Civilinė byla Nr. e3K-3-69-823/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04162-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.1.2; 3.4.2.3.2; 3.4.2.4.4; 3.5.25; 3.6.9.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis Irmantas Gaidelis, I. R..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Latvijos Respublikoje užbaigto fizinio asmens nemokumo proceso įtaką nemokumo procese nedalyvavusių kreditorių reikalavimų priverstiniam vykdymui Lietuvos Respublikoje, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja (skolininkė) pateikė antstoliui I. Gaideliui skundą, prašydama panaikinti 2021 m. sausio 22 d. antstolio patvarkymą Nr. S-21-8-2636 ir nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0008/20/02322 ir panaikinti visas vykdymo priemones, įskaitant, bet neapsiribojant, antstolio patvarkymą dėl turto arešto raginimo termino metu Nr. S-20-8-48488 bei antstolio turto arešto aktą Nr. S-20-8-4849.
3. Pareiškėja nurodė, kad antstolio I. Gaidelio kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0008/20/02322 pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2A-973-790/2018. Pareiškėja 2020 m. gruodžio 31 d. gavo antstolio raginimą sumokėti 75 590,82 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 257,74 Eur vykdymo išlaidų atlyginimo, iš viso – 94 595,30 Eur į antstolio depozitinę sąskaitą. Atsižvelgdama į tai, kad Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu byloje Nr. C68244018 buvo užbaigta pareiškėjos bankroto byla ir ji buvo atleista nuo skolinių įsipareigojimų, pareiškėja 2021 m. sausio 8 d. pateikė antstoliui prašymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo. Tačiau antstolis atsisakė užbaigti vykdomąją bylą.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad išieškotojas I. R. antstoliui pateiktą vykdyti reikalavimą įgijo iš pradinės kreditorės BUAB ,,Vevira“, kuriai iš pareiškėjos buvo priteista vykdomajame rašte nurodyta suma civilinėje byloje, pradėtoje 2016 m. sausio 15 d. Tuo tarpu pareiškėjos bankroto procesas Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teisme buvo pradėtas 2018 m. Pareiškėjos bankroto administratorius R. S. apie Latvijos Respublikoje pradėtą pareiškėjos bankroto procesą ir galimybę pateikti finansinį reikalavimą 2018 m. birželio 5 d. pranešimu Nr. P-2/05/06/2018 RS informavo pradinės kreditorės BUAB ,,Vevira“ bankroto administratorės UAB ,,Administratoriai LT“ įgaliotą asmenį E. Š. elektroniniu paštu ir registruotąja pašto siunta, tačiau pareiškėjos bankroto byloje BUAB ,,Vevira“ reikalavimas nebuvo pareikštas.
5. Pareiškėjos vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas tik 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pripažino negaliojančiu BUAB ,,Vevira“ ir R. S. 2009 m. rugpjūčio 25 d. sudarytą kasos kvitą Nr. 61 ir taikė restituciją, priteisdamas BUAB ,,Vevira“ iš pareiškėjos R. S. 75 590,82 Eur, neturėjo jokios įtakos ir netrukdė BUAB ,,Vevira“ bankroto administratorei pareikšti finansinio reikalavimo pareiškėjos bankroto byloje, nes nei 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – ir Reglamentas Nr. 2015/848), nei Latvijos Respublikos įstatymuose nėra nustatyta, kad kreditoriaus reikalavimas privalo būti patvirtintas teismo sprendimu. Be to, atleidimo nuo skolų planas pareiškėjos bankroto byloje buvo patvirtintas tik 2018 m. spalio 11 d.
6. Pareiškėja nurodė, kad teismų praktikoje tokiais atvejais kaip šis pagal analogiją yra taikomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 629 straipsnio 1 dalies 3, 5, 6 arba 9 punkte nustatyti vykdomosios bylos nutraukimo pagrindai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad antstolis I. Gaidelis vykdo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 15 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2A-973-790/2018 pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą dėl 75 590,82 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir 257,74 Eur vykdymo išlaidų atlyginimo, iš viso – 94 595,30 Eur priteisimo iš pareiškėjos BUAB ,,Vevira“ naudai. Išieškotojas I. R. antstoliui pateiktą vykdyti reikalavimą įgijo iš pradinės kreditorės BUAB ,,Vevira“, išieškotojas buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2VP-385-372/2019.
9. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja antstoliui I. Gaideliui pateikė Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Nr. C68244018, kuriuo buvo užbaigta pareiškėjos fizinio asmens bankroto byla ir ji buvo atleista nuo skolinių įsipareigojimų. Pareiškėjos fizinio asmens bankroto procesas Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teisme buvo pradėtas 2018 m. sausio 25 d.
10. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi Reglamentu Nr. 2015/848, nes pareiškėjos bankroto byla buvo iškelta po 2017 m. birželio 26 d. ir užbaigta užsienio valstybėje, t. y. Latvijoje. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 7 straipsnio 1 dalį siekiant nustatyti, ar Latvijos Respublikoje pasibaigęs pareiškėjos bankroto procesas pagal savo sukeliamas teisines pasekmes lėmė kreditoriaus I. R., perėmusio reikalavimą iš pradinės kreditorės BUAB „Vevira“, reikalavimo skolininkei nurašymą ir pačios prievolės pasibaigimą, taikytina valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta tokio fizinio asmens bankroto byla, teisė (lot. lex fori concursus), t. y. Latvijos Respublikos teisė.
11. Teismas nustatė, kad pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo (toliau – ir Nemokumo įstatymas) 141 straipsnio 1 dalį kreditoriai savo reikalavimus skolininkui pateikia bankroto administratoriui šio įstatymo nustatyta tvarka. Šio teisės akto 73 straipsnis nustato, kad reikalavimai turi būti pareiškiami per vieną mėnesį nuo paskelbimo apie nemokumo procedūrą, praleidus šį terminą, kreditorius turi teisę reikšti reikalavimą per 6 mėnesius. Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 2 dalis aiškiai nustato, kad nepateikęs reikalavimo kreditorius praranda savo statusą ir savo teises pateikti skolininkui reikalavimus. Tačiau tam, kad užsienio kreditorius galėtų įgyvendinti Reglamento Nr. 2015/848 53 straipsnyje nustatytą teisę pateikti savo reikalavimus, šio reglamento 54 straipsnyje yra įtvirtinta pareiga informuoti užsienio kreditorius ir šios pareigos įgyvendinimo procedūra (pranešime nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl to termino nesilaikymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones; nurodoma dėl kreditorių, kurie turi pirmumo teisę arba kurių reikalavimai yra užtikrinti daiktinės teisės užtikrinimo priemone; prie pranešimo taip pat pridedama 55 straipsnyje nurodytos standartinės reikalavimų pateikimo formos kopija arba nurodoma, kur gauti ją).
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjos R. S. bankroto administratorius R. S. siuntė 2018 m. birželio 5 d. pranešimą Nr. P-2/05/06/2018 RS pradinės kreditorės BUAB ,,Vevira“ bankroto administratorės UAB ,,Administratoriai LT“ įgaliotam asmeniui E. Š. tiek elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), tiek registruotąja pašto siunta adresu: (duomenys neskelbtini) (registruotos pašto siuntos Nr. RR565703007LV, siunta pristatyta nurodytu adresu 2018 m. birželio 15 d.). Tačiau, teismo vertinimu, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes negalima daryti pagrįstos ir vienareikšmės išvados, kad pradinė kreditorė BUAB „Vevira“ buvo tinkamai ir laiku informuota apie pareiškėjos nemokumo procesą Latvijos Respublikoje ir turėjo galimybę pareikšti savo reikalavimą, tačiau to nepadarė.
13. Išvadą, kad pradinė kreditorė BUAB „Vevira“ nebuvo tinkamai ir laiku informuota apie pareiškėjos nemokumo procesą ir dėl to negalėjo pasinaudoti Reglamento Nr. 2015/848 53 straipsnyje nustatyta teise pareikšti reikalavimą pareiškėjos bankroto byloje, teismas grindė tuo, jog, pirma, pareiškėjos bankroto administratoriaus R. S. siųstas 2018 m. birželio 5 d. pranešimas Nr. P-2/05/06/2018 RS neatitinka Reglamento Nr. 2015/848 reikalavimų, nes prie jo nebuvo pridėta standartinė reikalavimų pateikimo formos kopija bei nepateikta informacija apie tai, kur galima gauti tą formą; antra, šis pranešimas buvo išsiųstas netinkamu el. paštu (t. y. ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini)) ir netinkamu adresu (t. y. ne UAB ,,Administratoriai LT“ registruotos buveinės adresu: Trakų g. 25, Šiauliai, ir ne korespondencijos adresu: (duomenys neskelbtini), o adresu: (duomenys neskelbtini)); trečia, byloje nustatyta, kad iki pareiškėjos finansinių reikalavimų pateikimo termino pabaigos (2018 m. liepos 26 d.) BUAB „Vevira“ bankroto administratorės vadovas ir įgaliotas asmuo sunkiai sirgo ir vėliau mirė (nuo 2018 m. liepos 4 d. iki 2018 m. spalio 23 d. (iki mirties) E. Š. buvo suteiktas nedarbingumas dėl ligos).
14. Teismo vertinimu, pareiškėjos atstovo pateiktas BUAB „Vevira“ 2018 m. lapkričio 23 d. pareiškimas R. S. nepatvirtina, kad BAUB „Vevira“ buvo tinkamai ir iki finansinių reikalavimų pareiškimo termino pabaigos informuota apie pareiškėjos bankroto procesą. Šiame pareiškime nurodyta, kad R. S. nusiuntė informaciją asmeniškai E. Š. el. paštu, jam mirus. Tai, kad G. T., tapęs UAB „Administratoriai LT“ vadovu nuo 2018 m. lapkričio 7 d., t. y. jau po finansinių reikalavimų pateikimo termino pabaigos, nustatė esant ir pareiškė reikalavimą BUAB „Vevira“ vardu, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės sprendžiant, ar BUAB „Vevira“ apie pareiškėjos bankroto procesą buvo informuota tinkamai.
15. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2021 m. birželio 17 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį.
16. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015 pateiktais išaiškinimais, kad pagal Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalį skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų būtina sąlyga yra konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas; pagal šio įstatymo 164 straipsnio 2 dalį skolininkas yra atleidžiamas tik nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu įvykdo atleidimo nuo skolų plane nurodytus veiksmus, o atleidimo nuo skolų plane nenurodytos prievolės šiame plane nenurodytiems kreditoriams nepasibaigia ir turi būti vykdomos toliau.
17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėja buvo atleista tik nuo įsiskolinimų Lietuvos valstybinei mokesčių inspekcijai ir Lietuvos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Atsižvelgdamas į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skola I. R. negali būti nurašyta jau vien dėl to, kad šio kreditoriaus reikalavimas nebuvo įtrauktas į pareiškėjos nemokumo bylą.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pirminės kreditorės reikalavimas pareiškėjai kildinimas iš Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018, kuriuo buvo panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas ir priimtas naujas sprendimas: ieškovės BUAB „Vevira“ ieškinys patenkintas, pripažintas negaliojančiu BUAB „Vevira“ ir atsakovės R. S. 2009 m. rugpjūčio 25 d. sudarytas kasos kvitas Nr. 61, kurio pagrindu atsakovei buvo grąžinta 75 590,82 Eur paskola bei taikyta restitucija, t. y. ieškovei BUAB „Vevira“ iš atsakovės R. S. priteista 75 590,82 Eur. Teismo vertinimu, būtent nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo priėmimo, t. y. jau po naikinamojo Nemokumo įstatymo 73 straipsnyje nustatyto termino finansiniams reikalavimams pareikšti pasibaigimo, BUAB „Vevira“ įgijo neginčijamą reikalavimo teisę į pareiškėją. Teismas pažymėjo, kad kreditorius negali nukentėti vien dėl to, kad jis reikalavimo teisę skolininkui dėl objektyvių priežasčių (teismui priėmus jam palankų sprendimą) įgijo jau po naikinamojo termino pateikti finansinius reikalavimus bankroto byloje pasibaigimo. Tokia skola negali būti automatiškai nurašoma.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
19. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartį ir grąžinti civilinę bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui arba priimti naują nutartį ir patenkinti skundą dėl antstolio veiksmų, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė prievolės atsiradimo momentą, kai yra reiškiamas actio Pauliana (Pauliano ieškinys), ir nepagrįstai nusprendė, kad pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ (kartu ir reikalavimo teises perėmusio I. R.) reikalavimo teisė atsirado tik įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018. Prievolės atsiradimo momentas negali būti tapatinamas su teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažinta ieškovo teisė, įsiteisėjimo momentu. Tai, kad teismas sprendimu tik pripažįsta prievolės (ne)egzistavimą (o ne ją sukuria), pareiškėjos vertinimu, netiesiogiai patvirtina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teismas priteisė iš pareiškėjos palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento, o tai reiškia, kad pareiškėjos prievolė egzistavo dar iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
19.2. CK 1.95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). Vadinasi, pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, laikoma, kad prievolė grąžinti pagal negaliojančiu pripažintą sandorį gautas lėšas taip pat atsirado nuo tokio sandorio sudarymo momento. Byloje dėl sandorio negaliojimo teismas nenurodė, kad sandoris pripažįstamas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, jog turi būti taikoma bendra taisyklė, nustatyta CK 1.95 straipsnio 1 dalyje. Tokią teisės taikymo taisyklę patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).
19.3. Teismai netinkamai taikė Latvijos Respublikos teisės normas, reglamentuojančias bankroto procesą ir bankroto bylos teisines pasekmes, kai kreditorius nepareiškia finansinio reikalavimo. Nustatę, kad BUAB „Vevira“ bankroto administratorė buvo tinkamai informuota apie pareiškėjos bankroto bylą ir terminą pateikti finansinį reikalavimą, tačiau nepateikė finansinio reikalavimo dėl savo pačios didelio nerūpestingumo, teismai turėtų taikyti Nemokumo įstatymo 72 straipsnio 2 dalį (kuri yra analogiška Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 41 straipsnio 6 daliai), ir pripažinti, kad BUAB „Vevira“, sąmoningai praleidusi Nemokumo įstatyme nustatytą finansinio reikalavimo pateikimo terminą, prarado kreditorės statusą ir teisę reikšti bet kokius finansinius reikalavimus pareiškėjai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šios teisės normos neanalizavo ir nepasisakė dėl jos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas išimtinai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015, kurios ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl kreditoriaus reikalavimo vykdymo nepranešus kreditoriui apie bankroto procedūrą Latvijos Respublikoje, tuo tarpu šioje byloje turėjo būti sprendžiamas informuoto ir savo reikalavimų nepateikusio kreditoriaus reikalavimų (ne)tenkinimo klausimas.
19.4. Netinkamai nustatęs pradinės kreditorės reikalavimo teisės atsiradimo momentą apeliacinės instancijos teismas ne tik netinkamai taikė materialiąją teisę (Nemokumo įstatymą), bet ir apskritai nevertino esminių šios civilinės bylos faktų, t. y. ar BUAB „Vevira“ bankroto administratorius buvo tinkamai informuotas apie pareiškėjos bankroto bylos inicijavimą ir terminą kreditoriaus reikalavimui pateikti ir ar BUAB „Vevira“ kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje nebuvo pateiktas dėl pačių BUAB „Vevira“ bankroto administratoriaus veiksmų.
20. Suinteresuotas asmuo antstolis I. Gaidelis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
20.1. Pareiškėja teismo proceso metu neįrodinėja antstolio procesinių veiksmų neteisėtumo. Klausimai dėl prievolės atsiradimo momento ir actio Pauliana taikymo, informavimo apie inicijuotą bankroto procesą užsienio valstybėje nėra skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo dalykas, nes šie klausimai nagrinėtini ginčo teisenos tvarka (pvz., dėl prievolių pabaigos, dėl vykdomojo dokumento panaikinimo) (CPK 510 straipsnio 1 dalis). Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti antstolio procesinių veiksmų neteisėtais, nes antstolis neatlieka teismo funkcijų.
20.2. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 15 d. išduotas vykdomasis raštas yra vykdomasis dokumentas, išduotas įsiteisėjusio 2018 m. rugsėjo 11 d. teismo sprendimo pagrindu, todėl privalomumo ir vykdytinumo prasme pareiškėjos prievolės atsiradimo momentas yra 2018 m. rugsėjo 11 d. (CPK 18, 587 straipsniai).
20.3. Antstoliui nėra pateikta abejonių nekeliančių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos prievolės pabaigą, nes: 1) nėra abejonių nekeliančių duomenų apie BUAB „Vevira“ tinkamą informavimą apie pareiškėjos bankroto proceso pradžią pagal Reglamento Nr. 2015/848 nuostatas (tai nustatė ir teismas); 2) teismo sprendimas įsiteisėjo ir vykdomasis raštas išieškotojui išduotas suėjus terminui reikšti reikalavimą pareiškėjos bankroto byloje; 3) pareiškėjos bankroto byloje teismai nebuvo įtraukę pradinės išieškotojos į pareiškėjos mokumo atkūrimo planą ir atitinkamai galutine teismo nutartimi pareiškėjos skola išieškotojai nebuvo nurašyta; 4) nėra jokių įrodymų, kad BUAB „Vevira“ vengė pareikšti reikalavimą pareiškėjos bankroto byloje.
21. Suinteresuotas asmuo I. R. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
21.1. Actio Pauliana instituto teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas šioje byloje neaktualus, nes pareiškėja byloje nebuvo pareiškusi ir teisme nebuvo nagrinėjami jokie reikalavimai, kurie būtų susiję su civiline byla Nr. 2A-973-790/2018. Pareiškėja nesirėmė jokiomis Lietuvos Respublikos materialiosios teisės normomis ir jomis negalėjo remtis, nes fizinio asmens bankroto byla buvo vykdyta Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teisme taikant Latvijos Respublikos nacionalinį teisinį reguliavimą. Remiantis Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsniu Lietuvos teismai neturi nei procesinio, nei faktinio pagrindo daryti išvadas dėl reikalavimo atsiradimo momento bankroto procese, kuris įvyko kitoje šalyje. Pareiškėja, turėdama turtą ar prievoles Lietuvoje, galėjo šioje jurisdikcijoje kelti pagrindinę ar papildomą (šalutinę) nemokumo bylą, tačiau pasirinko bankrutuoti kitoje valstybėje, Lietuvoje nepradėdama jokio proceso. Lietuvos teismuose vykusiame procese, kurio pagrindu atsirado skola, skolininkė (pareiškėja) ne tik neinformavo teismo apie jai pradėtą bankroto bylą Latvijoje, bet priešingai – siekė šį faktą nuslėpti (procesiniuose dokumentuose nurodydama, kad gyvena Lietuvoje).
21.2. Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo, kuriuo užbaigta pareiškėjos bankroto byla, rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad reikalavimas, kilęs iš Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018, yra nurašomas.
21.3. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad BUAB „Vevira“ sąmoningai pasirinko nereikšti finansinio reikalavimo jos bankroto byloje. BUAB „Vevira“ negalėjo nemokumo byloje pareikšti reikalavimo dėl pačios skolininkės nesąžiningumo, neinformavimo apie jai pradėtą nemokumo procesą ir dėl to, kad reikalavimas skolininkei atsirado tik 2018 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018. Net ir aiškinant Latvijos teismo sprendimo pasekmes pagal Lietuvos materialiosios teisės normas, sandorį nuginčijus actio Pauliana pagrindu, yra taikomos negaliojimo pasekmės nuo teismo sprendimo priėmimo. Kreditoriaus reikalavimo teisė į skolininkę atsirado tik Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu taikius restituciją, o ne nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu momento.
21.4. Net ir laikant, kad pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimo teisė atsirado dar iki Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo priėmimo (ar iki 2018 m. liepos 26 d.), pareiškėja negalėjo būti atleista nuo skolos kreditoriui pagal Nemokumo įstatymo 75 ir 164 straipsnius. Pirma, pagal Latvijos teisę kreditoriaus reikalavimas, dėl kurio tarp kreditoriaus ir skolininko vyksta ginčas, bankroto procese negali būti tvirtinamas (Nemokumo įstatymo 75 straipsnio 1 dalis). Antra, kreditorius nepraranda teisės į reikalavimo patenkinimą, jei jis nebuvo tinkamai informuotas apie skolininko bankroto procesą. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad pradinė kreditorė nebuvo nedelsiant informuota apie pareiškėjos bankroto procesą, apie tai, kad pasikeitė skolininkės bankroto administratorius, be to, kreditorės informavimas neatitiko Reglamento Nr. 2015/848 reikalavimų. Trečia, pagal Latvijos teisę nurašomi tik tie įsiskolinimai, kurie nurodyti skolų panaikinimo plane ir (arba) teismo sprendimo užbaigti bankroto bylą rezoliucinėje dalyje (Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalis). Latvijos teismo sprendimu pareiškėjos nemokumo byloje jokie kiti, be nurodytų skolinių įsipareigojimų plane, įsipareigojimai nebuvo panaikinti, nes dėl jų, kaip nurodė ir pats teismas, jis nepriima sprendimo. Taip pat dėl Nemokumo įstatymo 164 straipsnio taikymo yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015.
21.5. Pagal Latvijos teisę nuo reikalavimų, atsiradusių dėl neteisėtų veiksmų (delikto), skolininkas nėra atleidžiamas ir po bankroto bylos užbaigimo, nepriklausomai nuo to, ar šie reikalavimai buvo įtraukti į skolų panaikinimo planą (Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato Civilinių bylų skyrius 2019 m. kovo 15 d. nutartyje byloje Nr. SPC-13/2019 yra išaiškinęs, kad minėto įstatymo 164 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas bendras principas, pagal kurį fizinis asmuo bankroto procese jokiomis aplinkybėmis negali būti atleidžiamas nuo prievolių, susijusių su neteisėta veikla ar veiksmais. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartyje yra nustatyti pareiškėjos ir jos sutuoktinio R. S., buvusio BUAB „Vevira“ direktoriaus, neteisėti veiksmai pareiškėjai iš įmonės grąžinant 261 000 Lt (75 590,82 Eur) paskolą ir tokiu būdu pažeidžiant kitų kreditorių teises ir interesus. Taigi, ginčo įsipareigojimas yra atsiradęs dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų – pažeidus CK 6.66, 6.67, 6.9301 straipsnius, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą, bei R. S. neteisėtų veikų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį.
21.6. Pareiškėja viso proceso metu elgėsi nesąžiningai: po neteisėto sandorio, iš kurio atsirado ginčo skola, sudarymo dovanojimo sutartimi perleido visą savo turtą; nesikreipė dėl fizinio asmens bankroto proceso Lietuvoje, taip siekdama nuslėpti bankroto procesą nuo kreditorių Lietuvoje; pareiškėjos santuokos nutraukimas, tikėtina, buvo fiktyvus, ji nuolat dirbo ir šiuo metu dirba buvusio sutuoktinio vadovaujamoje įmonėje; pareiškėja nesiėmė priemonių, kad informuotų apie skolą Latvijos teismą, nagrinėjantį pareiškėjos bankroto bylą, paskirtą bankroto administratorę, taip pat informuotų apie bankroto procesą savo kreditorius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl taikytinos teisės sprendžiant dėl Latvijos Respublikoje užbaigto fizinio asmens nemokumo proceso įtakos šiame procese nedalyvavusių kreditorių reikalavimų priverstiniam vykdymui Lietuvos Respublikoje
22. Europos Sąjungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reguliuoja 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų, kurio nuostatos taikomos po 2017 m. birželio 26 d. iškeltoms nemokumo byloms (Reglamento Nr. 2015/848 84 straipsnio 1 dalis).
23. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą jo taikymo sritį, šis reglamentas taikomas viešai nagrinėjamoms kolektyvinėms byloms, įskaitant laikino pobūdžio bylas, kurios grindžiamos teisės aktais dėl nemokumo ir kuriose sanavimo, skolos sureguliavimo, reorganizavimo arba likvidavimo tikslais: a) iš skolininko visiškai arba iš dalies atimama teisė disponuoti savo turtu ir paskiriamas nemokumo specialistas; b) skolininko turtą ir reikalus kontroliuoja ar prižiūri teismas arba c) teismo nurodymu ar teisės aktų nustatyta tvarka laikinai sustabdomi atskiri vykdymo procesai, kad galėtų įvykti skolininko ir jo kreditorių derybos, jeigu šiose bylose, kurios yra sustabdomos, numatomos tinkamos priemonės visiems kreditoriams bendrai apsaugoti ir, jei nepasiekiama susitarimo, jos yra preliminarios bylos vienos iš a arba b punkte nurodytų bylų atžvilgiu. Šios bylos išvardytos A priede. Latvijos Respublikos teismo pradėtas fizinio asmens nemokumo procesas (latv. fiziskās personas maksātnespējas process) yra nurodytas Reglamento Nr. 2015/848 A priede, todėl jam taikomos šio reglamento nuostatos.
24. Reglamento Nr. 2015/848 konstatuojamosios dalies 66 punkte nustatyta, kad šiame reglamente nurodytiems klausimams turėtų būti nustatytos vienodos kolizinės taisyklės, savo taikymo srityje pakeisiančios nacionalines tarptautinės privatinės teisės taisykles. Jeigu nenustatyta kitaip, turėtų būti taikoma valstybės narės, kurioje iškelta nemokumo byla, teisė (lot. lex fori concursus). Ši kolizinė taisyklė turėtų galioti pagrindinėms nemokumo byloms ir vietinėms byloms. Pagal lex fori concursus nustatomos nemokumo bylų procesinės ir materialinės pasekmės asmenims ir susijusiems teisiniams santykiams. Ji reglamentuoja visas nemokumo bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo sąlygas. Reglamento Nr. 2015/848 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, išskyrus atvejus, kai šiame reglamente nustatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė, o šio straipsnio 2 dalyje pateiktas nebaigtinis lex fori concursus reglamentuojamų klausimų sąrašas.
25. Reglamento 18 straipsnyje įtvirtinta, kad nemokumo bylos pasekmes nebaigtoms nagrinėti teismo arba nebaigtoms nagrinėti arbitražo byloms, susijusioms su turtu arba teisėmis, kurios sudaro nemokaus skolininko turto dalį, reglamentuoja tik tos valstybės narės, kurioje nagrinėjama ta teismo byla arba kurioje yra arbitražo teismo buveinė, teisė. Aiškindamas analogišką anksčiau galiojusio Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 1346/2000 15 straipsnio nuostatą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra nurodęs, kad tokia nuostata dėl nacionalinės teisės taikymo apima ieškinius dėl piniginių prievolių pripažinimo, kuriais prašoma tik nustatyti skolininko teises bei pareigas, bet ne priverstinio vykdymo procedūras (ESTT 2018 m. birželio 6 d. sprendimas byloje C-250/17).
26. ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad nors Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 1346/2000 4 straipsnio 2 dalyje (atitinkančioje Reglamento Nr. 2015/848 7 straipsnio 2 dalį) specialiai nenurodyti kreditoriai, nedalyvavę bankroto byloje, todėl ir šios bylos ar jos nutraukimo pasekmės šių kreditorių teisėms, šias pasekmes taip pat reikia vertinti remiantis lex fori concursus. 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad į jo taikymo sritį patenka valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, įstatymo nuostatos, kuriose nurodytas kreditoriaus, kuris nedalyvavo šioje byloje, teisės pateikti savo skolinį reikalavimą kitoje valstybėje narėje praradimas arba priverstinio tokio reikalavimo vykdymo šioje kitoje valstybėje narėje sustabdymas (ESTT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje C‑212/15).
27. Taigi, kaip pagrįstai nusprendė šią bylą nagrinėję teismai, dėl Latvijos Respublikoje pasibaigusio pareiškėjos nemokumo proceso įtakos I. R. reikalavimo, kurį jis perėmė iš pradinės kreditorės BUAB „Vevira“, priverstinio vykdymo galimybei turi būti sprendžiama pagal Latvijos Respublikos teisę.
Dėl skolininko, kurio nemokumo procesas užbaigtas Latvijos Respublikoje, prievolių kreditoriams pasibaigimo teisinių pagrindų
28. Latvijos Respublikoje tiek fizinių, tiek juridinių asmenų nemokumo klausimus reglamentuoja 2010 m. liepos 26 d. priimtas Nemokumo įstatymas (latv. Maksātnespējas likums), įsigaliojęs 2010 m. lapkričio 1 d. („Latvijas Vēstnesis“, 124 (4316), 2010 m. rugpjūčio 6 d.). Pagal Nemokumo įstatymo 128 straipsnį fizinio asmens nemokumo procesas susideda iš fizinio asmens bankroto procedūros ir po jos einančios skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūros. Skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūros metu skolininko gaunamos pajamos yra naudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti laikantis teismo patvirtinto atleidimo nuo skolų plano, o pasibaigus skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūros terminui likusios neįvykdytos skolininko prievolės panaikinamos (Nemokumo įstatymo 128 straipsnio 5 dalis).
29. Nemokumo įstatymo 164 straipsnyje nustatyta, kad skolininkui įvykdžius veiksmus, nurodytus atleidimo nuo skolų plane, likusios skolininko prievolės, nurodytos minėtame plane, panaikinamos, o vykdymo procesas dėl jų nutraukiamas (Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalis). Skolininkas nėra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu jis nėra įvykdęs minėtame plane nurodytų veiksmų (Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 2 dalis). Sprendimą atleisti skolininką nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, priima teismas, užbaigdamas skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūrą (Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 3 dalis). Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalyje išvardytos prievolės, nuo kurių vykdymo skolininkas užbaigus skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūrą nėra atleidžiamas.
30. Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo (latv. Civilprocesa likums), įsigaliojusio 1999 m. kovo 1 d. („Latvijas Vēstnesis“, 326/330, 1998 m. lapkričio 3 d.), 36336 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas, užbaigdamas skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūrą, konstatuoja, jog skolininkas atleistinas nuo skolinių įsipareigojimų pagal Nemokumo įstatymo 164 straipsnį, tai užbaigdamas skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūrą jis atleidžia skolininką nuo likusių skolinių įsipareigojimų, nurodytų fizinio asmens skolų panaikinimo plane.
31. Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad Latvijos Respublikos teismas, užbaigdamas fizinio asmens skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūrą, sprendžia tik dėl skolininko atleidimo nuo tolesnio vykdymo tų prievolių, kurios yra nurodytos atleidimo nuo skolų plane. Taigi, skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų teismo sprendimu pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalį būtina sąlyga yra konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).
32. Pagal Latvijos Respublikoje nustatytą teisinį reglamentavimą tam, kad kreditorių reikalavimai būtų įtraukti į fizinio asmens nemokumo procesą (ir atitinkamai atleidimo nuo skolų planą), reikalinga kreditorių valia, kuri išreiškiama pateikiant reikalavimą nemokumo administratoriui Nemokumo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Nemokumo įstatymo 141 straipsnis, reglamentuojantis kreditorių reikalavimų pateikimo fizinio asmens nemokumo procese terminus, nukreipia į šio įstatymo 73 straipsnį, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimai turi būti pateikiami nemokumo administratoriui per vieną mėnesį nuo įrašo registre dėl skolininko nemokumo bylos iškėlimo padarymo dienos, o 2 dalyje – kad jeigu kreditorius praleido šio straipsnio 1 dalyje nurodytą reikalavimo pateikimo terminą, jis savo reikalavimą skolininkui gali pareikšti per terminą, ne ilgesnį kaip šeši mėnesiai nuo įrašo padarymo Nemokumo registre dienos, bet ne vėliau kaip iki tos dienos, kurią šio įstatymo nustatyta tvarka bus sudarytas kreditorių reikalavimų tenkinimo planas. Pagal Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 2 dalį, jeigu kreditorius praleido Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje nurodytą reikalavimo pateikimo terminą, jis savo reikalavimą skolininkui gali pareikšti per terminą, neviršijantį šešių mėnesių nuo įrašo apie skolininkui pradėtą nemokumo procesą padarymo Nemokumo registre dienos, tačiau ne vėliau kaip iki tos dienos, kai šio įstatymo nustatyta tvarka bus sudarytas galutinis bankroto proceso išlaidų sąrašas.
33. Kreditorių reikalavimų pateikimo terminų nesilaikymo teisines pasekmes reglamentuoja Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalis, kurioje nustatyta, kad, pasibaigus šio įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nurodytam kreditorių reikalavimų pateikimo terminui, sueina senaties terminas, todėl kreditorius praranda kreditoriaus statusą ir reikalavimo teisę į skolininką tiek skolininko nemokumo procese, tiek po to, kai skolininkas yra atleidžiamas nuo prievolių šio įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju. Šio įstatymo 164 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems reikalavimams senaties terminas netaikomas.
34. Taigi, pagal Nemokumo įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, sėkmingai užbaigus fizinio asmens skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūrą pasibaigia ne tik tos šio asmens prievolės, nuo kurių tolesnio vykdymo jis yra atleidžiamas teismo sprendimu pagal Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalį (šių prievolių pasibaigimo pagrindu yra atitinkamas teismo sprendimas), bet ir tos prievolės, kurių atžvilgiu turi būti taikomos Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos senaties terminų praleidimo teisinės pasekmės (šios prievolės pasibaigia įstatymo pagrindu). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos skola I. R. nebuvo įtraukta į pareiškėjos atleidimo nuo skolų planą, pati savaime yra pakankama spręsti, kad ši pareiškėjos prievolė nėra pasibaigusi pasibaigus jos bankroto procesui, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant nagrinėjamoje byloje taikytinas Nemokumo įstatymo nuostatas ir nukrypstant nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323-823/2021, 31 punktas).
35. Iš pateikto į bylą Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Nr. C68244018 matyti, kad juo pareiškėja yra atleista nuo 2018 m. rugpjūčio 15 d. skolinių įsipareigojimų panaikinimo plane nurodytų likusių neįvykdytų skolinių įsipareigojimų Lietuvos valstybinei mokesčių inspekcijai (24 554, 02 Eur) ir Lietuvos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (1675,46 Eur) bei nurodyta nutraukti sustabdytas šių skolų išieškojimo vykdomąsias bylas. Pareiškėjos prievolė BUAB „Vevira“ (I. R.) šiame teismo sprendime nėra nurodyta, dėl pareiškėjos atleidimo nuo šios prievolės tolesnio vykdymo Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu nespręsta, todėl Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prievolių pasibaigimo pagrindas nagrinėjamoje byloje yra teisiškai neaktualus ir netaikytinas. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje taip pat įrodinėja, kad jos prievolė I. R. turi būti laikoma pasibaigusia dėl senaties pagal Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalį.
Dėl skolininko atleidimo nuo prievolių kreditoriams, nepateikusiems reikalavimų per Nemokumo įstatyme nustatytus terminus, sąlygų, BUAB „Vevira“ reikalavimo teisės atsiradimo momento
36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant, ar Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalyje nurodytos teisinės pasekmės gali būti taikomos konkrečiam kreditoriui, turi būti atsižvelgiama į tai, jog Nemokumo įstatymas, nustatydamas kreditorių reikalavimų pateikimo terminus, kartu nustato reikalavimą dėl tinkamo kreditorių informavimo apie pradėtą nemokumo procesą. Tik tinkamai apie nemokumo procesą informuotas kreditorius turi galimybę pareikšti savo reikalavimus skolininko nemokumo procese, taip pat tik tinkamai informuotam kreditoriui gali būti taikomas Nemokumo įstatymo 73 straipsnyje įtvirtintas senaties terminas ir jo pasibaigimo teisinės pasekmės (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323-823/2021, 31 punktas). Taigi, tam, kad fizinio asmens prievolė konkrečiam užsienio kreditoriui būtų pripažinta pasibaigusia dėl senaties, būtina nustatyti, kad šis kreditorius buvo tinkamai, Reglamento Nr. 2015/848 nustatyta tvarka, informuotas apie Latvijos Respublikoje pradėtą skolininko nemokumo procesą ir turėjo galimybę pareikšti skolininkui reikalavimą jo nemokumo procese, tačiau to nepadarė.
37. Kreditorių galimybės pateikti reikalavimus nemokumo administratoriui per Nemokumo įstatyme nustatytus terminus būtina prielaida yra ne tik tinkamai suteikta informacija apie skolininko nemokumo procesą, bet ir paties kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimas. Nemokumo įstatymo 73 straipsnis kreditorių reikalavimų pateikimo senaties termino eigos pradžią sieja su objektyviu momentu – įrašo registre dėl skolininko nemokumo bylos iškėlimo padarymo diena – ir tiesiogiai nereglamentuoja situacijų, kai kreditorių reikalavimai atsiranda šiam terminui jau pasibaigus, bet iki skolininko nemokumo proceso pabaigos. Latvijos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų, kurie objektyviai negalėjo būti pateikti per Nemokumo įstatymo 73 straipsnyje įtvirtintus terminus dėl to, jog atsirado šiems terminams jau pasibaigus (priėmus kreditoriui palankų teismo sprendimą), negalima atsisakyti priimti remiantis senaties termino pasibaigimu. Tokia išvada, pasak teismo, darytina, be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog nėra galima situacija, kad teismo sprendimu nustatyta prievolė pasibaigtų dar prieš teismui ją nustatant (Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2020 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Nr. C30478218, SKC-693/2020 (ECLI:LV:AT:2020:1215.C30478218.13.S).
38. Minėta, kad pagal Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalį senaties terminas netaikytinas Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems reikalavimams. Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nustatyta, kad pasibaigus skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūrai skolininkas nėra atleidžiamas nuo reikalavimų mokėti išlaikymą, reikalavimų, kylančių iš neteisėtos veiklos (latv. neatļautas darbības), reikalavimų dėl administracinių teisės pažeidimų teisenos tvarka paskirtų ar baudžiamajame įstatyme nustatytų nuobaudų taikymo, taip pat padarytos žalos atlyginimo.
39. Latvijos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalis įtvirtina bendrą principą, jog fizinis asmuo jokiais atvejais negali būti atleidžiamas nuo šioje dalyje nurodytų prievolių vykdymo, šiuo principu turi būti vadovaujamasi ir sprendžiant dėl Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 bei 2 dalyse įtvirtintų terminų praleidimo teisinių pasekmių taikymo fizinio asmens bankroto procese. Taigi, Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalyje nurodytos skolininko prievolės ne tik negali būti nurašomos skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūros metu, bet ir negali būti laikomos pasibaigusiomis dėl to, kad kreditorius nepareiškė reikalavimo skolininkui per Nemokumo įstatyme nustatytus terminus (Latvijos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Nr. C35074713, SPC-5/2018 (ECLI:LV:AT:2018: 0315.C35074713.2.S).
40. Latvijos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta sąvoka „neteisėta veikla“ (latv. neatļautas darbības) yra vertinamoji teisinė sąvoka, dėl kurios konkretaus turinio kiekvienu atveju turi būti sprendžiama atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir atitinkamų skolininko veiksmų suderinamumą su fizinio asmens nemokumo proceso tikslais ir principais (Latvijos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Nr. C35074713, SPC-5/2018 (ECLI:LV:AT:2018:0315.C35074713.2.S). Taigi, ši sąvoka Latvijos teismų praktikoje nėra siejama išimtinai su viešosios teisės pažeidimais, bet apima ir tam tikrus civilinės teisės pažeidimus.
41. Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad skolininko prievolę kreditoriui galima pripažinti pasibaigusia dėl senaties pagal Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalį, jeigu nustatoma, kad šį reikalavimą kreditorius galėjo pareikšti skolininko nemokumo procese per Nemokumo įstatyme nustatytus terminus (inter alia (be kita ko), konstatavus, kad užsienio kreditorius buvo tinkamai informuotas apie Latvijos Respublikoje vykstantį skolininko nemokumo procesą), tačiau to nepadarė, be to, kad ši prievolė nepatenka į Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų prievolių, nuo kurių fizinis asmuo jokiais atvejais nėra atleidžiamas pasibaigus nemokumo procesui, sąrašą.
42. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė, kad pradinė kreditorė BUAB „Vevira“ nebuvo tinkamai informuota apie Latvijos Respublikoje pradėtą pareiškėjos nemokumo procesą Reglamento Nr. 2015/848 nustatyta tvarka ir kad dėl šios priežasties pareiškėjos prievolė šiai kreditorei negali būti laikoma pasibaigusia. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad BUAB „Vevira“ reikalavimas pareiškėjos nemokumo procese objektyviai negalėjo būti pateiktas, nes BUAB „Vevira“ reikalavimo teisė atsirado tik Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018, t. y. jau pasibaigus Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nurodytam terminui. Konstatavęs tai, apeliacinės instancijos teismas dėl šalių argumentų, susijusių su BUAB „Vevira“ informavimo apie pareiškėjos nemokumo procesą (ne)tinkamumu ir suinteresuoto asmens I. R. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyto argumento, kad ginčo prievolė patenka į Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytą išimtį ir todėl negali būti laikoma pasibaigusia pasibaigus pareiškėjos nemokumo procesui, nepasisakė.
43. Pareiškėja kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas CK 1.95 straipsnio nuostatas, nustatė pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimo teisės atsiradimo momentą ir dėl šios priežasties padarė nepagrįstą išvadą, kad BUAB „Vevira“ neturėjo galimybės pareikšti reikalavimo pareiškėjos nemokumo byloje per Nemokumo įstatymo 73 straipsnyje nustatytus terminus. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.
44. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad vykdomoji byla, kurios nutraukimo nagrinėjamoje byloje siekia pareiškėja, pradėta pagal vykdomąjį raštą, išduotą įsiteisėjusio Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018 pagrindu. Nurodytu sprendimu buvo patenkintas BUAB „Vevira“ pareiškėjai pareikštas actio Pauliana ieškinys, pripažintas negaliojančiu BUAB „Vevira“ ir pareiškėjos 2009 m. rugpjūčio 25 d. sudarytas kasos kvitas Nr. 61, kurio pagrindu pareiškėjai buvo grąžinta 75 590,82 Eur paskola ir taikyta restitucija – BUAB „Vevira“ iš pareiškėjos priteista 75 590,82 Eur suma ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 75 590,82 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
45. CK 1.95 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Pagal jas pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), o jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai, o kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc (nuo dabar), konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-695/2018, 38 punktas).
46. Pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio, be kitų teisinių padarinių, paprastai taikoma restitucija. Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, esmė – šalys, gavusios turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos status quo ante (buvusioji padėtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015). Pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją kiekviena sandorio šalis turi grąžinti kitai šaliai tai, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Tai reiškia, kad, kiek tai įmanoma konkrečiu atveju, turi būti siekiama tokios situacijos, tarsi sandorio niekuomet nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018, 29 punktas).
47. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).
48. Pareiškėja, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neteisingai aiškino ir taikė CK 1.95 straipsnio nuostatas, nepagrįstai sutapatina momentą, nuo kada pagal įstatymą sandoris laikomas negaliojančiu, su sandorio negaliojimo teisinių pasekmių atsiradimo momentu. Sutiktina su pareiškėjos argumentu, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018 nesant nuorodos, jog atsiskaitymo sandoris, įformintas 2009 m. rugpjūčio 25 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 61, pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, šis sandoris pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalį laikytinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Tačiau tai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pareiškėjos prievolė grąžinti BUAB „Vevira“ 75 590,82 Eur sumą kilo būtent Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pritaikius šio sandorio negaliojimo teisines pasekmes – restituciją.
49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018 atsiskaitymo sandoris, įformintas 2009 m. rugpjūčio 25 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 61, buvo pripažintas negaliojančiu dėl to, kad juo BUAB „Vevira“, esant sunkiai įmonės turtinei padėčiai, padengė pareiškėjos reikalavimą, kylantį iš paskolos teisinių santykių, visa apimtimi, nesilaikydama kreditorių lygiateisiškumo principo. Akivaizdu, kad nesant teismo sprendimo, kuriuo toks atsiskaitymo pagal galiojančias paskolos sutartis sandoris pripažintas pažeidžiančiu BUAB „Vevira“ kreditorių teises ir dėl to negaliojančiu, BUAB „Vevira“ neturėjo galimybės pagrįsti savo reikalavimo dėl pareiškėjai sumokėtos sumos grąžinimo jos nemokumo byloje, juolab kad Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas. Papildomai pažymėtina, kad sutikus su pareiškėjos teiginiais, jog pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimo teisė jos atžvilgiu pasibaigė dar 2018 m. liepos 26 d. (pasibaigus Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui), turėtų būti konstatuota, kad įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018 pareiškėja buvo įpareigota vykdyti jau pasibaigusią prievolę, o tokia situacija yra negalima nei pagal Lietuvos Respublikos, nei pagal Latvijos Respublikos teisę (šios nutarties 37 punktas).
50. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pradinės kreditorės BUAB „Vevira“ reikalavimo teisės atsiradimo momento nepaneigia ir kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teismas priteisė iš pareiškėjos palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai, pasak pareiškėjos, patvirtina, jog jos prievolė sumokėti BUAB „Vevira“ teismo sprendime nurodytą sumą negali būti laikoma atsiradusia tik teismo sprendimui įsiteisėjus. Šiam savo argumentui pagrįsti pareiškėja remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, kurioje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo civilinę atsakomybę dėl pavėluoto kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, aiškinimo ir taikymo, taigi nurodytos bylos ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 37 punkte pateiktas išaiškinimas, kad atsiskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu teisinėms pasekmėms būdingas retroaktyvus veikimas, kuriuo iš esmės ir remiasi pareiškėja, nepaneigia išvados, kad 2009 m. rugpjūčio 25 d. atsiskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės (restitucija) nagrinėjamu atveju teismo buvo pritaikytos būtent 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu.
51. Pripažinus pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad BUAB „Vevira“ reikalavimo teisė pareiškėjai atsirado 2018 m. rugsėjo 11 d., konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ginčo prievolė negali būti pripažinta pasibaigusia dėl senaties, taip pat yra teisiškai pagrįsta. Šios išvados pagrįstumo nepaneigia ir pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad atleidimo nuo skolų planas jos nemokumo byloje buvo patvirtintas tik 2018 m. spalio 11 d., t. y. jau po Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018 priėmimo.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalis kreditoriaus statuso ir reikalavimo teisės skolininkui praradimą sieja išimtinai su šio įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino pasibaigimu ir nereglamentuoja, ar, ir kokioms sąlygoms esant, gali būti pripažintos pasibaigusiomis dėl senaties prievolės tiems kreditoriams, kurių reikalavimai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą negalėjo būti pateikti. Kaip jau minėta, Latvijos Respublikos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nurodytas terminas tokiems kreditorių reikalavimams negali būti taikomas (šios nutarties 37 punktas). Taigi, BUAB „Vevira“ reikalavimo teisė pareiškėjai negali būti laikoma pasibaigusia pagal Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalį.
53. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog BUAB „Vevira“ bankroto administratorės UAB „Administratoriai LT“ vadovas 2018 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į R. S. jo pranešime BUAB „Vevira“ nurodytu adresu, pareikšdamas reikalavimą BUAB „Vevira“ vardu. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjos nemokumo administratorius R. S., kuriam buvo siunčiamas UAB „Administratoriai LT“ vadovo 2018 m. lapkričio 7 d. pranešimas, buvo nušalintas nuo pareigų dar 2018 m. birželio 28 d., apie tai BUAB „Vevira“ informuota nebuvo. Į bylą nepateikta įrodymų, kad paskirtai naujai pareiškėjos nemokumo administratorei buvo žinoma apie UAB „Administratoriai LT“ vadovo 2018 m. lapkričio 7 d. pranešimą ir kad ji būtų priėmusi dėl jo sprendimą, apie kurį būtų buvusi informuota BUAB „Vevira“. Iš Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Nr. C68244018 turinio matyti, kad BUAB „Vevira“ reikalavimas į pareiškėjos skolų panaikinimo planą nebuvo įtrauktas, apie šios kreditorės reikalavimus teismui nurodyto sprendimo priėmimo metu nebuvo žinoma. Pareiškėja neginčija, kad ji pati neinformavo nemokumo administratorės ir nemokumo bylą nagrinėjančio teismo apie Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. priimtą sprendimą nei šį sprendimą priėmus, nei 2019 m. spalio 2 d., kai kreipėsi į Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teismą su prašymu užbaigti skolinių įsipareigojimų panaikinimo procedūrą.
54. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, BUAB „Vevira“ veiksmų, pateikiant reikalavimą pareiškėjos nemokumo byloje tik 2018 m. lapkričio 7 d., nėra pagrindo pripažinti BUAB „Vevira“ dideliu nerūpestingumu – byloje nustatyta, kad šis reikalavimas R. S. buvo išsiųstas jo paties pranešime nurodytais kontaktais (t. y. pateiktas pranešime kreditoriui nurodytu būdu), BUAB „Vevira“ neturint informacijos apie tai, kad pareiškėjos nemokumo administratorius yra pasikeitęs, pranešime nurodytam kreditorių reikalavimų pateikimo terminui pasibaigus dar iki Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo priėmimo. Tuo tarpu pareiškėjos elgesys, neinformuojant apie Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018 nemokumo administratorės ir nemokumo bylą nagrinėjančio teismo (nors akivaizdu, kad BUAB „Vevira“ palaikant savo ieškinio reikalavimus civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018 pareiškėjai nebuvo pagrįsto pagrindo manyti, kad BUAB „Vevira“ neketina įgyvendinti savo reikalavimo teisės), civilinėje byloje Nr. 2A-973-790/2018 taip pat neatskleidžiant aplinkybės, kad jai yra pradėtas fizinio asmens nemokumo procesas Latvijos Respublikoje, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažintas sąžiningu, atitinkančiu fizinio asmens nemokumo proceso tikslus ir principus.
55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad sąžiningai bankrutuojantis asmuo iš bankroto proceso turi tikėtis ne atleidimo nuo skolų (jų „nurašymo“), o galimybės atkurti savo mokumą kartu užtikrinant maksimalų kreditorių reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021, 32 punktas). Nemokumo procesas Latvijos Respublikoje grindžiamas sąžiningumo principu, pagal kurį nemokumo procese dalyvaujantys asmenys savo teisėmis turi naudotis ir savo pareigas vykdyti sąžiningai; skolininkas ir kreditorius negali naudotis nemokumo procedūromis siekdami nepagrįstai praturtėti (Nemokumo įstatymo 6 straipsnio 8 punktas). Skolininko pareiga pateikti informaciją apie jam žinomus kreditorius išplaukia ne tik iš Nemokumo įstatymo 6 straipsnio 8 punkte įtvirtinto sąžiningumo principo, bet ir iš Nemokumo įstatymo 137 straipsnio 1 dalies 4 punkto, pagal kurį, paskelbus fizinio asmens nemokumo bylą ir pradėjus bankroto procedūrą, administratorius turi pareigą reikalauti ir gauti iš skolininko, taip pat valstybės institucijų ir kredito įstaigų informaciją, reikalingą skolininko turtui ir prievolėms ištirti, taip pat kitą informaciją, patenkančią į fizinio asmens bankroto bylą. Be to, Nemokumo įstatymo 137 straipsnio 5 punkte įtvirtinta skolininko pareiga teikti administratoriui informaciją, reikalingą bankroto bylos eigai. Šių pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) pasekmės turi tekti pačiam skolininkui; juo negali būti pateisinamas kreditoriaus teisių gauti informaciją apie skolininko nemokumo procesą ir jame dalyvauti apribojimas (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323-823/2021, 36–38 punktai).
56. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad skolininko, kurio veiksmai užsienyje vykstančiame nemokumo procese neatitinka sąžiningumo principo (skolininkas nuslepia nemokumo procesui reikšmingą informaciją apie turimus kreditorius, taip suvaržydamas pastarųjų galimybę šiame procese pareikšti savo reikalavimus), teisės negali būti ginamos kreditorių sąskaita. Skolininkas, pasirinkdamas neatskleisti informacijos apie jam žinomus kreditorius (taip pat ir kreditorius, kurių reikalavimai atsirado nemokumo proceso metu), prisiima riziką, kad jam pradėtas nemokumo procesas neturės įtakos šių kreditorių reikalavimams, t. y. prievolės šiems kreditoriams turės būti vykdomos neatsižvelgiant į nemokumo proceso pabaigą (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021, 32 punktas; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323-823/2021, 41 punktas).
57. Taigi, net ir plačiai aiškinant Nemokumo įstatymo 141 straipsnio 11 dalį ir laikantis pozicijos, kad pasibaigusiomis dėl senaties pagal Nemokumo įstatymą galėtų būti pripažintos ir prievolės tiems kreditoriams, kurių reikalavimai atsirado po Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino pabaigos, tačiau kuriuos kreditorius turėjo galimybę pareikšti fizinio asmens nemokumo procese, bet to nepadarė dėl savo paties didelio nerūpestingumo, tokias pasekmes pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes nebūtų pagrindo taikyti BUAB „Vevira“ (jos teises perėmusiam I. R.). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija nusprendžia, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra iš esmės teisėta ir pagrįsta ir jos naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
58. Minėta, kad pagal Latvijos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką apie tai, ar konkreti skolininko prievolė pripažintina kilusia iš neteisėtos veiklos, kaip ji yra suprantama pagal Nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kiekvienu atveju turi būti sprendžiama atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes (šios nutarties 40 punktas). Kadangi bylą nagrinėję teismai pareiškėjos prievolės BUAB „Vevira“ šiuo aspektu nevertino, teisėjų kolegija dėl suinteresuoto asmens I. R. atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų, kad ginčo prievolė pagal Latvijos Respublikos teisę apskritai negalėjo būti nurašyta pasibaigus pareiškėjos fizinio asmens nemokumo procesui, nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pripažinusi pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad pradinės kreditorės reikalavimo teisė pareiškėjai atsirado 2018 m. rugsėjo 11 d., kolegija taip pat nepasisako dėl ginčo šalių argumentų, susijusių su 2018 m. birželio 5 d. pranešimo BUAB „Vevira“ (ne)atitiktimi Reglamente Nr. 2015/848 įtvirtintiems reikalavimams, kadangi šių argumentų analizė neturėtų įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių
59. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus, 6 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.
60. Nagrinėjamos bylos atveju yra pagrindas konstatuoti, kad dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, todėl galėtų būti spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 443 straipsnio 6 dalis).
61. Suinteresuotas asmuo I. R. atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Antstolis I. Gaidelis byloje nepateikė prašymo priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jų atlyginimo priteisimo klausimas nespręstinas.
62. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 21 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 6,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinio skundo netenkinus, nurodyta bylinėjimosi išlaidų suma valstybei priteistina iš pareiškėjos.
63. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2021 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – sustabdytas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0008/20/02322 pagal Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 15 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2A-973-790/2018 pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą dėl 75 590,82 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir 257,74 Eur vykdymo išlaidų, iš viso – 94 595,30 Eur priteisimo iš pareiškėjos BUAB ,,Vevira“ naudai. Kasacinio skundo netenkinus, panaikintina taikyta laikinoji apsaugos priemonė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei 6,86 Eur (šešis Eur 86 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2021 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo antstolio Irmanto Gaidelio užvestoje vykdomojoje byloje Nr. 0008/20/02322 sustabdymą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Algirdas Taminskas
Egidija Tamošiūnienė
.