Civilinės bylos numeris 2A-2661-585/2014

                              Teisminio proceso numeris 2-68-3-11011-2014-0

              Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Bobutės paskola apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Bobutės paskola ieškinį atsakovui K. B. (K. B.) dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė:

ieškovė kreipėsi į teismą ir, modifikavusi ieškinio dalyką, prašė priteisti iš atsakovo 333,20 Lt kreditą, 38,06 Lt kredito mokestį, procesines palūkanas ir 235,50 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė teigė, kad šalys 2012 m. spalio 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 500 Lt kreditą. Pasak ieškovės, atsakovas įsipareigojo sutarties nustatytu terminu (iki 2013 m. vasario 16 d.) ir tvarka (keturiomis lygiavertėmis įmokomis) grąžinti kreditą ir sumokėti 120 Lt kredito mokestį. Ieškovė teigė, jog atsakovas tinkamai neįvykdė sutarties.

Atsakovas, atsiliepdamas į ieškinį, prašė nutraukti bylą. Pasak atsakovo, šalys sudarė taikos sutartį, pagal kurią jis moka ieškovei sulygtas įmokas. Atsakovas bylą nagrinėjant teisme iš esmės sutiko su ieškiniu, prašė išdėstyti teismo sprendimo (į)vykdymą. Atsakovas paaiškino, jog jis vykdo savo įsipareigojimus pagal taikos sutartimi nustatytą grafiką.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį ir priteisė ieškovei iš atsakovo 148,68 Lt kreditą, penkių procentų dydžio procesines palūkanas ir 54 Lt bylinėjimosi išlaidų, tiksliau – žyminio mokesčio, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalys 2012 m. spalio 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 500 Lt kreditą; atsakovas įsipareigojo sutarties nustatytu terminu (iki 2013 m. vasario 16 d.) ir tvarka (keturiomis mėnesinėmis įmokomis) grąžinti kreditą ir sumokėti 120 Lt kredito mokestį; šalys 2013 m. sausio 31 d. pasirašė taikos sutartį, bet ji nėra patvirtinta teismine tvarka; atsakovas vykdė prisiimtus įsipareigojimus ir sumokėjo ieškovei 471,52 Lt.

Pasak teismo, šalys kredito sutarties 4.6 punktu susitarė, kaip bus paskirstomos atsakovo sumokėtos įmokos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, jog atsakovas sumokėjo ieškovei 471,52 Lt, konstatavo, jog jis padengė 120 Lt kredito mokestį, bet negrąžino 148,68 Lt kredito.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimus, pažymėjo, jog Civilinio proceso kodeksas nenustato, kad juridiniam asmeniui gali atstovauti kitas juridinis asmuo. Ieškovė, prašydama kompensuoti procesinio dokumento parengimo išlaidas, nepateikė teisinių paslaugų sutarties, sudarytos su uždarąja akcine bendrove Skolų valdymo biuru, kurios pagrindu ši bendrovė ruošė ieškovei procesinį dokumentą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo ieškinio parengimo išlaidas priskirti prie būtinųjų bylos vedimo išlaidų. Todėl teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl ieškinio parengimo išlaidų kompensavimo.

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir visiškai patenkinti ieškinį.

Ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktus įrodymus ir nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimo dėl kredito priteisimo dalį ir reikalavimą dėl kredito mokesčio priteisimo. Ieškovės vertinimu, teismas, spręsdamas atsakovo sumokėtų įmokų paskirstymo klausimą, neatsižvelgė į vartojimo kredito sutarties 5.1 punktą, kuriame nustatyta, jog, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti grąžintiną sumą / jos dalį arba periodinį mokėjimą / jo dalį, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos mokėti sumos kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą;
2. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl ieškinio parengimo išlaidų kompensavimo. Pasak ieškovės, ji nėra įdarbinusi juristo, todėl kreipėsi į bendrovę, teikiančią teisines paslaugas. Uždaroji akcinė bendrovė Skolų valdymo biuras suteikė ieškovei teisinę paslaugą – parengė ieškinį. Ieškovės vertinimu, jos patirtos ieškinio parengimo išlaidos yra būtinos ir pagrįstos išlaidos, todėl jos, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, turi būti atlygintos (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Atsakovas neatsiliepė į ieškovės apeliacinį skundą.  

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šios bylos procese nustatyta, jog šalys 2012 m. spalio 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį. Apeliantė įsipareigojo suteikti atsakovui 500 Lt kreditą, atsakovas įsipareigojo sutarties nustatytu terminu (iki 2013 m. vasario 16 d.) ir tvarka (keturiomis lygiavertėmis įmokomis) grąžinti kreditą ir sumokėti 120 Lt palūkanas (kredito mokestį). Apeliantė, ką patvirtina jos pateikti įrodymai (b. l. 7), suteikė atsakovui 500 Lt kreditą. Atsakovas tinkamai nevykdė sutarties, todėl šalys 2013 m. sausio 31 d. sudarė sutartį, pavadintą taikos sutartimi, kuria pakeitė kredito sutartimi nustatytąją sutartinių įsipareigojimų vykdymo tvarką.

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktus įrodymus. Šis apeliantės argumentas, nors jis traktuotinas ne taip, kaip siekia apeliantė, yra iš esmės pagrįstas.

Kaip jau buvo nustatyta, šalys sudarė sutartį, kuria pakeitė atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymo tvarką. Šalys taikos sutartimi susitarė, jog atsakovas nustatytais terminais mokės apeliantei lygiavertes įmokas, kuriomis bus dengiami įsipareigojimai, susidarę pagal kredito sutartį, ir kompensuojamos taikos sutarties parengimo išlaidos. Atsakovas pateikė ne visą taikos sutarties tekstą, bet galima numanyti, kad šalys taikos sutarties 3 punktu susitarė, jog, atsakovui ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų vėluojant vykdyti bent vieną prisiimtą įsipareigojimą, apeliantė įgyja teisę reikalauti, jog atsakovas prieš terminą įvykdytų visus įsipareigojimus.

Civilinėje teisėje galioja prezumpcija, jog terminas nustatytas skolininko naudai (Civilinio kodekso 1.123 straipsnio 3 dalis). Šios prezumpcijos teisinė reikšmė yra ta, jog kreditorius neturi teisės reikalauti, kad skolininkas, nepasibaigus terminui, su kurio pabaiga yra siejamas pareigos atsiradimas, vykdytų (atliktų) tokią pareigą (Civilinio kodekso 1.123 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, turi ar ne apeliantė materialinę subjektinę teisę reikalauti, kad atsakovas prieš terminą įvykdytų savo sutartinius įsipareigojimus, nors tai privalėjo ištirti, spręsdamas dėl reikalavimo, grindžiamo tokios teisės turėjimu, pagrįstumo. Atsakovas yra vartotojas, todėl teismas privalo būti aktyvus ir ex officio ištirti atitinkamas aplinkybes. Atsakovo pateikti įrodymai byloja, kad jis vykdė savo įsipareigojimus. Iš vienos pusės, ne visos periodinės įmokos buvo sumokėtos taikos sutartimi nustatytais terminais. Iš kitos pusės, apeliantė priėmė visus atsakovo tarpinius mokėjimus, tarp jų – ir pavėluotai atliktus mokėjimus, ir nereiškė atsakovui pretenzijų dėl nukrypimų nuo nustatytosios įsipareigojimų vykdymo tvarkos. Taikos sutarties analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog atsakovas iki ieškinio pareiškimo teisme momento (2014 m. kovo 27 d.) turėjo sumokėti apeliantei įmokas, pinigine išraiška sudarančias 433,44 Lt. Atsakovo pateiktais mokėjimo nurodymais nustatyta, jog jis iki ieškinio pareiškimo teisme momento sumokėjo apeliantei 440,56 Lt. Vadinasi, atsakovas ieškinio pareiškimo teisme momentu buvo sumokėjęs netgi daugiau, negu jis privalėjo sumokėti pagal taikos sutartimi nustatytąją įsipareigojimų vykdymo tvarką. Mokėjimo nurodymų analizė sudaro pagrindą teigti, jog dvi įmokos (ne paeiliui) buvo sumokėtos, praėjus daugiau negu trisdešimčiai dienų nuo tų momentų, kai jos turėjo būti sumokėtos pagal taikos sutartimi nustatytąją mokėjimų tvarką. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar pavieniai uždelsimai, formaliai atitinkantys taikos sutarties 3 punkte numatytą (numanomą) atvejį, kurie, beje, buvo pašalinti iki apeliantė pareiškė teisme ieškinį, suteikia apeliantei teisę imtis veiksmų (reikalauti, kad atsakovas prieš terminą įvykdytų įsipareigojimus), kurių ji gali imtis, tik vienašališkai nutraukusi sutartį (vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 7.6 punktas). Taip pat nesiaiškino, ar sutarties vykdymo, kurio tvarka numatyta papildomai sudarytoje taikos sutartyje, akseleracija pagal šią taikos sutartį galima, o jeigu taip – tai kokiomis sąlygomis. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas, neištyręs reikšmingų aplinkybių, be jokio pagrindo nustatė, kad ieškovas turėjo teisę, atsakovui įvykdžius daugiau mokėjimų, negu buvo numatyta pagal taikos sutartį, teisme reikalauti akseleruoto sutarties įvykdymo. Neištyręs ar buvo pagrindas tokiai reikalavimo teisei atsirasti, pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino, ar egzistuoja pagrindas atsakovo veiksmus kvalifikuoti sutarties pažeidimu arba net jos esminiu pažeidimu (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalis). Neišsiaiškinus šių faktinių aplinkybių, nėra galimybės atsakyti į klausimą, turi ar ne apeliantė materialinę subjektinę teisę reikalauti, kad atsakovas prieš terminą įvykdytų visus savo įsipareigojimus. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, netyręs įvardytų faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės, nes būtina atlikti papildomą faktinių aplinkybių tyrimą, o šis negali būti atliktas, be kita ko, neturint viso taikos sutarties teksto ir nežinant, koks yra tikrasis šios sutarties turinys. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, konstatuotina esant pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks bylos išsprendimo rezultatas nelaikytinas blogesnio sprendimo priėmimu (Civilinio proceso kodekso 313 straipsnis). Apeliantė galės tuos argumentus, kuriais grindė savo apeliacinį skundą, panaudoti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.  

Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, privalo įpareigoti apeliantę ir pasiūlyti atsakovui pateikti visą 2013 m. sausio 31 d. sutarties, pavadintos taikos sutartimi, tekstą ir, tirdamas šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardytas faktines aplinkybes, išsiaiškinti esminį klausimą, nuo kurio priklauso teisingas šios bylos išsprendimas, – turi ar ne apeliantė materialinę subjektinę teisę reikalauti, kad atsakovas prieš terminą įvykdytų visus įsipareigojimus.

Apeliantė, pareiškusi skundą, sumokėjo į valstybės biudžetą 54 Lt žyminį mokestį. Šioje proceso stadijoje nėra aiški bylos baigtis, todėl nėra galimybės išspręsti bylinėjimosi išlaidų, susidariusių šiame bylos etape, paskirstymo klausimo. Šio klausimo išsprendimas paliktinas pirmosios instancijos teismui, kuris, iš naujo nagrinėsiantis bylą, spręs visų byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimus. 

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė:

              panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

              Teisėjas                                       Vytautas Zelianka