Civilinė byla Nr. e2A-354-302/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00875-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1;

2.6.8.11.5; 2.6.10.5.1; 2.6.16.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. S. ir Ž. S. bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Sinkeris“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. S. ir Ž. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sinkeris“ dėl su negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniais santykiais susijusių sumų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. S. ir E. S..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai R. S. ir Ž. S. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sinkeris“ solidariai 48 895,02 Eur skolą, kurią sudaro 43 137,01 Eur nuomos mokestis, 2 859,43 Eur palūkanos, 1 770,58 Eur delspinigiai ir 1 128 Eur nekilnojamojo turto mokesčio išlaidos, taip pat 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovai nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis 729,84 m2 pastato–parduotuvės ir 0,1026 ha žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Kitą pastato ir žemės sklypo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo tretieji asmenys. 2014 m. lapkričio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi (toliau – Nuomos sutartis) dalį patalpų (545,41 m2) ir žemės sklypą bendraturčiai išnuomojo atsakovei prekybos mašinų kėbulo ir atsarginėmis dalimis veiklai vykdyti. Atsakovė, kaip įmonė, susijusi su ieškovais ir trečiaisiais asmenimis, patalpomis naudojosi ir iki Nuomos sutarties sudarymo. Ieškovas R. S. turėtas atsakovės akcijas perleido trečiajam asmeniui E. S. ir atsakovės vadovo pareigų atsisakė 2015 metais. Nuomos mokestis, nustatytas 2015 m. spalio 1 d. Nuomos sutarties pakeitimu, sudarė 5,3926 Eur už 1 m2 arba po 625 Eur, atskaičius mokesčius, kiekvienam bendraturčiui. Atsakovė taip pat įsipareigojo padengti patalpų išlaikymo išlaidas. 2016 m. vasario 19 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovus įgyvendinanti Nuomos sutarties 4.1 papunktyje įtvirtintą teisę nutraukti Nuomos sutartį nuo 2016 m. gegužės 20 d., tačiau, suėjus atsakovės nurodytam terminui, patalpos Nuomos sutarties 3.2.10–3.2.11 papunkčiuose nustatyta tvarka nebuvo perduotos. Į ieškovų atstovo 2016 m. gegužės 12 d. užklausimą dėl patalpų 2016 m. gegužės 20 d. raštu buvo atsakyta, kad patalpos atlaisvintos, o atsakovė 2016 m. vasario 26 d. yra sudariusi su trečiaisiais asmenimis jiems priklausančios patalpų dalies panaudos sutartį (toliau – Panaudos sutartis). Ieškovų teigimu, atsakovė toliau naudojosi patalpomis prekybos veiklai, mokėjo mokesčius už patalpas, tik veikdama savo ir trečiųjų asmenų interesais siekė išvengti nuomos mokesčio ieškovams mokėjimo. 2016 m. rugpjūčio 26 d. raštu ieškovų atstovas informavo atsakovę, kad vienašališkas pranešimas apie Nuomos sutarties nutraukimą neatleidžia atsakovės nuo pareigos grąžinti nuomojamą turtą, taip pat susimokėti už naudojimąsi svetimu turtu. Tolimesnį atsakovės naudojimąsi patalpomis ieškovai nurodė vertinantys kaip Nuomos sutarties nutraukimo atšaukimą konkliudentiniais veiksmais. Naudojimasis turtu, nepriklausomai nuo tokio elgesio teisėtumo, ieškovų teigimu, sukuria pagrindą jiems reikalauti, kad atsakovė sumokėtų nuomos mokestį taip pat vykdytų įsipareigojimus, susijusius su turto mokesčio mokėjimu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovams R. S. ir Ž. S. solidariai iš atsakovės UAB „Sinkeris“ 37 685,94 Eur nuostolių atlyginimą, 2 542,91 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (40 228,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4.       Įvertinęs ieškovės procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu pateiktą poziciją, teismas nurodė, kad į bylos nagrinėjimo ribas patenka tiek aplinkybių, susijusių su nuomos teisinių santykių statusu po 2016 m. gegužės 20 d., tiek ir sąlygų civilinei atsakomybei taikyti, vertinimas.

5.       Ginčas dėl Nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo tarp šalių nekilo, todėl teismas sprendė, kad atsakovės 2016 m. vasario 19 d. raštas dėl vienašališko Nuomos sutarties nutraukimo parengtas ir pateiktas vadovaujantis tiek įstatymo, tiek ir Nuomos sutarties sąlygomis.

6.       Įvertinęs tai, kad dar 2016 m. sausio 29 d. raštu atsakovė aiškiai nurodė neketinanti tęsti nuomos santykių Nuomos sutartyje nurodytomis sąlygomis, o 2016 m. vasario 19 d. raštu inicijuodama vienašalį Nuomos sutarties nutraukimą, savo valią pakartojo, bei tai, kad atsakovė su trečiaisiais asmenimis sudarė Panaudos sutartį ir po 2016 m. gegužės 20 d. nustojo mokėti nuomos mokestį, be to, informavo ieškovus, jog patalpos yra atlaisvintos, teismas sprendė, kad atsakovės elgesys nepatvirtina, jog buvo atsisakyta ketinimų nutraukti Nuomos sutartį.

7.       Teismas kaip nepagrįstą atmetė atsakovės argumentą, kad atsakovė po 2016 m. gegužės 20 d. Panaudos sutarties pagrindu naudojosi tik tretiesiems asmenims priklausančia patalpų dalimi, o ieškovams priklausančią dalį buvo atlaisvinusi. Pažymėjo, kad ginčo patalpos nėra atidalintos iš bendrosios dalinės nuosavybės, nėra nustatyta naudojimosi patalpomis tvarka, todėl nei atsakovė, nei tretieji asmenys neturėjo teisės vienašališkai, be ieškovų sutikimo priskirti sau konkrečių patalpų. Panaudos sutarties, kurioje nėra identifikuotos konkrečios patalpos, su trečiaisiais asmenimis sudarymas, neturint ieškovų sutikimo, teismo nuomone, negali būti vertinamas kaip sukuriantis atsakovei teisėtą pagrindą naudotis patalpomis.

8.       Teismas nurodė, kad patalpos yra pritaikytos atsakovės veiklai, kad atsakovė faktiškai patalpomis naudojosi ir iki Nuomos sutarties sudarymo, o Nuomos sutarties pasirašymu tebuvo įforminti sutartiniai santykiai, jog ginčo patalpose atsakovė ir toliau vykdo veiklą, ką patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir atsakovės sudarytos komunalinių paslaugų teikimo ir statinio apsaugos sutartys.

9.       Teismo vertinimu, vienintelė patalpa, kurią atsakovė faktiškai atlaisvino, suteikdama bendraturčiams galimybę ja disponuoti, yra 76,23 m2 patalpa, pažymėta indeksu 1–8, kurią ieškovai ir tretieji asmenys 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutartimi išnuomojo V. A.. Į bylą pateikta susirašinėjimo medžiaga, teismo vertinimu, patvirtina, kad sutarties su V. A. sąlygos buvo derinamos su ieškovų atstovu, ir kad ieškovai sutartį pasirašė, taip įgyvendindami teisę disponuoti jiems priklausančio turto dalimi.

10.       Teismas pažymėjo, kad, nors šalis sieja giminystės ryšiai, Nuomos sutarties nutraukimo šalių santykiai buvo konfliktiški, todėl buvo būtinas tinkamas sutartinių santykių įforminimas. Kad turtas nebuvo perduotas ieškovams, patvirtina ne tik priėmimo–perdavimo akto nebuvimas, bet ir pačios atsakovės parengto 2016 m. gegužės 20 d. rašto turinys, kuriame nurodoma, jog, atsakovei naudojantis tretiesiems asmenims priklausančia patalpų dalimi, visų patalpų perdavimas ieškovams nėra galimas.

11.       Nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendė, kad ieškovai įrodė, jog po Nuomos sutarties nutraukimo 2016 m. gegužės 20 d. atsakovė nuomojamų patalpų ieškovams neperdavė, taip suvaržydama jų nuosavybės teises, tačiau šio pažeidimo teismas nevertino kaip sąlygojusio nuomos teisinių santykių tąsą, todėl darė išvadą, kad po 2016 m. gegužės 20 d. ieškovams priklausančia idealiąja turto dalimi atsakovė naudojosi neturėdama tam teisinio pagrindo. Minėto neteisėto nuomininko veiksmo pasekmės įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.499 straipsnio 2–3 dalyse, kur numatyta, kad tiek turto negrąžinimo, tiek ir jo pavėluoto grąžinimo atveju nuomininkas turi sumokėti nuomos mokestį ir atlyginti kitus nuomotojo nuostolius.

12.       Teismas nurodė, kad Nuomos sutarties 3.2.1 papunktyje šalys buvo sutarusios nuomos mokestį skaičiuoti taikydamos 5,3926 Eur/1 m2 mokestį per mėnesį dydį. Nors visos patalpos buvo vertinamos kaip vientisas objektas, tačiau sutarties su V. A. sudarymas, teismo nuomone, nulėmė teisinio santykio pokyčius, paneigiančius ieškovų teisę reikalauti mokėti mokesčius už visą patalpų plotą. Dėl nurodytos priežasties nuomos mokesčio sumą teismas apskaičiavo įvertindamas patalpų, kurios nebuvo perduotos ieškovams ir kuriomis ieškovai neturėjo galimybės disponuoti, plotą. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad iš bendro 730,41 m2 patalpų ploto protestantų bažnyčiai „Gyvenimo šviesa“ (pažymėtų indeksais 2-1, 2-2, 2-3) buvo perduotos naudotis ne 185 m2, bet 190,30 m2 (165,51 m2 + 3,82 m2 + 20,97) ploto patalpos, todėl atsakovei pagal Nuomos sutartį faktiškai perduotų patalpų plotas sudarė 540,11 m2 (730,41 m2 – 190,30 m2). Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nuo nuomos sutarties su V. A. sudarymo atsakovė faktiškai neįvykdė pareigos grąžinti ieškovams 463,88 m2 (540,11 m2 – 76,23 m2) ploto patalpas, todėl ieškovai iš viso gali pretenduoti į 36 715,86 Eur žalos už visą ginčo laikotarpį atlyginimą.

13.       Atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad, priimant sprendimą nagrinėjamoje byloje, perskaičiuoti ieškovams iš atsakovės priteisiamas sumas, įpareigojant gyventojų pajamų mokestį už ieškovus sumokėti atsakovę, nėra pagrindo.

14.       Taip pat teismas pažymėjo, kad Nuomos sutarties 2.1 papunktyje šalys susitarė, jog atsakovė mokės visus su nuomojamu turtu susijusius mokesčius. Tokia atsakovės pareiga nustatyta ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje. Nors atsakovė ir toliau naudojosi dalimi išnuomoto turto, nekilnojamojo turto mokesčio už 2017 metus ji nesumokėjo, dalį šio mokesčio, t. y. 1 128 Eur, sumokėjo ieškovai, todėl, teismo vertinimu, šią sumą ieškovai pagrįstai įvardijo kaip papildomus neteisėtų atsakovės veiksmų sąlygotus nuostolius. Atsižvelgdamas į tai, kad neteisėti atsakovės veiksmai buvo susiję su 86 proc. nuomotų patalpų, teismas nurodė, jog yra pagrindas su nekilnojamojo turto mokesčiu siejamą žalos dydį mažinti iki 970,08 Eur.

15.       Atsižvelgdamas į tai, kad Nuomos sutartis po 2016 m. gegužės 20 d. neteko galios, teismas darė išvadą, jog netesybas ieškovai prašo taikyti už vėlavimą sumokėti nuostolių atlyginimo sumas. Ieškovai nuomos mokesčiui prilygintų nuostolių už laikotarpį po 2016 m. gegužės 20 d. atlyginimą pareikalavo sumokėti 2016 m. rugpjūčio 26 d. raštu, todėl teismas konstatavo, kad už laikotarpį iki 2016 m. liepos 31 d. priskaičiuotas sumas atsakovė privalėjo sumokėti iki 2016 m. rugsėjo 2 d., o vėliau už kiekvieną kalendorinį mėnesį apskaičiuotas sumas – iki kito mėnesio 7 dienos. Teismo skaičiavimu, atsižvelgiant į priteisiamą mažesnę nuostolių sumą nei buvo prašoma priteisti ieškinyje, bendra palūkanų suma iki 2018 m. kovo 31 d. sudaro 2 419,14 Eur. 

16.       Ieškovai už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. apskaičiuotai sumai prašė taikyti sutartinius delspinigius (0,2 proc. už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną). Teismas pažymėjo, kad netesybos Nuomos sutarties 5.2 papunktyje buvo numatytos už vėlavimą vykdyti Nuomos sutartyje numatytus mokėjimus, o nagrinėjamu atveju sankciją prašoma taikyti už pareigos atlyginti nuostolius savalaikį nevykdymą. Be to, teismas nurodė, kad ieškovų prašomas priteisti netesybų dydis, įvertinus laikotarpio, už kurį jas prašoma priteisti, trukmę, kuriam įtakos galėjo turėti ir ieškovų veiksmai aktyviau ginant savo teises, taip pat absoliučiu skaičiumi išreikštą netesybų sumą, vertintinas kaip neproporcingai didelis, todėl minėtam ieškovų reikalavimui teismas taikė įstatyme nustatyto dydžio kompensacines palūkanas, kurių bendra suma, teismo skaičiavimu, sudaro 123,77 Eur.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

17.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Sinkeris“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, ir ieškinį atmesti visiškai. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

17.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškiniu buvo prašoma priteisti solidariai ieškovams iš atsakovės 48 895,02 Eur skolą, kurią, be kita ko, sudaro 43 137,01 Eur nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. spalio 31 d. ir 1 770,58 Eur sutartiniai delspinigiai už vėlavimą mokėti nuomos mokestį. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė ieškovų atžvilgiu nepažeidė sutartinio įsipareigojimo kas mėnesį mokėti nuomos mokestį, nes Nuomos sutartis buvo nutraukta, tačiau, peržengdamas nagrinėjamos bylos ribas, konstatavo, jog atsakovė neva turi sumokėti 2 542,91 Eur metinių palūkanų už vėlavimą vykdyti žalos atlyginimo prievolę, nors ieškovai delspinigius ir metines palūkanas skaičiavo dėl vėlavimo sumokėti nuomos mokestį, o ne dėl atsakovės nevykdomos prievolės atlyginti nuostolius. Byloje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar ieškovai turi teisę prašyti priteisti metines palūkanas dėl vėlavimo atlyginti žalą. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad Panaudos sutartis nėra teisėtas pagrindas atsakovei naudotis ginčo patalpų dalimi, nors Panaudos teisėtumo klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

17.2.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neva yra atlikusi neteisėtus veiksmus – nėra grąžinusi nuomotojams turto, padaryta pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Ieškovai teismo prašė iš atsakovės priteisti jų negautas pajamas nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. spalio 31 d. dėl negrąžintos ½ dalies turto, tačiau neginčijo nei Panaudos sutarties, nei 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutarties, kurios patvirtina, jog atsakovė atlaisvino ir grąžino bendraturčiams turtą. Panaudos sutarties pagrindu atsakovė naudoja 260,03 m2 bendro ploto patalpas, o 279,51 m2 ploto patalpos (pažymėtos indeksais R–1, R–2, 1–5, 1–8, 1–9, 1–10, 1–11, 2–8) nėra naudojamos. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad po Nuomos sutarties nutraukimo patys ieškovai būtų bandę naudotis jiems priklausančia pastato dalimi, o atsakovė būtų kaip nors trukdžiusi tai daryti. Atsižvelgiant į glaudžius bendraturčių ryšius, vien turto priėmimo–perdavimo akto nesudarymas, savaime neleidžia daryti išvados, kad patalpos nebuvo perduotos bendraturčiams. Atsakovės sudarytos komunalinių paslaugų teikimo bei patalpų apsaugos sutartys ir tai, kad buvo atlikti apsaugos sistemos koregavimo darbai taip pat negali patvirtinti, jog ieškovams priklausančioje patalpų dalyje atsakovė vykdo veiklą. Be to, ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas šiuo atveju negali būti laikomas objektyviu ir tinkamu įrodymu, kadangi protokole išdėstytos aplinkybės buvo konstatuotos 2017 m. rugpjūčio 9 d., antstolis nenustatė kieno daiktai buvo apžiūrimose patalpose, protokole nėra užfiksuota jokių faktinių aplinkybių apie patalpas rūsyje (R–1 ir R–2).

17.3.                      Atsakovė įrodė, kad ieškovų kas mėnesį neva negautoms pajamoms negali būti prilyginamas Nuomos sutarties 2015 m. rugsėjo 1 d. pakeitimu nustatytas nuomos mokestis, todėl, priteisdamas 37 685,94 Eur nuotolių, teismas pažeidė tiek materialinės normas, reglamentuojančias negautas pajamas, tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Ieškovai nebendradarbiauja su trečiaisiais asmenimis, sprendžiant klausimus dėl bendro turto, todėl ieškovai nuo 2016 m. gegužės 20 d. nebūtų galėję realiai išnuomoti atsakovės neva neperduotą ½ idealiąją dalį turto. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. spalio 31 d. buvo suradę potencialius nuomininkus. Atsakovė taip pat įrodė, kad nuomos kaina 5,3926 Eur/m2  neatitinka nekilnojamojo turto rinkos kainų. Tai patvirtina aplinkybė, kad 2014 m liepos 1 d. nuomos sutarties pagrindu bažnyčia bendraturčiams mokėjo ir iki šiol moka 3 Eur/m2, šis mokestis niekada nebuvo keistas, kai tuo tarpu dėl atsakovei nuomojamų patalpų net tris kartus buvo sudaryti papildomi susitarimai dėl kainos keitimo. Apskaičiuodamas negautas pajamas, teismas nepagrįstai atsisakė išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį, kurį ieškovai būtų privalėję mokėti. Teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė ir 86 proc. ieškovų sumokėto nekilnojamojo turto mokesčio už 2017 metus. 2017 metais Nuomos sutartis buvo pasibaigusi, ieškovai patys deklaravo mokestį, todėl tokios išlaidos negali būti vertinamos kaip žala atsiradusi dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Teismas neištyrė ir aplinkybių, susijusių su tuo, ar egzistuoja kitos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – kaltė ir priežastinis ryšys. Be to, neįvertino to, kad, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlyginti nuostoliai mažintini proporcingai kreditoriaus kaltei.

17.4.                      Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovams 2 859,43 Eur metinių palūkanų už laiku neįvykdytą žalos atlyginimo prievolę bei 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Ši sprendimo dalis nepagrįsta ne tik dėl to, kad buvo priimta, peržengiant bylos nagrinėjimo ribas, bet ir dėl to, jog ji yra grindžiama tikrovės neatitinkančia aplinkybe, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. raštu ieškovai neva atsakovei pareiškė reikalavimą atlyginti žalą. Minėtu raštu ieškovai iš atsakovės reikalavimo sumokėti Nuomos sutartyje įtvirtintą nuomos mokestį, o ne atlyginti žalą dėl neva neteisėtų atsakovės veiksmų. Taip pat, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 6 proc. metines procesines palūkanas, kurios priteisiamos tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra verslininkai.

18.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovai R. S. ir Ž. S.

18.1.                      Atsakovė niekada patalpų po deklaruojamos Nuomos sutarties pabaigos negrąžino nuomotojams ir jų net faktiškai neatlaisvino, ką patvirtina antstolio 2017 m. rugpjūčio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Atsakovė ginčo patalpomis naudojasi ir vykdo jose veiklą iki šiol, o Nuomos sutarties nutraukimas išimtinai tik ieškovų atžvilgiu, nes tretieji asmenys turi tokį patį interesą kaip ir atsakovė, vertintinas tik kaip formalus veiksmas.

18.2.                      Skundo argumentas, kad Panaudos sutarties teisėtumo klausimas nepateko į šios bylos nagrinėjimo ribas, neatitinka tiesos, kadangi ieškovai ieškinyje pasisakė dėl Panaudos sutarties teisinio vertinimo.

18.3.                      Tolimesnis patalpų naudojimas atsakovės vykdomoje veikloje patvirtina, kad atsakovė nenorėjo ir nenori nutraukti Nuomos sutarties, todėl yra pagrindas pripažinti, jog Nuomos sutartis tęsiasi toliau, o atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais atšaukė jos vienašališką atšaukimą. Tai sudaro pagrindą ieškinį tenkinti būtent galiojančios Nuomos sutarties pagrindu. Aplinkybė, kad 2016 m. gegužės 11 d. buvo sudaryta nuomos sutartis su V. A. taip pat nepatvirtina atsakovės pareigos grąžinti patalpas įvykdymo, kadangi patalpas V. A. perdavė E. S. ir atsakovė, ieškovai niekada nebuvo susitikę su V. A. ir jo net nepažįsta. Atsakovė ieškovams patalpų negrąžino, todėl jų išnuomavimas V. A. tapo negalimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovei kyla pareiga atsiskaityti su ieškovais pagal Nuomos sutartį už faktinį naudojimąsi patalpomis.

18.4.                      Atsakovė nepagrįstai įrodinėja savo pareigos grąžinti daiktą įvykdymo aplinkybe, kad ieškovai gali naudotis dalimi patalpų be jokių suvaržymų, nes jos faktiškai atlaisvintos. Patalpų negrąžinimas įstatyme nustatyta tvarka savaime reiškia nuosavybės teisės suvaržymą. Ieškovams vienašališkai pradėjus naudotis kuria nors patalpų dalimi, jie gali būti apkaltinti savivaldžiavimu, atsakovės ir trečiųjų asmenų teisių pažeidimu, turto pasisavinimu ar sunaikinimu.

18.5.                      Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad neva ieškovai nepatyrė jokių nuostolių, nes nepateikė jokių dokumentų apie negautų pajamų realumą. Nuomos sutarčių vykdymo specifika lemia tai, kad nuostoliais pripažįstamos ne negautos pajamos bendrąja prasme, bet būtent nuomos sutartyje numatyto dydžio atlygis už galimybę naudotis daiktu ar kitu turtu. Nuomos sutartyje suderinta šalių valia buvo nustatytas nuomos mokestis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju jis turi būti mokamas iki patalpų faktinio grąžinimo ieškovams. Konstatavus atsakovės neteisėtus veiksmus, kaltę bei priežastinį ryšį, buvo visos sąlygos atsakovei taikyti atsakomybę ir priteisti ieškovams visas pinigines sumas. Vis dėlto nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių pagrindu teisingiau būtų konstatuoti, kad atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais atšaukė Nuomos sutarties vienašališką nutraukimą, todėl ieškiniu prašomos priteisti sumos turėjo būti priteistos būtent Nuomos sutarties pagrindu.

18.6.                      Patalpos yra komercinės paskirties, ieškovai jų sukūrime dalyvavo dėl komercinės veiklos, ją vykdė per atsakovę, patalpos ir šiuo metu yra naudojamos komercinei veiklai vykdyti ir naudai iš to gauti, todėl teismas pagrįstai priteisė 6 proc. metines palūkanas.

18.7.                      Teismo sprendimu priteisiant pinigines sumas, nėra sprendžiamas jų apmokestinimo klausimas, šis klausimas nėra priskiriamas teismo kompetencijai. Priteistiną sumą sumažinus vienokių ar kitokių valstybei mokėtinų mokesčių suma, toks apmokestinimas vėliau nebus eliminuojamas, o tai reiškia, kad pinigus gavę ieškovai vis tiek tuos mokesčius turės sumokėti.

18.8.                      Ieškiniu buvo prašoma priteisti Nuomos sutartyje nustatyto dydžio nuomos mokestį ir susijusias sumas už faktinį patalpų naudojimą laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. spalio 31 d., palūkanas bei delspinigius už šių sumų pavėluotą mokėjimą, nežiūrint to, ar teismas konstatuos, kad Nuomos sutartis pasibaigė dėl jos vienašališko nutraukimo, ar spręs, kad Nuomos sutartis nebuvo nutraukta, nes atsakovė konkliudentiniais veiksmais atšaukė jos nutraukimą. Teismas pasirinko vieną iš alternatyvių ieškinio pagrindų, todėl nėra pagrindo spręsti, kad buvo peržengtos ieškinio ribos.

19.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą tretieji asmenys E. S. ir E. S. prašo skundą tenkinti ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

19.1.                      Panaudos sutartimi atsakovei buvo suteikta teisės naudotis ½ dalimi žemės sklypo ir ½ dalimi patalpų, t. y. tik dalimi turto, kuri iki Nuomos sutarties nutraukimo buvo jos objektas. Atsakovė laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. spalio 31 d. nesinaudojo pastato patalpomis, pažymėtomis indeksais R–1, R–2, 1–5, 1–8, 1–9, 1–10, 1–11, 2–8. Po Panaudos sutarties sudarymo ieškovai niekada nesikreipė į trečiuosius asmenis, reikalaudami nutraukti Panaudos sutartį, be to, niekada neteikė jokių pretenzijų, kad Panaudos sutartis pažeidžia jų teises ar kad jie negali patekti į pastatą.

19.2.                      Po Nuomos sutarties nutraukimo atsakovė grąžino turtą, tai patvirtina ir Panaudos sutartis, ir 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutartis, sudaryta su V. A.. Priėmimo–perdavimo aktas nebuvo pasirašytas dėl šalis siejusių glaudžių santykių, tarp šalių buvo susiklosčiusi tokia praktika.

19.3.                      Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. spalio 31 d. ieškovai niekada nesikreipė į trečiuosius asmenis, kad surado potencialius nuomininkus, kurie sutiktų išsinuomoti dalį ginčo patalpų, todėl nesuprantama, kuo remdamasis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovai negavo 36 715,86 Eur pajamų. Taip pat teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 970,08 Eur nekilnojamojo turto mokesčio už 2017 metus išlaidų.

20.       Apeliaciniame skunde ieškovai R. S. ir Ž. S. prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai atmesti, pakeisti, nurodant, kad solidariai ieškovams iš atsakovės priteisiama 41 973,01 Eur nuomos mokesčio, 2 712,66 Eur palūkanų, 1 128 Eur nekilnojamojo turto mokesčio ir 1 770,58 Eur delspinigių, o suma, nuo kurios skaičiuojamos procesinės palūkanos, yra 47 584,25 Eur. Taip pat ieškovai prašo motyvuojamojoje dalyje nurodyti, kad atsakovė UAB „Sinkeris“ konkliudentiniais veiksmais atšaukė Nuomos sutarties nutraukimą, todėl ji tapo neterminuota. Nurodo šiuos esminius argumentus:

20.1.                      Teismui buvo pagrindas mažinti prašomų priteisti sumų dydžius tik tiek, kiek tai susiję su realiai gautomis pinigų sumomis už 76,23 m2 ploto patalpų nuomą V. A., t. y. 1 164 Eur (194 Eur x 6 mėn.), o palūkanos gali būti perskaičiuojamos tik dėl po tokio dalinio prievolės įvykdymo sumažėjusio pagrindinės prievolės dydžio, bet ne dėl to, kad apskritai ieškovų reikalavimo teisė pagal pagrindinę prievolę pripažinta mažesniam dydžiui. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo mažinti ir prašomų priteisti išlaidų dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo. Sumažindamas prašytas priteisti sumas, teismas taip pat nepagrįstai neįvertino to, kad minėtos 76,23 m2 ploto patalpos yra ne prekybinės paskirties, todėl nėra ir jų komercinė vertė mažesnė.

20.2.                      Tai, kad V. A. mokėjo 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutartyje, sudarytoje su nuomotojais (ieškovais ir trečiaisiais asmenimis), nurodytas pinigų sumas, savaime nepatvirtina, jog jis ginčo patalpų dalį naudojo teisėtai. 2016 m. gegužės 11 d. sutartį ieškovai sutiko sudaryti tik su ta sąlyga, kad, prieš perduodant patalpų dalį V. A. naudotis, atsakovė grąžins visas patalpas nuomotojams, įskaitant ir ieškovus, ir taip sudarys sąlygas tų patalpų dalį nuomos pagrindais perduoti V. A.. Ši sąlyga nebuvo įvykdyta, todėl ieškovai nedalyvavo jokiame dalies patalpų perdavime V. A.. Dalies patalpų perdavimas buvo įmanomas tik tą leidus atsakovei, todėl darytina išvada, kad tarp atsakovės ir V. A. buvo susiklostę faktiniai subnuomos santykiai. V. A., kaip subnuomininkas, iš dalies vykdė atsakovės įsipareigojimus ieškovams. Ieškovams nėra žinoma, kada baigėsi V. A. faktinis naudojimasis patalpomis ir kada jos buvo grąžintos atsakovei.

20.3.                      Pagal Nuomos sutarties sąlygas visas turtas buvo išnuomotas kaip vienas daiktas ir šis turtas kaip vienas daiktas turėjo būti grąžintas Nuomos sutartyje nustatyta tvarka vienu metu, tačiau tai padaryta nebuvo. Nors atsakovė formaliai deklaravo Nuomos sutarties nutraukimą, tačiau jos faktinis elgesys ir po to sekę veiksmai patvirtina, kad atsakovė ir toliau siekė naudotis patalpomis, t. y. tęsti nuomos santykius Nuomos sutarties pagrindu, todėl ieškinio reikalavimai turėjo būti tenkinti Nuomos sutarties pagrindu, o ne CK 6.499 straipsnio pagrindu. Šie pirmosios instancijos teismo motyvai keistini.

21.       Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė UAB „Sinkeris“ prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

21.1.                      Nuomos sutartis yra pasibaigusi teisės aktų nustatyta tvarka ieškovų nenuginčytu atsakovės atliktu vienašališku nutraukimu, o į bylą pateikti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė neva atsisakė Nuomos sutarties nutraukimo.

21.2.                      Nepagrįstas apeliantų reikalavimas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti, kad Nuomos sutartis nebuvo nutraukta, ir tapo neterminuota. Nuomos sutartimi turtą išnuomojo bendraturčiai, t. y. ne tik ieškovai, bet ir tretieji asmenys. Ieškovų pageidaujamo motyvo nurodymas reikštų Nuomos sutarties nepasibaigimą ir trečiųjų asmenų atžvilgiu, nors jie nei iki bylos iškėlimo, nei bylos nagrinėjimo metu neginčijo atsakovės atlikto vienašališko Nuomos sutarties nutraukimo, taip pat neginčijo ir fakto, kad bendraturčiai disponavo atsakovės grąžintu turtu. Bylos duomenys patvirtina, kad Nuomos sutartis buvo nutraukta ir turtas buvo perduotas bendraturčiams.

21.3.                      Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad neva 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutartis, buvo sudaryta tarp atsakovės, kaip subnuomininkės, ir V. A.. Atsakovė nėra minėtos nuomos sutarties šalis, bendraturčiai nebuvo davę jokio sutikimo atsakovei subnuomoti nuomojamas patalpas. Be to, patys bendraturčiai savo parašais patvirtinto kiekvieną 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutarties lapą. Ieškovų aktyvų dalyvavimą, sudarant 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutartį, patvirtina ir ieškovų atstovų susirašinėjimas su nekilnojamojo turto brokere. V. A. nuomos mokestį mokėjo tiesiogiai bendraturčiams, t. y. ir ieškovams, ir tretiesiems asmenims. Duomenų, patvirtinančių, kad pasibaigus 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutarčiai, minėtos sutarties dalyku buvusių patalpų dalis buvo perduota atsakovei, byloje nėra.

22.       Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą tretieji asmenys E. S. ir E. S. prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tvirtina, kad po Nuomos sutarties nutraukimo atsakovė grąžino bendraturčiams turtą, tai patvirtina faktas, jog buvo sudaryta Panaudos sutartis ir 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutartis su V. A., kurią pasirašė visi bendraturčiai. Derantis dėl nuomos sąlygų ir sudarant šią sutartį ieškovams atstovavo advokatas, nuomos mokestis buvo mokamas tiesiogiai bendraturčiams, todėl nėra pagrindo išvadai, kad tarp atsakovės ir V. A. buvo susiklostę faktiniai subnuomos santykiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

24.       Iš į bylą pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis 729,84 m2 pastato–parduotuvės ir 0,1026 ha žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kitą pastato ir žemės sklypo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo tretieji asmenys (e. bylos t. 1, b. l. 30–33, 186–187). Ieškovas R. S. ir trečiasis asmuo E. S. yra broliai, kurių kiekvienas šiame minėto turto dalį valdo kartu su savo sutuoktine. Juridinių asmenų registro išrašai patvirtina, kad ieškovas R. S. iki 2015 m. lapkričio 26 d. buvo atsakovės direktorius, vėliau direktoriumi tapo bendrovės akcininku tapęs trečiasis asmuo E. S.. (e. bylos t. 1, b. l. 103–104, 160–164).

25.       Bendraturčiai 2014 m. liepos 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi dalį jiems priklausančių patalpų (pažymėtų indeksais 2-1, 2-2, 2-3; 185 m2) išnuomojo protestantų bažnyčiai „Gyvenimo šviesa“ (e. bylos t. 1, b. l. 165–169). 2014 m. lapkričio 1 d. sudaryta sutartis, kuria bendraturčiai minėtą nuomos sutartimi neišnuomotą patalpų dalį ir žemės sklypą išnuomojo atsakovei (e. bylos t. 1, b. l. 9–12). Turtas išnuomotas iki 2020 m. gruodžio 1 d. Nuomos sutarties 3.2.1 papunktis, kuriame numatytas nuomos mokesčio dydis, 2015 m. buvo kelis kartus keičiamas (e. bylos t. 1, b. l. 13–14, 159), nuo 2015 m. spalio 1 d. nuomininkė įsipareigojo mokėti 5,3926 Eur/1 m2 nuomos mokestį per mėnesį arba 2 941,16 Eur (545,41 m2 x 5,3926 Eur), kiekvienam bendraturčiui skaičiuojant 735,29 Eur sumą, iš kurios atėmus gyventojų pajamų mokestį (15 proc.), išmokama po 625 Eur. Būtent tokio dydžio mokestis kiekvienam iš ieškovų buvo pervedamas iki 2016 m. gegužės 20 d. (e. bylos t. 1, b. l. 22–29).

26.       Nuomos sutarties 4.1 papunktyje įtvirtinta šalių teisė nutraukti Nuomos sutartį, pranešant apie tai priešingai šaliai prieš tris mėnesius. Po to, kai atsakovės direktoriumi tapo trečiasis asmuo E. S., atsakovė 2016 m. sausio 29 d. pateikė ieškovui R. S. pasiūlymą sumažinti nuomos mokesčio dydį iki 3,10 Eur/1 m2 arba 359,28 Eur atskaičius mokesčius per mėnesį kiekvienam bendraturčiui (e. bylos t. 1, b. l. 101–102). Pranešime nurodė, kad, nepriėmus pasiūlymo, atsakovė atsisakys patalpų, pažymėtų indeksais 1–8, 1-9, 1-10, 2-8, kurių bendras plotas 254,32 m2. Ieškovams pasiūlymo nepriėmus, atsakovė 2016 m. vasario 19 d. raštu informavo vienašališkai nutraukianti Sutartį: su ieškovais nuo 2016 m. gegužės 20 d., su trečiaisiais asmenimis jų sutikimu – nuo 2016 m. kovo 1 d. (e. bylos t. 1, b. l. 68–72). Atsakovė su trečiaisiais asmenimis 2016 m. vasario 26 d. sudarė sutartį dėl jiems priklausančios patalpų dalies panaudos. (e. bylos t. 1, b. l. 75–77).

27.       Atsakovei iniciavus Nuomos sutarties nutraukimą, ieškovų atstovas 2016 m. gegužės 12 d. pateikė užklausimą dėl to, kada ir kokiu būdu bus perduodamas Nuomos sutartyje nurodytas turtas (e. bylos t. 1, b. l. 78–79). 2016 m. gegužės 20 d. atsakovė pateikė atsakymą, kad patalpos yra atlaisvintos, atsakovė neketina naudotis ½ patalpų dalimi, priklausančia ieškovams (e. bylos t. 1, b. l. 73–74). Ieškovai į atsakovę pakartotinai kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 26 d. raštu, akcentuodami, kad atsakovės tikrasis ketinimas buvo ne nutraukti nuomos santykius, bet sumažinti nuomos mokestį. Ieškovai su Nuomos sutarties sąlygų pakeitimu nesutinka, o atsakovė toliau naudojasi patalpomis savo veiklai vykdyti, todėl privalo mokėti nuomos mokestį (e. bylos t. 1, b. l. 80–82).

28.       Bendraturčiai 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutartį dėl 76,23 m2 patalpų (atitinkančių patalpą, pažymėtą indeksu 1-8) sudarė su V. A. (e. bylos t. 1, b. l. 170–175).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

29.       Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: pirma, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Panaudos sutarties teisėtumo ir priteisdamas ieškovams 2 542,91 Eur metinių palūkanų už vėlavimą vykdyti žalos atlyginimo prievolę, peržengė ieškinio ribas; antra, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nėra grąžinusi nuomotojams turto, padaryta pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą; trečia, teismas nepagrįstai nepripažino, kad atsakovė paneigė CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatytą negautų pajamų dydžio prezumpciją ir neištyrė aplinkybių, susijusių su tuo, ar egzistuoja kitos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos; ketvirta, teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovams 2 859,43 Eur metinių palūkanų už laiku neįvykdytą žalos atlyginimo prievolę bei 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Toliau bus pasisakoma dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo.

Dėl ieškinio ribų

30.       Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

31.       Ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui, tačiau nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32.       Taigi teismo prerogatyva yra teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, nepriklausomai, ar jomis remiasi ieškovas ir kiti proceso dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-248/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

33.       Nagrinėjamu atveju, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po Nuomos sutarties nutraukimo 2016 m. gegužės 20 d. atsakovė nuomojamų patalpų ieškovams neperdavė, todėl sprendė, jog po 2016 m. gegužės 20 d. atsakovė ieškovams priklausančia ½ idealiąja turto dalimi naudojosi neturėdama tam teisinio pagrindo. Pareigos grąžinti nuomotojui Nuomos sutarties dalyką po Nuomos sutarties nutraukimo nevykdymą teismas traktavo kaip neteisėtus atsakovės veiksmus ir taikė šiam neteisėtam nuomininko veiksmui teisines pasekmes, įtvirtintas CK 6.499 straipsnio 2–3 dalyse. Be to, atitinkamai už laiku neįvykdytą žalos atlyginimo prievolę ieškovams iš atsakovės priteisė palūkanas.

34.       Atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su tokia ginčo teisine kvalifikacija, todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad priteisdamas ieškovams 2 542,91 Eur metinių palūkanų už vėlavimą vykdyti žalos atlyginimo prievolę, teismas peržengė ieškinio ribas.

35.       Kaip ir buvo minėta, nagrinėdamas ginčą, teismas yra ribojamas ginčo šalių nustatytų ribų, kurių, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, negali peržengti. Bylos medžiaga patvirtina, kad Panaudos sutarties teisėtumo klausimas nepateko į šios bylos nagrinėjimo ribas, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog Panaudos sutarties, kurioje nėra identifikuotos konkrečios patalpos, su trečiaisiais asmenimis sudarymas neturint ieškovų sutikimo negali būti vertinamas kaip sukuriantis atsakovei teisėtą pagrindą naudotis patalpomis (sprendimo 10.4 papunktis).

36.       Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina su atsakove, kad, ieškovams neginčijant Panaudos sutarties teisėtumo, pirmosios instancijos teismas negalėjo pasisakyti dėl šios sutarties teisėtumo, o tai padaręs, peržengė ieškinio ribas.

37.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015 yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas pareikšto ieškinio ar apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, tiria ir vertina įvairias bylos aplinkybes, pasisako, kurias aplinkybes laiko nustatytomis, teisiškai jas kvalifikuoja, nurodo, kokie teisiniai santykiai saisto ar, priešingai, nesaisto bylos šalių (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir res judicata (teismo sprendimo) galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

38.       Taigi teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje, siekdamas teisingai išspręsti konkretų ginčą, gali konstatuoti aplinkybes ir padaryti išvadas, kurios ne tik tiesiogiai siejasi su teismo sprendimo (nutarties) rezoliucine dalimi ir ją pagrindžia, bet gali sukelti atskirus teisinius padarinius ir už konkretaus ginčo (bylos) ribų.

39.       Pirmiau nurodytoje byloje kasacinis teismas suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, jie gali būti pašalinti iš teismo procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies.

40.       Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Panaudos sutartis negali būti vertinama kaip sukurianti atsakovei teisėtą pagrindą naudotis patalpomis, teisėjų kolegijos vertinimu, turi teisinę reikšmę ne tik nagrinėjamos bylos išsprendimui ir baigčiai, bet ir byloje dalyvaujančių asmenų santykiams ateityje. Kilus naujam ginčui, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada dėl to, kad Panaudos sutartis negali būti vertinama kaip teisėtas pagrindas atsakovei naudotis ginčo patalpomis, gali turėti prejudicinę ir res judicata galią.

41.       Atsižvelgiant į tai, kad Panaudos sutarties teisėtumas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, o šio fakto konstatavimas teismo sprendime gali turėti įtakos šalių teisėms ir pareigoms ateityje, pirmosios instancijos teismo motyvai, susiję su Panaudos sutarties (ne)teisėtumu, šalinami.

Dėl Nuomos sutarties objekto (ne)grąžinimo

42.       Ieškovai nagrinėjamu atveju privalėjo įrodyti neteisėtus veiksmus – Nuomos sutarties objektų buvusių patalpų, pasibaigus Nuomos sutarčiai, negrąžinimą, dėl to patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo.

43.       Negyvenamosios patalpos nuomos sutarties esmė – nuomotojo įsipareigojimas suteikti už mokestį patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti, o nuomininko – įsipareigojimas naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį ir, pasibaigus nuomos sutarties terminui, grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniams santykiams taikomos bendrosios nuomos santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

44.       CK 6.499

45.       Jeigu, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas negrąžina daikto nuomotojui, jam kyla CK nustatyti teisiniai padariniai – nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2 dalis).

46.       Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė neva yra atlikusi neteisėtus veiksmus – nėra grąžinusi nuomotojams turto, padaryta pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija.

47.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

48.       Pažymėtina, kad įrodinėjimo civiliniame procese specifika lemia tai, jog išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

49.       Pažymėtina, kad nuomos sutarties nutraukimo faktas savaime nelemia nuomos šalių teisių ir pareigų pagal nuomos sutartį pasibaigimo. Nuomos teisiniais santykiai pasibaigia tik tada, kai nuomininkas tinkamai įvykdo vieną iš daikto (pastato, statinio, įrenginio) nuomotojui grąžinimo sąlygų (perduoda faktiškai daiktą arba šalys pasirašo perdavimo–priėmimo aktą), laikoma, kad nuomos sutarties šalių prievolės pagal sutartį pasibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011).

50.       Sudarant Nuomos sutartį, atsakovės direktorius ir akcininkas buvo ieškovas R. S., o Nuomos sutarties nutraukimo metu ir po jos nutraukimo atsakovės akcininkas ir direktorius buvo ir yra trečiasis asmuo E. S.. Tikėtina, kad ieškovą ir trečiąjį asmenį siejantys artimi giminystės ryšiai sąlygojo turto perdavimo neįforminimą Nuomos sutarties sudarymo metu. Tačiau, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, Nuomos sutarties nutraukimo metu tarp bendraturčių jau buvo kilęs konfliktas. Nenorėdamas, kad jo valdoma įmonė (atsakovė) mokėtų nuomos mokestį ieškovams, trečiasis asmuo, kaip atsakovės direktorius, iniciavo Nuomos sutarties nutraukimą. Nesutikdami, kad atsakovė naudotųsi patalpomis kitokiomis sąlygomis nei nurodytos Nuomos sutartyje, ieškovai kelis kartus pareikalavo atlaisvinti patalpas, akcentuodami, jog patalpų neperdavimas bus vertinamas kaip sukuriantis pareigą atsakovei mokėti nuomos mokestį. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad, nepaisant tarp šalių susiklosčiusios praktikos nepasirašinėti priėmimo–perdavimo aktų, pašlijus šalių tarpusavio santykiams, šalys turėjo suprasti, kad šiuo atveju būtinas tinkamas sutartinių santykių įforminimas. Ginčo patalpų priėmimo–perdavimo aktas taip ir nebuvo pasirašytas, o tai leidžia daryti išvadą, kad patalpos ieškovams taip ir nebuvo grąžintos.

51.       Šią išvadą dėl ginčo turto ieškovams neperdavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad Nuomos sutarties objektu buvusios patalpos yra pritaikytos atsakovės veiklai, kad atsakovė faktiškai patalpomis naudojosi ir iki Nuomos sutarties sudarymo, o pasirašant Nuomos sutartį, tebuvo įforminti šalis sieję sutartiniai santykiai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad apie tai, jog ginčo patalpose atsakovė ir toliau vykdo veiklą, galima spręsti iš 2017 m. rugpjūčio 10 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0187/17/13 (e. bylos t. 1, b. l. 34–63). Taip pat tai patvirtina ir aplinkybė, kad atsakovės yra sudariusi komunalinių paslaugų teikimo ir statinio apsaugos sutartis (e. bylos t. 2, b. l. 37–151), bei tai, kad atsakovės iniciatyva buvo atlikti apsaugos sistemos koregavimo darbai (2016 m. birželio 1 d. atliktų darbų aktas, e. bylos t. 2, b. l. 122).

52.       Nors atsakovė skunde akcentuoja, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nėra užfiksuota, kieno daiktai yra ginčo patalpose, tačiau, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatytų aplinkybių visuma bei faktas, jog į patalpas antstolis nurodė patekęs su E. S., kuris yra atsakovės direktorius, sutikimu, jog atsakovė pripažino tęsianti sutartinius santykius su trečiaisiais asmenimis, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčo patalpose esantys daiktai priklauso atsakovei, ir kad atsakovė patalpose veiklą vykdė ir po vienašališko Nuomos sutarties nutraukimo.

53.       Atsakovės pozicija, kad po 2016 m. gegužės 20 d. ji naudojasi tik tretiesiems asmenims priklausančia patalpų dalimi, o ieškovams priklausančią dalį buvo atlaisvinusi, nagrinėjamos bylos kontekste taip pat negali būti vertinama kaip pagrįsta.

54.       Nuomos sutarties objektu buvusios patalpos nėra atidalintos iš bendrosios dalinės nuosavybės taip pat nėra nustatyta naudojimosi patalpomis tvarka, todėl nei atsakovė, nei tretieji asmenys neturėjo teisės vienašališkai, be ieškovų sutikimo (CK 4.75 straipsnis) priskirti sau konkrečių patalpų. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės pozicijos subjektyvumą šiuo atveju patvirtina ir selektyvus nenaudojamų patalpų atsirinkimas, atlaisvinant jai nereikalingas patalpas, pažymėtas indeksais 1-8, 1-9, 1-10 ir 2-8 (1 t., e. b. l. 73–74, 101–102). Kaip matyti iš į bylą pateiktų kadastrinių matavimų brėžinių, patalpa, pažymėta indeksu 2-8, yra kitoje statinio dalyje, bendroje erdvėje su atsakovės naudojama pirmojo aukšto patalpa, pažymėta indeksu 1–3. (e. bylos t. 1, b. l. 147–150), o į patalpas, pažymėtas indeksais 2-5, 2-6, 2-7, kurias atsakovė pasiliko sau, galima patekti tik iš patalpos, pažymėtos indeksu 2-8, kurią atsakovė neva atlaisvino ir grąžino ieškovams. Akivaizdu, kad toks vienašališkas patalpų atsirinkimas stokoja loginio pagrįstumo ir nėra sąžiningas.

55.       Kaip nepaneigiančius išvados dėl atsakovės naudojimosi ieškovams priklausančiomis patalpomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir atsakovės argumentus, kad ieškovai gali patekti į ginčo patalpas, turi patalpų raktus ir prieigą prie apsaugos sistemos valdymo. Nutrūkus nuomos teisiniams santykiams savininkas patalpomis gali naudotis tik po to, kai nuomininkas patalpas atlaisvina ir perduoda savininkui, kas šiuo atveju, kaip konstatuota pirmiau, nebuvo padaryta, o patekimas į bendras patalpas, kuriose atsakovė vykdo veiklą, kur yra atsakovei priklausantis turtas ir kurios yra saugomos atsakovei priklausančiomis saugos priemonėmis, galėtų tik išprovokuoti tarp šalių, kurių santykiai ir taip yra įtempti, konfliktinę situaciją.

56.       Pagal bylos duomenis vienintelė patalpa, kurią atsakovė faktiškai atlaisvino, suteikdama bendraturčiams galimybę ja disponuoti, yra 76,23 m2 patalpa, pažymėta indeksu 1-8, kurią ieškovai ir tretieji asmenys 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutartimi išnuomojo V. A.. Į bylą pateikta susirašinėjimo medžiaga (e. bylos t. 3, b. l. 2–10, 19–26) patvirtina, kad sutarties su V. A. sąlygos buvo derinamos su ieškovų atstovu, be to, patys ieškovai pasirašė kiekvieną sutarties lapą, taip įgyvendindami teisę disponuoti jiems priklausančio turto dalimi. Naujasis nuomininkas minėta patalpa kurį laiką naudojosi, mokėjo nuomos mokestį, todėl akivaizdu, jog atsakovės disponavimas šia patalpa buvo nutrūkęs. Byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad, V. A. nutraukus nuomos sutartį, patalpos buvo perduotos atsakovei, todėl spręsti, jog ieškovai negalėjo naudotis šiomis patalpomis būtų nepagrįsta. Pastebėtina, kad tai pripažino ir patys ieškovai, 2016 m. rugpjūčio 26 d. rašte nurodydami, jog, įvertinus tai, kad dalis (76,23 m2) patalpų nuo 2016 m. gegužės 11 d. buvo išnuomota kitam nuomininkui, mažintinas atsakovės mokėtinas nuomos mokestis proporcingai sumažėjusiam faktiškai atsakovės naudojama plotui (e. bylos t. 1 , b. l. 80–82).

57.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad vienintelė patalpa, kurią atsakovė faktiškai atlaisvino, suteikdama bendraturčiams galimybę ja disponuoti, yra 76,23 m2 patalpa, pažymėta indeksu 1-8, o likusi patalpų dalis ieškovams perduota nebuvo. Tai reiškia, kad, kaip ir skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ­ pasibaigus Nuomos sutarčiai, negrąžino ieškovams dalies Nuomos sutarties objektu buvusių patalpų.

Dėl ieškovų patirtų nuostolių dydžio

58.       Vien nuomos sutarties nutraukimo faktas savaime nereiškia, kad pasibaigia nuomininko prievolė mokėti nuomos mokestį. Šios prievolės pabaiga yra siejama su tinkamu išsinuomoto daikto perdavimu nuomotojui. Nuomininkui neįvykdžius nurodytos teisinės pareigos ir pavėluotai grąžinus išsinuomotą daiktą, nuomotojui tenka šios prievolės nesilaikymo pasekmės. CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, jog nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius.

59.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio skolos priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-916/2015 kt.).

60.       Taigi CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas dėl pavėluoto daikto grąžinimo nuomotojo patirtų nuostolių (negautų pajamų) nustatymo metodas – laikoma, kad nuomotojo negautos pajamos yra tokio nuomos mokesčio dydžio, kurį jis būtų gavęs, jeigu nuomos sutartis nebūtų pasibaigusi. Šie nuostoliai laikytini minimaliais nuomotojo nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009; 2016 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-449-684/2016; kt.).

61.       Atsižvelgdamas į tai, kad nuo nuomos sutarties su V. A. sudarymo atsakovė faktiškai neįvykdė pareigos grąžinti ieškovams ½ idealiąją dalį turto, teismas ieškovams iš atsakovės priteisė 37 685,94 Eur nuostolių, kuriuos sudaro negautas nuomos mokestis bei ieškovų sumokėtas nekilnojamojo turto mokestį už patalpas, atlyginimą. 

62.       Nesutikdama su tokių pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas nepagrįstai nepripažino, jog atsakovė paneigė CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatytą negautų pajamų dydžio prezumpciją. Apeliantės teigimu, byloje buvo įrodyta, kad ieškovai nebendradarbiauja su trečiaisiais asmenimis, todėl jie realiai nebūtų galėję išnuomoti neva jos neperduotą ½ idealiąją dalį turto, be to, byloje nėra jokių įrodymų, jog laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. spalio 31 d. ieškovai buvo suradę potencialius nuomininkus. Taip pat, atsakovės teigimu, buvo įrodyta, kad 5,3926 Eur/1 m2 patalpų neatitinka nekilnojamojo turto nuomos rinkos kainų.

63.       Sutiktina su apeliante, kad prezumpciją, jog realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus nuostolius sudaro šalių sulygtas nuomos mokestis, galima nuginčyti, tačiau, priešingai nei tvirtinta apeliantė, teisėjų kolegijos vertinimu, ši prezumpcija nagrinėjamu atveju nuginčyta nebuvo.

64.       Atsakovės pozicija, kad, nebendradarbiaudami ir nesusitarę su trečiaisiais asmenimis dėl naudojimosi turtu tvarkos, ieškovai nebūtų galėję gauti pajamų iš patalpų nuomos, apeliaciniame skunde grindžiama išimtinai tik atsakovės prielaidomis apie tolimesnius ieškovų ir trečiųjų asmenų santykius, dėl kurių pagrįstumo jau yra pasisakyta skundžiamame sprendime. Jeigu būtų vadovaujamasi tokia apeliantės logika, tai išeitų, jog nuomininkas po nuomos sutarties nutraukimo galėtų naudotis patalpomis nepatirdamas jokių sąnaudų iki tol, kol patalpų savininkas susirastų kitą nuomininką, o tai akivaizdu, jog pažeistų turto savininkų teises ir prieštarautų CK 6.499 straipsnio 2–3 dalyse įtvirtintam teisiniam reglamentavimui.

65.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuomos mokesčio dydis buvo nustatytas laisva Nuomos sutarties šalių valia. Nuomos sutarties sąlygų, kurios šalims privalomos, teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl atsakovės argumentai dėl kainos dydžio nepagrįstumo, jų detaliau neanalizuojant, pagrįstai buvo atmesti.

66.       Nesutikdama su teismo priteistu žalos dydžiu, atsakovė nepagrįstai akcentuoja ir tai, kad prašomą priteisti nuomos mokesčio sumą ieškovai nepagrįstai skaičiuoja įtraukdami į ją gyventojų pajamų mokestį, kurį už ieškovus sumokėdavo atsakovė.

67.       Nuomos sutartyje buvo susitarta dėl konkretaus nuomos mokesčio dydžio – 5,3926 Eur/1 m2, kuriuo remiantis apskaičiuotinos nuomotojų iš nuomos gautinos pajamos. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad aplinkybė, jog dalis pajamų mokesčių pavidalu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis, turėjo atitekti valstybei, taip pat faktas, kad Nuomos sutartyje šalys susitarė, jog šį mokestį išskaičiuos ir sumokės atsakovė, nepaneigia jo, kaip pajamų, kurias ieškovai prarado dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, statuso. Teisėjų kolegijos nuomone, nebegaliojant Nuomos sutarčiai, vertinant bendraturčių prarastas pajamas, atsakovės turtinių prievolių pagal Nuomos sutartį apimtis šiuo konkrečiu atveju pagrįstai apibrėžiama įvertinant visą nuomos mokesčio sumą, neatsižvelgiant į hipotetiškai mokėtiną mokėtinas mokesčių sumas. Priteistiną sumą sumažinus vienokių ar kitokių mokesčių, mokėtinų valstybei, suma, pareiga sumokėti mokesčius niekur nedingtų, tokiu atveju teismo sprendimas nebūtų pagrįstas, nes ieškovai gautų faktiškai mažesnę pinigų sumą negu jiems priklausytų.

68.       Kaip nepagrįstas atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė ir 86 proc. nekilnojamojo turto mokesčio už 2017 metus. Nuomos sutarties 2.1 papunktyje šalys susitarė, kad būtent atsakovė mokės visus su nuomojamu turtu susijusius mokesčius. Tokia atsakovės pareiga nustatyta ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė sumokėjo nekilnojamojo turto mokestį už 2016 metus (e. bylos t. 2, b. l. 33–36). Kadangi atsakovė ir toliau naudojosi dalimi išnuomoto turto, o nekilnojamojo turto mokesčio dalį, kuri sudaro 1 128 Eur, sumokėjo ieškovai (e. bylos t. 1, b. l. 64–66), pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iš atsakovės ieškovams priteisė nekilnojamojo turto mokestį (970,08 Eur) už naudojamą patalpų dalį kaip papildomus neteisėtų atsakovės veiksmų sąlygotus nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2–3 dalys).

69.       Taigi, ieškovai įvykdė jiems tenkančią pareigą įrodyti neteisėtus atsakovės veiksmus po nuomos teisinių santykių nutraukimo, taip pat nuostolių dydį, siejamą su negautu nuomos mokesčiu bei pareiga sumokėti nekilnojamojo turto mokestį už patalpas, kuriomis neteisėtai naudojosi atsakovė, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, o atsakovė nenuginčijo savo kaltės, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

70.       Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad, priteisdamas 37 685,94 Eur nuotolių, kuriuos sudaro negautas nuomos mokestis bei nekilnojamojo turto mokestis už negrąžintą patalpų dalį, teismas nepažeidė nei materialinės teisės normų, reglamentuojančių negautas pajamas, nei procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą. Vien tai, kad atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs.

Dėl priteistų palūkanų

71.       Apeliantė laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos ieškovams priteisė 2 859,43 Eur metinių palūkanų už laiku neįvykdytą žalos atlyginimo prievolę. Ši sprendimo dalis, atsakovės teigimu, nepagrįsta ne tik dėl to, kad buvo priimta, peržengiant bylos nagrinėjimo ribas, bet ir dėl to, jog ji yra grindžiama tikrovės neatitinkančia aplinkybe, jog 2016 m. rugpjūčio 26 d. raštu ieškovai neva atsakovei pareiškė reikalavimą atlyginti žalą.

72.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą, pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos).

73.       Pastarosios palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis lėšomis. Įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-405-313/2017, 21 punktas).

74.       Ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo laikotarpį iki ieškinio teisme priėmimo (t. y. bylos iškėlimo) dienos. Toks kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdas pripažįstamas ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452-415/2016,             103–105 punktai; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-405-313/2017, 22 punktas).

75.       Nors ieškovai prašė priteisti iš atsakovės Nuomos sutartyje įtvirtintą nuomos mokestį ir palūkanas už vėlavimą atsiskaityto, o ne atlyginti žalą dėl neva neteisėtų atsakovės veiksmų ir palūkanas už laiku neįvykdytą žalos atlyginimo prievolę, tačiau teismui konstatavus, kad Nuomos sutartis nuo 2016 m. gegužės 20 d. buvo nutraukta, o atsakovė nuomojamų patalpų ieškovams neperdavė, ir priteisus iš atsakovės ieškovams nuostolių atlyginimą, o ne Nuomos sutartyje numatytą nuomos mokestį, atitinkamai pagrįstai ir palūkanos buvo priteistos už laiku neįvykdytą žalos atlyginimo prievolę.

76.       Vadovaujantis CK 6.53 straipsnio 2 dalimi, prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad, kai prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, ji pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013).

77.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai nuomos mokestį, kuris, konstatavus, kad Nuomos sutartis nuo 2016 m. gegužės 20 d. buvo nutraukta, teismo buvo kvalifikuotas kaip žala, atsiradusi dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (Nuomos sutarties objektu buvusių patalpų negrąžinimas ieškovams), pareikalavo sumokėti 2016 m. rugpjūčio 26 d. raštu (e. bylos t. 1, b. l. 80–82), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad už laikotarpį iki 2016 m. liepos 31 d. priskaičiuotas sumas atsakovė privalėjo sumokėti iki 2016 m. rugsėjo 2 d., o vėliau už kiekvieną kalendorinį mėnesį apskaičiuotas sumas – iki kito mėnesio 7 dienos.

78.       Be to, apeliantė tvirtina, kad, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 6 proc. metines procesines palūkanas, kurios priteisiamos tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra verslininkai.

79.       Remiantis CK 6.210 straipsniu, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (1 dalis). Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (2 dalis).

80.       Atsižvelgiant į tai, kad Nuomos sutarties objektu buvusios patalpos yra komercinės paskirties, o atsakovė yra privatus juridinis asmuo, kuris šias patalpas naudojo komercinei veiklai vykdyti, darytina išvada, jog šiuo atveju už laiku neįvykdytą žalos atlyginimo prievolę iš atsakovės pagrįstai buvo priteistos būtent 6 proc. dydžio metinės palūkanos, taikytinos verslininkams ir privatiems juridiniams asmenims.

Dėl ieškovų apeliacinio skundo

81.       Ieškovų apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: pirma, teismui buvo pagrindas mažinti prašomų priteisti sumų dydžius tik tiek, kiek tai susiję su realiai gautomis pinigų sumomis už 76,23 m2 ploto patalpų nuomą V. A.; antra, tarp atsakovės ir V. A. buvo susiklostę faktiniai subnuomos santykiai; trečia, ieškinio reikalavimai turėjo būti tenkinti Nuomos sutarties pagrindu, o ne CK 6.499 straipsnio pagrindu. 

Dėl nuomos santykių po 2016 m. gegužės 20 d.

82.       Ieškovai laikosi pozicijos, kad atsakovės faktinis elgesys patvirtina, jog ir po 2016 m. gegužės 20 d. buvo tęsiami nuomos santykiai, todėl ieškinio reikalavimai turėjo būti tenkinti Nuomos sutarties pagrindu, o ne CK 6.499 straipsnio pagrindu.

83.       Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. sausio 29 d. raštu atsakovė aiškiai nurodė neketinanti tęsti nuomos santykių Nuomos sutartyje nurodytomis sąlygomis (e. bylos t. 1, b. l. 101–102), o 2016 m. vasario 19 d. raštu, inicijuodama vienašalį Nuomos sutarties nutraukimą, savo valią pakartojo (e. bylos t. 1, b. l. 68–70). 2016 m. vasario 26 d. atsakovė su trečiaisiais asmenimis sudarė Panaudos sutartį (1 t., e. b. l. 75–77), o po 2016 m. gegužės 20 d. nustojo mokėti nuomos mokestį. Be to, 2016 m. gegužės 20 d. raštu atsakovė informavo ieškovus, kad patalpos yra atlaisvintos, atsakovė neketina naudotis ½ patalpų dalimi, priklausančia ieškovams, o dėl konkrečių turto dalių nustatymo turi spręsti bendraturčiai (e. bylos t. 1, b. l. 73–74). Iš tolimesnio tarp šalių 2018 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais vykusio susirašinėjimo, taip pat matyti, kad atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, jog Nuomos sutartis nutraukta (e. bylos t. 1, b. l. 15–21).

84.       Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė būtų atsisakiusi vienašališko Nuomos sutarties nutraukimo, todėl pagrįstai, konstatavus, jog visas Nuomos sutarties objektas ieškovams nebuvo grąžintas, ieškinio reikalavimai iš dalies buvo tenkinti remiantis ne nutrauktos Nuomos sutarties nuostatomis, o CK 6.499 straipsnio, kuriame įtvirtinta nuomininko pareiga, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą, nuostatomis.

85.       Situacijos teisinio vertinimo nekeičia ir ieškovų argumentas, kad naudojimasis nuomos dalyku, suėjus nuomos sutarties terminui, daro sutartį neterminuota. CK 6.481 straipsnyje, reglamentuojančiame tolesnį naudojimąsi daiktu pasibaigus nuomos sutarčiai, įtvirtinta, kad, jeigu pasibaigus sutarties terminui, nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, jog sutartis tapo neterminuota.

86.       Iš minėtos CK normos turinio darytina išvada, kad ši norma skirta situacijoms, kai, pasibaigus nuomos sutartyje numatytam sutarties terminui, nei viena iš šalių neišreiškia valios nutraukti nuomos teisinius santykius. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atsakovė aiškiai buvo išreiškusi savo valią nuo 2016 m. gegužės 20 d. nebetęsti nuomos santykių su ieškovais Nuomos sutartyje numatytomis sąlygomis, todėl minėta CK nuostata šiuo atveju netaikytina.

Dėl nuomos sutarties su V. A.

87.       Ieškovų teigimu, jie nedalyvavo jokiame dalies ginčo patalpų perdavime V. A., todėl tarp atsakovės ir V. A. buvo susiklostę faktiniai subnuomos santykiai. Taip pat pažymi, kad jiems nėra žinoma, kada baigėsi V. A. faktinis naudojimasis patalpomis ir kada jos buvo grąžintos atsakovei.

88.       Iš 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutarties matyti, kad ši sutartis dėl 76,23 m2 patalpų, pažymėtų indeksu 1–8, sudaryta tarp turto bendraturčių: E. S., E. S., R. S. ir Ž. S., bei V. A. (e. bylos t. 1, b. l. 170–175). Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutarties sąlygos buvo derinamos ir su ieškovų atstovu (e. bylos t. 3, b. l. 19–26), o kiekvienas sutarties lapas patvirtintas visų turto bendraturčių, įskaitant ir ieškovus, parašais. Naujasis nuomininkas V. A. būtent bendraturčiams mokėjo nuomos mokestį, o patys ieškovai 2018 m. rugpjūčio 26 d. rašte, adresuotame atsakovei, aiškiai yra nurodę, jog: „Įvertinus tai, kad dalis (76,23 kv. m) patalpų buvo išnuomota kitam nuomininkui nuo 2016-05-11, UAB „Sinkeris“ mokėtinas mėnesinis nuomos mokestis mažintinas proporcingai sumažėjusiam faktiškai naudojamam patalpų plotui <...>.“ (e. bylos t. 1, b. l. 80–82).

89.       Be to, pasisakant šiuo aspektu, pastebėtina ir tai, kad pagal CK 6.490 straipsnio 1 dalį nuomininkas turi teisę subnuomoti išsinuomotą daiktą tiktai gavęs rašytinį nuomotojo sutikimą. Analogiškas reikalavimas buvo įtvirtintas ir Nuomos sutarties 3.2.5 papunktyje. Įrodymų, kad atsakovė būtų ieškovų prašiusi tokio sutiko ir (ar) kad toks sutikimas būtų buvęs išduotas, byloje nėra, taip pat byloje nėra duomenų, jog ieškovai atsakovei būtų reiškę kokias nors pretenzijas dėl neva neteisėtai sudarytos subnuomos sutarties su V. A..

90.       Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad apeliacinio skundo argumentas, jog tarp atsakovės ir V. A. buvo susiklostę subnuomos santykiai, yra tik niekuo nepagrįsta ieškovų gynybinė pozicija.

Dėl ieškovų prašyti priteisti sumų sumažinimo (ne)pagrįstumo

91.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė mažesnes sumas nei prašė ieškovai: reikalaujamą priteisti 43 137,01 Eur sumą sumažino iki 36 715,86 Eur, kadangi konstatavo, jog 76,23 m2  ginčo patalpų buvo grąžinta, taip pat nuo 1 128 Eur iki 970,08 Eur sumažino prašytus priteisti nuostolius, patirtus dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo. Be to, atitinkamai buvo sumažintos ir priteistinos palūkanos.

92.       Ieškovų teigimu, teismui buvo pagrindas mažinti prašomų priteisti sumų dydžius tik tiek, kiek tai susiję su realiai gautomis pinigų sumomis už 76,23 m2 ploto patalpų nuomą V. A.. Minėta dalimi patalpų atsakovė neturėjo galimybės naudotis tik nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn.

93.       Kaip minėta, 2016 m. gegužės 11 d. nuomos sutartimi bendraturčiai 76,23 m2 patalpą, pažymėtą indeksu 1-8, išnuomojo V. A., kas suponuoja išvadą, kad atsakovė nuo šio momento minėta patalpa neturėjo galimybės naudotis. 2016 m. gegužės 20 d. rašte aiškiai nurodyta, kad atsakovei minėtos patalpos, pažymėtos indeksu 1–8, nereikalingos. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie bent preliminariai patvirtintų, kad, V. A. nutraukus nuomos sutartį, patalpos vėl buvo perduotos atsakovei, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog į ieškovų prarastų pajamų sumą negali būti įtraukta šios patalpos nuomos kaina.

94.       Atsižvelgiant į tai, kad Nuomos sutartyje šalys buvo susitarusios dėl konkretaus nuomos mokesčio dydžio – 5,3926 Eur/1 m2, neišskiriant atskirų patalpų pagal jų vertę, kaip nepagrįsti atmestini ir apeliantų samprotavimai, jog teismas nepagrįstai prašytas priteisti sumas sumažino, neįvertindamas to, kad patalpa, pažymėta indeksu 1–8, neturi prekybinės paskirties, todėl yra mažesnės vertės, lyginant su kitomis prekybinės paskirties patalpomis.

Dėl procesinės bylos baigties

95.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė tiek materialiosios, tiek procesinės teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas, kurių apeliacinių skundų argumentai nepaneigia, todėl tiek ieškovų, tiek atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, o Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, pašalinant iš jo motyvuojamosios dalies (10.4 punktas) motyvus, susijusius su Panaudos sutarties teisėtumu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

96.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

97.       Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, tiek ieškovų, tiek atsakovės bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinių skundų rengimu ir už juos sumokėtais žyminiais mokesčiais, neatlygintinos.

98.       Iš atsakovės su atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

99.       Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

100.       Atsižvelgusi į byloje nagrinėjamų klausimų pobūdį, kuris nereikalauja specialių žinių, bei į tai, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovės interesams atstovauja tas pats atstovas, kuris ją atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas atsakovės prašomas iš ieškovų priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 1 000 Eur.

101.       Ieškovai bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašo, o tretieji asmenys nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a  :

Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimo motyvuojamosios dalies (10.4 punktas) pašalinti motyvus, susijusius su 2016 m. vasario 26 d. panaudos sutarties, sudarytos tarp trečiųjų asmenų E. S. ir E. S. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinkeris“, teisėtumu.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sinkeris“ (juridinio asmens kodas 151465479) iš ieškovų R. S. ir Ž. S. po 500 (penkis šimtus) Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                        Romualda Janovičienė

Asta Radzevičienė

Vigintas Višinskis