Civilinė byla Nr. e3K-3-223-1075/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01028-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.10.5.1
(NS)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gedimino Sagačio, Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „A“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės „A“ ieškinį atsakovams „B“, „C“, D dėl skolos priteisimo ir žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – E.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, sutartinę atsakomybę, nepagrįstą praturtėjimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė „A“ teismo prašė: priteisti iš atsakovės „B“ (duomenys neskelbtini) Eur skolos ir (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių atlyginimo; priteisti iš atsakovės „C“ ir subsidiariai iš atsakovo D (duomenys neskelbtini) Eur skolos ir (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių atlyginimo; priteisti iš atsakovų „B“, „C“ ir subsidiariai („C“ atžvilgiu) iš atsakovo D 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
3. Ieškovė, grįsdama ieškinį, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) bendradarbiavo su atsakovėmis, suteikusi joms teisę atlikti „F“ įrangos garantinės priežiūros (remonto) darbus.
4. „B“ iki galo neatsiskaitė su ieškove už per 2015 metus „B“ teiktų dalių užsakymų administravimą – „B“ yra skolinga ieškovei (duomenys neskelbtini) Eur sumą. „C“ taip pat iki galo neatsiskaitė su ieškove už per 2015 metus „C“ teiktų dalių užsakymų administravimą – „C“ yra skolinga ieškovei (duomenys neskelbtini) Eur sumą.
5. (Duomenys neskelbtini).
6. (Duomenys neskelbtini).
7. Ieškovės nuomone, atsakovės „B“ ir „C“ pažeidė šalių sudarytoje sutartyje nustatytą pareigą, „F“ įrangos turėtojui (angl. end-user) pristačius įrangą atsakovei „B“ arba atsakovei „C“, nustatyti, ar šios įrangos remontas gali būti atliekamas taikant „F“ įrangos gamintojo garantiją, ir tik esant tokiai galimybei pateikti per ieškovę garantinius įrangos dalių užsakymus „F“ įrangos gamintojui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – ieškovei iš atsakovės „B“ priteisė (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių atlyginimo, o iš atsakovės „C“ bei subsidiariai iš D priteisė (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
9. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ieškovė „A“ (ankstesnis pavadinimas – „(duomenys neskelbtini)“) ir „G“ sudarė „F“ tarptautinę platinimo sutartį, kuria ieškovė įgijo teisę siūlyti ir platinti „F“ produktus bei teikti „F“ paslaugas savo rizika, vardu ir lėšomis (toliau – ir Distribucijos sutartis). (Duomenys neskelbtini).
10. (Duomenys neskelbtini) ieškovė su atsakove „B“ sudarė garantinio remonto paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis, Garantinio remonto sutartis). Sutarties objektas yra „F“ kompiuterinės įrangos garantinio remonto paslaugos (garantinio remonto sutarties 2.1 punktas). (Duomenys neskelbtini).
11. Iš esmės analogiški teisiniai santykiai nuo (duomenys neskelbtini) metų ieškovę siejo ir su „C“, tačiau su šia įmone ieškovė rašytinės sutarties nepasirašė. Kadangi šalys pripažino, kad bendradarbiavimas iš esmės buvo analogiško turinio, teismas šį faktą laikė nustatytu.
12. (Duomenys neskelbtini).
13. (Duomenys neskelbtini). Taigi atsakovės nuo šio momento dalių užsakymus garantiniam remontui teikė ieškovės vardu, naudodamosi jos paskyra. Byloje nustatyta, kad atsakovė „B“ pateikė (duomenys neskelbtini) garantinių dalių užsakymus, o atsakovė „C“ – (duomenys neskelbtini) garantinių dalių užsakymų.
14. (Duomenys neskelbtini).
15. (Duomenys neskelbtini).
16. Atsakovių civilinė atsakomybė grindžiama tuo, kad, (duomenys neskelbtini), atsakovės pateikė užsakymus „F“ dėl garantinių dalių kompiuterinei įrangai, kuri neatitiko garantijos reikalavimų. Nustačiusi tokius atvejus „F“ pareikalavo žalos atlyginimo iš ieškovės ir buvo sudarytas Taikus susitarimas, kuriuo ieškovė įsipareigojo kompensuoti (duomenys neskelbtini) JAV dolerių sumą. Nurodytą sumą ieškovė laiko jos žalos dydžiu šioje byloje.
17. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, (duomenys neskelbtini) nurodytų paslaugų atsakovės neužsakė, dėl jų teikimo su ieškove nesitarė ir ieškovės administravimo paslaugų negavo, todėl teismas atmetė reikalavimą dėl skolų iš atsakovių priteisimo. (Duomenys neskelbtini).
18. Spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti nuostolius, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės „B“ ir „C“ turėjo pareigą įsitikinti, jog kompiuteris, kuriam užsakoma detalė, nėra su pažeidimais, šalinančiais pardavėjo atsakomybę. „F“ kompiuterinė įranga galėjo būti taisoma taikant „F“ gamintojo garantiją (ir atitinkamai galėjo būti teikiami garantinių dalių užsakymai) tik tada, jei, apžiūrėjus kompiuterius, būtų nustatyta, kad kompiuterinės įrangos gedimas atsirado dėl gamintojo kaltės arba įrangos gamybos trūkumų, o ne dėl kompiuterinės įrangos naudotojo ar trečiųjų asmenų veiksmų. (Duomenys neskelbtini).
19. Pirmosios instancijos teismas pasiūlė šalims skirti teismo ekspertizę, tačiau šalys šia galimybe nepasinaudojo. (Duomenys neskelbtini).
20. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad liko nepaneigtas ieškovės teiginys, jog atsakovės garantinių dalių užsakymus teikė fiziškai neapžiūrėję kompiuterių, nevertinę ir nenustatę, ar kompiuterių gedimai buvo tokie, kuriuos galima remontuoti taikant garantiją. (Duomenys neskelbtini).
21. (Duomenys neskelbtini).
22. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, kad joks teisės aktas jų neįpareigoja saugoti konkrečių kompiuterių remonto dokumentus, pagal kuriuos galima identifikuoti kompiuterius. (Duomenys neskelbtini).
23. (Duomenys neskelbtini). Situacijose, kai šalis atsisako vykdyti įpareigojimą pateikti įrodymus, turėtų būti taikoma contra spoliatorem („prieš pažeidėją“) prezumpcija, t. y. laikoma, kad egzistuoja patys nepalankiausi tai šaliai faktai, kuriuos nepateikti įrodymai būtų patvirtinę. Atsakovėms neįvykdžius teismo įpareigojimų ir byloje nepateikus jokių kompiuterių garantinį remontą bei gautų garantinių dalių panaudojimą galinčių patvirtinti dokumentų, toks „B“ ir „C“ procesinis elgesys vertintinas kaip patvirtinantis, kad atsakovės „B“ ir „C“ užsakytų ir gautų garantinių dalių realiai nenaudojo kompiuterių, (duomenys neskelbtini), garantiniam remontui.
24. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai, jog ieškovės pateiktame 2015 metų „F“ įrangos dalių užsakymų sąraše gali būti ir nedidelė ieškovės teiktų užsakymų dalis, nepaneigia atsakovių „B“ ir „C“ neteisėtų veiksmų. Ši aplinkybė nepaneigia ir atsakovių pareigos atlyginti ieškovei tokiais neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kadangi šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas yra ne ieškovės teikti užsakymai, o atsakovių neteisėtai teikti garantinių dalių užsakymai. Atsižvelgtina į tai, kad „F“ įrangos gamintojas tuos garantinių dalių užsakymus, kurie buvo pateikti ieškovės, derybų su ieškove metu pripažino tinkamais, todėl jie nėra įtraukti į žalą, kuri buvo padaryta atsakovių neteisėtais garantinių dalių užsakymais.
25. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, pažymėjo, kad sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens – atsakovių, bet ir ieškovės veiksmus. Teismo vertinimu, ieškovė, (duomenys neskelbtini) perduodama galimybę atsakovėms užsakyti detales bei atlikti garantinį remontą, pažeidė jos sutartinius įsipareigojimus pagal Distribucijos sutartį. Ieškovė, vykdydama Distribucijos sutartį, aplaidžiai ir nepagrįstai pasitikėdama atsakovių darbuotojais, nesukūrė procedūrų, kurios užkirstų kelią nepagrįstam garantinių detalių užsakymui, ir atliko veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą. Teismas sprendė, kad dėl žalos yra ir ieškovės kaltė, todėl yra pagrindas riboti žalą padariusio asmens atsakomybę. Be to, kaip ir pripažįsta proceso dalyviai, neteisėti garantinių detalių užsakymai dėl duomenų trūkumo buvo nustatyti su galima paklaida ir, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, konstatuojant labiau tikėtinų aplinkybių egzistavimą. Teismas sprendė, kad iš atsakovių priteistinas 1/2 dalies ieškovės patirtos žalos dydžio atlyginimas, nes toks atsakomybės paskirstymas geriausiai atitiks teisingumo ir protingumo principus: ieškovei iš atsakovės „B“ priteistina (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių ((duomenys neskelbtini) Eur / 2) atlyginimo; iš atsakovės „C“ bei subsidiariai iš D – (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių atlyginimo (duomenys neskelbtini) Eur / 2).
26. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė reikalaujamų atlyginti nuostolių dydį apibrėžia pagal sudarytą Taikų susitarimą „F“ sumokėta suma. Teisėjų kolegija sprendė, kad Taikus susitarimas ir jame nurodyta suma savaime atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų nepagrindžia, nes Taikaus susitarimo turinys yra abstraktus – šiame susitarime nėra detalizuoti konkretūs veiksmai, dėl kurių „F“ įgijo reikalavimo teisę, kokiu būdu yra apskaičiuota „F“ žala, ieškovės mokėtinos kompensacijos „F“ struktūra. Ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu konkrečiai neatskleidė, kaip buvo apskaičiuota kompensacijos suma ir kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu tai buvo padaryta. Faktinis pagrindas atlyginti „F“ nurodyto dydžio žalą taip pat nėra aiškiai apibrėžtas. Ieškovės pažymoje nurodytas nepagrįstai užsakytų dalių kiekis daug kartų viršija „F“ nurodytus atvejus.
28. (Duomenys neskelbtini).
29. Kadangi ieškovė atsakovių civilinę atsakomybę kildina iš garantinio remonto sutarties ir jos atitikmeniu buvusio bendradarbiavimo su „C“ netinkamo vykdymo, kolegija vertino, kokie buvo atsakovių įsipareigojimai ieškovei ir ar atsakovės tinkamai juos vykdė (neteisėtų veiksmų sąlyga).
30. (Duomenys neskelbtini).
31. (Duomenys neskelbtini) įvertinusi bylos duomenų visetą kolegija priėjo prie išvados, kad šalys abipusiu sutarimu esmingai nukrypo nuo sutartyje nustatytos tvarkos ir tai yra svarbi aplinkybė nustatant faktiškai vykdytiną sutarties turinį.
32. (Duomenys neskelbtini).
33. (Duomenys neskelbtini).
34. Kolegija, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą – (duomenys neskelbtini), sprendė, kad labiau tikėtina išvada, jog išoriškai, įskaitant ieškovės santykius su „F“, bylos šalys palaikė Distribucijos sutarties reikalavimams atitinkančią fikciją, jog ne atsakovės, bet ieškovė teikia garantinio remonto paslaugas.
35. Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo neįvertintą ieškovės įgalioto darbuotojo ir atsakovių vadovų susirašinėjimą, konstatavo, kad apie visus šioje byloje įrodinėjamus atsakovių veiklos neatitikimus (užsakymus užsienyje įsigytai kompiuterinei įrangai, kompiuterinės diagnostikos neatlikimo ir kt.) ieškovė žinojo, o kai kuriais atvejais faktiškai prie jų prisidėjo. Ieškovė apskritai netaikė jokių griežtų standartų užsakymų „F“ pateikimo tvarkai. (Duomenys neskelbtini).
36. (Duomenys neskelbtini).
37. (Duomenys neskelbtini).
38. (Duomenys neskelbtini).
39. Ieškovė, atsižvelgiant į jos įsipareigojimus „F“ , privalėjo veikti taip, kad jos sutartiniai įsipareigojimai pagal Distribucijos sutartį nebūtų pažeisti. Pasirinkdama konkretų sutartinių santykių su atsakovėmis modelį, ieškovė veikė savo rizika, todėl visos su tuo susijusios neigiamos teisinės pasekmės tenka jai pačiai. Kolegija taip pat nurodė, kad bet kuriuo atveju ieškovė pasirinko iš esmės abstraktų įrodinėjimo dalyką, kuris, net ir konstatavus jos nurodytus atsakovių neteisėtus veiksmus, neįrodo priežastinio ryšio egzistavimo.
40. Pasisakydama dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo, kolegija pažymėjo, kad nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis bei jas lemiančias aplinkybes. Kadangi atsakovės paneigė ieškovės įrodinėjamą šalių sutartinių santykių turinį, pagal byloje nustatytą šalių sutartinių santykių turinį, tai, kaip atsakovės vedė buhalterinę apskaitą – atsispindi joje ūkinės operacijos ar ne, šiuo atveju nebėra bylai aktuali faktinė aplinkybė. (Duomenys neskelbtini).
41. Kolegija nesutiko su ieškove, kad atsakovės „C“ vadovas pripažino skolą. Fakto pripažinimą galima konstatuoti, jei yra šios sąlygos: šalis žodžiu teismo posėdyje ar raštu procesiniame dokumente aiškiai išreiškė valią pripažinti faktą; šalis aiškiai apibrėžė pripažįstamą faktą; teismas nustato, kad tokio valios išreiškimo nelėmė apgaulė, smurtas, grasinimai, suklydimas ar siekimas nuslėpti tiesą; teismas nustato, kad pripažinimas atitinka kitus bylos duomenis; įstatyme nekonkretizuota, kokia forma fakto pripažinimas turi būti pareikštas, tačiau turi būti aišku, kad šalis siekia pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo poziciją byloje. Žodinis faktų pripažinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir pripažinusios šalies pasirašomas, rašytinis pripažinimas gali būti išdėstytas procesiniuose dokumentuose.
42. Pirmiau nurodytų sąlygų byloje nėra. „C“ vadovas teismo posėdyje nurodė, kad dalis ieškovės sąskaitų buvo apmokamos įskaitymo būdu – perduodant jai kompiuterinę įrangą. Ieškovei buvo perduoti kompiuteriai, todėl dalis įsipareigojimų jai nebuvo įvykdyta. Taigi skolos faktas nebuvo pripažintas, o šio asmens paaiškinimai dėl perduotos kompiuterinės įrangos nebuvo analizuojami ir paneigti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
43. Kasaciniu skundu ieškovė prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta netenkinti ieškinio reikalavimų, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą bei ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
43.1. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai kvalifikuodamas ieškovės ir atsakovių sutartinius santykius bei jų turinį, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal ieškovės bendradarbiavimo su atsakovais „B“ ir „C“ sąlygas (Sutartį), „F“ kompiuterinė įranga galėjo būti taisoma (ir atitinkamai galėjo būti teikiami garantinių dalių užsakymai) tik tada, jei atsakovės fiziškai, realiai apžiūrėjusios kompiuterius, būtų nustačiusios, kad kompiuterinės įrangos gedimas atsirado dėl gamintojo kaltės ar įrangos gamybos trūkumų, o ne dėl kompiuterinės įrangos naudotojo ar trečiųjų asmenų veiksmų. Vien tai, kad Sutartyje šalys raštu nebuvo surašiusios kiekvienos bendradarbiavimo sąlygos ar itin detaliai nurodžiusios atsakovių “B“ ir „C“ pareigų, jokiu būdu nereiškia ir negali reikšti, kad atsakovės pirmiau aptartų pareigų neprivalėjo vykdyti, juolab atsižvelgiant į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vadovaujantis šia CK nuostata, atsakovės privalėjo vykdyti pirmiau aptartas pareigas dėl kompiuterių garantinių dalių užsakymo, nes tai įpareigojo tiek ieškovės ir atsakovių bendradarbiavimo esmė (atlikti garantinį „F“ kompiuterių remontą), tiek ir įstatymai (CK 6.333 straipsnio 3 dalis) bei kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009).
43.2. Teismai ignoravo sutarties uždarumo principą, kuris reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir kad sutartis turi teisinę įtaką tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms. Remiantis sutarties uždarymo principu, šios bylos nagrinėjimo dalyku galėjo būti tik tarp ieškovės ir atsakovių susiklostę sutartiniai santykiai, juose atsakovių prisiimti sutartiniai įsipareigojimai bei jų pažeidimu ieškovei padarytos žalos atlyginimas. Teismai, tiek kvalifikuodami tarp ieškovės ir atsakovių susiklosčiusius sutartinius santykius, atsakovių prisiimtus įsipareigojimus, tiek spręsdami dėl atsakovių civilinės atsakomybės taikymo, nepagrįstai ir neteisėtai analizavo ieškovės ir „F“ įrangos gamintojo sutartinius santykius, ieškovės įsipareigojimus „F“ įrangos gamintojui, jų vykdymą ir komercinį naudingumą, nors atsakovės nėra šių ieškovės ir „F“ įrangos gamintojo sutartinių santykių dalyvės.
43.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 50 proc. mažesnį, nei ieškovė reikalavo, žalos atlyginimą, remdamasis ieškovės kalte dėl patirtos žalos, o apeliacinės instancijos teismas visą žalą perkėlė ieškovei. Remiantis CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatomis yra įtvirtinta sutarties šalies – verslininko – griežtosios civilinės atsakomybės be kaltės koncepcija, pagal kurią civilinė atsakomybė už netinkamu sutarties vykdymu padarytą žalą sutarties šaliai (verslininkui) yra taikoma visais atvejais, neatsižvelgiant į tokios šalies kaltę, išskyrus tuos atvejus, kai sutarties šalis (verslininkas) įrodo, kad sutartį netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos.
43.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovės reikalavimus iš atsakovių priteisti skolą, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei ignoravo byloje surinktų įrodymų visumą. Teismai nurodė, kad ieškovė 2016 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų atsakovėms neteikė, šios sąskaitos išrašytos už paslaugų teikimą 2015 metais, t. y. praėjus daugiau nei metams nuo paslaugos suteikimo, o pagal Sutarties 4.4 punktą sąskaitos už suteiktas paslaugas turėjo būti išrašomos einamojo mėnesio pabaigoje, be to, 2016 m. vasario 23 d. pasirašyti skolų suderinimo aktai paneigia atsakovų skolą ieškovei. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina atsakovių skolą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė įvykdė garantinių dalių užsakymų vykdymo, administravimo paslaugas, už kurias atsakovės Sutartimi įsipareigojo ieškovei mokėti Sutartyje nustatytą užmokestį. Šių paslaugų suteikimą 2015 metais patvirtina byloje esantys dalių perdavimo–priėmimo aktai. (Duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad atsakovės neteisėtai užsakinėjo detales tais atvejais, kai nebuvo pagrindo atlikti ir nebuvo atliekamas garantinis remontas jų nurodytiems kompiuteriams, todėl teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovės neatliko neteisėtų veiksmų, remdamiesi aplinkybe, jog ieškovė nesukūrė procedūrų, kurios būtų užkirtusios kelią atsakovų atliktam neteisėtam garantinių dalių užsakymui.
43.5. Pirmosios instancijos teismas priėmė dvi nutartis, įpareigodamas atsakoves pateikti dokumentus dėl kompiuterių, (duomenys neskelbtini), įsigijimo ir (ar) remonto. Ieškovės nuomone, atsakovės, neįvykdžiusios šių įpareigojimų, siekė nuslėpti nuo teismo savo neteisėtus veiksmus, t. y. kad nepanaudojo užsakytų ir gautų dalių nurodytų kompiuterių garantiniam remontui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti contra spoliatorem prezumpciją, pagal kurią situacijose, kai šalis atsisako vykdyti įpareigojimą pateikti įrodymus, turėtų būti laikoma, kad egzistuoja patys nepalankiausi tai šaliai faktai, kuriuos nepateikti įrodymai būtų patvirtinę.
43.6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Remiantis CPK 187 straipsnio 1 dalimi, šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.
Atsakovės 2018 m. rugpjūčio 1 d. teismo posėdžio metu žodžiu pripažino aplinkybes dėl atsakovės „C“ skolos ieškovei ir atsakovių padarytų sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, tačiau teismai ignoravo atsakovų pripažintus faktus. Taigi teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 5 punkto ir 187 straipsnio procesines teisės normas. 43.7. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė nesivadovauti atsakovo „C“ vadovo 2018 m. rugpjūčio 1 d. teismo posėdžio metu teiktais paaiškinimais ir skolos ieškovei pripažinimu remdamasis motyvu, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011 išaiškinta, jog žodinis faktų pripažinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir pripažinusios šalies pasirašomas. 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo CPK 168 straipsnio 1 dalies pakeitimas, pakeitęs teismo posėdžio fiksavimo tvarką, – vietoj protokolo rašymo nustatytas teismo posėdžio garso įrašo darymas. Dėl to minėtais kasacinio teismo išaiškinimais 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011 šiuo atveju negalima vadovautis.
43.8. Ieškovė atsakovėms suteikė atsakovių per 2015 metus pateiktų garantinių dalių užsakymų vykdymo, administravimo paslaugas ir patyrė išlaidų (sąnaudų) jas vykdydama, šios išlaidos liko nepadengtos. (Duomenys neskelbtini). Atsisakius tenkinti ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo ir skolos priteisimo, buvo įteisintas atsakovių nepagrįstas praturtėjimas, taip pažeidžiant CK 6.242 straipsnio 1 dalies nuostatas.
44. Atsakovės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
44.1. Ieškovė, keldama klausimą dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo, siekia kitokio bylos aplinkybių vertinimo ir teisinio kvalifikavimo. Konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia. Sutarčių aiškinimo taisyklės nebuvo pažeistos. Atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė nesilaikė Sutartyje nustatytos bendradarbiavimo tvarkos, Sprendime apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovės pareigas pagal Distribucijos sutartį ir priėjo prie išvados, kad šalys abipusiu sutarimu esmingai nukrypo nuo Sutartyje nustatytos tvarkos ir tai yra svarbi aplinkybė nustatant faktiškai vykdytiną Sutarties turinį.
44.2. Sutarčių uždarumo principas nebuvo pažeistas. Spręsti šalių ginčą byloje izoliuotai nuo Distribucijos sutarties vykdymo aplinkybių negalima. Distribucijos sutarties vykdymo aplinkybės bei ieškovės padaryti Distribucijos sutarties pažeidimai yra reikšmingi ginčo sprendimui, nes būtent iš jų kildinami ieškovės patirti nuostoliai, pasireiškę kompensacijos „F“ sumokėjimu, bei patvirtinamas egzistuojantis teisinis pagrindas pripažinti ieškovę prisidėjus prie nuostolių atsiradimo, kaip pagrindo atleisti atsakoves nuo civilinės atsakomybės.
44.3. Ieškovės poziciją, kad, atsakovams netaikius atsakomybės, buvo pažeista CK 6.256 straipsnio 4 dalis, įtvirtinanti griežtąją verslininko civilinę atsakomybę be kaltės, paneigia CK 6.259 straipsnio 1 ir 2 dalys, kuriose įtvirtinta galimybė skolininko atsakomybę sumažinti arba jį visiškai atleisti nuo atsakomybės tais atvejais, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės. Ši taisyklė taikoma net ir tais atvejais, kai skolininkas pagal įstatymus arba sutartį atsako už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą nepaisant jo kaltės (CK 6.259 straipsnio 3 dalis).
44.4. Nagrinėjamoje byloje nebuvo prielaidų taikyti contra spoliatorem prezumpciją, kadangi atsakovai neslėpė, nesunaikino ir neatsisakė pateikti įrodymų. Pirmosios instancijos teismas pats panaikino nutartį dėl įrodymų išreikalavimo, todėl panaikintos teismo nutarties neįvykdymas nesudaro pagrindo taikyti contra spoliatorem prezumpciją. Contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti. Atsakovai negalėjo įvykdyti teismo įpareigojimo dėl to, kad neturėjo ieškovės prašomų išreikalauti dokumentų. Atsakovės nėra ir nebuvo ieškovei įsipareigojusios tokius duomenis saugoti. Atsakovių veiklos specifika, darbuotojų kiekis ir apyvarta lemia paprastesnę finansinę ir prekių apskaitą, todėl atsakovių sąskaitos nebuvo detalizuotos, o „F“ kompiuterių remonto aktai nebuvo surašomi. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su atsakovių argumentais, 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi panaikino savo 2017 m. gegužės 17 d. priimtą nutartį dėl įrodymų išreikalavimo iš atsakovių. Atsakovės savo turimus įrodymus pateikė.
44.5. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs reikalavimus, keliamus fakto pripažinimui, atsisakė vertinti atsakovės „C“ vadovo D parodymus kaip fakto pripažinimą ne dėl to, kad jis neužfiksuotas teismo posėdžio protokole ir nepasirašytas, o dėl paaiškinimų turinio. Teismas, išsamiai ištyręs šio atsakovo paaiškinimus, priėjo prie išvados, kad skolos faktas nebuvo pripažintas. Ieškovė kasacinio skundo argumentais siekia kitokio šių įrodymų vertinimo, tačiau kasacinis teismas iš naujo įrodymų nevertina.
44.6. Ieškovo argumentai, kad, atmetus ieškovės reikalavimus, buvo įteisintas atsakovių nepagrįstas praturtėjimas, yra nepagrįsti. Atsakovės negali būti laikomos nesąžiningai praturtėjusiomis ieškovės sąskaita, nes ieškovė nėra „F“ kompiuterinės įrangos detalių savininkė, todėl nelaikytina asmeniu, kurio sąskaita atsakovės tariamai praturtėjo. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Ieškovė byloje nekėlė reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.242 straipsnis), todėl šio instituto taikymas prieštarautų rungimosi ir dispozityvumo principams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sutarties sąlygų aiškinimo ir kvalifikavimo
45. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Sutarčių aiškinimo klausimais kasacinio teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; kt.).
46. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 14 punktas; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).
47. Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013 ir kt.).
48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 48 punktą, 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-687/2019 39 punktą, 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020 22 punktą; kt.).
50. Ieškovė kasaciniu skundu teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles netinkamai taikydamas CK 6.189 straipsnio 1 dalies ir 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, be to, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl sutarčių aiškinimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais.
51. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti sutarties šalių teisių ir pareigų turinį, jas tinkamai kvalifikuoti, nuosekliai ir sistemiškai tyrė ir vertino sutarties objektą, jos esmę, atsižvelgė į sutarties sudarymo aplinkybes, jos sudarymo kontekstą, atliko sutarties lingvistinę analizę, aiškino sutartį vadovaudamasis protingo žmogaus standartu, taip pat vertino faktinį šalių elgesį vykdant sutartį. Taigi yra pagrindas spręsti, kad teismas tinkamai taikė šios nutarties 45–48 punktuose nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles.
52. Ieškovė nurodo, kad sutarties aiškinimo taisyklių pažeidimas pasireiškė tuo, jog apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs faktinę aplinkybę, kad, pagal ieškovės bendradarbiavimo su atsakovėmis sąlygas, „F“ kompiuterinė įranga galėjo būti taisoma (ir atitinkamai galėjo būti teikiami garantinių dalių užsakymai) tik tada, jei atsakovės, fiziškai, realiai apžiūrėjusios kompiuterius, būtų nustačiusios, kad kompiuterinės įrangos gedimas atsirado dėl gamintojo kaltės ar įrangos gamybos trūkumų, o ne dėl kompiuterinės įrangos naudotojo ar trečiųjų asmenų veiksmų, galėjo padaryti išvadą, kad atsakovės, vykdydamos sutartį, mažų mažiausiai turėjo: i) įsitikinti, kad atsakovių žinioje esančios (fiziškai, realiai pas atsakoves esančios) įrangos remontas gali būti atliekamas taikant „F“ įrangos gamintojo garantiją; ii) apžiūrėti atsakovių žinioje fiziškai esančią „F“ kompiuterinę įrangą ir šios apžiūros metu nustatyti bei įsitikinti, kad kompiuterinės įrangos gedimas yra atsiradęs dėl kompiuterinės įrangos gamintojo kaltės ar įrangos gamybos trūkumų, o ne dėl kompiuterinės įrangos naudotojo ar trečiųjų asmenų veiksmų. Ieškovės nuomone, tik toks sutartinių santykių kvalifikavimas bei atsakovių sutartinių įsipareigojimų aiškinimas atitiktų CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ir jų aiškinimą kasacinio teismo praktikoje, nes objektyviai ir logiškai pagrįsta, kad atliekant garantinį remontą būtina įvertinti, ar gali būti taikoma gamintojo garantija, t. y. tiek fiziškai apžiūrėti kompiuterinę techniką, tiek nustatyti ir įsitikinti, ar ji nėra apgadinta dėl jos naudotojų kaltės.
53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės nurodoma teismo konstatuota aplinkybė yra teismo išvada, kurią jis padarė aiškindamas sutartį lingvistiniu metodu, atsižvelgdamas į sutarties objektą ir esmę bei vadovaudamasis protingo žmogaus standartu. Teismas padarė išvadą, kad toks aiškinimas būtų tinkamas, jei sutartis būtų buvusi nuosekliai ir faktiškai vykdoma taip, kaip nurodo jos lingvistinis turinys, tačiau teismas laikė būtinu įvertinti ir faktinį šalių elgesį, kuriuo šalys esmingai nukrypo nuo tokiu būdu aiškinant sutartį joje nustatytos tvarkos. Kaip nurodyta šios nutarties 47, 48 punktuose, viena iš reikšmingų aplinkybių, padedančių nustatyti šalių sudaryto susitarimo turinį, yra faktinis šalių elgesys, įskaitant ir faktines aplinkybes, susijusias su sutarties vykdymu. Taigi, tai, kad apeliacinės instancijos teismas tarp šalių atsiradusį sutartinį teisinį santykį kvalifikavo ir atsakovių įsipareigojimų turinį aiškino, vertindamas ir faktinį šalių elgesį, atitinka pirmiau nurodytas kasacinio teismo praktikoje išplėtotas sutarčių aiškinimo taisykles.
54. Ieškovė neneigia ir dėl to kasaciniu skundu neteikia argumentų, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su faktiniu šalių elgesiu vykdant sutartį. Kartu ieškovė nepagrindžia, kodėl šios faktinės aplinkybės neturi turėti reikšmės aiškinant sutarties turinį ir kodėl jos turėtų būti teismo nevertinamos ar turėtų turėti kitą teisinę reikšmę, nei joms suteikė teismas.
55. Ieškovė kasaciniu skundu nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarties uždarumo principą, nepagrįstai ir neteisėtai analizuodamas ieškovės ir „F“ įrangos gamintojo sutartinius santykius, ieškovės „F“ įrangos gamintojai prisiimtus įsipareigojimus ir jų vykdymą. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu neturi pagrindo sutikti. Kaip teisingai sutarties uždarumo principo turinį atskleidė ieškovė, sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas sutartį tarp ieškovės ir „F“ įrangos gamintojo analizavo ir į šiuos sutartinius santykius atsižvelgė kaip į kontekstą, reikšmingą ieškovės ir atsakovių sutartinių santykių aiškinimui. Toks konteksto įvertinimas nereiškia, jog tokiu būdu iš ieškovės ir „F“ įrangos gamintojo teisinių santykių yra perkeliamos ar sukuriamos teisės ir pareigos ieškovės ir atsakovių sutartiniuose teisiniuose santykiuose. Kaip nurodyta pirmiau, aiškinant sutartis, svarbu įvertinti sutarties sudarymo metu buvusias ir kitas reikšmingas aplinkybes. Ieškovės ir „F“ įrangos gamintojo sudaryta sutartis, kurią, be kita ko, siekdama įgyvendinti ieškovė ir sudarė atitinkamas sutartis su atsakovėmis, yra viena iš tų reikšmingų aplinkybių, turinčių reikšmės ieškovės ir atsakovių sutartinių santykių aiškinimui. Būtent ginčo šalys, savo sutartiniuose santykiuose nesilaikydamos sudarytos sutarties nuostatų, lėmė poreikį teismui įvertinti šių santykių kontekstą, įskaitant ieškovės ir „F“ įrangos gamintojo sutartinius santykius, taip siekiant nustatyti tikrąjį ginčo šalių santykių turinį. Todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė nurodydamas, kad ieškovės ir „F“ įrangos gamintoją siejančių teisinių santykių analizė leidžia geriau atskleisti atsakovių ir ieškovės faktinių teisinių santykių turinį. Pažymėtina, kad ir pati ieškovė, teikdama argumentus dėl atsakovių pareigų pagal sutartį turinio, remiasi „F“ įrangos gamintojo suteiktos garantijos teisine reikšme, be to, savo ieškinį grindžia nuostoliais, kuriuos atlygino „F“ įrangos gamintojui už netinkamą sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir „F“ įrangos gamintojo, vykdymą.
56. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė kasacinio skundo argumentais dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo grindžia tik apeliacinės instancijos teismo atliktą sutarties, atsakovių pareigų turinio ir su tuo susijusį atsakovių neteisėtų veiksmų vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė ir dėl ieškovės įrodinėjamo nuostolio ir priežastinio ryšio tarp nuostolio ir žalos, be kita ko, padarydamas išvadą, kad ieškovė pasirinko iš esmės abstraktų įrodinėjimo dalyką, kuris, net ir konstatavus atsakovių neteisėtus veiksmus, neįrodo priežastinio ryšio egzistavimo.
57. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Ieškovei apsisprendus kasaciniu skundu teikti argumentus tik dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo atsakovių neteisėtų veiksmų nustatymo ir vertinimo atžvilgiu, tačiau neteikiant argumentų dėl žalos ir priežastinio ryšio vertinimo, kasaciniam teismui nėra pagrindo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo būtent šiuo aspektu.
Dėl CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo
58. CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.
59. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra nurodęs, kad verslas yra veikimas savo rizika, todėl pagal galiojantį teisinį reglamentavimą verslininkui tenka neigiamų jo veiklos padarinių rizika. Todėl CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas verslininko sutartinės atsakomybės be kaltės institutas (t. y. atsakomybė verslininkui yra taikoma už nuostolių padarymo faktą), nebent įstatymai ar sutartis nustato kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015; 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 35 punktą; 2018 m. sausio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-687/2018 37 punktą).
60. Taigi, kaip teisingai nurodo ieškovė kasaciniame skunde, Lietuvos teisėje yra įtvirtinta sutarties šalies – verslininko – griežtosios civilinės atsakomybės be kaltės koncepcija, pagal kurią civilinė atsakomybė už netinkamu sutarties vykdymu padarytą žalą sutarties šaliai (verslininkui) yra taikoma visais atvejais bei neatsižvelgiant į tokios šalies kaltę, išskyrus tuos atvejus, kai sutarties šalis (verslininkas) įrodo, kad sutartį netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei, kaip galima suprasti, teigia ieškovė, ši koncepcija nereiškia, kad verslininko atsakomybės atveju yra paneigiama CK 6.259 straipsnio taikymo galimybė.
61. CK 6.259 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis visiškai gali būti atleistas nuo atsakomybės. Taigi šis teisinis reguliavimas įtvirtina mišrios kaltės principą, kuris taikomas ir verslininko atsakomybei. Toks šios normos taikymas expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtintas ir CK 6.259 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje, kad šiame straipsnyje nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos ir tais atvejais, kai skolininkas pagal įstatymus ar sutartį atsako už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą nepaisant jo kaltės. Todėl ir tais atvejais, kai sprendžiamas verslininko atsakomybės klausimas ir skolininkas remiasi kreditoriaus kalte, pagal CK 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę teismas privalo vertinti ir nustatyti, ar byloje yra pagrindas spręsti dėl mišrios skolininko ir kreditoriaus kaltės ir esant mišriai kaltei taikyti šios taisyklės nulemtas teisines pasekmes.
62. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiamas netinkamas CK 6.256 straipsnio 4 dalies aiškinimas ir taikymas bei verslininko griežtosios civilinės atsakomybės be kaltės koncepcijos paneigimas.
Dėl CK 6.242 straipsnio 1 dalies normos aiškinimo ir taikymo
63. Ieškovė kasaciniu skundu teigia, kad, pirmosios instancijos teismo sprendimu 50 proc. sumažinus ieškovei priteistino žalos atlyginimo dydį bei apeliacinės instancijos teismo sprendimu atmetus ieškovės reikalavimus dėl atsakovių skolos priteisimo, buvo įteisintas atsakovių nepagrįstas praturtėjimas ir dėl to šiurkščiai pažeista CK 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentu.
64. CK 6.242 straipsnis reglamentuoja nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
65. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).
66. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019 18 punktą).
67. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas atsakovių sutartinės civilinės atsakomybės klausimas. Sutartinė civilinė atsakomybė yra atskiras savarankiškas civilinės teisės institutas, jis skiriasi nuo nepagrįsto praturtėjimo instituto. Tais atvejais, kai asmuo neįrodo kito asmens civilinės atsakomybės sąlygų, tai reiškia, kad nėra pagrindo civilinės atsakomybės taikymui ir tokiam asmens teisių gynimo būdui. Tais atvejais, kai yra pagrindas taikyti CK 6.259 straipsnio 1 dalį, tai reiškia, kad teismas, įvertinęs visas aplinkybes, sprendė, kad nors ir yra pagrindas skolininko civilinei atsakomybei, tačiau kartu egzistuoja ir kreditoriaus kaltė dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės, todėl yra pagrindas mažinti žalos dydį. Taigi abiem atvejais yra sprendžiamas asmens teisių gynimo būdo – civilinės atsakomybės – taikymo klausimas. Pagrindo taikyti civilinę atsakomybę nebuvimas arba jos taikymas mažesne apimtimi, savaime nereiškia, kad tokiu atveju skolininkas praturtėja kreditoriaus sąskaita.
68. Kaip minėta, nepagrįsto praturtėjimo institutas yra savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas ir subsidiarus teisių gynimo būdas, todėl siekiant taikyti šį institutą turi būti įrodytos visos šio instituto taikymo sąlygos. Ieškovė šiuo pagrindu ieškinio nereiškė ir šių sąlygų neįrodinėjo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeistos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios CK 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės.
Dėl šalies teisės pripažinti faktą žodiniame teismo posėdyje – CPK 182 straipsnio 5 punkto ir 187 straipsnio aiškinimo ir taikymo
69. CPK 182 straipsnio 5 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (CPK 187 straipsnis). CPK 187 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.
70. Ieškovė kasaciniu skundu teigia, kad atsakovės 2018 m. rugpjūčio 1 d. teismo posėdžio metu žodžiu pripažino aplinkybes dėl atsakovės „C“ skolos ieškovei ir atsakovių padarytų sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, tačiau teismai ignoravo atsakovių pripažintus faktus, tokiu būdu netinkamai aiškindami ir taikydami CPK 182 straipsnio 5 punkto ir 187 straipsnio proceso teisės normas.
71. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, teismo konstatuotas konkretaus byloje reikšmingo fakto pripažinimas reiškia, jog dėl tokio fakto neliko šalių ginčo, kartu – šalių pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tokį faktą. Fakto pripažinimas gali lemti bylos baigtį, t. y. pripažinto fakto reikšmė byloje gali būti didelė. Dėl to teismas fakto pripažinimą gali konstatuoti, kai tam yra visos įstatyme nustatytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2014).
72. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką fakto pripažinimą galima konstatuoti, jei yra šios sąlygos: šalis žodžiu teismo posėdyje ar raštu procesiniame dokumente aiškiai išreiškė valią pripažinti faktą; šalis aiškiai apibrėžė pripažįstamą faktą; teismas nustato, kad tokio valios išreiškimo nelėmė apgaulė, smurtas, grasinimai, suklydimas ar siekimas nuslėpti tiesą; teismas nustato, kad pripažinimas atitinka kitus bylos duomenis; įstatyme nekonkretizuota, kokia forma fakto pripažinimas turi būti pareikštas, tačiau turi būti aišku, kad šalis siekia pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2014; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018, 55 punktas).
73. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad šalies tam tikro fakto pripažinimas nėra teismui privalomas ir teismo besąlygiškai nesaisto. Teismas gali pripažinti atitinkamą faktą nustatytu tik įsitikinęs, kad jo pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir kad nėra kitų aplinkybių, nurodytų CPK 187 straipsnio 2 dalyje. Proceso šalies pareiškimas, kad ji pripažįsta konkretų faktą, sukuria teismui pareigą įsitikinti, kad pripažinimas išreikštas sąžiningai, laisva šalies valia ir atitinka bylos aplinkybes. Tik įvykdęs šią pareigą teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu. Kasacinio teismo praktikoje ne tik akcentuojama, kad faktai nebenustatomi tokiu atveju, jei jų pripažinimas išreikštas aiškiai, nuoseklus, neprieštarauja byloje esantiems įrodymams, bet ir pripažįstama, kad galimas vėlesnis pripažinimo atsisakymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-248/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
74. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl fakto pripažinimo, daro išvadą, kad teismo posėdžio metu šalies pateikti paaiškinimai gali būti vertinami kaip fakto pripažinimas tik tuo atveju, jei tokie paaiškinimai atitinka fakto pripažinimo sąlygas. Tokiu būdu šalies pripažįstamas faktas turi būti aiškiai apibrėžtas ir šalis turi aiškiai išreikšti valią pripažinti faktą. Tai reiškia, kad fakto pripažinimu negalima laikyti šalies paaiškinimų teikimo metu nurodytų aplinkybių, išimtų iš šalies paaiškinimų konteksto, menamų ar nuspėjamų iš paaiškinimų. Jei šalies paaiškinimais teikiama informacija apie bylai reikšmingas aplinkybes neatitinka fakto pripažinimo sąlygų, tokie paaiškinimai tiriami ir vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.
75. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tuo atveju, kai šalis pripažįsta faktą žodžiu teismo posėdyje, žodinis faktų pripažinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir pripažinusios šalies pasirašomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Kaip teisingai nurodo ieškovė kasaciniame skunde, šis kasacinio teismo praktikoje suformuotas fakto pripažinimo formos reikalavimas nėra pritaikytinas po 2011 m. birželio 21 d. priimtų CPK 168 straipsnio pakeitimų (Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija), įsigaliojusių 2014 m. sausio 1 d., kuriais buvo pakeista teismo posėdžio fiksavimo tvarka – vietoj teismo posėdžio fiksavimo rašytiniu protokolu nustatytas teismo posėdžio fiksavimas garso įrašu.
76. Nors nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvardijo pirmiau nurodytą kasacinio teismo suformuotą formos reikalavimą žodiniam fakto pripažinimui, tačiau, kaip teisingai nurodo atsakovės, ieškovės nurodomų atsakovės „C“ vadovo 2018 m. rugpjūčio 1 d. teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų ir skolos ieškovei pripažinimo nevertino kaip faktų pripažinimo, remdamasis ne tuo, kad nebuvo laikytasi kasacinio teismo suformuluotų reikalavimų žodinio fakto pripažinimo formai, bet remdamasis šių paaiškinimų turiniu, t. y. jų atitiktimi fakto pripažinimo sąlygoms. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovės nurodytas faktų pripažinimas neatitinka fakto pripažinimo sąlygų, tyrė ieškovės nurodomus atsakovės „C“ vadovo 2018 m. rugpjūčio 1 d. teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus ir vertino juos atsižvelgdamas į kitus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tokia kasacinio teismo praktika, kuri neatitinka galiojančio civilinio proceso reglamentavimo, ir dėl to netinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 5 punkto ir 187 straipsnio proceso teisės normas.
Dėl contra spoliatorem taisyklės aiškinimo ir taikymo
77. Contra spoliatorem taisyklė yra teisės doktrinoje žinoma ir kasacinio teismo praktikoje išplėtota prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005; 2010 birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016, 52 punktą; 2016 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016; 2017 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 69 punktą ir kt.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 70 punktas).
78. Ieškovė kasaciniu skundu teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė contra spoliatorem taisyklės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
79. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė contra spoliatorem prezumpciją, nes įpareigojimą atsakoves pateikti dokumentus, (duomenys neskelbtini), priėmė neatsižvelgdamas į šalių sutartinių santykių turinį. (Duomenys neskelbtini). Be to, teismo vertinimu, pagal nustatytą šalių santykių turinį aplinkybė, kaip atsakovės vedė buhalterinę apskaitą, nėra bylai aktuali faktinė aplinkybė. (duomenys neskelbtini)Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovių atsisakymo pateikti įrodymus priežastis ir jas lemiančias aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti contra spoliatorem taisyklės.
80. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovės atsiliepime, pirmosios instancijos teismas, 2017 m. gegužės 17 d. nutartimi tenkinęs ieškovės prašymą išreikalauti atitinkamus įrodymus, 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi įpareigojimą pateikti įrodymus panaikino, nurodydamas, kad atsakovės pagrindė, kodėl negali pateikti teismo reikalaujamų duomenų, (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismui pripažinus 2017 m. gegužės 17 d. nutartimi nustatytą įpareigojimą atsakovėms pateikti teismui ieškovės prašomus dokumentus ir duomenis nepagrįstu ir nebegaliojančiu nuo nutarties įsiteisėjimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje tiek, kiek toks įpareigojimas buvo panaikintas teismo nutartimi, nebuvo pagrindo taikyti contra spoliatorem prezumcijos.
Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo
81. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimą ieškovė grindžia, be kita ko, ir tuo, kad teismai netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 5 punkte ir 187 straipsnyje įtvirtintas taisykles ir contra spoliatorem taisyklę. Teisėjų kolegijai nustačius, kad teismai tinkamai taikė nurodytas taisykles, nėra pagrindo spręsti dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo šiuo aspektu.
82. Ieškovė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sumažinti iš atsakovių priteistino ieškovei padarytos žalos atlyginimo dydį, o apeliacinės instancijos teismas – atmesti ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo, remdamasis tuo, kad atsakovės neatliko neteisėtų veiksmų, netinkamai vertino bylos aplinkybes ir ignoravo byloje surinktų įrodymų visumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, o ieškovė kasacinio skundo argumentais nepaneigė, kad, pagal šalių konkliudentiniais veiksmais pakeistą garantinio remonto sutartį ir analogiško pobūdžio bendradarbiavimą žodinės sutarties pagrindu su „C“, šalys šiuose sutartiniuose santykiuose veikė (duomenys neskelbtini). Nustačius tokį tarp ieškovės ir atsakovių sudarytos sutarties turinį ir atsakovių pareigų apimtį, ieškovės teikiami argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nustatant atsakovių neteisėtus veiksmus neturi teisinės reikšmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako tik dėl kitų ieškovės argumentų.
83. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-698-686/2015).
84. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 29 punktas).
85. Ieškovė savo argumentą, kad teismai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, grindžia teiginiu, kad teismai, atmesdami ieškovės reikalavimus dėl skolos priteisimo, vertino tik deklaratyvius atsakovių teiginius ir nevertino įrodymų visumos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, teismas tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindžia, kokiu būdu ji tik po metų laikotarpio nustatė, kad buvo daugiau atsakovių užsakymų ir jie liko neapmokėti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo teismams atmetant ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo.
86. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
87. Netenkinant ieškovės kasacinio skundo, jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
88. Atsakovės pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – po 2722,50 Eur už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prašoma priteisti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytą dydį. Pateikiant atsiliepimą į kasacinį skundą maksimalus atlyginimo už išlaidas, patirtas parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, dydis buvo 2239,92 Eur. Pažymėtina, kad atsakovės byloje pateikė vieną atsiliepimą į kasacinį skundą, kurį parengė vienas advokatas, atstovavęs atsakovėms byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, netenkinant kasacinio skundo, atsakovėms iš kasacinį skundą padavusios ieškovės priteistinas maksimalus bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 2239,92 Eur ir jis paskirstytinas abiem atsakovėms lygiomis dalimis po 1119,96 Eur (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės „A“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) atsakovėms „B“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) ir „C“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) po 1119,96 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniolika Eur 96 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Gediminas Sagatys
Vincas Verseckas