar įsipareigojimas ją atlyginti. 

2.2.       Apelianto vertinimu, K. P. negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi nenustatyta ir kita šio instituto taikymui privaloma sąlyga – laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik formaliu vertinimu, neatsižvelgė į tai, jog K. P. požiūris į padarytą nusikalstamą veiką nebuvo kritiškas, kadangi iki nuosprendžio priėmimo dienos pastarasis jo neatsiprašė, nesusisiekė ir neaplankė, nepasiūlė jokios pagalbos, be to, melavo dėl pervestų 500 Eur žalai atlyginti.

2.3.       Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad šioje byloje nenustatytas ir K. P. prisipažinimas bei nuoširdus gailestis. Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo metu eismo įvykio kaltininkas nebuvo sąžiningas ir nuoširdus, pilnai nepripažino kaltės, teigė, kad dėl eismo įvykio yra abipusė kaltė. Tik surinkus objektyvius, neginčijamus įrodymus, ikiteisminio tyrimo tyrėjo trečią kartą apklausiamas papildomai K. P. visgi prisipažino kaltu. Tokios aplinkybės rodo, kad pastarasis nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką. Aptarta eismo įvykio kaltininko pozicija negali būti laikoma visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką, kadangi asmens pasirinkta pozicija keitėsi, priklausomai nuo surinktų įrodymų, ji buvo nulemta siekio būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės.

3.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4.       Posėdžio metu nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras, asmuo, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusį K. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad nusikalstamą veiką padariusio K. P. prisipažinimas nėra nuoširdus, jis nėra atlyginęs padarytos žalos, nėra pagrindo manyti, jog pastarasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas būtinas sąlygas nusikalstamą veiką padariusio asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo 

6.       Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, atleisdamas K. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nustatė, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, atlygino padarytą žalą savanoriškai pervesdamas nukentėjusiajam 500 Eur, yra charakterizuojamas teigiamai, kas teismui leido pagrįstai manyti, kad K. P. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

7.       Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi nusikaltęs, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu savaime neeliminuoja galimybės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga, kad kaltės pripažinimas būtų kaltininko asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai jo kaltė yra aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis. Savo kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-697/2022).

8.       Ikiteisminiame tyrime atliktos pirmos apklausos metu K. P. neneigė sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, tačiau svarstė ir apie abipusę kaltę, kadangi nukentėjusysis važiavo per pėsčiųjų perėją, o ne dviračių pervažą. Be to, įtariamasis teigė nuoširdžiai besigailintis dėl kilusio įvykio, siūlė nukentėjusiajam pagalbą, į įvykio vietą iškvietė greitąją medicinos pagalbą (1 t., b. l. 112). Papildomos apklausos metu K. P. nurodė pripažįstantis, jog pažeidė KET ir nepraleido paspirtuku važiavusio nukentėjusiojo, dėl ko jie susidūrė. Tuo pačiu įtariamasis nurodė, kad, įvažiuodamas į pėsčiųjų perėją, nematė kitų eismo dalyvių, todėl buvo įsitikinęs, jog nepažeidžia KET (1 t., b. l. 119). Dar kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu K. P. jau nebesvarstė apie abipusę kaltę ir tvirtino, kad eismo įvykis kilo dėl jo nepakankamo atidumo važiuojant per pėsčiųjų perėją ir dviračių pervažą, kurioje nukentėjusysis turėjo pirmumo teisę. Be to, pastarasis tvirtino anksčiau apie abipusę kaltę manęs dėl eismo įvykio metu patirto šoko, kadangi jo gyvenime tai buvo pirmas eismo įvykis, kai nukentėjo kitas asmuo (1 t., b. l. 124). Pirmosios instancijos teisme, pradėjus įrodymų tyrimą ir prokurorui paskelbus kaltinamąjį aktą, K. P. sutiko iš karto duoti parodymus, pareiškė visiškai sutinkantis su kaltinime inkriminuotomis aplinkybėmis. Kaltinamasis teigė, jog prieš sukdamas į (duomenys neskelbtini) gatvę nepastebėjo atvažiuojančio paspirtuko, todėl nesustabdė automobilio, o atstumas tarp jo transporto priemonės ir paspirtuko buvo per mažas, dėl to kilo eismo įvykis. Po susidūrimo iškart pasiteiravo nukentėjusiojo, kaip šis jaučiasi, iškvietė policijos pareigūnus ir greitąją medicinos pagalbą. K. P. teigė atsiprašęs nukentėjusiojo, tarėsi su juo dėl žalos atlyginimo, tačiau susitarti dėl konkrečios sumos taip ir nepavyko (1 t., b. l. 187-194).  

9.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ikiteisminiame tyrime atliktų pirmųjų apklausų K. P. ir svarstė apie abipusę kaltę, tačiau, kaip matyti, pastarasis pripažino visas esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes – nepakankamą atidumą sankryžoje, dėl ko nepastebėjo paspirtuku atvažiuojančio nukentėjusiojo ir nepraleidęs susidūrė su juo. K. P. apklausų turinys bei nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jis nebandė sumenkinti savo veiksmų ar nuslėpti dalį esminių aplinkybių, o ankstesni teiginiai apie abipusę kaltę buvo nulemti daugiau subjektyvių situacijos, su kuria pastarasis susidūrė pirmą kartą gyvenime, pasvarstymų, tačiau tokios aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad K. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ne dėl savo nuoširdžios valios. Apie kaltininko pozicijos nuoširdumą leidžia spręsti ir tai, kad iškart po eismo įvykio K. P. teiravosi nukentėjusiojo apie jo būklę, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, pranešdamas apie įvykį nurodė, kad pėsčiųjų perėjoje partrenkė paspirtuku važiavusį asmenį (1 t., b. l. 7-12). Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje nukentėjusysis nebuvo pareiškęs civilinio ieškinio, draudimo bendrovė jam buvo pervedusi 85 Eur (1 t., b. l. 85), o K. P. atliko 500 Eur perlaidą per (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 179). Savanoriška pinigų perlaida taip pat leidžia daryti išvadą apie nuoširdų eismo įvykį sukėlusio asmens elgesį bei siekį sušvelninti sukeltus padarinius. Be to, ir pats N. K. iš esmės neneigia, kad K. P. buvo su juo susisiekęs, siūlė atlyginti žalą pervedant pinigus, tačiau tąkart susitarimo pasiekti nepavyko. Be to, tikslinga paminėti, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu K. P. bent kelis kartus atsiprašė nukentėjusiojo, išreiškė apgailestavimą dėl kilusio įvykio, nors, kaip buvo galima matyti, nukentėjusysis nebuvo linkęs pastarajam atleisti. Tokių byloje nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl K. P. visiško prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio padarius nusikalstamą veiką.

10.       Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir nukentėjusiojo argumentus, kuriais tvirtinama, kad nėra pagrindo išvadai, jog netaikant baudžiamosios atsakomybės K. P. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. K. P. charakterizuojantys duomenys leidžia jo asmenybę vertinti kaip iš esmės teigiamą ir nesudaro pagrindo spręsti apie susiformavusias antivisuomenines nuostatas. Pastebėtina, kad iki šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio K. P. nebuvo padaręs jokių nusikalstamų veikų. Iš bylos medžiagos matyti, kad per pastaruosius trejus metus jis tris kartus buvo baustas už greičio viršijimą (ne daugiau kaip dvidešimt kilometrų per valandą) bei vieną kartą už automobilio pastatymą draudžiamoje vietoje, visos paskirtos baudos yra sumokėtos (1 t., b. l. 104-106). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. P. dirba (duomenys neskelbtini) pareigose, yra charakterizuojamas išskirtinai teigiamai (1 t., b. l. 178). Jis taip pat vykdo individualią veiklą, dirba mokslinius tyrimus atliekančioje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, sprendžiant dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo, vertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis. Nagrinėjamu atveju galima pagrįstai manyti, jog K. P. sukėlė eismo įvykį ne dėl sistemingo, šiurkštaus KET pažeidinėjimo, o dėl atsitiktinio, nepakankamai apdairaus elgesio sukant sankryžoje, per kurią paspirtuku važiavo ir nukentėjusysis. Tokios padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės taip pat neleidžia įžvelgti didesnio jos pavojingumą. Be to, K. P. pripažino visas esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi dėl sukelto eismo įvykio, po kurio iškart iškvietė pagalbą nukentėjusiajam, savanoriškai atliko pinigų perlaidą, apeliacinės instancijos teisme atsiprašė nukentėjusiojo. Paminėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą manyti, kad K. P. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

11.       Apeliaciniame skunde, nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti laidavimo institutą, grindžiamas ir dar vienos laidavimo taikymui būtinos sąlygos ginčijimu, t. y. kaltininkas visiškai neatlygino nukentėjusiajam eismo įvykio metu padarytos turtinės ir neturtinės žalos (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), be to, papildomai pažymima, kad teisiamojo posėdžio metu K. P. elgėsi nesąžiningai ir teismui melavo apie nukentėjusiajam pervestus 500 Eur.

12.       Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą. Tokie baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje.

13.       Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas nukentėjusiojo paspirtukas, pats nukentėjusysis sužalotas, be poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje jam nustatytas kairio petinio raktikaulio sąnario panirimas su sąnarinės kapsulės ir raiščių plyšimais, kairio podyglinio raumens prisitvirtinimo vietos sąnarinio paviršiaus dalinis plyšimas, kairio III šonkaulio bei dešiniojo trikampio lūžiai (1 t., b. l. 69-70). Tokie duomenys leidžia spręsti apie nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, ką pats N. K. nurodė dar pirmos apklausos metu, po kurios jis atitinkamai buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Apklaustas papildomai pastarasis teigė ketinantis kreiptis į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo (1 t., b. l. 48), tačiau iki pat ikiteisminio tyrimo pabaigos bylos medžiagoje taip ir neatsispindi duomenys, ar draudimo bendrovė atlygino N. K. eismo įvykio metu patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Byloje yra vienintelis, netrukus po įvykio draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ N. K. atliktas pavedimas 85 Eur sumai, kuris, kaip galima spręsti, yra susijęs su nukentėjusiojo turėtomis medicininėmis išlaidos, t. y. nurodyta suma buvo skirta turtinei žalai kompensuoti (1 t., b. l. 83-85). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nedalyvavo, jo dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu, nors daugiau jokių kitų duomenų nei minėtas pavedimas dėl N. K. padarytos žalos atlyginimo į bylą nebuvo pateikta. Taigi pirmosios instancijos teismas, gavęs prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, privalėdamas išsiaiškinti šio instituto taikymui būtinas sąlygas, be kita ko, ir sąlygą dėl žalos pašalinimo ar dalinio jos atlyginimo, arba įsipareigojimo ją atlyginti, turėjo pareigą išsiaiškinti visas su tuo susijusias aplinkybes. Vis dėlto, kaip minėta, nukentėjusiojo dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu, jam neatvykus į teismo posėdį, pastarasis nebuvo apklaustas, iš jo nepareikalauta bent jau rašytiniu būdu informuoti teismą dėl to, ar draudimo bendrovė yra atlyginusi eismo įvykio metu padarytą turtinę ir neturtinę žalą, ar nukentėjusysis ketina reikšti civilinį ieškinį, dėl ko iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo minimos aplinkybės taip ir liko neišsiaiškintos. Ta aplinkybė, kad nagrinėjant bylą teisme K. P., nepavykus susitarti su nukentėjusiuoju dėl padarytos žalos sumos, tiksliau, jo teigimu, nukentėjusiajam neįvardinus konkrečios sumos, savo iniciatyva per (duomenys neskelbtini) pervedė N. K. 500 Eur (1 t., b. l. 179), nesudarė pagrindo teismui spręsti, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą sąlyga yra aiški ir nekelia abejonių. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis N. K. nurodė, kad žalos klausimą su draudimo bendrove baigė spręsti tik 2024 m. gruodžio mėn., pinigai jam buvo išmokėti paskutinėmis metų dienomis, todėl iki tol jis neturėjo jokio pagrindo reikšti eismo įvykį sukėlusiam K. P. finansinių reikalavimų. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad šiuo metu draudimo bendrovė yra jam pilnai atlyginusi padarytą turtinę žalą (sumos neįvardino) bei pervedė 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (teigė pats prašęs didesnės, 10 000 Eur sumos, neturtinei žalai atlyginti). Taigi visos anksčiau aptartos aplinkybės leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir pilnai neišsiaiškino aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos būtinosios laidavimo sąlygos. Vis dėlto, įvertinus apeliacinės instancijos teisme dalyvavusio nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad šiuo metu draudimo bendrovė yra pilnai atlyginusi turtinę žalą, o neturtinei žalai padengti išmokėjo 7 000 Eur sumą, nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, konstatuojant nesant nustatyta laidavimo sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

14.       Apeliaciniame skunde atskirai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės nukentėjusiajam dalyvauti teisiamajame posėdyje ir teikti išsamius paaiškinimus. Kaip nurodyta anksčiau, nukentėjusysis nagrinėjant bylą teisme išties nedalyvavo. Vis dėlto iš byloje esančių duomenų matyti, kad N. K. buvo informuotas apie posėdžio vietą ir laiką, jis pats teiravosi dėl būtinumo dalyvauti teisme, taip pat klausė dėl galimybės dalyvauti nuotoliniu būdu, tuo atveju jo dalyvavimas yra būtinas (1 t., b. l. 185). Bylos medžiaga neatspindi, kodėl nukentėjusiajam nebuvo sudaryta nuotolinio dalyvavimo teismo posėdyje galimybė, tačiau byloje yra duomenys, kad dieną iki posėdžio susisiekus su nukentėjusiuoju šis nurodė nepageidaujantis dalyvauti teisme (1 t., b. l. 186). Taigi nepaisant ankstesnių teismo argumentų dėl teismo pareigos išsiaiškinti nukentėjusiojo poziciją dėl žalos atlyginimo, prieš tai minėtos aplinkybės, kad nukentėjusiajam buvo žinoma apie teismo posėdžio vietą ir laiką, jo išreikštą poziciją dėl to, kad nepageidauja dalyvauti teisme, nesant prašymų atidėti bylos nagrinėjimą, negalima daryti išvados, kad buvo pažeista nukentėjusiojo teisė dalyvauti bylą nagrinėjant teisme. Tuo pačiu pažymėtina, kad nukentėjusysis dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kur pasinaudojo savo teise sakyti baigiamąją kalbą, išsakė atsikirtimus.

15.       Tad, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti K. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą buvo priimtas pagrįstai konstatavus visas būtinas sąlygas laidavimo taikymui. Nenustačius pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą nuosprendį, apeliacinis skundas atmetamas.

16.       Kartu su apeliaciniu skundu nukentėjusysis pateikė ir sąskaitą už teisines paslaugas, iš sąskaitos matyti, kad už apeliacinio skundo parengimą advokatė Irenai Malinauskienė yra paskaičiavusi 700 Eur (2 t., b. l. 38), duomenys apie tai, kad nurodyta suma buvo sumokėta, nepridėti. Pagal kasacinio teismo praktiką, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina, be kita ko, atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-105-788/2024).

17.       Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo N. K. apeliacinį skundą, kuris anksčiau išdėstytais argumentais atmestas kaip nepagrįstas. Be to, apeliaciniame skunde (beje, skundo, sudarančiam iš viso 7 lapus, rengimui, kaip nurodoma prireikė net 14 val.) didesne dalimi yra cituojamos kasacinės nutartys ir jose pateikti išaiškinimai dėl BK 40 straipsnio taikymo, tačiau detalesnių teisinių argumentų, susietų su nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nėra pateikta arba dalis jų yra deklaratyvaus pobūdžio. Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo priteisti iš K. P. nukentėjusiojo turėtas išlaidas atstovo advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nukentėjusiojo N. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo N. K. prašymą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai                                                Arūnas Bartkus

        Julita Dabulskytė-Raizgienė

        Rasa Paužaitė