Baudžiamoji byla Nr. 1A-491-332/2013

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-51-1-00392-2012-7                                                                               

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                                            

                                                                                   1.2.26.2.1.; 1.1.7.; 1.1.7.2.; 1.1.7.2.5.; 1.1.8.;            

                                                                           1.1.8.1.; 1.1.8.1.1.; 2.1.7.; 2.1.7.4.; 2.4.;

                                2.4.6.; 2.4.7.

                                                                                 (S)                                                             

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,

dalyvaujant prokurorei Laimutei Martinavičienei,

gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-03-12 nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nubaustas laisvės apribojimu devyniems mėnesiams.

A. R. įpareigotas be bausmės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per laisvės apribojimo  laiką  būti namuose nuo 23 valandos  iki 6 valandos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

A. R. nuteistas už tai, kad jis 2012-09-08 apie 09 val. 00 min. viešoje vietoje, t.y. (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) g. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia nukentėjusiam A. Ž. vieną kartą sudavė kumščiu į veidą ir padarė jam veido sumušimą, 2-jų viršutinių kairės pusės dantų (kandžių) išmušimą, kas nukentėjusiajam A. Ž. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-03-12 nuosprendį ir jį išteisinti, nes jis nepadarė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teismas netinkamai įvertino įrodymus ir be pagrindo paskyrė pernelyg griežtą bausmę, todėl nuosprendis neteisėtas ir naikintinas. Teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino visas nustatytas aplinkybes ir neteisingai kvalifikavo jo veiksmus, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta, jog tarp jo ir A. Ž. buvo kilęs konfliktas anksčiau nei buvo sužalotas nukentėjusysis, tai yra naktį, kai prie mokyklos nukentėjusysis su L. S. gėrė. Jau tada tarp jo (A. R.) ir A. Ž. buvo kilęs žodinis konfliktas, ką patvirtina ir pats A. Ž. bei L. S.. Tai, kad pats A. Ž. siekė toliau pratęsti konfliktą, patvirtina liudytojas E. J., nes dėl to jį (A. R.) A. Ž. ir buvo pasikvietęs gerti. Po kelių valandų jam (A. R.) parduotuvėje pardavėja D. V. pasakė, kad prieš tai užėję jaunuoliai elgėsi kaip neišauklėti, kad „kabinėjasi“. Dėl šios priežasties lauke vėl kilo tarp jo (A. R.) ir nukentėjusiojo A. Ž. žodinis konfliktas, kurio metu jis (A. R.) gal netyčia ir brūkštelėjo jam (A. Ž.) per veidą.

Nuteistojo A. R. nuomone, teismas visai nevertino jo subjektyvinės pusės. Nors konfliktas kilo ir viešoje vietoje, tačiau subjektyvinė jo tyčios pusė, tai yra intelektualinis valinis momentas buvo nukreiptas ne į tai, kad sutrikdyti viešą vietą, o tai buvo anksčiau (prie mokyklos, o vėliau ir parduotuvėje) kilusio tarpusavio asmeninio nesutarimo aiškinimasis, kuris iš žodinio konflikto peraugo į tai, kad jis galėjo smūgiu padaryti sužalojimą nukentėjusiajam. Be to, vykusį žodinio konflikto peraugimą į muštynes iš dalies tiesiogiai įtakojo ir paties neblaivaus A. Ž. agresyvus elgesys tiek jo (A. R.), tiek ir parduotuvėje pardavėjos atžvilgiu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad A. Ž. viešoje vietoje vartojo alkoholį prie mokyklos, neblaivus pasirodė parduotuvėje ir užgauliai elgėsi, spyrė į kibirą. Remiantis liudytojų E. J. ir  G. J. parodymais A. Ž. jį (A. R.) pats provokavo muštynėms. 

Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatyti požymiai, kad jis siektų įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais, necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu, pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir taip sutrikdyti visuomenės rimtį. A. R. nuomone, pats A. Ž. atliko tokius veiksmus, o jis, siekdamas nutraukti jo tokius veiksmus, įsivėlė į žodinį konfliktą, kurio metu galėjo ir suduoti vieną smūgį netyčia jam į veidą. Bet tai buvo siekis nutraukti neteisėtus A. Ž. veiksmus, o ne siekis sutrikdyti visuomenės rimtį. Todėl mano, kad jo veiksmai turi ir privalo būti vertintini ne kaip viešosios tvarkos pažeidimas, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Kadangi A. Ž. buvo padaryti sužalojimai, kurie sukėlė jam fizinį skausmą, todėl, apelianto nuomone, turėjo būti vertinama, ar jo veikoje yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Nuteistasis A. R. skunde taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nurodė, jog jis yra bedarbis, tačiau visai nesvarstė galimybės jam skirti viešųjų darbų bausmės. Apelianto nuomone, teismas, skirdamas jam 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paskyrė jam per griežtą bausmę tiek rūšimi, tiek ir jos dydžiu, visiškai neįvertinęs to, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, anksčiau neteistas ir pan.

Teismo posėdyje nuteistojo A. R. gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai A. R. pripažino kaltu įžūliais veiksmais demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir taip sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką ir nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., todėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-03-12 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę  patekti  kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-249-2009, 2K-25/2013).

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. neigia padaręs Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir skundu prašo jį išteisinti. Ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos, nuteistasis iš esmės ginčija teismo konstatuotas faktines aplinkybes ir atliktą bylos įrodymų vertinimą, teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neteisingai kvalifikavo jo veiksmus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau šiuos              A. R. skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jie neigia savo kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia apelianto skundo argumentus.

Byloje esantys iš esmės nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo A. Ž., liudytojo                      L. S., D. V., J. Ž. parodymai kartu su kita byloje esančia rašytine medžiaga sudaro vieningą nuteistojo A. R. kaltę įrodančią medžiagą.

Nukentėjusysis A. Ž. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad jis  su L. S. nuėjo į parduotuvę,  o A. R. su E. J. pasiliko prie parduotuvės. Išėjus iš parduotuvės, A. R. tiesiog priėjo prie jo ir trenkė, jis (A. Ž.) paklausė už ką, tačiau A. R. nieko neatsakė. A. R. jam sudavė į veidą vieną smūgį ir išmušė dantį. E. J. ir L. S. buvo šalia, matė kad A. R. jam sudavė. Su A. R. ankščiau nebuvo pažįstami, konfliktų su juo nėra buvę (1 t. 147, 148 b. l.). Liudytojas L. S. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad kai jis su A. Ž. išėjo iš parduotuvės, A. R. vieną kartą sudavė A. Ž.. A. R. pasakė A. Ž. „ką tu čia dirbies“ ir panašiai ir trenkė. Gal A. R. trenkė A. Ž., kad jis (A. Ž.) atvažiavo į svetimą kaimą ir užkabinėja pardavėją. A. R. išmušė priekinį dantį A. Ž.. A. Ž. ankščiau visus dantis turėjo. Tiksliai matė smūgį, šalia A. Ž. stovėjo. Smūgis buvo tiesiai į veidą. Ant A. Ž. veido buvo kraujo, iškritusio danties nematė, bet žino, kad A. Ž. buvo  su dantimis, o po smūgio matė, kad dantis išmuštas (1 t. 148 b. l.). Liudytoja D. V. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad ji dirba pardavėja parduotuvėje. Į parduotuvę buvo atėję du piliečiai, A. Ž. buvo gerokai išgėręs ir atsirėmęs kažką burbuliavo. Jai įžeidžiančio vaikinas nieko nepasakė, tiesiog  buvo girto žmogaus vapaliojamas.  Kitas draugas pirko gėrimus. Išeidamas iš parduotuvės A. Ž. įspyrė į šiukšlių kibirą, bet sąmoningai spirta nebuvo. Kai atėjo A. R., ji paklausė, kas čia tokie neišauklėti, jis pasakė, kad čia jie atvykę pas paneles. A. R. jos paklausė, ar nereikia paauklėti jų, ji pasakė, kad ne. Paskui gal už 30 minučių atėjo A. R. kruvina ranka, nusiplovė ranką kriauklėje, sakė, žiūrėk, kaip įkando į ranką (1 t. 148, 149 b. l.). Liudytoja J. Ž. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad jos sūnus A. Ž. iš namų išvažiavo su dantimis, kai grįžo, vieno danties jau nebuvo, priekyje vienas išmuštas, kitas klibėjo irgi priekyje, lūpa buvo sutinusi. Jis buvo su dantimis, jai tai gerai žinoma, nes ji kartu su sūnumi gyvena (1 t. 151 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. Ž. ir liudytojų L. S., D. V., J. Ž. duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėse detalėse sutampa, liudytojai iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (specialisto išvadoje, įvykio vietos apžiūros, akistatų protokoluose esantys duomenys ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Esant aptartoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. R. ir kitų liudytojų G. J., E. J., V. M., L. J., E. B.,  R. R., L. D. parodymus vertino kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, ir taip padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės A. R. ar ją sušvelninti, todėl juos atmetė.

Be jau išdėstytų nukentėjusiojo A. Ž. ir liudytojų L. S., D. V., J. Ž. parodymų nuteistojo A. R. kaltę patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga –nukentėjusiojo A. Ž. 2012-09-08 protokolas – pareiškimas, kuriame A. Ž. nurodė, kad 2012-09-08 apie 9 val. (duomenys neskelbtini) k. iš matymo pažįstamas vyriškis išmušė priekinį dantį, o kitas dantis kliba (1 t. 5 b. l.); 2012-09-08 įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) (parduotuvė) ( 1 t. 7-11 b. l.); 2012-09-12 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad A. Ž. nustatytas veido sumušimas, 2-jų viršutinių, kairės pusės dantų (kandžių) išmušimas. Sužalojimai padaryti vieno kontakto su kietu buku daiktu metu. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku (2012-09-08 apie 9 val.). 2-jų dantų netekimas sukelia pastovų bendro darbingumo netekimą. Sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t. 16 b. l.); 2012-10-18 akistatos tarp L. S. ir A. R. protokolas, iš kurio matyti, kad akistatos metu L. S. paaiškino, jog matė, kaip 2012-09-08 A. R. (duomenys neskelbtini) k. prie parduotuvės sudavė vieną smūgį kumščiu A. Ž. ir išmušė jam dantį. A. R. tai neigė (1 t. 26, 27 b. l.). 2012-10-18 akistatos tarp A. Ž. ir A. R. protokolas, iš kurio matyti, kad akistatos metu A. Ž. paaiškino, jog 2012-09-08 (duomenys neskelbtini) k. prie parduotuvės A. R. sudavė jam vieną smūgį į veidą ir išmušė vieną dantį, o kitas dantis kliba, jį reikia pašalinti. A. R. paaiškino, kad kai jis A. Ž. norėjo suduoti smūgį, A. Ž. pasuko galvą ir jo smūgis nuėjo per šoną, t.y. jis jam danties išmušti negalėjo. Jis vieno danties neturėjo jau anksčiau, kai buvo atvažiavęs į kaimą (1 t. 30, 31 b. l.).

Anksčiau minėti nukentėjusiojo A. Ž. ir liudytojų L. S., D. V., J. Ž. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią A. R. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo A. R. teiginiais.

Byloje nustatyta, kad A. R. viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties nukentėjusiam A. Ž. sudavė vieną kartą kumščiu į veidą ir taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokius nuteistojo veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įžūliu elgesiu, sutrikdžiusiu visuomenės rimtį ir tvarką, nes buvo nepaisoma visuomenėje galiojančių normų bei demonstruojama nepagarba aplinkiniams.

Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde teigia, kad tarp jo ir A. Ž. buvo kilęs konfliktas anksčiau nei buvo sužalotas nukentėjusysis, be to, jam parduotuvėje pardavėja  D. V. pasakė, kad prieš tai užėję jaunuoliai elgėsi kaip neišauklėti, kad „kabinėjasi“ ir dėl šios priežasties lauke vėl kilo tarp jo ir nukentėjusiojo A. Ž. žodinis konfliktas, kurio metu jis (A. R.) gal netyčia ir brūkštelėjo jam (A. Ž.) per veidą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, veikos kvalifikacijai pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. neturi įtakos kaltininko veikos motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški ir asmeniniai. Svarbu, kad nusikaltimas padarytas viešoje vietoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-25/2013, 2K-252/2012). Tai, kad nusikaltimais padarytas viešoje vietoje, teisėjų kolegijai abejonių nekelia, nes jis padarytas prie parduotuvės.

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo požymis yra padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka – nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo pasekmė. Šio  nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis  smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl neteisėtų A. R. veiksmų (smūgių nukentėjusiajam) buvo pažeistos įvykį mačiusių L. S., E. J. ir kitų asmenų teisės.

Nuteistojo A. R. nuomone, teismas visai nevertino jo subjektyvinės pusės, nes jis nenorėjo sutrikdyti viešosios tvarkos, tai buvo anksčiau (prie mokyklos, o vėliau ir parduotuvėje) kilusio tarpusavio asmeninio nesutarimo aiškinimasis. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad A. R. veikė tiesiogine tyčia - suvokė, kad smurtaudamas prieš A. Ž. dėl menkavertės dingsties kitų asmenų akivaizdoje įžūliai elgėsi, numatė, kad dėl tokio jo elgesio bus pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad muštynes tarp jo ir A. Ž. iš dalies lėmė ir paties neblaivaus A. Ž. agresyvus ir provokuojantis elgesys tiek jo, tiek ir parduotuvėje pardavėjos atžvilgiu. Pagal teismų praktiką provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys yra toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis A. Ž. nuteistojo atžvilgiu būtų elgęsis provokuojančiai ar agresyviai, priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, A. R. išėjęs iš parduotuvės priėjo ir netikėtai trenkė nukentėjusiajam A. Ž. vieną smūgį į veidą, nukentėjusysis atgal A. R. netrenkė, tik paklausė, už ką jam trenkė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nukentėjusiojo elgesys buvo agresyvus ar provokuojantis. Taigi nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką sąlygojo ne provokuojantis ir agresyvus nukentėjusiojo A. Ž. elgesys.

Įvertinusi prieš tai išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl                             nuteistojo A. R. kaltės 2012-09-08 apie 9 val. viešoje vietoje, t.y. (duomenys neskelbtini) r. (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) g. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia panaudojus fizinį smurtą ir nukentėjusiam A. Ž. sukėlus nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad A. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad tokia veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Apeliaciniame skunde A. R. taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai nesvarstė galimybės skirti viešųjų darbų bausmės. Be to, apelianto nuomone, teismas, skirdamas jam 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paskyrė jam per griežtą bausmę tiek rūšimi, tiek ir jos dydžiu.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam A. R. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Teismas A. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. A. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.).

A. R. tyčia padarė nesunkų nusikaltimą (Lietuvos Resoublikos BK 284 str. 1 d., 11 str. 3 d.). Jis yra neteistas, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, išsituokęs, nedirbantis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. R. už padarytą nusikalstamą veiką laisvės apribojimo bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. R. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. R. už Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką paskirtos bausmės trukmė – laisvės apribojimas 9 mėnesiams – mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 48 str. 2 d. numatytos laisvės apribojimo bausmės trukmės vidurkis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. R. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta, mažinti ją A. R. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis yra bedarbis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, anksčiau neteistas, tačiau šios aplinkybės buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo skiriant A. R. bausmę. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas savo skunde nenurodė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                        Raimundas Jurgaitis

Teisėjai                                                                                                  Zigmas Kavaliauskas     

 Vidmantas Mylė