Civilinė byla Nr. e3K-3-387-248/2019
Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00871-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.5; 2.1.5.2.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. S.-I. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovei S. S.-I., tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Ignalinos rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, dėl žemės sklypo ribų nustatymo ir pirties bei liepto nugriovimo ir atsakovės S. S.-I. priešieškinį ieškovei D. R., trečiasis asmuo L. K., institucijos, teikiančios išvadą, Panevėžio rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žemės sklypo atidalijimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypų ribų nustatymą teisme, ieškinio senatį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) nustatyti jai nuosavybės teise priklausančio 1,8587 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribas pagal UAB „Geo planum“ atliktus kadastrinius matavimus, kurios žemės sklypo plane pažymėtos ribų posūkio taškais 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10-11-12-1; 2) įpareigoti atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pirtį ir lieptą.
3. Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.45 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 21 punkto, Lietuvos Respublikos kadastro įstatymo 2 straipsnio 3, 4 dalių, 3 straipsnio 4 dalies, 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2, 4 dalių, 8 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalies, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 21 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (toliau – ir sklypas Nr. 1) buvo suformuotas preliminariais matavimais ir, atlikus sklypo kadastrinius matavimus, buvo nustatyta, jog gretimo sklypo (toliau – sklypas Nr. 2) savininkė (atsakovė) savavališkai užėmė 0,1905 ha dalį ieškovei priklausančio sklypo. Su atsakovės atliktais jai priklausančio žemės sklypo kadastriniais matavimais ieškovė nesutiko, nes jie neatitiko teritorijų planavimo dokumentų, nepagrįstai buvo atlikti remiantis sklypo Nr. 2 topografine nuotrauka, kurioje nenurodytos sklypo riboženklių koordinatės. Dėl klaidingai pažymėtų atsakovės sklypo ribų ir neteisingai nustatytos pirties bei liepto vietos topografinėje nuotraukoje didesnė dalis atsakovės statinių yra ieškovės sklype, kurį atsakovė savavališkai užėmė.
4. Atsakovė priešieškiniu prašė teismo nustatyti žemės sklypų (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių atsakovei ir ieškovei, bendrą ribą, kuri matininko Š. P. 2016 m. kovo 29 d. parengtame šių žemės sklypų plano fragmente pažymėta taškais 9-10-11-12.
5. Atsakovė priešieškinį grindė CK 4.45 straipsniu, Kadastro nuostatų 20 punktu. Atsakovė nurodė, kad nustatytinos sklypų bendros ribos zonoje yra teisėtai pastatytas jos statinys. Šalys nesutaria tik dėl to, kokios nedidelio ploto žemės naudmenos turėtų atitekti kiekvienam sklypui. Atsakovė, sutikusi su ieškovės siūloma riba, turėtų nugriauti pirtį ir atsisakyti faktiškai visos Balčio ežero pakrantės, kurią ji nuo pat žemės sklypo įsigijimo 2003 metais prižiūrėjo, prisiimti neprižiūrėtą ežero pakrantės dalį, paslenkant savo sklypo ribą link naujai nustatytos gretimo sklypo ribos, o tai lemtų papildomo ploto atsakovės sklypui priskyrimą ir būtinumą jį išpirkti iš valstybės. Ieškovė neprašė nustatyti sklypų bendros ribos pagal teritorijų planavimo dokumentų duomenis, nes tai reikštų, kad atsakovė netektų priėjimo prie Balčio ežero, nors tokio sprendinio nenustato nė vienas aktualus dokumentas, o ieškovės sklypui turėtų būti priskirtas didesnis plotas, negu priklauso pagal jos nuosavybės dokumentus. Ieškovė atmetė atsakovės pasiūlymą dėl sklypų ribos nustatymo, nors jis labiausiai atitiko šalių interesus, išlikusius duomenis dėl sklypų ribų, jame buvo atsižvelgta į faktinę padėtį, nulemtą aplinkinių sklypų ribų nustatymo, jis atitiko faktines šalių žemės sklypų naudojimo ribas ir sąlygas, esamus riboženklius, įformino atsakovės maksimalias nuolaidas ieškovei dėl sklypų ribos nustatymo jos naudai pagal pageidavimus, jos sklypui priskiriamas papildomas ne miško žemės plotas arčiausiai ežero, tai sudaro prielaidas sklypą iš tikrųjų pagal galimybes naudoti ieškovės deklaruojamiems tikslams. Atsakovės teikiamu pasiūlymu išlaikoma sklypų konfigūracija, tokios ribos duomenys iš esmės atitinka ir ieškovės nurodomus formaliuose dokumentuose, nors ir skirtingai, užfiksuotus ribos duomenis bei faktiškai išlikusių riboženklių žymimą ribos vietą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Utenos apylinkės teismas 2018 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – nustatė ieškovei nuosavybės teise priklausančio 1,8587 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribas pagal UAB „Geo planum“ atliktus kadastrinius matavimus, kurios žemės sklypo plane M 1:1000 pažymėtos ribų posūkio taškais 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10-11-12-1; įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pirtį, kuri A. P. įmonės 2003 m. balandžio 7 d. parengtoje topografinėje nuotraukoje pažymėta indeksu 3, sutvarkyti statybvietę; priešieškinį atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovės 2419 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
7. Teismas nurodė, kad, šalims byloje pareiškus priešpriešinius reikalavimus nustatyti žemės sklypus skiriančią ribą, pateikus žemės sklypų dokumentus, kuriuose nustatytos skirtingos pagal atliktus preliminarius matavimus suformuotų žemės sklypų ribos, spręstina, jog ginčijama riba tarp sklypų yra neaiški pagal pirminius planavimo dokumentus bei faktinį žemės naudojimą, taigi nustatytina teismine tvarka. Teismas nustatė, kad, UAB „Geo planum“ 2014 m. vasario 21 d. atlikus ieškovės žemės sklypo kadastrinius matavimus ir nubraižius žemės sklypo planą, sklypo plotas pakito neviršydamas leistinos (ribinės) paklaidos. A. P. įmonės 2003 m. balandžio 7 d. parengtoje atsakovės žemės sklypo topografinėje nuotraukoje, kurioje pažymėta šalims priklausančių sklypų riba, ribos taško, esančio ežero pakrantėje, x koordinatė praktiškai susikerta su nuotraukoje pažymėta x koordinate 6130250, t. y. iš esmės sutampa su UAB „Geo planum“ plane pažymėto taško 8 x koordinate.
8. A. P. įmonės topografinės nuotraukos duomenimis, atsakovės pirtis turėjo būti statoma ne mažesniu nei 10 m atstumu nuo sklypo ribos. Atsakovė, pradėdama tiek pirties, tiek gyvenamojo namo bei kitų statinių statybą, žemės sklypo kadastrinių matavimų neužsakė ir nesirūpino tuo, kad pirtis iš tikrųjų būtų pastatyta reikiamu atstumu nuo sklypo ribos.
9. Teismas sprendė, kad atsakovės pateiktas žemės sklypų plano ir žemės sklypo ribos fragmentas negali būti pripažįstamas tinkamu dokumentu, teikiančiu pagrindą nustatyti sklypų ribą, nes nėra galimybės spręsti apie atsakovės žemės sklypo plotą, ribas su gretimais sklypais ar tų ribų ilgius. Atsakovės pozicija, kad ginčo teritorijoje yra pagal statybos leidimą pastatytas statinys, todėl turi būti atsižvelgta į šio statinio buvimo vietą, kad bendra sklypų riba nekirstų statinio bei būtų pakankamu atstumu nuo jo, prieštarauja teisės normoms, užtikrinančioms ieškovės žemės sklypo nuosavybės teises. Pagal atsakovės siūlomą ribą atsakovei priklausanti ežero pakrantė pailgėtų nuo 45 m (pagal abriso duomenis) iki beveik 67 m. NŽT specialisto 2015 m. kovo 20 d. išvadoje dėl žemės sklypo patikrinimo konstatuota, kad sklypo Nr. 2 plotas viršija maksimalią leistiną paklaidą. 2016 m. kovo 7 d. išvadoje nurodyta, kad pateikta žemės sklypo schema neatitinka teritorijų planavimo dokumente bei nuosavybės plane suformuotų ribų. Teismas pažymėjo, kad vien faktiškai nusistovėjęs žemės sklypų naudojimas nėra absoliutus kriterijus nustatant žemės sklypus skiriančią ribą.
10. Įvertinęs bylos duomenis teismas nustatė, kad UAB „Geo planum“ kadastriniai matavimai ir žemės sklypo planas, kuriame ribas žymi posūkio taškai 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10-11-12-1, atlikti atsižvelgiant į pirminius dokumentus bei sklypų išsidėstymo schemas, o sklypo plotas pagal šį planą neviršija nuosavybės teise priklausančio ploto, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė ieškinį dėl žemės sklypo ribų nustatymo pagal UAB „Geo planum“ atliktus kadastrinius matavimus tenkinti, o priešieškinį – atmesti.
11. Teismas konstatavo, kad į ieškovės žemės sklypą patenka dalis atsakovės pastato – pirties, atsakovė, pastatydama statinį ieškovės sklypo dalyje, pažeidė jos nuosavybės teisę ir turi prisiimti tokių veiksmų pasekmes (patenkino reikalavimą įpareigoti atsakovę nugriauti pirtį). Nesant įrodymų, kad lieptą pastatė atsakovė, reikalavimą dėl liepto nugriovimo teismas atmetė.
12. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš atsakovės 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
13. Kolegija nurodė, kad teismas teisingai kvalifikavo ginčą – sprendimo motyvuojamojoje dalyje ne tik vertino atsakovės pirties statybos (ne)teisėtumą ir šio statinio įtaką ieškovės teisėms disponuoti nuosavybe, bet ir pasisakė dėl ieškovės bei atsakovės žemės sklypų ribų, todėl, net ir nesant tiesiogiai nurodytų CK 4.45 straipsnio nuostatų, teismas ginčą analizavo tiek CK 4.45, tiek CK 4.98 straipsnio nuostatų aspektu. Be to, teismas savo išvadomis nepaneigė kitų teismų nustatyto fakto, kad bendra riba tarp žemės sklypų yra neaiški. Atsakovė be pagrindo teigia, kad teismas ignoravo prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes.
14. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimui nustatyti sklypo Nr. 1 ribas pagrįsti pateikė UAB „Geo planum“ 2014 m. vasario 21 d. parengtą planą, atsakovė priešieškiniui pagrįsti – 2016 m. kovo 29 d. žemės sklypų plano fragmentą, kuriame pateiktas sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 bendros ribos siūlymas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovei siūlyta pateikti teismui papildomus įrodymus – atsakovės žemės sklypo suformavimo (ribų nustatymo) projektą, kuris būtų patikrintas Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – NŽT) dėl atitikties teisės aktų reikalavimams. Atsakovė pateikė 2018 m. gruodžio 27 d. matininko Š. P. parengtą sklypo Nr. 2 planą, iš kurio matyti, kad sklypo plotas – 80 972 kv. m, tai trečias skirtingo ploto planas. Tai, kad atsakovė nepateikė 2016 m. kovo 29 d. kadastrinių matavimų išsamių duomenų, kolegijos vertinimu, teikia pagrindą daryti išvadą, jog matavimai neatlikti arba jie netikrinti NŽT. 2018 m. gruodžio 27 d. planas pirmosios instancijos teisme nesvarstytas, o kelti naujų reikalavimų apeliaciniame skunde neleidžiama. Be to, 2019 m. vasario 13 d. išvadoje NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius nurodė, kad pirmiau nurodytas planas parengtas netinkamai.
15. Išanalizavusi šalių pateiktus sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 planus, kolegija sprendė, kad teismas turėjo pagrindą tenkinti ieškovės reikalavimą dėl sklypo Nr. 1 ribų nustatymo pagal UAB „Geo planum“ planą. Ginčo sklypų planai NŽT buvo nagrinėjami, vadovaujantis Utenos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 10-08-135 patvirtintu Ignalinos r., Linkmenų sen., Linkmenų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu bei žemės sklypų preliminarių matavimų dokumentais (pirminiais žemės sklypų ribų nustatymo šaltiniais). NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius 2014 m. balandžio 10 d. išvadoje Nr. 73 dėl ieškovės žemės sklypo kadastrinių matavimų teisingumo nurodė, kad sklypo Nr. 1 2001 m. balandžio 25 d. parengtas preliminarus planas ne pagal faktiškai naudojamo sklypo ribas ir nustatytas žemės sklypo plotų bei ribų skirtumas atsirado dėl netikslaus žemės sklypo plano parengimo; konstatavo, kad sklypo Nr. 1 planas tinkamas. Sklypas Nr. 1 buvo preliminariai suformuotas 2001 m. balandžio 25 d., o sklypas Nr. 2 – 2001 m. balandžio 26 d. Sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 abrisuose ir planuose bendra juos skirianti riba įbrėžta tiesia linija. Tiesią sklypų ribų liniją patvirtina ir Ignalinos r., Linkmenų sen., Linkmenų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas. Kolegijos vertinimu, sklypų formavimo dokumentų netikslumą paneigia aplinkybė, kad jie suformuoti beveik tuo pat metu – kitą dieną formuojant žemės sklypą Nr. 2, neabejotinai remtasi suformuotomis sklypo Nr. 1 ribomis. Taigi atmestina išvada, kad ginčo sklypai gali sutapti taip, kaip pavaizduota UAB „Julimatas“ parengtame plane. Be to, atsakovė nepaneigė, kad, 2014 m. vasario 21 d. atliekant ieškovės sklypo kadastrinius matavimus, buvo atstatyti riboženkliai (nustatantys sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 ribas) pagal turimus teritorijų planavimo dokumentus.
16. Kolegija nurodė, kad sklypo Nr. 2 kadastriniai matavimai atlikti remiantis, be kita ko, 2003 m. balandžio 7 d. topografinėje nuotraukoje pažymėtomis sklypo ribomis, kurių riboženklius parodė ir atsakovė. Vėliau atsakovės pateikti sklypo Nr. 2 planai, kolegijos vertinimu, rodo, kad bendra riba, skirianti sklypus Nr. 1 ir Nr. 2, neatitinka šio sklypo projektavimo ir formavimo dokumentų, o tai leidžia teigti, jog sklypo Nr. 2 planų formavimo pirminis šaltinis neatitinka minėtų dokumentų. Riboženkliai atstatyti pagal pirminius teritorijų planavimo dokumentus, todėl šių riboženklių pagrindu turėtų būti nustatomos sklypo Nr. 2 ribos, tačiau atsakovės pateikti planai suponuoja, kad jie rengti ne pagal atstatytus riboženklius.
17. Kolegija taip pat nurodė, kad byloje nenustatyta, jog sklypo Nr. 1 plotas po atliktų kadastrinių matavimų viršytų Nekilnojamojo turto registre įregistruotą juridinį sklypo plotą tiek, kad dėl to sumažėtų atsakovės sklypo Nr. 2 plotas ar kitaip būtų pažeistos atsakovės nuosavybės teisės. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog sklypo Nr. 1 2014 m. vasario 21 d. parengtas planas yra neteisingas. Priešingai, pripažinus atsakovės pateiktą 2018 m. gruodžio 27 d. sklypo Nr. 2 planą kaip teisingą, ieškovės sklypas sumažėtų sutampančia su atsakovės sklypo dalimi, o tai neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų ieškovės atžvilgiu.
18. Dėl besiribojančio su ginčo žemės sklypais sklypo ribų nustatymo kolegija nepasisakė, nes tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Preliminarūs žemės sklypų matavimai tikslumu nusileidžia kadastriniams matavimas, todėl atstumai tarp planuose pažymėtų taškų gali nesutapti, tačiau, rengiant kadastrinių matavimų bylas, pirminiuose teritorijų planavimo dokumentuose nurodytos sklypų ribos iš esmės turi nesikeisti. Pirminiai sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 suprojektavimo ir suformavimo dokumentai neginčyti, akivaizdaus jų neteisingumo nenustatyta.
19. Kolegija pažymėjo, kad Ignalinos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-17-664/2015 pasisakė dėl atsakovės pirties statybų teisėtumo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatų kontekste. Nagrinėjamoje byloje atsakovės pirties statybų teisėtumas vertinamas pagal išsidėstymą atsakovės sklype (kitu pagrindu).
20. Kadangi sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 riba eina per atsakovės pirtį, kolegijos vertinimu, tai suponavo pagrindą priimti sprendimą dėl pirties griovimo. Pirties statybos neteisėtumas pasireiškia neteisėta jos buvimo vieta, pastačius taip, kad dalis statinio yra ieškovei priklausančiame žemės sklype. Kolegija nurodė, kad Kadastro nuostatų 20 punktas netaikytinas, nes jo nuostatos taikomos žemės sklypą padalijant arba atidalijant, o nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl sklypo ribų nustatymo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutartį ir pakeisti Utenos apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priešieškinį – tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad šalių žemės sklypų tarpusavio riba yra aiški, pažeidė savo kompetencijos ribas. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-198-739/2017 ir 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-93-279/2017 nuspręsta, kad ribos nustatymas administracine tvarka ir administraciniuose teismuose negalimas, nes riba nėra aiški, dėl to visi priimti individualūs administraciniai aktai (dėl ribos nustatymo, įskaitant UAB „Geo planum“ 2014 m. vasario 21 d. atliktus kadastrinius matavimus) panaikinti, sklypų savininkėms nurodyta, kad ginčas spręstinas bendrosios kompetencijos teisme. Šią bylą nagrinėję teismai privalėjo vadovautis įsiteisėjusiais prejudicinę galią turinčiais sprendimais. Ginčai dėl ribos duomenų įregistravimo, kai ribos duomenys yra aiškūs, priklauso administracinių teismų kompetencijai. Taigi teismai pažeidė rūšinio teismingumo taisykles.
21.2. Ieškovė nereiškė ieškinio CK 4.45 straipsnio pagrindu, todėl nebuvo procesinių prielaidų nagrinėti ir juolab tenkinti tokį ieškinį. Ieškinys reikštas ir tenkintas CK 4.98 straipsnio pagrindu ieškovės, kaip žemės sklypo, kurio ribos aiškios ir nustatytos, savininkės, teisėms ginti. Toks reikalavimas turėjo būti paliktas nenagrinėtas, nutraukiant civilinę bylą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, arba atmestas kaip nepagrįstas, pareikštas netinkamam atsakovui.
21.3. Spręsdami, kad sklypų riba yra aiški, teismai turėjo ribos duomenis ne nustatyti patys, o nurodyti konkretų žemės sklypų duomenis fiksuojantį dokumentą (pirminį jų šaltinį, sudarytą jų formavimo metu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-631-916/2015; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-403/2018). Teismai pažeidė įrodymų leistinumo taisyklę (CPK 177 straipsnio 3 dalis), rėmėsi išvestiniais dokumentais – UAB „Geo planum“ 2014 m. vasario 21 d. ieškovės žemės sklypo planu, nurodydami, kad jis teisingiausiai nustato atsakovės sklypo ribas, kartu – sklypų bendrą ribą. Šis planas pateiktas kaip sudarytas vadovaujantis teritorijų planavimo, lydimaisiais dokumentais, ieškinyje pripažįstant, kad riba buvo koreguojama, nes jei ji būtų nustatyta tiksliai pagal teritorijų planavimo dokumentus, ji neatitiktų kituose dokumentuose nurodytų duomenų, ieškovės sklypas neatitiktų teisės aktų reikalavimų, t. y. pati ieškovė pripažino šalių žemės sklypų tarpusavio ribos neaiškumą – aplinkybę, kad nėra galimybės ją nustatyti vien pagal teritorijų planavimo dokumentus.
21.4. Teismai sklypų ribos aiškumą grindė vien jos konfigūracija (taisyklinga tiesi linija), nors šis požymis neturi esminės reikšmės nustatant ribos aiškumą, jis svarbus nustatant ribą, kai ji nėra aiški ir reikia pagal turimus duomenis nustatyti maksimaliai teisingą jos vietą. Tos pačios konfigūracijos ribos nustatymas kitoje vietoje, pagal kitas koordinates nereiškia tapačios (aiškios) ribos. Nagrinėjamu atveju ribos konfigūracija nėra išimtinė teisinė vertybė, nes jos vieta (koordinatės) keičiasi pagal bet kokį jos planą, o ypač tokiu atveju leidžiama tą konfigūraciją keisti, nes iš esmės nustatoma naujų duomenų riba, taip ir įvyko ginčo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-415/2016; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458-403/2017).
21.5. Teismai nepagrįstai nesivadovavo CK 4.45 straipsnio nuostatomis. Šalių žemės sklypų riba nėra aiški, todėl ji turi būti nustatoma pagal nurodyto straipsnio taisykles; nustatytinas ne Nekilnojamojo turto registre registruotinų duomenų žemės sklypas, o ginčo sklypų bendra riba, pagal kurią būtų tęsiami kitų ribų duomenų nustatymo darbai Kadastro 21 punkte įtvirtinta administracine tvarka. Teismas iš esmės nesprendė, kokius CK 4.45 straipsnio kriterijus taikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-916/2019). Teismai nepasisakė dėl atsakovės priešieškiniu siūlomos ribos pagrįstumo ir atitikties teisės aktų reikalavimams. Sprendžiant gretimų žemės sklypų savininkų ginčus dėl sklypų ribų, jos gali būti keičiamos, taip pat gali būti keičiama sklypo konfigūracija, o būtinumas ginčyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindą atsiranda tik tada, jeigu dėl ribos duomenų pasikeitimo neleistinai didėja ar mažėja kuris nors sklypas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-631-916/2015). Ieškovė nenurodė ir teismai nenustatė, kaip būtų pažeistos jos teisės ar nukentėtų interesai, jei sklypų riba būtų nustatyta pagal atsakovės siūlomą variantą. Faktinės aplinkybės (žr. NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2019 m. vasario 13 d. išvadą Nr. 561 dėl atsakovės sklypo kadastro duomenų, 2018 m. gruodžio 27 d. parengtų matininko Š. P.) suponuoja nepaisyti anksčiau suprojektuotos sklypų konfigūracijos, kiek to reikia neaiškios ribos duomenims nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458-403/2017).
21.6. Teismams, remiantis UAB „Geo planum“ planu ir jo kadastriniais duomenimis, nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį, nes šie duomenys administracine tvarka pripažinti netinkamais, prieštaraujančiais teisės aktų reikalavimams (VĮ Registrų centro Utenos filialo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 8662699 bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu), šių sprendimų ieškovė neskundė teismui, todėl pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą tokiu sprendimu įvertinti duomenys negali būti teikiami registruoti pakartotinai. Teismai dėl šių sprendimų teisinės reikšmės nepasisakė.
21.7. Teismai netinkamai aiškino Kadastro nuostatų 20 punktą, kuriame įtvirtintas universalus draudimas formuoti žemės sklypus, kurie kirstų statinį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2014, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018). Žemės sklypo padalijimą ar atidalijimą ši teisės norma reglamentuoja tik tuo atveju, kai formuojamas žemės sklypas statiniui, tokiu būdu pabrėžiant bendrą reikalavimą, kad bet kokiu būdu formuojant sklypą jo riba negali kirsti statinio. Šis universalus reikalavimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 44 punkte.
21.8. Nepagrįsti teismų argumentai, kad šalių žemės sklypų tarpusavio ribos aiškumą patvirtina jos žymėjimas vietoje riboženkliais. 2001 m. balandžio 25 d., 2001 m. balandžio 26 d. paženklinimo-parodymo aktų surašymo metu galiojo Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 316. Žemės sklypų duomenys buvo nustatomi atliekant matavimus vietoje – riboženkliais. Teismams vadovaujantis riboženkliais, turėjo būti tenkintas priešieškinis.
21.9. Nagrinėtoje byloje nėra akto dėl riboženklių atstatymo, todėl teismas, padaręs išvadą dėl aplinkybių, nesant įrodymų (žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto), pažeidė įrodymų leistinumo taisyklę.
21.10. Reikalavimas patvirtinti visas ieškovės žemės sklypo ribas pareikštas netinkamai atsakovei, todėl turėjo būti atmestas, buvo pažeistos CPK 45 straipsnio nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2014; 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-701/2017). Pagal Kadastro nuostatų 21 punktą žemės sklypų ribas derina NŽT struktūriniai padaliniai, paskesnę kontrolę, registruojant tuos duomenis, atlieka Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnis).
21.11. Ginčų CK 4.45 straipsnio pagrindu atvejais kiekviena suinteresuota šalis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pateikti kitokį sklypų ribos nustatymo variantą ir jį pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508-686/2015). Pagrindimas leistinas visais įrodymais, kurie patvirtina būtent aktualių žemės sklypų tarpusavio ribos duomenis, teismas tokiais atvejais nenustato kitų tų pačių žemės sklypų duomenų ar ribų pakeitimų, kuriems daro ar gali padaryti įtaką neaiškios ribos tikslių duomenų nustatymas. Teismas tik įsitikina, ar ta teisinė intervencija galima, ar ji nesukels teisiškai nepagrįstų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-403/2018). Abiejų šalių žemės sklypų kitos ribos iš esmės yra sąlygotos kitų žemės sklypų tiksliųjų matavimų, be to, yra pakankamai teritorijos suformuoti šalių sklypus tokio ploto, kuris nurodytas jų nuosavybės dokumentuose. Nėra pagrindo reikalauti iš šalių atlikti galutinius kadastrinius matavimus, be to, suderintus su NŽT, nes kitas ribas sąlygoja neaiškios ribos duomenys ir tik juos galutinai nustačius galima tęsti kitų kadastro duomenų nustatymą, be to, NŽT neturi teisės derinti kadastro duomenų, jei jie sudaromi dėl tarpinių rezultatų – dalies kadastro duomenų nustatymo (Kadastro nuostatų 21 punktas). Įstatymas nereikalauja teismui teikti tik tokius dokumentus, kurių pagrindu teikiami prašymai registro tvarkytojui dėl duomenų pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019).
21.12. Teismai nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl statinys turi būti griaunamas vien dėl to, kad teismo sprendimu buvo nustatyti kitokie šalių žemės sklypų tarpusavio ribos duomenys. Riba niekada nebuvo tokių duomenų, kurie nustatyti pagal tenkintus ieškinio reikalavimus. Taigi teismai nustatė, kad atsakovė, pradėdama statyti pirtį (2004 m.), turėjo laikytis reikalavimų, kurie bus nustatyti tik po daugelio metų (2018 m.). Kai teismas sprendžia dėl žemės sklypų tarpusavio ribos, kuri nėra aiški, vieno savininko statinių, patenkančių į kito savininko žemės sklypą, likimas sprendžiamas priklausomai nuo tos ribos teismo sprendimu nustatomų duomenų, reikalavimai dėl tokių statinių likimo (jų pašalinimo ir (ar) kitokio galbūt pažeistų teisių gynybos būdo, esant tam teisiniam pagrindui) yra išvestiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-403/2018). Aplinkybė, kad statinys patenka į kitą sklypą, savaime nereiškia būtinumo jį griauti. Esant neaiškiai žemės sklypų ribai, nėra pagrindo konstatuoti, kad kuris nors asmuo faktiškai užvaldė gretimo žemės sklypo dalį, kad kurio nors savininko teisės laikytinos prioritetinėmis, o kitos šalies veiksmus laikytini neteisėtais, nukreiptais į nuosavybės pažeidimą. Ignalinos rajono savivaldybės administracijos atsakovei išduotas 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimas Nr. 33/NS nenuginčytas, galioja. Ieškovė iki šios bylos iškėlimo nereiškė atsakovei pretenzijų dėl pirties statybų.
21.13. Dėl ieškovės reikalavimų atsakovei nugriauti statinį CK 1.126 straipsnio pagrindu atsakovė prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų terminą, tačiau teismai dėl to nepasisakė.
22. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
22.1. Kasacinio skundo argumentai, kad ieškovė grindė savo reikalavimus tik CK 4.98 straipsnio normomis, o atsakovė – CK 4.45 straipsnio normomis ir kad ieškovės teisės teismų buvo ginamos vien CK 4.98 straipsnio pagrindu – nepagrįsti. 2017 m. gruodžio 13 d. ieškinyje ir 2018 m. kovo 12 d. dublike ieškovė nurodė, kad prašo tenkinti ieškinį vadovaujantis CK 4.45 straipsniu bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.
22.2. Atsakovės pateikto žemės sklypo plano fragmento nėra galimybės deramai vertinti, jis netinkamas įrodymas, nes neatitinka teisės aktų (Kadastro įstatymo, Kadastro nuostatų, Taisyklių). Žemės sklypo ribos fragmente išbraižyta bendra sklypų riba neva pagal natūroje esančius riboženklius, kurie perkelti ir neteisėtai įtvirtinti tose vietose, siekiant pagrįsti, jog pirtis yra atsakovės sklypo ribose. Neteisingai nurodyta bendra sklypų riba, nepagrįsta žemės sklypų abrisų, sklypų planų duomenimis, ir visiškai nesivadovauta kadastro žemėlapio duomenimis, kurie pagal Kadastro įstatymo 2 straipsnio 9 punktą įrašyti į kadastrą ir kuriais remiantis nustatoma nekilnojamųjų daiktų vieta.
22.3. Teismai nekonstatavo, kad atsakovės teikiami plano fragmentas ir planai yra tinkami įrodymai, kad jos siūloma žemės sklypų riba atitinka teisės aktų reikalavimus.
22.4. Ieškovės žemės sklypo kadastriniai matavimai atlikti pagal Kadastro nuostatų, Taisyklių reikalavimus, o žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinatės nustatytos pagal sklypo privatizavimo metu parengtus teritorijų planavimo dokumentus. Atsakovė nepateikė teismui pagal teisingai atliktus žemės sklypo kadastrinius matavimus parengto žemės sklypo plano, kuris atitiktų teritorijų planavimo dokumentus (Žemės reformos įstatymo 21 straipsnis, Kadastro nuostatų 21 punktas). Neatlikti sklypo Nr. 2 kadastriniai matavimai, po šių matavimų neparengtas sklypo planas, plano fragmente nurodytas sklypo plotas apskaičiuotas neaiškiu būdu. Atsakovė prašo teismo nustatyti sklypų bendrą ribą pagal vizualiai nubrėžtą – norimą ribą, kuri iškraipo nuosavybės teisės dokumentų esmę, sklypo ribos vietą, ieškovės sklypo konfigūraciją ir Balčio ežero pakrantės liniją ties ieškovės sklypu susiaurina 10,89 m, o atsakovės sklypui pakrantės liniją praplatina. NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2015 m. liepos 21 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 39ŽN-30-(14.39.73.) konstatuota, jog dalį sklypo – apie 0,20 ha – naudoja gretimo sklypo savininkas. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pagal jos siūlomą variantą nežymiai pakinta ir turi būti koreguojama bendra sklypų riba.
22.5. Atsakovė neteisingai nurodo žemės sklypų formavimo tvarką. Kadastriniai matavimai, turint tikslą nustatyti ir paženklinti žemės sklypo ribas, atliekami po to, kai yra parengiami žemės reformos žemėtvarkos projektai, teritorijų planavimo dokumentai ar žemės valdos projektai. Negali būti pažeidžiamas įstatymu, poįstatyminiais aktais suformuluotas imperatyvus draudimas kadastrinių matavimų metu keisti privačios žemės sklypo ribas. Ieškovės sklypui 2012 m. atlikti kadastriniai matavimai, jie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 2013 m. rugpjūčio 6 d. ir sklypo ribos įbraižytos nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Šio sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte 2012 m. liepos 24 d. atsakovė pasirašė, sutikdama su bendro riboženklio vieta, kuris bendras ir ieškovės žemės sklypui. Bendras sklypų ribų posūkio taškų riboženklis išlikęs nuo 2001 m. atlikus preliminarius matavimus. Bendra sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 riba yra aiški, atkurta atlikus kadastrinius matavimus, ribos teisingumą patvirtino NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus išvada Nr. 73.
22.6. Atsakovės argumentai, kad ieškovės pateikti žemės sklypo kadastriniai matavimai ir planas neatitinka pirminių teritorijos planavimo dokumentų, nepagrįsti, taip pat neteisinga pozicija dėl riboženklių atstatymo ir žemės sklypo ribų paženklinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės žemės sklypo penki ribų posūkio taškai, pažymėti indeksais 1, 12, 11, 2, 3 yra stabilūs, sutampantys su gretimų žemės sklypų ribų posūkio taškais bei koordinatėmis, taigi sklypo ribos ir vieta atitinka pirminius dokumentus ir vietovėje nurodytas sklypo ribas bei vietą. Esant išlikusiems stabiliems penkiems sklypo ribų posūkio taškams, neįmanoma sklypo ribų pasukti ar kitaip pakeisti jų nustatytos vietos.
22.7. Priešingai nei teigia atsakovė, administracinių teismų sprendimais nėra panaikinti ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastriniai matavimai, atlikti 2014 m. vasario 21 d. UAB „Geo Planum“, jie nepripažinti netinkamais.
22.8. Nors atsakovė akcentuoja administracinio teismo sprendimų prejudicinę galią, tačiau šiuose sprendimuose aiškiai nurodyta, kad atsakovės pirties vieta parinkta netinkamai, žemės sklypo ribos nustatytos nesivadovaujant teritorijų planavimo dokumentais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pirtis pastatyta vėliau nei suformuoti sklypai ir patvirtintos jų ribos, dalis pirties patenka į ieškovei nuosavybės teise priklausantį sklypą, atsakovės sklypo kadastro duomenų byla neparengta. Topografinės nuotraukos rengėja A. P. įmonė 2014 m. sausio 20 d. rašte nurodė, kad topografinės nuotraukos atlikimo metu žemės sklypų ribos nėra nustatomos, o tik pažymimos; sklypo riba topografinėje nuotraukoje pažymėta, vadovaujantis sklypo Nr. 2 planu, suformuotu pagal preliminarius matavimus, vietoje stovinčius riboženklius, kuriuos parodė sklypo savininkė.
22.9. Atsakovė nepagrįstai argumentuoja dėl netinkamo šios bylos teismingumo, netinkamo atsakovo byloje, nors ankstesniuose procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad savininkų ginčai dėl privačių žemės sklypų ribų nustatymo, taigi ir šis ginčas, spręstini bendrosios kompetencijos teisme pagal CK 4.45 straipsnyje įtvirtintas taisykles ir pateiktus įrodymus.
22.10. Pagal Kadastro nuostatų 20 punktą žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad jo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas. Ieškovės žemės sklypas yra suformuotas 2001 m. Linkmenų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir kaip nekilnojamasis daiktas 2001 m. įrašytas į Nekilnojamojo turto registrą bei kadastrą. Atsakovės pirtis kaip turtinis vienetas neįregistruota viešame registre. Žemės ir statinių, priklausančių asmenims, santykio – teisėto buvimo klausimas sprendžiamas tik dėl tų statinių, kurie įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-873-624/2015).
22.11. Atsakovės prašymas dėl ieškinio senaties (CK 1.125 straipsnio 1 dalies) taikymo yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Apie savo pažeistas teises (kad atsakovei nuosavybės teise priklausanti pirties dalis pastatyta ieškovei nuosavybės teise priklausančiame sklype) ieškovė sužinojo 2014 m. vasario 21 d. po kadastrinių matavimų pasirašydama žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte ir UAB „Geo Planum“ parengtame plane.
23. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad UAB „Geo planum“ 2014 m. vasario 21 d. parengtas planas buvo įvertintas ir panaikintas administracine tvarka, pripažintas negaliojančiu. Administracine tvarka buvo panaikinti NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus administraciniai aktai, ne UAB „Geo planum“ parengti žemės sklypo kadastrinių matavimų dokumentai, todėl neapribota teisė ieškovei kreiptis į teismą su prašymu nustatyti bendrą sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 ribą pagal UAB „Geo planum“ planą.
23.2. Atsakovė teismams pateikė 2016 m. kovo 29 d. žemės sklypo Nr. 2 kadastrinių matavimų fragmentą, kuris nebuvo derinamas su NŽT.
23.3. Atsakovės apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktas 2018 m. gruodžio 27 d. parengtas sklypo Nr. 2 planas buvo pateiktas NŽT Ignalinos ir Visagino skyriui derinti, 2019 m. vasario 13 d. skyriaus išvadoje Nr. 561 nurodyta, kad rengiant šį planą neatsižvelgta į 2000 m. rugpjūčio 23 d. suprojektuoto ir pamatuoto to paties žemės sklypo ribas; pasikeitė sklypo ribos ir konfigūracija; plane linijų ilgiai neatitiko sklypo lauko brėžinyje (abrise) nurodytų linijų ilgių.
23.4. Atsakovė klaidina teismą pateikdama administracinio teismo sprendimų išaiškinimą dėl (ne)aiškios žemės sklypų ribos. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirta nagrinėti ginčus dėl bendros žemės sklypų ribos nustatymo.
23.5. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad šią bylą nagrinėję teismai laikė, jog sklypų riba yra aiški. Teismai bendros ribos nustatymo klausimą išsprendė nustatydami ieškovės sklypo ribas pagal jos pateiktą 2014 m. vasario 21 d. žemės sklypo planą, kuris buvo pateiktas NŽT Ignalinos ir Visagino skyriui patikrinti ir pripažintas atitinkančiu teritorijų planavimo dokumentus.
23.6. Nors atsakovė teigia, kad ieškovės pateiktas 2014 m. vasario 21 d. žemės sklypo planas yra netinkamas, nes sklypas kerta atsakovei priklausantį statinį, pažymėtina, jog sklypas suformuotas 2000 m., o statinio (pirties) statybos pradėtos 2004 m. Kadastro nuostatų 20 punktas taikytinas tik naujai formuojamiems žemės sklypams, be to, jame suformuluotos taisyklės taikomos žemės sklypą atidalijant arba padalijant.
23.7. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad riboženkliai niekada nebuvo atstatyti. Vykdant ieškovei priklausančio sklypo kadastrinius matavimus dalyvavo ir NŽT skyriaus darbuotojai, kurie patvirtino faktą, jog matininkas atstatė riboženklius pagal teritorijų planavimo dokumentus, ši aplinkybė yra užfiksuota žemės sklypo parodymo-paženklinimo akte.
23.8. Atsakovės pateikti 2016 m. kovo 29 d. sklypo Nr. 2 plano fragmentas ir 2018 m. gruodžio 27 d. planas neatitinka teritorijų planavimo dokumentų, pažeidžia ieškovės teisėtus interesus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 4.45 straipsnio taikymo sąlygų
24. CK 4.45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus; jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo.
25. Vadinasi, CK 4.45 straipsnio 1 dalies reglamentuota tvarka teismas nustato žemės sklypo ribas, jei, pirma, žemės sklypo savininkai nesutaria dėl sklypo ribų, antra, ribos neaiškios iš esamų dokumentų.
26. Pagal kasacinio teismo praktiką pirmąją aplinkybę – kilusį žemės sklypų savininkų ginčą – paprastai įrodo kreipimosi į teismą faktas. Antrąją aplinkybę – sklypo ribų neaiškumą – gali įrodyti tai, kad apskritai nėra ribas nurodančių dokumentų (sutarčių, matavimo aktų, dokumentų, registro žymų ir kt.); esami dokumentai iš esmės prieštarauja vieni kitiems; nors dokumentai ir neprieštarauja vieni kitiems, bet egzistuoja kitų aplinkybių, kurios sudaro pakankamą pagrindą abejoti dokumentų pagrįstumu, pavyzdžiui, kai žemės sklypo faktinės ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa arba jos nesutampa taip, kad eina per gretimo žemės sklypo savininko pastatus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443-701/2015). Taigi, sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) laikomas vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausančia nuo konkrečių faktinių aplinkybių, ir tik įvertinus šių aplinkybių visumą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatomos. Todėl teismas, nagrinėdamas gretimų sklypų savininkų ginčą dėl sklypų ribų, pirmiausia turi atsakyti į klausimą, ar šios ribos iš tiesų yra neaiškios. Tik teigiamai atsakęs į šį klausimą, teismas turi nustatyti sklypų ribas, vadovaudamasis CK 4.45 straipsnyje įtvirtintais kriterijais. Jeigu teismas sprendžia, kad riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, tai jis pasisako, pagal kokį konkretų dokumentą ši riba nustatyta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-631-916/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443-701/2015; 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-403/2019 47 punktą; kt.).
27. Atsakovė nurodo, kad teismas ėmėsi nagrinėti šalių ginčą dėl sklypų ribos nustatymo, nors pripažino, kad ši riba aiški. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis atsakovės argumentas prieštarauja bylą nagrinėjusių teismų procesinių dokumentų turiniui: pirmosios instancijos teismo sprendime tiesiogiai konstatuota, kad riba tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų yra neaiški ir todėl nustatytina teismo (žr. sprendimo p. 7, 4 pastraipą); su tokia išvada iš esmės sutiko ir apeliacinės instancijos teismas (nutarties 38, 42 punktai). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija nepasisako dėl šių ir su jais susijusių (dėl ginčo teisinio kvalifikavimo, bylos teismingumo, atsakovo tinkamumo ir pan.) kasacinio skundo argumentų, kaip nesusijusių su šios bylos nagrinėjimo dalyku, tik pažymi, kad teismo pritarimas vienos iš šalių pateiktam žemės sklypų ribų nustatymo variantui, ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, nereiškia, jog teismas pripažino ribų aiškumą.
Dėl žemės sklypų ribų nustatymo
28. CK 4.45 straipsnio 1 dalyje paminėti įrodymai, kuriuos turi įvertinti teismas, nustatydamas žemės sklypo ribą: tai dokumentai, faktiškai valdomo sklypo ribos bei kiti įrodymai, ir nurodyta, kaip šis klausimas turi būti sprendžiamas, kai ribų nustatyti neįmanoma: prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo. Taigi, pagal šią teisės normą pirmiausia turi būti siekiama nustatyti anksčiau egzistavusią, formuojant žemės sklypus nustatytą žemės sklypų ribą, ir tik tokios galimybės nesant riba nustatoma, ginčytiną plotą po lygiai priskiriant kiekvienam žemės sklypui.
29. Aiškindamas paminėtą teisės normą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išdėstymą dokumentuose, atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras, šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų naudojimo tvarkos ar sąlygų; pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitus svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaroma prielaidų ginčui kilti ateityje. Teismo pareiga, atsižvelgiant į ginčo šalių faktiškai valdomus žemės sklypus, turimus dokumentus, netikslumų tarp teisinės ir faktinės žemės sklypo ribos kilimo priežastis, priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, siekiant, kad nustatoma žemės sklypo riba būtų patogi gretutinių žemės sklypų savininkams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis ginčo šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443-701/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką).
30. Tais atvejais, kai sprendžiant ginčą dėl žemės sklypo ribos konstatuojama, kad dokumentuose nustatyta riba neatitinka faktiškai nusistovėjusio žemės sklypų naudojimo, tai faktinė riba yra vienas iš kriterijų, pagal kurį sprendžiama, kur turi būti nustatyta žemės sklypus skirianti linija, taip iš esmės išsprendžiant šalių ginčą. Vis dėlto, pagal CK 4.45 straipsnį, jo aiškinimą ir taikymo praktiką, faktinis žemės sklypo naudojimas nėra vienintelis ir visada privalomas kriterijus, pagal kurį išsprendžiamas ginčas dėl žemės sklypo ribos nustatymo. Tuo atveju, jeigu faktinis naudojimas pažeidžia nuosavybės teises, neatitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, teismui kyla pareiga užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą taikant nurodytų imperatyvų viršenybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-517-701/2016 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-403/2019 52 punktą).
31. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčus tarp gretimų žemės sklypų savininkų dėl žemės sklypų ribų, sklypų ribos gali būti keičiamos, taip pat gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis (plotas), priešingu atveju turėtų būti keliamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, ginčijant pirkimo–pardavimo sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-631-916/2015; 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-415/2016 22 punktą; 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-403/2019 48 punktą; 2019 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-916/2019 33 punktą).
32. Vadinasi, yra pripažįstama gretimų žemės sklypų bendrų ribų pakeitimo galimybė, tačiau tokiems pakeitimams atlikti turi būti nustatytas objektyvus pagrindas. Be to, tokie pakeitimai negali būti daromi tik vieno (gretimo) žemės sklypo savininko interesų sąskaita. Gretimų žemės sklypų bendros ribos gali būti keičiamos tik užtikrinus abiejų sklypų savininkų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458-403/2017, 36 punktas).
33. Įrodyti, kad reikalaujama sklypų riba atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra tinkamiausia, neproporcingai nepažeidžianti kitos šalies interesų, turi ieškovas, o kita šalis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pateikti kitokį sklypų ribos nustatymo variantą ir jį pagrįsti. Teismui pateikiamuose žemės sklypų ribų nustatymo planuose turi būti atsižvelgiama į dokumentus, faktiškai valdomų sklypų ribas ir plotą bei juose esančius statinius, nuosavybės teise valdomų sklypų plotą, paisoma naudojimosi žeme racionalumo ir efektyvumo kriterijų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-415/2016 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
34. Nagrinėjamoje byloje šalys teikė savo projektus dėl sklypų ribos nustatymo, teismai juos vertino ir pasisakė dėl kiekvieno iš jų tinkamumo. Savo išvadas teismai grindė byloje esančiais įrodymais: Linkmenų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, pirminiais sklypų suformavimo dokumentais (abrisais, sklypų planais ir kt.), atsakovės žemės sklypo topografine nuotrauka, specialistų išvadomis, kt., rėmėsi juose užfiksuotais žemės sklypų duomenimis (sklypų formavimo eiliškumas, sklypų plotai, konfigūracija, lokalizacija, gretimybės ir kt.). Bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į tai, kad pagal atsakovės pasiūlymus dėl žemės sklypų ribos vietos jos žemės sklypo plotas padidėtų daugiau nei maksimali leistina paklaida pagal Taisyklių nuostatas, ieškovei gerokai susiaurėtų priėjimo prie ežero linija, ieškovės žemės sklypas sumažėtų sutampančia su atsakovės sklypu dalimi, pasikeistų ribos tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų, konfigūracija, sklypų kraštinių ilgiai. Byloje taip pat atsižvelgta į nustatytą riboženklių atstatymo į ankstesnę vietą faktą. Įvertinę šias aplinkybes teismai sprendė, kad buvusias sklypų ribas tiksliau atitinka būtent ieškovės siūloma sklypų ribos vieta. Tokiu atveju dalis atsakovei priklausančios pirties patenka į ieškovės žemės sklypą (pastatyta jame).
35. Atsakovės manymu, žemės sklypų riba turi būti koreguojama taip, kad atsakovei priklausantis statinys (pirtis) patektų į jos sklypą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasacinio teismo praktikoje kaip vienas iš kriterijų, į kuriuos atsižvelgtina nustatant žemės sklypų ribas, nurodomas galimybės naudotis statiniais pagal paskirtį išsaugojimas, tačiau taip pat pasisakyta, kad sprendžiant tokį klausimą turėtų būti nustatyta, ar žemės sklypo savininkas davė sutikimą dėl statinių statybos, ar dėl to neprieštaravo, nereiškė pretenzijų, ar statybos metu buvo aiškios sklypo ribos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-403/2018 63 punktą), t. y. turi būti aiškinamasi dėl statinių atsiradimo aplinkybių.
36. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad žemės sklypas Nr. 1 buvo preliminariai suformuotas 2001 m. balandžio 25 d., o žemės sklypas Nr. 2 – 2001 m. balandžio 26 d., jų ribos buvo paženklintos vietovėje, pirtis pastatyta po to, kai sklypai buvo suformuoti (statybos leidimas išduotas 2004 m. balandžio 27 d.), taigi jau esant nustatytai ribai tarp žemės sklypų. Nagrinėjamu atveju svarbi teismų nustatyta aplinkybė, kad, nustačius ribą atsakovės pageidaujamu būdu, sumažėtų ieškovės žemės sklypo plotas. Ieškovė nėra išreiškusi sutikimo, kad atsakovė savo žemės sklypą pasididintų jos sklypo sąskaita ar kad naudotų jos sklypo dalį savo statiniui statyti bei eksploatuoti. Remiantis CK 4.93 straipsnyje įtvirtinta savininko teisių apsauga, niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prieš jo valią išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal kasacinio teismo praktiką aplinkybė, kad asmuo faktiškai užvaldė gretimo žemės sklypo dalį, o šio savininkas to neginčijo, negali būti laikoma tinkamu patvirtinimu, jog vienas asmuo kitam perleido dalį nuosavybės, nes nuosavybė iš vieno asmens kitam gali būti perleista tik įstatymui neprieštaraujančiu pagrindu ir būdu (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443-701/2015). Atsakovės pasiūlymas, kad ieškovei žemės sklypo plotas galėtų būti kompensuotas iš laisvos valstybės žemės, vertintinas kaip neadekvatus, neproporcingas, išimtinai tik į jos pačios interesų gynimą nukreiptas būdas, neatitinkantis teisingumo ir protingumo principų.
37. Atmestinas ir atsakovės argumentas, kad turėtų būti taikomas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktas, nustatantis, jog žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje teisėje normoje kalbama apie žemės sklypų atidalijimą iš bendrosios nuosavybės, kai norima bendrame žemės sklype suformuoti atskirus sklypus jame esantiems statiniams eksploatuoti, t. y. apie naujų sklypų formavimą, o ne apie ribų tarp esamų žemės sklypų nustatymą. Besąlygiškas šios normos taikymas nustatant žemės sklypų ribas, kai vienas iš sklypo savininkų pastato statinį ne savo žemėje, reikštų neproporcingą kito savininko teisių ribojimą.
38. Kasaciniame skunde pažymima, kad šią bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr. šios nutarties 21.1 punktą) nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas bylose Nr. eI-198-739/2017 ir Nr. eI-93-279/2017 nagrinėjo atsakovės reikalavimus panaikinti viešojo administravimo subjektų sprendimus (atitinkamai NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2015 m. kovo 26 d. sprendimą, 2015 m. lapkričio 30 d. rašte išdėstytą sprendimą, 2015 m. kovo 20 d. išvadą, NŽT 2016 m. sausio 22 d. rašte išdėstytą sprendimą ir NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2016 m. kovo 7 d. išvadą, NŽT 2016 m. gegužės 2 d. rašte išdėstytą sprendimą), susijusius su ginčo žemės sklypų kadastriniais matavimais. Tai reiškia, kad administracinėse bylose nebuvo sprendžiama dėl tikslių žemės sklypų ribų nustatymo, o tik vertinama, ar atlikti kadastriniai matavimai atitiko teisės aktų reikalavimus, ar viešojo administravimo subjektai priėmė pagrįstus sprendimus dėl jų. Kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, atsakovės reikalavimai tose bylose iš esmės buvo patenkinti dėl to, kad skundžiami sprendimai priimti esant neaiškiai žemės sklypų ribai, kuri ir nustatinėjama šioje byloje. Vien ta aplinkybė, kad buvo panaikinti administraciniai aktai, susiję su atliktais kadastriniais matavimais, nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje sklypų riba negali būti nustatyta toje pat vietoje, kaip ir buvo užfiksuota kadastriniuose matavimuose, jei įrodymų visetas suponuoja tokią išvadą.
39. Atsakovės argumentai, susiję su jos procesinių teisių ribojimu neišaiškinus teisės teikti papildomus dokumentus, yra teisiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas žemės sklypų ribas nustatyti pagal atsakovės siūlomą variantą yra motyvuotas, be kita ko, nurodant, kad pateiktas plano fragmentas yra neišsamus, jame nepakanka duomenų, reikalingų sprendžiant ginčą (tiksliai nustatyti sklypų plotus, santykį su kitais besiribojančiais žemės sklypais). Apeliacinės instancijos teisme buvo sudarytos sąlygos atsakovei pateikti tinkamus dokumentus, pateikti planai teismo įvertinti ir dėl jų pasisakyta.
40. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės laikėsi prieš tai nurodytoje kasacinio teismo praktikoje (nutarties 29–33 punktai) suformuluotų CK 4.45 straipsnio taikymo taisyklių. Teismai, nepažeisdami CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymo vertinimo taisyklių, tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padarė išvadas apie įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvada dėl atsakovės reikalavimo nustatyti žemės sklypų ribą jos pageidaujamu būdu nepagrįstumo padaryta įvertinus ginčo šalių žemės sklypų faktinio naudojimo ir šių sklypų įsigijimo dokumentuose nustatytus dydžius (plotus), atliktus sklypų kadastrinius matavimus ir jų atlikimo aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų padarytos išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl statinio griovimo
41. Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė dėl reikalavimo nugriauti statinį prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau teismai šio prašymo nesvarstė ir procesiniuose sprendimuose dėl to nepasisakė. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šis atsakovės argumentas pagrįstas.
42. Pagal CK 1.124 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir jeigu teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
43. Esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį svarbu nustatyti, koks konkretus terminas taikytinas atitinkamam materialiajam subjektiniam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnis), be to, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, nes nuo šio momento tinkamo nustatymo tiesiogiai priklauso tinkamas aptariamo materialiosios teisės instituto taikymas.
44. Nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino pradžią, yra įtvirtintos CK 1.127 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią nustatomas ieškinio senaties termino pradžios momentas, antrojoje–penktojoje dalyse yra įtvirtintos specialiosios ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
45. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde prašė taikyti ieškinio senatį, teismai tokio atsakovės prašymo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, taigi liko nenustatytas ir ieškovės sužinojimo apie pažeistas teises momentas, o kartu – ir ieškinio senaties termino pradžia. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas yra faktinė aplinkybė, kurią turi nustatyti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis patenkintas ieškovės reikalavimas dėl statinio nugriovimo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, naikintinos ir atitinkama bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2019 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 21 punktą).
47. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina atsižvelgti ir į kasacinio teismo išaiškinimą, kad tais atvejais, kai kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas turi įsitikinti, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) šį terminą atnaujinti. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016, 36 punktas; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-969/2017, 51 punktas).
48. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad įpareigojimas nugriauti pastatą yra neproporcinga priemonė, ją teismai nustatė, neįvertinę visų reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų, nustačiusių žemės sklypų ribas ir konstatavusių, jog atsakovei priklausančio pastato dalis yra ieškovės žemės sklype, sprendimas įpareigoti atsakovę šį statinį nugriauti yra motyvuotas, šis įpareigojimas įvertintas proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros požiūriu, atsižvelgta į statinio paskirtį, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad bylos dalis perduodama nagrinėti iš naujo, plačiau dėl šių argumentų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49. Kasacinis teismas patyrė 9,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Utenos apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria atsakovė S. S.-I. (a. k. (duomenys neskelbtini) įpareigota per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pirtį, A. P. įmonės 2003 m. balandžio 7 d. parengtoje topografinėje nuotraukoje pažymėtą indeksu 3, sutvarkyti statybvietę ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties dalį, kuria ši sprendimo dalis palikta nepakeista ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Utenos apylinkės teismui.
Kitas teismų procesinių sprendimų dalis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Andžej Maciejevski