Administracinė byla Nr. eA-636-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01523-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. ir L. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai V. J. ir L. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami panaikinti: Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimus Nr. FR0682-637 ir Nr. FR0682-638 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimai), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimus Nr. 68-212 ir Nr. 68-213 (toliau – ir VMI sprendimai) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2016 m. kovo 14 d. sprendimus Nr. S-55(7-10/2016) ir S-56(7-9/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimai).
2. Skunde paaiškino, kad Klaipėdos AVMI atliko jų mokestinį patikrinimą ir 2015 m. liepos 23 d. surašė patikrinimo aktus Nr. FR0680-533 ir Nr. FR0680-534 (toliau – ir patikrinimo aktai). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjai 2010 m. disponavo 1 253 098 Lt, o 2011 m. – 184 506 Lt pajamomis, kurių šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka ir kurios nebuvo deklaruotos, todėl buvo nurodyta sumokėti į biudžetą V. J. – 31 250,29 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), o L. J. – 31 263,03 Eur GPM.
3. Nurodo, kad 2003 m. gruodžio 31 d. mokesčių deklaracijose nurodytos sumos turi esminės įtakos jų turtinės padėties vertinimui, o išvados, jog jie 500 000 Lt sumos neturėjo, yra padarytos akivaizdžiai pažeidžiant teisingumo ir proporcingumo principus. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina ne tik mokesčių mokėtojų pareigą mokėti nustatytus mokesčius, tačiau ir mokesčių administratoriaus pareigą savo veikloje vadovautis protingumo ir teisingumo principais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai deklaracijas, kuriose nurodoma 500 000 Lt santaupų suma, pateikė prieš 11 metų iki mokestinio patikrinimo pradžios, o pačios piniginės lėšos buvo sukauptos dar anksčiau – iki 2003 metų pabaigos. Mokesčių mokėtojai negali visiškai tiksliai prisiminti visų sukauptų santaupų šaltinių, be to, nėra išsaugoję ir santaupų sukaupimą pagrindžiančių dokumentų. Dėl to kyla klausimas, ar mokesčių administratorius turi teisę, praėjus tokiam ilgam laikotarpiui, reikalauti pagrįsti lėšų įgijimo šaltinius. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų ir turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje deklaracijoms patikslinti buvo nustatytas penkerių metų terminas. Mokesčių administratorių motyvai, jog nesama laikotarpio, už kurį gali būti reikalaujama pajamų pagrindimo, nesiderina su teisingumo ir protingumo principais. Negalima situacija, kai mokesčių administratorius nustato mokesčių mokėtojams neįmanomas įvykdyti pareigas, ko pasekoje priima jiems nenaudingus sprendimus. Vietos mokesčių administratorius atliko mokesčių mokėtojų nuo 1992 metų gauto darbo užmokesčio, nekilnojamojo turto sandorių ir kitų įvykių tyrimą ir, remdamasis šiuo skaičiavimu, konstatavo, kad mokesčių mokėtojai negalėjo iki 2003 metų sutaupyti 500 000 Lt. Toks pajamų laikotarpio skaičiavimas ydingas jau vien dėl mokesčių mokėtojų amžiaus. V. J. yra gimęs 1959 metais, L. J. – 1961 metais, o 1992 metais (nuo kurių vietos mokesčių administratorius ėmė skaičiuoti jų pajamas, gautas iš darbinės veiklos) V. J. jau buvo 33, o L. J. – 31 metai, ir jie jau prieš ilgą laiko tarpą buvo pradėję savo darbinę veiklą bei kaupti santaupas. Komisijos išvada, jog 500 000 Lt investuota į verslą, daroma ne iš mokesčių administratoriaus surinktų ir patikrintų duomenų ir įrodymų, o tik iš mokesčių mokėtojų paaiškinimų, pateiktų mokestinio patikrinimo metu. Investicijų į verslą fakto centrinis mokesčių administratorius neginčijo, 650 000 Lt paskolos suteikimo ir grąžinimo aplinkybių neišsiaiškino.
4. Teigė, kad L. F. (L. J. motina, mirusi 2006 m. vasario 14 d.) paliko L. J. 300 000 Lt, A. J. (V. J. ir L. J. sūnus) suteikė V. J. 300 000 Lt paskolą, o po močiutės S. E. mirties V. J. paveldėjo apie 389 880 Lt.
5. Nurodė, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tai atitinka ir bendruosius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam sprendimui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Skunde Komisijai pareiškėjai nurodė daug argumentų, kodėl nesutiko su mokesčių administratoriaus motyvais dėl papildomų lėšų šaltinių nepagrįstumo, tačiau Komisija iki galo neatsakė į skundo argumentus, o centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas jam pateiktus skundus, dėl daugumos klausimų jokių savarankiškų motyvų nepateikė. Taip pat Komisija neatsakė į klausimą, kodėl vietos ir centrinis mokesčių administratoriai skirtingai vertinio deklaracijos pateikimo ir nepateikimo aplinkybes, taip pat neišnagrinėjo, ar teikdami skirtingą šių aplinkybių vertinimą, vietos ir centrinis mokesčių administratoriai elgėsi teisėtai ir tinkamai. Mokesčių administratoriui bei Komisijai tvirtinant, jog visi nurodyti asmenys (L. F., S. E. ir I. R.) nepaliko ar neperdavė pareiškėjams jokių piniginių lėšų, ignoravo minėtų asmenų amžių ir tai, kad šie asmenys, skirtingai, nei nurodoma vietos mokesčių administratoriaus skaičiavimuose, pajamas pradėjo gauti daug anksčiau kaip nuo 1992 metų, be to, visais piniginių lėšų gavimo atvejais lėšų judėjimas vyko tarp artimų asmenų, kurie nemanė esant būtina įforminti atliekamus veiksmus raštu.
6. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Nurodė, kad nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenustato jokių apribojimų mokesčių mokėtojui ar mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant tam tikro mokestinio laikotarpio mokesčius, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingai apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokestį. Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Įstatymų leidėjas, priimdamas Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą, siekė suformuoti duomenų bazę, kurioje atsispindėtų duomenys apie kai kurias gyventojų, pagal tuo metu galiojančius įstatymus nedeklaruojančių turto ir pajamų, turimo turto rūšis (pinigines lėšas ne banke, nebaigtą statybą ar neįregistruotą turtą, vertybinius popierius, kitą stambios vertės turtą), taip pat apie tokių gyventojų paskolintas ir pasiskolintas lėšas. Taigi minėtas įstatymas priimtas ne mokesčių apskaičiavimo tikslais, todėl, aiškinant minėto įstatymo nuostatas, negali būti daroma analogija su teisės normomis, reglamentuojančiomis mokesčio apskaičiavimą.
8. Remiantis MAĮ 41 straipsniu ir Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis gyventoją pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, darytina išvada, kad Klaipėdos AVMI pagrįstai nurodė pareiškėjams pagrįsti atitinkamus deklaruotų pajamų, įsigyto turto šaltinius, įskaitant 2003 m. gruodžio 31 d. deklaruotą 500 000 Lt piniginių lėšų likutį. Pareiškėjams nepakanka remtis vien tik tvirtinimu, kad deklaravo atitinkamas pinigų sumas, galimai jomis disponavo ar naudojo patirdami atitinkamas išlaidas, jie turi realiai pagrįsti nurodomus piniginių lėšų šaltinius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vien paaiškinimų (duomenų) apie pajamas teikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. Mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių turi atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o kito asmens gautos pajamos.
9. Teigė, kad surinkta pakankamai įrodymų, jog pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu iš nenustatytų šaltinių gavo pajamų, kurios Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nebuvo deklaruotos ir apmokestintos, todėl mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad faktinės pareiškėjų šeimos išlaidos tiriamuoju laikotarpiu (2008–2011 m.) viršijo gautas pajamas: 2010 m. – 1 253 098 Lt, 2011 m. – 184 506 Lt.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
11. Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjų GPM laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą, surašė 2015 m. liepos 23 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-533, kuriame pareiškėjui apskaičiavo 31 250,29 Eur GPM, ir 2015 m. liepos 23 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-534, kuriame pareiškėjai apskaičiavo 31 263,03 Eur GPM. Klaipėdos AVMI 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. FR0682-638 patvirtino pareiškėjui apskaičiuotą 31 250,29 Eur GPM, apskaičiavo 14 015,45 Eur GPM delspinigių bei skyrė 3 125 Eur GPM baudą. Klaipėdos AVMI 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. FR0682-637 patvirtino pareiškėjai apskaičiuotą 31 263,03 Eur GPM, apskaičiavo 14 024,27 Eur GPM delspinigių bei skyrė 3 126 Eur GPM baudą. VMI 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 68-213 patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2016 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. S-55 (7-10/2016) jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su Klaipėdos AVMI sprendimu, su skundu kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių, kuris 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 68-212 patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. Komisija 2016 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. S-56 (7-9/2016) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Nurodė, kad mokesčių administratorius laikosi pozicijos, jog pareiškėjai 2010‑2011 m. netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, mokestinės prievolės nėra galimybės nustatyti įprastine tvarka, todėl mokestinio patikrinimo metu jiems nustatyta priklausanti mokėti mokesčio suma apskaičiuota vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pritaikius išlaidų metodą. Pareiškėjų išlaidos 2010 m. viršijo oficialiai gaunamas pajamas 1 253 098 Lt, 2011 m. – 184 506 Lt, t. y. minėtu laikotarpiu jie gavo nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų. Patikrinimo metu mokesčių administratorius 2008–2011 metų mokesčio bazę pareiškėjams nustatė remdamasis bankų sąskaitų išrašais, asmenų paaiškinimais, mokesčių administratoriaus turima informacija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos vykdyto ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, Lietuvos statistikos departamento pateikta informacija bei kita patikrinimo metu surinkta informacija.
13. Nustatė, kad pareiškėjai savo 2010–2011 metų išlaidų skirtumą grindžia iki 2003 m. gruodžio 31 d. sutaupytomis piniginėmis lėšomis, 2005 m. pareiškėjos iš L. F. gautu 300 000 Lt palikimu, 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjo iš S. E. gautu 141 000 JAV dolerių ir 12 000 Lt palikimu, 2010 m. sūnaus A. J. 300 000 Lt paskolinta suma.
14. Pažymėjo, kad pareiškėjai yra pateikę 2003 m. gruodžio 31 d. vienkartinę gyventojo (šeimos) turėto turto deklaraciją (forma FR0593), kurioje deklaravo 500 000 Lt piniginių lėšų ne banke, iš jų pareiškėjas – 300 000 Lt, pareiškėja – 200 000 Lt. Savo 2013 m. kovo 19 d., 2013 m. kovo 20 d. ir 2015 m. liepos 14 d. pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad piniginės lėšos, kurios buvo deklaruotos 2003 m. gruodžio 31 d. vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje, buvo viso jų gyvenimo. Pareiškėja nurodė, kad pinigines lėšas susitaupė iš buvusiose darbovietėse gauto darbo užmokesčio. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1992 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. gavo 10 984 Lt draudžiamųjų pajamų. Pareiškėja laikotarpiu nuo 1993 m. gegužės 1 d. iki 1999 m. kovo 31 d. dirbo VĮ „Lietuvos kuras“, nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2000 m. birželio 15 d. dirbo UAB „Mauručių kuras“. Pagal Prienų rajono savivaldybės administracijos Ūkio skyriaus archyvo 2013 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (12.10.ŪS)AR1-6-135 pateiktą informaciją nustatyta, kad UAB „Mauručių kuras“ pareiškėjai 1999–2000 m. išmokėjo 5 655,31 Lt darbo užmokesčio. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėja pateikė duomenis apie VĮ „Lietuvos kuras“ 1994–1996 m. jai išmokėtą 13 385,43 Lt darbo užmokestį. Taigi įvertinus pareiškėjo gautą 10 984 Lt darbo užmokestį ir pareiškėjos gautą 19 040,74 Lt darbo užmokestį bei nustačius, kad nurodytu laikotarpiu mokesčių mokėtojai nevykdė jokių nekilnojamojo turto perleidimo sandorių, pagal viešai prieinamus duomenis nenustatyta, jog pareiškėjai būtų vykdę kokią nors ekonominę veiklą ar gavę papildomų pajamų, o 1990‑1999 metais statėsi gyvenamąjį namą, patikrinimui nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių ne banke turėtą piniginių lėšų sumą, atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai pateiktoje 2003 m. gruodžio 31 d. vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje deklaruotų 500 000 Lt ne banke neturėjo.
15. Pažymėjo, kad norminiai aktai, reglamentuojantys mokesčių administratoriaus atliekamus kontrolės veiksmus, nedraudžia jam vertinti ankstesniais mokestiniais laikotarpiais įvykusių aplinkybių, turinčių įtakos tikrinamojo laikotarpio mokesčiams apskaičiuoti. Inspekcija pagrįstai nurodė pareiškėjams pagrįsti atitinkamus deklaruotų pajamų, įsigyto turto šaltinius, įskaitant 2003 m. gruodžio 31 d. deklaruotą 500 000 Lt piniginių lėšų likutį. Pareiškėjams nepakanka remtis vien tik tvirtinimu, kad deklaravo atitinkamas pinigų sumas ar galimai jomis disponavo, jas naudojo patirdami atitinkamas išlaidas, jie turi realiai pagrįsti nurodomus piniginių lėšų šaltinius. Pats deklaracijos pateikimas ir atitinkamų duomenų joje deklaravimas, šių duomenų nepagrindus įstatyme nurodytais dokumentais, nesudaro pagrindo deklaraciją laikyti teisinga.
16. Nurodė, kad nors pareiškėjai 2015 m. liepos 14 d. paaiškinimuose Nr. AC19-25 ir Nr. AC 19-26 akcentavo, jog 2003 m. gruodžio 31 d. vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaruotas pinigines lėšas (500 000 Lt) išleido 2004–2005 m., t. y. iki tikrinamojo laikotarpio pradžios investavo į individualias įmones, atsakovas pagrįstai vertino šią deklaraciją.
17. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad 2005 m. jos motina L. F. (mirė 2006 m. vasario 14 d.) paliko jai 300 000 Lt grynaisiais pinigais, nustatė, jog pareiškėja realaus pinigų gavimo fakto nepagrindė. Be to, mokesčių administratorius atliko L. F. ir jos sutuoktinio V. F. mokestinius tyrimus, taip pat VMI duomenų bazių duomenimis nustatė, jog L. F. nuo 1992 metų turėjo vieną nekilnojamojo turto objektą – butą Jurbarke, įsigytą 1992 m. kovo 13 d., kurį pagal 2008 m. birželio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo jos dukra – pareiškėja. Mokestinių tyrimų metu įvertinus informaciją apie L. F. ir V. F. priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas, taip pat remiantis iš trečiųjų asmenų gauta informacija bei Lietuvos statistikos departamento pateikta informacija apie vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį, nustatyta, kad sutuoktinių L. ir V. F. 1992–2004 m. gautos pajamos viršijo patirtas išlaidas 178 Lt suma, o 2005 m. gautos pajamos atitiko jų patirtas išlaidas. Taigi nebuvo jokių finansinių galimybių 2005 m. palikti pareiškėjai 300 000 Lt grynųjų pinigų. Patikrinimo metu duomenų, kad L. ir V. F. būtų keitę pinigų sumas (iš rublių į litus), viršijančias nustatytą maksimalų nedeklaruotiną grynųjų pinigų sumą, nenustatyta.
18. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad iš močiutės S. E. (mirusios 2008 m. rugsėjo 25 d.) 2008 m. rugsėjo 25 d. gavo 141 000 JAV dolerių ir 12 000 Lt (pareiškėjo motina D. J. 2012 m. spalio 30 d. patvirtinime nurodė, kad 141 000 JAV dolerių ir 12 000 Lt buvo S. E. viso gyvenimo santaupos ir jos pusbrolio vyskupo, teologijos mokslų daktaro, gyvenusio Amerikoje, L. A. (mirusio 2003 m. gegužės 19 d., gyveno JAV) dovanoti pinigai), nustatė, jog pareiškėjas nepaaiškino, kas ir kada jam tuos pinigus po močiutės mirties perdavė, kokiomis aplinkybėmis jie buvo rasti. Pareiškėjo motina D. J. minėtame patvirtinime taip pat nepaaiškino, kokiomis aplinkybėmis buvo rasti bei pareiškėjui perduoti pinigai. Taigi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad gavo 389 880 Lt. D. J. ir jos brolis A. E. po motinos S. E. mirties pagal testamentą bei testamente nurodytų turto įpėdinių paveldėto turto dalybų sutartį paveldėjo tik nekilnojamąjį turtą. Jokių piniginių lėšų banke ir ne banke S. E. įpėdiniai pagal įstatymą D. J. ir A. E. nepaveldėjo. Nei pareiškėjas, nei jo motina D. J. nenurodė, kada, kokiu būdu, kokiomis aplinkybėmis L. K. A., gyvenantis Amerikoje, perdavė pinigines lėšas pareiškėjo močiutei, gyvenusiai Lietuvoje. Iš Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazės duomenų nenustatyta, kad L. K. A. ir S. E. būtų kirtę Lietuvos Respublikos sieną.
19. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad 2010 m. gegužės mėnesį žodiniu susitarimu skolinosi 300 000 Lt iš savo sūnaus A. J. ir jo sutuoktinės T. J., nustatė, jog Vilniaus AVMI 2013 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (12.12-30-8)-46KD-2134 informavo, kad, atlikus A. J. ir T. J. duomenų analizes, nustatyta, jog sutuoktiniai neturėjo piniginių lėšų 300 000 Lt paskolai suteikti. A. J. teigė, kad 300 000 Lt paskola pareiškėjui buvo suteikta iš T. J. asmeninių santaupų, kurių kilmė jam nežinoma. T. J. savo 2014 m. balandžio 30 d. paaiškinime nurodė, kad 300 000 Lt sumą jai 2010 m. gegužės mėn. padovanojo jos mama I. R. (mirusi 2012 m. balandžio 22 d.). T. J. teigimu, jos mama pinigus saugojo namuose, o pinigų kilmė jai nežinoma. Įvertinus mokestinio tyrimo (2015 m. gegužės 28 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. FR0686-1164) metu surinktą informaciją apie I. R. 1992 m. sausio 1 d. – 2010 m. gegužės 31 d. laikotarpiu gautas pajamas, patirtas išlaidas, piniginių lėšų likučius bankų sąskaitose, nustatyta, kad I. R. neturėjo finansinių galimybių 2010 m. gegužės mėn. dovanoti dukrai T. J. 300 000 Lt grynųjų pinigų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realų I. R. 300 000 Lt piniginių lėšų perdavimą dukrai T. J., T. J. – A. J. ir A. J. piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui. Iš to teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nepripažino 300 000 Lt paskolos iš A. J.. Pareiškėjas, pasirinkdamas finansines operacijas grynaisiais pinigais (skolintis pinigus), prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos.
20. Pažymėjo, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus. Aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, savaime nereiškia, jog mokesčių mokėtojams nekyla mokestinė atsakomybė.
21. Konstatavo, jog šiuo atveju surinkta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu iš nenustatytų šaltinių gavo pajamų, kurios Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nebuvo deklaruotos ir apmokestintos. Faktinės pareiškėjų šeimos išlaidos tiriamuoju laikotarpiu (2008–2011 m.) viršijo gautas pajamas: 2010 m. – 1 253 098 Lt, 2011 metais – 184 506 Lt, pareiškėjai realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų.

III.

22. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo, prašydami jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, o nenustačius pagrindo pilnam skundo tenkinimui – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
23. Pažymi, kad su vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimu iki 2003 m. gruodžio 31 d. sukauptų santaupų klausimu nesutinka dėl dviejų pagrindinių aspektų:

1) nors mokesčių administratorius turi teisę tikrinti ir ankstesnių laikotarpių aplinkybes, jei tai reikšminga mokesčių mokėtojų pareigų nustatymui, tačiau šios teisės įgyvendinimas turi atitikti bendruosius teisingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principus, taip pat deklaracijos tikslinimo terminus, įtvirtintus teisės aktuose. Laiko tarpas, praėjęs nuo deklaracijos pateikimo ir reikalavimo pagrįsti deklaracijoje nurodytų sumų turėjimą, neturi būti nepagrįstai ilgas, nes mokesčių mokėtojai neturi pareigos neapibrėžtą laiko tarpą saugoti pajamų gavimą patvirtinančius dokumentus, be to, praėjus ilgam laikui, ne tik mokesčių mokėtojai, tačiau ir pats mokesčių administratorius nebeturi galimybės atlikti patikimo patikrinimo;

2) išnagrinėjus mokestinį ginčą tiek ikiteismine tvarka, tiek teisme, apeliantams taip ir liko neaišku, ar 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje nurodytas sumas mokesčių administratoriai bei teismas laiko reikšmingomis, nustatant mokestines apeliantų prievoles 2010–2011 metais, nes mokesčių administratorių, Komisijos ir teismo pozicijos šiuo klausimu nesutampa – vietos mokesčių administratorius vykdė pagal buvusias galimybes išsamų (nes duomenų apie apeliantų pajamas iki 1992 metų mokesčių administratorius tiesiog neturėjo) patikrinimą, ar apeliantai galėjo sukaupti 500 000 Lt santaupas iki 2003 m. gruodžio 31 d., centrinis mokesčių administratorius ir Komisija ėmė teikti argumentus, jog net jei apeliantai nurodytą santaupų sumą turėjo, tai nėra reikšminga 2010–2011 metų mokestinių prievolių apskaičiavimui, nes apeliantai paaiškino šias santaupas investavę į verslą, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vėl grįžo prie vietos mokesčių administratoriaus išdėstytos pozicijos, jog apeliantai nurodytos santaupų sumos turėjimo neįrodė.

24. Nurodo, jog yra akivaizdu, kad apeliantai, dar 2003 m. gruodžio 31 d. pateikę valstybės įgaliotai institucijai deklaracijas apie 500 000 Lt santaupų turėjimą ir per įstatyme numatytą deklaracijos patikslinimo terminą negavę reikalavimo patikslinti ar pagrįsti deklaracijas, turėjo pagrįstą teisę tikėtis, jog praėjus ilgesniam laiko tarpui, mokesčių administratorius ar kitos valstybės įstaigos tokių veiksmų iš pareiškėjų atlikti nebereikalaus. Tokiu būdu buvo įteisinta valstybės įgaliotų institucijų savivalė apeliantų atžvilgiu ir visiškas teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų nepaisymas.
25. Akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui teiktame skunde buvo atskirai išskirti argumentai, susiję su vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus pozicijos 500 000 Lt santaupų klausimu nenuoseklumu, tačiau skundžiamame sprendime dėl to išsamiau nepasisakyta.
26. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 500 000 Lt santaupų turėjimo klausimu reikšmingas ir Komisijos posėdžio metu keltas klausimas dėl to, ar centrinis mokesčių administratorius ketina ginčyti, jog 2008 m. V. J. suteikė ir atgavo 650 000 Lt paskolą UAB „Vandens filtravimo sistemos“. Centrinio mokesčių administratoriaus atstovas nurodė jokių papildomų duomenų neteiksiąs, o apeliantai papildomai pateikė duomenis, jog minėtos paskolos suteikimo ir atgavimo mokesčių administratoriai niekada neginčijo. Nurodytos sumos gavimas reikšmingas, nes vietos mokesčių administratoriaus atliktuose skaičiavimuose, atliekant pajamų ir išlaidų skaičiavimus nuo 2008 m. sausio 1 d., nurodoma, kad 2008 m. V. J. buvo grąžinta UAB „Vandens filtravimo sistemos“ paskola. Taigi akivaizdu, jog iki 2008 metų šią paskolą pareiškėjas įmonei suteikė, o tai padaryti jis galėjo tik turėdamas piniginių lėšų. Investicijų į verslą fakto centrinis mokesčių administratorius neginčijo, o 650 000 Lt paskolos suteikimo ir grąžinimo aplinkybių neišsiaiškino.
27. Nurodo, kad ikiteisminiuose tyrimuose, kuriuose tiriamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, įprasta surinkti duomenis apie asmens pajamas ir turtą, taip pat apie asmens patirtas išlaidas tam tikru laikotarpiu. Remiantis surinktais duomenimis įvertinama, ar asmuo minėtame straipsnyje numatytomis sąlygomis turi didesnį kaip 500 MGL dydžio turtą, nepagrįstą teisėtomis pajamomis. Lygiai tokios pačios aplinkybės, kaip ir ikiteisminiame tyrime, nustatinėjamos mokesčių mokėtojų atžvilgiu vykdyto mokestinio patikrinimo metu – taip pat vertinta, ar 2010 ir 2011 metais mokesčių mokėtojų patirtos išlaidos atitinka jų gautas pajamas. Taigi, mokestinio patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo, kuris galiausiai buvo nutrauktas, apimtis yra ta pati, tačiau padarytos visiškai skirtingos išvados. Ikiteisminis tyrimas mokesčių mokėtojų atžvilgiu nutrauktas ne kokiais nors specifiniais ir tik baudžiamajai teisei būdingais pagrindais, o dėl to, kad, Klaipėdos apygardos prokuratūros vertinimu, neįrodytas faktas, jog mokesčių mokėtojai po 2010 metų būtų turėję turto, kurio negali pagrįsti teisėtomis pajamomis. Be to, šio tyrimo metu nenustatyta, kad mokesčių mokėtojai gavo kokių nors neteisėtų pajamų. Tačiau pagal mokesčių administratorių poziciją, apeliantai 2010‑2011 metais gavo ypač didelių pajamų, kurias tariamai nuslėpė nuo valstybės, jų nedeklaravo ir nesumokėjo atitinkamų mokesčių.
28. Pareiškėjai apeliacinį skundą dėl kitų lėšų šaltinių (paveldėtų ir pasiskolintų pinigų) įtakos mokestinio patikrinimo rezultatams iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
29. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės dėsto tas pačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
30. Papildomai centrinis mokesčių administratorius akcentuoja, jog pareiškėjų pateiktos 2003 m. gruodžio 31 d. vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos (forma FR0593) nagrinėjamu atveju jokios įtakos pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pradžios turimų piniginių lėšų likučio nustatymui neturi, nes pareiškėjai 2015 m. liepos 14 d. paaiškinimuose Nr. AC19-25 ir Nr. AC19-26 yra akcentavę, jog minėtoje deklaracijoje deklaruotas pinigines lėšas (500 000 Lt) jie išleido 2004–2005 metais, t. y. iki tikrinamojo laikotarpio pradžios. Pareiškėjų atstovas bylos nagrinėjimo Komisijoje metu patvirtino, jog pareiškėjų pateikti paaiškinimai mokesčių administratoriui yra teisingi. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjams net ir pagrindus deklaracijose pateiktų duomenų teisingumą, tai, kaip minėta anksčiau, jokios įtakos pareiškėjų mokesčių bazės apskaičiavimui ir piniginių lėšų likučio nustatymui 2008 m. sausio 1 dienai neturi.
31. Dėl mokesčių administratoriaus vertinto 1992–2015 m. laikotarpio pažymi, jog 1993 m. birželio mėnesį įvedus nacionalinę valiutą – litą, Lietuvos Respublikos finansų ministerija 1993 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 39N „Dėl gyventojų piniginių pajamų, keičiant laikinuosius pinigus – talonus į litus, deklaravimo tvarkos“ nustatė pareigą bankams, be kitų institucijų, informuoti ir Valstybinę mokesčių inspekciją apie asmenis, keitusius daugiau kaip 100 MGL (3 100 Lt). Patikrinimo metu duomenų apie tai, kad L. ir V. F. būtų keitę pinigines sumas, viršijančias nustatytą maksimalią nedeklaruotiną grynų pinigų sumą, nenustatyta.
32. Aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, savaime nereiškia, jog mokesčių mokėtojams nekyla mokestinė atsakomybė. Baudžiamoji teisė apibrėžia ribas tik tarp teisėtų ar neteisėtų veikų, t. y. leidžia nustatyti, ar gautos pajamos yra iš asmens atliktos nusikalstamos veikos (įstatymo uždraustos veiklos), ar iš teisėtos veiklos. Šiuo atveju surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu galima konstatuoti, jog pareiškėjai 2010–2011 metais iš nenustatytų šaltinių gavo pajamų, kurios Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nebuvo deklaruotos ir apmokestintos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimų Nr. FR0682-637 ir Nr. FR0682-638, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimų Nr. 68-212 ir Nr. 68-213 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 14 d. sprendimų Nr. S-55(7-10/2016) ir S-56(7-9/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.
34. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui V. J. buvo nurodyta sumokėti 31 250,29 Eur GPM, apskaičiuota 14 015,45 Eur GPM delspinigių bei skirta 3 125 Eur GPM bauda; o pareiškėjai L. J. nurodyta sumokėti 31 263,03 Eur GPM, apskaičiuota 14 024,27 Eur GPM delspinigių bei skirta 3 126 Eur GPM bauda.
35. Ginčijamus sprendimus mokesčių administratorius priėmė taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir vadovaudamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis, nustatęs, jog pareiškėjų tikrinamuoju laikotarpiu (2008–2011 m.) patirtos išlaidos viršijo gautas, teisės aktų nustatyta tvarka apskaitytas, deklaruotas ir apmokestintas pajamas: 2010 m. – 1 253 098 Lt, 2011 metais – 184 506 Lt, t. y. buvo konstatuota, kad pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo kitų pajamų, kuriomis dengė patirtas išlaidas, tačiau šių gautų pajamų nedeklaravo.
36. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
37. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 261 3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-706/2014). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl apeliacinio proceso ribų, tikrindamas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą.
38. Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, bei argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
39. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
40. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su mokesčių administratorių, Mokestinių ginčų komisijos bei pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jų iki 2003 m. gruodžio 31 d. sutaupytų piniginių lėšų.
41. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai yra pateikę vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (forma FR0593), kurioje deklaravo 500 000 Lt piniginių lėšų ne banke (pareiškėjas – 300 000 Lt, pareiškėja – 200 000 Lt.).
42. Nėra ginčo, kad minėtos pareiškėjų deklaracijos buvo pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., t. y. iki Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Pareiškėjų mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2013 m. kovo 28 d.
43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme nėra nustatyta teisinio reglamentavimo, kokio laikotarpio bėgyje, nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, pastarasis turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu bei asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y. šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą. Kadangi Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymu nėra tinkamai sureglamentuotas aptariamas teisinis santykis, todėl jį galima išspręsti taikant teisės analogijos taisykles, o būtent, Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas (ABTĮ 4 str. 5 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015).
44. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.
45. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjų pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, t. y., joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjų atžvilgiu mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti bei reikalauti, kad pareiškėjai pagrįstų deklaruotų pajamų pagrįstumą nebegalėjo.
46. Tačiau pareiškėja L. J. 2015 m. liepos 14 d. paaiškinime Nr. AC19-26 (MGK byla pagal pareiškėjos L. J. skundą, b. l. 61–62) ir pareiškėjas V. J. 2015 m. liepos 14 d. paaiškinime Nr. AC 19-25 (MGK byla pagal V. J. skundą, b. l. 58–60) nurodė, kad vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaruotas pinigines lėšas (500 000 Lt) 2004–2005 metais investavo į savo individualias įmones. Taigi pareiškėjai iki tikrinamojo laikotarpio pradžios (2008 m. sausio 1 d.) minėtas deklaruotas lėšas jau buvo išleidę. Jie nenurodė ir nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kokią reikšmę išleistos vienkartinėse gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose nurodytos pinigų sumos turėjo tikrinamojo laikotarpio pajamų–išlaidų balansui. Nors pareiškėjų apeliaciniame skunde pažymėta, kad 500 000 Lt santaupų turėjimas yra susijęs su 2008 metais V. J. suteikta 650 000 Lt paskola UAB „Vandens filtravimo sistemos“, tačiau dėl šios paskolos suteikimo pagrįstumo ginčo nėra, nes, kaip matyti iš pareiškėjų mokestinių patikrinimų aktų, pareiškėjui V. J. UAB „Vandens filtravimo sistemos“ grąžinta 650 000 Lt paskola yra įtraukta į 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu gautų pajamų sumą (MGK byla pagal pareiškėjos L. J. skundą, b. l. 40–48; MGK byla pagal V. J. skundą, b. l. 41–49). Dėl šių aplinkybių mokesčių administratoriai, nustatydami pareiškėjų mokestinės prievolės dydį, pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų pateiktose vienkartinėse gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose nurodytas pinigų sumas.
47. Be to, pareiškėjai nurodė, jog 2005 m. pareiškėja iš savo motinos L. F. gavo 300 000 Lt palikimą, 2008 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas iš savo močiutės S. E. gavo 141 000 JAV dolerių ir 12 000 Lt palikimą, o 2010 m. iš sūnaus A. J. pasiskolino 300 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išaiškino bylai svarbias aplinkybes dėl šių pareiškėjų nurodytų lėšų gavimo bei, tinkamai įvertinęs mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, priėjo pagrįstą išvadą, kad nėra pateikta pakankamai įrodymų, jog nurodytos piniginės lėšos buvo realiai gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio. Teisėjų kolegija, sutikdama su motyvais, kuriais yra grindžiama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, jų nekartoja.
48. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu nutrauktas ne kokiais nors specifiniais ir tik baudžiamajai teisei būdingais pagrindais, o dėl to, kad, Klaipėdos apygardos prokuratūros vertinimu, neįrodytas faktas, jog mokesčių mokėtojai po 2010 metų būtų turėję turto, kurio negali pagrįsti teisėtomis pajamomis. Juo labiau, pareiškėjų teigimu, šio tyrimo metu nenustatyta, jog mokesčių mokėtojai gavo kokių nors neteisėtų pajamų.
49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad pareigą mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A‑6‑238/2007).
50. Taigi, užtikrindamas tinkamą mokestinės prievolės vykdymą, mokesčių administratorius turi teisę, nepriklausomai nuo to, jog tam tikra mokesčių mokėtojo veika, susijusi su mokestinės prievolės vykdymu, yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme objektas, dėl minėtos mokesčių mokėtojo veikos pradėti atitinkamas Mokesčių administravimo įstatyme numatytas mokesčių administravimo procedūras. Todėl faktinės aplinkybės, nustatytos atliekant ikiteisminį tyrimą pareiškėjų atžvilgiu, bei pagrindai, dėl kurių buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nėra reikšmingi nagrinėjamam mokestiniam ginčui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų atstovo apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi dokumentai – Klaipėdos apygardos prokuratūros 2017 m. liepos 26 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo ir Klaipėdos apygardos prokuratūros 2017 m. spalio 25 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą prie bylos nepridedami ir teisėjų kolegija jų nevertina.
51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.