Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-508-557/2013

Teisminio proceso Nr. 4-06-3-01518-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

39.1.; 39.2.; 45.4.4.; 45.4.5.;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 30 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal E. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutarimo, kuriuo E. U. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. 100 Lt dydžio bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. 3000 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Nuobaudas subendrinus paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda - 3000 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena E. U. atžvilgiu dėl ATPK 1241 str. 7 d. numatyto pažeidimo padarymo nutraukta.

Išnagrinėjęs bylą, teisėjas

n u s t a t ė:

E. U. 2013-04-02 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad 2013 m. kovo 30 d. 10.20 val. Taikos pr. 61 Klaipėdoje vairuodamas automobilį „Kia Motors Sorento”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga neįsitikino eismo saugumu ir kliudė stovintį automobilį. Palikęs transporto priemonę eismo įvykio vietoje ir nepranešęs apie įvykusį eismo įvykį policijai, pasišalino. Eismo įvykio metu apgadintos dvi transporto priemonės. Taip pat vairuotojas nepateikė galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Tokie E. U. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 1241 str. 7 d.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 22 d. nutarimu pripažino įrodytu, kad E. U. padarė ATPK 127 str. 2 d. bei 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus ir jam už ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą skirta 100 Lt dydžio bauda, už ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą skirta 3000 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Nuobaudas subendrinus paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda - 3000 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Teismas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną E. U. atžvilgiu dėl ATPK 1241 str. 7 d. numatyto pažeidimo padarymo nutraukė motyvuodamas tuo, jog nagrinėjamu atveju E. U. iš eismo įvykio vietos pasišalino, todėl policijos pareigūnai reikalauti jo pateikti vairuotojo pažymėjimą objektyviai negalėjo ir to nedarė, t. y. neprašė pateikti vairuotojo pažymėjimo, o ir E. U., nebūdamas eismo įvykio vietoje, vairuotojo pažymėjimo pareigūnams pateikti taip pat negalėjo.

Apeliaciniu skundu E. U. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutarimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Nurodo, kad su Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimu nesutinka, kadangi jis nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų, nesiekė išvengti atsakomybės už kito asmens turto apgadinimą. Formalus taisyklių nesilaikymas šiuo atveju negali būti laikomas teisėtu pagrindu pripažinti asmenį padarius administracinį teisės pažeidimą ir skirti jam didelę sankciją. Priimdamas nutarimą teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir reikšmingas bylai aplinkybes, nevertino iškilusių abejonių ir prieštaravimų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, dėl ko jis buvo neteisėtai ir nepagrįstai nubaustas. Vadovaujantis tuo prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimą ir jam paskirtas administracines nuobaudas už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos.

ATPK 130 str. 1 d. įvirtinta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti: kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs, bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sali būti padaromas tik tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t.y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (LVAT nutartis byloje Nr. N16-2330/2007). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog jis apgadinto automobilio vairuotojo nelaukė, nesitarė su juo dėl eismo įvykio aplinkybių ir nebandė išspręsti klausimo surašant eismo įvykio deklaraciją, nekviečiant policijos, tai yra suprasdamas, kad padarė KET pažeidimą - sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadinta transporto priemonė, eismo įvykio metu nesant nukentėjusiojo, tuo pačiu nesant aplinkybės, dėl kurios jis turėtų teisę apie eismo įvykį nepranešti policijai, privalėjo vykdyti KET reikalavimą apie įvykį nedelsiant pranešti policijai, tačiau šį reikalavimą pažeidė, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vertinant Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarime išdėstytas aplinkybes galima tvirtinti, jog teismas pripažino jį padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., nenustatęs visų būtinų šio pažeidimo požymių. Tai yra, teismas, formaliai įvertinęs tai, jog jis po eismo įvykio nepasiliko automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau palikęs savo transporto priemonę nuėjo į šalia esantį prekybos centrą, įvertino, jog tokiu būdu jis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Visgi šiuo atveju teismas nenustatė privalomojo administracinio teisės pažeidimo požymio - tai yra, ar jis pažeidimą padarė tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės. Kaip jis pažymėjo bylos nagrinėjimo metu, pastebėjęs, jog stovėjimo aikštelėje kliudė kitą automobilį bei jį nežymiai įbrėžė, jis susijaudino ir pasimetė, jam smarkiai pakilo kraujospūdis, dėl ko jis pasijuto blogai (pateikiami įrodymai, jog E. U. serga hipertenzija - liga, pasižyminčia padidėjusiu kraujo spaudimu, galinčiu sukelti infarktą ar insultą) ir, siekdamas išvengti pavojaus sveikatai ar net gyvybei, nuėjo į prekybos centre esančią vaistinę įsigyti vaistų, nusiraminti bei tuo pačiu iš draudimo bendrovės skyriaus pasiėmė draudiminio įvykio deklaraciją bei pinigų iš bankomato tam, kad galėtų atsiskaityti su apgadinto automobilio vairuotoju. Šiuo atveju jis siekė užtikrinti tinkamą eismo įvykio įforminimą. Nuo automobilio nuėjo trumpam, pagrįstai tikėdamasis, kad per tokį trumpą laiko tarpą kito automobilio vairuotojas negrįš, o jei grįžtų, tai matydamas, kad apgadintas automobilis, neišvažiuos ir bus galimybė įforminti eismo įvykio deklaraciją. Tuo labiau, kad jis iš eismo įvykio vietos nenuvažiavo, t. y. ją paliko šalia apgadinto automobilio. Šios aplinkybės įrodo, kad jo veiksmuose nėra tyčios. Be to, atsižvelgiant į tai, jog asmens gyvybė ir sveikata yra svarbiausia įstatymo saugoma vertybė, galima pripažinti, jog jis teisėtai paliko eismo įvykio vietą, o tokie jo veiksmai negali būti pripažįstami siekiu išvengti atsakomybės už savo veiksmus.

Pažymi, jog teismas ne tik nevertino jo išdėstytų aplinkybių dėl jo sveikatos būklės, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į svarbią byloje nustatytą aplinkybę, paneigiančią jo tyčią - tai yra tai, jog po eismo įvykio jis paliko savo automobilį aikštelėje, nors turėjo galimybę su juo apskritai išvažiuoti iš įvykio vietos ar automobilį perstatyti į kitą vietą. Teismas neįvertino, jog tokiu atveju, jeigu jis būtų siekęs tyčia pasišalinti iš savo vietos ir išvengti savo atsakomybės už pažeidimo padarymą, jis nebūtų palikęs savo automobilio stovėti įvykio vietoje, tačiau būtų ėmęsis atitinkamų veiksmų, kad nuslėptų savo kaltę už svetimo turto apgadinimą - išvažiavęs iš automobilių stovėjimo aikštelės ar pervažiavęs į kitą jos pusę, kuo toliau nuo įvykio vietos. Be to, šiuo atveju jis net nebandė neigti kaltės už svetimo automobilio apibraižymą, pripažino savo kaltę už turto apgadinimą tiek policijoje, tiek teisme. Tuo labiau įvertinus tai, kad pažeidimas menkavertis, nebuvo padaryta žymi žala svetimam turtui, galima pagrįstai tvirtinti, jog jam slėpti pažeidimo padarymą net nebuvo tikslo. Tačiau šių aplinkybių teismas nevertino, jo veiksmus vertino formaliai, kaltės formos taip pat nenustatinėjo. Tuo tarpu pagal inkriminuojamo pažeidimo sudėtį turi būti nustatyta tyčia. Tačiau kaltės formos teismas nenustatinėjo.

Nevertindamas minėtų bylos aplinkybių, kurios yra reikšmingos nustatant asmens kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, taikomas administraciniame procese. Pažymi, jog ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi - vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas - tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiuo atveju galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė nesilaikydamas minėtų reikalavimų. Teismas nesiėmė visų galimų priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai įvertintos bylos aplinkybės, pašalinti visi prieštaravimai, nesurinkti ir neištirti visi duomenys, galintys patvirtinti ar paneigti jo kaltę dėl jam inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų. Taigi vadovaujantis tuo, jog teismas nevertino, ar administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., jis padarė tyčia, siekdamas išvengti savo atsakomybės, nepateikė jokių argumentų, kodėl yra neatsižvelgiama į jo bylos nagrinėjimo metu pateiktus paaiškinimus dėl pasitraukimo iš eismo įvykio vietos, byloje likusios abejonės ir neaiškumai turi būti vertinami jo naudai. Apeliacinės instancijos teismas turėtų pripažinti, jog nenustačius jo tyčios dėl pažeidimo padarymo, jam negali kilti administracinė atsakomybė pagal ATPK 130 str. 1 d.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas taip pat pripažino jį kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., nustatančią atsakomybę už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimą. Su šia teismo išvada sutikti taip pat negalima, kadangi ją teismas padarė neįvertinęs reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, pateiktų bylos nagrinėjimo metu. Nors byloje buvo nustatyta ir jis pripažino, kad vairuodamas automobilį kliudė kitą šalia esančią transporto priemonę ir ją nežymiai subraižė, tačiau teismas neįvertino, kad jis siekė išspręsti susidariusią situaciją nekviečiant policijos, kartu su apgadintos transporto priemonės savininku nubraižant įvykio deklaraciją ir geruoju susitariant dėl žalos, padarytos automobiliui, atlyginimo. Kaip pats teismas pažymėjo, tokią teisę numato Kelių eismo taisyklių 232 p., pagal kurį policijos pareigūnams apie eismo įvykį pranešti nebūtina, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas nei vienas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių. Šiuo atveju atsižvelgdamas į tai, jog eismo įvykio vietoje apgadinto automobilio vairuotojo nebuvo, o jis pasijuto blogai dėl sveikatos būklės, jis nuėjo į prekybos centrą, kur įsigijo vaistų, juos išgėrė, kad praeitų ligos simptomai, bei iš draudimo bendrovės skyriaus pasiėmė draudiminio įvykio deklaraciją, o taip pat išsiėmė iš bankomato pinigų, kuriuos ketino sumokėti automobilio vairuotojui už apgadintą transporto priemonę. Visgi jam nepavyko susitarti su nukentėjusiuoju, kadangi grįžęs į automobilių stovėjimo aikštelę savo automobilio nerado - dėl nesuprantamų priežasčių transporto priemonę policija operatyviai išvežė į aikštelę, esančią už 20 km už miesto. Šiuo atveju policijos pareigūnai neturėjo teisės išvežti transporto priemonės, ji eismui netrukdė, ji nebuvo paieškoma ir t. t. Tokiu būdu jis objektyviai negalėjo geruoju susitarti su apgadinto automobilio savininku, atlyginti žalą ir taikiai išsiskirti, t. y. nekviečiant policijos pareigūnų, kas yra leidžiama pagal teisės aktus. Įvertinus tai, jog jis padarė nežymią žalą kitai transporto priemonei, apie tai pranešė draudimo bendrovei, pagrįstai manytina, jog eismo įvykio dalyviai būtų paprastai, be institucijų įsikišimo išsprendę susidariusią situaciją, kas būtų atitikę jų teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima tvirtinti, jog administracinėn atsakomybėn jis buvo patrauktas nepagrįstai, administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ir administracinė byla iškelta neteisėtai, policijos pareigūnams netinkamai vykdant savo tarnybines pareigas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutarimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, kadangi, kaip minėta, teismas, vadovaujantis ATPK 257 ir 284 straipsniais, nevisapusiškai ir neobjektyviai išsiaiškino bei įvertino reikšmingas bylai aplinkybes. ATPK 286 str. 2 d. nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 str. 1 d. organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Būtent bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnui), o šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šios institucijos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi. Šiuo atveju teismas bylą nagrinėjo formaliai, neįsigilindamas į jo paaiškinimus ir jų nevertindamas, nesigilino į byloje iškilusius prieštaravimus (pavyzdžiui, kodėl asmuo, kuris, pasak teismo, tyčia pasišalina iš įvykio vietos, joje palieka savo automobilį, kuris leidžia nustatyti pažeidimą padariusį asmenį, kodėl pažeidimą padaręs asmuo netrukus grįžta į automobilių stovėjimo aikštelę pasiimti savo transporto priemonės bei kt.), atsiradusių neaiškumų ir abejonių nevertino jo naudai, dėl ko galiausiai priėmė neteisėtą nutarimą, kuriuo buvo pažeisti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisėti interesai.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus bei reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau ir neteisėtai paskyrė per dideles nuobaudas - 3000 Lt baudą kartu su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu trejiems metams. Teismas neįvertino, jog autoįvykis yra mažareikšmis, nesukėlęs pavojaus kitiems asmenims, nukentėjusiojo automobilis po eismo įvykio apgadintas nežymiai, jis pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, jokių galiojančių nuobaudų neturi, nėra jokių sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas, net ir pripažinęs administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 130 str. 1 d. bei 127 str. 2 d., padarymą, turėjo pakankamą pagrindą remtis ATPK 301 str., suteikiančiu teisę teismui skirti mažesnę, nei sankcijoje numatytą, nuobaudą arba apskritai neskirti jokios nuobaudos, t.y. neskirti tokios didelės baudos ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones, kuri jam yra labai reikšminga, nes jis yra įmonės vadovas, vystantis įmonės veiklą ir siekiantis jai keliamų tikslų, t. y. gauti pajamų ir pelno, kas sąlygoja atitinkamų rinkliavų į valstybės biudžetą sumokėjimą. Tuo tarpu praradęs teisę vairuoti transporto priemones jis bus priverstas stabdyti įmonės veiklą dėl ko nukentės ne tik jis ir jo šeimos nariai, tačiau nukentės ir valstybės interesai, t.y. nebus sumokėti valstybei mokesčiai iš veiklos.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 130 str. 1 d. yra įvirtinta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti: kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs, bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas, kaip teisingai pastebėjo apeliantas, gali būti padaromas tik tyčia, t. y. kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, to neneigia ir pats apeliantas, kad atbuline eiga vairuodamas automobilį „Kia Sorento”, E. U. kliudė stovintį automobilį „Opel Meriva“ ir jį apgadino. Bylos medžiaga (b. l. 7, 48) nustatyta, jog automobiliui „Opel Meriva“ buvo apgadintas dešinės pusės priekinis bamperis ir dešinės pusės priekinis žibintas. Nagrinėjamu atveju E. U. sukeltas įvykis atitinka Kelių eismo taisyklių 3 punkte pateikiamą eismo įvykio apibrėžimą, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Byloje taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad apeliantas yra su šiuo eismo įvykiu susijęs. Tačiau, anot apelianto, jis yra nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 130 str. 1 d., kadangi jo veiksmuose nebuvo tyčios, jis iš įvykio vietos nepasišalino, o tik dėl staiga pablogėjusios sveikatos nuėjo į vaistinę įsigyti vaistų bei tuo pačiu iš draudimo bendrovės skyriaus pasiimti draudiminio įvykio deklaracijos bei pinigų iš bankomato tam, kad galėtų kartu su apgadinto automobilio savininku užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir susitarti su juo dėl žalos atlyginimo nekviečiant policijos. Apelianto teigimu, jam nebuvo suteikta galimybė susitarti su nukentėjusiuoju geruoju, t. y. nekviečiant policijos pareigūnų, todėl nepagrįstai buvo nubaustas ir pagal ATPK 127 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad E. U. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas, priešingai negu teigia apeliantas, tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus, teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.

Nors E. U. neigia jo veiksmuose buvus tyčią pasitraukti iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, apeliacinis teismas laiko, kad E. U. iš eismo įvykio vietos pasitraukė sąmoningai ir tyčia, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Tokią išvadą leidžia daryti nenuoseklūs E. U. parodymai. Pirminiame savo 2013-04-02 paaiškinime (b. l. 16), rašytame praėjus trims dienoms po eismo įvykio, E. U. nurodė, kad parkuodamas automobilį kliudė šalia stovintį. Palaukus keletą minučių jam pasidarė bloga, todėl nubėgo į Akropolį, į tualetą, po to nusiėmė pinigų iš bankomato, galvojo, gal pavyks vietoje susitarti. Visa tai truko apie 20 min. Apklausiamas teismo posėdžio metu (b. l. 33) nurodė, kad parkuodamasis įbrėžė mašiną. Kiek palaukė, pasidarė negera, žadėjo palikti raštelį, bet neturėjo kuo rašyti, tada nuėjo į banką pasiimti pinigų, žinojo, kad dėl nedidelių įvykių galima susitarti vietoje. Grįžo galimai už 30 min. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodo dar kitokias aplinkybes, t. y., kad pablogėjus sveikatai nuėjo į vaistinę įsigyti vaistų, taip pat ėjo iš draudimo bendrovės skyriaus pasiimti draudiminio įvykio deklaracijos bei pinigų iš bankomato. Nors E. U. nurodė, kad po eismo įvykio keletą minučių, iki kol jam pasidarė bloga, laukė įvykio vietoje, tačiau iš N. M. paaiškinimo (b. l. 18) matyti, jog „Kia Sorento“ vairuotojas, automobilį pastatęs kitoje vietoje, išlipo ir nuėjo į prekybos centrą. Kad pastarasis būtų lūkuriavęs, liudytojas nenurodė. Nei pirminiame savo paaiškinime, nei teismo posėdžio metu E. U. nenurodė, kad dėl pablogėjusios sveikatos jis būtų kreipęsis į vaistinę. Šią versiją jis iškėlė tik apeliacinio proceso metu. Apeliacinio teismo vertinimu, tuo atveju, jei E. U. tikrai būtų pablogėjusi sveikata, dėl ko jis nebūtų galėjęs ilgiau laukti ir pasilikti eismo įvykio vietoje, jis būtų ėjęs tik į vaistinę, o ne ieškojęs draudimo bendrovės skyriaus ir nuiminėjęs pinigus iš bankomato. Apeliacinis teismas laiko, kad apelianto nurodoma aplinkybė, jog iš eismo įvykio vietos jis pasitraukė neva dėl staigaus sveikatos pablogėjimo, yra bandymas išvengti griežtos atsakomybės.

Iš byloje esančios ataskaitų žiūryklės (b. l. 20) matyti, jog 2013-03-30 10.11 val. Klaipėdos apskrities VPK buvo gautas pranešimas, kad nuo Gargždų link Klaipėdos, neprivažiavus Dauparų viaduko, autostradoje automobilį „Kia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuoja galimai neblaivus vairuotojas, blaškosi kelyje, vairuoja prieš eismą. Policijos pareigūno A. P. tarnybiniame pranešime (b. l. 4) nurodyta, kad 2013-03-30 apie 10.20 val. iš Klaipėdos apskrities VPK budėtojo buvo gautas pranešimas, kad nuo Dauparų link Jakų žiedo važiuoja „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas galimai yra neblaivus. Automobilio judėjimo kryptis yra link prekybos centro „Akropolis“, tačiau nespėjus atvažiuoti budėtojas pranešė, kad minėtas automobilis atsitrenkė į kitą automobilį centro aikštelėje. Priėjęs N. M. paaiškino, kad jis nuo Dauparų sekė „Kia Sorento“ ir matė, kaip automobilis atsitrenkė į „Opel Meriva“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Atsitrenkus automobilis buvo patrauktas į šalia esančią stovėjimo vietą. „Kia Sorento“ vairuotojo nebuvo galimybės nustatyti. Policijos pareigūnas O. D. savo tarnybiniame pranešime (b. l. 5) taip pat pažymėjo, jog susisiekus su A. J. IĮ „A.“, kuriai priklauso automobilis „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininke A. U., pastaroji paaiškino, kad šiuo metu automobiliu gali naudotis E. U., ir pateikė jo telefono numerį, kuriuo skambinant niekas neatsiliepė. Tuo tarpu E. U. teismo posėdžio metu (b. l. 33) parodė, kad jam iš policijos paskambino tik kitą dieną ir liepė ateiti. Nurodė, kad tą pačią dieną jo niekas nekvietė, tik jo žmonai skambino, o sutuoktinė jam paskambino. Tačiau apeliacinis teismas neturi pagrindo netikėti savo pareigas atlikusių pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis aplinkybėmis, kad dar įvykio vietoje buvo mėginama skambinti E. U., tačiau pastarasis neatsiliepė. Apeliacinis teismas sprendžia, jog tuo metu, kai policijos pareigūnai mėgino prisiskambinti E. U., apie tai, kad įvykio vietoje yra policija ir jo ieško, E. U. galėjo pranešti žmona, todėl pastarasis neatsiliepė skambinant policijos pareigūnams. Jeigu E. U. nebūtų žinojęs, kad jo ieško policija, išėjęs iš prekybos centro ir pastebėjęs, kad nebėra automobilio, jis iš karto būtų kreipęsis į policiją, tačiau tiek iš jo paties paaiškinimų (b. l. 33), tiek iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo (b. l. 6) matyti, jog pastebėjęs, kad nebėra automobilio, į policiją jis nesikreipė, į policiją E. U. nuvyko tik po trijų dienų.

Apeliantas taip pat nurodo, kad automobilį neva paliko šalia apgadinto automobilio, tačiau iš autoavarijos vietos schemos (b. l. 7) bei byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 23-25) matyti, kad automobilis „Kia Sorento“ buvo pastatytas kitoje automobilių stovėjimo pusėje ir toliau nuo automobilio „Opel Meriva“, o ne šalia jo ar priešais jį.

Apeliacinis teismas, remdamasis aukščiau aptartu, laiko, kad E. U. veiksmai – automobilio „Kia Sorento“ pastatymas kitoje automobilių stovėjimo pusėje ir toliau nuo apgadinto automobilio „Opel Meriva“, nepranešimas policijai apie eismo įvykį matant, jog nukentėjusiojo eismo įvykio vietoje nėra, nuėjimas į prekybos centrą pusvalandžiui, neatsiliepimas į policijos pareigūnų skambutį, nesikreipimas į policiją pastebėjus, kad jo vairuoto automobilio nebėra eismo įvykio vietoje – rodo E. U. siekimą išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Apeliacinis teismas pripažįsta, kad E. U. iš eismo įvykio, su kuriuo jis buvo susijęs, vietos pasišalino tyčia ir sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Kadangi jo kaltė padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą įrodyta, jis pagrįstai nubaustas ir pagal ATPK 127 str. 2 d. Jei E. U. nebūtų pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, jis būtų galėjęs pasinaudoti įstatymo suteikta galimybe ir su nukentėjusiuoju užpildyti eismo įvykio deklaraciją nekviečiant policijos, tačiau dėl savo paties tyčinių veiksmų – pasitraukimo iš eismo įvykio vietos prarado galimybę šia teise pasinaudoti.

Apelianto nuomone, jam paskirta per griežta nuobauda, kadangi autoįvykis yra mažareikšmis, nesukėlęs pavojaus kitiems asmenims, nukentėjusiojo automobilis apgadintas nežymiai, jis pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, jokių galiojančių nuobaudų neturi, nėra jokių sunkinančių aplinkybių. Todėl prašo jo atžvilgiu taiktyi ATPK 301 str. nuostatas ir neskirti tokios didelės baudos bei neatimti teisės vairuoti transporto priemones, kuri jam yra reikalinga darbe.

Pagal formuojamą teismų praktiką, administracinė nuobauda vadovaujantis ATPK 301 str. nustatytomis taisyklėmis gali būti švelninama tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai, pavyzdžiui, nedidelis veikos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan.

Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta nei viena E. U. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jis savo kaltės dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo nepripažino. Nors galiojančių nuobaudų E. U. neturi, anksčiau jis ne kartą buvo baustas už tyčinius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 13-15), kas neigiamai charakterizuoja jo asmenį.

Pažymėtina, jog įstatymas, įtvirtindamas draudžiamas veikas bei nustatydamas už jas konkrečias sankcijas, iš anksto informuoja asmenis apie neigiamus padarinius už pažeidimų darymą. Asmuo, prieš darydamas teisės pažeidimą, turi numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam, jo artimųjų ratui dėl pažeidimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Akivaizdu, jog aplinkybė, kad teisė vairuoti transporto priemones E. U. yra būtina darbe, apeliantui buvo žinoma ir iki pažeidimų padarymo, tačiau jis to nepaisė ir padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį įstatymas numato griežtą administracinę nuobaudą - baudą nuo 3000 Lt iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. Apeliacinis teismas laiko, jog apelianto nurodytos aplinkybės (autoįvykis nesukėlė pavojaus kitiems asmenims, nukentėjusiojo automobilis apgadintas nežymiai, galiojančių nuobaudų neturi, pripažino kaltę dėl eismo įvykio, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių) yra reikšmingos ir į jas atsižvelgiama individualizuojant skiriamą nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose, tačiau jų tikrai nepakanka, jog būtų galima taikyti ATPK 301 str. nuostatas dėl švelnesnės nuobaudos skyrimo. Apylinkės teismas E. U. tiek už ATPK 130 str. 1 d., tiek už ATPK 127 str. 2 d. numatytus pažeidimus skyrė minimalias nuobaudas – baudas, teisę vairuoti transproto priemones taip pat atėmė minimaliam laikotarpiui. Apeliacinis teismas laiko, jog nėra jokio pagrindo laikyti E. U. paskirtą galutinę subendrintą nuobaudą aiškiai per griežta ir ją dar labaiu švelninti.

Remiantis išdėstytu, apeliacinis teismas konstatuoja, kad E. U. veikoje yra visi ATPK 130 str. 1 d. bei ATPK 127 str. 2 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties elementai, apeliacinio skundo argumentai E. U. kaltės klausimu dėl jam inkriminuotų pažeidimų neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Taip pat apeliacinio skundo argumentai dėl E. U. skirtos administracinės nuobaudos neduoda pagrindo švelninti apylinkės teismo jam skirtą administracinę nuobaudą. Apeliacinio skundo ribose nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti ar keisti jį nėra pagrindo.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

E. U. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

             Teisėjas                                                                                Linas Pauliukėnas