Administracinė byla Nr. I-4026-406/2016

Proceso Nr. 3-62-3-01629-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74.

(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S       

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5-7), patikslintame skunde (b.l. 17-20), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 45-46) nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namų 6 lokalinio sektoriaus 15 būrio 1 miegamajame. Miegamosios patalpos buvo perpildytos nuteistaisiais bei užstatytos baldais, t.y. patalpos plotas neatitiko galiojančių standartų, todėl buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, ko pasėkoje jis patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją. Pažymėjo, kad buvo apgyvendintas su rūkančiais asmenimis nors pats nerūkė ir ne kartą žodžiu kreipėsi į pareigūnus dėl jo perkėlimo į nerūkančiųjų nuteistųjų gyvenamąją patalpą, tačiau jo prašymai tenkinti nebuvo. Teigė, kad jo laikymas pataisos namuose tokiomis blogomis žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis sukėlė jam papildomą diskomfortą, gyvenimo sumenkinimą, diskriminaciją, sveikatos sutrikdymą ir t.t. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos.

Atsakovas atsiliepime (b.l. 22-27) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas, atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. gyveno 15 būrio 1 miegamajame, kur jam tenkanti ploto norma pažeista nebuvo. Atsakovo nuomone, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, tai yra gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Taip pat yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai, pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje. Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Akcentavo, jog nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Pažymėjo, kad Alytaus pataisos namuose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, o pastebėjus nuteistuosius rūkant, jiems skiriamos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Akcentavo, jog pataisos namuose prie kiekvieno būrio lauke yra įrengtos vietos rūkymui. Prašė pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senatį, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) bendrabučio tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d., atlyginimo.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 22-23). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN netinkamomis sąlygomis, nurodydamas laikotarpį nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. (b.l. 20). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t.y. kaip nurodo skunde pareiškėjas, nuo 2013 metų, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio 11 d. (b.l. 13).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų Alytaus PN trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Alytaus PN, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2013 m. rugpjūčio 10 d. (imtinai) taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, t.y. dėl vienam asmeniui trūkusio ploto.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 m2 vienam žmogui.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau tekste Higienos norma HN 76:2010). Joje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste Higienos norma HN 134:2015) nurodyta, kad gyvenamoji patalpa tai patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi.

Į bylą pateikti duomenys (b.l. 23, 28) patvirtina, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2013 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas bausmę atliko 15 būrio 1 miegamajame (bendrabučio tipo), kurio plotas buvo 33,49 m2 ir jame buvo įrengta 11 miegamųjų vietų. Teismas daro išvadą, jog esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,04 m2, todėl pareiškėjui teko 0,06 m2 mažiau ploto nei nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau tai neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.

Pareiškėjas akcentuoja, jog pataisos namuose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir ne kartą žodžiu prašė jį perkelti į nerūkančiųjų asmenų gyvenamąją patalpą, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinti. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kaip minėta, Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tas pats numatyta ir Higienos normos HN 134:2015 7 punkte.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, šio draudimo įgyvendinimu turi rūpintis atitinkamos įstaigos administracija, šiuo atveju – LAVL (žr., pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012), t.y. pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėtina, kad į bylą pateiktu 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PA-436 konstatuota, kad nuteistųjų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Būriuose įrengtos vietos skirtos rūkymui bei, kad uždaroje zonoje rūkyti draudžiama, o rūkoma pasivaikščiojimų metu. Tai reglamentuoja Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1-231 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ (b.l. 32-34). Teismas pažymi, kad pagal teisinį reglamentavimą miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad kartu su juo gyvenantys asmenys pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į Alytaus PN administraciją dėl rūkymo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jis gyveno, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, sutriko visavertis gyvenimas, bendravimo įgūdžiai, tačiau duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų psichinės sveikatos specialistus byloje nėra, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl netinkamų kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Nors į bylą pateikti medicininiai išrašai patvirtina, kad pareiškėjas sirgo lėtiniu obstrukciniu bronchitu, tačiau taip pat juose nurodyta, kad pareiškėjas nuo pat atvykimo pastoviai lankėsi pas gydytojus dėl kvėpavimo funkcijų sutrikimo (b.l. 12, 40-41). Taigi, atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas į šią kalinimo įstaigą atvyko sveikas ir, kad tik jam čia atliekant bausmę buvo nustatyti kvėpavimo sutrikimai, t.y. byloje esantys dokumentai neįrodo, jog pareiškėjui kvėpavimo sutrikimai kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų pataisos namuose.

Akcentuotina, kad teismui nekyla abejonių, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai truko ilgą laiko tarpą, t.y. 1090 parų. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje bendrosios sąlygos - t.y. ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla (b.l. 23, 36-37, 38, 39). Pažymėtina, kad pareiškėjas gyveno besargybos būryje, prie kurio yra du kiemai, kuriuose pareiškėjas galėjo laisvai judėti, naudotis lauke įrengtu sporto inventoriumi, sporto sale. Taip pat, kaip ir pats pareiškėjas nurodė, ketvirtadieniais nuo 14.30 val. iki 15.15 val. galėjo lankytis bibliotekoje (b.l. 39). Taigi, pareiškėjas gyvenamojoje patalpoje buvo ne visą dieną, be to byloje konstatuotina, jog vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas yra santykinis dydis, kuris, esant pastoviai nuteistųjų rotacijai, kito. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.

Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nustatytos aplinkybės, teismo nuomone, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad nurodyti  pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau, nagrinėjamu atveju, vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pataisos įstaigos administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 450 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

            Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.