Administracinė byla Nr. A-962-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03652-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja S. J. su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV, Valdyba) 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5476;

2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721.

Teismui vertinant, jog buvo praleistas terminas VSDFV pateikti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, prašė šį terminą atnaujinti.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 6-24-20891 visam vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa: pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 1 metai) – 5 347,41 Lt (atskaičius mokesčius) per mėnesį, antraisiais vaiko priežiūros metais (iki vaikui sukaks 2 metai) – 4 546,87 (atskaičius mokesčius) per mėnesį. Tačiau, nepaisant minėtame sprendime numatytų pareiškėjos motinystės pašalpos dydžių, 2010 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjai buvo išmokėta 2 780,40 Lt, vietoje 4 546,87 Lt. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino, kad motinystės (tėvystės) pašalpų, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) įsigaliojimo, perskaičiavimas nustatant, kad perskaičiuota paskirta pašalpa iki vaikui sukaks vieneri metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, o laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų – negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, yra neteisėtas. Pareiškėja dėl motinystės pašalpos sumažinimo kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, o 2013 m. liepos 29 d. iš VSDFV Vilniaus skyriaus gavo 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6.26-2721, kurio pagrindu, remiantis Laikinuoju įstatymu, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuota pareiškėjai mokėtina motinystės pašalpa. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu dėl motinystės pašalpos sumažinimo nuo 2010 m. liepos 1 d., padavė skundą VSDFV, prašydama priimti sprendimą išmokėti neišmokėtos motinystės pašalpos dalį, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimą. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nes laikė, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja praleido terminą paduoti VSDFV skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo, nes neteisingai nustatė šio termino pradžios momentą. Nurodė, kad apie 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą jai tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo pradėjus domėtis, ar jai buvo taikomas motinystės pašalpos mažinimas, o patį VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą pareiškėja gavo tik 2013 m. liepos 29 d. Gavusi pašalpą, pareiškėja negalėjo žinoti, kad ši pašalpa mokama VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo pagrindu. Atkreipė dėmesį, kad pašalpa buvo mokama į banko sąskaitą, todėl ji objektyviai galėjo nepastebėti, kad pašalpa sumažinta, o tuo labiau įvertinti, kokiu pagrindu ji sumažinta. Skundžiamas sprendimas neteisėtas dar ir dėl to, kad atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, net nenustatęs termino paaiškinimams ir įrodymams dėl termino praleidimo priežasčių pateikti, tuo pažeisdamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisykles (toliau – ir Taisyklės) bei pareiškėjos teises. Pareiškėjos nuomone, atsakovas, gavęs pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo ir laikydamas, kad terminas šiam skundui pateikti praleistas, turėjo nustatyti terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą šį terminą atnaujinti, tačiau to nepadarė ir dėl termino atnaujinimo nepasisakė. Pareiškėjos vertinimu, termino skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo pateikimo pradžios momentu turi būti laikomas ne sumažintos motinystės pašalpos pareiškėjai išmokėjimo laikas, o diena, kada pareiškėja sužinojo apie jos atžvilgiu priimtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą (b. l. 23-25) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad skundo padavimo teismui terminas skaičiuojamas ne tik nuo skundžiamo akto įteikimo momento, bet ir nuo to momento, kai asmuo turėjo sužinoti esminius administracinio akto elementus. Ši nuostata įtvirtinta ir teisės aktuose, reglamentuojančiuose VSDFV ir jos teritorinių skyrių kompetenciją ir apibrėžiančiuose minėtų institucijų veiksmų teisėtumą. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnyje nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 37 straipsnio 2 dalies redakciją, skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Ne visais atvejais tam, kad asmuo galėtų apginti savo galimai viešojo administravimo subjekto pažeistas teises, jis turi gauti viešojo administravimo subjekto jo atžvilgiu priimtą administracinį aktą (sprendimą) ir jį skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Matydamas, kad viešojo administravimo subjektas galimai pažeidžia jo teises, asmuo visada gali dėl tokių veiksmų kreiptis ne tik į patį viešojo administravimo subjektą, bet ir teisminės gynybos. Pareiškėja, matydama, kad jai mokama motinystės pašalpa dėl nežinomų priežasčių sumažėjo, turėjo visas galimybes kreiptis tiek į VSDFV Vilniaus skyrių, tiek į VSDFV ar teismą, tačiau to laiku nepadarė. Pareiškėjos teiginys, kad sumažintos motinystės pašalpos mokėjimo pareiškėja galėjo nepastebėti, nes ji buvo mokama į banko sąskaitą, taip pat nepagrįstas. Kiekvienas asmuo yra suinteresuotas domėtis ir žinoti, kokios finansinės operacijos vyksta jo bankuose esančiose asmeninėse sąskaitose bei gauti iš banko ataskaitas. Atkreipė dėmesį, kad daug asmenų, už 2010 m. liepos mėn. gavusių sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpas, laiku kreipėsi ne tik į teritorinius skyrius, prašydami pateikti perskaičiavimo sprendimus, bet ir laiku apskundė VSDFV, o vėliau ir teismams. Kartu paaiškino, jog VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir konstatavo, kad skundo nagrinėjimo terminas yra praleistas, vadovaujantis Taisyklių 31 punktu, o ne Taisyklių 20 punktu, kuris leidžia VSDFV pareiškėjai nustatyti terminą paaiškinimų ir įrodymų dėl praleisto termino atnaujinimo pateikimui. Paaiškino, kad skundo pateikimo terminas gali būti atnaujinamas tik išimtinais atvejais, nustačius objektyvias, nuo asmens valios nepriklausančias, aplinkybes, apribojusias jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 56-59) pareiškėjos S. J. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2009 m. rugsėjo 23 d. VSDFV Vilniaus skyrius sprendimu Nr. 6-24-20891 paskyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą, vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks dveji metai, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. birželio 29 d., mokant iki vaikui sukaks vieneri metai – 5 347,41 Lt ir iki vaikui sukaks dveji metai – 4 546,87 Lt (b. l. 5–6). VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 58, 74 punktais bei atsižvelgdamas į nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, perskaičiavo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 29 d. pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą ir jos sumą sumažino (b. l. 7–8). 2013 m. birželio 13 d. pareiškėja padavė prašymą „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo“ VSDFV Vilniaus skyriui (b. l. 12). VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos raštu Nr. 3E „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo“ pateikė pareiškėjai paaiškinimą ir pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos (b. l. 13–14). Pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 1 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 ir priimti sprendimą išmokėti neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą (b. l. 9–10). VSDFV 2013 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (11.1)I-5476 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721“, kuriuo konstatavo, jog pareiškėja praleido skundo padavimo VSDFV terminą, todėl jos skundo nenagrinėjo (b. l. 11).

Teismas apibrėžė, jog byloje ginčas kilęs dėl VSDFV 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (11.1) I-5476 teisėtumo bei pagrįstumo. Vertinta tai, kad pareiškėja nurodė, kad apie 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą jai tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo pradėjus domėtis, ar buvo atliktas jai paskirtos ir mokėtos pašalpos sumažinimas nuo 2010 m. liepos 1 d., o pats VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas buvo įteiktas tik 2013 m. liepos 29 d. Atsakovas nurodė priešingai, kad pareiškėjai vėliausiai apie motinystės pašalpos sumažinimą turėjo būti žinoma 2011 m. liepos mėn., kuomet motinystės pašalpa buvo išmokėta už paskutinį vaiko priežiūros atostogų mėnesį. Teismas citavo Įstatymo 25 straipsnį, skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusią VSDĮ 37 straipsnio 2 dalies redakciją. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo kopija pareiškėjai buvo išsiųsta (įteikta) anksčiau nei 2013 m. liepos 29 d. (b. l. 6, 15), tačiau pareiškėja neginčija, jog 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 paskirta pašalpa jai buvo mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, 44 punkte nustatyta tvarka, t. y. už praėjusį mėnesį. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėja pati skunde patvirtino, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį jai buvo išmokėta mažesnė suma nei buvo nustatyta 2009 m. rugsėjo 23 d. VSFDV Vilniaus skyriaus sprendimu. Pažymėta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo kartu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises (pvz.: 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-658/2013; 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Taigi, teismo vertinimu, 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 ir juo apskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpos dydį (LVAT 2014 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-396/2014). Teismas, atsižvelgęs į Taisyklių 31 punktą, kuriame nustatyta, kad, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas, konstatavo, kad pareiškėja skundą atsakovui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-24-2721 padavė esmingai praleidusi skundo padavimo terminą, todėl atsakovas priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, jei teismas vertins, jog ji praleido skundo padavimo terminą VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo, teismas nurodė, jog VSDĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimams ir veiksmams (neveikimui), jos sprendimas, priimtas išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, gali lemti asmeniui skirtingas teisines pasekmes vėliau ginant savo teises teisme. Teismas vertino, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą, nes pareiškėja akivaizdžiai praleido skundo jai pateikimo terminą ir šios kategorijos byloms nustatyta išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka dar galima pasinaudoti, t. y. prašyti VSDFV atnaujinti praleistą terminą, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėja su prašymu dėl praleisto termino atnaujinimo turi kreiptis į VSDFV ir tik VSDFV pasisakius dėl praleisto termino atnaujinimo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimui skųsti, pareiškėja galės reikšti tokį prašymą ar reikalavimą teismui.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendė, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendime Nr. (11.1) I-5476 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas šį sprendimą panaikinti atmestinas.

Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721 yra išvestinis iš pareiškėjos reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5476. Teismui konstatavus, kad ginčijamas VSDFV sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atmestinas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721.

Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintas, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi ir tuo, jog skundo reikalavimai buvo atmesti.

III.

Pareiškėja S. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66-69), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5476; įpareigoti VSDFV išnagrinėti S. J. skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721; priteisti S. J. naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Taip pat prašo priteisti S. J. naudai 292 Lt. dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacine instancija.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėja praleido terminą VSDFV pateikti skundą dėl Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo bei nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A444-2232/2013; A146-335/2008, AS552-508/2012. Dėl pareiškėjai paskirtos ir mokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo yra priimtas atskiras administracinis sprendimas – 2010 m. liepos 29 d. Vilniaus skyriaus sprendimas, dėl kurio pareiškėja ir teikė skundą VSDFV, tad termino skundui dėl Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo pateikimo pradžios momentu turi būti laikomas ne sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėjai išmokėjimo laikas, o diena, kai pareiškėja sužinojo apie jos atžvilgiu priimtą Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtas sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas anksčiau nei 2013 m. liepos 29 d. Sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos išmokėjimas pareiškėjai 2010 m. rugpjūčio mėn. pirmosios instancijos teismo nepagrįstai vertinamas, kaip pareiškėjos sužinojimas apie 2010 m. liepos 29 d. Vilniaus skyriaus sprendimą, nes asmuo sužino apie aktą kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną aktu nustatomas teises ar pareigas; pranešimu apie individualų skundžiamą aktą prilyginama situacija, kai suinteresuotam asmeniui tampa žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti, t. y. administracinį aktą priėmęs viešojo valdymo subjektas, akto pavadinimas, priėmimo data bei turinys – administracinis aktas nėra įteikiamas, tačiau susipažįstama su jo turiniu. Tuo tarpu, minėta, pareiškėjai 2010 m. liepos 29 d. Vilniaus skyriaus sprendimas buvo įteiktas 2013 m. liepos 29 d., būtent tada jai tapo žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos realizuoti. Akcentuoja ir tai, jog pareiškėjai 2010 m. rugpjūčio mėn. pavedimu į jos banko sąskaitą išmokėjus motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja negalėjo žinoti, kad jai mokama pašalpa už antruosius vaiko priežiūros atostogų metus buvo perskaičiuota būtent Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo pagrindu ir juo labiau esminių šio individualaus akto turinį sudarančių elementų – priėmimo dienos, aktu nustatomų teisių ar pareigų, teisės jį skųsti. Be to, motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mokama į banko sąskaitą, tad pareiškėja galėjo net nepastebėti, kad motinystės (tėvystės) pašalpa jai yra sumažinta, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad ji neprivalėjo nuolat tikrinti savo banko sąskaitos, siekdama nustatyti ar jai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa nebuvo sumažinta. Pažymi ir tai, jog 2013 m. rugpjūčio 14 d. VSDFV sprendime neįvardinta konkreti diena, nuo kada neva prasidėjo 20 darbo dienų apskundimo terminas, ar konkreti šio termino pabaigos dienos.

2) Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2013 m. rugpjūčio 14 d. VSDFV sprendimas priimtas pažeidžiant Taisykles, jų 20 ir 31 punktus. VSDFV, vertindama, kad pareiškėja praleido terminą skundui pateikti, turėjo teisę atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą per papildomą terminą pareiškėjai nepateiktus įrodymų arba VSDFV direktoriui ar direktoriaus pavaduotojui išnagrinėjus pareiškėjos per papildomą terminą pateiktus įrodymus ir paaiškinimus bei nenustačius pagrindų atnaujinti praleistą terminą. Taisyklių 20 ir 31 punktai turi būti aiškinami ir taikomi sistemiškai, Taisyklių 31 punktas negali būti aiškinamas, kaip suteikiantis diskrecijos teisę Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriui ar direktoriaus pavaduotojui, net nenustačius papildomo termino, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, atsisakyti nagrinėti skundą.

3) Teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėja dar gali pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė termino pateikti skundą VSDFV praleidimo priežastis. Teismas neįvertino to, kad VSDFV iš esmės jau atliko pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl termino atnaujinimo vertinimą – kaip matyti iš atsakovo atsiliepimų, VSDFV pareiškėjos nurodytas priežastis, kuriomis ji grindė prašymą teismui atnaujinti terminą, vertino kaip nesudarančias pagrindo atnaujinti pareiškėjai termino pateikti skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. Vilniaus skyriaus sprendimo. Be to, minėta, VSDFV nenustatė pareiškėjai termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius termino praleidimo priežastis, o tai patvirtina, kad VSDFV vertino, kad nėra pagrindo pareiškėjai atnaujinti šį terminą. Pažymi, jog nepriklausomai nuo to, kad priimti sprendimą atnaujinti terminą turi teisę pati išankstinio ginčų nagrinėjimo institucija, tai nėra kliūtis pirmosios instancijos teismui, nustačius, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl termino praleidimo laikytinos svarbiomis, įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos skundą

Atsakovas VSDFV pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 82-85) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Jau 2010 metų rugpjūčio mėnesį, gavusi motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 metų liepos mėnesį (motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos už praeitą mėnesį), pareiškėja turėjo ir galėjo žinoti, kad pašalpa yra mažesnė nei gauta iki tol ir turėjo teisę kreiptis dėl sumažintos pašalpos, tačiau o nepadarė. Teismų praktikoje pripažįstama, jog skundo padavimo teismui terminas skaičiuojamas ne tik nuo skundžiamo akto įteikimo momento, bet ir nuo to į momento, kai asmuo turėjo sužinoti esminius administracinio akto elementus. Ši nuostata įtvirtinta ir teisės aktuose, reglamentuojančiuose VSDFV ir jos teritorinių skyrių kompetenciją ir apibrėžiančiuose minėtų institucijų veiksmų teisėtumą. Ne visais atvejais tam, kad asmuo galėtų apginti savo galimai viešojo administravimo subjekto pažeistas teises, jis turi gauti viešojo administravimo subjekto jo atžvilgiu priimtą administracinį aktą (sprendimą) ir jį skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Matydamas, kad viešojo administravimo subjektas galimai pažeidžia jo teises (veikimu ar neveikimu), asmuo visada gali dėl tokių veiksmų kreiptis ne tik į patį viešojo administravimo subjektą pareikalaujant nutraukti veiksmus (pradėti veikti), paaiškinti dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų/neveikimo, bet ir teisminės gynybos. Administracinių teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog pirmosios sumažintos socialinės išmokos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju sietina skundo padavimo termino skaičiavimo pradžia (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014).

2) Skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, nustačius objektyvias, nuo asmens valios nepriklausančias aplinkybes, apribojusias jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Vien ta aplinkybė, kad nustatytas teisinis reguliavimas Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nelaikytina svarbia priežastimi sprendžiant kreipimosi teisinės gynybos termino atnaujinimo klausimą. Be to, kiekvienas asmuo yra suinteresuotas domėtis ir visada žinoti, kokios finansinės operacijos vyksta jo bankuose esančiose asmeninėse sąskaitose ir gavus manomai nepagrįstai mažesnes sumas išsiaiškinti jų sumažinimo pagrindą Pažymi, jog pareiškėja skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 padavė esmingai praleidusi (nesikreipė net daugiau nei dvejus metus po motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo pabaigos) skundo padavimo terminą o jos išdėstytos aplinkybės negali būti pripažįstamos svarbiomis, kadangi pareiškėjai niekas netrukdė apskųsti sprendimo, kurio pagrindu jos motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta. Vėliausiai kreiptis dėl 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 pareiškėja galėjo 2011 metų liepos mėnesį, kai buvo išmokėta motinystės (tėvystės) pašalpa už paskutinį vaiko priežiūros atostogų mėnesį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teismo prašo panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5476 ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721. Teismui vertinant, jog buvo praleistas terminas VSDFV pateikti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, prašė šį terminą atnaujinti.

Skundžiamu VSDFV sprendimu VSDFV, susipažinusi su pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundu dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, konstatavo, kad yra praleistas skundo dėl minėto sprendimo padavimo VSDFV terminas, todėl, remiantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, pareiškėjos skundas nenagrinėjamas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nurodydamas, kad pareiškėja skundą atsakovui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-24-2721 padavė esmingai praleidusi skundo padavimo terminą, todėl atsakovas priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą. Atitinkamai kaip išvestinis reikalavimas atmestas ir antrasis skundo reikalavimas dėl VSDFV įpareigojo išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721. Pasisakydamas dėl galimybės atnaujinti praleistą terminą dėl skundo VSDFV padavimo, teismas nurodė, kad pareiškėja su prašymu dėl praleisto termino atnaujinimo turi kreiptis į VSDFV ir tik VSDFV pasisakius dėl praleisto termino atnaujinimo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimui skųsti, pareiškėja galės reikšti tokį prašymą ar reikalavimą teismui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Nuostatų 58, 74 punktais bei atsižvelgdamas į nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, pareiškėjai perskaičiavo motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 29 d., ją tam tikra dalimi sumažindamas (b. l. 5-6, 7–8).

Teisėjų kolegija pastebi, jog byloje nėra duomenų, jog nurodytas sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas (apie jį pareiškėja buvo informuota) anksčiau nei atsakant į pareiškėjos 2013 m. liepos 24 d. prašymą jį pateikti.

Kita vertus, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį terminą paduoti skundą VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šio termino pradžios momentas sietinas inter alia su diena, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą).

Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog pareiškėja apie jai mokamą sumažintą motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą turėjo sužinoti šią pašalpą jai išmokėjus, o būtent – 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu tam tikra apimtimi pripažintas prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį (pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015).

Nagrinėjamu atveju, tiek, kiek reikšminga šioje byloje, nustatyta, jog pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 1 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti sprendimą S. J. išmokėti neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą (b. l. 9-10). (Prieš tai pareiškėja dėl perskaičiuotos (sumažintos) motinystės (tėvystės ) pašalpos buvo pateikusi 2013 m. birželio 13 d. prašymą (skundą) VSDFV Vilniaus skyriui, prašydama pakartotinai perskaičiuoti jai priklausančią motinystės (tėvystės) išmoką ir grąžinti neišmokėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. šios išmokos sumas (b. l. 12), tačiau nagrinėjamos bylos kontekste, pareiškėjai neskundžiant VSDFV Vilniaus skyriaus atsakymo į pastarąjį skundą (prašymą) (b. l. 13-14), dėl jo plačiau nepasisakoma).

Taigi pareiškėja padavė prašymą (skundą) dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, kuriuo buvo perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa, iš esmės siekdama inicijuoti ginčą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Vertinant bylos aplinkybes, aktualus teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintose Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėse, priimtose realizuojant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus įgaliojimus VSDFV direktoriui nustatyti skundų nagrinėjimo tvarką VSDFV. Šiame kontekste akcentuotina, be kita ko, jog kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Taigi VSDFV, nagrinėdama skundus išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra saistoma inter alia pačios nusistatytų atitinkamų procedūrinių reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015).

Taisyklių 20 punktas nustato, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti; jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punktas nustato, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.

Kiek tai aktualu nagrinėjamoje byloje, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas procedūrinis terminas – 20 darbo dienų nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą ar sprendimo priėmimą – kurio saistomas asmuo gali realizuoti savo teisę inicijuoti ginčą ikiteismine tvarka. Kita vertus, būtent ginčus ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija – VSDFV – turi įgaliojimus, išplaukiančius iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio, konstatuoti tokio termino praleidimą ir, remiantis šia teisiškai reikšminga faktine aplinkybe, taikyti pasekmes – nenagrinėti skundo, paduoto praleidus įstatymo nustatytą terminą. Būtent tokios situacijos teisinį reguliavimą įtvirtina cituotos Taisyklių 20 ir 31 punktų nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015).

Tačiau nagrinėjamu atveju VSDFV neįvykdė visų minėtose Taisyklių nuostatuose nustatytų pareigų – nepaisant Taisyklių 20 punkte nustatytų įpareigojimų (paaiškėjus, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuoti pareiškėją, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjančiam valstybės tarnautojui informuoti apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą), iškart taikė Taisyklių 31 punktą ir jame numatytas pasekmes (jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo netinkamu administracinės procedūros atlikimu buvo apribota pareiškėjos teisė ginti savo galimai pažeistą teisę pateikiant paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą dėl skundo dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nes pareiškėja galimai būtų pateikusi tokius paaiškinimus ir įrodymus, kas atitinkamai galėjo lemti kitokią administracinės procedūros baigtį, t. y. pareiškėjos skundas galėjo būti ne paliktas nenagrinėtu, o net ir, atnaujinus terminą, patenkintas.

Atitinkamai nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, jog pareiškėjos skundžiamas VSDFV sprendimas naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Nors, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, galimai yra pagrindo vertinti, jog pareiškėja praleido terminą pateikti VSDFV skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo perskaičiuoti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą, minėti Taisyklių 20 punkte numatyti veiksmai turėjo būti atlikti. Atitinkamai VSDFV įpareigotina iš naujo, laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos, išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos prašymo, teismui vertinant, jog buvo praleistas terminas VSDFV pateikti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, jį atnaujinti.

Remiantis išdėstytais argumentais naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinant pareiškėjos skundą, spręstinas ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas.

Pastaruoju aspektu pirmiausia pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjos patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėją šioje byloje 2013 m. rugsėjo 3 d. atstovavimo sutarties pagrindu atstovavo advokatė Lina Meškauskienė (b. l. 77), kuri parengė ir pareiškėjos vardu pasirašė apeliacinį skundą ir sumokėjo 50 Lt žyminį mokestį (b. l. 66-69, 74). Už tai pareiškėjai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra (50 Lt už žyminį mokestį, 200 Lt honoraras už apeliacinio skundo rengimą ir 42 Lt PVM) viso 292 Lt sumai (b. l. 75), kurią pareiškėja apmokėjo bankiniu pavedimu (b. l. 76).

Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1-2 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.10 punktu, pareiškėjai priteistinos jos patirtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos – 292 Lt, atitinkamai 84,57 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

pareiškėjos S. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

„Pareiškėjos S. J. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5476 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721.“

Priteisti pareiškėjai S. J. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 84,57 Eur (aštuoniasdešimt keturis eurus penkiasdešimt septynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjos S. J. bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, klausimas perduodamas nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Sprendimas neskundžiamas.