Administracinio nusižengimo byla

              Nr. AN2-10-337/2018

              Proceso Nr. 4-50-3-00273-2017-9

              Procesinio sprendimo kategorija: 21.11.10

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. B. (toliau – Apeliantas), a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje,

nustatė:

Skundžiamu nutarimu apylinkės teismas pripažino D. B. kaltu pagal ANK 317 str. 2 d. ir paskyrė jam 630 Eur ( šešių šimtų trisdešimties ) baudą. D. B. nubaustas už tai, kad jis, būdamas BUAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas(duomenys neskelbtini)  , bankroto administratoriumi, laiku, t. y. iki 2016-11-23, neįvykdė pakartotinio Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-11-09 privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) imtis priemonių, užtikrinančių, kad BUAB „ (duomenys neskelbtini) atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje Utenos r., (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), visos laikomų atliekų talpos būtų užsandarintos taip, kad jose esančios pavojingos atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką, t. y. užtikrinti, kad laikomos atliekos nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai. Tokiais veiksmais D. B. pažeidė  2002-07-01 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo Nr. IX-1005 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Apeliaciniu skundu D. B. prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Teigiama, jog skundžiamas Utenos rajono apylinkės teismo 2017-11-17 nutarimas yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas. Visų pirma, skunde nurodoma, jog privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu Apeliantas yra nubaustas, teisėtumo klausimas dar nėra išnagrinėtas. Pažymima, jog 2017-09-29 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dar nėra įsiteisėjęs, kadangi dėl minimo sprendimo yra pateiktas apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Toliau skunde teigiama, jog privalomame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodytas juridinis asmuo, jo kodas, adresas ir jo administratorius. Nurodoma, kad nei administratoriaus asmens kodas, nei adresas privalomajame nurodyme nenurodytas. Pažymima, jog privalomasis nurodymas buvo duotas ne D. B. kaip fiziniam asmeniui, o juridiniam asmeniui bankrutuojančiai BUAB (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties teismas visiškai nepagrįstai už privalomojo nurodymo neįvykdymą nubaudė ne juridinį asmenį, kuris privalėjo vykdyti privalomąjį nurodymą, o Apeliantą, nors jis asmeniškai už savo lėšas privalomojo nurodymo vykdyti neturėjo pareigos. Taip pat skunde nurodoma, kad privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo fiziškai neįmanoma įvykdyti per jame nustatytą  keturiolikos dienų terminą.

Teisme buvo gautas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Institucija) atsiliepimas į D. B. apeliacinį skundą.  Atsiliepimu prašoma palikti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime neginčijamas faktas, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017-09-29 sprendimas dėl Institucijos priimto privalomojo nurodymo teisėtumo yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam teismui. Pažymima, jog nei ATPK, nei ANK už privalomųjų nurodymų neįvykdymą nėra numatyta atsakomybė juridiniams asmenims, todėl privalomųjų nurodymų neįvykdymas užtraukia atsakomybę juridinio asmens atstovui, o ne pačiam juridiniam asmeniui. Atkreipiamas dėmesys, kad Apeliantas nesinaudojo Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatyme numatyta teise kreiptis į Instituciją ir motyvuotai prašyti pratęsti privalomojo nurodymo terminą, taip pat nesinaudojo teise kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti privalomųjų nurodymų galiojimą iki teismas išnagrinės skundą dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymima, jog Apeliantas neatliko jokių veiksmų, nieko nedarė ir tokį savo neveikimą bando pateisinti piniginių lėšų trūkumu, taip siekdamas pareigos išvengti vykdyti minimą privalomąjį nurodymą. Atsiliepime taip pat teigiama, kad Institucija neneigia fakto, kad šiuo metu yra gavusi finansavimą iš aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų lauke esančių ir aplinką teršiančių atliekų sutvarkymui pagal atliekų, esančių BUAB (duomenys neskelbtini) veiklavietėje sutvarkymo plano 2017-2020 m., I etapo darbams, kuris šiuo metu jau yra įvykdytas, tačiau nurodoma, kad tai neeliminuoja BUAB (duomenys neskelbtini) pareigos sutvarkyti likusias atliekas.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal ANK 652 str. 1 d. apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

ANK 567 str. 2 d. įtvirtinta administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga priimant sprendimą nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Nustatant šias teisiškai reikšmingas aplinkybes privalu įvertinti byloje surinktus įrodymus. Byloje esančių įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o bylos duomenimis pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu Utenos rajono apylinkės teismo nutarimu, apeliacinio skundo motyvais bei pateikta bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas visapusišku byloje surinktų įrodymų įvertinimu.

Apeliaciniu skundu yra ginčijama bankroto administratoriaus D. B. kaltė dėl laiku neįvykdyto Utenos RAAD pakartotiniame privalomame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų reikalavimų susijusių su pavojingų atliekų tvarkymu.

Asmenų kaltė dėl pažeidimo aplinkos apsaugos srityje numatyta ANK 317 str. 2 d. Šioje teisės normoje nurodyta, jog atsakomybė asmeniui, kuris laiku neįvykdė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų, grindžiama kitų taisyklių, susijusių su aplinkos apsauga, pažeidimu. Tokiu atveju kaltininkui inkriminuoti minėtų taisyklių pažeidimai apibrėžia administracinio teisės pažeidimo (kaltinimo) ribas, todėl jie turi būti įrodinėjami. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad bankroto administratorius D. B. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės kontrolės įstatymo 54 str. 2 d. reikalavimus.

Byloje esančiais ir apylinkės teismo posėdyje patikrintais įrodymais nustatyta, kad pakartotiniame privalomame nurodyme nustatytus reikalavimus administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo D. B., kaip (duomenys neskelbtini) bankroto administratorius, privalėjo įvykdyti iki 2016 m. lapkričio 23 d. Tą pačią dieną, t. y.  2016-11-23, D. B. pateikė bankrutuojančios įmonės (duomenys neskelbtini) administratoriaus veiklos ataskaitą. Ataskaitos laikotarpis nuo 2016-07-15 iki 2016-11-23. Minimoje ataskaitoje nurodyta, jog apie bankroto bylos iškėlimą ir pretenzijų pateikimą registruotais laiškais, elektroniniais laiškais informuoti visi žinomi įmonės kreditoriai, valstybinės institucijos, akcininkai. Taip pat nurodyta, kad įmonės bankroto administratorius kreditinius reikalavimus priėmė iki 2016-09-01, o įmonės kreditoriai 2016-11-14 raštu informuoti apie pirmąjį kreditorių susirinkimą, vyksiantį 2016-12-01. Taip pat informuoti ir apie pakartotinį kreditorių susirinkimą, vyksiantį 2016-12-06 (64 b. l.). Iš (duomenys neskelbtini) kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 matyti, kad minimas įmonės kreditorių susirinkimas iš tiesų įvyko 2016-12-01, t. y. jau po 2016-11-23, kuomet D. B. turėjo įvykdyti RAAD pakartotiniame privalome nurodyme nustatytus reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, jog bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko, t. y. įmonės, turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (Žin., 2001, Nr. 31-1010) (toliau – ĮBĮ) 21 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo teises. Taip sujungiami ir atstovaujami visų kreditorių interesai, nes įmonių bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o kreditorių visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises. ĮBĮ nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su įmonės veikla susijusius klausimus, tai yra tęsti ar nutraukti įmonės ūkinę komercinę veiklą, likviduoti įmonę ar sudaryti taikos sutartis ir kitus klausimus. Kreditorių visumos teisė spręsti įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Pagal ĮBĮ nuostatas, kreditorių susirinkimui yra pavesta spręsti esminius su įmonės veikla susijusius klausimus, taip pat spręsti klausimus, susijusius su administratoriaus veikla. Iš to seka, kad kreditoriai, o ne bankroto administratorius, sprendžia bankrutuojančios įmonės ūkinius, komercinius bei finansinius klausimus. Bankroto administratorius atlieka išspręstų klausimų vykdymo funkciją. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, D. B. net neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, kadangi iki to laiko, t. y. iki 2016-11-23, dar nebuvo kreditorių išspręsti ir patvirtinti(duomenys neskelbtini) finansiniai klausimai. Pažymėtina, kad minimi klausimai iš esmės nebuvo išspręsti ir 2016-12-01 vykusiame pirmame kreditorių susirinkime. O klausimai, susiję su įmonės teritorijoje esančiomis atliekomis bei jų tvarkymu, buvo detaliai svarstyti ir jais diskutuota jau antrame kreditorių susirinkime, įvykusiame 2016-12-13. Taigi, D. B. iš tiesų nei 2016-10-13 privalomame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini), nei 2016-11-09 skirtame pakartotiniame nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų reikalavimų negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių – lėšų, skirtų bankrutuojančios įmonės teritorijoje laikomų visų atliekų užsandarinimui, neturėjimo. Pažymėtina, kad jeigu D. B. būtų pradėjęs savo iniciatyva, be kreditorių žinios, savavališkai disponuoti bankrutuojančios įmonės lėšomis tam, kad būtų įvykdytas RAAD nurodyme numatytas reikalavimas, jis būtų pažeidęs ĮBĮ nuostatas bei kreditorių finansinius interesus.

Apygardos teismas pažymi, kad Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog atsakomybėn traukiamas asmuo D. B. kaltas dėl jam inkriminuoto pažeidimo, nes jis neatliko nė vieno veiksmo tam, kad būtų bent jau pradėti įgyvendinti pakartotiniame privalome nurodyme nurodyti reikalavimai. Su tokia Institucijos nuomone sutikti negalima, nes ANK 317 str. 2 d. nenumato atsakomybės asmeniui, kuris nepradėjo įgyvendinti pakartotiniame privalome nurodyme nurodytų reikalavimų – šioje teisės normoje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris, turėdamas galimybę, laiku neįvykdė pakartotiniame privalome nurodyme nurodytų reikalavimų. Tačiau, kaip jau buvo paminėta pirmiau, atsakomybėn traukiamas asmuo D. B. tokios galimybės dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių neturėjo iki pakartotinio privalomo nurodymo visiško įvykdymo termino pabaigos. Todėl šiuo konkrečiu atveju atsakomybėn traukiamo asmens D. B. atsakomybė pagal ANK 317 str. 2 d. negalima.

Pabrėžtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną priimamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui esminės reikšmės neturintį keliamą klausimą. Atsižvelgus į tai, kad aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kiti skunde aptariami klausimai nenagrinėtini, kadangi jie įtakos teismo priimamam sprendimui neturi.

Remdamasis išdėstytu skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad skundžiamas Utenos rajono apylinkės 2017-11-17 nutarimas nėra pagrįstas ir dėl to naikintinas, o administracinio nusižengimo teisena D. B. atžvilgiu nutrauktina.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 str. 1 d. 2 p., 2 d., 654 str. ,

nutaria:

D. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą  administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną D. B. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.

Teisėjas                                                           Evaldas Vanagas