Administracinė byla Nr. eP-69-662/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04922-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2023 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. T. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-396-575/2023 pagal atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. T. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas L. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti jam neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už budėjimo namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje laiką, kai turėjo būti mokama
50 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2021 m. balandžio 4 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis); 2) priteisti 0,07 proc. delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2021 m. balandžio 4 d. ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, kurių paskirtis – užtikrinti priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų parengtį, operatyvų pajėgų valdymą ir reagavimą, organizuoti informacijos keitimąsi apie įvykius, ekstremaliuosius įvykius ar ekstremaliąsias situacijas. Todėl pareiškėjas buvo įtraukiamas į atsakingų pareigūnų sąrašą, kurie įvykus tam tikram įvykiui ne darbo metu, poilsio ir švenčių dienomis, kaip galima greičiau arba per Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Operacijų centro koordinatoriaus nustatytą laiką privalo susirinkti. Pareiškėjas buvo atsakingas už sprendimų dėl išvykimų į incidentus priėmimą ir Operacijų centro sušaukimą. Pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2021 m. balandžio 4 d. jam budint namuose ar iš anksto aptartoje vietoje praleido 3 072 val., už kurias atsakovas jam nesumokėjo.
3. Pareiškėjas nurodė, kad, siekiant nuolat užtikrinti ir sutelkti priešgaisrines gelbėjimo pajėgas, Departamente sudaromi budėjimo grafikai einamajam mėnesiui, kuriuose iš anksto suderinama data, t. y. numatoma savaitė, per kurią atsakingas asmuo privalo būti nuolat pasiekiamas ir įvykus Operacijų centro nuostatų 27 punkte numatytam įvykiui, privalo nedelsiant vykti į Departamento Operacijų centro patalpas. Budėjimo grafikuose prie kiekvieno pareigūno nurodomas tarnybinis arba asmeninis pareigūno kontaktinis telefono numeris. Budėjimo grafikai derinami elektroniniu paštu, o suderinti išsiunčiami į Departamento Pajėgų valdymo valdybą Situacijų koordinavimo skyrių. Budintis pareigūnas budėjimo metu turi būti pasiekiamas budėjimo grafike nurodytais kontaktais, ir, esant iškvietimui, kaip įmanoma greičiau atvykti į tarnybos vietą ir vykdyti tarnybines pareigas.
4. Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, socialines ir kitas garantijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas). Pagal Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio 1 dalį pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį pareigūnas pagal iš anksto statutinės įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens patvirtintą budėjimo grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje (statutinėje įstaigoje, namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje) įprastiniu poilsio laiku tam, kad statutinės įstaigos vadovas arba jo įgaliotas asmuo ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų (toliau – ir pasyvus budėjimas). Pareiškėjo teigimu, Departamentas vengia tvirtinti budėjimo grafikus, pasyvus budėjimas nežymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Pareiškėjas daug kartų kreipėsi į Departamento vadovus, prašydamas leisti žymėti pasyvaus budėjimo valandas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tačiau buvo vengiama vesti apskaitą dėl pasyvaus budėjimo. Pareiškėjas Departamento vadovų pasitarimuose kėlė budėjimų fiksavimo ir apmokėjimo klausimus, tačiau atsakovas ignoravo jo prašymus. Departamento vadovams buvo žinoma, kad pareigūnams pavedama pasyviai budėti, kadangi sąrašai su pasyviai budinčių pareigūnų vardais ir pavardėmis (toliau – ir Sąrašai) buvo siunčiami ir vadovams.
5. Pareiškėjo nuomone, įpareigojimas nuolat būti pasiekiamam, ir, esant iškvietimui, kaip įmanoma greičiau atvykti į tarnybos vietą ir vykdyti tarnybines pareigas, suponuoja pareiškėjo teisę į apmokėjimą už pasyvaus budėjimo laiką, ir išlieka, nepaisant to, kad pasyvaus budėjimo laikas nebuvo apskaitomas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Pareiškėjo darbo laiko norma per savaitę sudaro 40 val. Jis pagal iš anksto atsiųstus budėjimo grafikus pasyviai budėjo vieną savaitę per mėnesį, iš viso pasyviai budėjo 3 072 val. nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2021 m. balandžio 4 d. Pareiškėjo vertinimu, darbo užmokesčio dalies nepriemoka susidarė dėl Departamento kaltės, todėl Departamentas turėtų ją sumokėti. Pareiškėjas, be kita ko, nurodė, jog darbo santykiai su juo nėra nutrūkę, todėl Departamentas įpareigotinas už neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir delsimą ją atlyginti sumokėti delspinigius.
6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas patvirtino, jog Departamente darbuotojų darbo laiko apskaita vedama darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (toliau – ir Žiniaraščiai), kuriuose žymimas darbo laikas, ir tai yra vienintelis dokumentas, pagrindžiantis darbuotojams mokėtinas sumas. Žiniaraščiai yra dokumentai, įrodantys darbo laiką, kurių pagrindu buvo skaičiuojamas darbo užmokestis. Pareiškėjas jam aktualių Žiniaraščių neginčijo, todėl jie yra galiojantys. Pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini), turėjo pareigą tvirtinti Departamento Pajėgų valdymo valdybos Žiniaraščius, patvirtindamas jų tikrumą ir juose nurodytų duomenų teisingumą. Pareiškėjas, tvirtindamas Žiniaraščius, nekėlė klausimų dėl netinkamo (netikslaus) jų pildymo, suprasdamas, kad jokio pasyvaus budėjimo jis nevykdė. Iš Žiniaraščių nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2021 m. balandžio 4 d. matyti, kad viename jų yra pažymėtas pareiškėjo budėjimo namuose laikas: 2020 m. gruodžio mėnesį pareiškėjas budėjo namuose 56,5 val., už kurias jam buvo sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka. Tai patvirtina, kad, esant poreikiui, Departamente organizuojamas pasyvus budėjimas ir už jį mokama teisės aktų nustatyta tvarka. Kitų budėjimo namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje valandų pareiškėjo nurodytu laikotarpiu Žiniaraščiuose, kuriuos pats pareiškėjas tvirtino, nėra pažymėta, todėl jo reikalavimas sumokėti už budėjimą namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje nurodytu laikotarpiu yra nepagrįstas.
8. Atsakovo nuomone, Departamentas neturėjo ir neturi jokio teisėto pagrindo mokėti išmokas, išskyrus tas, kurios apskaitomos Žiniaraščiuose. Pareiškėjas kiekvieną mėnesį gaudavo informaciją apie paskaičiuotą ir išmokėtą jam darbo užmokestį, tačiau jokių nusiskundimų nereiškė. Darbuotojų, gaunančių ir valdančių informaciją, sąrašai Departamente sudarinėjami daug metų, tačiau pareiškėjas reikalavimus dėl tariamai jam neišmokėtų sumų pradėjo reikšti tik tarp pareiškėjo ir Departamento prasidėjus kitiems teisminiams procesams, kuriuos pats ir inicijavo, siekdamas sutrikdyti Departamento darbą. Pareiškėjo pateikti Sąrašai nėra patvirtinti Departamento direktoriaus ar jo įgalioto asmens. Informacija gaunama ir valdoma pareigūno darbo metu. Pareigūnui nenustatyta pareiga informaciją gauti ir ją valdyti laisvu nuo tarnybos laiku. Pareiškėjo pateikti Sąrašai pagal jų paskirtį ir esmę neatitinka Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio ir nėra pasyvus budėjimas šio straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrįstai Sąrašus vertina kaip budėjimo grafikus, net pavadinimas patvirtina, jog jie nėra laikomi budėjimo grafikais.
9. Atsakovas nurodė, kad, įvykus tam tikram įvykiui ir Departamento vadovams priėmus sprendimą sušaukti Departamento Operacijų centrą, Departamento Pajėgų valdymo valdybos Situacijų koordinavimo skyriaus pareigūnai, kurie dirba 24/7 režimu, informuoja Operacijų centro grupių vadovus apie Operacijų centro sušaukimą darbo metu nedelsiant, o poilsio ir švenčių dienomis – kaip galima greičiau arba per Departamento operacijų centro koordinatoriaus nustatytą laiką. Todėl darbuotojų, gaunančių ir valdančių informaciją, vaidmuo šiame procese – gauti ir perduoti informaciją. Pareiškėjas Sąrašuose nurodytų darbuotojų funkcijas nepagrįstai tapatina su Operacijų centro narių pareiga susirinkti. Tais atvejais, kai Operacijų centro nariai susirenka ir funkcijas vykdo ne darbo metu, jiems mokama už faktiškai išdirbtą laiką, t. y. už viršvalandinį darbą arba darbą poilsio ir švenčių dienomis. Nei Operacijų centro nariai, nei Sąrašuose nurodyti Departamento darbuotojai nėra įpareigojami budėti ir būti pasiekiami ne darbo metu, ar pasirengę išvykti į įvykio vietą bet kuriuo metu. Sąrašai iš esmės yra informacinio pobūdžio dokumentai, reikalingi Departamento Pajėgų valdymo valdybos Situacijų koordinavimo skyriaus pareigūnams organizuoti priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų darbą tam tikro masto įvykių likvidavimo ar kitais nustatytais atvejais, t. y. yra vidaus darbo organizavimo priemonė, padedanti operatyviau ir veiksmingiau sutelkti pajėgas.
10. Atsakovas patvirtino, kad pareiškėjas teikė Departamentui tarnybinius pranešimus ir pasiūlymus dėl pasyvaus budėjimo organizavimo, tačiau tai nėra vienintelis ir nenuginčijamas pagrindas tokį budėjimą nustatyti. Pasirinkti efektyviausias, racionaliausias ir optimaliausias darbo ir tarnybos organizavimo formas bei būdus yra Departamento direktoriaus diskrecija ir atsakomybė. Departamente yra patvirtintas Valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnų (tiriančių gaisrų priežastis) budėjimo namuose ar iš anksto aptartoje vietoje organizavimo, vykdymo ir laiko apskaitos tvarkos aprašas, pagal kurį valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnas, budėdamas namuose ir gavęs ir įvertinęs informaciją apie kilusį gaisrą, nedelsdamas turi išvykti į gaisro kilimo vietą. Ši tvarka patvirtinta atsižvelgiant į tai, kad tai yra nuolatinio pobūdžio pareigūnų veikla, t. y., gaisrai kyla nuolat, iš anksto nėra įmanoma jų numatyti ir jiems pasiruošti, o tam tikrais atvejais neatidėliotiną informacijos apie kilusį gaisrą patikrinimą yra būtina atlikti nedelsiant įvykio vietoje. Todėl pareigūnai, tiriantys gaisrų priežastis, pagal iš anksto patvirtintus grafikus privalo būti namuose ar iš anksto aptartoje vietoje įprastiniu poilsio laiku tam, kad gavę informaciją galėtų nedelsiant išvykti. Kai atsiranda realus poreikis pareigūnams budėti namuose (yra rizika, kad pareigūnai ne darbo metu gali būti iškviesti vykdyti neatidėliotinų užduočių), Departamente organizuojamas laikinas pasyvus budėjimas, t. y., pareigūnams laikinai pavedama budėti namuose ir būti pasirengusiems išvykti. Tai pagrindžia Departamento direktoriaus 2020 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1-651 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos statutinių valstybės tarnautojų 2020 m. gruodžio 24 d. – 2021 m. sausio 3 d. budėjimo namuose grafiko patvirtinimo“ patvirtintas Departamento statutinių valstybės tarnautojų budėjimo namuose grafikas. Šis įsakymas, priešingai nei Sąrašai, nustatė pareiškėjui pareigą budėti įprastiniu poilsio laiku tam, kad jis galėtų būti iškviestas atlikti neatidėliotinų veiksmų. Tai suprato ir pareiškėjas, į Žiniaraštį įtraukęs tik šį budėjimo namuose atvejį.
11. Atsakovas akcentavo, kad ne visi pareiškėjo pateiktuose Sąrašuose nurodyti darbuotojai yra Operacijų centro nariai, todėl Sąrašas negali būti laikomas budėjimo namuose pagrindu ir todėl, jog pagal minėtą Vidaus tarnybos statuto nuostatą, budėjimo namuose esmė yra būti pasirengus išvykti atlikti neatidėliotinus veiksmus. Pagrindo, Sąraše nurodytiems pareigūnams, kurie nėra Operacijų centro nariai, išvykti nėra, todėl jų „budėjimas“ neatitinka esminio budėjimo namuose Vidaus tarnybos statuto prasme kriterijaus, t. y. pasirengimo išvykti neatidėliotiniems veiksmams. Atsakovas patvirtino, kad su pareiškėju yra visiškai atsiskaitęs, todėl neturi jokio teisinio pagrindo paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui jo prašomas priteisti sumas.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 15 d. sprendimu patenkino pareiškėjo L. T. skundą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo darbo užmokesčio dalį už budėjimo namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje laiką 50 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2021 m. balandžio 4 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2021 m. balandžio 4 d. buvo įtrauktas į atsakingų pareigūnų sąrašą, kurie įvykus tam tikram įvykiui, ne darbo metu, poilsio ir švenčių dienomis, kaip įmanoma greičiau arba per Departamento Operacijų centro koordinatoriaus nustatytą laiką privalo susirinkti. Šią aplinkybę patvirtino byloje pateikti Sąrašai. Pareiškėjo pareigybės aprašymo 6.7 punkte numatyta, kad pareiškėjas nustatyta tvarka išvyksta į įvykius, ekstremaliuosius įvykius ir ekstremaliąsias situacijas, organizuoja pajėgų valdymą; 6.17 punkte nustatyta, kad pareiškėjas dalyvauja departamento Operacijų centro veikloje. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas buvo atsakingas už sprendimus dėl išvykimų į incidentus ir Operacijų centro sušaukimą, o Sąrašuose nurodytomis dienomis pareiškėjas vykdė budėjimą namuose laisvu nuo darbo metu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad Departamente nebuvo patvirtinti budėjimo grafikai ir budėjimas namuose nebuvo žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tačiau nepaisant to, pasyvus budėjimas realiai vyko.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas daug kartų kreipėsi į Departamento vadovus, prašydamas reglamentuoti pasyvaus budėjimo namuose tvarką Departamente, leisti žymėti pasyvaus budėjimo valandas Žiniaraščiuose, tačiau atsakovas vengė atlikti savo pareigą – vesti apskaitą dėl pasyvaus budėjimo. Šias aplinkybes patvirtino byloje pateikti rašytiniai įrodymai – pareiškėjo tarnybiniai pranešimai bei Departamentui pateikti pasiūlymai. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad tai, jog teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo patvirtinti budėjimo grafikai, ir nebuvo žymimas budėjimo laikas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, nereiškia, jog pareiškėjas pasyviai nebudėjo pagal pareiškėjo byloje pateiktus Sąrašus.
15. Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini), buvo vienas iš Operacijų centro narių. Teismo vertinimu, pareiškėjas turi teisę į neišmokėtos darbo užmokesčio už budėjimą namuose dalies ir delspinigių atlyginimą. Departamentas nepateikė į bylą pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pažymos, aktualios ginčo laikotarpiu, todėl teismas įpareigojo atsakovą paskaičiuoti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir išmokėti šią sumą kartu su delspinigiais.
III.
16. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
17. Atsakovo manymu, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidus materialiosios ir proceso teisės normas, nesilaikius suformuotos teismų praktikos. Teismas išnagrinėjo ginčą formaliai ir paviršutiniškai, neatlikdamas išsamaus, objektyvaus ir visapusiško įrodymų tyrimo pagal įrodymų vertinimo taisykles.
18. Atsakovo teigimu, teismo sprendime nenurodoma jokių argumentų, kodėl priimant šį sprendimą nebuvo atsižvelgta į imperatyvias Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio nuostatas, Departamento atsiliepime išdėstytus argumentus bei pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjo byloje pateikti Sąrašai, kuriais remdamasis pareiškėjas grindžia tariamą budėjimo namuose faktą, pagal jų paskirtį ir esmę neatitinka Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio, ir negali būti laikomi budėjimu šio straipsnio prasme. Sąrašų prilyginimą budėjimo grafikams teismas grindė bendro pobūdžio bei pareiškėjo skundo argumentais, neįvertinęs atsakovo argumentų. Sąrašai yra vidinė Departamento darbo organizavimo priemonė, padedanti pareigūnams tam tikro masto įvykių likvidavimo ar kitais nustatytais atvejais, operatyviau ir veiksmingiau sutelkti pajėgas. Departamento direktoriui arba jo įgaliotam asmeniui nepatvirtinus Sąrašų, jie nesukūrė pareiškėjui pareigos budėti ir būti pasiekiamam Sąrašuose nurodytais kontaktais, o esant iškvietimui – atvykti į tarnybos vietą ir vykdyti tarnybines pareigas.
19. Pareiškėjas L. T. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
20. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o jame nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai, teismas tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei atsižvelgė į įrodymų visumą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, bylos duomenis arba jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir padarė bylos faktais bei galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą.
21. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad Sąrašai buvo sudaromi tam, jog Departamento vadovams būtų lengviau spręsti savaitgaliais ir nedarbo valandomis iškilusius klausimus. Ši aplinkybė patvirtina, jog budintiems ir Sąrašuose nurodytiems pareigūnams teko prievolė budėti, būti pasiekiamais Sąrašuose nurodytais kontaktais bei vykdyti tarnybines funkcijas.
22. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareiga tinkamai įforminti įstaigos dokumentaciją tenka darbdaviui. Šiuo atveju Departamentui tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad buvo tinkamai organizuojamas pareigūnų dalyvavimas Operacijų centro veikloje, tinkamai apskaitomas darbo laikas bei mokamas darbo užmokestis. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad aplinkybės, jog nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinti budėjimo grafikai ir nebuvo žymimas budėjimo laikas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, nereiškia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pasyviai nebudėjo pagal sudarytus Sąrašus. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
IV.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 19 d. sprendimu atsakovo Departamento apeliacinį skundą patenkino, t. y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo L. T. skundą atmesti.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį pareigūnas pagal iš anksto statutinės įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens patvirtintą budėjimo grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje (statutinėje įstaigoje, namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje) įprastiniu poilsio laiku tam, kad statutinės įstaigos vadovas arba jo įgaliotas asmuo ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Taigi pagal šią Vidaus tarnybos statuto nuostatą pavesti pareiškėjui budėti tiek darbo vietoje, tiek namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje, turi teisę tik Departamento direktorius arba jo įgaliotas asmuo pagal iš anksto patvirtintą budėjimo grafiką, įprastiniu poilsio metu.
25. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „darbo laikas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2003/88, apima visus budėjimo (įskaitant pasyvųjį budėjimą) laikotarpius, kai darbuotojui nustatyti apribojimai yra tokie, kad objektyviai ir labai stipriai paveikia jo galimybę šiais laikotarpiais laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti šį laiką savo interesams (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Radiotelevizija Slovenija, C-344/19, 37 p.). Teismas sprendė, kad be kitų aplinkybių, šioje byloje reikia įvertinti ar pareiškėjo nurodomais laikotarpiais jam buvo taikomi tokie dideli suvaržymai, jog objektyviai ir labai stipriai paveikė jo galimybę tais laikotarpiais laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti šį laiką savo interesams.
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog Departamento direktorius arba jo įgaliotas asmuo būtų pavedęs pareiškėjui, tais atvejais, kai jis buvo įtrauktas į Sąrašus, budėti tiek darbo vietoje, tiek namuose ar iš anksto aptartoje vietoje įprastiniu poilsio metu.
27. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo vienas iš Operacijų centro narių, šios aplinkybės atsakovas neneigia. Departamento Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2011 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1-169 25 punkte (taikoma redakcija, galiojusi ginčo teisinių santykių metu – nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2021 m. balandžio 4 d. metu) buvo nustatyta, kad darbo metu Departamento Operacijų centro nariai turi susirinkti nedelsdami, o ne darbo metu, poilsio ir švenčių dienomis – kaip galima greičiau arba per Departamento Operacijų centro koordinatoriaus nustatytą laiką. Teisėjų kolegija, aiškindama šią teisės normą, pažymėjo, kad tokia formuluotė susirinkti „ne darbo metu, poilsio ir švenčių dienomis – kaip galima greičiau arba per Departamento Operacijų centro koordinatoriaus nustatytą laiką“ neįpareigojo pareiškėją L. T. budėti ar būti pasiekiamu telefonu ir neapribojo jo galimybės ilsėtis jam priimtinu būdu.
28. Pareiškėjo pateikti Departamento darbuotojų, gaunančių ir valdančių informaciją sąrašai, nei pagal pavadinimą, nei pagal turinį negali būti laikytini budėjimo grafikais. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo pateikti sąrašai ir Departamento Operacijų centro narių sąrašas yra skirtingi, tarpusavyje nesusiję, sąrašai (pareiškėjo pateiktuose sąrašuose nurodyti darbuotojai nebūtinai yra ir Departamento Operacijų centro nariai), kad sąraše nurodytų darbuotojų funkcijų (gauti ir perduoti informaciją), negalima tapatinti su Departamento Operacijų centro narių funkcijomis, nustatytomis Departamento Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro nuostatuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas šių atsakovo teiginių nenuginčijo.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog per visą ginčo laikotarpį Departamento Operacijų centras ne darbo metu šaukiamas nebuvo, taip pat jam, kaip pareigūnui, gaunančiam ir valdančiam informaciją, t. y. esančiam Sąraše, neteko ne darbo metu, poilsio ar švenčių dienomis vykti į tarnybą atlikti neatidėliotinų veiksmų. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo Departamento (duomenys neskelbtini) pareigas, todėl turėjo pareigą tvirtinti Departamento Pajėgų valdymo valdybos darbo laiko apskaitos žiniaraščius, taip liudydamas jų tikrumą ir juose nurodytų duomenų teisingumą. Pareiškėjas, tvirtindamas darbo laiko apskaitos žiniaraščius, netinkamo (netikslaus) žiniaraščių užpildymo klausimo (kad nėra įtrauktas neva jo pasyvaus budėjimo laikas) nekėlė, taigi, akivaizdu, kad jis realiai jokio pasyvaus budėjimo nevykdė.
30. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo byloje pateikti Sąrašai, kuriais remdamasis pareiškėjas grindžia tariamą budėjimo namuose faktą, pagal jų paskirtį ir esmę, negali būti pripažįstami budėjimo grafikais. Sąrašai yra vidinė Departamento darbo organizavimo priemonė, padedanti pareigūnams tam tikro masto įvykių likvidavimo ar kitais nustatytais atvejais, operatyviau ir veiksmingiau sutelkti pajėgas. Šie Sąrašai nesukūrė pareiškėjui pareigos budėti poilsio metu ir būti pasiekiamam Sąrašuose nurodytais kontaktais, o esant iškvietimui – atvykti į tarnybos vietą ir vykdyti tarnybines pareigas. Taip pat Sąrašai nesukėlė pareiškėjui didelių suvaržymų, objektyviai ir labai stipriai nepaveikė jo galimybės laisvai valdyti savo poilsio laiką.
31. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir taikė teisės normas, todėl atsakovo apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą.
V.
32. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo L. T. prašymas atnaujinti procesą, kurį pareiškėjas grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu – sprendimas ar nutartis yra be motyvų, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
33. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė esminius materialiosios teisės normų pažeidimus jas taikant, turėjusius esminės įtakos neteisingo sprendimo byloje priėmimui (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.). Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio 1 dalyje nustatytą normą, nemotyvavo ir neteikė jokių argumentų, kodėl neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką bylose 2021 m. kovo 9 d. sprendimu byloje Radiotelevizija Slovenija, C-344/19 ir Stadt Offenbach am Main, C-580/19. Minėtose bylose išaiškinta, kad sąvoka „darbo laikas“ taip pat apima visus budėjimo laikotarpius (įskaitant ir pasyvųjį budėjimą), kai tais laikotarpiais darbuotojui nustatomi suvaržymai objektyviai ir labai smarkiai apriboja jo galimybę laisvai valdyti savo laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir jį skirti savo interesams. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendime tik iš dalies įvertino aplinkybes ar pareiškėjas nurodytais laikotarpiais patyrė suvaržymų, o jei ir patyrė – ar tai labai stipriai paveikė jo galimybę tais laikotarpiais laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti šį laiką savo interesams. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytus faktus, kad jis privalėjo nuolat būti pasiekiamas telefonu ir ne tik vykti į darbo vietą, bet atlikti darbo funkcijas, priimdamas sprendimus nuotoliu. Teismas, vertindamas suvaržymus, vertino tik tuo aspektu, kiek pareiškėjui reikėjo vykti į tarnybos vietą, tačiau nevertino, kiek laiko jis užtruko, vykdydamas pareigas ne darbo vietoje. Taip pat teismas neįvertino žodinio proceso metu išsakytų pareiškėjo paaiškinimų dėl pasyvaus budėjimo ir veiklos nedarbo valandomis: kiek tai buvo sunku ir sudėtinga, kaip buvo ribotas ir apsunkintas asmeninis pareiškėjo laikas, vyko nuolatinis komunikavimas (darbas) su kolegomis.
34. Pareiškėjas pažymi, kad buvo atsakingas už gautos informacijos įvertinimą ir sprendimo priėmimą, ar įvyko toks įvykis, ekstremalusis įvykis ar ekstremalioji situacija, dėl kurių reikia šaukti Operacijų centrą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad pasyvaus budėjimo metu jis privalėjo nuolat turėti telefoną ir būti pasiruošęs reaguoti į kiekvieną gautą skambutį, tai reiškė nuolatinį pasirengimą ir reagavimą ne darbo valandomis ir savaitgaliais bei naktimis. Nors apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad nebuvo Operacijų centro susirinkimų ir iškvietimų, tačiau būtent dėl aktyvių veiksmų ekstremaliųjų situacijų metu ar jų pradžioje, kai buvo fiksuojami ekstremaliųjų įvykių kriterijus pasiekusios nelaimės, telefoninių pokalbių metų aptartų ir laiku priimtų sprendimų ekstremaliosios situacijos ir įvykiai buvo efektyviai suvaldyti ir nereikėjo papildomai susirinkti Operacijų centre. Remiantis oficialia Departamento suvestine, 2020 metais buvo 7 ekstremaliosios situacijos ir 598 ekstremalieji įvykiai, o 2021 metais – 10 ekstremaliųjų situacijų ir 649 ekstremalieji įvykiai. Šie skaičiai patvirtina koks nuolatinis ir intensyvus krūvis teko atsakingiems pareigūnams pasyvaus budėjimo metu.
35. Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tik dalį pareiškėjo atliekamų pareigų pasyvaus budėjimo metu (vykimą į tarnybos vietą ir dalyvavimą Operacijų centro veikloje), bet nevertindamas ne tarnybos vietoje atliekamų funkcijų, nenustatė svarbių bylai aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikė Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio 1 dalį ir nesilaikė formuojamos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos.
36. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, nepateikė jokių motyvų, kodėl Departamento darbuotojų, gaunančių ir valdančių informaciją sąrašus nepripažino budėjimo grafikais (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p.). Teismas, turėjęs įvertinti ar pareiškėjas faktiškai dirbo būdamas ne tarnybos vietoje, tuo laikotarpiu kai jam buvo nustatyta budėjimo savaitė, pagal Sąrašus, taip pat nevertino ir nepasisakė dėl kitų pareiškėjo nurodytų argumentų, pateiktų įrodymų, kuriais pareiškėjas grindė tai, kad jis ginčo laikotarpiu faktiškai dirbo savaitę laiko būdamas pasyvaus budėjimo režime. Aplinkybė, kad pareiškėjo darbo laikas, praleistas budint namuose nebuvo pažymėtas Žiniaraštyje neturi teisinės reikšmės, nes būtent šiuo atveju kilusio ginčo metu turi būti sprendžiama, ar pareiškėjas faktiškai dirbo būdamas ne tarnybos vietoje, tuo laikotarpiu, kai jam buvo nustatyta budėjimo savaitė. Teismas be jokių motyvų atmetė pareiškėjo pateiktus argumentus, kad jam pareiga vykdyti pareigas pasyvaus budėjimo metu kilo iš teisės aktų, pareiškėjas būdamas pareigūnu, negali nevykdyti teisės aktų, savo pareiginių instrukcijų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą suformavo praktiką, kad darbdavys gali neatlikti pareigų, tai yra netvirtinti budėjimo grafiko nors ir pagal teisės aktus pareigūnas faktiškai vykdo savo funkcijas ne tarnybos metu, ir taip išvengti atsakomybės. Pareiškėjas pažymi, kad turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje.
37. Atsakovas Departamentas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.
38. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino faktinės situacijos, t. y. pareiškėjo tariamo budėjimo namuose, atitikimą Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio reglamentavimui, sprendime nurodė, kad tariamas pareiškėjo budėjimas namuose neatitinka Vidaus tarnybos statuto nustatytų sąlygų ir jam nebuvo pavesta vykdyti jokių funkcijų ne darbo metu. Prašyme neįrodyta ir nėra pateikta argumentų, pagrindžiančių teiginius dėl materialiosios teisės normos taikymo pažeidimų. Pareiškėjas nenurodė, į kokias konkrečias minėtuose Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotos praktikos nuostatas teismas neatsižvelgė, kokioms ginčo aplinkybėms jų netaikė, kurie teismo sprendimo teiginiai ar išvados joms prieštarauja. Pareiškėjas nenurodė, kokius įrodymus ar faktus pateikė ir teismas juos netinkamai įvertino. Pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentu, kad jam buvo taikomi tokie dideli suvaržymai, jog objektyviai ir labai stipriai paveikė jo galimybę tais laikotarpiais laisvai valdyti laiką ir to neįrodinėjo. Pareiškėjas faktines ginčo aplinkybes pateikia netiksliai ir interpretuoja jam palankiu būdu. Teismui tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, kad teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
39. Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-396-575/2023 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.
40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04).
41. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016; kt.).
42. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
43. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 ir kt.).
44. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
45. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nepateikė jokių motyvų, kodėl Departamento darbuotojų, gaunančių ir valdančių informaciją sąrašų nepripažino budėjimo grafikais, bei iš esmės nesutinka su teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu.
46. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos prašyme nurodytus proceso atnaujinimo motyvus ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, pažymi, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 29 p.).
47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).
48. Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo nuomone, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.
49. ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo turinio akivaizdu, kokiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas sprendimą. Tai, kad pareiškėjo netenkina procesiniame sprendime nurodyti motyvai ir padarytos išvados, negali būti pagrindu vertinti, jog sprendimas yra be motyvų. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 19 d. sprendimas yra nemotyvuotas ar iš jo turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvados, suformuluotos sprendimo rezoliucinėje dalyje. Priešingai, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino byloje nustatytas aplinkybes, proceso šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir savo išvadas atitinkamai pagrindė, motyvuotai paaiškino, kodėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad Departamento darbuotojų, gaunančių ir valdančių informaciją sąrašai, nei pagal pavadinimą, nei pagal turinį negali būti laikytini budėjimo grafikais. Teismas vertino, kad Sąrašai yra vidinė Departamento darbo organizavimo priemonė, padedanti pareigūnams tam tikro masto įvykių likvidavimo ar kitais nustatytais atvejais, operatyviau ir veiksmingiau sutelkti pajėgas ir šie Sąrašai nesukūrė pareiškėjui pareigos budėti poilsio metu ir būti pasiekiamam Sąrašuose nurodytais kontaktais, o esant iškvietimui – atvykti į tarnybos vietą ir vykdyti tarnybines pareigas; taip pat Sąrašai nesukėlė pareiškėjui didelių suvaržymų, objektyviai ir labai stipriai nepaveikė jo galimybės laisvai valdyti savo poilsio laiką. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu nėra pagrįsti.
51. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ir proceso atnaujinimo pagrindu, nustatytu ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte, kuriame numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
52. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020).
53. Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį pareigūnas pagal iš anksto statutinės įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens patvirtintą budėjimo grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje (statutinėje įstaigoje, namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje) įprastiniu poilsio laiku tam, kad statutinės įstaigos vadovas arba jo įgaliotas asmuo ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šią įstatymo normą, pasisakė, kad pagal šią Vidaus tarnybos statuto nuostatą pavesti pareiškėjui budėti tiek darbo vietoje, tiek namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje, turi teisę tik Departamento direktorius arba jo įgaliotas asmuo pagal iš anksto patvirtintą budėjimo grafiką, įprastiniu poilsio metu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio 1 dalį, rėmėsi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimu byloje Radiotelevizija Slovenija, C-344/19 bei, remdamasis byloje esančiais įrodymais, atliko vertinimą, ar pareiškėjo nurodomais laikotarpiais jam buvo taikomi tokie dideli suvaržymai, jog objektyviai ir labai stipriai paveikė jo galimybę tais laikotarpiais laisvai valdyti laiką, kuriuo nereikalaujama atlikti profesinių funkcijų, ir skirti šį laiką savo interesams.
54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinį skundą, Vidaus tarnybos statuto 48 straipsnio 1 dalį aiškino ir taikė tinkamai, įvertino šios materialiosios teisės normos taikymui aktualius byloje esančius įrodymus.
55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą aptariamu pagrindu išdėstyti argumentai vertintini kaip subjektyvūs, kuriais grindžiama jo pozicija, išimtinai susijusi su jam palankesniu situacijos vertinimu. Pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl teismų padaryto akivaizdaus esminio prašyme nurodytų teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo sprendimo neteisėtumą. Pareiškėjas nepagrindė, kad būtent pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos jo prašyme atnaujinti procesą nurodytos teisės normos.
56. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas iš esmės siekia bylos aplinkybių vertinimo iš naujo, tačiau sprendžiant dėl proceso atnaujinimo bylos aplinkybės nėra vertinamos iš naujo, nes proceso atnaujinimo institutas nėra skirtas dar kartą bylą išnagrinėti iš esmės, o yra skirtas tik įvertinti, ar nėra proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, nepripažintini pagrįstais, todėl pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu nėra pagrindo.
57. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai patvirtina, kad jis iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Įvertinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad juo iš esmės siekiama, kad visa administracinė byla būtų patikrinama ir nagrinėjama iš esmės. Proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014), t. y., kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka.
58. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nurodytais pagrindais yra nepagrįstas, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas ir procesas administracinėje byloje Nr. eA-396-575/2023 neatnaujinamas (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo L. T. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-396-575/2023 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-396-575/2023 pagal atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. T. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis