Civilinė byla Nr. e2A-389-781/2021
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00217-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.7.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aldasta“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Citadelė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aldasta“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aldasta“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Citadelė“ dėl sutarčių sąlygos pripažinimo negaliojančia, sutarčių pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Citadelė“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 19 049,03 Eur skolos pagal Sutartį Nr. 1, 44 983,91 Eur skolos pagal Sutartį Nr. 2 (iš viso 64 032,94 Eur), 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodo, kad ieškovė (paslaugų teikėja) ir atsakovė (užsakovė) yra sudarę dvi sutartis dėl paslaugų teikimo: 2015 m. liepos 27 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo (toliau – Sutartis 1) ir 2016 m. spalio 17 d atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo (toliau – Sutartis 2). Šalys susitarė, kad ieškovė įsipareigoja teikti atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugas, o atsakovė įsipareigoja už šias paslaugas mokėti. Ieškovė teigia, kad įsipareigojimų laikėsi, atlikti darbai buvo naudingi atsakovei, atsakovė sutartinių santykių pradžioje mokėjo už paslaugas, tačiau vėliau atsakovė, nors ir pardavusi butus, nustojo mokėti už paslaugas.
3. Ieškovė pažymi, kad ginčo Sutarčių pagrindu paslaugų tiekėja turi išskirtinę teisę teikti paslaugas užsakovei, o užsakovė gali pasitelkti kitus asmenis arba savarankiškai vykdyti veiksmus, susijusius su Sutartimis, tik gavusi raštišką paslaugų teikėjos sutikimą. Raštiško sutikimo negavimas įpareigoja užsakovę sumokėti už parduotą turtą net ir tuo atveju, jei ieškovė parduodant nedalyvavo tiesiogiai. Ši sąlyga yra sąžininga, nes ieškovė naudojo savo lėšas, žinias, laiką, darbuotojus kurdama rinkodarą, reklamuodama parduodamus objektus, rūpinosi interneto svetainės administravimu.
4. Ieškinyje akcentuojama, kad atsakovei suteiktos ne tik rinkodaros paslaugos, bet ir kitos konsultacijos, t. y. konsultuota dėl butų planų, techninių aspektų, susijusių su objektų registracija viešajame registre, prie projekto dirbo ir atskiras darbuotojas. Pažymi, kad turto objektai parduoti sutarties galiojimo metu. Ieškovė teigia, kad atsakovės nesąžiningumas kelia ieškovei nepatogumų tiek dėl negautų pajamų, tiek dėl jau sumokėtų mokesčių. Nurodo, kad šalys yra verslininkai, puikiai suprantantys prisiimamus įsipareigojimus, yra laisvos sudaryti sutartis. Šiuo atveju Sutartys yra galiojančios, dėl jų vykdymo iš atsakovės ieškovė nėra gavusi pretenzijų. Nurodo, kad dėl nežinomų priežasčių atsakovė nustojo mokėti už suteiktas paslaugas, nors turto objektai buvo parduoti, pinigai už pardavimą gauti. Tai reiškia, kad nesilaikydama sąžiningos verslo etikos atsakovė nebemoka už suteiktas paslaugas ieškovei. Remiantis šalių sudarytų sutarčių turiniu, akivaizdu, kad šios sutarties sudarymo tikslas – atsakovės nekilnojamojo turto pardavimas. Atsakovė, sudarydama sutartį, siekė per ieškovę parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o ieškovė – už atitinkamą atlyginimą suteikti atsakovei paslaugą – surasti pirkėjus, kurie įsigytų atsakovei priklausantį turtą, todėl ieškovės suteiktos paslaugos tikslas – faktinis atsakovės nekilnojamojo turto pardavimas. Taigi ieškovė tinkamai ir sąžiningai vykdė sutartinius įsipareigojimus, o atsakovė vengia sumokėti už suteiktas paslaugas iki šiol, nors nekilnojamojo turto objektai yra parduoti. Pagal Sutartį Nr. 1 atsakovė yra nesumokėjusi ieškovei 19 049,03 Eur komisinio mokesčio ir pagal Sutartį Nr. 2 – 44 983,91 Eur komisinio mokesčio.
5. Atsakovė UAB „Aldasta“ atsiliepime į patikslintą ieškinį prašo jį atmesti, taip pat pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti 2015 m. liepos 27 d. ir 2016 m. spalio 17 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutarčių 2.8. punktus negaliojančiais arba pripažinti, kad 2015 m. liepos 27 d. ir 2016 m. spalio 17 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutarčių 2.8. punktai buvo pakeisti, skirti ieškovei 1 000 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad ieškovė turi gauti atlyginimą tik už tiesiogiai surastus pirkėjus, ieškovė suprato, kad butus pardavinėtų ir atsakovė, ir kiti asmenys, atsakovė neprivalo gauti bet kokios formos sutikimo iš ieškovės, jeigu butą parduoda ne ieškovė.
6. Atsakovė dėl Sutarčių 2.8. punkto nurodo, kad šis punktas neatitinka šalių susiformavusios verslo praktikos, nes ieškovė, apgaulės būdu įtraukusi 2.8. punkto nuostatą į Sutartis, neturi pagrindo ja remtis, nes ji nebuvo atskleista prieš sudarant Sutartis ir šalys ja nesivadovavo. Ieškovė, žinodama, kad Sutarčių 2.8. punktas nėra vykdomas, nekreipė į tai dėmesio, o sulaukusi, kol butus parduos pati atsakovė ar kitas asmuo, teikia pretenziją dėl skolos padengimo. Nurodo, kad ši nuostata turi būti pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. Teigia, jog Sutarčių 2.8. punktas taip pat prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei, o tai sudaro savarankišką pagrindą šį punktą pripažinti negaliojančiu. Teigia, kad ieškovės neveikimas yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė savo elgesiu pakeitė nuostatą dėl 2.8. punkto netaikymo.
7. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės priešieškinį, kuriuo prašo priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl paslaugų. Ieškovė dėl tarpininkavimo Sutarčių 2.8. punkto nurodo, kad šalys yra verslininkai, puikiai suprantantys prisiimamus įsipareigojimus, yra laisvos sudaryti sutartis. Šiuo atveju pasirašytos net dvi analogiškos sutartys dėl skirtingų nekilnojamojo turto objektų pardavimo ir atsakovė buvo patenkinta teikiamomis paslaugomis. Teigia, kad būtent atsakovė piktybiškai ir nesilaikydama sąžiningos verslo etikos nebemoka už suteiktas paslaugas. Atsakovės teiginiai dėl neva susiformavusios kitokios nusistovėjusios praktikos ar dėl neva atsakovės suklaidinimo bei prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei yra niekiniai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 64 032,94 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 1 d.) nuo 19 049,03 Eur sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o nuo 44 983,91 Eur sumos – nuo 2019 m. balandžio 29 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priešieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Teismas pažymėjo, jog šalių sudarytas Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 yra pagrindas kvalifikuoti kaip atlygintinų paslaugų sutartis.
10. Teismo vertinimu, ieškovė suteikė paslaugas, įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, dėl kurių buvo parduotas atsakovės turtas, todėl ieškovė turi teisę už tai gauti atlyginimą. Teismas pažymėjo, jog ieškovė Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 galiojimo laikotarpiu vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, teikė tarpininkavimo paslaugas, dėl kurių apie atsakovės parduodamą turtą tapo žinoma turto pirkėjams ir šie pirkėjai butus nupirko; apie atsakovės parduodamą turtą be ieškovės tarpininkavimo paslaugų turto pirkėjams nebūtų buvę žinoma.
11. Teismas konstatavo, jog atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė ar UAB „Avitera“ atliko tam tikrus veiksmus, dėjo pastangas, dėl kurių apie atsakovės parduodamą turtą tapo žinoma šio turto pirkėjams ir būtent dėl tokių atsakovės ar UAB „Avitera“ pastangų ir veiksmų butai buvo parduoti. Be to, byloje nėra įrodymų, jog atsakovė Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 galiojimo metu ar po jų pasibaigimo reiškė ieškovei tam tikras pretenzijas dėl netinkamo Sutarčių vykdymo.
12. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad butų pirkėjai tiesiogiai kreipėsi į atsakovę ar UAB „Avitera“, nesudaro pagrindo pripažinti, kad butus atsakovė pardavė savo pastangomis ir veiksmais bei tarpininkaujant UAB „Avitera“, nes byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė ir UAB „Avitera“ atliko veiksmus siekdamos tokio tikslo – parduoti butus.
13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, jog ieškovė, nurodydama, kokias konkrečias paslaugas teikė atsakovei siekdama parduoti atsakovės nekilnojamąjį turtą, pagrindė šias aplinkybes byloje esančiais įrodymais, pateikė paaiškinimus, iš kurių matyti, kad ieškovė Sutarčių galiojimo laikotarpiu teikė Sutartyse numatytas paslaugas.
14. Teismas pažymėjo, kad Sutarčių 2.8. punktų sąlygos yra išdėstytos aiškiai ir nedviprasmiškai. Akcentuota, jog ieškovė komerciniame pasiūlyme nebuvo nurodžiusi Sutarties 2.8. punkto nuostatų, tačiau komerciniu pasiūlymu pateikiama bendra informacija apie siūlomą prekę, paslaugą, jos kainą, tai nėra konkrečių sutarties sąlygų įvardijimas priešingai šaliai, dėl konkrečių sutarties sąlygų šalys susitaria sudarydamos sutartį, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Sutartys buvo sudarytos dėl apgaulės.
15. Teismo sprendime konstatuota, kad faktas, jog šalims susitarus, kad paslaugas teikia ieškovė, o jei atsakovė pageidauja pati teikti tokio pobūdžio paslaugas ar jas teiktų kitas asmuo, atsakovė prisiima įsipareigojimą informuoti apie tai ieškovę ir gauti ieškovės sutikimą, neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes nesuteikia teisės ieškovei gauti atlyginimo už nesuteiktas paslaugas, o tik atsakovei pačiai neįvykdžius savo prisiimto sutartinio įsipareigojimo (informuoti ieškovę) tokia teisė ieškovei atsiranda, tai yra atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmė.
16. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog dėl Sutarčių 2.8. punkto buvo susitarta dėl esminio suklydimo, kadangi atsakovė, kaip didelę patirtį turinti verslininkė, turėjo pakankamai laiko elgdamasi atidžiai ir rūpestingai išsiaiškinti sudaromų Sutarčių sąlygas, jas apsvarstyti ir spręsti dėl tokios sutarties teisinių padarinių jos vykdomam verslui, galėjo susilaikyti nuo veiksmų atlikimo, to nepadarius yra pagrindas pripažinti, jog veikė savo rizika, todėl jai turėtų tekti ir dėl šio punkto atsiradusios teisinės pasekmės.
17. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog šalys Sutarčių 2.8. punktą pakeitė.
18. Teismas sprendė, kad ieškovė piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis veiksmų neatliko, o įgyvendino savo teises, todėl prašymas dėl baudos skyrimo ieškovei netenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Atsakovė UAB „Aldasta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti, o patikslintą priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
19.1. Teismas, pripažinęs, kad UAB „Avitera“ gavo atlyginimą už parduotus butus, nors jie buvo parduoti ne dėl UAB „Avitera“ pastangų, faktiškai nusprendė dėl neįtraukto į bylą UAB „Avitera“ teisių ir pareigų ir taip pažeidė draudimą spręsti klausimus dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.
19.2. Apeliantė suprato, jog sutartys bus vykdomos tokiu principu – UAB „Avitera“ arba ieškovė tiesiogiai suranda pirkėją, su kuriuo sudaroma sutartis, ir tuomet atsakovė atsiskaito su tarpininkavimo paslaugą suteikusiu juridiniu asmeniu.
19.3. Ieškovės teiktame komerciniame pasiūlyme nėra nurodyta, kad butų pardavimo paslaugas apeliantei gali teikti tik ieškovė, t. y. apeliantei nebuvo nurodytas įpareigojimas gauti ieškovės sutikimą norint pasitelkti daugiau nekilnojamojo turto brokerių siekiant kuo greičiau parduoti butus. Nors teismas nustatė, jog Sutarčių tikslas buvo parduoti apeliantei nuosavybės teise priklausančius butus, tačiau klaidingai vertino, kad atsakovė privalėjo mokėti ieškovei ir už parduotus butus, kurių pirkėjų ieškovė nesurado.
19.4. Rinkodaros darbai, kuriuos atliko ieškovė buvo tik jos priemonė greičiau surasti klientus, kurie realiai nupirktų butus.
19.5. Pirmosios instancijos teismas paneigė verslo logiką, kad apeliantė, siekdama parduoti nekilnojamąjį turtą, nemokėtų dviem nekilnojamojo turto tarpininkams / brokeriams už tą patį parduotą butą. Teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, kad ieškovei priklauso atlygis ir už rinkodaros darbus, t. y. jog ieškovė neturėjo pareigos pati ieškoti ir surasti pirkėjus nekilnojamam turtui.
19.6. Sutarčių 2.8. punkto nuostata neatitinka tarp šalių susiklosčiusios verslo praktikos, todėl yra negaliojanti. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino, o tai parodo, jog bylos esmė neatskleista ir nėra ištirtos visos didelę reikšmę bylai turinčios faktinės aplinkybės.
19.7. Sutarčių 2.8. punkto nuostata prieštarauja viešajai tvarkai, nes ji neatitinka paslaugų sutarties esmės. Pagal šią nuostatą paslaugų teikėja galės piktnaudžiauti ir reikalauti atlygio už paslaugų nesuteikimą. Akivaizdu, kad toks išaiškinimas neabejotinai pažeistų visų paslaugų gavėjų teises, o tai, be kita ko, ir viešąją tvarką.
19.8. Jeigu apeliantė būtų žinojusi, jog yra taikoma Sutarčių 2.8. punkto nuostata, tai ji nebūtų sudariusi tokių sutarčių, kurių pagrindu atsakovė privalėtų mokėti už ieškovės nesuteiktas paslaugas. Taigi, Sutartys buvo sudarytos dėl suklydimo.
19.9. Šalys iš esmės konkliudentiniais veiksmais pakeitė Sutarčių 2.8. punkto nuostatą ir sutarė, kad jokio ribojimo apeliantei tiesiogiai pasitelkti trečiuosius asmenis ar ieškoti klientų savarankiškai nenumatyta.
19.10. Ieškovė klaidino teismą teigdama, kad apeliantė nebendravo su ieškove, be to, ieškovė kartu su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu teikė bylai nereikšmingus dokumentus, todėl yra pagrindas ieškovei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
20. Ieškovė UAB „Citadelė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Teigia, kad atsakovė nereiškė prašymo dėl UAB „Avitera“ įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Akcentuoja, jog byloje kilo ginčas dėl sutartinių santykių tarp dviejų juridinių asmenų – ieškovės ir atsakovės. Ieškovė pažymi, jog atsakovė turėjo ir laiko, ir galimybių perskaityti, komentuoti, nesutikti ar koreguoti Sutarčių sąlygas. Akcentuoja, kad byloje atsakovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad UAB „Citadelė“ atlikti darbai buvo atlikti ne jos ar iš viso neatlikti. Ieškovės teigimu, pasinaudojus suteiktų paslaugų rezultatu, kvestionuoti Sutarčių nuostatų galiojimą dėl suklaidinimo ar apgaulės yra nepagrįsta ir nesąžininga. Ieškovė pažymi, kad atsakovės argumentas, jog Sutarčių 2.8. punktas buvo pakeistas konkliudentiniais veiksmais, yra niekinis. Pažymima, jog Sutartys yra įprastos nekilnojamojo turto rinkoje, jų turinys yra aiškus, atskleistas, prieš pasirašant, buvo aptariamos Sutarčių sąlygos. Teigiama, jog Sutarčių turinys ir sąlygos šalių, juridinių asmenų, profesionalų, buvo iš anksto aptartos, todėl nėra prielaidų, leidžiančių teigti, kad atsakovė sudarė Sutartis ar jas vykdė dėl suklydimo. Ieškovė pažymi, kad nebuvo davusi rašytinio sutikimo, o UAB „Aldasta“ nebuvo prašiusi leisti parduoti turtą tretiesiems asmenims. Ieškovės reikalavimas yra pagrįstas šalių pasirašytų Sutarčių nuostatų nevykdymu, todėl nėra pagrindo spręsti dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
22. Apeliantė teigia, kad teismas, pripažinęs, jog UAB „Avitera“ gavo atlyginimą už parduotus butus, nors jie buvo parduoti ne dėl UAB „Avitera“ pastangų, faktiškai nusprendė dėl neįtraukto į bylą UAB „Avitera“ teisių ir pareigų ir taip pažeidė draudimą spręsti klausimus dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
23. Bylos duomenimis nustatyta, jog tarp šalių kilo ginčas dėl pareigos atsiskaityti pagal dvi atlygintinių paslaugų sutartis. Ieškovė (paslaugų teikėja) ir atsakovė (užsakovė) sudarė dvi sutartis dėl paslaugų teikimo: 2015 m. liepos 27 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ir 2016 m. spalio 17 d. atstovavimo parduodant (tarpininkavimo) paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Ieškovė byloje pareiškė reikalavimą priteisti jai pagal minėtas Sutartis komisinį mokestį už suteiktas atsakovei paslaugas.
24. Taigi, kaip matyti, byloje sprendžiamas ginčas, kilęs iš sutartinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovės ir atsakovės, bei vertinamos aplinkybės, susijusios su ieškovės ir atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymu. Apeliantės nurodomas juridinis asmuo UAB „Avitera“ nėra ginčo sutartinių santykių subjektas, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog skundžiamu teismo sprendimu pasisakyta dėl neįtraukto į bylą UAB „Avitera“ teisių ir pareigų. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės suteiktų paslaugų fakto ir apimties, vertino visus byloje esančius įrodymus, kartu ir PVM sąskaitas – faktūras, kurios išrašytos UAB „Avitera“ atsakovei, nesudaro pagrindo pripažinti, jog teismo sprendimu pasisakyta dėl neįtraukto į bylą asmens, t. y. UAB „Avitera“, teisių ir pareigų.
25. Apeliaciniame skunde apeliuojama į tai, kad ieškovės teiktame komerciniame pasiūlyme nėra nurodyta, jog butų pardavimo paslaugas apeliantei gali teikti tik ieškovė, t. y. apeliantei nebuvo nurodytas įpareigojimas gauti ieškovės sutikimą norint pasitelkti daugiau nekilnojamojo turto brokerių siekiant kuo greičiau parduoti butus.
26. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad prieš sudarant Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 ieškovė atsakovei pateikė komercinį pasiūlymą, kuriame nebuvo nurodytos Sutarčių 2.8. punkto nuostatos. Kaip matyti iš komercinio pasiūlymo turinio, jame pateikiama bendra informacija apie siūlomas paslaugas, jų kainą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog komercinis pasiūlymas nėra konkrečių sutarties sąlygų suderinimas tarp šalių, t. y. dėl konkrečių sutarties sąlygų šalys susitaria sudarydamos sutartį. Susipažinęs su komercinio pasiūlymo turiniu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog jame nėra įvardintos ir kitos Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 sąlygos, be kita ko, sąlygos dėl teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarkos. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog komerciniame pasiūlyme ieškovė turėjo nurodyti Sutartyse numatytą sąlygą dėl atsakovės įsipareigojimo gauti ieškovės sutikimą siekiant parduoti nekilnojamąjį turtą pasitelkiant kitus asmenis.
27. Apeliantė kvestionuoja ieškovės teisę gauti atlygį pagal Sutartis, nurodydama, jog ji turi pareigą atsiskaityti tik su tarpininkavimo paslaugą tiesiogiai suteikusiu asmeniu, kadangi, priešingu atveju, atsakovei tenka pareiga mokėti dviem tarpininkams už tą patį parduotą nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011). Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012).
29. Iš šalių sudarytų Sutarčių nuostatų nustatyta, kad ieškovė įsipareigojo teikti atstovavimo (tarpininkavimo) paslaugas atsakovei parduodant Sutarčių prieduose nurodytą nekilnojamąjį turtą, šias paslaugas apima nekilnojamojo turto rinkodaros ir pardavimo procesų organizavimas ieškovės lėšomis (Sutarčių 2.1., 2.2. punktai). Sutarties Nr. 1 priede nurodyti atsakovei nuosavybės teise priklausę butai, esantys (duomenys neskelbtini). Sutarties Nr. 2 priede nurodyti atsakovei nuosavybės teise priklausę butai, esantys (duomenys neskelbtini). Sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 numatyta paslaugų kainos nustatymo ir apmokėjimo tvarka, t. y. ieškovei mokamas mokestis yra trys procentai nuo kiekvieno atskiro turto pardavimo kainos (5.1. punktas), komisinis mokestis sumokamas, kai užsakovė parduoda turtą, t. y. pasirašius pirkimo – pardavimo sutartį su pirkėju ir gavus visus pinigus (5.4. punktas). Taip pat šalys Sutartyse sulygo, jog užsakovė (atsakovė) paslaugų teikėjai (ieškovei) suteikia išskirtinę teisę teikti tokias paslaugas, t. y. paslaugų teikėja (ieškovė) yra vienintelė paslaugų teikėja; užsakovė (atsakovė) gali pasitelkti kitus asmenis arba savarankiškai vykdyti veiksmus, susijusius su Sutartimis, tik gavusi raštišką paslaugų teikėjos (ieškovės) sutikimą; pažeidus šią nuostatą paslaugų teikėja (ieškovė) įgyja teisę į visus 5 punkte numatytus mokėjimus (Sutarčių 2.8. punktas).
30. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).
31. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).
32. Byloje esantys įrodymai, t. y. PVM sąskaitos – faktūros, pagal kurias ieškovė pirko skelbimų talpinimo paslaugas, reklamas laikraštyje, mokėjo už stendų nuomą Sutarčių vykdymo laikotarpiu, duomenys apie aktyvius skelbimus dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pardavimo sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovė vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, suteikė tarpininkavimo paslaugas pagal Sutartis, dėl kurių suteikimo atsakovė pardavė nekilnojamąjį turtą (CPK 178 straipsnis).
33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Sutarčių vykdymo veiksmai ir rezultatas patvirtina, jog ieškovės valia buvo teikti atlygintinas tarpininkavimo parduodant turtą paslaugas, o atsakovės valia buvo gauti tarpininkavimo paslaugas ir tokiu būdu parduoti turimą nekilnojamąjį turtą. Priešingai nei teigia apeliantė, Sutarčių sąlygos numatė išimtinai ieškovės teisę teikti tarpininkavimo pardavinėjant nekilnojamąjį turtą paslaugas, o atsakovei siekiant pasitelkti kitus asmenis analogiškų paslaugų teikimui turėjo būti gautas ieškovės sutikimas (CPK 178 straipsnis). Be to, kaip teisingai pažymėta apskųstame sprendime, atsakovė turėjo galimybę sudarant Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 derėtis dėl jų sąlygų, teikti ieškovei pretenzijas, tačiau šalims sulygus Sutartyse nuostatą dėl išimtinai ieškovės teisės teikti tarpininkavimo paslaugas, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė turi pareigą atsiskaityti tik su tarpininkavimo paslaugą tiesiogiai suteikusiu asmeniu. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Sutarčių 2.8. punkto sąlyga yra aiški, nedviprasmiška ir ji patvirtina, jog atsakovė galėjo pasitelkti kitus asmenis arba savarankiškai vykdyti veiksmus, susijusius su Sutartimis, tik gavusi raštišką paslaugų teikėjos (ieškovės) sutikimą. Akcentuotina, kad teismo posėdžio metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovės atstovas pripažino, jog sudarant ginčo Sutartis jų neskaitė ir su sąlygomis nesusipažino. Nustačius, jog Sutarčių sąlygose eksplicitiškai įtvirtintas reikalavimas gauti ieškovės sutikimą, taip pat laikytinas nepagrįstu ir apeliacinio skundo argumentas, kad Sutartys buvo sudarytos dėl atsakovės suklydimo.
34. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes dėl Sutarčių sudarymo ir šalių valios suderinimo, konstatuoja, kad atsakovė Sutartimis prisiėmė įsipareigojimą informuoti apie ketinimą pasitelkti kitus asmenis tarpininkavimo paslaugų teikimui ieškovę ir gauti ieškovės sutikimą, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl Sutarčių 2.8. punktų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis. Kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo sprendime, sutartinių santykių šalys yra verslo subjektai, atsakovė yra nekilnojamojo turto projektų vystymo ir realizavimo bendrovė, turinti patirties sudarant analogiškas sutartis, todėl apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai dėl Sutarčių 2.8. punktų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 straipsnis).
35. Apeliantės teigimu, šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė Sutarčių 2.8. punktų nuostatą ir sutarė, kad ribojimo apeliantei tiesiogiai pasitelkti trečiuosius asmenis ar ieškoti klientų savarankiškai nebuvo numatyta. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą.
36. Pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Šiuo atveju atsakovei, siekiančiai pagrįsti Sutarčių pakeitimą, kilo pareiga įrodyti, kad šalys susitarė dėl Sutarčių 2.8. punktų pakeitimo. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai).
37. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, jog šalys susitarė dėl Sutarčių nuostatų pakeitimo. Kaip minėta, atsakovė neįrodė egzistuojant šalių susitarimą dėl Sutarčių nuostatų pakeitimo, be to, ieškovė šią aplinkybę neigia. Nesant įrodymų, kurie pagrįstų šalių susitarimą dėl Sutarčių 2.8. punktų nuostatų pakeitimo, nėra pagrindo nesivadovauti Sutartyse numatytų 2.8. punktų sąlygomis. Akcentuotina, jog pagal minėtas įrodinėjimo taisykles, atsakovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia atsikirtimus į ieškinyje reiškiamus reikalavimus (CPK 178 straipsnis).
38. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali skirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudos, iki 50 procentų baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
39. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Remiantis kasacinio teismo pozicija, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra elgesys, kuris nustatomas, remiantis objektyviais (išoriniais) jo pasireiškimo požymiais (pvz., ieškinio, prašymo ar kito procesinio dokumento pateikimo aplinkybėmis, jų turiniu, tarp bylos šalių kilusio ginčo pobūdžiu ir jo teisminio nagrinėjimo eiga). Jeigu visuma aplinkybių suponuoja, kad dalyvaujantis byloje asmuo jam įstatymo suteikta procesine teise akivaizdžiai naudojasi ne pagal paskirtį, bet siekdamas kitų tikslų (pvz., sąmoningai sukelti nepatogumų kitai šaliai, užvilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą), toks elgesys negali būti toleruojamas ir turi būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, kaip tai apibrėžta CPK 95 straipsnyje, kartu taikant tokio veikimo teisines pasekmes.
40. Apeliacinio proceso metu nustačius, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas, pateikti ieškinyje suformuotus reikalavimus pagrindžiantys įrodymai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė tinkamai įgyvendino savo teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, todėl atmetamas apeliantės argumentas dėl baudos skyrimo ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teikiant bylai nereikšmingus įrodymus.
41. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui.
Dėl procesinės bylos baigties
42. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio atsakovės (apeliantės) apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl atsakovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
44. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
45. Ieškovė UAB „Citadelė“ pateikė prašymą priteisti jai 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą).
46. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – VDU). Ieškovės teisinės pagalbos išlaidos buvo patirtos 2020 m. gruodžio 9 d., todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2020 m. II ketvirčio VDU, kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 1 398,50 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą Rekomendacijų 8.11 punkte numatytas koeficientas yra 1,3. Taigi, matyti, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma gali būti 1 818,05 Eur. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovei UAB „Citadelė“ už advokato teisines paslaugas priteisiama 1 818,05 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagrindo viršyti apskaičiuotą bylinėjimosi išlaidų dydžio sumą byloje nenustatyta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Aldasta“ (juridinio asmens kodas 163702014) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Citadelė“ (juridinio asmens kodas 235479690) 1 818,05 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniolika eurų ir 5 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Gintaras Pečiulis
Jūratė Varanauskaitė