Civilinė byla Nr. 2A-612/2011

  Procesinio sprendimo kategorijos 63.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų P. K. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-436/2010 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovams P. K. ir V. K. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

      Ieškovas K.K. pareiškė ieškinį atsakovams P.K. ir V.K., kuriuo prašė priteisti iš atsakovų 308 775 Lt skolą ir 5 proc. metines palūkanas nuo 2003 m. sausio 1 d. iki paskolos grąžinimo. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2002 m. balandžio 18 d. su atsakovais sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovai pasiskolintą 308 775 Lt sumą turėjo grąžinti dalimis kiekvienais kalendoriniais metais grąžinant po 38 600 Lt, o paskutinę įmoką iki 2010 m. balandžio 18 d. Jau pirmos paskolos grąžinimo dalies atsakovai laiku negrąžino, todėl ieškovas prašė priteisti iš atsakovų visą paskolos sumą.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad, pasinaudodami paskolos sutarties 2 punkte numatyta paskolos grąžinimo prieš terminą teise, 2003 m. gegužės 21 d. visą paskolos sumą ieškovui grąžino. Be to, kaip paskolos grąžinimo faktą patvirtinantį įrodymą pateikė lietuvių ir vokiečių kalbomis atspausdintus, ieškovo pasirašytus ir antspauduotus 2003 m. gegužės 21 d. paskolos grąžinimo patvirtinimus.

Ieškovui teigiant, kad 2003 m. gegužės 21 d. paskolos grąžinimo patvirtinimų jis nepasirašė, paskola jam iki šiol nėra grąžinta, teismas konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog vienos iš ginčo šalių veiksmuose yra nusikaltimo požymių, apie tai pranešė prokuratūrai, o civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki baudžiamojoje byloje įsiteisės galutinis procesinis sprendimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. išteisinamąjį nuosprendį  ir paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį su pakeitimais, P.K. ir V.K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukė suėjus  baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Kasacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistieji pripažinti kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paliko be pakeitimų. Be to, kasacinės instancijos teismas K.K. civilinį ieškinį dėl 494 308,78 Lt priteisimo iš P.K. ir V.K. paliko nenagrinėtą. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistieji 2003 m. gegužės mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo tikrus dokumentus – du Vokietijos piliečio K.K. vardinius blankus; pasikėsino sukčiauti – kartu su atsiliepimu į ieškinį tuos suklastotus dokumentus 2003 m. gegužės 27 d. pateikė Kauno apygardos teismui, nagrinėjusiam civilinę bylą Nr.2-407/2003, siekiant išvengti didelės vertės turtinės prievolės – 308 775 Lt grąžinimo K.K. Įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje taip pat nurodyta, kad nukentėjusysis K.K. nuteistiesiems 2002 m. balandžio 18 d. pinigų neskolino, o 2002 m. balandžio 18 d. tik notariškai įformino anksčiau tarp jo ir nuteistųjų atsiradusius paskolinius santykius.

Atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą, ieškovas pripažino, kad jis 2002 m. balandžio 18 d. sudarant paskolos sutartį, patvirtintą notaro, atsakovams pinigų iš tiesų neperdavė, o tik notariškai įformino anksčiau tarp jo ir atsakovų atsiradusius paskolinius santykius. Tačiau tai nepaneigia, kad ieškovas atsakovams pinigus yra faktiškai paskolinęs iki notarinės paskolos sudarymo, todėl atsakovai privalo juos grąžinti. 

Atsakovai, remdamiesi įsiteisėjusiame nuosprendyje nustatyta aplinkybe, kad pinigai sudarant 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį perduoti nebuvo, teigė, jog paskolos sutartis laikytina nesudaryta, nes iš esmės yra tariamas sandoris, todėl ieškovo ieškinys turi būti atmestas. Be to, atsakovai manė, kad jeigu ieškovas teigia, jog 2002 m. balandžio 18 d., sudarant paskolos sutartį, patvirtintą notaro, buvo tik įforminti anksčiau atsiradę šalių paskoliniai santykiai, turi būti patikrinti visi anksčiau tarp šalių susiklostę paskoliniai santykiai ir nustatytas paskolinių santykių balansas. Atsakovai taip pat nurodė, kad būtina nustatyti, ar ieškovas yra deklaravęs Vokietijos kompetentingoms institucijoms, kokias grynųjų pinigų sumas išvežė iš Vokietijos, ar apskirtai tokias pinigų sumas turėjo, ar yra deklaravęs grynųjų pinigų įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovo K. K. naudai iš atsakovų P. K. ir V. K. 308 775 Lt skolos, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos 308 755 Lt sumos nuo bylos iškėlimo (2003 m. vasario 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė ieškovo K.K. naudai iš atsakovų P. K. ir V. K. 7 087,75 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 300 Lt ekspertizės atlikimo išlaidų. Valstybės naudai iš atsakovų P. K.  ir V. K. priteisė 80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Nurodė, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovams 2002 m. balandžio 18 d. pinigų neskolino, o 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartimi tik notariškai įformino anksčiau tarp šalių atsiradusius paskolinius santykius. To, kad sudarant 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį pinigai nebuvo perduodami, neginčija ir bylos šalys. Tačiau teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad pinigų neperdavimo sutarties pasirašymo metu faktas patvirtina, jog paskolos sutartis nesudaryta ir yra niekinė. Nurodė, kad paskolos sutartis būtų pripažinta sudaryta ir galiojančia, reikia nustatyti ne pinigų perdavimo sutarties sudarymo metu faktą, o pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, t.y. pinigai paskolos gavėjui gali būti perduoti ir iki paskolos sutarties pasirašymo. Atkreipė dėmesį, jog tiek įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tiek iš šalių paaiškinimų matyti, kad juos paskoliniai santykiai sieja nuo 1997 m. Nustatė, jog nuo to laiko ieškovas ir jo sutuoktinė atsakovams skolino įvairias pinigų sumas, tai patvirtina rašytinės paskolos sutartys ir bankiniai pinigų pervedimai. Spręsdamas, ar atsakovai iki 2002 m. balandžio 18 d. nebuvo iš ieškovo pasiskolinę sutartyje nurodytos sumos, teismas įvertino ir tai, jog atsakovai yra baudžiamojoje byloje pripažinti kaltais už dokumentų, kuriais bandė šioje byloje įrodyti pinigų grąžinimo pagal 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį faktą, suklastojimą. Toks neteisėtas atsakovų elgesys, siekiant įrodyti 2002 m. balandžio 18 d. paskolos grąžinimo faktą, teismo vertinimu, patvirtina skolos pripažinimo faktą, o tuo pačiu ir pinigų gavimo iki paskolos sutarties pasirašymo faktą. Be to, atsižvelgė ir į tai, jog atsakovai yra verslininkai, išsilavinę ir veiklūs žmonės, užsiimantys verslu įvairiose valstybėse, turintys pakankamai žinių ir gyvenimiškos patirties, todėl teismas, analizuodamas tikruosius šalių ketinimus, kuriuos jos turėjo pasirašydamos ginčo paskolos sutartį, konstatavo, kad atsakovai galėjo ir turėjo suvokti, jog sudaryta sutartimi jie patvirtina sutartyje nurodytos sumos pinigų pasiskolinimo faktą ir įsipareigoja juos grąžinti atitinkamais terminais. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad sutartyje nurodyta suma priteistina ieškovui iš atsakovų.

Kartu teismas pažymėjo, kad aplinkybės ar atsakovas Vokietijoje yra deklaravęs paskolintus pinigus, ar juos teisėtai išvežė iš Vokietijos, ar teisėtai įvežė į Lietuvą, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šioje byloje yra sprendžiamas privatinės teisės ginčas tarp fizinių asmenų dėl paskolos priteisimo, o ne administracinės teisės ginčas tarp valstybės institucijų ir ieškovo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 12 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad paskolos sutartis būtų pripažinta sudaryta ir galiojančia, reikia nustatyti ne pinigų perdavimo sutarties sudarymo metu faktą, o pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, t.y. pinigai paskolos gavėjui gali būti perduoti ir iki paskolos sutarties pasirašymo. Apeliantų nuomone, būtent tas faktas, kad pinigai buvo perduoti atsakovams, byloje yra neįrodytas. Apeliantai šią savo poziciją grindė tuo, kad minėtas faktas buvo įrodinėjamas ne 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartimi, o kitomis tarp šalių pasirašytomis sutartimis, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Išsamus minėtų paskolos sutarčių ištyrimas įrodytų atsakovų argumentus, jog ieškovo reikalaujami priteisti pinigai atsakovams nebuvo perduoti. Tą aplinkybę, kad reikalaujami priteisti pinigai nebuvo perduoti atsakovams pagrindžia ir tai, jog ieškovas šių piniginių sumų nebuvo įvežęs į Lietuvos Respubliką, nes jų įvežimo nedeklaravo. Atkreipia dėmesį, kad piniginių sumų įvežimo fakto ir aplinkybių teismas netyrė ir nevertino deklaratyviai nurodydamas, jog minėtas faktas ir aplinkybės yra ne nagrinėjamos bylos dalykas. Taip pat nurodo, kad teismas netyrė ir nevertino apeliantų pateiktų įrodymų, jog atsakovai ieškovui pinigus grąžino. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinių pažeidimų, galimai nulėmusių atsakovams nepalankią bylos baigtį. Konkrečiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėjamoje byloje priimti atsakovų priešieškinį ir kad nepaisė atsakovo P. K. pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje ir išdėstyti savo paaiškinimus. Remdamiesi visomis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliantai daro išvadą, kad teismas neteisingai išsprendė bylą ir neatskleidė bylos esmės.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atkreipia dėmesį, kad atsakovai nuo ieškinio padavimo dienos įrodinėjo, kad ne tik gavo iš ieškovo pinigus, bet ir juos ieškovui grąžino, ir, tik atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą, atsakovai pradėjo ginčyti pinigų gavimo faktą. Ieškovo nuomone, tokie apeliantų teiginiai, apeliaciniame skunde nurodyti formalūs ir menami pažeidimai yra tik nauja faktinių aplinkybių interpretacija, prieštaraujanti baudžiamosios bylos medžiagoje surinktiems įrodymams, siekiant išvengti prievolės įvykdymo.

2011 m. gruodžio 6 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo P. K. prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu P. K. ir V. K. buvo nuteisti už tai, kad jie 2003 m. gegužės mėnesio pabaigoje, veikdami bendrininkų grupe, siekdami padaryti didelę žalą, suklastojo tikrus dokumentus – du Vokietijos piliečio K. K. vardinius blankus su juose buvusiais originaliais K. K. parašais bei vardiniais antspaudais, kuriuose vokiečių ir lietuvių kalbomis adatiniu spausdintuvu atspausdino tekstą apie tai, kad P. K. ir V. K. grąžino K. K. paskolą – 308 775 Lt – ir kad dėl šios paskolos K. K. P. K. ir V. K. pretenzijų neturi ir ateityje neturės.

Be to, P. K. ir V. K. buvo nuteisti už tai, kad jie pasikėsino sukčiauti: turėdami tikslą išvengti didelės vertės turtinės piniginės prievolės – 308 775 Lt grąžinimo Vokietijos piliečiui K. K. pagal 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį, P. K. 2003 m. gegužės 27 d. Kauno apygardos teismui, esančiam (duomenys neskelbtini), civilinėje byloje Nr. 2-407/2003 kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė žinomai suklastotus tikrus dokumentus – du Vokietijos piliečio K. K. vardinius blankus su juose buvusiais originaliais K. K. parašais bei vardiniais antspaudais, kuriuose vokiečių ir lietuvių kalbomis adatiniu spausdintuvu atspausdinta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, jog P. K. ir V. K. grąžino K. K. paskolą – 308 775 Lt – ir kad dėl šios paskolos K. K. jiems pretenzijų neturi ir ateityje neturės.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. nutartimi nukentėjusiojo K. K. civilinį ieškinį P. K. ir V. K. paliko nenagrinėtą. Kolegija pažymėjo, kad iš civilinių teisinių santykių atsiradęs reikalavimas negali būti nagrinėjamas baudžiamojoje byloje.

Atsakovai teigia, kad faktai, kurie buvo nustatyti baudžiamojoje byloje vertinant baudžiamojoje byloje esančius įrodymus baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, turėtų būti vertinami kaip turintys ribotą prejudicinę galią šioje civilinėje byloje, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi nustatyta, jog 2002 m. balandžio 18 d. sutartimi pinigai realiai jiems perduoti nebuvo (CPK 182 str. 3 p.), nesutinka su šio teismo išvada, kad bendra iš atsakovų gauta pinigų suma (skola) pagal šią sutartį sudaro 308 775 Lt.

Lietuvos Respublikos CPK 182 str. 3 d. nustato, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Nagrinėjamu atveju P. K. ir V. K. baudžiamojoje byloje konstatuota, jog prie baudžiamosios bylos pridėtos bankinių pavedimų kopijos patvirtina, kad 1998 m. sausio 23 d. K. K. pervedė į UAB ,,Luvida“ sąskaitą 100 000 Vokietijos markių, 1999 m. vasario 8 d. M. K. P. K. pervedė 54 900 Vokietijos markių, prie bylos pridėta sutarties kopija patvirtina, kad 1998 m. spalio 1 d. P. ir V. K. pasirašė su K. K. 120 000 Vokietijos markių paskolos sutartį, pagal kurią kaip užstatą perdavė K. K. traktorių, plūgą ir kultivatorių bendros 132 000 JAV dolerių vertės. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad 2002 m. balandžio mėnesį jis P. ir V. K. pinigų neskolino, o 2002 m. balandžio 18 d. tik notariškai įformino anksčiau tarp jo ir P. bei V. K. atsiradusius paskolinius santykius; nors faktiškai jis P. ir V. K. buvo paskolinęs 494 306 Lt, mažesnė pinigų suma buvo nurodyta dėl to, kad pritrūko pinigų sumokėti notarui už sutarties notarinį patvirtinimą. Nukentėjusiojo parodymus, jog visai paskolos sumai įforminti pritrūko pinigų, patvirtina P. ir V. K. bei K. K. 2002 m. spalio 12 d. Čekiškėje pasirašytas susitarimas, kuriuo papildoma 2002 m. balandžio 18 d. notaro patvirtinta sutartis, P. ir V. K. įsipareigojant grąžinti kreditoriui dar 185 533 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34/2010). Šios nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra įrodytas pinigų perdavimo paskolos gavėjams faktas. Pagal įstatyminį reglamentavimą pinigai paskolos gavėjams gali būti perduoti ir iki paskolos sutarties pasirašymo (Lietuvos Respublikos CK 6.870 str. 1 d.). Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, kad faktiškai ieškovas neperdavė atsakovams sutartyje nurodytų pinigų sumos pagal 2002 m. balandžio 18 d. sutartį, nes nuosprendyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad pinigai buvo perduoti anksčiau, notariškai buvo įforminti anksčiau įvykę paskoliniai santykiai. Pažymėtina, kad atsakovų parodymai nėra nuoseklūs. Po ieškinio pateikimo pirmosios instancijos teisme 2009 m. jie tvirtino, kad gavo ginčijamą sumą pinigų – 308 775 Lt, tačiau negalėdami jų panaudoti numatytiems tikslams, juos grąžino ieškovui. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą, atsakovai pradėjo neigti pinigų gavimo faktą, tačiau 2002 m. balandžio mėn. 18 d. sutartyje nurodo, kad gavo paskolos sutartyje nurodytus 308 775  Lt ir įsipareigojo juos grąžinti (t. 1, b. l. 86). Tai leidžia dar labiau abejoti apeliantų teiginiais dėl pinigų perdavimo fakto. Apeliantai nurodo, kad aplinkybę, jog pinigai jiems nebuvo perduoti pagrindžia ir tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad reikalaujama priteisti suma buvo įvežta į Lietuvos Respublikos teritoriją, nes jų įvežimo jis atitinkamai nedeklaravo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybių tyrimas, ar ieškovas K. K. deklaravo į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtus pinigus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Kaip minėta, pirmosios ir kasacinės instancijos teismai nustatė, kad P. K. ir V. K. turėdami tikslą išvengti didelės vertės turtinės paskolos – 308 775 Lt suklastojo tikrus dokumentus - du Vokietijos piliečio K. K. vardinius blankus, todėl nepagrįstas atsakovų argumentas, kad kasacinis teismas baudžiamojoje byloje nenustatinėjo atsakovų įsiskolinimo ieškovui dydžio, nes esminis šios nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.) požymis yra didelė žala.

Byloje nustatyta, kad šalys kaip verslo partneriai bendrauja nuo 1997 m. ir yra sudarę kitų paskolinių sutarčių. Apeliantai nurodo konkrečias paskolos sutartis (1997 m. sausio 15 d., 1998 m. sausio 5 d. susitarimą Nr. 01/15, 1999 m. vasario 8 d. ir kt.), sudarytas tarp jų arba UAB ,,Luvida“ ir K. K., kurios, atsakovų manymu, įrodo, kad įsipareigojimai arba jų dalis buvo įvykdyta. Tačiau šių aplinkybių nepatvirtina P. ir V. K. baudžiamojoje byloje padarytos pirmosios ir kasacinės instancijos teismų išvados. Iš nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) K. K. parodymų matyti, kad paskolų atsakovai jam nėra grąžinę, jokių dokumentų patvirtinančių paskolos grąžinimą jis nėra rašęs ar kam nors davęs.

Remiantis Lietuvos Respublikos CPK 143 str. 1 d., atsakovai turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Nagrinėjamu atveju atsakovai priešieškinio padavimo būtinumą sieja su ilgai užtrukusiu bylos nagrinėjimu baudžiamajame procese, civilinė byla nebuvo iš esmės pradėta nagrinėti, susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga iš karto buvo pateiktas priešieškininis pareiškimas, tačiau pirmosios instancijos teismas priešieškinio nepriėmė, nes jo priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad atsakovai turėjo galimybę priešieškinį pareikšti anksčiau, kai byla, siekiant nustatyti reikšmingas aplinkybes, buvo tiriama baudžiamojo proceso tvarka. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje iš esmės išnagrinėjo ir priešieškinyje keliamus klausimus, jie buvo nagrinėjami ir minėtoje baudžiamoje byloje, atsakovų procesinės teisės nebuvo pažeistos, teismo posėdžiuose dalyvavo jų atstovai – kvalifikuoti teisininkai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 322 str. nuostatas apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Ši nuostata taikoma ir apeliaciniams skundams, nagrinėjamiems po 2011 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos CPK pakeitimų, nors šie apeliaciniai skundai buvo paduoti dar iki minėtų CPK pakeitimų. Nagrinėjamoje byloje apelianto P. K. atstovas, atsižvelgdamas į minėto CPK straipsnio nuostatas, pareiškė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios būtų reikšmingos prašymui tenkinti. Dėl šios priežasties atsakovo atstovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka yra netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Danutė Milašienė

Vytas Milius

Gintaras Pečiulis