Administracinė byla Nr. A-843-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00131-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas P. M. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK) Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo skyriaus vyresniojo specialisto A. R. 2014 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 14IL-50-000213-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Panevėžio AVPK atnaujinti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000401 galiojimą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Sprendimo motyvai yra aiškiai nepagrįsti teisės normomis. Nurodė, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000401 buvo panaikintas paaiškėjus, jog per vagystę pareiškėjo namuose buvo pavogti trys medžiokliniai ginklai. P. M. teigė, kad šaunamieji ginklai buvo laikomi seife, pritvirtintame prie grindų ir sienos. Ši ginklų laikymo vieta atitiko visus reikalavimus, keliamus patalpoms, kuriose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta. Nurodė, kad išvykdamas, gyvenamąjį namą užrakino. Į patalpas buvo įsibrauta išlaužus lango rėmą. Seifą vagys atrakino raktu, kurį pareiškėjas buvo padėjęs kitame kambaryje stovėjusio stalo stalčiuje. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 5-V-180 patvirtintų Reikalavimų, keliamų patalpoms, kuriose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta (toliau – Reikalavimai), 8 punktas pareiškėjo atžvilgiu apskritai negalėjo būti taikomas, nes jis nepriskirtinas specialių subjektų – ginklininkų – kategorijai. Dėl šių priežasčių policijos įstaigos Sprendimo motyvai yra aiškiai nepagrįsti teisės normomis.

Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Panevėžio AVPK nurodė, kad Panevėžio AVPK Biržų rajono policijos komisariate 2014 m. vasario 1 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį dėl P. M. priklausančių ginklų vagystės. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjui priklausantys medžiokliniai ginklai buvo pavogti, atrakinus seifą raktu, rastu stalo stalčiuje. P. M. leidimas laikyti (nešiotis) ginklus buvo panaikintas remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Ginklų kontrolės įstatymas, Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nustačius, kad P. M. nesilaikė Reikalavimų 8 punkte numatyto draudimo palikti seifų, spintų, kuriose laikomi ginklai, raktus spynose, stalčiuose, kitose pašaliniams asmenims prieinamose vietose.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (b. l. 53-57) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, atsižvelgęs į Ginklų kontrolės įstatyme, Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse, patvirtintose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 ( 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V- 172 redakcija) (toliau – Taisyklės) įtvirtintų teisės normų visumą, darė išvadą, kad ginklai vertinami kaip ypatingos reikšmės civilinėje apyvartoje esantys daiktai, kurių apyvarta yra detaliai reglamentuojama, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, o asmenų, norinčių įsigyti ginklus ir šaudmenis, ir juos laikyti elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Sąrašas aplinkybių, kai asmenims išduoti leidimai nešiotis ir laikyti ginklus ir šaudmenis panaikinami, pateiktas Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje. Ginklų kontrolės 40 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog leidimas nešiotis ir leidimai laikyti ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai fizinis asmuo dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praranda savo ginklą. Ši imperatyvi įstatymo nuostata perkelta ir į Taisyklių 92.5 punktą. Pagal Ginklų kontrolės 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas nuostatas, policijos įstaiga, priimdama sprendimą panaikinti leidimą nešiotis ir laikyti ginklus, privalo nustatyti dvi sąlygas: kad fizinis asmuo pažeidė ginklų ir šaudmenų apyvartos taisykles ir kad dėl šių taisyklių pažeidimo asmuo prarado savo ginklą.

Byloje nustatyta, jog P. M. priklausantys trys medžiokliniai šautuvai buvo pavogti per 2014 m. vasario 1 d. iš pareiškėjo gyvenamojo namo įvykdytą vagystę. Dėl šios aplinkybės tarp bylos dalyvių ginčo nėra.

Teismas nurodė, kad Ginklų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalis nurodo, jog ginklų ir šaudmenų laikymo ir saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Saugos nuo įsilaužimo ar užpuolimo ir eksploatavimo reikalavimus patalpoms, kuriose laikomi (saugomi), realizuojami, gaminami, taisomi (perdirbami) Ginklų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2–6, 8, 10, 11, 13, 14, 16 ir 17 punktuose, 4 straipsnyje nurodyti B kategorijos ginklai, 5 straipsnyje nurodyti C kategorijos ginklai, 6 straipsnyje nurodyti D kategorijos ginklai (išskyrus šaltuosius ginklus) ir šaudmenys, nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 5-V-180 patvirtinti Reikalavimai. Reikalavimai, kurie keliami B, C ir D kategorijos ginklų ir šaudmenų laikymo vietoms, nurodyti Reikalavimų 35 punkte. Išanalizavus Ginklų kontrolės įstatyme, Taisyklėse ir Reikalavimuose įtvirtintas teisės normas, numatančias griežtus reikalavimus ginklų apyvartai ir keliančias ginklų savininkams ir naudotojams specialius reikalavimus, daryta išvada, kad taip siekiama užtikrinti visuomenės saugumą, užkirsti šaunamųjų ginklų pateikimui pas asmenis, neturinčius teisės jais naudotis, bei ginklų neteisėtam panaudojimui. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai nulemia šaunamųjų ginklų savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1075/2013). Ginklų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalis reikalauja, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, jog ginklai ir šaudmenys būtų saugomi. Teismas sprendė, kad nors šis reikalavimas yra bendro pobūdžio, tačiau nurodyta teisės norma ginklų, šaudmenų savininkus ir naudotojus įsakmiai įpareigoja pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris leistų jų žinioje esančius ginklus ir šaudmenis apsaugoti ir apginti nuo bet kokio sugadinimo ar praradimo. Konkretūs ginklų, šaudmenų savininkų ir naudotojų veiksmai, skirti užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugumą, yra nurodyti Reikalavimų 8 ir 37 punktuose. Reikalavimų 8 punkte nurodyta, kad draudžiama raktus palikti spynose, stalčiuose, kitose pašaliniams asmenims prieinamose vietose, o 37 punkte – kad draudžiama metalinės spintos (seifo) ar durų nuo patalpos, kurioje saugomi ginklai, raktus laikyti matomose, lengvai prieinamose vietose ar perduoti juos kitiems asmenims, taip pat ir ginklų naudotojams, jei spintoje (seife) ar patalpoje yra saugomi ginklai, kurie nėra perleisti naudotojui. Asmens bylos Nr. 000401 duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas P. M. medžioklei skirtų ginklų laikymui buvo įrengęs prie sienos ir grindų pritvirtintą seifą, šaunamųjų ginklų laikymo sąlygos atitiko Reikalavimų nuostatas. Bylos proceso dalyviai dėl šios aplinkybės ginčo nekėlė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo elgesys nebuvo rūpestingas ir apdairus, kad išvengtų raktų nuo seifo, kuriame saugomi šaunamieji ginklai, ir pačių šaunamųjų ginklų patekimo pas asmenis, neturinčius leidimo juos naudoti. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos ir pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, jog P. M., atsižvelgęs į tai, kad jo gyvenamajame name yra vertingų daiktų, buvo apdraudęs savo turtą. Teismo vertinimu, ši priemonė leidžia tik kompensuoti vagystės atveju atsirandančią turtinę žalą. Pareiškėjas, atsižvelgus į jo amžių, turimą darbinę ir gyvenimo patirtį, turėjo suprasti, kad vagystės tikslais besibraunantiems į gyvenamąsias patalpas asmenims yra žinoma apie įprastines vietas, kuriose asmenys gali laikyti pinigus, papuošalus, kitus vertingus daiktus – spintose po drabužiais, po patalyne, stalčiuose, tarp dokumentų ir kt. Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys ir patvirtina, kad pareiškėjo gyvenamajame name vagys vertingų daiktų būtent ir ieškojo spintose, stalčiuose, išversdami juose buvusius įvairius daiktus, dokumentus. Įvertinus nurodytas aplinkybes, daryta išvada, kad policijos įstaiga pagrįstai pareiškėjo pasirinktą seifo rakto laikymo vietą – darbo kambaryje stovinčio televizoriaus staliuko nerakintame stalčiuje tarp dokumentų – įvertino kaip pašaliniams asmenims lengvai prieinamą vietą ir nesaugią. Teismas sprendė, kad toks P. M., turėjusio įstatymu nustatytą pareigą užtikrinti trijų šaunamųjų ginklų saugumą, elgesys nebuvo tiek rūpestingas bei apdairus, kad sudarytų būtinas sąlygas išvengti rakto nuo seifo, o tuo pačiu ir šaunamųjų ginklų patekimo pas pašalinius asmenis, neturinčius leidimo juos naudoti. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė imperatyvaus Ginklų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies reikalavimo užtikrinti jo žinioje esančių šaunamųjų ginklų ir jų šaudmenų saugumą.

Išanalizavęs Reikalavimų 8 ir 37 punktuose išvardintas nuostatas, teismas sprendė, kad yra įtvirtinti iš esmės vienodo pobūdžio draudimai raktus nuo ginklų ir šaudmenų saugojimo vietų (patalpų, seifų) laikyti matomose ir pašaliniams asmenims prieinamose vietose. Teismas darė išvadą, kad Sprendime yra aiškiai suformuluota, kokiais veiksmais P. M. pažeidė Ginklų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą, todėl vien dėl aplinkybės, jog policijos įstaiga nurodė netinkamą Reikalavimų punktą, nėra pagrindo Sprendimą pripažinti neteisėtu. P. M. skunde nurodė, jog teisminėje praktikoje yra pripažįstama, kad atskirais atvejais vienkartinis teisės aktų reikalavimų pažeidimas, įvertinus konkrečias aplinkybes, susijusias su sankcijos neproporcingumu ir neadekvatumu pažeidimo pobūdžiui, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, gali būti pripažintas kaip nepakankamas pagrindas naikinti leidimą laikyti (nešioti) ginklus. Teismas, atsižvelgęs į Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį, sprendė, kad jame įtvirtinta nuostata yra imperatyvi, t. y. nustačius, kad fizinis asmuo dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo prarado savo ginklą, leidimas nešiotis ir laikyti ginklą privalo būti panaikintas. Ginklų praradimas apskritai, o konkrečiu atveju – net trijų ginklų, negali būti vertinamas kaip mažareikšmis, nes dėl nerūpestingo ir neapdairaus ginklų savininko ir naudotojo elgesio ginklai išėjo iš valstybės kontroliuojamos civilinės apyvartos ribų ir gali sukelti žalingų padarinių visuomenės saugumui. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad, atsižvelgus į ginklų apyvartos ribojimų prevencinę reikšmę, siekiamus tikslus, griežtų atsakomybės standartų taikymą ginklų savininkams ir naudotojams, Ginklų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta teisinė sankcija nėra vertinama kaip pernelyg griežta ir neproporcinga padarytam pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1075/2013). Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinus jas pagrindžiančių įrodymų visumą, konstatuota, kad Panevėžio AVPK 2014 m. vasario 21 d. priimtas Sprendimas Nr. 14IL-50-000213-e yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60-64), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 1 050 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas mano, kad teismas motyvuotai neatsakė į jo skundo reikalavimus. Be to, teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai išplėtė Sprendimo motyvaciją, nurodydamas, kad policijos įstaiga pagrįstai pareiškėjo pasirinktą seifo rakto laikymo vietą – darbo kambaryje stovinčio televizoriaus staliuko nerakintame stalčiuje tarp dokumentų – įvertino kaip pašaliniams asmenims lengvai prieinamą vietą ir nesaugią. Tvirtina, kad teismas neatsakė į esminį klausimą, ar bet kokių vertybių laikymas užrakintoje patalpoje yra jų laikymas matomoje, lengvai prieinamoje pašaliniams asmenims vietoje. Pareiškėjo įsitikinimu, Reikalavimai nenustato ginklų ir šaudmenų savininko pareigos nepalikti seifo raktų namuose. Mano, kad nepažeidė Reikalavimų VIII skyriuje įtvirtintų nuostatų. Nurodo, kad vieta, kurioje laikė raktą nuo seifo nebuvo matoma, lengvai prieinama, nes raktas buvo paslėptas gyvenamajame name, kurio šarvuotos durys buvo užrakintos, langai uždaryti, o į namo vidų buvo patekta išlaužus lango užraktą. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi teismo precedentu, suformuotu administracinėje byloje Nr. A492-1075/2013, kadangi bylų aplinkybės nėra panašios. Nesutinka su teismo argumentu, kad ginklai buvo prarasti dėl pareiškėjo aplaidumo ar neatsargumo. Pažymi, kad net teismo posėdyje dalyvavę policijos pareigūnai negalėjo nurodyti vietos, kurioje būtų saugu laikyti seifo raktą.

Atsakovas Panevėžio AVPK pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti (b. l. 71-72).

Atsakovas remiasi Įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Reikalavimų 8 punktu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro licencijavimo skyriaus 2014 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 141L-50-000213-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo pareiškėjui, remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo panaikintas leidimas (laikyti) nešiotis ginklus Nr. 0000401, teisėtumas ir pagrįstumas.

Sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalį bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 5-V-180 Reikalavimų, keliamų patalpoms, kuriose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta, patvirtinimo“ I skyriaus 8 punkto reikalavimus.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai fizinis asmuo dėl ginklų ir šaudmenų apyvartos taisyklių pažeidimo praranda savo ginklą. Šio įstatymo 32 straipsnio 3 dalis numato reikalavimą, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi; ginklų ir šaudmenų laikymo ir saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

Reikalavimų, keliamų patalpoms, kuriose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 5-V-180, 8 punkte nustatyta, kad patalpų, kuriose laikomi, gaminami, parduodami ginklai ir šaudmenys, ir metalinių spintų (seifų) raktų komplektus turi ūkio subjektų administracijos (filialo) vadovas ir ginklininkas; draudžiama raktus palikti spynose, stalčiuose, kitose pašaliniams asmenims prieinamose vietose. Reikalavimų 35 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos nuolatinių gyventojų B, C ir D kategorijos ginklo (-ų) ir jų šaudmenų laikymo vieta turi atitikti šiuos reikalavimus: ne daugiau kaip 5 ginklai, atitinkantys bet kurią B kategoriją ar Įstatymo 5 straipsnio 1–4 punktuose nurodytą C kategoriją, ir jų šaudmenys turi būti laikomi: 35.1.1. gyvenamojoje vietoje; 35.1.2. prie grindų arba sienų pritvirtintoje metalinėje spintoje (seife), kuri atitinka Europos Sąjungoje seifams ir saugyklų durims galiojantį standartą EN 1143-1 ar standarto EN-14450 S1 ar S2 klasės metalinėms spintoms keliamus reikalavimus, arba prie grindų ar sienų pritvirtintoje metalinėje spintoje (seife), kurios sienelės turi būti ne plonesnės kaip 3 milimetrų ir kuri užrakinta patikima vidine plokšteline arba kodine spyna, įtvirtinta metalinės spintos (seifo) viduje taip, kad būtų apsaugota nuo mechaninio poveikio iš išorės (išorinėje metalinės spintos (seifo) durelių pusėje yra tik anga raktui į spyną įkišti). Šis reikalavimas taikomas įsirengiant ginklų laikymo vietą nuo 2012 m. sausio 1 dienos. Metalinėse spintose (seifuose), kuriose laikomi ginklai, įrengtose iki 2012 m. sausio 1 d., turi būti įrengta vidinė spyna. Reikalavimų 37 punkte įtvirtinta, kad draudžiama metalinės spintos (seifo) ar durų nuo patalpos, kurioje saugomi ginklai, raktus laikyti matomose, lengvai prieinamose vietose ar perduoti juos kitiems asmenims, taip pat ir ginklų naudotojams, jei spintoje (seife) ar patalpoje yra saugomi ginklai, kurie nėra perleisti naudotojui.

Paminėtos teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenims, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais, jiems keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tame tarpe medžioklei skirtus ginklus: lygiavamzdį šautuvą IZH 12 16 kalibro, Nr. T1559, graižtvinį šautuvą TOZ 122 308, WIN Nr. 040355, graižtvinį šautuvą NORINCO JW 23, Nr. 9514092. Pareiškėjas savo gyvenamojoje vietoje buvo įrengęs saugumo reikalavimus atitinkantį seifą ginklams saugoti. Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK Biržų rajono policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-00057-14 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį dėl vagystės iš pareiškėjo gyvenamojo namo. Pareiškėjas nurodė, kad vagystės metu, be kitų daiktų, dingo medžioklei skirti ginklai. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad seifas, kuriame pareiškėjas teigė laikęs ginklus yra atrakintas, raktas rastas spynoje. Pareiškėjas apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad raktą nuo seifo laikė darbo kambaryje stalčiuje.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo elgesys nebuvo rūpestingas ir apdairus, kad išvengtų raktų nuo seifo, kuriame saugomi šaunamieji ginklai, ir pačių šaunamųjų ginklų patekimo pas asmenis, neturinčius leidimo juos naudoti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, atsižvelgus į jo amžių, turimą darbinę ir gyvenimo patirtį, turėjo suprasti, kad vagystės tikslais besibraunantiems į gyvenamąsias patalpas asmenims yra žinoma apie įprastines vietas, kuriose asmenys gali laikyti pinigus, papuošalus, kitus vertingus daiktus – spintose po drabužiais, po patalyne, stalčiuose, tarp dokumentų ir kt. Teismas pareiškėjo pasirinktą seifo rakto laikymo vietą – darbo kambaryje stovinčio televizoriaus staliuko nerakintame stalčiuje tarp dokumentų – įvertino kaip pašaliniams asmenims lengvai prieinamą vietą ir nesaugią. Teismas vertino, kad toks P. M., turėjusio įstatymu nustatytą pareigą užtikrinti trijų šaunamųjų ginklų saugumą, elgesys nebuvo tiek rūpestingas bei apdairus, kad sudarytų būtinas sąlygas išvengti rakto nuo seifo, o tuo pačiu ir šaunamųjų ginklų patekimo pas pašalinius asmenis, neturinčius leidimo juos naudoti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su paminėtu vertinimu sutinka. Teisėjų kolegija taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi išaiškinimu, pateiktu LVAT 2013 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1075-492/2013. Nors faktinės bylų aplinkybės nėra tapačios, tačiau teismo vertinimas, kad stalčius yra lengvai prieinama vieta ir, kad rakto nuo seifo su ginklais laikymas stalčiuje neatitinka Reikalavimų 37 punkto nuostatų aktualus ir šioje byloje.

Įvertinusi anksčiau paminėtą teisinį reglamentavimą ir LVAT suformuotą praktiką, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir atsakingai, negalėjo palikti rakto nuo seifo lengvai prieinamoje vietoje – stalčiuje. Sistemiškai aiškinant Įstatymo, Reikalavimų nuostatas darytina išvada, kad juose įtvirtinta bendra asmens, laikančio ir nešiojančio ginklą, pareiga imtis visų įmanomų atsargumo priemonių, kad ginklas nebūtų prarastas, elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Jau minėtoje administracinėje byloje Nr. A-1075-492/2013 teismas išaiškino, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto pažeidimo sudėtis yra formalaus pobūdžio, nustačius, kad pareiškėjas neužtikrino šaunamojo ginklo apyvartos reikalavimų ir ginklas pateko pas asmenį, kuris neturi naudotojo leidimo laikyti (nešioti) ginklus, sankcija – leidimo laikyti (nešioti ginklus) panaikinimas – pareiškėjui pritaikyta pagrįstai. Atsižvelgiant į ginklų apyvartos ribojimų prevencinę reikšmę bei siekiamus tikslus, griežtų atsakomybės standartų taikymą ginklų savininkams ir naudotojams, ši sankcija nėra pernelyg griežta ir neproporcinga.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai išplėtė ginčo sprendimo motyvaciją atmestinas. Iš tos teisinės kvalifikacijos, kuri pateikta 2014 m. sausio 21 d. sprendime, bei aprašomosios dalies yra pakankamai aišku, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklą buvo panaikintas dėl to, jog pareiškėjas ginklą laikė netinkamai, kas sąlygojo jo praradimą. Teismas, nustatydamas reikšmingas bylai aplinkybes ir jas vertindamas, padarė išvadą, kad policijos įstaiga pagrįstai pareiškėjo pasirinktą seifo rakto laikymo vietą – darbo kambaryje stovinčio televizoriaus staliuko nerakintame stalčiuje tarp dokumentų – įvertino kaip pašaliniams asmenims lengvai prieinamą vietą ir nesaugią. Tokia išvada padaryta įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes ir nelaikytina 2014 m. sausio 21 d. sprendimo motyvacijos išplėtimu.

Pareiškėjas nesutinka elgęsis neatsakingai ir nerūpestingai, kadangi ginklai buvo prarasti įvykdytos vagystės į būstą metu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjui, turinčiam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, yra privalomi žinoti ir vykdyti tiek Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, tiek kitų ginklų apyvartą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkas, valdytojas, naudotojas privalo įsirengti tinkamas sąlygas laikyti ginklą, šaudmenis ir laikytis ginklo, šaudmenų laikymo reikalavimų. Galiojančių Reikalavimų, keliamų patalpoms, kuriose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta, 8 punktas numato draudimą seifų, kuriuose laikomi ginklai, raktus palikti spynose, stalčiuose, kitose pašaliniams asmenims prieinamose vietose. Analogiška nuostata išdėstyta Reikalavimų 37 punkte – draudžiama seifo raktus laikyti matomose, lengvai prieinamose vietose ar perduoti juos kitiems asmenims. Šie teisės aktų reikalavimai yra imperatyvūs, tai reiškia, kad kitokie elgesio variantai yra neleidžiami, šių reikalavimų negalima aiškinti plečiamai ar jų įgyvendinimą sieti su kokiomis nors sąlygomis ar išimtimis. Pareiškėjas yra asmeniškai atsakingas už tinkamą jų vykdymą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad raktus nuo seifo, kuriame buvo saugomi ginklai, pareiškėjas laikė neatsižvelgdamas į paminėtus ginklų apyvartos reikalavimus, todėl jais nesunkiai galėjo pasinaudoti pašalinis asmuo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai jas vertino, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginklo savininko bei naudotojo teises, pareigas bei atsakomybę, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

              Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Artūras Drigotas

              Virginija Volskienė