Pranešėjas Algirdas Remeika                                                       Baudžiamoji byla Nr. 1A-332-485/2016

Teisėja Edita Dambrauskienė                                              Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16908-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.; 2.4.7.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 1 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, nuteistajai M. S., jos gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, nukentėjusiosios I. S. atstovei advokatei Jurgitai Žiužnienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. S. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo

M. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant M. S. per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai reikia būti darbe bei neatlygintinai per 6 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 67 str. 1, 3 d., M. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šis įpareigojimas vykdytinas tris mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Iki įsiteisės teismo nuosprendis kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktas nepakeistas, o nuosprendžiui įsiteisėjus ji naikintina.

I. S. ieškinys tenkintas iš dalies – priteista iš M. S. 511,35 Eur turtinės žalos ir 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 400,00 Eur teisinei pagalbai apmokėti I. S. naudai. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

M. S. kaltinama tuo, kad 2015 m. kovo 20 d., apie 21:30 val., būdama apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, namuose (duomenys neskelbtini), ginčo metu, tyčia panaudojo fizinį smurtą dukros I. S. atžvilgiu, t. y. kaire ranka sugriebė už plaukų, o tuo pačiu metu dešinėje rankoje laikydama degančią cigaretę sudavė smūgį į veido sritį, cigarete paliesdama viršutinę lūpą, toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką, koja spyrė jai į kairės kojos čiurną, dešinės kojos kelį ir dešinįjį sėdmenį ir tokiu būdu padarė jai I-IIA° viršutinės lūpos dešinės pusės odos nudegimą, apimantį mažiau 1 procento kūno paviršiaus, poodines kraujosruvas viršutinės lūpos raudonyje, kairėje blauzdoje, dešiniame kelyje, dešinėje šlaunyje, viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimus, tai yra nežymiai sutrikdė savo artimos giminaitės – dukros I. S. sveikatą.

Nuteistoji M. S. apeliaciname skunde prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – išteisinti M. S.. Skunde teigiama, kad kaltės nepripažino nei teisme, nei ikiteiminio tyrimo metu. Dukra I. S. pati pradėjo konfliktą jos mamos V. S. namuose, kuriuose gyvena ir nuteistoji. I. S. puolė nuteistąją, smogė jai kelis kartus ranka, nuteistoji gynėsi ir kadangi tuo metu rūkė, galėjo su cigarete prisiliesti prie nukentėjusiosios lūpos, bet tai tikrai nebuvo tyčiniai veiksmai. Nuteistoji teigia, kad nukentėjusiosios nemušė ir nespardė, iš kur ant nukentėjusiosios kūno atsirado sužalojimai, taip pat nežino. Be lūpos nudeginimo, jokių kitų sužalojimų ant I. S. nematė ir liudytojai J. O., J. T. bei V. M.. Nuteistosios nuomone, teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios ir liudytojos V. S. parodymus, kadangi jos abi prieš apeliantę nusiteikusios ir pyksta ant jos. Jų parodymai yra pakankamai prieštaringi, emocionalūs, o nukentėjusiosios veiksmai nenuoseklūs ir abejotini. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios ir minėtos liudytojos parodymais, nors ir pagarsino kitų asmenų parodymus, duotus iktieisminio tyrimo metu, bet jų neapklausė teisme ir nesuteikė apeliantei galimybės užduoti jiems klausimų, o tai yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai vertino  įrodymus ir todėl padarė klaidingą išvadą.

Skundo nagrinėjimo metu prokurorė ir nukentėjusiosios advokatė J. Žiužnienė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji ir jos gynėja prašė skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas S. P. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.

Pagal BK 140 str. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Vien sužalojimų nustatymo faktas, neįrodžius tiesioginio priežastinio ryšio tarp sužalojimų atsiradimo ir neteisėtų asmens veiksmų, negali būti laikomas kaltės įrodymo patvirtinimu. Taigi, nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, kas šioje byloje laikoma įrodytu, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių ir to siekia. Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį yra būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesant nors vieno iš jų – baudžiamoji atsakomybė negalima.

M. S. pateiktas kaltinimas dėl fizinio skausmo sukėlimo dukrai I. S. ir jos nežymaus sveikatos sutrikdymo buvo grindžiamas tuo, kad ji 2015 m. kovo 20 d. apie 21:30 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, namuose (duomenys neskelbtini), tyčia panaudojo fizinį smurtą dukros atžvilgiu, t. y. kaire ranka sugriebė už plaukų, o tuo pačiu metu, dešinėje rankoje laikydama degančią cigaretę, sudavė smūgį į veido sritį, cigarete paliesdama viršutinę lūpą, toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką, koja spyrė jai į kairės kojos čiurną, dešinės kojos kelį ir dešinįjį sėdmenį ir tokiu būdu padarė jai I-IIA° viršutinės lūpos dešinės pusės odos nudegimą, apimantį mažiau 1 procento kūno paviršiaus, poodines kraujosruvas viršutinės lūpos raudonyje, kairėje blauzdoje, dešiniame kelyje, dešinėje šlaunyje, viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimus. Šiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

Nors nuteistoji M. S. bylos nagrinėjimo metu savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu tyčia nenaudojo, paaiškino, kad dukra pradėjo konfliktuoti su ja dėl vartojamo alkoholio ir ji ją apkalba. Teisiamojo posėdžio metu neigė, kad ji apdegino dukrai veidą cigarete, nurodydama kad tai ji pati pasidarė, o apeliaciniame skunde nurodė, kad jei ji ir padarė kokius nors nukentėjusiajai sužalojimus, tai tik netyčia.

Kiti bylos duomenys patvirtina kitokias aplinkybes – remiantis nukentėjusiosios I. S. paaiškinimu, įvykio dienos vakarą, t. y. 2015 m. kovo 20 d. nuvykus į močiutės V. S. namus rado nuteistąją vartojant alkoholinius gėrimus su V. M.. Nukentėjusioji norėjo išsivežti močiutę, tačiau M. S. griebė I. S. už plaukų ir laikydama rankoje degančią cigaretę sudavė nukentėjusiajai į veidą, apdegindama jai lūpą ir paskui spardė kojomis. To pasekoje atsirado mėlynės ant kojos, kelio, sėdmenų. Šias bylos aplinkybes, o būtent, kad fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo nuteistoji, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. S., kuri tiesiogiai matė įvykusį konfliktą ir kurios parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p. Įvykio metu buvo iškviesta policija, ją kvietė nukentėjusioji. Dėl padarytų sužalojimų kitą dieną nukentėjusioji kreipėsi į medikus. Nuo suduoto nuteistosios smūgio I. S. buvo prakirsta lūpa iš vidinės pusės, pradeginta virš lūpos, padarytos kraujosruvos kairėje blauzdoje, dešiniame kelyje ir dešinėje šlaunyje.

Apeliaciniu skundu nuteistoji kelia abejones dėl nukentėjusiosios ir liudytojos V. S. parodymų patikimumo, tačiau pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes, priešingai nei teigiama M. S. apeliaciniame skunde, ji nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes. Apeliantė pažymi ir kitas aplinkybes keliančias abejonių dėl I. S., o tuo pačiu ir dėl liudytojos V. S. parodymų patikimumo. Kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad teismas šių proceso dalyvių parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes jos viena kitą palaiko, kas kelia abejones dėl jų parodymų patikimumo. Panaudotas fizinis smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu įrodytas ne tik liudytojos V. S. parodymais, bet ir specialisto išvada, nietiesioginiais įrodymais, t. y. liudytojų J. T. ir J. O. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, kuri neprieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, o atvirkščiai, jas tik papildo ir patvirtina.

Vertinant nukentėjusiosios parodymus su byloje nustatytais faktiniais duomenimis, jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. I. S. nurodyti jai padaryti sumušimai iš esmės atitinka specialisto išvadą. Nors liudytojais apklausti pareigūnai J. O. ir J. T. tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jų parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad M. S. jai į veidą gesino cigaretę, matėsi paraudimas virš lūpos, nukentėjusioji minėjo, kad peršti lūpą. Liudytojas J. T. taip pat patvirtino, jog į namą nuėjo viena nukentėjusioji, o tik vėliau išgirdęs triukšmą nuėjo ir jis į namą, kur pamatė konfliktą filmuojančią nukentėjusiąją. Jis pastebėjo pradegintą I. S. viršutinę lūpą, be to apie tai jam minėjo ir nukentėjusioji, jog lūpą pradegino M. S., daugiau sužalojimų nematė. Parodymų patikrinimo vietoje nukentėjusioji, patvirtindama savo parodymus, nurodė, kad ji buvo sužalota. Atsižvelgiant į analizuojamą bylos medžiagą, BPK 20 str. 5 d. numatytos įrodymų vertinimo taisyklės šiuo atveju nebuvo pažeistos. Išvadoje dėl keliamų abejonių dėl nukentėjusiosios ir liudytojos V. S. parodymų patikimumo spręstina, kad tai tik nuteistosios subjektyvi nuomonė, kuri niekuo nepagrįsta. 

Kitokių duomenų nenustatė ir pirmos instancijos teismas, todėl abejonių dėl padaryto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių (padarinių) ir paties subjekto, nekyla ir aukštesniojo teismo teisėjų kolegijai.

Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015). Byloje nenustatyta, kad tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių žalingų padarinių būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymui. Tyčinė kaltė reikalauja pakankamai didelio padarinių numatymo laipsnio. Šiuo atveju nuteistoji M. S. sugriebus už plaukų ir suduodama į veidą bei spardydama nukentėjusiąją ginčo metu suprato pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad I. S. kils sveikatos sutrikdymas, ir to siekė, taigi veikė tiesiogine tyčia.

Skundo argumentai dėl būtinosios ginties ir netyčinių veiksmų atmestini. Teisėjų kolegija neturi pagrindo įžvelgti nuteistosios veiksmuose būtinosios ginties kilimo sąlygų, kadangi nenustatytas pavojingas kėsinimasis ir kaip jau buvo konstatuota neteisėti veiksmai buvo atlikti tyčios forma.

Įvertinus šiuos aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad dėl M. S. kaltės, dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, patvirtinimui duomenų pakanka, jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmos instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, kadangi teismas tiesiogiai neapklausė nukentėjusiosios ir liudytojos V. S., tuo pažeisdamas kaltinamosios teisę užduoti joms klausimus bylos nagrinėjimo teisme metu. Analizuojant baudžiamosios bylos medžagą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie skundo argumentai yra nepagrįsti, toks kaltinamosios teisių pažeidimas nenustatytas, kadangi tiek nukentėjusioji I. S., tiek liudytoja V. S. buvo apklaustos iktieisminio tyrimo teisėjo, o teisme jų duoti ikiteisminio tyrimo metu parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. nuostatomis, buvo pagarsinti ir jais vadovautasi tinkamai. Pažymėtina, jog kaltinamoji apie nurodytas apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo informuota ir turėjo visas galimybes pasinaudoti savo konstitucinėmis teisėmis joms užduoti klausimus, tačiau ji apklausose nedalyvavo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 str. 2 d.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 str., 115 str. 1 d.). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016, 2K-170-699/2016). Baudžiamojoje byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys, kurio klausimas išspręstas tinkamai, laikantis įstatymo normų bei nenukrypstant nuo teismų praktikos, todėl skundo teiginys, kad civilinis ieškinys atmestinas yra nepagrįstas.

Dėl bausmės.

Apeliaciniu skundu apeliantė M. S. prašė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, tačiau išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir suteikiant nuteistajai paskutinį žodį buvo išreikštas reikalavimas dėl bausmės sušvelninimo.

Skiriant bausmę yra vertinama visuma BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių. Apygardos teismo vertinimu, nuteistajai parinkta bausmės rūšis yra tinkama, ji atspindi nusikalstamos veikos pavojingumą ir atitinka jos pobūdį. Bausmės dydis, jos turinys – paskirto ribojimo bei įpareigojimų kiekis, pobūdis ir trukmė yra adekvatūs, bausmė nėra vertinama kaip per griežta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, išsamiai įvertino visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, individualizuodamas bausmę, skyrė pakankamai dėmesio nuteistosios asmenybės vertinimui ir tikėtinam bausmės poveikiui. Pabrėžtina, kad M. S. anksčiau yra teista, taip pat ne kartą bausta administracine tvarka, nedirbanti, seniūnijos charakterizuojama ne itin pozityviai, nors gyvenamoji vieta jos deklaruota, tačiau ji nuolatinės gyvenamosios vietos neturi. Pirmosios instancijos teismas įvertino tiek nuteistosios baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tiek baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymas būnant apsvaigus nuo alkoholio ir tam turint įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). M. S. paskirtos laisvės apribojimo bausmės trukmė – 1 metai yra adekvati nurodytų aplinkybių kontekste. Nuteistajai paskirti tik 2 iš BK 48 str. 6 d. numatytų įpareigojimų bei viena baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 722 straipsnyje – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kuri, apygardos teismo vertinimu, yra tinkamai parinkta, atsižvelgiant į M. S. padaryto nusikaltimo pobūdį ir jos asmenybę.

Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį ar naikinti M. S. apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. S., išlaidas sudaro 49,22 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalis,

n u t a r i a :

nuteistosios M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                  Algirdas Remeika

Danguolė Šiugždinytė

Olegas Šibkovas