Civilinė byla Nr. e2A-1071-524/2021

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00144-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.7.1; 1.3.2.7.4; 1.3.5.3.4; 1.3.5.5; 1.3.5.7; 1.3.5.10; 1.3.9.2.2; 1.3.9.3

      (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 11 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (duomenys neskelbtini) ir atsakovo A. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui A. S. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu, dienpinigių permokos priteisimo ir atsakovo A. S. priešieškinį ieškovei (duomenys neskelbtini) dėl deklaruotos pravaikštos ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais, darbo užmokesčio už prastovos laiką, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. S., prašydama: 1) pripažinti, jog darbuotojo A. S. 2020 m. spalio 12 d. atleidimas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą buvo teisėtas; 2) priteisti iš atsakovo 10 176,13 Eur, kuriuos ieškovė permokėjo atsakovui kaip dienpinigių sumą; 3) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškinyje nurodoma, jog atsakovas (darbuotojas) iš darbo buvo atleistas, nes nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. spalio 12 d. nevykdė darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos, t. y. buvo pravaikštos, nes atsakovas atsisakė vykdyti darbines funkcijas iš anksto apie tai ieškovei (darbdaviui) pranešęs žodine forma (telefonu). Atsakovas baigdamas vežti krovinius tarp Švedijos ir Suomijos tiesiog atsisakė dirbti ir nebeatvyko į darbą Lietuvoje, teigdamas, kad nori vykti tik maršrutais tarp Vokietijos ir Švedijos ir su tokiais kroviniais, kaip ir anksčiau. Kadangi dėl COVID-19 pandemijos ir karantino apribojimų sumažėjo krovinių srautai, sumažėjo atsakovo mėgstamomis kryptimis užsakymų, todėl ieškovė atsakovo mėgstamų maršrutų pasiūlyti jam negalėjo. Taigi sumažėjo užsakymų atsakovo (darbuotojo) A. S. mėgstamu maršrutu. Ieškovė pasiūlė kitus maršrutus, kad ir toliau atsakovas vykdytų darbines funkcijas, tačiau vykti į kitą ieškovės siūlytą maršrutą atsakovas kategoriškai atsisakė. Atsakovas nurodė, jog paims nemokamų atostogų nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. tol, kol atsiras jam patinkantis reisas ir pasibaigs COVID-19 pandemija. Nurodė, jog elektroniniu paštu atsiųs prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo. 2020 m. rugpjūčio 1 d. tiesiai iš komandiruotės Helsingborge atsakovas išvyko į Ispaniją, pareikalavęs kompensuoti jo kelionę lėktuvu atostogauti ekvivalenčia suma, kaip būtų kainavęs jo grįžimas namo iš komandiruotės. Tačiau atsakovas prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo taip ir neatsiuntė, taip pat nepateikė jokio kito paaiškinimo, nepaisant to, jog ieškovė nuolat žodžiu (telefonu) to reikalavo. Taigi atsakovas nepakluso ieškovės nurodymams vykti į kitą maršrutą (vykdyti darbines funkcijas). 

3.       Ieškinyje nurodoma, jog kadangi angliškai kalbančių CE vairuotojų labai trūksta, ieškovė buvo priversta taikytis su tokiais atsakovo veiksmais (prieš tai irgi buvo keli darbo drausmės pažeidimais), kad atsakovas neišeitų iš darbo, nes tuomet įmonė negalės vykdyti įsipareigojimų klientams ir patirs nuostolį, tai įvyko ir šiuo atveju. Pažymėtina, kad ieškovė nuolat skambindavo atsakovui ir siūlydavo kitus maršrutus, tačiau atsakovas atsisakydavo, nes jam nepatikdavo maršrutai. Nei darbo sutartyje, nei kituose dokumentuose, nei žodžiu ieškovė nėra įsipareigojusi suteikti galimybę darbuotojui važinėti kažkokiais konkrečiais maršrutais ar vilkikų modeliais. Taip pat ieškovė prašydavo atsiųsti prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo, atsakovas žadėdavo atsiųsti, tačiau taip ir neatsiuntė. Toks ieškovės prašymas buvo pateiktas ir 2020 m. rugsėjo 24 d., taip pat nurodant, jog yra naujų maršrutų. Tačiau atsakovas atsisakė dirbti, nes tarp naujų maršrutų nebuvo jo mėgstamų maršrutų bei krovinių. Tokia situacija, kai atsakovas nedirbo (neatliko darbinių funkcijų), tęsėsi gana ilgai ir per tą laiką nepateikė prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo, todėl 2020 m. spalio 12 d. ieškovė el. laišku kreipėsi į atsakovą, kad jis pateiktų paaiškinimą, kodėl jis nevykdo darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir neatvykdavo į darbą, nevykdavo į ieškovės nurodomus maršrutus. Atsakovui nepateikus jokių paaiškinimų, ieškovė nusprendė atleisti atsakovą iš darbo. 2020 m. spalio 12 d. buvo priimtas įsakymas Nr. P_20/10-1 dėl atsakovo A. S. atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (dėl pravaikštų laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. ir nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2020 m. spalio 12 d.).

4.       Atsakovas atsiliepimu į ieškinį – priešieškiniu – prašė: 1) ieškinį atmesti; 2) ieškovės atsakovui laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. spalio 12 d. deklaruotą pravaikštą pripažinti neteisėta; 3) priteisti atsakovui iš ieškovės 656,97 Eur darbo užmokestį už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. spalio 12 d., išskyrus 2020 m. rugpjūčio 25 d. – 2020 m. rugsėjo 7 d. laikotarpį, kai atsakovas buvo laikinai nedarbingas; 4) pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo ieškovės įmonėje pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu; 5) laikyti, kad darbo sutartis tarp atsakovo ir ieškovės nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 6) priteisti atsakovui iš ieškovės vidutinį 790 Eur darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2020 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 7) priteisti atsakovui iš ieškovės 886,17 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 8) priteisti atsakovui iš ieškovės 3 950 Eur netesybas už uždelsimą visiškai atsiskaityti su atsakovu nesant dėl to jo kaltės; 9) priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

5.       Atsiliepime į ieškinį – priešieškinyje – nurodoma, kad atsakovas, susidomėjęs ieškovės darbo skelbimais, pagal kuriuos ieškovė siūlė vilkikų vairuotojams dirbti principu: 6 savaitės komandiruotėje užsienyje, 3 savaitės Lietuvoje arba 4 savaitės komandiruotėje užsienyje, 2 savaitės Lietuvoje, už tai mokant darbo užmokestį, lygų 95 Eur per  kalendorinę dieną arba nuo 2 900 Eur iki 3 000 Eur per  mėnesį, nutarė įsidarbinti ieškovės įmonėje nurodytomis sąlygomis. Atsakovas ir ieškovė 2019 m. liepos 24 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį (toliau – ir Darbo sutartis), pagal kurią atsakovas pas ieškovę nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. pradėjo dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. Darbo sutartyje nurodyta, jog nustatoma 40 val. per savaitę 5 dienų per savaitę  slankiojo darbo grafiko trukmė (Darbo sutarties 5 punktas). Ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį, taikant koeficientą 1,3025, numatyta galimybė mokėti priedus (Darbo sutarties 3 punktas). Atsakovui vykstant į komandiruotę yra skiriami 50 proc. dydžio dienpinigiai nuo maksimalaus dienpinigių dydžio, nustatyto Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, juos išmokant po komandiruotės pabaigos ir jos ataskaitos (kelionės lapų išlaidas patvirtinančių dokumentų, transporto priemonių priėmimo–perdavimo aktų, vairuotojo kortelių nuskaitymų ir kt.) visiško perdavimo darbdavio buhalterijai, nemokant dienpinigių avanso prieš komandiruotę (Darbo sutarties 10.2 punktas). Atsakovas taip pat buvo pasirašytinai supažindintas ir įsipareigojo vykdyti ieškovės vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginę instrukciją (toliau – ir Pareiginė instrukcija).

6.       Atsiliepime į ieškinį – priešieškinyje – nurodoma, kad, nepaisant Darbo sutarties sąlygų, ieškovė prieš komandiruotes neteikdavo atsakovui įsakymų dėl komandiruočių, dienpinigių užsienyje priskaitymo žiniaraščių, po komandiruočių nereikalaudavo iš atsakovo pateikti nei komandiruočių ataskaitų, nei vairuotojo kortelės nuskaitymų, nes pagal faktinį tarpusavio susitarimą atsiskaitymui su atsakovu ieškovei užtekdavo žinoti atsakovo komandiruotės trukmę kalendorinėmis dienomis ir jo komandiruotėje patirtas išlaidas, jeigu tokių būdavo. Per visą darbo ieškovės įmonėje laikotarpį atsakovas nepadarė nė vieno darbo drausmės pažeidimo, ieškovė atsakovui nėra skyrusi drausminių nuobaudų nei už kokių nors duomenų nepateikimą, nei už buhalterės nurodymų nevykdymą. Ginčo šalys telefonu susitarė, jog pasibaigus paskutinei (septintajai) komandiruotei atsakovas negrįš į Lietuvą, bet iš Helsinborgo (Švedija), kur lieka jo asmeninis automobilis, lėktuvu skris į Ispaniją, iš kurios grįš į kitą (aštuntąją) komandiruotę Švedijoje, o ieškovė, atsižvelgiant į tai, kad komandiruotiems vairuotojams pirkdavo kelto bilietus, kurių vienas kainuoja apie 200 Eur, vietoje kelto bilietų kompensuos atsakovui atitinkamos sumos lėktuvo bilieto į Ispaniją kainą. Tačiau kompensacijos ieškovė nepervedė. 2020 m. rugpjūčio 19 d. ieškovės direktorius telefonu informavo atsakovą, jog dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos ieškovės darbų apimtys yra sumažėjusios, todėl atsakovas artimiausiu metu į komandiruotę nebus siunčiamas ir kitos komandiruotės turėtų kurį laiką palaukti. Atsakovas, įtardamas, kad turėjo kontaktą su galbūt COVID-19 virusu sergančiu asmeniu, laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 25 d. iki 2020 m. rugsėjo 7 d. buvo saviizoliacijoje. Nesulaukęs kito ieškovės direktoriaus skambučio dėl darbo, atsakovas 2020 m. rugsėjo 24 d. pats jam paskambino ir sužinojo, jog darbo atsakovui vis dar nėra. Kadangi atsakovas aštuntajai komandiruotei suplanuotu laiku buvo nuvykęs į Švediją, tačiau paaiškėjus, kad jam darbo nėra, buvo priverstas keltu grįžti atgal į Lietuvą, 2020 m. rugsėjo 25 d. ieškovė pervedė 200 Eur už atsakovo pirktą kelto bilietą. Atsakovas sužinojo, jog per 2020 m. rugsėjo mėnesį taip ir nesulaukę darbo, darbo santykius su ieškove nutraukė net 10 buvusių jo bendradarbių – tolimųjų reisų vairuotojų. Atsakovui sunerimus dėl savo darbo statuso, jis 2020 m. spalio 5 d. kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, iš kurios sužinojo, jog ieškovė jam nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. deklaruoja pravaikštas.

7.       Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti ir tenkinti ieškinį, iš atsakovo priteisti ieškovės naudai ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.       Atsiliepime į priešieškinį nurodoma, kad priešingai nei nurodo atsakovas, ieškovė mano, kad atsakovui buvo permokėta dienpinigių, ir jis yra skolingas įmonei permoką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino: atsakovo atleidimą iš darbo 2020 m. spalio 12 d. ieškovės direktoriaus įsakymo Nr. p_20/10-01 pagrindu neteisėtu; jog darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta nuo 2020 m. spalio 12 d.; jog laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 12 d. (išskyrus nedarbingumą nuo 2020 m. rugpjūčio 25 d. iki 2020 m. rugsėjo 7 d.) darbuotojas buvo prastovoje. Teismas iš ieškovės atsakovui priteisė: 656,97 Eur darbo užmokestį už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką; 886,17 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; 1 975 Eur netesybų už uždelstą visiškai atsiskaityti su darbuotoju laiką; 819 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio išieškojimo, neviršijančio vieno mėnesio atsakovo vidutinio darbo užmokesčio – 790 Eur, vykdyti skubiai.

10.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių – ieškovės, darbdavio ir atsakovo, darbuotojo, kilo dėl darbo sutarties vykdymo, nutraukimo pagrindo, dienpinigių mokėjimo tvarkos. Bylos duomenimis, remiantis šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2019 m. liepos 24 d. šalys sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. pradėjo dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. Atsakovas 2020 m. spalio 12 d. elektroniniu paštu pateikė darbdaviui prašymą atleisti jį iš darbo. (duomenys neskelbtini) direktorius 2020 m. spalio 12 d. priėmė įsakymą Nr. p_20/10-01 atleisti vairuotoją-ekspeditorių A. S. iš darbo nuo 2020 m. spalio 12 d. už šiurkštų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Išmokėti atostogų kompensaciją už 9,54 darbo dienas. Sužinojęs, kad yra atleistas iš darbo įforminus pravaikštą, atsakovas pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai dėl neteisėto atleidimo. Darbo ginčų komisija išnagrinėjo darbuotojo prašymą ir 2020 m. gruodžio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo darbuotojo prašymą tenkino iš dalies ir pripažino darbuotojo atleidimą neteisėtu.

11.       Teismas darė išvadą, jog labiau tikėtina, kad iš tiesų, tiek darbuotojas ir darbdavys atsakovo darbo laikotarpiu laikėsi žodinio susitarimo dėl darbuotojo darbo ir poilsio laiko būtent taip, kaip yra nurodęs atsakovas, t. y. atsakovas dirbo principu: 6 savaitės komandiruotėje užsienyje, 3 savaitės Lietuvoje arba 4 savaitės komandiruotėje užsienyje, 2 savaitės Lietuvoje. Darbdavys, laikydamas, jog darbuotojas jau yra pravaikštoje daugiau nei viena darbo diena (pamaina) nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d., dar 2020 m. rugsėjo 25 d. atliko mokėjimą į darbuotojo sąskaitą nurodydamas, kad perveda atlyginimą ir dienpinigius, tai iš esmės prieštarauja ieškovės pozicijai. Analizuojant pateiktų rašytinių įrodymų, žodinių paaiškinimų visumą, teismas pripažino, jog šiuo atveju Darbo ginčų komisija padarė tinkamą išvadą ir ji nebuvo paneigta bylos nagrinėjimo teisme metu, o būtent, jog nagrinėjamoje byloje darbdavys nepateikė įrodymų, jog laikėsi atleidimo iš darbo tvarkos: pareikalavo iš atsakovo rašytinio paaiškinimo, darbdavys taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo pravaikštos – neatvykimo nurodytu laiku į nurodytą vietą vykdyti darbo funkciją ar atsisakymo vykdyti darbo funkciją – fakto, pvz., atitinkamų SMS žinučių ir (ar) elektroninių laiškų, patvirtinančių darbdavio nurodymą vykdyti darbo funkciją arba atsakovo atsisakymą vykdyti darbo sutartimi sulygtą darbo funkciją. Darbdavys nepagrindė objektyviais įrodymais savo teiginio, kad darbuotojas iš anksto buvo atsisakęs dirbti. Teismas konstatavo, jog darbo sutartis su atsakovu DK 55 straipsnyje įtvirtintu pagrindu buvo nutraukta neteisėtai, darbdavys nepagrįstai taikė šio straipsnio nuostatas, todėl 2020 m. spalio 12 d. (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. Ž. įsakymas Nr. p_20/10-01 yra neatitinkantis įstatymo reikalavimų ir neteisėtas, todėl naikintinas. Abi šalys nurodė tą pačią paskutinę atsakovo darbo dieną, ginčo dėl to nekilo, todėl teismas pripažįsta, jog darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo pasibaigė 2020 m. spalio 12 d.

12.       Teismas, vertindamas nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir konstatavęs, kad darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo pasibaigė 2020 m. spalio 12 d.,  atsižvelgiant į aplinkybę, jog atsakovas nuo 2020 m. spalio 13 d. pradėjo dirbti kitoje įmonėje pagal darbo sutartį, teismas atsakovo priešieškinio reikalavimus tenkino iš dalies konstatuodamas, jog darbo sutartis su atsakovu nutrūko nuo 2020 m. spalio 12 d., teismui pripažinus neteisėtu ir panaikinus darbo sutarties nutraukimo pagrindą – darbdavio įsakymą dėl atleidimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 12 d. darbuotojas buvo prastovoje, kadangi rašytiniai bylos duomenys, atsakovo, šalių atstovų paaiškinimai patvirtina, jog šiuo laikotarpiu darbuotojas darbo funkcijų neatliko, nes darbdavys negalėjo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir negalėjo pasiūlyti darbuotojui kito darbo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 25 d. iki 2020 m. rugsėjo 7 d. buvo laikinai nedarbingas ir gavo nedarbingumo išmoką, atsakovo reikalavimas tenkintinas, priteisiant atsakovui 656,97 Eur darbo užmokestį už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. spalio 12 d. Reikalavimai, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną ir priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2020 m. spalio 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. 

13.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė į bylą nei komandiruočių įsakymų (nes jie nebuvo priimami), nei avansinių apyskaitų (nes jos nebuvo tinkamai pildomos)ir  negalėjo pateikti duomenų, kad vykdė prievolę pagal DK 148 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę.

14.       Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas ne kartą paaiškino, jog nebuvo darbdaviui pateikęs nė vieno prašymo suteikti jam atostogas, o ieškovė nepateikė į bylą nė vieno įsakymo dėl kasmetinių apmokamų ar kitų atostogų darbuotojui suteikimo, nes tokių nebuvo galimybės pateikti, jų nesant. Apklausta liudytoja paliudijo, jog įmonėje, iš tiesų, yra praktika suteikti darbuotojams atostogas be prašymų, tačiau atsakovo atveju ji tiksliai nurodyti, ar šiam darbuotojui buvo suteiktos atostogos, negalėjo. Atsižvelgęs į  tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog įrodymų, kad atsakovui per visą jo darbo pas ieškovę laikotarpį, kuris truko nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2020 m. spalio 12 d., buvo suteiktos kasmetinės atostogos, nėra, todėl darytina išvada, jog atsakovas buvo sukaupęs 23,65 dienas nepanaudotų atostogų. Taigi atsakovui iš ieškovės priteistina 886,17 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė darbo santykių pasibaigimo dieną su atsakovu nebuvo atsiskaičiusi – atsakovui neišmokėta suma sudarė 1 543,14 Eur, todėl atsakovui priteistinos ir netesybos. Darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta 2020 m. spalio 12 d., todėl netesybos turi būti skaičiuojamos nuo sutarties nutraukimo dienos iki sprendimo priėmimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už šešis mėnesius. Nagrinėjamu atveju atsakovo prašomos priteisti netesybos šiuo atveju sudaro 3 950 Eur. Spręsdamas netesybų priteisimo klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atleidimo pagrindo, be to, darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta jau paskelbus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir kitose šalyse karantiną, kurio metu didžioji dalis įmonių susidūrė su nenumatytais finansiniais sunkumais, kurie tęsiasi ir šiuo metu, todėl teismas netesybų sumą mažino per pusę iki 1 975 Eur. Teismo vertinimu, toks sprendimas atitinka DK 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus darbo teisės principus, taip pat proporcingumo kaip bendrąjį teisės principą bei būtų adekvati sankcija ieškovės padarytam pažeidimui ir būtų kompensuoti atsakovės praradimai neišmokant darbo užmokesčio sutarties nutraukimo dieną.

15.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės ieškinio reikalavimus atmetus kaip nepagrįstus ir neįrodytus, teismas atsakovo priešieškinio reikalavimus tenkina iš dalies. Laikytina, jog yra patenkinta 60 procentų atsakovo priešieškinio reikalavimų. Patenkinus atsakovo priešieškinį iš dalies, atsakovui iš ieškovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai jo patenkintų reikalavimų daliai. Nustatyta, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu patyrė išlaidas, kurias sudaro 1 365 Eur advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti.  Taigi atsakovui iš ieškovės priteistina 819 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

16.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys, o priešieškinis tenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti ir iš atsakovo priteisti ieškovės naudai ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose.

17.       Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 12 d. buvo prastovose, o ne pravaikštose. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai teigia, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, jog atsakovas buvo pravaikštose, t. y. neatvyko nurodytu laiku į nurodytą vietą ir kad atsakovė netinkamai organizavo darbą. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigia vien jau ta aplinkybė, jog atsakovas savavališkai (rugpjūčio 1 d. atsakovas dar buvo komandiruotėje) nuo rugpjūčio 2 d. išvyko atostogauti į Ispaniją nepateikęs jokio prašymo dėl atostogų suteikimo ir tą pripažino Darbo ginčų komisijoje. Visu šiuo laikotarpiu (nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. spalio 12 d.) ieškovė galėjo suteikti darbą (maršrutų) atsakovui, tačiau atsakovas atsisakydavo vykdyti darbines funkcijas, nes atsakovui nepatikdavo ieškovės siūlomi maršrutai vežti krovinius (nors darbo sutartyje nebuvo sulygtos sąlygos, jog darbuotojas gali atsisakyti vežti krovinius jam nepatinkančiu maršrutu). Nors dėl COVID-19 pandemijos ar kitų priežasčių sumažėjo užsakymų atsakovo mėgstamu maršrutu, tačiau ieškovė pasiūlė kitus maršrutus, kad ir toliau atsakovas vykdytų darbines funkcijas. Apie tai, kad buvo darbo pas ieškovę, patvirtina ir ieškovės skelbimas apie ieškomus vairuotojus. Nuo metų pradžioje buvusių 22 darbuotojų skaičius išaugo iki 56 šiuo metu, t. y. daugiau nei dvigubai, atitinkamai augo ir pajamos, todėl atsakovo išgalvotos prastovos ir teiginys esą nebuvo darbo yra akivaizdžiai neteisingi, todėl teismo sprendimas dėl atsakovo prastovos ne dėl jo kaltės yra visiškai nepagrįstas. Taip pat ieškovė nuolat skambindavo atsakovui ir siūlydavo kitus maršrutus. Atsakovas šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad šis maršrutas, jo nuomone, sunkesnis, ilgesnės transporto priemonės, todėl jis ir nesutiko dirbti kitu maršrutu. Atsakovas prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo taip ir neatsiuntė, taip pat nepateikė jokio kito paaiškinimo, nepaisant to, jog ieškovė nuolat žodžiu (telefonu) to reikalavo. Nei darbo sutartyje, nei kituose dokumentuose, nei žodžiu ieškovė nėra įsipareigojusi suteikti galimybę darbuotojui važinėti kažkokiais konkrečiais maršrutais ar vilkikų modeliais.

18.       Ieškovės apeliaciniame skunde teigiama, jog tai, kad atsakovas buvo pravaikštose nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2020 m. spalio 12 d. ir vengė atlikti darbines funkcijas, patvirtina aplinkybė, jog ieškovė geranoriškai,  siekdamas, kad atsakovas atvyktų į darbovietę, 2020 m. rugsėjo 25 d. apmokėjo atsakovo kelionės išlaidas. Jeigu ieškovė nebūtų galėjusi pasiūlyti darbo atsakovui, tokiu atveju ieškovė nebūtų geranoriškai apmokėjusi atsakovo kelionės išlaidų. Būtent todėl ieškovė ir atleido atsakovą dėl pravaikštų, nes, net atlikus                                   2020 m. rugsėjo 25 d. 200 Eur pavedimą, atsakovas vis tiek neatvyko pas ieškovę atlikti darbinių funkcijų. Taigi, kadangi atsakovas dirbo slankiuoju darbo grafiku, todėl logiška, jog pravaikštos galėjo būti pradėtos žymėti nuo šeštadienio. Akivaizdu, jog ieškovė galėjo suteikti atsakovui darbą, tačiau atsakovas atsisakė dirbti. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą. Pandemija COVID-19 ieškovės įmonę tik nežymiai paveikė, kadangi už praėjusius metus įmonės pajamos ir pardavimai padidėjo. Sumažėjo darbų apimtys tik atsakovo mėgstamu važiuoti maršrutu, tačiau tai nereiškia, jog darbo nebuvo, priešingai, įmonės darbų apimtys augo. Jeigu nebūtų buvę darbo ir maršrutų, tokiu atveju ieškovės pajamos už praėjusius metus nebūtų išaugusios.

19.       Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovės buhalterė dėl skaičiavimo klaidos neteisingai apskaičiavo atsakovo dienpinigius, t. y. vietoj šalių pasirašytoje darbo sutartyje nustatytų 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dienpinigių dydžio, taip, kaip numatyta teisės aktuose, buvo taikomas 100 proc. dienpinigių dydis, todėl gavosi 10 176,13 Eur permoka laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio iki 2020 m. spalio, permoką atsakovas privalo grąžinti. Klaidingai įvestos dienpinigių normos klaida nebuvo pastebėta ilgą laiką, nes daliai darbuotojų yra mokamos ir 100 proc. dienpinigių normos, atsižvelgiant į darbo pobūdį, lankomas šalis, papildomus darbus ir išlaidas, patirtį ir kitas aplinkybes. Taigi, kadangi vieniems darbuotojams yra taikoma 100 proc. dienpinigių norma, o kitiems 50 proc. (kaip kad atsakovui), todėl natūralu, jog nebuvo galima greitai pastebėti susidariusią klaidą. Nėra skirtumo, kas atlieka bankinius pavedimus: įmonės vadovas ar buhalterė, nes šiuo atveju skaičiavimo klaida buvo padaryta ne atliekant bankinius pavedimus, o pačioje pradžioje, kai buvo įdarbintas atsakovas, t. y. buhalterė visą laiką nuo įdarbinimo pradžios klaidingai taikė 100 proc. dienpinigių normą (nors turėjo 50 proc.), nes atsakovo darbo sutartyje buvo susitarta dėl 50 proc. dienpinigių normos. Ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad dienpinigių permoka susidarė dėl skaičiavimo klaidos. Pagal DK 139 straipsnį dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, todėl negali būti taikomas ir DK 150 straipsnis, nes atsakovas jau yra atleistas iš darbo, todėl nėra pagrindo taikyti išskaitos iš darbo užmokesčio (permokėjus dienpinigius dėl skaičiavimo klaidos). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai motyvavo sprendime, kad ieškovė nenurodė konkretaus šios straipsnio pagrindo, kuriuo priteistinos prašomos sumos. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus ieškovės permokėtos dienpinigių sumos privalėjo būti priteistos, nes atsakovas jas gavo be jokio teisinio pagrindo. Teismas netinkamai taikė tiek faktines, tiek materialines teisės normas.

20.       Ieškovės apeliaciniame skunde papildomai pažymima apie atsakovo nesąžiningumą, nes atsakovas sąmoningai neteikė ieškovei informacijos apie savo darbo laiko apskaitą, t. y. nei fiziškai atsakovas nebuvo atvykęs pas ieškovę, nei el. paštu atsakovas sąmoningai nepateikė ieškovei nei kelionės lapų, nei tachografo kortelės, iš kurių būtų galima gauti tikslią informaciją apie atsakovo keliones, nors pagal pasirašytus darbo sutartį ir pareiginę instrukciją privalėjo tai daryti po kiekvienos komandiruotės. Atsakovas to nedarė, į raginimus neatsiliepė ir tachografo kortelę atsakovas ieškovei pateikė tik tada, kai atsakovą įpareigojo tą padaryti pirmosios instancijos teismas. Be to, šių dokumentų (nei kelionės lapų, nei tachografo kortelės) atsakovas nepateikė ir nagrinėjant ginčą Darbo ginčų komisijoje, nors ieškovė kelis kartus to prašė. Atleidus atsakovą iš darbo, su juo buvo  visiškai atsiskaityta. Atleisdama iš darbo atsakovą, ieškovė apskaičiavo nepanaudotas atostogas, t. y. 2020 m. spalio 12 d. įsakyme dėl atleidimo aiškiai nurodyta, jog atostogų kompensacija yra už 9,54 darbo dienas. Pirmosios instancijos teismo atlikti skaičiavimai dėl 8 86,17 Eur nepanaudotų atostogų kompensacijos yra visiškai nepagrįsta. Tai, kad atsakovas turėjo sukaupęs tik 9,54 dienos atostogų (už kurias darbdavys atlygino atleidžiant iš darbo), patvirtina aplinkybė, jog darbuotojas šios aplinkybės neginčijo Darbo ginčų komisijoje. Tad darbuotojas pripažino, jog turėjo tik 9,54 dienas atostogų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 886,17 Eur sumą už atostogas, kadangi ieškovė su atsakovu dėl atostogų yra visiškai atsiskaičiusi.

21.       Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nurodo neteisingą datą, nuo kurios pradėjo dirbti ir skaičiuoti atostogų dienas. Atsakovas pradėjo dirbti nuo 2019 m., tai  matyti iš „Sodros“ duomenų bei iš atsakovo tabelių. Tai, kad 2019 metų darbo grafike nurodyta LT iki 2019 m. rugpjūčio 19 d., nereiškia, jog atsakovas dirbo, nes atsakovas jau buvo pasirašęs darbo sutartį, tačiau buvo susitarta, jog darbas prasidės nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d., tai  matosi tiek iš „Sodros“ bei tabelio duomenų. Tai, kad atsakovas turėjo tik 7 dienas kasmetinių atostogų, patvirtina atsakovo atostogų kortelė ir ieškovės įsakymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Be to, jeigu ir  pripažįstant, kad dalis kompensacijos už nepanaudotas atostogas nebuvo išmokėta, ieškovė yra  žymiai didesnę sumą permokėjusi atsakovui (10 176,13 Eur permoka). Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo taikyti DK 127 straipsnio 6 dalies. Pirmosios instancijos teismas negalėjo priteisti 1 975 Eur netesybų už uždelsimą atsiskaityti su atsakovu, nes ieškovė su juo ne tik kad yra  visiškai atsiskaičiusi, bet dar, kaip minėta, yra permokėjusi 10 176,13 Eur permoką ir, kaip vėliau paaiškėjo, išsireikalavus tachografo kortelę iš atsakovo, jog yra permoka papildomai 382 Eur sumai. Su 2021 m. birželio 18 d. prašymu ieškovė pateikė patikslintus skaičiavimus (išsireikalavus iš atsakovo tachografo kortelę), iš kurių paaiškėjo, jog ieškovė atsakovui atliko dar 382 Eur didesnę permoką nei prieš tai fiksuota 10 176,13 Eur. Šis įrodymas (išsireikalavus iš atsakovo jo tachografo kortelę) įrodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovės1 975Eur netesybas, nes su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta ir net permokėta atsakovui (ne tik 10 176,13 Eur permoka dėl dienpinigių normos klaidos, bet ir 382 Eur permoka patikslinus jo kelionės laikus pagal jo tachografo kortelę). Be to, nėra pagrindo priteisti atsakovui iš ieškovės 1 975 Eur netesybas dar ir todėl, kad atsakovas teismo posėdyje duodamas paaiškinimus pripažino, kad po atleidimo iš darbo  kitą dieną pradėjo dirbti kitoje įmonėje ir gavo panašų (nemažesnį) darbo užmokestį, kaip ir pas ieškovę. Tai įrodo, kad atsakovas iš anksto planavo išeiti iš darbo nesilaikant DK (buvo pravaikštose) terminų ir pagrindų, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė mokėti darbo užmokestį už tą patį periodą, kurį atsakovas jau dirbo kitoje įmonėje. Nepagrįsta ir sprendimo dalis dėl darbo užmokesčio išieškojimo, neviršijančio vieno mėnesio atsakovo vidutinio darbo užmokesčio – 790 Eur, vykdymo skubiai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 282 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsakovo veiksmai yra nesąžiningi ieškovės atžvilgiu (savavališkai atostogavo Ispanijoje, neteikė ieškovei prašymų dėl atostogų, kelionės lapų bei tachografo kortelės, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją tik tada, kai buvo atleistas, piktybiškai vengė atlikti darbines funkcijas, nors buvo siūlyti kiti maršrutai, atsakovui yra permokėti dienpinigiai dėl skaičiavimo klaidos. Į visus šiuos dalykus turėtų atkreipti apeliacinės instancijos teismas, nes šie dalykai pagrindžia ieškovės poziciją, jog atsakovas buvo pravaikštose, todėl ieškinys turėtų būti tenkintas visiškai, o priešieškinis atmestas.

22.       Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 liepos 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo ir priteisti atsakovui 9 347,29 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo dienos (2021 m. liepos 21 d.) ir po 37,47 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2020 m. liepos 22d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl priteistų 1 975 Eur netesybų ir priteisti atsakovui 3 950 Eur netesybas, taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl priteistų 819 Eur bylinėjimosi išlaidų ir atsakovo naudai priteisti visas pirmosios instancijos teisme patirtas 1 365 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą teismo sprendimo dalį atsakovas prašo palikti nepakeistą ir atsakovo naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas parengiant ir teismui pateikiant apeliacinį skundą pagal pridedamus įrodymus.

23.       Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovo ir ieškovės ginčą nagrinėjusi Darbo ginčų komisija 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. DGKS-1600 pripažinusi atsakovo atleidimą iš darbo ieškovės įmonėje neteisėtu ir nustačiusi, jog atsakovas į darbą negrąžinamas, nes šalių įtempti santykiai leidžia pripažinti, kad jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, vadovaudamasi DK 218 straipsnio 4 dalimi, nusprendė atsakovo naudai iš ieškovės išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo kitos darbo dienos po atleidimo iš darbo iki Darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo dienos, iš viso 2 285,67 Eur, neatskaičius mokesčių. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime taip pat konstatavus, jog atsakovo atleidimas iš darbo ieškovės direktoriaus 2020 m. spalio 12 d. įsakymo pagrindu buvo neteisėtas, ir nenustačius kitokių aplinkybių, susijusių su atsakovo grąžinimu į buvusį darbą, negu kad nustatė Darbo ginčų komisija, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą darbuotojo teisių gynimo būdą ir spręsti klausimą dėl atsakovui priteistinos kompensacijos dydžio, tačiau teismui nebuvo visiškai jokio teisinio pagrindo apskritai atsisakyti ginti atsakovo teises ir atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo. Vien tik faktas, kad atsakovas greitai po atleidimo įsidarbino kitoje įmonėje, kuriuo, atmesdamas atsakovo reikalavimą, rėmėsi pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje nelaikoma aplinkybe, dėl kurios atsakovas netektų teisės į jam priklausančią su atleidimu iš darbo susijusią kompensaciją ar kad ši kompensacija atsakovui galėtų būti mažinama kitoje darbovietėje jo gauta pajamų suma. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė neįrodinėjo, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyto dydžio kompensacijos už priverstinį pravaikštos laiką priteisimas atsakovui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, turės neigiamos įtakos ieškovės finansinei padėčiai, dėl to būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai ar kad yra kitų aplinkybių, galinčių teikti pagrindą mažinti įstatyme nustatytą kompensaciją. Priešingai, ieškovė atsiliepime į ieškinį, remdamasi pelno (nuostolių) ataskaita, tvirtino, jog jos darbų apimtys, pardavimai ir pajamos už praėjusius metus padidėjo, todėl darytina išvada, kad atsakovo prašomos priteisti kompensacijos dydis nesukels ieškovei sunkių neigiamų padarinių. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti jam kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir netinkamai vadovavosi teismų praktika dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą. Todėl atsakovui priteistina 9 347,29 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo dienos (2021 m. liepos 21 d.) ir po 37,47 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2020 m. liepos 22 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

24.       Atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei ieškovės nurodytus argumentus dėl ieškovės finansinės būklės, todėl teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo ginti ne atsakovo kaip darbuotojo pažeistą teisę, bet imtis ginti ieškovės kaip darbdavio interesus ir mažinti iš ieškovės priteistinas netesybas. Pažymėtina, jog ieškovė nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžiuose apskritai neprašė mažinti atsakovui priteistinų netesybų už uždelsimą visiškai su juo atsiskaityti. Priešingai, ieškovė atsiliepime į ieškinį, remdamasi pelno (nuostolių) ataskaita tvirtino, jog COVID-19 pandemija ieškovės įmonę paveikė tik nežymiai, jos darbų apimtys, pardavimai ir pajamos už praėjusius metus padidėjo. Tuos pačius argumentus ieškovė pakartojo ir savo apeliaciniame skunde, taip paneigdama pirmosios instancijos apibendrintą prielaidą dėl ieškovės priskyrimo įmonių grupei, kuri dėl paskelbto karantino patyrė finansinių sunkumų. Dėl nurodytų priežasčių toks pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl iš ieškovės priteistinų netesybų dydžio sumažinimo, nesant dėl to išreikštos ieškovės valios, atsakovui buvo siurprizinis, todėl apeliacinės instancijos teismo turėtų būti pakeistas, priteisiant atsakovui visą jo prašytų priteisti netesybų sumą – 3 950,00 Eur.

25.       Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad dalis atsakovo priešieškinio reikalavimų skundžiamu sprendimu buvo atmesta nepagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas ir atsakovui iš ieškovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė materialiosios teisės normą (DK 218 straipsnį) ir netinkamai vadovavosi teismų praktika dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo, netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei ieškovės nurodytus argumentus dėl ieškovės finansinės būklės ir tuo pagrindu nepagrįstai sprendė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo yra atmestinas, o atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl netesybų priteisimo tenkintinas tik iš dalies, todėl, įvertinus bylos aplinkybių visumą, yra teisinis pagrindas skundžiamą neteisėtą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį naikinti.

26.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys, o priešieškinis tenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti ir iš atsakovo priteisti ieškovės naudai 726 Eur už šio atsiliepimo parengimą.

27.       Ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodoma, kad 

28.       Ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbo sutartis nutraukta nuo 2020 m. spalio 12 d. ir kad atsakovui nepriklauso darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2020 m. spalio 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pats atsakovas norėjo būti atleistas ir nutraukti darbo sutartį nuo 2020 m. spalio 12 d., be to, pats atsakovas priešieškinyje neginčijo aplinkybės, jog buvo atleistas nuo 2020 m. spalio 12 d., o ginčijo tik atleidimo pagrindą. Visuose procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde, atsakovas neginčijo atleidimo ir darbo sutarties nutraukimo datos ir visur nurodo, jog darbo atleidimo diena yra 2020 m. spalio 12 d. Atsakovas nuo 2020 m. spalio 13 d. pradėjo dirbti kitoje įmonėje pagal darbo sutartį, kurioje pradėjo gauti darbo užmokestį. Taigi nėra pagrindų pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2020 m. spalio 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas nuslėpė nuo Darbo ginčų komisijos aplinkybę, jog nuo 2020 m. spalio 13 d. jau buvo įsidarbinęs, todėl Darbo ginčų komisijos išvada yra nepagrįsta ir neparemta visomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovas teismo posėdyje duodamas paaiškinimus pripažino, kad po atleidimo iš darbo kitą dieną pradėjo dirbti kitoje įmonėje ir gavo panašų (nemažesnį) darbo užmokestį kaip ir pas ieškovę. Tai įrodo, kad atsakovas iš anksto planavo išeiti iš darbo nesilaikant DK (buvo pravaikštose) terminų ir pagrindų, todėl nėra pagrindo priteisti darbo užmokestį už tą patį periodą, kurį atsakovas jau dirbo kitoje įmonėje. Todėl nėra pagrindo priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo  2020 m. spalio 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tai, kad atsakovas (apeliantas) yra nesąžiningas ir bando suklaidinti teismą, patvirtina aplinkybės, kurias atsakovas išdėstė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą.

29.       Ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodoma, kad ieškovė viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog netesybos išvis negali būti priteistos, nes ieškovė su atsakovu ne tik kad yra visiškai atsiskaičiusi, bet dar yra permokėjusi jam 10 176,13 Eur  ir, kaip vėliau paaiškėjo, išsireikalavus tachografo kortelę iš atsakovo, yra permoka papildomos 382 Eur sumos. Atsakovo tachografo kortelė įrodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovo 1 975 Eur netesybas, nes su atsakovu buvo  visiškai atsiskaityta ir net permokėta atsakovui. Atsakovo darbo sutarties 10.3 punkte yra numatyta, kad galutinis atsiskaitymas su atsakovu išeinant jam iš darbo gali būti per 7 kalendorines dienas po tinkamai užpildytos ir užbaigtos komandiruotės ataskaitos (kelionės lapų, vairuotojų kortelės nuskaitymai ir kt.). Atsakovas šių įrodymų ieškovei nėra pateikęs, nors ieškovė daug kartą atsakovo to prašė (tai darė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme). Netesybos išvis negalėjo būti priteistos, nes ieškovė yra ne tik visiškai atsiskaičiusi su atsakovu, bet dar yra jam permokėjusi (10 176,13 Eur permoka bei vėliau paaiškėjusi 382 Eur permoka). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino netesybų dydį (jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, jog netesybos turi būti mokamos). COVID-19 pandemija paveikė ir ieškovę. Sumažėjo darbų apimtys atsakovo mėgstamu važiuoti maršrutu, be to, ieškovės darbuotojų skaičius buvo sumažėjęs. Tačiau dėl ieškovės pastangų pavyko naujų darbuotojų skaičių padidinti ir surasti naujų maršrutų. Vis dėlto bet kokia papildoma finansinė našta šiuo pandeminiu laikotarpiu gali sukelti rimtų finansinių problemų įmonei, juolab, viešai prieinamame šaltinyje www.rekvizitai.lt yra nurodyta, jog ieškovė yra įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąrašą, kuriam taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19. Nėra pagrindo atsakovui iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30.       Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo: nustatyti terminą ieškovės 2021 m. rugpjūčio 5 d. apeliacinio skundo trūkumams pašalinti; ieškovei per nustatytą terminą nepašalinus 2021 m. rugpjūčio 5 d. apeliacinio skundo trūkumų, laikyti jį nepaduotu ir grąžinti jį padavusiai ieškovei; ieškovei pašalinus 2021 m. rugpjūčio 5 d. apeliacinio skundo trūkumus, apeliacinio skundo netenkinti; tenkinti atsakovo 2021 m. rugpjūčio 19 d. apeliacinį skundą; priteisti atsakovui iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas 800 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas parengiant ir teismui pateikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą pagal pridedamus įrodymus.

31.       Atsakovo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodoma, kad ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus apie 229 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, tačiau ieškovė skundžia ir Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. sprendimo dalį, už kurią žyminio mokesčio nėra sumokėjusi. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. spalio 12 d. buvo pravaikštose, todėl negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nurodytu laikotarpiu atsakovas buvo prastovoje, kadangi darbo funkcijų neatliko dėl tos priežasties, jog darbdavys (ieškovė) negalėjo suteikti atsakovui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir negalėjo pasiūlyti darbuotojui kito darbo. Priešingai negu teigia ieškovė, el. laišką atsakovui su nurodymu pasiaiškinti ji išsiuntė ne 2020 m. spalio 12 d., bet 2020 m. spalio 14 d., t. y. jau po to, kai buvo priimtas ieškovės vadovo įsakymas dėl atsakovo atleidimo iš darbo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog iki atsakovo atleidimo iš darbo dienos 2020 m. spalio 12 d. būtų pareikalavusi iš atsakovo rašytinio paaiškinimo ar būtų įspėjusi atsakovą apie galimą jo atleidimą iš darbo, kaip to reikalaujama DK 58 straipsnio 4 dalyje. Atsakovas, negaudamas iš darbdavio (ieškovės) aiškios informacijos apie jam apskaičiuotas sumas, neturėjo jokio pagrindo jam pervestų sumų vertinti kaip permokamų dienpinigių. Pati ieškovė buvo išreiškusi savo valią mokėti atsakovui atitinkamas sumas, tuo labiau, kad atsakovui išmokėtos sumos atitinka tokio pobūdžio darbo apmokėjimo vidurkius darbo rinkoje pagal viešojoje erdvėje  dedamus (įskaitant ir pačios apeliantės) skelbimus. Per visą atsakovo darbo laiką ieškovės įmonėje ieškovei nė karto nepareikalavus iš atsakovo grąžinti jam pervestų sumų permokos, ji prarado teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti jam išmokėtas sumas, kurias atsakovas pagrįstai vertino kaip jam mokamą atlygį už darbą. Todėl dalį ieškovės atsakovui periodiškai mokėtų išmokų, kuri sudaro 10 176,13 Eur, laikyti dienpinigių permoka ir įpareigoti atsakovą ją grąžinti nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo, todėl toks ieškovės reikalavimas pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas.

32.       Atsakovo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą teigiama, jog ieškovės teiginys, esą atsakovas buvo išnaudojęs dalį jam priklausančių kasmetinių atostogų (7 kalendorines dienas), neatitinka tikrovės, nes ieškovės vadovo 2020 m. gegužės 8 d. įsakyme nurodyta, jog kasmetinės atostogos suteikiamos atsakovo prašymu, o atsakovui šią aplinkybę neigiant, ieškovė atsakovo prašymo dėl kasmetinių atostogų suteikimo į bylą nepateikė. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog per laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2020 m. spalio 12 d. atsakovas buvo sukaupęs 23,65 dienas nepanaudotų atostogų ir jam priklauso 886,17 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, yra pagrįsta ir teisinga. Nors atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją dėl pagrindo netesybų priteisimui iš apeliantės egzistavimo, tačiau nesutinka su skundžiamo sprendimo motyvais, kuriais atsakovo prašytų priteisti netesybų suma buvo sumažinta 50 proc. nuo 3 950 Eur iki 1 975 Eur.

Teismas

konstatuoja:

Apeliaciniai skundai atmestini.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

33.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

34.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

35.       Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinys atsakovui A. S. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu, dienpinigių permokos priteisimo ir iš dalies tenkintas atsakovo A. S. priešieškinis ieškovei (duomenys neskelbtini) dėl deklaruotos pravaikštos ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais, darbo užmokesčio už prastovos laiką, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo. Teismas pripažino: atsakovo atleidimą iš darbo 2020 m. spalio 12 d. ieškovės direktoriaus įsakymo Nr. p_20/10-01 pagrindu neteisėtu; jog darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta nuo 2020 m. spalio 12 d.; jog laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 12 d. (išskyrus nedarbingumą nuo 2020 m. rugpjūčio 25 d. iki 2020 m. rugsėjo 7 d.) darbuotojas buvo prastovoje. Teismas iš ieškovės atsakovui priteisė: 656,97 Eur darbo užmokestį už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką; 886,17 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; 1 975 Eur netesybų už uždelstą visiškai atsiskaityti su darbuotoju laiką; 819 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio išieškojimo, neviršijančio vieno mėnesio atsakovo vidutinio darbo užmokesčio – 790 Eur, vykdyti skubiai.

36.       Ieškovė nesutinka su ta skundžiamo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškinys, o priešieškinis tenkintas iš dalies, t. y. su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, jog atsakovas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 12 d. buvo prastovose, o ne pravaikštose, bei su atmesta ieškinio dalimi dėl 10 176,13 Eur permokos laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio iki 2020 m. spalio, kurią atsakovas privalo grąžinti, ir priteistomis netesybomis,  todėl nagrinėjant ieškovės apeliacinį skundą pasisakytina dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 str. 5 d., 58 str. 3 d. 1p., 147 str. 2 d.   bei 150 str. 2 d. taikymo.

37.        Atsakovas nesutinka su ta skundžiama sprendimo dalimi dėl kompensacijos priteisimo,  nurodydamas, jog jam turi būti priteista 9 347,29 Eur kompensacija,  kuria buvo sumažintos prašomos priteisti netesybos ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, todėl nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą pasisakytina dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 147 str. 2 d. bei 218 str. 4 d. taikymo.

Faktinės bylos aplinkybės

38.       Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2019 m. liepos 24 d. šalys sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d pradėjo dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. Darbo sutartyje šalys raštu susitarė, jog darbuotojui nustatoma 40 val. per savaitę 5 dienų per savaitę slankiojo darbo grafiko trukmė (Darbo sutarties 5 punktas); ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį, taikant koeficientą 1,3025, numatyta galimybė mokėti priedus (Darbo sutarties 3 punktas); atsakovui vykstant į komandiruotę yra skiriami 50 proc. dydžio dienpinigiai nuo maksimalaus dienpinigių dydžio, nustatyto Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, juos išmokant po komandiruotės pabaigos ir jos ataskaitos (kelionės lapų išlaidas patvirtinančių dokumentų, transporto priemonių priėmimo–perdavimo aktų, vairuotojo kortelių nuskaitymų ir kt.) visiško perdavimo darbdavio buhalterijai, nemokant dienpinigių avanso prieš komandiruotę (Darbo sutarties 10.2 punktas). Atsakovas taip pat buvo pasirašytinai supažindintas ir įsipareigojo vykdyti ieškovės vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginę instrukciją.

39.       Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) 2020 m. spalio 12 d. direktorius priėmė įsakymą Nr. p_20/10-01 atleisti vairuotoją-ekspeditorių A. S. iš darbo nuo 2020 m. spalio 12 d. už šiurkštų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, išmokėti atostogų kompensaciją už 9,54 darbo dienas.

40.       Atsakovas 2020 m. spalio 12 d. elektroniniu paštu pateikė darbdaviui prašymą atleisti jį iš darbo.

41.       Remiantis bylos duomenimis, atsakovo paaiškinimais nustatyta, jog sužinojęs, kad yra atleistas iš darbo įforminus pravaikštą, atsakovas pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai dėl neteisėto atleidimo.

42.       Darbo ginčų komisija išnagrinėjo darbuotojo (atsakovo) prašymą ir 2020 m. gruodžio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo darbuotojo prašymą tenkino iš dalies ir pripažino darbuotojo atleidimą neteisėtu. Be kita ko, savo sprendime komisija atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje darbdavys nepateikė įrodymų, jog laikėsi atleidimo iš darbo tvarkos: pareikalavo iš ieškovo rašytinio paaiškinimo (atsakovė pateikė savo 2020 m. spalio 16 d. elektroninį laišką ieškovui, kuriame prašė ieškovą „vykdyti darbo sutartyje bei kartu pasirašytuose dokumentuose nurodytas bei darbo kodekse ir darbo santykius reglamentuojančiuose dokumentuose nustatytas darbuotojo pareigas“) ir „pateikti (...), jei Jūsų teigimu neatostogavote, paaiškinimus, kodėl tais periodais nedirbote ir kur buvote“, tačiau šis reikalavimas pateikti paaiškinimą laikytinas teisiškai nereikšmingu, kadangi pateiktas ieškovui po atleidimo iš darbo), vertino aplinkybes, nurodytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 5 dalyje (pvz., galimo darbo drausmės pažeidimo padarymo aplinkybes, ieškovo ankstesnį darbą). Darbdavys taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo pravaikštos – neatvykimo nurodytu laiku į nurodytą vietą vykdyti darbo funkciją ar atsisakymo vykdyti darbo funkciją – faktą, pvz., atitinkamų SMS žinučių ir (ar) elektroninių laiškų, patvirtinančių darbdavio nurodymą vykdyti darbo funkciją arba ieškovo atsisakymą vykdyti darbo sutartimi sulygtą darbo funkciją. Darbdavys nepagrindė objektyviais įrodymais savo teiginio, kad darbuotojas iš anksto buvo atsisakęs dirbti, kol nebus suteiktas jam maršrutas tarp Vokietijos ir Švedijos. Be to, pažymėtina, kad darbą organizuoja darbdavys, darbuotojas turi pareigą vykdyti darbdavio nurodymus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 32 str. 1 d.), todėl, jeigu ir būtų buvęs toks ieškovo pageidavimas, jis darbdaviui būtų neprivalomas.

43.       Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas nurodė, jog laikosi pozicijos, jog darbuotojas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. buvo pravaikštose, nes atsisakė vykdyti funkcijas ir atvykti į darbą, nors jam buvo siūlomi įvairūs variantai, reisai į kitas valstybes, o darbuotojas atsisakė vykti.

44.       Bylos nagrinėjimo metu atsakovas A. S. nurodė, jog nėra niekada rašęs prašymo suteikti jam nei kasmetines mokamas, nei kasmetines nemokamas atostogas ir nėra atostogavęs per visą darbo laikotarpį. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog ieškovė neturi ir negali pateikti darbuotojo prašymų atostogoms, nes jų nėra, be to, į bylą nebuvo pateikti ir atostogų įsakymai.

45.       Pažymėtina ir tai, jog pravaikšta, ieškovės atstovo teigimu, buvo žymima darbuotojui nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d., o tuo tarpu 2020 m. rugpjūčio 1 d. buvo šeštadienis, o                                  2020 m. rugpjūčio 2 d. – sekmadienis. Ieškovė 2020 m. rugsėjo 25 d. atliko mokėjimą į darbuotojo sąskaitą nurodydama, kad perveda atlyginimą ir dienpinigius.

46.       VSDF pažyma įrodo, jog atsakovas nuo 2020 m. spalio 13 d. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini).

47.       Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausta liudytoja L. R.. Teismo posėdžio metu liudytoja paaiškino, jog dirba buhaltere įmonėje, kuri teikia ieškovei (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos paslaugas. Liudytoja nurodė, jog, pagal susiformavusią praktiką, nurodymus dėl naujų darbuotojų priėmimo, jų darbo užmokesčio skaičiavimo ir kitų klausimų jai telefonu žodžiu arba el. paštu pateikia (duomenys neskelbtini) vadovas A. Ž.. Liudytoja nurodė, jog atsakovo atveju ji į sistemą, kuri skaičiuoja darbo užmokestį, suvedė komandiruotės dienpinigių normą 100 procentų ir visą darbo laikotarpį tokiu pagrindu skaičiavo darbuotojui atlyginimą ir dienpinigius. Paaiškino, jog įmonėje darbuotojams nėra teikiami atsiskaitymo lapeliai, nes jos programa tokių neformuoja, bet jeigu darbuotojas paprašytų, ji galėtų jam tokį pateikti, nors įmonėje nėra tokios praktikos. Taip pat nurodė, jog įmonės banko sąskaitą ir prisijungimo kodus turi ir valdo (duomenys neskelbtini) vadovas, kuris pats atlieka pavedimus darbuotojams, o ji paskui susitikrina savo duomenis ir įmonės banko sąskaitos išrašą. Papildomai paaiškino, jog savo patogumui ji kiekvienam darbuotojui pildo avansines apyskaitas, bet niekada darbuotojams neduoda jų pasirašyti ir su jomis nesupažindina. Taip pat nurodė, jog pagal darbo sutartį ji pildo darbuotojui darbo laiko apskaitos žiniaraštį, po 8 val. per darbo dieną 5 darbo dienas per savaitę, o atskirų komandiruočių įsakymų jai niekas neteikia, nes, kai grįžta darbuotojas iš komandiruotės, jis jai patikslina, kiek dienų, kokioje šalyje buvo. Pažymėjo, jog atskirai žymi darbo dienas pagal darbo sutartį, o atskirai žymi komandiruotėse išbūtą laiką ir skaičiuoja atskirai pagal tai išdirbtas dienas. Parodė, jog įmonėje paprastai atostogų prašymų niekas jai neteikia, o ieškovės vadovas pasako žodžiu, kada ir kam suteikti atostogas be prašymų. Papildomai nurodė, jog įmonėje yra darbuotojų, kuriems darbo užmokestis skaičiuojamas su 100 procentų dienpinigių norma, o kitiems 50 procentų dienpinigių norma, ir tai priklauso nuo (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. Ž. žodinio pasakymo. Nurodė, jog yra susiformavusi praktika, jog dauguma skaičiavimų ir klausimų, susijusių su buhalterine apskaita, ji atlieka žodiniu (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavedimu be atskirų įsakymų ar kitų rašytinių įmonės vidaus teisės aktų. Nurodė, jog avansines apyskaitas pildosi savo patogumui, bet ne pagal įstatymų reikalavimus, o įmonės vadovas pats atlieka mokėjimus darbuotojams ir kaip avansą, ir kaip atlyginimą ir dienpinigius, dažnai ir neturėdamas tikslių buhalterės skaičiavimų be pirminių apskaitos dokumentų.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

48.        Byloje nustatyta, kad darbo sutartis su atsakovu nutrūko nuo 2020 m. spalio 12 d., teismui pripažinus neteisėtu ir panaikinus darbo sutarties nutraukimo pagrindą – darbdavio įsakymą dėl atleidimo pagal DK 58 str. 2 d. 1 punktą.

49.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas  nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 12 d. buvo prastovose, o ne pravaikštose. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigia vien jau ta aplinkybė, jog atsakovas savavališkai (rugpjūčio 1 d. atsakovas dar buvo komandiruotėje) nuo rugpjūčio 2 d. išvyko atostogauti į Ispaniją nepateikęs jokio prašymo dėl atostogų suteikimo ir tą pripažino Darbo ginčų komisijoje. Visu šiuo laikotarpiu (nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. spalio 12 d.) ieškovė galėjo suteikti darbą (maršrutų) atsakovui, tačiau atsakovas atsisakydavo vykdyti darbines funkcijas, nes atsakovui nepatikdavo ieškovės siūlomi maršrutai vežti krovinius (nors darbo sutartyje nebuvo sulygtos sąlygos, jog darbuotojas gali atsisakyti vežti krovinius jam nepatinkančiu maršrutu).

50.       DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

51.       Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 235 straipsnį, kurio 2 dalies 9 punktas iš esmės atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir dėl to ši jo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka (pagal galiojančio DK 220 straipsnį – ir darbo ginčų komisijoje), darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 29 punktas).

52.       Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013;              2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018 29, 30 punktus).

53.       Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

54.       Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 49 punktas).

55.       Nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki       2020 m. spalio 12 d. darbuotojas buvo prastovoje, kadangi rašytiniai bylos duomenys, atsakovo, šalių atstovų paaiškinimai patvirtina, jog šiuo laikotarpiu darbuotojas darbo funkcijų neatliko, nes darbdavys negalėjo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir negalėjo pasiūlyti darbuotojui kito darbo.

56.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė nuo 2020m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. spalio 12 d. imtinai atsakovui fiksavo pravaikštas ir atleido jį iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą –             2020 m. spalio 12 d. neatvykimą į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

57.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, jog atsakovo atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagrindą yra neteisėtas, nes ieškovė 2020 m. rugpjūčio 19 d., rugsėjo 24 d. telefoniniais skambučiais siūlė atsakovui važiuoti kitais maršrutais ir šios aplinkybės įrodytos atsiliepimo į priešieškinį priedu Nr. 6. Be to, nurodo, kad atsakovui buvo siūlomi kiti maršrutai, bet atsakovas pageidavo tik maršruto tarp Vokietijos ir Švedijos vežant tuos pačius krovinius, tačiau ieškovė dėl sumažėjusių dėl pandemijos atsakovo pageidaujamų maršrutų negalėjo pasiūlyti, nurodo, kad  šalių darbo sutartyje nebuvo atsakovui priskirtas konkretus maršrutas. Atsakovas nurodė ieškovei, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. paims nemokamas atostogas, ir žadėjo ieškovei atsiųsti prašymą el. paštu, tačiau to nepadarė ir išvyko į Ispaniją. Ieškovė nurodo, jog 2020 m. rugsėjo 25 d. pervedė atsakovui 200 eurų sumą, kuri prilygo kelionės išlaidoms grįžimui namo apmokėti. Ieškovė nurodo, jog laikotarpis nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 24 d. bent jau turėtų būti vertinamas kaip atsakovo nemokamos atostogos, o nuo 2020 rugsėjo 25 d. iki 2020 m. spalio 12 d. – pravaikšta, tačiau kolegija, atsikirsdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog visas ieškovės nurodomas faktines aplinkybes turėjo įforminti ieškovė pagal Darbo kodekso normas.

58.       DK 25 str. 2 d. numato, jog darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai šio kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kita) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu. Dokumentų ir informacijos tinkamu pateikimu raštu laikomi tie atvejai, kada duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinių technologijų priemonėmis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais ir kita) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti, todėl ieškovės nurodoma skambučių išklotinė nėra pakankamas įrodymas aplinkybei, jog atsakovui buvo siūlomas darbas kitais maršrutais, įrodyti.

59.       Akcentuotina, kad darbdavys, būdamas atsakingas už darbo organizavimą, darbuotojų priėmimą ir atleidimą, šias pareigas privalo vykdyti skaidriai, laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės  aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už visų darbdavio veiksmų padarinius yra atsakingas pats darbdavys.

60.       Byloje ieškovė nurodo, jog nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 24 d. bent jau turėtų būti vertinamas kaip atsakovo nemokamos atostogos, tačiau pagal jos nurodomą nusistovėjusią praktiką – informacijos perdavimą telefoniniais skambučiais – ji privalėjo šį laikotarpį teisingai raštu įforminti įsakymu kaip nemokamas atostogas ar informuoti atsakovą raštu, jog nuo           2020 m. rugpjūčio 2 d. ar kitos datos atsakovui yra žymima pravaikšta, ir pareikalauti rašytinio paaiškinimo. Be to, iš liudytojos L. R. parodymų nustatyta, jog įmonėje paprastai atostogų prašymų niekas jai neteikia, o ieškovės vadovas pasako žodžiu, kada ir kam suteikti atostogas be prašymų.

61.       Byloje nustatyta, jog ieškovė paaiškinimo raštu pareikalavo tik 2020 m. spalio 14 d., kai           2020 m. spalio 12 d. atsakovas jau buvo pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo (priešieškinio priedas Nr.10).

62.       2016 m. DK įtvirtinta darbdavio pareiga prieš nusprendžiant, kokius teisinius padarinius taikyti pažeidimą padariusiam darbuotojui, pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo. 2002 m. DK buvo įtvirtinta tokio reikalavimo forma – raštu, 2016 m. DK reikalavimo forma nenurodyta. Be to,   2002 m. DK nuobaudą buvo galima skirti be darbuotojo paaiškinimo, jei jis per darbdavio nustatytą terminą paaiškinimo nepateikia be svarbių priežasčių. 2016 m. DK įtvirtinta nuostata, kad darbdavys gali nutraukti darbo sutartį, jei darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą terminą paaiškinimo nepateikia, t. y. nepriklausomai nuo nepateikimo priežasčių.

63.       Pagal 2002 m. DK skirti drausminę nuobaudą – atleisti iš darbo už darbo drausmės pažeidimą (kaip ir kitų drausminių nuobaudų taikymo atvejais) – buvo galima ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo <...> (241 str. 1 d.). Pagal 2016 m. DK sprendimas nutraukti darbo sutartį turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo (58 str. 6 d.), taigi jame nenurodyta termino pratęsimo galimybė dėl ligos ir kitų priežasčių, nustatytų 2002 m. DK. Todėl ieškovė, neatleidusi atsakovo per vieną mėnesį nuo     2020 m. rugpjūčio 2d., negali remtis aplinkybe, jog 2020 m. rugpjūčio 19 d. ir                                   2020 m. rugsėjo 24 d. telefonu siūlė atsakovui vykti į kitus maršrutus, t. y. tinkamai pagal DK siūlė darbą, nes šio laikotarpio pati ieškovė nelaikė pravaikšta nei nemokamomis atostogomis, dėl kurių nebuvo priėmusi rašytinio patvarkymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį laikotarpį vertino kaip prastovą.

64.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal DK 137 straipsnio nuostatas nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik darbuotojo prašymu, darbdavys neturi teisės reikalauti, jog darbuotojas išeitų nemokamų atostogų, o jei jos tęsiasi ilgiau kaip vieną mėnesį, darbdavys privalo informuoti VSDFV pagal  Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus įsakymą dėl duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, socialinio draudimo pranešimų / prašymo formų ir jų elektroninių duomenų struktūros aprašų patvirtinimo.

65.       Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju darbdavei darbuotoją išleidus nemokamų atostogų be jo paties parašu patvirtinto rašytinio prašymo, kilus ginčui dėl darbuotojo valios gauti nemokamas atostogas, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti tokios darbuotojo valios buvimą, todėl šiuo atveju nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog laikotarpis nuo                                   2020 m. rugpjūčio 2d. iki 2020 m. rugsėjo 25 d. galėtų būti vertinamas kaip atsakovo nemokamos atostogos (CPK 178, 185 str.).

66.       Atsakant į apeliacinio skundo motyvą, jog laikotarpis nuo 2020 m. rugsėjo 25 d. iki                       2020 m. spalio 12 d. turėtų būti vertinamas kaip atsakovo pravaikšta, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad tuo laikotarpiu suteikė atsakovui darbą, siūlė atlikti darbo funkcijas įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovė nenuginčijo atsakovo paaiškinimo, jog  2020-09-24 pats atsakovas skambino apeliantės vadovui pasiteirauti dėl tolesnių darbo apeliantės įmonėje perspektyvų. Byloje nėra pakankamų įrodymų nustatyti ieškovės nurodomai aplinkybei, jog atsakovas per visą ginčo laikotarpį atsisakydavo vykdyti savo darbo funkcijas, todėl byloje neįrodyta, jog laikotarpiu nuo 2020-08-02 iki 2020-10-12 apeliantė būtų davusi atsakovui kokius nors privalomus nurodymus, susijusius su atsakovo darbo funkcijų vykdymu ar skyrusi atsakovui drausminę nuobaudą už šių funkcijų nevykdymą. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl specifinio atsakovo kaip tolimųjų reisų vairuotojo- ekspeditoriaus darbo pobūdžio tarp apeliantės ir atsakovo buvo susiklosčiusi tokia praktika, jog atsakovas prieš kiekvieną reisą turėjo būti kviečiamas į darbą, t. y. jam nurodomas konkretus reisas, maršrutas. Be to, įvertinus nurodytas atsakovo darbo funkcijas darytina išvada, jog jo darbo vieta teritorijos ar ieškovės padalinio prasme nebuvo apibrėžta, todėl atsakovas neturėjo pareigos kiekvieną dieną būti darbo vietoje – ieškovės buveinėje Lietuvoje ar jos filiale kitoje valstybėje. Byloje nėra rašytinių įrodymų, jog šalys buvo sutarusios, jog atsakovas įsipareigoja vykti į reisą iš ieškovės buveinės Lietuvoje.

67.       Ieškovė, pavesdama atsakovui nuvežti krovinį konkrečiu maršrutu, privalėjo priimti įsakymą, todėl atsakovo darbo funkcijų atlikimas turėjo būti pavedamas įsakymu dėl komandiruotės. Pravaikšta šiuo atveju būtų įrodyta, jeigu atsakovas būtų neįvykdęs konkretaus įsakymo ar kito ieškovės rašytinio dokumento dėl komandiruotės konkrečiu maršrutu nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. spalio 12 d. (CPK 12, 178 straipsniai). Priešingai negu tvirtinama apeliaciniame skunde, 2020-09-25 apeliantės atsakovui atlikto 200,00 Eur bankinio pavedimo, kurio paskirtis ,,atlyginimas ir dienpinigiai“, negalima laikyti darbdavio kvietimu darbuotojui atvykti į darbovietę Lietuvoje  ir atlikti darbines funkcijas.

68.       Atsakant į apeliacinio skundo motyvą, jog nagrinėjant šalių ginčą Darbo ginčų komisijoje   atsakovas pripažino atostogų faktą nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. bei aplinkybę, jog neatliko savo darbo funkcijų, pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, jog teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo                 2019-02-27 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019 37, 38 punktai; 2019-10-29 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019 29–33 punktai). Todėl darbo ginčo sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatuotos aplinkybės neturi prejudicinės galios. Šioje byloje neįrodyta, jog ieškovės rašytiniu patvarkymu atsakovui buvo paskirtas konkretus maršrutas ginčo laikotarpiu, į kurį jis privalėtų vykti tiek iš Lietuvos, tiek iš Ispanijos, todėl ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atsakovo išvykimo į Ispaniją yra teisiškai nereikšmingos jo darbo funkcijų vykdymui.

69.       Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, padarydamas pravaikštą, t. y. nevykdydamas jam paskirtų darbo sutartyje nustatytų darbo funkcijų.

70.       Be to, ieškovė neįrodė, jog iki atsakovo atleidimo iš darbo dienos 2020-10-12 būtų pareikalavusi iš atsakovo rašytinio paaiškinimo ar būtų įspėjusi atsakovą apie galimą jo atleidimą iš darbo, kaip to reikalaujama DK 58 straipsnio 4 dalyje (CPK 12, 178 straipsniai).

71.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2020-08-25 iki 2020-09-07 buvo  nedarbingas ir gavo nedarbingumo išmoką, pagrįstai priteisė atsakovui 656,97 Eur darbo užmokestį už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką už laikotarpį nuo 2020-08-02 iki 2020-10-12. Ieškovės apeliacinio skundo 22 punkte nurodoma,  jog 2020 m. rugsėjo 25 d. pervedė atsakovui 200 eurų sumą, kuri prilygo kelionės išlaidų grįžimui namo apmokėti ir neprašo šios sumos įskaityti į atsakovo darbo užmokestį, todėl teisėjų kolegija neturi teisės bloginti atsakovo – silpnesnės darbo teisinės santykių šalies – padėties ir šią 200 eurų sumą vertinti kitaip nei nurodo apeliantė.

 Dėl dienpinigių permokos

72.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog dėl  įvykusios skaičiavimo klaidos, įvestos į buhalterinės apskaitos formulę, atsakovui buvo taikoma 100 proc. dienpinigių norma, nors pagal darbo sutartį turėjo būti mokama 50 proc. dienpinigių, todėl prašo iš atsakovo priteisti 10 176,13 Eur dienpinigių permoką, tačiau byloje neįrodyta, jog tokia permoka buvo padaryta dėl sąskaitybos klaidos.

73.       Šalių darbo sutartyje buvo numatyta, kad atsakovui vykstant į komandiruotę yra skiriami 50 proc. dydžio dienpinigiai nuo maksimalaus dienpinigių dydžio, nustatyto Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše, patvirtintame LR Vyriausybės nutarimu, juos išmokant po komandiruotės pabaigos ir jos ataskaitos (kelionės lapų išlaidas patvirtinančių dokumentų, transporto priemonių priėmimo–perdavimo aktų, vairuotojo kortelių nuskaitymų ir kt.) visiško perdavimo darbdavio buhalterijai, nemokant dienpinigių avanso prieš komandiruotę (Darbo sutarties 10.2. p.).

74.       Ieškinyje ieškovė nurodė, jog ieškovo  buhalterė dėl skaičiavimo klaidos neteisingai apskaičiavo atsakovo (darbuotojo) dienpinigius, t. y. vietoj 50 proc. dienpinigių dydžio buvo taikomas 100 proc. dienpinigių dydis, todėl susidarė 10 176,13 Eur permoka laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. iki 2020 m. spalio mėn., kurią atsakovas (darbuotojas) privalo grąžinti ( ieškinio priedas Nr. 7). Tą nurodė buhalterė ( ieškinio priedas Nr. 8). Buhalterė pažymos apie darbo užmokestį ir kitas išmokamas lentelės grafoje raudona spalva nurodė pastabą, jog „pagal darbo sutartį turėjo būti 50 proc.“. Todėl darytina išvada, jog ieškovė šį reikalavimą grindė ieškinio priedais Nr. 7 ir Nr. 8.

75.        Priešieškinyje atsakovas nurodo, kad darbo sutarties pasirašymo metu atsakovas ir ieškovė žodžiu susitarė, kad  faktiškai atsakovas dirbs pagal toliau nurodomas darbo sąlygas: atsakovas periodiškai ne rečiau kaip kas mėnesį vyks į komandiruotes Švedijoje dirbti su ten esančiu vilkiku, galimi reisai iš Švedijos į kitas Europos šalis; į komandiruotes Švedijoje atsakovas vyks ir iš jų grįš nuosavu automobiliu bei tarp Klaipėdos ir Karlshamno uostų kursuojančiais keltais šeštadieniais, ieškovei sumokant už kelto bilietus, maitinimą kelte ir atsakovo nuosavo automobilio statymą Švedijoje (priešieškinio priedai Nr. 3, 7); ieškovė atsakovui už kiekvieną kalendorinę dieną komandiruotėje mokės 95 Eur, į šią sumą įskaitant darbo sutartyje sutartą mėnesinį darbo užmokestį ir atsakovui priklausančius dienpinigius už komandiruotes užsienyje, atskaičius mokesčius, išmokant atsakovui priklausančias pinigų sumas į jo banko sąskaitą tokia tvarka: kiekvieną penktadienį komandiruotėje pervedant po 200,00 Eur, o pirmąjį penktadienį po grįžimo iš komandiruotės pervedant atsakovui priklausantį likutį už faktinį kalendorinių dienų komandiruotėje skaičių ir patirtas maitinimo bei automobilio statymo išlaidas, jeigu tokių būtų ( priešieškinio priedas Nr. 4).

76.       Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas darbo funkcijas atliko komandiruotėje užsienyje veždamas krovinius tarp Švedijos ir Suomijos.  Priešieškinio 8 p. yra pateikta atsakovo 7 komandiruočių lentelė, o priešieškinio priede Nr. 4 pateikta atsakovo banko sąskaitos išklotinė įrodo, jog atsakovui atlyginimas ir dienpinigiai buvo mokami kartu, neišskiriant šių sumų po 200 eurų, todėl byloje darytina išvada, jog atsakovo paaiškinimas yra paremtas rašytiniu ieškovės dokumentu. Byloje įrodyta aplinkybė, jog įprastai ieškovė pervedinėjo atsakovui po 200 eurų, neišskirdama darbo užmokesčio ir dienpinigių bei kitų išmokų normos.

77.       Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodo, kad atsakovo nurodomas argumentas, jog ieškovas įsipareigojo mokėti 95 Eur už kiekvieną kalendorinę dieną komandiruotėje, yra netikslus. Ši 95 Eur suma yra tik maksimali orientacinė suma, tačiau tai nereiškia, jog būtent  95 Eur suma bus mokama, nes dienpinigių dydis priklauso nuo to, kurioje šalyje yra vežami kroviniai, kiek laiko buvo dirbta ir pan., tačiau konkretaus dienpinigių skaičiavimo pagal ieškovės nurodomas taisykles ieškovė neteikia. Ieškovė nurodo, jog ji, neturėdama galimybės tiksliai  įtraukti į apskaitą  atsakovo slepiamus duomenis apie tikslius darbo laikus ir buvimo šalis, nepateikiant kelionės ataskaitų ir tachografo kortelės,  įtraukė į apskaitą dienpinigius pagal didžiausią tarifą iš atsakovo lankytų šalių, tačiau remtis šiuo paaiškinimu ir nustatyti, kad buvo padaryta ginčo permoka dėl ieškovės nurodomos sąskaitybos klaidos, šioje byloje neįmanoma.

78.       Pagal DK 146 straipsnio 1 dalį, darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Mokant išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, darbdavys privalo jas detalizuoti, t. y. nurodyti kiek darbuotojas gauta atlyginimo, kiek dienpinigių ir kitų išmokų.

79.       DK 148 straipsnyje reglamentuojama darbdavio pareiga tvarkyti informaciją apie darbuotojo darbo užmokestį ir dirbtą laiką. Atsakovo banko sąskaitų išrašas įrodo, jog ieškovė priešieškinio priede Nr. 4 pateikta atsakovo banko sąskaitos išklotinė įrodo, jog atsakovui atlyginimas ir dienpinigiai buvo mokami kartu.

80.       Byloje nėra įrodymų, jog ieškovui buvo skirta drausminė nuobauda už tachografo neperdavimą. Byloje įrodyta, kad ieškovė jo pareikalavo tik 2020 m. spalio 14 d., t. y. po ginčo atleidimo, nors dienpinigius skaičiavo visą atsakovo darbo laikotarpį. Paminėtoje šalių darbo sutartyje buvo nustatyta, kad dienpinigiai išmokami po komandiruotės pabaigos ir jos ataskaitos (kelionės lapų išlaidas patvirtinančių dokumentų, transporto priemonių priėmimo–perdavimo aktų, vairuotojo kortelių nuskaitymų ir kt.)  visiško perdavimo darbdavio buhalterijai, nemokant dienpinigių avanso prieš komandiruotę (Darbo sutarties 10.2. p.). Byloje nustatyta, kad ginčo dienpinigiai buvo mokami atsakovui už 7 komandiruotes ir ieškovė jų nelaiko kaip sumokėtus avansu, todėl darytina išvada, jog dienpinigių skaičiavimas nebuvo susijęs vien su tachografo rodmenimis.

81.       Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalyje numatyti keturi atvejai, kada leidžiama daryti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio. Ieškovė prašo grąžinti ginčo sumą, permokėtą dėl skaičiavimo klaidos, tačiau tokios klaidos neįrodė, nes nepateikė konkretaus skaičiavimo, kiek laiko kokioje valstybėje dirbo atsakovas.

82.        DK 107 straipsnio 2 ir 3 dalys numato, kad darbuotojo komandiruotės metu jam paliekamas jo darbo užmokestis, jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti, o jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

83.       Lietuvos Respublikos  Vyriausybės 2004-11-03 nutarimas Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis dydžio ir mokėjimo tvarkos“. Pagal šio nutarimo 5 punktą darbdaviai išlaidas, susijusias su tarnybine komandiruote, darbuotojams atlygina pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, patvirtintas LR Vyriausybės                 2003-01-28 nutarimu Nr. 99 (toliau – Taisyklės). Vadovaujantis Taisyklių 3 punkto nuostata, dienpinigiai buvo skaičiuojami už faktiškai užsienyje išbūtą laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienas), taikant finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotės normas.

84.       Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, jog būtent darbdavys yra atsakingas už darbo organizavimą bei darbuotojui išmokamų lėšų apskaitą. Šiuo atveju pats darbdavys pasirinko tokį darbuotojui išmokamų lėšų apskaitos būdą, iš kurio negalima nustatyti ieškovo permokos priežasčių, nes pati ieškovė nurodo, jog  pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog darbdavys neįrodė, kad prašoma priteisti suma yra dienpinigių permoka (DK 150 str. 2 d. 2 p.).

85.       Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nėra galimybės konstatuoti, jog tokia išmoka bei apeliantės nurodoma 382,00 Eur permoka, apskaičiuota vėliau pagal gautus tachografo duomenis, galėjo būti išmokėta nepagrįstai. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovo nurodyta permoka, pagal paties ieškovo paaiškinimus, susidarė nuo pat darbo santykių pradžios, t. y. per ilgą laiko tarpą, per kurį darbdavys niekada tokios permokos  neįtraukė į jokias avansines apyskaitas, niekada su tuo nesupažindino atsakovo ir niekada nereikalavo jos grąžinti iki ginčo atleidimo.

86.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-701/2019 iš esmės svarbiu pripažino darbdavio gebėjimą įrodyti, kad klaida apskaitos programoje (ją kuriant ar (ir) ja naudojantis) nebuvo padaryta sąmoningai (ji yra techninio pobūdžio, o ne klaidingo teisės taikymo), kai siekiama įrodyti, jog darbuotojui darbo užmokesčio (jo esmė atitinkančios išmokos) permoka atsirado dėl sąskaitybos klaidos.

87.       Iš liudytojos L. R. parodymų nustatyta, kad ieškovės vadovas pats vykdė mokėjimus darbuotojams ir kaip avansą, ir kaip atlyginimą, ir dienpinigius, dažnai ir neturėdamas tikslių buhalterės skaičiavimų be pirminių apskaitos dokumentų, todėl byloje neįrodyta, kad ginčo suma yra dienpinigių permoka, įvykusi dėl sąskaitybos klaidos.

88.        Byloje ieškovė nurodo, jog įmonės finansininkė ne pagal atsakovo darbo sutartį taikė dienpinigių normą atsakovui, tačiau neįrodė, jog ši klaida yra techninio pobūdžio, nes nepateikė įrodymų, jog per atsakovo darbo laiką dienpiniginiai konkrečiu laikotarpiu buvo skaičiuojami ir mokami pagal darbo sutartį.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas

87        Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 886,17 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo atsakovui, nurodydama, kad  pirmosios instancijos teismas  nurodė neteisingą datą, nuo kurios atsakovas pradėjo dirbti: turėjo būti      2019-08-19 vietoje 2019-08-05, todėl skundžiamame sprendime neteisingai suskaičiuotos atostogų dienos.

88        Atsakant į šį apeliacinio skundo motyvą, pažymėtina, jog pagal DK 127 straipsnio 3 dalį darbo metai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, prasideda nuo darbuotojo darbo pagal darbo sutartį pradžios. Į bylą pateiktoje apeliantės su atsakovu sudarytoje darbo sutartyje nurodyta, jog atsakovas pradeda dirbti 2019-08-05, todėl atostogų dienos skundžiamame sprendime apskaičiuotos teisingai.

89       DK 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Šalių darbo sutartis buvo sudaryta                             2019 m. liepos 24 d., o jos 14 punkte numatyta, jog atsakovas pradeda dirbti nuo                             2019 m.  rugpjūčio 5 d. DK 43 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad darbo sutarties sudaroma raštu dviem egzemplioriais. Darbo sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu (DK 43 straipsnio 2 dalis). Ieškovės nurodomas atsiliepimo į priešieškinį priedas Nr. 8 –  pranešimas VSDFV apie atsakovo darbo santykių pradžią nuo 2019 m. rugsėjo 19 d. – nelaikytinas darbo sutarties pakeitimu DK   43 str. 2d. prasme.

90       Apeliantės teiginys, kad atsakovas buvo išnaudojęs dalį jam priklausančių kasmetinių atostogų (7 kalendorines dienas), byloje neįrodytas, nes apeliantės vadovo 2020-05-08 įsakyme nurodyta, jog kasmetinės atostogos suteikiamos atsakovo prašymu, o atsakovui šią aplinkybę neigiant, apeliantė atsakovo prašymo dėl kasmetinių atostogų suteikimo į bylą nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).

91       Apeliaciniame skunde ieškovės nepagrįstai nurodoma aplinkybė, jog yra didelę sumą – 10 176,13 Eur – permokėjusi atsakovui, todėl yra išmokėjusi jam kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tokia ieškovės pozicija prieštarauja DK 127 straipsnio 6 daliai.

92       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog per laikotarpį nuo 2019-08-05 iki 2020-10-12 atsakovas buvo sukaupęs 23,65 dienas nepanaudotų atostogų ir jam priklauso 886,17 Eur (23,65 x 37,47 Eur) kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

             Dėl netesybų už uždelsimą visiškai atsiskaityti su darbuotoju

93       Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atsakovui priteisti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, kadangi apeliantė su juo visiškai atsiskaitė, permokėjo dienpinigių sumą, o pats atsakovas po atleidimo iš darbo įsidarbino kitoje įmonėje. Tokie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

94       Skundžiamame sprendime nustačius, jog pasibaigus darbo santykiams apeliantė buvo neišmokėjusi atsakovui 886,17 Eur kompensacijos už kasmetines atostogas bei  656,97 Eur darbo užmokestį už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką, todėl pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas atsakovui iš apeliantės priteisti 1 975 Eur netesybas.

95       Dėl netesybų dydžio pasisakytina šios nutarties dalyje analizuojant atsakovo apeliacinį skundą, nes atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog jam turi būti priteistos 3 950 Eur netesybos.

          Dėl atsakovo apeliacinio skundo

96       Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo ir priteisti atsakovui 9 347,29 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo dienos (2021 m. liepos 21 d.) ir po 37,47 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo 2020 m. liepos 22d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl priteistų 1 975 Eur netesybų ir priteisti atsakovui 3 950 Eur netesybas, taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl priteistų 819 Eur bylinėjimosi išlaidų ir atsakovui priteisti visas pirmosios instancijos teisme patirtas 1 365 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Dėl 3 950 Eur netesybų

97       Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalis).

98        Atsakovas apeliaciniu skundu prašo priteisti nemažinti jo apskaičiuotų netesybų, nes atsakovė neprašė jų sumažinti, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog šioje byloje yra pagrindas sumažinti netesybas. 

99       Kasacinio teismo, pasisakant dėl iki 2017 m. liepos 1d. galiojusio DK normų, reglamentavusių atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, išaiškinta, jog pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012; 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013; kt.).

100       Pagal kasacinio teismo praktiką darbuotojui priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti mažinama atsižvelgiant į trumpą darbo santykių trukmę, didelę priteistiną sumą, darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, faktą, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino ir sumokėjo kompensacijos dalį, darbdavio finansinę padėtį, priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; kt.).

101       Teismų praktikoje paminėtos nuostatos taikytinos ir įsigaliojus 2017 m. liepos 1 d. Darbo kodeksui.

102       Byloje nustatyta, jog atsakovas pas ieškovę dirbo vienus metus, t. y. neilgą laiką, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybę, jog nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. ieškovė neturėjo galimybės pasiūlyti atsakovui darbo, ieškovė vykdo veiklą, susijusią su tarptautiniais pervežimais, ir nereikalauja papildomo įrodinėjimo aplinkybė, jog tuo metu dėl pandemijos ieškovės užsakymai pervežimo srityje sumažėjo, šią aplinkybę pripažįsta ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą. Byloje įvertintina, jog atsakovui esant prastovoje ieškovė                                     2020 m. rugsėjo 25 d. pervedė atsakovui 200 eurų sumą, kuri prilygo kelionės išlaidoms grįžimui namo apmokėti, rūpinosi savo darbuotojo grįžimu.

103        Įvertinusi aptartas šio konkretaus darbo ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad atsakovei už uždelstą atsiskaityti laiką prašoma priteisti 3 950  Eur  netesybų suma pažeistų proporcingumo padarytam pažeidimui principui, apeliantei, kaip darbdavei, pritaikyta sankcija laikytina neadekvačia, neatitinkančia bendrojo teisingumo principo.

Dėl kompensacijos 9 347,29 Eur už priverstinę pravaikštą priteisimo

104       Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu gali būti arba grąžintas į buvusį darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 2, 4, 6 dalys). Pastaruoju atveju darbo ginčus nagrinėjantis organas priteisia darbuotojui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (DK 218 straipsnio 4 dalis).

105       Lietuvos kasacinis teismas 2021 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-701/2021 išaiškino DK 218 straipsnio 4 dalies taikymą  ir konstatavo, kad nurodyta nuostata aiškintina taip, jog pagal joje įtvirtintą teisinį reglamentavimą kompensacija priteisiama tik tam darbuotojui, kurio darbo santykių, pasibaigusių neteisėtu atleidimu iš darbo, trukmė yra ne mažesnė nei dveji metai. Ji nustato dvejų metų darbo santykių trukmės periodą, už kurį darbuotojui priteisiama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o ne proporcingą nepertraukiamo darbo stažo apmokėjimą. Jeigu konkrečiu atveju šis periodas yra dvigubai ilgesnis, tai priteisiamos kompensacijos dydis dvigubinamas, o jeigu periodas trigubai ilgesnis – tuomet kompensacija trigubinama, tačiau ji negali būti didesnė kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Taigi pagal aptariamą nuostatą darbuotojui, kurio darbo santykių, pasibaigusių neteisėtu atleidimu iš darbo, trukmė yra mažesnė nei dveji metai, kompensacija nepriteisiama, o darbuotojui, kurio darbo santykių trukmė yra treji metai, priteisiama vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

106       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nustatyta, jog atsakovo darbo santykių trukmė pas ieškovę buvo nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2020 m. spalio 12 d., t. y. vieni metai,  2 mėnesiai ir 7 dienos, t. y. mažesnė nei dveji metai, todėl šis atsakovo nurodomas apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas.

107       Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas 2020 m. spalio 12 d. padavė prašymą ieškovei išeiti iš darbo, jis nepageidavo tęsti darbo teisinių santykių. 2020 m. spalio 13 d. įsidarbino kitoje darbovietėje, todėl nėra pagrindo priteisti jam po 37,47 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo                                     2020 m. liepos 22 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau už vienerius metus, nes šioje byloje nenustatyta DK 218 str. 4 d. taikymo pagrindų. Darbo ginčo sprendimą apskundus teisme Darbo ginčo komisijos sprendimo nustatytos aplinkybės analizuojamas teisme pakartotinai, todėl apelianto nurodytos sumos 2 285,67 Eur priteisimas neturi prejudicinės galios.

108       Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies ir priteisti atsakovui visas jo nurodomas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo išvada

109       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

110       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis).

111       Netenkinus šalių  apeliacinių skundų spręstina dėl apeliacinės instancijos teisme ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovė, teikdama atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, pateikė įrodymus, jog už advokato pagalbą sumokėjo 726 Eur, ši suma neviršija paminėtų rekomendacijų, todėl priteistina iš atsakovo. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, pateikė įrodymus, jog už advokato pagalbą sumokėjo 800 Eur, ši suma neviršija paminėtų rekomendacijų, todėl priteistina iš ieškovės.

112       Sutiktina su atsakovo atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą motyvus dėl žyminio mokesčio dydžio paduodant apeliacinį skundą.  Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus apie 229,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, tačiau skundė ne tik Klaipėdos apylinkės teismo 2021-07-21 sprendimo dalį dėl 10 176,13 Eur dienpinigių permokos, bet taip pat ir sprendimo dalis dėl 656,97 Eur darbo užmokesčio už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką priteisimo atsakovui, 886,17 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo ir 1 975,00 Eur netesybų už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti su darbuotoju priteisimo, už kurią žyminio mokesčio nėra sumokėjusi, todėl vadovaujantis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais, reikšmingais nagrinėjant darbo ginčus, žyminio mokesčio primokėjimo klausimas išspręstinas šia nutartimi.

113       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nedidelės žyminio mokesčio neatitiktys, kai nesu­mokėta žyminio mokesčio suma yra nereikšminga, palyginus su sumokėta žyminio mokesčio suma, ir nėra piktnaudžiavimo požymių, neturėtų būti pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Tokiu atveju nesumokėta žyminio mokesčio da­lis kartu su kitomis bylinėjimosi išlaidomis valstybei priteisiama iš bylą pralaimėju­sios šalies (CPK 96 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas,  338 str.).

114       Paminėtais motyvas iš ieškovės priteistini 79,16 Eur žyminio mokesčio valstybei paduodant apeliacinį skundą (CPK 80 str. 1d.1p., 7 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš (duomenys neskelbtini) 79,16 Eur žyminio mokesčio valstybei paduodant apeliacinį skundą.

Priteisti (duomenys neskelbtini) iš A. S. 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti A. S. iš (duomenys neskelbtini) 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                                                                Irma Čuchraj                                                 

                 Aušra Maškevičienė

                 Erika Misiūnienė