Baudžiamoji byla Nr. 2K-167/2009 Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                 1.2.14.10.; 1.2.29.1.

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gegužės 12  d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

gynėjai Liudmilai Karvelienei, 

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis dėl S. B. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. B. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį  45 paroms arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi šios bausmės ir 21 MGL (2625 Lt) dydžio bauda, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, subendrintos, iš dalies sudedant baudas, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 45 parų areštas ir 50 MGL (6250Lt) dydžio bauda.

Į atliktą bausmę įskaityta bausmė, visiškai atlikta pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendį, ir nustatyta, kad  nuteistasis S. B. turi sumokėti 29 MGL (3625 Lt) dydžio baudą.

Nukentėjusiajam R. L. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nuosprendžio dalis dėl S. B. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė:

 

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį S. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 31 d. savo namuose Panevėžio rajone (duomenys neskelbtini), likviduotos žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) pajininkų, kuriems perduodama „sandėlis „Angaras“, naftos bazė, garažas, plūgas“, sąrašo kopijoje, pavadinime, kopijavimo būdu, prieš tai uždengęs pirminį tekstą ir taip panaikindamas žodžius „ŽŪB (duomenys neskelbtini) bei įrašydamas žodžius „Pajininkai (duomenys neskelbtini), nugriovimui“, užbraukdamas žodžius „Naftos bazę, sandėlį, vandens bokštą“ ir įrašydamas žodžius „Kompleksas nugriovimui“, pačiame sąraše vietoje grafų „Garažas“, „Plūgas“ įrašydamas vieną naują grafą „parašas, kodas, sumą gavau“ bei prieš grafą „eilės numeris“ įrašydamas grafą „sutinku“, suklastojo tikrą dokumentą. Grafoje „sutinku“ surinkęs pajininkų, įrašytų sąraše, parašus, šį suklastotą dokumentą pateikė nukentėjusiajam V. K., prisistatydamas kaip pajininkų atstovas, su kuriuo pasirašė sutartį, kad, atstovaudamas 26 pajininkų grupei ir turėdamas visų pajininkų sutikimą, parduoda metalinį angarą ir dvi fermas su priestatu, esančias Panevėžio rajone (duomenys neskelbtini).

Pagal BK 187 straipsnio 2 dalį S. B. nuteistas už tai, kad, neturėdamas tam įgaliojimų, neteisėtai, remdamasis  jo suklastota pajininkų sąrašo kopija, 2006 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavęs V. K. nusigriauti  dvi fermas su priestatu, esančias Panevėžio rajone (duomenys neskelbtini), priklausančias R. L., nuo 2006 m. liepos 31 d. iki 2006 m. rugsėjo 11 d., pasitelkęs kitus asmenis – V. K. ir R. P., kurie apie daromą nusikalstamą veiką nežinojo, tyčia, išardant dvi fermas su priestatu, sunaikino didelės 207 887,14 Lt vertės svetimą turtą.

Kasaciniu skundu S. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad ikiteisminį tyrimą atlikęs prokuroras tariamai S. B. suklastotą dokumentą įvardijo: ŽŪB (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismas pavadinimą „sprendimas“ pakeitė į pavadinimą, - „sąrašo oficialioji kopija“ ir pavadino jį „sąrašo kopija“. Tačiau šis dokumentas negali būti vadinamas ir  „sąrašo kopija", nes „sąrašas“ praktikoje yra toks dokumentas, kuriame eilės tvarka įrašyti daiktai arba asmenys. Šiuo konkrečiu atveju, dokumente, kurio suklastojimu kasatorius kaltinamas, įrašytos ne tik žmonių pavardės, bet ir pajų dydžiai, bendrojo naudojimo daikto procentinė dalis  ir vertė  pinigine  išraiška priklausanti  kiekvienam  asmeniui,  todėl  šis  dokumentas  yra „žiniaraštis“, o kadangi jis aiškiai yra kopijuotas, todėl, pasak kasatoriaus, teisingiausias jo pavadinimas yra „žiniaraščio kopija“.

S. B. pažymi, kad tiek žiniaraštis, tiek „žiniaraščio kopija“ („sąrašo kopija“) negali sukelti vienokių ar kitokių teisinių pasekmių asmenims, kurie jais naudojasi, nes tai yra tik dokumentas, teikiantis informaciją. Iš „žiniaraščio kopijos“ įžanginės dalies aiškiai matyti, kad jis galėtų būti tik priedas prie Panevėžio rajono valdybos atitinkamo sprendimo, nes žiniaraščio kopijos įžanginėje dalyje yra padarytas įrašas: „Panevėžio rajono valdybos sprendimų ruošimo dokumentai 2001 m.” Taigi iš šio užrašo prasmės aišku, kad šis dokumentas sukelia teisines pasekmes tik su atitinkamu Panevėžio rajono valdybos sprendimu. Apygardos teismas niekaip neišsiaiškino ir liko nežinoma, koks tai buvo ar galėjo būti sprendimas, o nesant sprendimo, priimto minimo žiniaraščio pagrindu, niekas negali pasakyti, ar žiniaraščio kaip juodraščio panaudojimas galėjo sukelti visuomenei ar asmeniui pavojingas teisines pasekmes.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisinėje praktikoje nusikaltimo dalyku laikomi suklastoti dokumentai, kurie gali sukelti vienokių ar kitokių teisinių pasekmių asmenims, kurie jais naudojasi. Tačiau šis dokumentas, net ir vadinant „sąrašo kopija” ar „žiniaraščio kopija” savo turiniu ir forma negali sukelti vienokių ar kitokių teisinių pasekmių asmenims, kurie jais naudojasi be atitinkamo Panevėžio rajono valdybos sprendimo, todėl jis negali būti ir nusikaltimo dalykas, nes ŽŪB (duomenys neskelbtini) dokumentuose tokio sprendimo nėra.

Kasatorius teigia, kad jis, suprasdamas, kad „žiniaraščio kopija” nesukelia jokių teisinių pasekmių, panaudojo ją kaip juodraštį, taisydamas jį, pasižymėdamas jame reikalingą informaciją. Visi žiniaraščio kopijoje pasirašę naftos bazės ir angaro sandėlio savininkai apie tai žinojo, tai buvo jų turtas, taigi kasatorius nieko neklastojo. Nė vienas žiniaraščio kopijoje pasirašęs naftos bazės ir angaro sandėlio savininkas nereiškė jokių pretenzijų S. B.

Tai, kad V. K. „žiniaraščio kopiją” panaudojo įteikdamas ją R. P. ir tariamai jos pagrindu įsigijo ir griovė fermos pastatus, nereiškia, kad „žiniaraščio kopija” sukėlė kokias nors teisines pasekmes, nes tiek V. K., tiek R. P. ją panaudojo neteisėtai. Pasak S. B., ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ir apeliacinės instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad CK 6.393 straipsnio l dalyje imperatyviai nustatyta, kad, parduodant nekilnojamą turtą, sutartis sudaroma notarine forma, o CK 2.138 straipsnio l dalies l punkte nustatatyta, kad atstovas, parduodamas kito asmens turtą, turi turėti įgaliojimą, taip pat patvirtintą notaro. Įstatymas nenustato jokių išimčių: ar nekilnojamas turtas parduodamas nugriauti, ar kitam tikslui, visais atvejais sutartys turi būti tvirtinamos notaro.

Kasaciniame skunde pažymima, kad V. K., aiškiai turėdamas tikslą pasipelnyti apgaulės būdu, 2006 m. liepos 31 d. sukūrė tariamą pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu tariamai S. B. parduoda dvi avarinės būklės fermas ir prie pirkimo–pardavimo sutarties tariamai prideda pajininkų sutikimus parduoti pastatus.

Kasatorius teigia, kad V. K. sutartį surašė panaudodamas apgaulę, paprašęs S. B., kad šis ant popieriaus lapo pasirašytų, jog pinigus gavo. S. B. suprato, kad V. K. prašo pasirašyti, jog S. B. pinigus gavo už naftos bazę ir angarą sandėlį, ir pasirašė. Tik vėliau kasatorius suprato, kad V. K. jo parašą ant popieriaus lapo panaudojo surašydamas fiktyvią pirkimo–pardavimo sutartį. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir Panevėžio apygardos teismas, nekreipdami dėmesio į kasatoriaus aiškinimus nusprendė, kad tokią sutartį surašė pats kasatorius. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas A. S. parodė, kad pirkimo–pardavimo sutartį savo ranka surašė jis, atstovaudamas S. B. ir V. K. kaip advokatas ir notaras. A. S. taip pat aiškino, kad sutartį parašė kasatoriui dalyvaujant, nors tai netiesa, nes A. S. dalyvavo tik tada, kai S. B. pasirašė ant popieriaus lapo, jog pinigus gavo, bet popieriaus lapas tuo metu buvo be sutarties teksto, kuris įterptas vėliau, kasatoriui nežinant. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl to fakto, kad sutartis surašyta skirtingu rašalu ir, netelpant norimiems prierašams, kelios eilutės parašytos smulkesnėmis raidėmis. Kasatoriaus manymu, tai akivaizdi V. K. klastotė, bet teismas tą klastotę priskyrė jam. Apygardos teismas nepasisakė ir dėl to, kad prie tariamos pirkimo–pardavimo sutarties S. B. tariamai pridėjęs ir pajininkų sutikimą parduoti pastatus – dvi fermas. Galbūt V. K. turėjo mintyje jau minėtą „žiniaraščio kopiją”, bet tame dokumente nėra nei žodžio „sutikimas”, nei žodžio „parduoda”, nei žodžių „dvi fermos”, nei S. B. pavardės. Tiesa įžanginėje dalyje yra žodis „perduoda”, bet šio žodžio prasmė netapati žodžio „parduoda” prasmei.

Be to, tiek V. K., tiek R. P., tiek liudytojas A. S., rašęs pirkimo–pardavimo sutartį, negalėjo nematyti ir nesuprasti, kad pinigai – 13 000 Lt – yra išdalyti pajininkams už angarą ir naftos bazę, nes visuose byloje esančiuose dokumentuose, kuriais rėmėsi Panevėžio apygardos teismas priimdamas nuosprendį, žiniaraščio kopijos lentelės grafoje, virš pajininkams priklausančių pinigų sumų aiškiai įrašyta: „Angaras”, „Naftos bazė”. Žiniaraščio kopijose neįrašytos jokios fermos, nei gaunami ar perduodami pinigai už fermas. Be to, tiek V. K., tiek A. P., tiek A. S. nagrinėjant bylą apygardos teisme parodė, kad jie turi individualias įmones ir žino, jog nekilnojamam turtui parduoti turi būti sudaryta rašytinė notaro patvirtinta sutartis, o nekilnojamasis turtas turi būti registruotas viešajame registre. Sprendžiant iš jų parodymų aišku, kad jie suprato, jog sudaro neteisėtą pirkimo–pardavimo sutartį dėl fermų pardavimo, bet vis tiek ją surašė ir griovė fermas. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad dėl visų klastočių kaltas ne V. K., o S. B.

Pirmosios istancijos teisme visi žiniaraščio kopijoje išvardyti asmenys patvirtino, kad pinigus, t. y. 13 000 Lt už angarą ir naftos bazę, jie gavo iš kasatoriaus ir jokių pretenzijų jam neturi. V. K. teigimu, S. B. iš jo gavo 12 000 Lt. Iš tikrųjų taip ir buvo, bet kadangi angaras ir naftos bazė kainavo 13 000 Lt, tai, V. K. apgautas, S. B. žiniaraščio kopijoje išvardytiems asmenims papildomai išdalijo 1000 Lt iš savo sąskaitos. Kompleksą sudarė būtent naftos bazė ir angaras sandėlis. Be šių 13 000 Lt, kitokių pinigų nebuvo, ir tai patvirtina suma, gauta sudėjus visas pajininkams išdalytas ir jų parašais patvirtintas pinigų sumas.

Kasatorius pažymi, kad jis pirkimo–pardavimo sutarčių su niekuo nepasirašė, niekam fermų nepardavė ir pastatų nenaikino. S. B. nurodo, kad jis tik V. K. prašomas pažadėjo surasti fermų savininką, bet jo taip ir nerado.

Fermos yra nekilnojamasis turtas, o pagal galiojusio ir galiojančio CK normas matyti, kad, parduodant nekilnojamąjį turtą, reikia pateikti nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą, jeigu parduoda pats savininkas, o jeigu parduoda atstovas, tai dar reikalingas ir įgaliojimas. Kadangi CK 6.393 straipsnio l dalis nustato, kad parduodant nekilnojamą turtą sutartis sudaroma notarine forma, tai ir atstovas, parduodamas kito asmens turtą, turi turėti įgaliojimą, patvirtintą notaro. Taigi V. K. negalėjo iš kasatoriaus nupirkti fermų, nes šis nepateikė V. K. jokio dokumento, įrodančio nuosavybės teises. CK 6.393 straipsnio 2 dalis nustato, kad formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Todėl tie, kas suklastojo vadinamąją sutartį, matyt suprato, kad tariama sutartis yra negaliojanti ir nesukelianti jiems jokių teisinių pasekmių, nes įstatymo nustatyta tvarka neįregistruota viešajame registre (CK 6.393 straipsnio 3 dalis), todėl tikėjosi, jog greitai nugriovus fermas, niekas nieko nesužinos, nes, nugriovus nekilnojamąjį turtą, kuris nebuvo įregistruotas, nereikės ir įstatymo nustatyta tvarka perimti to turto nuosavybės teise (CK 6.393 straipsnio 3 dalis), nereikės ir perdavimo įforminti CK 6.398 straipsnio l dalyje nustatyta tvarka, o tai reiškia, kad nereikės mokėti ir jokių papildomų iš to išplaukiančių mokesčių.

Kasatoriui iš visos bylos medžiagos aišku, kad toks suklastotas sandoris, neturint įstatymo nustatyta tvarka surašyto įgaliojimo ir esant tariamai ne įstatymo nustatyta tvarka sudarytai pardavimo sutarčiai (CK 1.74 straipsnio l dalies l punktas), kitai šaliai gali sukelti pasekmes, ir jis atsako tik tuo atveju, jeigu kita šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad pastarasis neturi teisės sudaryti sandorį (CK 2.133 straipsnio 8 dalis, CK 2.136 straipsnio 3 dalis). Kasatorius nurodo, kad R. L. 1992 m. nusipirkęs aukcione fermas už 1 243 500 rublių, dabar už tas pačias fermas prašo priteisti 207 887,14 Lt, nors pagal teisme duotus liudytojų parodymus ir iš apžiūrėtų teisme nuotraukų matyti, kad fermos buvo nenaudojamos, neprižiūrimos, sugriuvusios ir apaugusios medžiais. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 1993 metais įvedusi litą, nustatė tokį lito santykį su rubliais – 1:100. Todėl net dar nesugriuvusios fermos, įvedus litą, tekainavo 12  435 Lt.

Kasatorius pažymi, kad jis R. L. jokios žalos nepadarė, tačiau Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nuosprendžiu R. L. paliko teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. BPK 28 straipsnyje numatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Remiantis BPK 28 straipsniu,  R. L. negalėjo būti pripažintas nei nukentėjusiuoju, nei civiliniu ieškovu, nes jis 2006 m. liepos 31 d. nevaldė nuosavybės teise byloje nurodytų fermų, todėl jam negalėjo būti padaryta ir kokia nors žala. Tai, kad R. L. nebuvo fermų savininkas, patvirtina Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo 2007 m. gegužės 21 d. raštas, kurio pirmoje dalyje nurodyta, jog R. L. nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto–pienininkystės komplekso (taip, matyt, įvardytos fermos), esančio Panevėžio rajone, 2007 m. gegužės 21 d. duomenimis, neturi. Anksčiau galiojęs CK 149 straipsnis, po to – CK 255 straipsnis nustatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymas nenustato kitokio termino. Straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neįregistravus – pirkimas negalioja.

S. B. akcentuoja, kad Panevėžio apygardos teismas konstatavo, jog R. L. 2006 m. rugsėjo 11 d. jau buvo fermų savininkas, nes, teismo nuomone, 1992 m. rugsėjo 29 d. išduoto laikino nuosavybės teisės liudijimo, nors ir neįregistravus nekilnojamojo turto registre, pakako, norint įregistruoti nuosavybės teisę į įgytus pastatus.

Keisčiausia, pasak kasatoriaus, kad Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas 2008 m. lapkričio 7 d. (duomenys neskelbtini) pienininkystės kompleksą po 16 metų be jokio teismo sprendimo, įvardijęs kaip „Pastatas–Karvidė”, įregistravo kaip R. L. nuosavybę, nurodydamas kaip juridinį pagrindą 1992 m. rugsėjo 29 išduotą nuosavybės teisės liudijimą, nors tokio liudijimo nebuvo, buvo tik laikinas nuosavybės teisės liudijimas, išduotas 1992 m. rugsėjo 29 d.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

 

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

 

Dėl dokumento, kaip BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties dalyko, suklastojimo ir panaudojimo

 

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl dokumento, už kurio suklastojimą ir panaudojimą kasatorius nuteistas, pavadinimo ir jo atitikties originalui, sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą, reikšmės neturi. Pavadinęs šį dokumentą žiniaraščio kopija, kasatorius be jokių argumentų, kaip visuotinai žinomą faktą, pateikia savo nuomonę, esą toks dokumentas neturi teisinės reikšmės ir negali būti nusikaltimo dalykas. Su tokiu tvirtinimu negalima sutikti.

Teisinę reikšmę turi ne dokumento pavadinimas, o jo turinys. Ginčijamas dokumentas yra  likviduojamos žemės ūkio bendrovės pajininkų sąrašas, kuriame nurodytas kiekvieno pajininko pajaus dydis, jo procentinė dalis, perduodamas pajininkams turtas (angaras, naftos bazė, garažas, plūgas) ir pagal pajaus dydį kiekvienam pajininkui tenkanti turto dalis. Kasatorius nuteistas už tai, kad pakeitė šio dokumento turinį, įrašydamas į jį sąraše nurodytiems pajininkams nepriklausantį turtą – nukentėjusiajam R. L. priklausančius fermos pastatus, pavadindamas juos „kompleksu“, ir tuo pagrindu sudaręs su nukentėjusiuoju V. K. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria, be pajininkams priklausančio angaro, pardavė ir jiems nepriklausančias dvi fermas su priestatu. Akivaizdu, kad nukentėjusysis nebūtų pirkęs pardavėjams nepriklausančių fermos pastatų. Tai patvirtina ir pats sutarties turinys, kurioje nurodyta, kad gautus pinigus S. B. padalija pajininkams.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus suklastotas dokumentas turi juridinę reikšmę, o kasatoriaus veiksmuose yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis.

 

Dėl  svetimo turto sunaikinimo kvalifikavimo

 

Kasaciniame skunde nuteistasis S. B. teigia, esą jam pirkimo–pardavimo sutarties turinys buvo nežinomas, o jo parašas išgautas apgaulės būdu. Sutarties sudarymo aplinkybės susijusios su bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įvertinimu, kurį atliko apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 369 straipsnį įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių BPK pažeidimų. Faktinių bylos aplinkybių nustatymas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kaip  numatyta BPK 376 straipsnio 1 dalyje, kasacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina teisės taikymo aspektu.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis S. B. pardavė svetimos fermos pastatus nusigriauti, o asmenys, realiai išardę pastatus ir taip sunaikinę svetimą turtą, veikė manydami turintys tokią teisę. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį vykdytojas yra ne tik asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats, bet ir asmuo, pasitelkęs asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Taigi kasatorius teisingai pripažintas svetimo turto sunaikinimo vykdytoju. Teismo nustatyta jo kaltės forma tiesioginė tyčia atitinka BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kasatorius, neigdamas kaltę, savo poziciją grindžia Civilinio kodekso ir kitomis civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis sandorių dėl nekilnojamojo turto perleidimo sudarymo, jų registravimo ir galiojimo taisykles, kurių nebuvo laikomasi. Baudžiamajame procese šie duomenys nepatvirtina ir nepaneigia nė vienos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl jie nėra įrodymai (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

BK 187 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą. Turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Byloje nustatyta, kad sugriauti fermos pastatai nei nuteistajam S. B., nei pajininkams, kurių interesais jis veikė, nepriklausė. Taigi šis turtas nuteistajam yra svetimas. Šį turtą 1992 metais privatizuojamo žemės ūkio įmonės turto aukcione nusipirko nukentėjusysis R. L. Ta aplinkybė, kad iki nusikalstamos veikos R. L. nuosavybės teisė nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota, sprendžiant kaltų asmenų baudžiamosios atsakomybės ir pripažinimo nukentėjusiuoju klausimą, neturi reikšmės. Pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Įstatymas turtinės žalos padarymo ir nuosavybės teisės tarpusavyje nesusieja. Nekilnojamojo turto sunaikinimu ar sugadinimu turtinė žala padaroma ir tuo atveju, kai įstatymų nustatyta tvarka nekilnojamojo turto nuosavybė nebuvo įregistruota.

Kasacinio skundo teiginys, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, yra neargumentuotas ir jokiais faktiniais bylos duomenimis nepatvirtintas. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, o klausimais, kurie nekėlė jokių abejonių, vadovavosi pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais. Taigi BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata nebuvo pažeista.

Nors ir netiesiogiai, kasaciniame skunde keliamas nuteistojo veikos kvalifikavimo teisingumo klausimas, ginčijant teismo duotą sunaikinto turto įvertinimą.

Kasatoriui buvo inkriminuotas kvalifikuojantis nusikaltimo požymis didelės vertės svetimo turto sunaikinimas ir jis pagal šį kvalifikuojantį požymį nuteistas už didelės 207 887,14 Lt vertės svetimo turto sunaikinimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje. Ši suma nurodyta nukentėjusiojo R. L. pateiktoje lokalinėje sąmatoje dėl darbų ir išlaidų, reikalingų atstatant sunaikintą turtą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo atmesti ar kritiškai vertinti lokalinėje sąmatoje nurodytus darbus, reikalingas medžiagas, išlaidų aprašymus, reikalingus sunaikintam turtui atstatyti, ir ja rėmėsi nustatydamas svetimo turto sunaikinimo pasekmes. Su tokiais argumentais negalima sutikti, jie rodo, kad, kvalifikuodamas nuteistojo veiką kaip didelės vertės svetimo turto sunaikinimą, teismas rėmėsi ne to turto verte, o sunaikinimo pasekmėmis, kurios nėra kvalifikuojantis šią nusikalstamą veiką požymis. BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytas didelės vertės svetimo turto sunaikinimas reiškia, kad turto vertė iki sunaikinimo buvo didelė, t. y. viršijo 250 MGL (BK 190 straipsnis). Tokių duomenų byloje nėra.

Nukentėjusysis R. L. fermos pastatus įsigijo  1992 metais už 1 243 500 rublių. Po lito įvedimo ši suma lygi 12 435 Lt. Iš nukentėjusiojo paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad turto įsigijimo metu tai buvo nebaigta statyba, jos baigtumas 90 procentų. Tik nusipirkus kompleksą, praėjo uraganas, buvo apgadintas stogas, prasidėjo vagystės, dėl kurių jis kreipėsi į policiją.

Nukentėjusysis V. K., nusipirkęs pastatus iš nuteistojo, parodė, kad aprodant dvi fermas su priestatais matėsi įgriuvusios fermos plokštės. Visa kita nauja, nenaudota, nebaigta. Sutarė pirkti nugriovimui, kaip statybines medžiagas, už 12 000 Lt. S. B. aiškino esąs deputatas, atstovaująs pajininkus ir jų vardu gavęs jų sutikimus parduodąs pastatus.

Rašytinėje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas sutarties dalykas metalinis angaras, kuris pagal bylos duomenis iš tikrųjų priklausė pajininkams, ir dvi fermos su priestatu, kaina 12 000 Lt. Atskirai pažymėta, kad pastatai iš dalies išardyti, jų būklė avarinė, parduodami nugriovimui kaip statybinės medžiagos.

Išdėstyti bylos duomenys rodo, kad, nustatant sunaikinto turto vertę, vadovautis lokalinėje sąmatoje, o juo labiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pateiktame nekilnojamojo turto registro išraše-pažymėjime, nurodyta atkuriamąja verte nėra pagrindo, nes ta vertė neparodo turto sunaikinimo metu buvusios turto vertės. Ją parodo rinkos kaina, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, nes byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad sutarties šalys, nustatydamos kainą, veikė piktavališkai. Ta kaina nustatyta bendra kartu su metaliniu angaru, bet, netgi imant atskirai fermos pastatus, ji viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 250 MGL dydžio sumos. Teismas, kvalifikuodamas nuteistojo S. B. nusikalstamą veiką pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veika atitinka to paties straipsnio 1 dalį (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinkamai pakeičiamas.

Skirdamas bausmę, kasacinės instancijos teismas vadovaujasi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, kurie atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, su ta išlyga, kad nuteistasis S. B. yra padaręs ne apysunkį, o nesunkų nusikaltimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio  6 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo S. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 187 straipsnio 2 dalies į BK 187 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę 45 MGL (5 625 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis šią bausmę, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti, iš dalies jas sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 50 MGL (6 250 Lt) dydžio baudą.

Į šią bausmę įskaityti bausmę, visiškai atliktą pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendį, ir nustatyti, kad S. B. turi sumokėti 29 MGL (3 625 Lt) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                       Gintaras Goda

 

 

                                                                                                                  Rimantas Baumilas

 

 

                                                                                                                  Vladislovas Ranonis