Baudžiamoji byla Nr. 2K-149-511/2017

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00413-2013-7

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.2.;                                                                                                                 1.2.23.2.1.; 1.2.23.2.2.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta dešimties metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi iš A. K. konfiskuotos iš nusikalstamos veikos gauto pajamos – 1100 Lt (318,58 Eur).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi nuteistųjų A. K. ir T. J. apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje taip pat nuteistas T. J., tačiau kasacinių skundų dėl jo negauta.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                            1. A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pasikėsino parduoti psichotropinę medžiagą, t. y. jis 2013 m. balandžio 18 d., apie 15.10 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai už 100 Lt (28,96 Eur) pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, 5 margaspalvio perforuoto popieriaus skiautes, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – 5-MeO-AMT (5-metoksi-metiltriptaminas).

              1.1. Taip pat A. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir pasikėsino parduoti psichotropinę medžiagą, t. y. 2013 m. balandžio 18 d., apie 19.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Trakų r., Lentvaryje, (duomenys neskelbtini), A. K. iš T. J. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nusipirkdamas už 50,00 Lt įgijo 1,281 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,313 g psichotropinės medžiagos AM-2201, kurią A. K. laikė ir gabeno su savimi ir 2013 m. balandžio 18d., apie 20.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai už 50 Lt (14,48 Eur) pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas.

              1.2. Taip pat A. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su T. J., pasikėsino parduoti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. 2013 m. balandžio 25 d., apie 19.30 val., Trakų r., Lentvaryje, (duomenys neskelbtini), po dujinio šulinio dangčiu, esančiu šalikelėje, T. J. paslėpus 39,175 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 2,762 g – psichotropinės medžiagos AM-2201, A. K. neteisėtai toje pačioje vietoje už 2000 Lt (579,24 Eur) pardavė 2,762 g anksčiau minėtos psichotropinės medžiagos AM-2201 liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, tada už parduotą psichotropinę medžiagą gautus pinigus – po 1000 Lt (289,62 Eur) – iš karto po psichotropinės medžiagos pardavimo pasidalino.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė A. K. apeliacinį skundą, nepatikrinęs bylos tiek, kiek buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, teismas nepakankamai įsigilino į apelianto argumentus dėl provokacijos nusikalsti, tuo pats padarydama esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus, kurie gali būti ištaisyti tik perdavus baudžiamąją bylą iš naujo tinkamai išnagrinėti apeliacine tvarka.

3. Skunde nurodama, kad A. K. kaltė grindžiama iš dviejų šaltinių gautais duomenimis - surinktais pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą (pirmieji du nusikalstamos veikos epizodai) ir pagal BPK, pradėjus ikiteisminį tyrimą. Abiem atvejais duomenys gauti imituojant nusikalstamą veiką. Esant tokiam, specifiniam galimai padarytų nusikalstamų veikų įrodinėjimui, ir kaltinamajam ginčijant surinktų duomenų leistinumą bei argumentuojant, kad jis buvo išprovokuotas nusikalsti, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs tam tikras gautų duomenų ir teisėsaugos pareigūnų leistino elgesio vertinimo taisykles – baudžiamosios bylose, kai kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais imituojant nusikalstamą veiką, teismai privalo nustatyti nusikalstamos veikos imitavimo taikymo aplinkybes ir patikrinti, ar nusikalstamos veikos imitavimas (NVIM, NVIV) buvo taikomas teisėtai, t. y. ar buvo teisinis ir faktinis pagrindai jį taikyti, ar jis buvo įgyvendinamas teisėtai.

3.1. Pradiniai ir visą tolesnį nuteistojo A. K. elgesį, kiek tai susiję su disponavimu draudžiamomis medžiagomis nulėmę veiksmai buvo atlikti dar prieš nustatyta tvarka sankcionuojant ir atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus. Būtent šių teisėsaugos pareigūnų (pareigūno A. M. bei įslaptinto liudytojo Nr. 1) veiksmų teisėtumo neįvertino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, nors šis byloje ir atliko dalinį įrodymų tyrimą. Nei ikiteisminio tyrimo, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisminėse instancijose metu nebuvo tiriama ir vertinama, dėl kokių priežasčių policijos pareigūnas A. M. susisiekė su A. K.. Teismai apsiribojo lakonišku konstatavimu, kad A. M. su A. K. susisiekė tirdamas kitą baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo nužudyti R. Š. ir siekdamas išsiaiškinti gautą informaciją apie A. K. turimą raštelį, susijusį su šiuo nusikaltimu. BPK nenumato jokios galimybės ikiteisminio tyrimo pareigūnui, atliekančiam jam pavestus tyrimo veiksmus, susitikti neoficialioje aplinkoje su asmeniu, pas kurį galimai yra nusikalstamos veikos įkalčių ar kitu ikiteisminiam tyrimui reikšmingų daiktų ar dokumentų. Teismai nevertino, kad BPK 179 straipsnis imperatyviai numato, jog atliekant tyrimo veiksmus rašomi protokolai. Tyrimo veiksmų metu taip pat gali būti fotografuojama, filmuojama, daromas garso ir vaizdo įrašas ir kt. Aptariamu atveju policijos pareigūnas A. M. susitikimų su A. K. neprotokolavo ir nefiksavo jokiomis techninėmis priemonėmis, akivaizdžiai pažeisdamas bendrąsias ikiteisminio tyrimo atlikimą reglamentuojančias BPK nuostatas, BPK 179 straipsnį, liudytojo apklausos taisykles, numatytas BPK 183 straipsnyje ir daugelį kitų BPK nuostatų. Susidarė situacija, kai A. K. ir policijos pareigūnui A. M. skirtingai aiškinant jų tarpusavio susitikimų aplinkybes bei pokalbių turinį, nesant šių pokalbių fiksavimo jokiomis BPK reikalavimus atitinkančiomis priemonėmis, teismai patikėjo pareigūno A. M. parodymais apie tai, kad neva A. K. jam (policijos pareigūnui) siūlė parduoti narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba prekiauti narkotikais. Toks kasatoriaus elgesys ir tokie pasiūlymai yra neįtikėtini, o pareigūno A. M. parodymai prieštarauja elementariai logikai. Visuotinai pripažįstama, kad iš neteisėto elgesio teisėtas veikimas negali kilti jokiais būdais. Todėl A. M. ir A. K. susitikimų aplinkybės negali pagrįsti vėliau pradėto kriminalinės žvalgybos tyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, kaip nepagrindžia ir šio tyrimo metu 2013 m. balandžio 16 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro sankcionuoto teikimo dėl nusikalstamos veikos imitavimo modelio panaudojimo, dėl kurio atsirado 2013 m. balandžio 18 d. veikų epizodai. Todėl teismai (ir, ypač, apeliacinės instancijos teismas, kadangi šios aplinkybės sudarė apeliacinio skundo esminius argumentus) privalėjo nuodugniai tirti ir pasisakyti dėl minėto A. M. elgesio teisėtumo. Antra, abiejų teismų sprendimuose neginčytinai nustatyta, kad šiuos susitikimus iniciavo ne A. K., o pareigūnas A. M., taip pat nustatyta, kad pasikėsinimo nužudyti byloje reikšmingas dokumentas –  raštelis rastas pas A. K. 2013 m. gegužės 23 d. kratos metu, t. y. praėjus pusantro mėnesio nuo kriminalinės žvalgybos tyrimo pradžios ir dviem mėnesiams nuo minėtų A. M. ir A. K. susitikimų.

3.2. Nei ikiteisminio tyrimo taktikos, nei BPK nustatytų tyrimo veiksmų požiūriu nepateisinama, kodėl minėtas raštelis negalėjo būti paimtas kratos ar poėmio metu iš karto, pareigūnui A. M. nerengiant ir neorganizuojant neprocesinių susitikimų su A. K.. Pagal šias teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo laikyti, kad teismai (inter alia apeliacinės instancijos teismas) motyvuotai paneigė nuteistojo A. K. paaiškinimuose ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad dar iki jo susitikimo su liudytoju Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, policijos pareigūnai disponavo duomenimis apie tai, jog A. K. buvo apiplėštas, iš jo atimtos narkotinės medžiagos, o policijos pareigūnas A. M. pasinaudodamas šiais duomenimis kreipėsi į A. K. ir aktyviais veiksmais provokavo pastarąjį elgtis nusikalstamai ir toliau. Šių aplinkybių apklaustas apeliacinės instancijos teisme iš esmės nepaneigė ir A. M., nurodydamas, kad tų susitikimų metu jis A. K. žadėjo, kad „pasidomės A. K. problema“ (dėl pagrobtų narkotinių medžiagų sugrąžinimo). Aktyvus A. M. elgesys ir provokacijos faktas, kasatoriaus įsitikinimu, beveik nekelia abejonių, todėl visa ši, iki kriminalinės žvalgybos tyrimo vykdyta pareigūno A. M. veikla ir elgesys, turi būti kruopščiai patikrinti ir motyvuotai įvertinti iš naujo nagrinėjant byloje paduotą A. K. apeliacinį skundą.

3.3. Ikiteisminio tyrimo metu priimta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi leista nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. liepos 24 d. liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, atlikti A. K. atžvilgiu nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje, imituojančius veiksmus, kontaktuoti tiesiogiai ir netiesiogiai visomis įmanomomis ryšio priemonėmis, taip pat mobiliojo ar laidinio ryšio telefonais su A. K., vykti į susitikimus su juo, įgyti iš A. K. psichotropinių medžiagų kiekius, numatytus BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje, atsiskaityti už šias medžiagas pinigais, narkotines ir psichotropines medžiagas laikyti, gabenti, neturint tikslo šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų parduoti ar kitaip platinti. Apeliaciniame skunde buvo ginčijamas ne tik pačios nutarties teisėtumas, bet ir liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, atliktų veiksmų apimtis, argumentuojant, kad jis peržengė minėta ikiteisminio tyrimo nutartimi jam suteiktas elgesio ribas. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nutartyje pasisakė, kad leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus liudytojui Nr. 1 suteiktas pagrįstai, o BPK 159 straipsnyje numatytos sąlygos suteikiant šį leidimą nepažeistos. Kasatorius nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.

3.4. Pagal Europos Žmogaus Teismo jurisprudenciją, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime pateiktus išaiškinimus modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie trunkamųjų ar tęstinių nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Tuo tarpu 2013 m. balandžio 25 d. nusikalstama veika nėra nei tęstinė, nei trunkamoji. Tai savarankiška nusikalstama veika, į kurios padarymą aktyviai įsitraukė liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2013 m. balandžio 25 d. (dėl pasikėsinimo padaryti labai sunkų nusikaltimą) ne A. K. susisiekė su įslaptintu liudytoju Nr. 1, o atvirkščiai, pastarasis paskambino A. K., teiravosi dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo. Kasatoriaus manymu, 2013 m. balandžio 25 d. epizodas A. K. apskritai neturėjo būti inkriminuojamas, kadangi nustačius dvi jo padarytas nusikalstamas veikas 2013 m. balandžio 18 d., pradėjus ikiteisminį tyrimą jis turėjo būti sulaikytas, jam pareikšti įtarimai ir taip užkardyta jo nauja nusikalstama veika, kurią jis liudytojo Nr. 1 buvo išprovokuotas padaryti 2013 m. balandžio 25 d.

4. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 2013 m. balandžio 25 d. nusikalsti buvo išprovokuotas ne tik A. K., bet ir kitas nuteistasis T. J.. Iš teismų sprendimuose aprašytų šios nusikalstamos veikos požymių matyti, jog teismai laikė, kad jie veikė kaip bedravykdytojai. Tačiau tokią išvadą teismas galėjo padaryti tik nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. Vertinant kasatoriaus ir T. J. atliktus veiksmus, abiejų instancijų teismai visiškai neatsižvelgė į liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, vaidmenį. Įgyti labai didelį kiekį draudžiamos psichotropinės medžiagos pirmiausia buvo suinteresuotas šis, su teisėsaugos institucijų žinia, veikiantis asmuo. Atitinkamai šios aplinkybės turėjo būti teismų įvertintos, liudytojo Nr. 1 veiksmai aprašyti nuosprendžio (ir nutarties) aprašomojoje dalyje, nes liudytojas Nr. 1 de facto dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme.

5. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo keliamas ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimas. Nepaisant to, kad buvo provokuojamas nusikalsti, A. K. nuoširdžiai gailėjosi dėl savo neteisėto elgesio, nurodė daug faktinių aplinkybių, apibūdinančių jį, kaip asmenybę, išdėstė motyvus dėl kurių, jo nuomone, jam turėjo būti sprendžiamas švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės klausimas. Kasatoriaus manymu, asmens išprovokavimas padaryti nusikalstamą veiką (tuo atveju, jei nustatoma, kad ši aplinkybė nelaikytina baudžiamąją atsakomybę šalinančia) teikia neabejotiną pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes paskirta daugiau nei dešimties metų laisvės atėmimo bausmė nesuderinama su teisingos bausmės principu. Tačiau pirmiausia apeliacinės instancijos teismas turėtų deramai atsakyti į nuteistojo skundo argumentus apie policijos pareigūnų veiklos teisėtumą ir galimą provokavimą nusikalsti. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. K. nuteisimo padaryta nesilaikant išvadų argumentavimo ir išsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo nuostatų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys), šie pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o pateikta A. K. veikos kvalifikacija neatitinka tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo reikalavimų (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

6. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Jūratė Radišauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

6.1. Prokurorė nurodo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2013 m. balandžio 16 d. sankcionuotas teikimas patvirtina teisinį pagrindą atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus dėl A. K. ir jo bendrininkų galimai vykdomos nusikalstamos veikos, teikime yra nurodytas ir kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinis pagrindas: gauti duomenys apie tai, kad A. K. su bendrininkais vykdo psichotropinių medžiagų platinimą. Prokurorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai aiškinosi NVI veiksmų atlikimo teistumą, apeliacinės instancijos teismas išreikalavo ir papildomus kriminalinės žvalgybos bylos duomenis, pagrindžiančius faktinį NVI pagrindą, papildomai apklausė liudytojus, nuteistuosius, teismai vertino bylos duomenis ir atsakė į nuteistųjų ir jų gynėjų keltus klausimus dėl NVI veiksmų atlikimo teisėtumo. Taip pat prokurorė nurodo, kad informacijos, kuri buvo pagrindas leisti atlikti NVI, tikrumą, ir tai, kad iki nusikalstamos veikos imitavimo, imitavimo laikotarpiu A. K. disponavo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu ir norėjo taip veikti, patvirtino A. K. ir L. P. telefoniniai pokalbiai apie iš A. K. pagrobtas narkotines medžiagas, skolas, medžiagų tiekimą į pataisos namus, būsimą pelną, NVI veiksmų atlikimo metu užfiksuoti psichotropinių medžiagų perleidimo įslaptintam liudytojui faktai, paties A. K. liudytojui Nr.  išsakyti teiginiai apie medžiagos turėjimą nuo seniai, apie laukiamą medžiagos pristatymą iš Anglijos, planuojamą pardavimo kainą, apie draugo turimą pusę kilogramo, apie medžiagos pagrobimo iš jo aplinkybes ir ketinimą pardavinėti psichotropinę medžiagą atsargiau, kad jei būtų susidomėjimas, šios medžiagos būtų ir būtų, 2013 m. balandžio 25 d. A. K. telefoninis pokalbis su tyrimo nenustatytu asmeniu apie A. K. parduotos medžiagos, kuri sukėlė pavojų pašnekovo gyvybei, poveikį, liudytojų A. G., A .Ž., policijos pareigūnų A. M., L. Ž. parodymai, kompiuterio apžiūros bei kiti bylos duomenys. Pokalbių su A. K. metu įslaptintas liudytojas elgėsi pasyviai, nespaudė susitikti, į A. K. siūlymą dėl markių mėginio liudytojas susidomėjimo nerodė, tačiau sutiko išbandyti ir palaikydavo pokalbį.

6.2. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nenustatė tokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog A. K. straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. A. K. kasaciniame skunde nurodytos jo asmenybę teigiamai apibūdinančios aplinkybės yra labiau tipinės, o ne išimtinės. O teiginys, kad bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas yra deklaratyvus.

7. Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų, BPK 320 straipsnio 3 dalies ir kitų BPK nuostatų pažeidimo

8. Kasaciniu skundu nuteistasis savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, savo išvadas padarė neištyręs byloje surinktų įrodymų visumos, neišnagrinėjęs visų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

8.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų vienas ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8.2. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi bylai reikšmingi duomenys buvo ištirti, įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė nuteistuosius A. K., T. J., liudytojus L. P., L. Ž., A. M., L. U., S. J., taip pat liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, specialistę R. S., tyrė dokumentus, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, A. K. padarytos veikos teisingai kvalifikuotos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir konstatuoti, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neturi pagrindo. 

8.3. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje, išdėsčius motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016).

8.4. Esminiai kasacinio skundo argumentai, susiję su neva apeliacinės instancijos teismo padarytais pažeidimais neatsakant į visus apeliacinio skundo argumentus yra susiję su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neva nesiaiškino ir neanalizavo dėl kokių priežasčių A. M. ir liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 susisiekė su A. K.. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo ginčijamas ne tik pačios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties teisėtumas, bet ir liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, atliktų veiksmų apimtis, argumentuojant, kad jis peržengė minėta ikiteisminio tyrimo nutartimi jam suteiktas elgesio ribas. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai ir kruopščiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kaip minėta, atliko įrodymų tyrimą, taip pat atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, taip pat ir į pirmiau minėtus. A. M. susisiekimo su A. K. aplinkybę tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir išsamiai aptarė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog policijos pareigūnas A. M. su A. K. susisiekė tirdamas kitą bylą dėl pasikėsinimo nužudyti R. Š. ir siekdamas išsiaiškinti gautą informaciją apie A. K. turimą raštelį, susijusį su šiuo nusikaltimu, o  ne dėl psichotropinių medžiagų. Apie tai

8.5. Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties teisėtumo ir liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, atliktų veiksmų apimties apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė. Kasatorius nurodo, kad minėtas liudytojas peržengė ikiteisminio tyrimo nutartimi jam suteiktas elgesio ribas, tačiau nenurodo, kokiais veiksmais, anot jo, buvo peržengtos nutartimi suteiktos elgesio ribos, galima tik daryti išvadą, kad jis turi mintyje provokavimą nusikalsti. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas aptarė šį apeliacinio skundo argumentą. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl, jo manymu, nutartis priimta teisėtai, išdėstė, kas nutartimi leista ir atskirai pasisakė apie apeliacinio skundo motyvą dėl liudytojo Nr. 1 tariamo nutartimi nustatyto elgesio ribų peržengimo. Todėl kasacinio skundo argumentai neatitinka tikrovės.

8.6. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

9. Kasatorius taip pat nurodo, kad buvo pažeistos BPK 179 ir 183 straipsnių nuostatos, nes A. M. susitikimų su A. K. neprotokolavo ir nefiksavo jokiomis techninėmis priemonėmis, akivaizdžiai pažeisdamas bendrąsias ikiteisminio tyrimo atlikimą reglamentuojančias BPK nuostatas, BPK 179 straipsnį, liudytojo apklausos taisykles, numatytas BPK 183 straipsnyje ir daugelį kitų BPK nuostatų. Kasatorius klaidinančiai aprašo situaciją, kadangi A. M. pirmųjų susitikimų su A. K. metu (2013 m. balandžio 9 ir 11 d.) veikė slaptai, iki pirmojo susitikimo apskritai net nežinojo, kad A. K. disponuoja psichotropinėmis medžiagomis, susisiekė su juo dėl jau minėto svarbaus raštelio kitoje baudžiamojoje byloje, o antrą kartą susitiko jau pačiam A. K. paskambinus ir siekiant pasitikslinti aplinkybes dėl kasatoriaus neteisėtos veiklos. Taigi šių susitikimų metu ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas, todėl kasatoriaus minimi BPK 179 ir 183 straipsniai ir negalėjo būti taikomi. Be to, ši pradinė informacija apie A. K. neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, gauta aptariamų susitikimų metu, vėliau, 2013 m. balandžio 16 d. sankcionavus NVIM, pasitvirtino.

              Dėl provokacijos

              10. Kasaciniame skunde  nurodoma, kad 2013 m. balandžio 25 d. epizodas A. K. apskritai negalėjo būti inkriminuojamas, kadangi nustačius dvi jo padarytas nusikalstamas veikas 2013 m. balandžio 18 d., pradėjus ikiteisminį tyrimą jis turėjo būti sulaikytas, jam pareikšti įtarimai ir taip užkardyta jo nauja nusikalstama veika, kurią jis liudytojo Nr. 1 buvo išprovokuotas padaryti 2013 m. balandžio 25 d. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

10.1. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą gali būti apribojama kriminalinės žvalgybos metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, taip pat taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, numatytas BPK. Taigi ir reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, ir jas taikant praktiškai, ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu vertinti šių priemonių proporcingumą, t. y. ar buvo išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.

10.2. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).

10.3. Baudžiamojo proceso įstatymas tiek asmenims, atliekantiems tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės, tiek asmenims, atliekantiems NVI veiksmus, draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą (BPK 158 straipsnio 4 dalis, 159 straipsnio 3 dalis). Be to, ir nuoseklioje šiuo klausimu teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVI veiksmus pagal baudžiamojo proceso (ar Kriminalinės žvalgybos) įstatymą negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos imitavimas teisėtas tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, nustatomi nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys ir indėlis į jos padarymą. Svarbu išsiaiškinti, kuris (asmuo, prieš kurį taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką.

10.4. Iš šios bylos nagrinėjimo teismuose eigos ir skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad minėti teismų praktikoje suformuoti principai dėl tariamo provokavimo vertinimo materialiuoju ir procesiniu aspektais, teismams buvo žinomi, nuteistojo A. K. provokavimo versija tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo tiriama ir, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, motyvuotai ir pagrįstai atmesta.

10.5. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal kasatoriaus ir kito nuteistojo gynėjų advokatų apeliacinius skundus, dar kartą išanalizavęs bylos duomenis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl provokacijos nebuvimo yra teisingos ir pagrįstos, kad teismas, įrodymais pripažindamas duomenis, gautus panaudojant BPK numatytas ir šioje nutartyje aukščiau minėtas procesines prievartos priemones, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2013 m. balandžio 19 d. Kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. balandžio 24 d. leista nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. liepos 24 d. liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, atlikti A. K. atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsižvelgiant į nutarties dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo priėmimo metu baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, t. y. taikant kriminalinės žvalgybos priemones surinktą informaciją; taip pat į informaciją, gautą 2013 m. balandžio 23 d. apklausus liudytoją Nr. 1; 2013 m. balandžio 22 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto A. Ž. pateiktą preliminarią išvadą, jog šviesios spalvos milteliuose, kuriuos liudytojas Nr. 1 2013 m. balandžio 18 d. įsigijo iš A. K., yra psichotropinių medžiagų „KB 48“, „(duomenys neskelbtini) „AM 2201“ ir „NAM 2201“, leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus liudytojui Nr. 1 suteiktas pagrįstai, BPK 159 numatytos sąlygos suteikiant šį leidimą nepažeistos.

10.6. Aplinkybę, kad pirmasis dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo su kasatoriumi telefonu susisiekdavo liudytojas Nr. 1, aptarė ir apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai nurodęs, jog tačiau šie telefoniniai skambučiai laikytini logišku įvykių ir tarp A. K. bei liudytojo Nr. 1 susiklosčiusių santykių padariniu. Jau pirmojo susitikimo 2013 m. balandžio 18 d. metu A. K. nurodė, kad turi didelį kiekį psichotropinių medžiagų, skirtų parduoti. Liudytojui Nr. 1 buvo duotas mėginys pabandyti, vėliau dėl galimo psichotropinių medžiagų įsigijimo susitarta telefonu susisiekti ateityje. 2013 m. balandžio 25 d. A. K. perskambino liudytojui Nr. 1, susitarė su juo susitikti. Pokalbio metu A. K. siūlė liudytojui Nr. 1 kitų rūšių psichotropinių medžiagų, rodė suinteresuotumą tolesniu bendradarbiavimu su liudytoju Nr. 1 prekiaujant psichotropinėmis medžiagomis, pakartojo, kad laukia siuntinio su psichotropinėmis medžiagomis, kurias pardavinės pats. 2013 m. balandžio 25 d. susitikęs su liudytoju Nr. 1, A. K. iškart sutiko parūpinti jo prašomą kiekį psichotropinės medžiagos. Apie A. K. nusistatymą daryti nusikalstamas veikas neteisėtai disponuojant psichotropinėmis medžiagomis patvirtina ir tas faktas, jog dar prieš pradedant jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos tyrimą ir ikiteisminį tyrimą iš jo buvo pagrobtos psichotropinės medžiagos, kurias jis norėjo parduoti (šio fakto bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neneigė ir pats A. K.), taip pat duomenys (nešiojamojo kompiuterio „Samsung“ apžiūros protokole užfiksuoti programos „Skype“ vartotojų „A. k.“ ir kitų pokalbiai, pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo A. G., A. Ž. parodymai), jog A. K. yra susijęs su prekyba narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis; A. K. pokalbių su liudytoju Nr. 1 turinys, iš kurio matyti, jog jis kalba apie galimybę toliau kartu dirbti prekiaujant psichotropinėmis medžiagomis, gali gauti didelius kiekius šių medžiagų. A. K. siekį tęsti nusikalstamas veikas ir toliau prekiauti psichotropinėmis medžiagomis pagrindžia aplinkybė, jog jis toliau prekiavo psichotropinėmis medžiagomis net ir po 2013 m. balandžio 25 d., 11.54 val., vykusio telefoninio pokalbio su nenustatytu asmeniu, kurio metu A. K. paskambinęs asmuo pasakojo, kad nuo jo duotų narkotikų jam pasidarė bloga ir jis buvo gydomas ligoninėje (t. 1, b. l. 62). Be to, pažymėtina, kad 2013 m. balandžio 25 d. imituotas nusikaltimas prisidėjo prie NVIV tikslų pasiekimo, nes buvo išaiškintas A. K. narkotines medžiagas tiekiantis asmuo – T. J., taip pat surinkta duomenų, kad A. K. iš tiesų prekiauja labai dideliais kiekiais psichotropinių medžiagų.

10.7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog A. K. 2013 m. balandžio 25 d. nusikalstamus veiksmus atliko savanoriškai, be valstybės pareigūnų įsikišimo ir nebuvo skatinamas ar kurstomas psichotropines medžiagas parduoti liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, prieš H. M. atliekant NVI veiksmus, BPK 158 straipsnio 4 dalies ir 159 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos – nuteistasis A. K. nebuvo provokuojamas ir (ar) spaudžiamas daryti sunkius nusikaltimus, o panaudojant NVI veiksmus buvo prisijungta prie kasatoriaus daromų nusikalstamų veiksmų, ir tokiais veiksmais surinktus duomenis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai pripažino leistinais įrodymais.

10.8. Taigi, patikrinusi skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog abiejų instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė BPK 159 straipsnio nuostatas bei netinkamai vadovavosi teismų praktika šios kategorijos bylose. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis teismų išvadomis, kurios paremtos bylos duomenų visuma ir atitinka BPK 159 straipsnio nuostatų turinį bei jų aiškinimą teismų praktikoje. Be to, priešingai nei teigia kasacinio skundo autorius, apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas įrodymus ne taip, kaip pageidavo kasatoriaus gynėjas, ir patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadas, įrodymų vertinimo taisyklių ir apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų nepažeidė.

              11. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas A. K. bendrininkavimas su T. J.. Kasatorius nurodo, kad teismas išvadą dėl bendrininkavimo galėjo padaryti tik nustatęs susitarimą veikti bendrai, suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat kitus subjektyviuosius bendrininkavimo požymius. Pažymėtina, kad kasatoriaus minimos aplinkybės šioje byloje ir buvo nustatytos. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad tiek išankstinis, tiek veikos darymo metu kilęs asmenų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Esant tokiam susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikaltimą, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-309-976/2015, 2K-7-414-303/2015). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, o apeliacinės instancijos teismas šiai išvadai pritarė. Teismai nurodė, kad A. K. susitikus su pareigūnu liudytoju A. M., jis jau pirmo pokalbio metu nurodė, kad jis turi draugą, pas kurį yra medžiagos, kad dabar draugas turi pusę kilogramo narkotikų, kad jų bus ir bus. Taip pat T. J. žinojo apie anoniminio liudytojo susitikimų su A. K. vietas ir laiką, taip pat jis pats psichotropinę medžiagą į tas vietas vežė. T. J. kartu su A. K. dalyvavo slepiant maišelį su psichotropinėmis medžiagomis, laukė netoliese, kol liudytojas Nr. 1 pasiims šį maišelį ir sumokės pinigus A. K., vėliau abu už psichotropines medžiagas gautus pinigus pasidalino. Taigi A. K. ir T. J. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip bendrininkų.

12. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai neatsižvelgė į liudytojo Nr. 1 vaidmenį, į tai, kad įgyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos buvo suinteresuotas jis, ir jo veiksmai turėjo būti aprašyti nuosprendžio ir nutarties aprašomojoje dalyje. Pažymėtina, kad dėl šio liudytojo vaidmens abiejų instancijų teismai, priešingai nei nurodo kasatorius, pasisakė. Apie tai pasisakyta ir šioje nutartyje. Be to, liudytojo Nr. 1 veiksmai yra nurodyti nuosprendžio ir nutarties aprašomojoje dalyje, išdėstant nustatytas aplinkybes.

              Dėl A. K. paskirtos bausmės

13. Kasaciniame skunde nuteistasis taip pat kelia klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

13.1. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, pritaikydamas kitą baudžiamąjį įstatymą arba paskirdamas naują bausmę, teismas remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais.

  13.2. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

13.3. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

              13.4. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad į visas nuteistajam A. K. skirtinų bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes teismas atsižvelgė (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat tinkamai taikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2, 3 dalių, 59 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatas. Tiek BK 260 straipsnio 1 dalies, tiek 260 straipsnio 3 dalies sankcijose numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas: BK 260 straipsnio 1 dalyje – nuo dvejų iki aštuonerių metų, 260 straipsnio 3 dalyje – nuo dešimties iki penkiolikos metų.

13.5. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, A. K. asmenybę, paskyrė jam už kiekvieną iš padarytų nusikalstamų veikų minimalias straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytas laisvės atėmimo bausmes, subendrindamas jas taikė dalinio bausmių sudėjimo būdą.

13.6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pagal nuteistųjų apeliacinius skundus  priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų A. K. bausmei individualizuoti, vertinimo ir padarė išvadą, kad nuteistojo nurodytos aplinkybės, kurios, jo manymu, yra pagrindas sušvelninti jam bausmę, nėra nei išimtinės, nei rodančios mažesnį jo pavojingumą; pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė jam nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytų nusikaltimų bei asmenybės pavojingumui, atitinka bausmei keliamus tikslus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia šio teismo išvada. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus skunde nurodytos bausmės skyrimui turinčios reikšmės aplinkybės yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinės nei išimtinės. Paprastai į prieš tai aptartas aplinkybes (kaltininko asmenybę, šeimines aplinkybes ir pan.) teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2011).

13.7. Taigi, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnių sankcijose nurodytų bausmių, taip pat ir subendrintos bausmės, paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas A. K. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, o apeliacinės instancijos teismas pritardamas šio teismo sprendimui, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnį, 260 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį),

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1  punktu,

n u t a r i a :

                Atmesti nuteistojo A. K. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                              Vytautas Masiokas

                                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                                            Eligijus Gladutis