Civilinė byla Nr. 3K-3-275/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
49; 75.4.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 21 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės
V. L. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo
2009 m. birželio 9 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovui D. L. dėl
santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir įpareigojimo grąžinti dovaną bei
atsakovo D. L. priešieškinį ieškovei V. L. dėl santuokos nutraukimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl
sutuoktinio teisės santuokos nutraukimo byloje reikalauti grąžinti kitam
sutuoktiniui padovanotą nekilnojamąjį turtą.
Ieškovė prašė:
1) nutraukti jos
ir atsakovo santuoką, sudarytą 2001 m. birželio 9 d.,
nustatant, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės; 2) palikti atsakovui pavardę L., o jai – iki santuokos turėtą pavardę V.;
3) išreikalauti iš dėl santuokos nutraukimo
kalto sutuoktinio jam ieškovės padovanotą
1/4 dalį 0,0574 ha ploto 15 191,75 Lt vertės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį 115 609 Lt
vertės jame esančių gyvenamojo namo (duomenys
neskelbtini), ūkio pastato (duomenys
neskelbtini) ir priklausinių (duomenys
neskelbtini), esančių (duomenys
neskelbtini).
Atsakovas
priešieškiniu prašė jo ir ieškovės santuoką nutraukti,
pripažįstant ieškovę kalta dėl santuokos iširimo,
ir po santuokos nutraukimo palikti šalims
santuokines pavardes – L. ir L.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės
teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį ir
priešieškinį patenkino iš dalies: nutraukė 2001 m. birželio 9 d.
įregistruotą ieškovės ir atsakovo santuoką, ieškovei paliko iki santuokos
sudarymo turėtą pavardę V., atsakovui – jo pavardę L., nustatė, kad šalys viena
kitai išlaikymo neteiks, ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą
pagal ieškovės V. L. apeliacinį skundą,
2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi skundą atmetė ir Kauno
miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą
paliko nepakeistą, tik patikslino, nurodydama, kad šalių santuoka nutraukta dėl
abiejų sutuoktinių kaltės, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Spręsdami ieškovės reikalavimo
grąžinti dovaną pagrįstumo klausimą, teismai nustatė tokias bylos aplinkybes. Atsakovas
savo motinai I. A. L. 1999 m. gruodžio 6 d.
paskolino 42 000 Lt, 2000 m. rugsėjo 14 d. – 40 000
Lt, 2001 m. rugpjūčio 7 d. – 42 000 Lt. Atsakovas
teigė, kad pinigus motinai davė namui (duomenys
neskelbtini) statyti, šios aplinkybės ieškovė nepaneigė.
2001 m. gruodžio 10 d. atsakovas ieškovės motinai M. M.
paskolino 22 000 Lt. Namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovo motina I. A. L.
2001 m. gruodžio 10 d. pardavė ieškovės motinai M. M.
už simbolinę 70 000 Lt kainą, nors viso turto vertė buvo 187 592 Lt.
M. M. po devynių dienų, t. y.
2001 m. gruodžio 1 d., turtą padovanojo ieškovei (savo
dukteriai), kuri jį pardavė 2008 m. liepos 18 d. Gretimas
žemės sklypas su priklausiniais, esantis (duomenys
neskelbtini), nuo 2000 m. birželio 4 d. priklausė
atsakovo motinai I. A. L., kuri
2000 m. spalio 4 d. turtą perleido ieškovei, o ši 2002 m. liepos 19 d.
jį pardavė. Namų valda, esanti (duomenys
neskelbtini), nuo 1998 metų priklausė ieškovei. 2000 m. liepos 26 d.
ieškovė padovanojo ją savo motinai M. M., tačiau ši sklypu ir namu
niekada nesinaudojo, nes jais naudojosi ieškovė ir atsakovas. Ieškovės motina
2006 m. birželio 30 d. šią namų valdą padovanojo atgal
ieškovei, kuri, praėjus vos 21 dienai (t. y. 2006 m. liepos 21 d.),
1/4 dalį šio turto padovanojo atsakovui. 2001–2006 metų laikotarpiu nurodyta namų valda buvo įkeista tris
kartus.
Pirmosios
instancijos teismas rėmėsi atsakovo nurodytomis ir ieškovės nepaneigtomis
aplinkybėmis, kad ieškovė dovanojimo sutartį sudarė
ne išreikšdama gerą valią padovanoti jai
asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, bet vykdydama šalių susitarimą. Šalys pripažino, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno nuo
santuokos sudarymo, nors namų valda nuo 2000 m. rugsėjo 6 d.
iki 2006 m. liepos 10 d. formaliai buvo įregistruota ieškovės motinos M. M. vardu.
Atsakovo teigimu, ieškovė turėjo daug
skolų, atsiradusių iki santuokos, šios aplinkybės ji nepaneigė, todėl teismas
laikė tikėtina, kad ieškovė turtą perleido motinai siekdama išvengti
išieškojimo į jį nukreipimo. Atsakovas teigė, kad jis apie ginčijamo turto įkeitimo sandorius sužinojo
jau po jų sudarymo, jie buvo sudaryti
atsakovui išvykus, turtas buvo įkeistas siekiant užtikrinti ieškovės paskolų
gavimą, paskolų pinigai buvo skirti
jos asmeninėms prievolėms, turėtoms iki santuokos, įvykdyti, paskolos
buvo grąžintos iš atsakovo gautų pajamų. Šių aplinkybių atsakovas neįrodė, tačiau
ir ieškovė jų nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Atsakovas taip pat nurodė, kad ginčijamas
turtas gyvenant santuokoje buvo pagerintas (2003-2004 metais padaryta
rekonstrukcija, įrengti vartai, garažas, iš viso investuota 80 000 Lt),
tačiau nepateikė įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti. Ieškovė teigė, kad visus
pagerinimus ji atliko viena savo lėšomis, rašytinių įrodymų į bylą nepateikė,
šias aplinkybes įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau teismas sprendė, kad
visi pagerinimai buvo atlikti bendromis šalių pastangomis, t. y. tiek
darbu, tiek lėšomis. Ieškovės tėvams įsigyjant žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), atsakovas paskolino lėšų, kurių grąžinti nereikalavo. Vėliau turtas
buvo padovanotas ieškovei. Teismas iš šių aplinkybių padarė tikėtiną išvadą,
kad bendru sutarimu ieškovė
padovanojo atsakovui 1/4 dalį turto, esančio
(duomenys neskelbtini), taip
sukuriant pradines prievoles pakeičiančią naują prievolę, turinčią
skirtingą negu ankstesnioji dalyką. Aplinkybės,
kad buvo vykdomas bendras susitarimas, ieškovė nepaneigė. Teismas padarė
išvadą, kad šalys bei jų artimi žmonės stengėsi išlaikyti nekilnojamąjį turtą
sudarydami įvairius turto perleidimo sandorius dėl jiems vieniems žinomų, bet
byloje nenustatytų aplinkybių. Be to, teismas nurodė, kad pagal
CK 3.70 straipsnio 4 dalį tais atvejais, kai santuoka nutraukta dėl abiejų
sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas
kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties
sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra
perleistas tretiesiems asmenims, tačiau tokios pareigos įstatyme nenustatyta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovė V. L. prašo Kauno miesto apylinkės teismo
2009 m. birželio 9 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties dalis, kuriomis
atmestas ieškinio reikalavimas grąžinti dovanotą nekilnojamąjį turtą,
panaikinti ir šį reikalavimą patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1.
Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 3.70 straipsnio 4 dalies nuostatas,
nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principais, dėl to nepagrįstai netenkino reikalavimo grąžinti
dovanotą nekilnojamąjį turtą. Byloje nustatytos visos sąlygos, kurioms esant
pagal CK 3.70 straipsnį sutuoktinis turi teisę reikalauti grąžinti kitam
sutuoktiniui padovanotą daiktą. Teismai atsisakymą patenkinti kasatorės reikalavimą
grąžinti dovanotą turtą motyvavo tuo, kad šalys buvo sudariusios tik joms
vienoms žinomu turtiniu interesu pagrįstus susitarimus, kurie tenkino abi
šalis. Tokia teismų išvada nepagrįsta ir prieštarauja CK 3.70 straipsnio 3, 4
dalims. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad pinigus turtui įsigyti
kasatorės motinai paskolino atsakovas, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms
ir pažeidžia CPK 185 straipsnį. Jokie neginčytini rašytiniai įrodymai, išskyrus
liudytojų parodymus, kuriais teismas nesivadovavo, nepatvirtina fakto, kad
atsakovas kasatorės motinai apskritai kada nors būtų skolinęs pinigų, o jei ir
būtų, tai santuokoje paskolinti pinigai turėtų būti pripažinti šalių bendrąja
jungtine nuosavybe.
2.
Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CK 178,
189 straipsnius), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo
ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 20 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje M. B. v. Antstolių
kontora prie Kauno m. apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-674/1999; 2005 m. liepos 4 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje E. T.
v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-370/2005; 2006 m. kovo 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje M. K.,
H. V. v. ŽŪB „Panerys“, bylos Nr. 3K-3-220/2006;
2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“,
bylos Nr. 3K-3-10/2010). Tam tikrų aplinkybių buvimą civilinio proceso
tvarka teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių
egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami
visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus
faktus (CK 185 straipsnis). Teismai šių nuostatų nesilaikė. Be to, teismai
nesivadovavo CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
Byloje ištirtų įrodymų pagrindu konstatuotina, kad kasatorė ginčijamą turtą
atsakovui padovanojo laisva valia, būdama veiksni, tikėdamasi bendros ateities
su atsakovu, sutartis sudaryta pagal įstatymo reikalavimus, tačiau iš karto po
dovanojimo sutarties sudarymo atsakovas paliko šeimą ir išsikraustė, o kasatorė
liko gyventi name, jame gyvena ir šiuo metu, naudojasi visu turtu, kurio dalis
pagal dovanojimo sutartį teisiškai priklauso – atsakovui.
3.
Kasatorės apeliacinio skundo argumentai buvo susiję su netinkamu materialiosios
teisės normų aiškinimu, tačiau teisėjų kolegija juos tik išvardijo bei paneigė,
bet iš naujo netyrė ir nevertino, todėl pripažintina, kad apeliacinės
instancijos teismas nepasisakė nė dėl vieno apeliacinio skundo argumento, taip
nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią apeliacinės
instancijos teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su
nagrinėjama byla susijusį apeliacinio skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 305-oji DBSV „Bokštas“ v. Vilniaus miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-512/2002).
Atsiliepimu
į kasacinį skundą atsakovas D. L. prašo Kauno miesto apylinkės teismo
2009 m. birželio 9 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti
nepakeistus ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1.
Teismai, atmesdami kasatorės reikalavimą grąžinti dovaną, tinkamai taikė CK
3.70 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą normą, ją taikė sistemiškai su CK 1.5 bei
6.193 straipsnių nuostatomis. Viena iš dovanojimo sandorio sudarymo priežasčių
buvo atsakovo lėšomis atliktas kasatorei nuosavybės teise priklausiusio turto –
namo, esančio (duomenys neskelbtini),
– pagerinimas iš esmės. Teismai, vertindami tikruosius dovanojimo sutarties
sudarymo ketinimus, pagrįstai atsižvelgė ir į kito turto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo
sandorius. Šis namas iš pradžių buvo įregistruotas atsakovo motinos vardu (nors
iš tikrųjų buvo atsakovo nuosavybė), vėliau už gerokai mažesnę nei rinkos kaina
parduotas kasatorės motinai, kuri jį įsigijo iš dalies už atsakovo skolintas
lėšas, dar vėliau padovanotas kasatorei, kurį jį pardavė. Kadangi lėšos, gautos
parduodant šį turtą, iš esmės buvo panaudotos kasatorės asmeniniams poreikiams
tenkinti, tai šalių buvo susitarta kompensuoti atsakovo turtinius praradimus
sudarant 2006 m. liepos 21 d.
dovanojimo sutartį. Kasatorė nenurodė jokių argumentų dėl pirmiau
nurodytų sandorių sudarymo. Dovanojimo sutarties sudarymo metu sutuoktinių
santykiai buvo pašliję. Santuokos metu atsakovo turėtas turtas (nors formaliai
buvo registruotas jo motinos vardu) – namas ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) – buvo parduotas
ir iš jo gautos lėšos iš esmės panaudotos kasatorės poreikiams tenkinti. Po
dovanojimo sutarties sudarymo šalys faktiškai nebegyveno kartu. Šios aplinkybės
sudaro pagrindą išvadai, kad dovanojimo sutartimi buvo išspręsti šalių
turtiniai įsipareigojimai, todėl teismai pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą
grąžinti dovaną.
2.
Teismai, vertindami įrodymus, tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles. Kasatorės
argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo yra deklaratyvaus pobūdžio.
Kasatorė nenurodo, kokias konkrečiai normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ar
įrodymų vertinimą, teismai pažeidė. Be to, visiškai nepagrįsti kasacinio skundo
argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties netinkamo motyvavimo.
Kasatorė apeliacinį skundą grindė tik faktinėmis aplinkybėmis dėl atsakovo
kaltės dėl santuokos nutraukimo ir nenurodė jokių argumentų, paneigiančių
pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl dovanos grąžinimo. Apeliacinės
instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus dėl santuokos iširimo
priežasčių išsamiai išnagrinėjo, taigi nepažeidė proceso teisės normų.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl dovanoto nekilnojamojo daikto grąžinimo
nutraukiant santuoką
Dovanojimo
sutarties samprata pateikta CK 6.465 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad pagal
dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar
turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba
atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui.
Taigi dovanojimas kaip sandoris yra dvišalis, jam sudaryti būtina dviejų šalių
suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis), t. y. dovanotojas išreiškia
savo valią turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) padovanoti (neatlygintinai
perduoti), o apdovanotasis išreiškia savo valią dovaną priimti.
Dovanojimo
sutarties šalys gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, taigi ši
sutartis gali būti sudaroma ir sutuoktinių. Tačiau tuo atveju, kai dovanojimo
sutarties šalys yra sutuoktiniai, dovanojimo sutartis turi ypatumų, kurie
nustatyti CK trečiosios knygos normose (CK 6.465 straipsnio 4 dalis).
Dovanojimo panaikinimo pagrindai įtvirtinti CK 6.472 straipsnyje, tačiau jeigu
dovanojimo sutartis buvo sudaryta sutuoktinių, tai jiems nutraukiant santuoką taikomi
įstatymuose nustatyti specifiniai teisiniai padariniai. Kai santuoka
nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės (nagrinėjamoje byloje teismai nustatė
būtent šį santuokos nutraukimo pagrindą, kasaciniu skundu jis neskundžiamas,
todėl kasacinis teismas vadovaujasi nustatyta aplinkybe (CPK 353 straipsnio 1
dalis), įstatyme įtvirtinta abiejų sutuoktinių teisė reikalauti grąžinti vienas
kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus (CK 3.70 straipsnio 4 dalis). Minėta,
kad dovanotojo teisės reikalauti grąžinti dovaną iš apdovanotojo įgyvendinimas
priklauso nuo dovanotojo valios. Tačiau tam, kad dovanotojas šia teise,
nustatyta CK 3.70 straipsnio 4 dalyje, galėtų pasinaudoti, turi būti tam tikrų
aplinkybių visetas: pirma, šalys turi būti sutuoktiniai ir dovanojimo sutartis
turi būti sudaryta santuokos metu; antra, reikalauti grąžinti dovaną galima tik
tada, jei santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės; trečia, reikalauti
grąžinti galima tik padovanotus nekilnojamuosius daiktus; ketvirta, nuo
dovanojimo sutarties sudarymo iki reikalavimo grąžinti dovaną pareiškimo teisme
turi būti praėję ne daugiau kaip dešimt metų (šis terminas priskirtinas prie
naikinamųjų terminų (CK 3.70 straipsnio 4 dalis, 1.117 straipsnio 6 dalis);
penkta, nekilnojamasis daiktas – dovana – apdovanotojo neturi būti perleistas
tretiesiems asmenims. Sprendžiant reikalavimą dėl dovanos grąžinimo kitų,
išskyrus išvardytas, sąlygų ir apribojimų įstatyme nenustatyta.
Dovanos
davimo motyvai, sprendžiant dovanoto nekilnojamojo daikto grąžinimo klausimą,
pagal CK 3.70 straipsnio 4 dalį yra nereikšmingi. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pareikšto reikalavimo dėl dovanos
grąžinimo nesprendė, bandydami aiškintis dovanos davimo motyvus, bet
nesiaiškindami, ar egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos, kuriomis dovana turi
būti grąžinta.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
taisyklių
Kasatorė
nurodo, kad teismai, spręsdami reikalavimo grąžinti dovaną pagrįstumo klausimą,
pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, ir nukrypo nuo
kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
taikymo.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai
pabrėžiama, jog bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas, išdėstytas
procesiniame sprendime (sprendime ir (ar) nutartyje), privalo pagrįsti proceso
įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių nustatyta tvarka. Teismo
sprendime dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo turi būti pasisakyta išsamiai,
nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Įrodymų
pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir
kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas,
vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi
spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą,
leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyką sudarantiems
faktams konstatuoti. Kasacinio teismo praktika šiais klausimais yra nuosekli ir
gausi (plačiau žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje G. R. v. Knygų
prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos
Nr. 3K-3-260/2001; 2008 m. birželio 30 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje UAB „Penkių
kontinentų“ bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“, bylos
Nr. 3K-3-355/2008; 2010 m. vasario 23 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje I. J. ir
kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos
Nr. 3K-3-59/2010; kt.). Pažymėtina ir tai, kad tiek pirmosios instancijos
teismo sprendimo, tiek apeliacinės instancijos teismo nutarties (sprendimo)
turiniui nustatyti imperatyvieji reikalavimai motyvuojamosioms sprendimo
(nutarties) dalims (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis)
išreiškia įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo įstatyminių reikalavimų kiekvienos
konkrečios bylos nagrinėjimo atveju įvykdymą bei įgyvendinimą teismo
procesiniame dokumente. Nagrinėjamoje byloje priimtos apeliacinės instancijos
teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje dėl reikalavimo grąžinti nekilnojamąjį
turtą konstatuota, kad ieškovės nurodytos nekilnojamojo turto dovanojimo
priežastys neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, nes byloje nustatyta, jog šalys
ir joms artimi asmenys buvo sudarę nemažai įvairių civilinių sandorių, kurių
pobūdis ir intensyvumas leido padaryti išvadą, kad buvo tik šalims žinomu
turtiniu interesu pagrįstų šalių susitarimų, tenkinusių abi šalis bei
įgalinusių teismą atmesti šį ieškinio reikalavimą. Tokią apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalį dėl dovanos grąžinimo kasacinio teismo
teisėjų kolegija vertina kaip iš esmės nemotyvuotą bei grindžiamą prielaidomis.
Reikalavimas teismo sprendimą (nutartį) motyvuoti, minėta, reiškia teismo
pareigą dėl pareikšto ieškinio reikalavimo pasisakyti išsamiai, nurodant
padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Taigi teismo išvados turi būti
nuosekliai pagrįstos įrodymais ir logiškos bei suprantamos.
Atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad teismai, spręsdami, jog ieškovės reikalavimas yra
nepagrįstas, iš viso nenurodė įrodymų, kurie pagrįstų, kad dovanotas
nekilnojamasis daiktas neatitinka CK 3.70 straipsnio 4 dalies sąlygų. Be to, bylą
nagrinėję teismai nesprendė ieškovės nurodytos dovanojimo sutarties
modifikavimo klausimų (CK 1.87 straipsnis).
Apibendrindama
kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalis dėl įpareigojimo grąžinti dovaną, kaip
neatitinkanti kasacinėje nutartyje pateiktų išaiškinimų, yra neteisėta, todėl
naikintina ir reikalavimas dėl įpareigojimo grąžinti dovaną perduotinas
nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, turinčiam teisę spręsti ne
tik teisės taikymo, bet ir faktų nustatymo klausimus. Kartu naikintina ir
nutarties dalis dėl iš ieškovės priteistų atsakovo naudai 1000 Lt advokato
pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Klausimai,
susiję su santuokos nutraukimu, santuokos nutraukimo pagrindo nustatymu bei buvusių
sutuoktinių išlaikymo vienas kitam neteikimu, kasacine tvarka nebuvo
skundžiami, todėl, nekonstatavus absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų,
apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis šiais klausimais paliktina
nepakeista.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį, kuria
atmestas ieškinio reikalavimas išreikalauti iš atsakovo jam ieškovės padovanotą 1/4 dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo su
priklausiniais, esančių (duomenys
neskelbtini), taip pat atsakovui iš ieškovės priteistas atstovavimo išlaidų
atlyginimas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui.
Kitą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties
dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė,
neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Česlovas
Jokūbauskas
Sigita
Rudėnaitė