Civilinė byla Nr. 3K-7-120/2006

                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 16.7; 16.8; 114.4; 114.5 (S)                                           

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. balandžio 14 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Romualdo Čaikos (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus, Algio Norkūno, Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB banko „Hansabankas“ kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 9 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB banko „Hansabankas“ ieškinį atsakovei O. R. dėl nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas AB bankas „Hansabankas“ prašė priteisti iš atsakovės O. R. 16 949,09 Lt nuostolių, 508,47 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. sausio 15 d. su atsakove buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 1185 ir darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria atsakovė įsipareigojo visiškai materialiai atsakyti už darbdavio jai perduotų piniginių ir kitų materialinių vertybių išsaugojimą. 2004 m. rugpjūčio 24 d. banko „Hansabankas“ Kauno regiono skyriaus Raseinių klientų aptarnavimo centre banko klientu prisistatęs asmuo, pateikęs suklastotą pasą, iš V. U. sąskaitos paėmė 6000 JAV dolerių. Banko Raseinių klientų aptarnavimo centro specialistė O. R., atlikdama nurodytą operaciją, pažeidė Asmens identifikavimo tvarkos 1.5 punkto reikalavimus, t. y. nepatikrino, ar aptarnaujamo asmens parašas atitinka banke turimą parašo pavyzdį. Kadangi ieškovas atlygino banko klientui V. U. dėl atsakovės kaltės atsiradusius 16 949,09 Lt nuostolius, tai jis, vadovaudamasis DK 255 straipsnio 3 punktu ir 257 straipsnio 4 punktu, prašė priteisti iš O. R. šių nuostolių atlyginimą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Raseinių rajono apylinkės teismas 2005 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

            Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo AB banko „Hansabankas“ apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 5 d. nutartimi skundą atmetė ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismai nustatė, kad atsakovė nuo 2002 m. vasario 15 d. dirbo AB banko „Hansabankas“ Raseinių klientų aptarnavimo centre klientų aptarnavimo specialiste. Su atsakove buvo sudaryta darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria atsakovė įsipareigojo materialiai atsakyti už jai patikėtų materialinių vertybių išsaugojimą. 2004 m. rugpjūčio 24 d., pateikus suklastotą V. U. pasą, apgaulės būdu iš jo banko sąskaitos buvo paimti 6000 JAV dolerių. Šiuos pinigus išmokėjo atsakovė O. R. Bankas atlygino banko klientui V. U. padarytus nuostolius – 6000 JAV dolerių ir 101,09 Lt pinigų išgryninimo mokestį. Iškėlus baudžiamąją bylą, buvo nustatytas asmuo, banke prisistatęs V. U. vardu ir paėjęs pinigus iš jo sąskaitos, – V. V. R. Raseinių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-0674/2005 V. V. R. pripažintas kaltu įvykdęs nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas) ir BK 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas), ir nuteistas. Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo patenkintas ieškovo AB banko „Hansabankas“ civilinis ieškinys, pagal kurį ieškovui iš V. V. R. priteista 16 949,09 Lt žalos atlyginimo. Teismai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog žalą ieškovui nusikalstamais veiksmais padarė V. V. R. Atsakovė toje byloje buvo patraukta tik liudytoja, jos bendrininkavimo darant nusikaltimą nenustatyta. Teismai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė žalą padarė bendrais veiksmais su V. V. R., todėl CK 6.279 straipsnis, reglamentuojantis bendrai padariusių žalos asmenų solidariąją atsakomybę, netaikytinas. Teismai rėmėsi CK 6.253 straipsniu, pagal kurį civilinė atsakomybė netaikoma arba asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens veiksmų, dėl kurių atsirado nuostolių, ir konstatavo, kad atsakovė neprivalo atlyginti ieškovui padarytą žalą. Šiaulių apygardos teismas taip pat nurodė, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudicinių faktų). Be to, patenkinus ieškovo reikalavimus, ieškinio suma būtų nepagrįstai priteista antrą kartą, tai pagal CK 6.242 straipsnį reikštų nepagrįstą praturtėjimą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas AB bankas „Hansabankas“ prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 9 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Teismai nepagrįstai netaikė DK 246 straipsnio, kuriame nustatytos sąlygos darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Visos šios sąlygos buvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

            2. Aplinkybė, kad darbuotojas nenuteistas dėl nusikaltimo padarymo, nėra pagrindas darbdavio ieškiniui, pareikštam darbuotojui DK 253 straipsnio ir 255 straipsnio 3 punkto pagrindu, atmesti. Bankas ieškinio juridiniu pagrindu nenurodė DK 255 straipsnio 2 punkto, reglamentuojančio žalos, padarytos darbuotojo nusikalstamais veiksmais, atlyginimą, todėl teismų motyvas netenkinti ieškinio dėl to, kad atsakovė nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, yra nepagrįstas.

            3. Teismai nepagrįstai taikė CK 6.253 straipsnį, nustatantį, kad civilinė atsakomybė netaikoma arba asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens veiksmų, dėl kurių atsirado nuostolių. Bankui jų atsirado ne tik dėl V. V. R. nusikalstamų veiksmų, bet ir dėl atsakovės neapdairumo ir netinkamo pareigų atlikimo. Atsakovė neprivalo atsakyti už V. V. R. veiksmus, tačiau privalo atsakyti už savo veiksmus ir atlyginti šiais veiksmais padarytus nuostolius.

            4. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė žalą padarė bendrais veiksmais su V. V. R Nuostolių bankui atsirado ne tik dėl V. V. R., bet ir dėl neteisėtų atsakovės veiksmų. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Šioje normoje nenurodyta, kad šių asmenų veiksmai turi būti bendri. Pagal CK 6.279 straipsnio 4 dalį, jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti veiksmų, už kuriuos jie yra atsakingi, rezultatas. Taigi iš CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio 4 dalies darytina išvada, kad bankas neprivalėjo teismui įrodyti, jog atsakovė ir V. V. R. veikė bendrai, o turėjo tik įrodyti, kad atsakovės veiksmuose yra DK 246 straipsnyje nurodytos materialinės atsakomybės sąlygos. Be to, atsižvelgtina ir į CK 6.6 straipsnio 2 dalį, pagal kurią prievolė gali būti solidari nepaisant to, kad vieno skolininko pareiga pagal vykdymo sąlygas skiriasi nuo kitų skolininkų pareigos, ir CK 6.14 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad ieškinio pareiškimas vienam iš bendraskolių neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį kitiems bendraskoliams, tačiau skolininkas, kuriam pareikštas ieškinys, turi teisę reikalauti įtraukti į bylą kitus bendraskolius. Ieškinio pareiškimo atsakovei metu nebuvo nustatytas asmuo, padaręs nusikaltimą, tačiau vėliau, iškėlus V. V. R. baudžiamąją bylą, atsakovė neprašė įtraukti jo į bylą bendraatsakoviu.

            5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.242 straipsniu, nes V. V. R. bankui nėra grąžinęs nė dalies priteistos skolos. Be to, ieškovo teisė kreiptis į teismą su dviem atskirais ieškinio pareiškimais yra įtvirtinta CK 6.14 straipsnio 3 dalyje.

            6. Teismai, reikalaudami įrodinėti atsakovės ir V. V. R. bendrininkavimą, t. y. aplinkybę, kuria ieškovas negrindžia ieškinio reikalavimo, taip pat nurodydami, kad atsakovės kaltė ir solidarioji atsakomybė turi būti įrodyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nepagrįstai išplėtė ieškovo įrodinėjimo pareigą ir pažeidė CPK 177 straipsnio 1, 4 dalis, 178 straipsnį.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė O. R. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

            1. Teismai pagrįstai taikė CK 6.253 straipsnį, o ne DK 246 straipsnį, nes teismo nuosprendžiu kaltu dėl žalos padarymo yra pripažintas V. V. R. ir iš jo pagal kasatoriaus pareikštą ieškinį yra priteistas žalos atlyginimas. Šio nuosprendžio kasatorius neskundė ir su juo sutiko.

            2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.242 straipsnį, nes kasatoriaus reikalavimas, esant priteistam žalos atlyginimui iš V. V. R., dar kartą šią žalą prisiteisti iš atsakovės yra sąlyga nepagrįstam praturtėjimui atsirasti.

            3. Kasatorius, teigdamas, kad teismai pažeidė CPK 177 ir 178 straipsnius, taip pat teisingumo principą, klaidingai aiškina teismų sprendimo ir nutarties turinį.

           

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Atsakovė O. R. nuo 2002 m. vasario 15 d. dirbo AB banko „Hansabankas“ Raseinių klientų aptarnavimo centro klientų aptarnavimo specialiste. Su atsakove buvo sudaryta darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės rašytinė sutartis. 2004 m. rugpjūčio 24 d. V.V. R., pateikęs suklastotą banko indėlininko V. U. pasą, apgaulės būdu iš jo banko sąskaitos paėmė 6000 JAV dolerių. Šiuos pinigus, nepatikrinusi, ar parašas grynųjų pinigų išdavimo orderyje bei pateiktame V. U. pase ir šio indėlininko parašas, esantis banko duomenų bazėje, atitinka, išmokėjo atsakovė O. R. Bankas atlygino V. U. padarytus nuostolius – 16 949,09 Lt. Raseinių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 16 d. nuosprendžiu V. V. R. buvo nuteistas už dokumento klastojimą ir sukčiavimą. Baudžiamojoje byloje taip pat buvo patenkintas ieškovo AB banko „Hansabankas“ civilinis ieškinys kaltinamajam dėl 16 949,09 Lt nuostolių atlyginimo.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas. Raseinių rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 9 d. sprendimas ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nutartis naikintini dėl Lietuvos Respublikos DK 246 straipsnio, 255 straipsnio 3 punkto, 256 straipsnio ir CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimo.

            Ieškovas AB bankas „Hansabankas“ pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei O. R., kuri nuo 2002 m. vasario 15 d. dirbo banko „Hansabankas“ Kauno regiono skyriaus Raseinių klientų aptarnavimo centro klientų aptarnavimo specialiste. Priimant į darbą su ja buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria atsakovė įsipareigojo išsaugoti pinigus ir kitokias materialines vertybes, kurias darbdavys perdavė jai saugoti, priimti, išduoti ar pervežti, ir imtis priemonių nuostoliams išvengti. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovė, 2004 m. rugpjūčio 24 d. aptarnaudama klientą, prisistačiusį V. U. ir pateikusį šio asmens suklastotą pasą, nesutikrino jo parašo grynųjų pinigų išdavimo orderyje su indėlininko V. U. parašo pavyzdžiu, esančiu banko duomenų bazėje. Tokiais veiksmais atsakovė pažeidė Asmens identifikavimo tvarkos 1.5 punkto reikalavimus, Kauno regiono skyriaus klientų aptarnavimo specialisto pareiginius nuostatus ir visiškos materialinės atsakomybės sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Dėl šių pažeidimų buvo išmokėta 6000 JAV dolerių ne indėlininkui V. U., bet jo suklastotą pasą pateikusiam V. V. R., kuris Raseinių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 3 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Raseinių rajono apylinkės teismas 2005 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, nurodydamas, kad visą 6000 JAV dolerių indėlį pasisavino nusikaltėlis V. V. R. Iš jo ieškovui nuosprendžiu baudžiamojoje byloje priteistas visos žalos atlyginimas. Atsakovė O. R. nedalyvavo darant nusikaltimą. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, palikdama nepakeistą Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimą, papildomai nurodė, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nebereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Be to, patenkinus ieškovo ieškinį atsakovei civilinėje byloje, ieškovas nepagrįstai praturtėtų.

Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neišnagrinėjo pirmiau nurodytų ieškovo ieškinio faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. neanalizavo įrodymų, patvirtinančių DK 246 straipsnyje nustatytas darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas, netyrė jos prievolės pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, neatsižvelgė į tai, kad nusikaltėlis nebūtų galėjęs pasisavinti banko turto, jeigu atsakovė nebūtų pažeidusi pareiginių nuostatų ir Asmens identifikavimo taisyklių. Ieškovą ir atsakovę siejo darbo teisiniai santykiai, su ja buvo sudaryta individuali rašytinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis, todėl turėjo būti taikomos DK 246 straipsnio ir 255 straipsnio 3 punkto nuostatos. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės kaltės formą, rūšį ir laipsnį, kitas svarbias aplinkybes (apgaulės būdą ir t. t.), galėjo sumažinti ieškovui iš atsakovės priteistinos žalos atlyginimą (DK 257 straipsnio 5 dalis).

             Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos argumentu, kad patenkinus ieškovo ieškinį AB bankas „Hansabankas“ nepagrįstai praturtėtų. Nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios CK normos taikomos nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti, taip pat tada, kai iš pradžių buvo pagrindas turtui gauti, bet vėliau šis pagrindas išnyko. Ieškovo ir atsakovės teisinius santykius reglamentuoja DK pirmiau nurodyti įstatymai ir šalių pasirašyta individuali visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Šie pagrindai nėra išnykę, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nurodytos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios CK normos netaikytinos. Nuteistasis V. V. R. priėmus nuosprendį pasislėpė. Iš jo nuosprendžiu priteistas žalos atlyginimas neišieškotas.

 

Dėl Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, taikymo

 

Raseinių rajono apylinkės teismas ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sprendime ir nutartyje rėmėsi CK 6.253 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią civilinė atsakomybė gali būti netaikoma, taip pat asmuo iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, jeigu žala atsirado dėl trečiojo asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmų (veikimo, neveikimo).

Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes, jau nurodyta pirmiau, ieškovą ir atsakovę sieja darbo teisiniai santykiai. Jų santykius reglamentuoja DK normos. Pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalį darbo santykius reglamentuoja specialūs (darbo) įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Pagal DK 4 straipsnio 1 dalies 11 punktą darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas) reglamentuoja Darbo kodekso normos. Taigi ieškovės materialinės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui nustatyti reikia taikyti DK 246 straipsnyje nustatytas materialinės atsakomybės sąlygas, 255 straipsnio 3 punktą ir 256 straipsnio 1 dalį, kuriuose numatyta atsakovės materialinės atsakomybės riba, ir 257 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias pagrindus žalos atlyginimui mažinti.

             Dėl tų pačių argumentų šioje byloje netaikytinos ir CK normos, reglamentuojančios dviejų ir daugiau asmenų solidariąją atsakomybę. Be to, pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų pareiga atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Solidarioji atsakomybė Darbo kodekse nenumatyta. Žalą padariusių asmenų susitarimas nenustatytas. Prievolės dalykas yra dalus. Atsakovės O. R. ir nuteistojo V. V. R. atsakomybė negali būti solidari, nes atsakovės O. R. bendrininkavimas padarant nusikaltimą teismo nuosprendyje nekonstatuotas. Tokiomis aplinkybėmis galima O. R. atsakomybė, kylanti iš darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Jos dydis priklausys nuo DK 257 straipsnio 5 dalyje numatytų ir teismo nustatytų aplinkybių.

Tais pačiais motyvais atmestini kasatoriaus argumentai dėl CK normų taikymo šioje civilinėje byloje.

 

Dėl CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 3 punkto taikymo

 

Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje nurodytos reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Šioje byloje materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai yra nurodyti DK 246, 247 straipsniuose, 255 straipsnio 3 punkte, 256 straipsnio 1 dalyje ir 257 straipsnio 5 dalyje. Šiuose straipsniuose nustatytų materialinio teisinio pobūdžio juridinių faktų teismai, pažeisdami CPK 177 straipsnio 1 dalį, netyrė.

Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nurodytos CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatos neatleidžia atsakovės nuo pareigos įrodinėti savo atsikirtimus į ieškinį. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatas nereikia įrodinėti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas nuosprendis. Šių aplinkybių niekas neginčija. Ieškovas įrodinėja aplinkybes, kurios yra pagrindas žalos atlyginimui išieškoti iš atsakovės pagal DK įstatymus. Tokiomis aplinkybėmis teismai privalo tirti ir įvertinti ieškovo pateiktus įrodymus, patvirtinančius reikšmingus DK normose nurodytus materialinius teisinius faktus.

 

Kadangi atsakovė, visiškai ar iš dalies atlyginusi darbdaviui padarytą žalą, įgyja regreso teisę į nusikaltimą padariusį asmenį ir jai regreso tvarka gali būti priteisiama atlygintos žalos suma iš nuteistojo V. V. R., tai šis vienos iš šalių arba abiejų šalių prašymu gali būti įtrauktas į bylą antruoju atsakovu (CPK 45 straipsnio 1 dalis, ). Šalims nepareiškus tokio prašymo, nuteistasis V. V. R. į civilinę bylą įtrauktinas trečiuoju asmeniu atsakovės pusėje teismo iniciatyva(CPK 47 straipsnio 1 dalis, 266 straipsnis).

Byloje raštu yra išdėstytos dviejų iš išplėstinės teisėjų kolegijos teisėjų atskirosios nuomonės, pareikštos CPK 63 straipsnio 2 dalies, 268 straipsnio 6 dalies ir 340 straipsnio 5 dalies nustatyta tvarka.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsniu,

           

n u t a r i a :

 

Raseinių rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 9 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                   Česlovas Jokūbauskas

 

 

Romualdas Čaika

 

 

Sigitas Gurevičius

 

 

Algis Norkūnas

 

 

Antanas Simniškis

 

 

Janina Stripeikienė

 

 

Pranas Žeimys