Civilinė byla Nr. 3K-3-466/2010 Procesinio
sprendimo kategorijos: 11.9.2; 11.9.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos žemės ūkio
universiteto kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo K. V. ieškinį atsakovui Lietuvos žemės ūkio
universitetui dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
nustatyta, kad ieškovas pagal 2001 m. rugsėjo 6 d. terminuotą darbo sutartį Nr.
3117, kuri paskutinį kartą buvo pratęsta nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008
m. birželio 22 d., dirbo pas atsakovą Apskaitos ir finansų katedros profesoriumi.
Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorius 2008 m. birželio 13 d. įsakymu
Nr.155K-1 atleido ieškovą iš darbo nuo 2008 m. birželio 22 d. pagal DK 126
straipsnio 1 dalį (pasibaigus darbo sutarties terminui). Ieškovas 2008 m.
birželio 16 d.–2008 m. rugsėjo 19 d. laikotarpiu sirgo, apie ligos pradžią buvo
informavęs atsakovą.
Nurodydamas, kad atsakovas,
neatsižvelgdamas į šias aplinkybes ir nepaisydamas DK 131 straipsnio 1
dalies 1 punkte darbdaviui įtvirtinto draudimo atleisti iš darbo darbuotoją
laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 133 straipsnis), nutraukė su juo darbo
sutartį, apie atleidimą jam nepranešė, informavo žodžiu tik 2008 m. rugsėjo 25
d., darbo užmokestį išmokėjo taip pat tik 2008 m. rugsėjo 25 d. ir tik už
laikotarpį iki 2008 m. birželio 22 d., už likusį – 2008 m. birželio 22 d.–2008
m. rugsėjo 25 d. – laikotarpį iki šiol nesumokėjo, ieškovas, remdamasis DK
141 straipsnio 1, 3 dalimis, prašė priteisti jam iš atsakovo 16 749
Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m.
lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad, nutraukiant darbo sutartį
su darbuotoju, kuris atleidimo iš darbo dieną nedirba (dėl laikinojo
nedarbingumo, pravaikštos, laisvės atėmimo ar kt.), visos jam priklausančios
darbo užmokesčio sumos išmokamos per vieną dieną nuo tos dienos, kurią
atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti (DK 206 straipsnio 1
dalies 2 punktas). Nustatęs, kad ieškovas darbo sutarties su juo nutraukimo
dieną (2008 m. birželio 22-ąją) sirgo, apie atleidimą iš darbo sužinojo 2008 m.
rugsėjo 25 d., tą pačią dieną kreipėsi į darbdavį, ir šis su ieškovu
atsiskaitė, teismas sprendė, jog atsakovas nepažeidė DK 206 straipsnio 1 dalies
2 punkto nuostatų. Nenustatęs pažeidimų atsiskaitant su iš darbo atleidžiamu ieškovu,
teismas ieškinį atmetė.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Kauno rajono apylinkės teismo
2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikino ir ieškinį iš dalies patenkino:
panaikino atsakovo
Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus 2008 m. birželio 13 d.
įsakymą Nr. 155K-1 „Dėl atleidimo iš darbo“ ir pripažino, kad šiuo
įsakymu darbo sutartis su ieškovu nutraukta neteisėtai;
nurodė, kad ieškovo
atleidimo iš darbo Lietuvos žemės ūkio universitete data yra 2008 m. rugsėjo 20
d.
priteisė ieškovui iš
atsakovo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio –
24 192,80 Lt – išeitinės išmokos.
Pažymėjusi, kad apeliacinės
instancijos teismas negali savo iniciatyva analizuoti argumentų, kuriais nesiremiama
apeliaciniame skunde, išskyrus įstatyme
nustatytas išimtis, teisėjų kolegija nurodė, jog darbo bylų nagrinėjimas yra
viena tokių išimčių – darbo bylą nagrinėjančiam teismui įstatymo suteiktas aktyvesnis vaidmuo, teismas nevaržomas rungimosi
ir dispozityvumo principų (CPK 12, 13, 414 straipsniai) bei viešojo
intereso gynimo (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija sprendė ir dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 126 straipsnio
1 dalį jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu teisėtumo.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame
įtvirtintas draudimas įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš
darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 133 straipsnis),
išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus, draudžiama atleisti
darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK įtvirtintu
darbo sutarties nutraukimo pagrindu, taip pat ir suėjus darbo sutarties
terminui (DK 126 straipsnis). Dėl
to, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovas, kuris 2008 m.
birželio 16 d.–2008 m. rugsėjo 19 d. laikotarpiu sirgo ir apie ligos pradžią
buvo informavęs atsakovą (tai patvirtina Lietuvos žemės ūkio universiteto
rektoriaus 2008 m. birželio 18 d. įsakymas Nr. 132-Ks-4 „Dėl ligos“), jo
rektoriaus 2008 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 155K-1 buvo atleistas iš
darbo nuo 2008 m. birželio 22 d., t. y. laikinojo nedarbingumo laikotarpiu,
teisėjų kolegija konstatavo, jog darbdavys (atsakovas), žinodamas, kad darbuotojas
(ieškovas) yra laikinai nedarbingas, ir priimdamas įsakymą dėl jo atleidimo iš
darbo nuo 2008 m. birželio 22 d., pažeidė įstatyme (DK 131 straipsnio 1 dalies
1 punkte) nustatytą draudžiamąją normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje
D. L. v. UAB „Ukmergės biofabrikas“, bylos Nr. 3K-3-93/2006;
2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje R. C. v.
S. N. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-115/2009). Tai
konstatavusi, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis
pagrindas panaikinti atsakovo Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus 2008
m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 155K-1 „Dėl atleidimo iš darbo“ ir
pripažinti darbo sutarties su ieškovu nutraukimą pagal šį įsakymą neteisėtu. Kadangi
pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas draudžiama atleisti
darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, tai teisėjų kolegija
nurodė, kad ieškovo atleidimo iš darbo diena laikytina 2008 m. rugsėjo 20-oji,
t. y. kita diena po jo laikinojo nedarbingumo pasibaigimo. Pripažinusi, kad
ieškovas atleistas iš darbo DK 126 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtai, ir
nustačiusi, jog jis nenori būti grąžintas į ankstesnį darbą (ieškovas nepareiškė
tokio reikalavimo, taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių,
kad jis išreiškė darbdaviui norą pratęsti terminuotą darbo sutartį pasibaigus
laikinajam nedarbingumui), teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatavo teisinį
pagrindą taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus neteisėto
atleidimo iš darbo teisinius padarinius. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi
teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija nusprendė
priteisti ieškovui iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio
išeitinę išmoką. Atsakovo pateiktos pažymos duomenų pagrindu nustačiusi, kad ieškovo
vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo 6048,20 Lt, teisėjų kolegija, atsižvelgdama
į jo nepertraukiamą darbo Lietuvos žemės ūkio universitete stažą, priteisė
ieškovui iš atsakovo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 24 192,80
Lt – išeitinę išmoką.
Dėl ieškovo
reikalavimo priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą
atsiskaityti laiką teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis
aplinkybėmis, kad ieškovas, kuris atleidimo iš darbo metu sirgo, apie atleidimą
sužinojo 2008 m. rugsėjo 25-ąją, tą pačią dieną kreipėsi į darbdavį, ir šis šią
dieną su ieškovu atsiskaitė, sprendė, jog atsakovas darbo užmokesčio mokėjimą
atleidžiant darbuotoją iš darbo reglamentuojančių DK 206 straipsnio 1 dalies 1
punkto nuostatų nepažeidė.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, šį prašymą grįsdamas tuo, kad bylą
nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog pagal DK 131 straipsnio
1 dalies 1 punktą draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo
nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo
pagrindu, taip pat ir suėjus darbo sutarties terminui (DK 126 straipsnis),
netinkamai aiškino bei taikė šį darbo sutarties nutraukimo apribojimą
reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Nurodyti pažeidimai lėmė
nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kad nagrinėjamu byloje
atveju yra teisinis pagrindas pripažinti darbo sutarties su ieškovu nutraukimą neteisėtu,
panaikinti darbdavio įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo ir taikyti DK 297
straipsnio 4 dalyje įtvirtintus neteisėto atleidimo padarinius. Kasatoriaus
teigimu, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką DK 131 straipsnio 1
dalies 1 punkto nuostatos taikytinos tik tais atvejais, kai, nutraukiant darbo
sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą iš darbo. Esant
terminuotai darbo sutarčiai (būtent pagal tokią, galiojusią iki 2008 m.
birželio 22 d., ir dirbo ieškovas), įspėjimas nenustatytas. Dėl to, suėjus šiam
terminui, nepaisant to, kad ieškovas turėjo laikinojo nedarbingumo pažymėjimą,
darbo sutartis su juo galėjo būti nutraukta.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovas prašo apskųstą apeliacinės instancijos teismo
sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1
punkte įtvirtintas draudimas atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo
nedarbingumo laikotarpiu yra universalus ir taikytinas visų rūšių (taip pat ir
terminuotų) darbo sutarčių atvejais. Dėl to apeliacinės instancijos teismo
pagrįstai spręsta, kad atsakovas, būdamas informuotas apie ieškovo ligos pradžią,
turėjo perkelti jo atleidimo iš darbo datą į pirmą dieną, ėjusią po laikinojo
nedarbingumo pasibaigimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 131
straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo
Nagrinėjamoje
byloje DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo
aspektu keliamas klausimas, ar galima atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 126
straipsnio 1 dalį (suėjus darbo sutarties terminui) jo laikinojo nedarbingumo dėl
bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų laikotarpiu (DK 133 straipsnio
2 dalis).
Kasaciniame
skunde DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto, įtvirtinančio draudimą darbdaviui
įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją
laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, pažeidimas argumentuojamas tuo, kad ši
teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai, nutraukiant darbo sutartį,
darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą iš darbo. Kadangi su ieškovu
buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, o įstatyme nenustatyta reikalavimo
darbdaviui įspėti apie tokios darbo sutarties nutraukimą, tai šiai nutraukti
nurodytoje DK normoje įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo apribojimas
netaikytinas.
Byloje
nustatyta, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo atsakovo rektoriaus 2008 m.
birželio 13 d. įsakymu Nr. 155K-1 nuo 2008 m. birželio 22 d. pagal DK
126 straipsnio 1 dalį (suėjus su juo sudarytos darbo sutarties terminui)
jo laikinojo nedarbingumo 2008 m. birželio 16 d.–2008 m. rugsėjo 19 d.
laikotarpiu, apie ieškovo nedarbingumą atsakovas buvo informuotas ir šis faktas
jam buvo žinomas. Kasacinis teismas yra saistomas faktinių aplinkybių, kurias
nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai (CPK 353 straipsnio 1
dalis, 359 straipsnio 4 dalis), todėl, remdamasis jomis, neperžengdamas
kasacinio skundo ribų, šioje byloje peržiūri apskųstą apeliacinės instancijos
teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, pasisakydamas dėl DK
131 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo pirmiau išvardytomis
ginčo aplinkybėmis.
Pagal DK 131
straipsnio 1 dalies 1 punktą darbuotojui, laikinai nedarbingam dėl bendro
pobūdžio sveikatos sutrikimų (t. y. ne dėl DK 133 straipsnio 1 dalyje
nustatytų priežasčių – sužalojimo darbe arba profesinės ligos), įtvirtinta
garantija, draudžianti darbdaviui tam tikrą laiką (DK 133 straipsnio 2 dalis)
įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo tokį darbuotoją.
Šis laikas prasideda nuo tos dienos, kai darbdavys informuojamas apie tai, kad
darbuotojas turi nedarbingumo lapelį, ir baigiasi tą dieną, kurią jis sugrįžta
į darbą arba sueina šimto dvidešimties kalendorinių dienų iš eilės terminas (DK
133 straipsnio 2 dalis). Per šį laikotarpį darbo sutartis gali būti nutraukta
tik DK 136 straipsnio 1 dalyje nustatytais darbo sutarties pasibaigimo
atvejais.
Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto darbo
sutarties nutraukimo apribojimo esmė – apsaugoti darbuotojo, laikinai
nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų, interesus, užtikrinant jam darbo vietos ir
pareigų tam tikrą laiką išsaugojimą (DK 133 straipsnio 2 dalis).
Draudimas laikinojo nedarbingumo metu įspėti darbuotoją apie darbo sutarties
nutraukimą nustatytas siekiant apsaugoti sveikatos problemų turintį darbuotoją
nuo papildomų rūpesčių ir psichologinių traumų. Dėl to, kol nesibaigia DK 133
straipsnyje nustatyti darbo vietos išsaugojimo terminai, negalimas ne tik darbo
sutarties darbdavio iniciatyva nutraukimas, bet ir draudžiama imtis kokių nors
su atleidimu iš darbo susijusių procedūrų – įspėti apie darbo sutarties
nutraukimą, jeigu toks darbdavio veiksmas pagal įstatymą yra būtinas darbo
sutarčiai tuo konkrečiu pagrindu nutraukti.
Taigi darbuotojų
teisė į DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą garantiją nesiejama
su aplinkybe, ar, nutraukiant darbo sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie
būsimą atleidimą iš darbo. Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų
taikymo, nepriklausomai nuo to, ar pagal atleidimo iš darbo vienu ar kitu
pagrindu procedūrą įstatyme įtvirtintas imperatyvus reikalavimas įspėti apie
darbo sutarties nutraukimą, darbdaviui draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo
jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK nustatytu darbo sutarties
nutraukimo pagrindu, taip pat ir dėl to, kad suėjo darbo sutarties terminas, išskyrus
atvejus, kai darbo sutartis pasibaigia DK 136 straipsnio 1 dalyje
nustatytais pagrindais.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad DK 126 straipsnio 1 dalyje nurodytas darbo sutarties
nutraukimo pagrindas patenka tarp tų pagrindų, pagal kuriuos DK 131 straipsnio
1 dalies 1 punkte nustatytu darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK
133 straipsnis) darbdaviui draudžiama nutraukti su juo terminuotą darbo sutartį.
Tuo atveju, kai teminuota darbo sutartis baigiasi darbuotojo laikinojo
nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas,
133 straipsnis), darbdavys neturi teisės nutraukti darbo sutartį su tokiu
darbuotoju pagal DK 126 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo pagrindu, kad
suėjo terminuotos darbo sutarties terminas.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes – darbo sutartis su ieškovu
nutraukta 2008 m. birželio 22 d. jo laikinojo nedarbingumo 2008 m. birželio 16
d.–2008 m. rugsėjo 19 d. laikotarpiu, apie ieškovo nedarbingumą atsakovas buvo
informuotas, taigi žinojo apie aplinkybę, reikšmingą DK 131 straipsnio 1
dalies 1 punkte įtvirtintam draudimui taikyti – ją nagrinėjęs apeliacinės
instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad
atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalies 1
punktą.
Remiantis tuo,
kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas apeliacinės
instancijos teismo sprendimo neteisėtumas dėl DK 131 straipsnio 1 dalies
nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo, nepripažintini pagrindu konstatuoti,
kad nagrinėjamoje byloje yra CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte
nurodytas kasacijos pagrindas.
Dėl darbuotojo
teisių gynybos jo atleidimo iš darbo atveju
Pripažinus, kad DK
131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo
apribojimas taikytinas terminuotos darbo sutarties nutraukimui pagal DK 126
straipsnio 1 dalį, nagrinėjamos bylos kontekste spręstina, kokių atsiranda
padarinių, kai darbuotojas jo nedarbingumo laikotarpiu atleidžiamas iš darbo
nurodytu pagrindu tą dieną, kurią suėjo darbo sutarties terminas – ar
darbuotojo atleidimas iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį pažeidžiant
DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra vertintinas kaip pagrindas
pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu bei taikyti DK 297 straipsnio 3 dalį
ir grąžinti jį į darbą (o nustačius DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytas
aplinkybes – taikyti šioje teisės normoje nustatytus jo teisių gynimo būdus),
ar darbuotojo atleidimas iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu tokiu
atveju nepripažintinas neteisėtu, o taikytini kiti jo teisių gynimo būdai,
pvz., nukeliant darbuotojo atleidimo datą iki to laiko, kol pasibaigs
nedarbingumo laikotarpis.
Darbo sutartis
dėl termino suėjimo gali būti nutraukiama, kai pasibaigia jos terminas. Minėta,
kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto darbo sutarties nutraukimo
apribojimo esmė – apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos
sutrikimų, interesus, užtikrinant jam darbo vietos ir pareigų tam tikrą laiką
(DK 133 straipsnis) išsaugojimą. Dėl to DK 131 straipsnio 1 dalies
1 punkte, 133 straipsnyje įtvirtintos darbo vietos išsaugojimo garantijos
taikymas nekeičia darbo sutarties rūšies, t. y. terminuota sutartis netampa
neterminuota. Darbo sutarties, kaip terminuotos, pobūdis išlieka, tik ji
darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu negali būti nutraukiama tuo
pagrindu, kad suėjo darbo sutarties terminas, nes šis bus laikomas suėjusiu
praėjus nurodytos garantijos taikymo laikui. Iki tol darbo sutarties terminas
nėra suėjęs, taigi neatsiranda ir pagrindo, nustatyto DK 126 straipsnio
1 dalyje. Pasibaigus DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte
nustatytam laikinojo nedarbingumo laikotarpiui, terminuota darbo sutartis gali
būti nutraukta pagal DK 126 straipsnį.
Atsižvelgdama į
tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien DK 131 straipsnio 1 dalies
1 punkto pažeidimas, atleidžiant darbuotoją iš darbo suėjus su juo
sudarytos terminuotos darbo sutarties terminui (DK 126 straipsnio 1
dalis), nesudaro pagrindo taikyti DK 297 straipsnio 3 dalį ir teismas
neprivalo grąžinti darbuotojo į darbą, o gali spręsti dėl kitų darbuotojo
pažeistų teisių gynimo būdų taikymo.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 133 straipsnio
2 dalį darbuotojo, atleisto iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį
jo laikinojo nedarbingumo dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (t. y.
ne dėl sužalojimo darbe arba profesinio susirgimo) laikotarpiu, pažeista
garantija dėl darbo vietos per laikinojo nedarbingumo laiką išsaugojimo gali
būti apginta perkeliant terminuotos darbo sutarties nutraukimo laiką į pirmąją
dieną po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo, o ne pripažįstant atleidimą iš
darbo neteisėtu ir taikant DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalių nuostatas.
Tokios apimties darbuotojo pažeistos teisės gynyba būtų neproporcinga našta
darbdaviui, kuris, nutraukdamas pagal DK 126 straipsnio 1 dalį darbo sutartį su
darbuotoju jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, padarė procedūros pažeidimų –
parinko netinkamą darbo sutarties nutraukimo laiką, tačiau buvo teisus dėl
esmės – atleido darbuotoją iš darbo esant teisėtam darbo sutarties nutraukimo
pagrindui, t. y. dėl to, kad suėjo terminuotos darbo sutarties terminas.
Tokiais atvejais,
kai dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto draudimo atleisti
darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu privalomo taikymo
darbdavys negali nutraukti darbo sutarties pagal DK 126 straipsnio 1 dalį iš
karto suėjus jos terminui, pripažintina, kad šalių nustatytas darbo sutarties
galiojimo terminas įstatymo pagrindu (ex lege) pratęsiamas iki
aplinkybės (šiuo atveju – darbuotojo laikinojo nedarbingumo), su kuria siejamas
nurodyto draudimo taikymas, pasibaigimo. Nagrinėjamos bylos kontekste
konstatuotina, kad jeigu darbuotojas, suėjus jo darbo sutartyje nustatytam
terminui, laikinai nedarbingas, sutartinis jo darbo sutarties terminas įstatymo
pagrindu nukeliamas iki tos dienos, kurią pasibaigs laikinojo nedarbingumo
laikotarpis. Pabrėžtina, kad toks terminuotos darbo sutarties pratęsimas nedaro
jos neterminuotos
. Tokiu atveju
darbo sutarties termino suėjimo data laikytina pirmoji jo darbo po laikinojo
nedarbingumo diena ir būtent iki šios darbo dienos pabaigos galima nutraukti su
juo sudarytą terminuotą darbo sutartį pagal DK 126 straipsnio 1
dalį.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs, jog
atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį jo
laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, nesilaikė DK 131 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinto draudimo, ir kartu nurodęs, kad dėl to terminuotos darbo sutarties
su ieškovu nutraukimo data perkeliama į 2008 m. rugsėjo 20-ąją, t. y. į
kitą darbo dieną po jo laikinojo nedarbingumo pasibaigimo, teisingai sprendė dėl
ieškovo pažeistos garantijos atkūrimo.
Tačiau, remiantis
pirmiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimas, be kita
ko, dar pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 126 straipsnio
1 dalį laikinojo nedarbingumo laikotarpiu neteisėtu ir, atsižvelgiant į
tai, kad ieškovas nepareiškė noro pratęsti darbo sutartį pasibaigus laikinajam
nedarbingumui, konstatuoti pagrindą taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje
įtvirtintus neteisėto atleidimo iš darbo teisinius padarinius – priteisti
ieškovui iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę
išmoką, negali būti pripažintas pagrįstu ieškovo pažeistoms teisėms apginti
taikytino būdo klausimo išsprendimu. Apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai nurodytą atleidimo iš darbo tvarkos, nustatytos įstatyme, pažeidimą
įvertino kaip sudarantį savarankišką pagrindą pripažinti ieškovo atleidimą iš
darbo neteisėtu. Minėta, kad dėl darbo vietos išsaugojimo garantijos laikinai
nedarbingam darbuotojui taikymo su juo sudaryta terminuota darbo sutartis
netampa neterminuota, taip pat pripažinta, jog, nepaisant to, kad ieškovas buvo
atleistas iš darbo nesilaikant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte
nustatytų darbo sutarties nutraukimo apribojimų, darbo sutartis su juo buvo
nutraukta esant teisėtam atleidimo iš darbo pagrindui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šioje byloje
darbuotojo pažeistoms teisėms apginti taikytino būdo sprendė nesilaikydamas
pirmiau išdėstytų nuostatų dėl padarinių, atsirandančių, kai darbuotojas jo
nedarbingumo laikotarpiu atleidžiamas iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį
tą dieną, kurią suėjo darbo sutarties terminas. Tai lėmė DK 297 straipsnio 3, 4
dalių netinkamą taikymą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nustačius
CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą kasacijos pagrindą, apskųsto
apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria spręsta pripažinti darbo
sutarties su ieškovu nutraukimą neteisėtu ir priteisti jam iš atsakovo keturių
mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, negali būti palikta
galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi
išlaidų
Kasatorius (atsakovas
Lietuvos žemės ūkio universitetas) prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant
į bylos procesinę baigtį, laikytina, kad ginčas iš esmės išspręstas kasatoriaus
naudai, todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsniu, atitinkamai išsprendžiami
bylinėjimosi apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme išlaidų paskirstymo
klausimai.
Apeliacinės
instancijos teismas, kasacinio teismo panaikintąja sprendimo dalimi pripažinęs
ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisęs ieškovui iš atsakovo
24 192,80 Lt išeitinės išmokos, kartu išsprendė bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo klausimą, priteisdamas valstybės naudai iš atsakovo 726 Lt
žyminio mokesčio bei 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu apeliacinės instancijos teisme. Bylos duomenimis, atsakovas įvykdė
apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų iš jo
priteisimo (b. l. 108). Kasacinio teismo teisėjų kolegija, galutinai
išsprendusi ginčą dėl teisės, konstatuoja pagrindą atgręžti apeliacinės
instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
įvykdymą ir grąžinti atsakovui jo valstybei sumokėtą šių išlaidų sumą –
766 Lt (CPK 762 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius,
pateikdamas kasacinį skundą, sumokėjo 726 Lt žyminio mokesčio.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. pažymos apie išlaidas, susijusias
su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasaciniame teisme patirta 27,55 Lt
tokių išlaidų.
Atsižvelgiant į
teisinį rezultatą byloje, atsakovo už kasacinį skundą sumokėtas žyminis
mokestis jo naudai, o išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės
instancijos (40 Lt) ir kasaciniame (27,55 Lt) teismuose, – valstybės
naudai priteistinos iš ieškovo K. V. (CPK 79 straipsnis,
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai,
96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. sprendimą
pakeisti.
Panaikinti šio
teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo K. V. atleidimas iš darbo atsakovo
Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus 2008 m. birželio 13 d. įsakymu
Nr. 155K-1 pagal DK 126 straipsnio 1 dalį pripažintas neteisėtu ir
ieškovui priteista iš atsakovo 24 192,80 Lt išeitinės išmokos.
Kitą Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d.
sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Grąžinti
atsakovui Lietuvos žemės ūkio universitetui (į. k. (duomenys
neskelbtini)) iš valstybės biudžeto 766 (septynis šimtus šešiasdešimt
šešis) Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti atsakovui
Lietuvos žemės ūkio universitetui (į. k. (duomenys neskelbtini))
iš ieškovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini))
726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Lt žyminio mokesčio.
Priteisti iš
ieškovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės
biudžetą 67,55 Lt (šešiasdešimt septynis litus 55 ct) išlaidų,
susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Laužikas
Zigmas
Levickis
Pranas
Žeimys