Civilinė byla Nr. e2-1009-450/2021
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00118-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11; 3.3.1.7; 3.3.1.17
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugpjūčio 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sanraktas“ ir suinteresuoto asmens D. G. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Sanraktas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sanraktas“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. L., D. G., D. J., V. J., uždarajai akcinei bendrovei „Orestina“, uždarajai akcinei bendrovei „Montalis“ dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sanraktas” bankroto pripažinimo tyčiniu.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 10 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Sanraktas“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „TOP CONSULT“.
2. Bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Sanraktas“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „TOP CONSULT“, pateikė pareiškimą, kuriuo prašo BUAB ,,Sanraktas“ bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1–5 punktų bei 20 straipsnio 3 dalies 1–2 punktų pagrindais.
3. Nurodė, kad buvęs įmonės vadovas J. L. administratorei yra perdavęs tik dalį dokumentų ir turto; neperduoto turto likutinė vertė sudaro 20 695,25 Eur. Neperdavus medžiagų įsigijimo bei panaudojimo suvestinių registrų pagal objektus, negalima nustatyti kokios buvo prekės ir kur jos buvo panaudotos. Dėl turto ir dokumentų neperdavimo kaltė tenka ir prieš tai buvusiam vadovui D. G., kuris J. L. perdavė tik turtą, kurį naudojo savo asmeninėms reikmėms, bei faktiniu vadovu pripažintinam V. J..
4. Buvęs įmonės vadovas J. L. neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl BUAB „Sanraktas“ bankroto bylos iškėlimo, nors jau 2018 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki. Šios pareigos nevykdė ir įmonės akcininkas D. J., kuriam, kaip įmonės akcininkui, per savo sūnų V. J., kaip faktinį įmonės vadovą, tiesiogiai dalyvaujančiam įmonės veikloje ir sprendimų priėmime, turėjo būti ir neabejotinai buvo žinoma apie realią įmonės finansinę padėtį; siekdamas išvengti atsakomybės jis pagal fiktyvų sandorį pardavė jau nemokios ir veiklos nevykdančios įmonės akcijas J. L..
5. Buvusio įmonės vadovo D. G. bei faktinio įmonės vadovo V. J. veiksmai, nurašant 5 551,15 Eur vertės turtą į 2019 m. vasario mėn. sąnaudas, neva kaip sugedusį, vertinti kaip neteisėti, sumažinantys įmonės mokumą ir jos kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus.
6. BUAB „Sanraktas“ sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius su susijusia per buvusį akcininką D. J. įmone UAB „Montalis“ šios naudai, t. y. panaudos sutarties pagrindu BUAB „Sanraktas“ UAB „Montalis“ patalpose atliko ir perdavė esminio pagerinimo darbus už 35 197,39 Eur, kuriuos galėjo naudoti iki 2022 m. gruodžio 31 d., nors už šią sumą įmonė galėjo tokio ploto patalpas įsigyti nuosavybės teise ar pati pasistatyti, o ne patirti svetimo turto pagerinimo išlaidas nurodytai sumai. D. J. siekė atskirti finansinių sunkumų turinčią BUAB „Sanraktas“ nuo veikiančių jam kaip akcininkui priklausančių įmonių UAB „Montalis“ ir UAB „Orestina“, ne tik perkeliant turtinius aktyvus į nurodytas įmones (atliekant 30 000 Eur mokėjimą ir 10 459,36 Eur įskaitymą UAB „Orestina“; atliekant 35 197,39 Eur vertės darbus UAB „Montalis“), taip pažeidžiant mokėjimų eiliškumą, bet ir panaikinant sąsajas per kapitalo turėtojus (perleidžiant BUAB „Sanraktas“ akcijas J. L.), UAB „Orestina“ kaip prekės ženklo vardo (UAB „Orestinos montažas“ pavadinimą pakeičiant į UAB „Sanraktas“).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Panevėžio apygardos teismas 2021 m. birželio 10 d. nutartimi BUAB „Sanraktas“ bankrotą pripažino tyčiniu; BUAB „Sanraktas“ iš J. L. ir D. G. priteisė po 1 450 Eur bylinėjimosi išlaidas; Lietuvos Respublikai iš J. L. ir D. G. priteisė po 29,75 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
8. Teismas nustatė, kad BUAB „Sanraktas“ vadovais buvo: J. L. (nuo 2019 m. kovo 4 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo), D. G. (nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2019 m. kovo 1 d.); akcininkais nuo bendrovės įsteigimo buvo D. J. (nuo 2007 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. kovo 5 d.) ir J. L. (nuo 2019 m. kovo 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo); V. J. (D. J. sūnus) dirbo BUAB „Sanraktas“ komercijos direktoriumi nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2019 m. kovo 5 d.
9. Teismas nurodė, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, taikytinos ĮBĮ nuostatos, nes vertinami veiksmai buvo (ne)atlikti šio įstatymo galiojimo momentu.
10. Teismas, vertindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytus požymius, nustatė, kad buvęs įmonės vadovas J. L. administratorei perdavė tik dalį bendrovės dokumentų, tačiau pažymėjo, jog administratorė neįrodė kokių konkrečiai dokumentų neperdavimas neleidžia jai nustatyti įmonės finansinės–ūkinės padėties aktualiais laikotarpiais. Administratorei buvo perduoti prisijungimai prie įmonės naudotos Rivilės apskaitos programos.
11. Pasak teismo, nėra pagrindo spręsti, kad D. G. neįvykdė savo kaip vadovo pareigos perduoti turtą ir dokumentus naujajam vadovui; dokumentai buvo parengti perdavimui, dalį jų J. L. perėmė, dalies ne, bet jie buvo išsaugoti iki perdavimo administratorei.
12. Teismas nepagrįstu laikė teiginį, kad V. J. ir D. J. buvo faktiniai įmonės vadovai, todėl yra atsakingi už dalies turto ir dokumentų neperdavimą. V. J. įmonėje dirbo komercijos direktoriumi, jo funkcijos buvo apibrėžtos, o tai, kad jis turėjo terminuotą įgaliojimą atstovauti bendrovei savaime nereiškia, jog jis, o ne bendrovės vadovas, vadovavo įmonei. D. J. buvo bendrovės akcininku, tačiau tai nereiškia, kad jis buvo faktiniu vadovu ir esąs atsakingas už dokumentų ir turto išsaugojimą.
13. Teismas sutiko, kad administratorei neperduotas turtas (programinė įranga, transporto priemonės, kiti įrenginiai ir prietaisai, medžiagos ir pan.) už 20 695,25 Eur; ar šis turtas, išskyrus du automobilius, kuriuo J. L. pardavė ir gautus pinigus panaudojo savo reikmėms, egzistuoja, duomenų nėra.
14. Laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. birželio 4 d. J. L. prašymu 45 272,85 Eur mokėtinos sumos už atliktus darbus BUAB „Sanraktas“ naudai buvo pervestos į REVOLUT finansų įstaigos sąskaitą. Atsakovė tokios sąskaitos neturėjo, šios sumos buhalterinėje apskaitoje neapskaitytos. Teismas nusprendė, kad J. L. neperdavė administratorei turto mažiausiai už 74 014,90 Eur ir tokiu būdu sumažino kreditorių galimybes atgauti skolas. Tačiau teismas nesutiko, kad turtas už 5 551,15 Eur buvo neišsaugotas ir nepagrįstai nurašytas; tai, jog administratorė nerado dokumentų dėl likučių pridavimo į metalo laužo, savaime nepaneigia nurašymo realumo.
15. Administratorės abejones dėl debitorinių įsiskolinimų tikrosios vertės teismas nevertino kaip tyčinio bankroto patvirtinimą. Teismui kilo abejonių, ar buvo pakankamas ekonominis pagrindas parduoti gyvybingos įmonės 32 605,96 Eur reikalavimą už kelis šimtus eurų, bet nusprendė, kad šis sandoris nesąlygojo tyčinio bankroto.
16. Teismas, apibendrindamas išvadas, vertino, kad įmonės vadovas neužtikrino dalies turto išsaugojimo ir jo administratorei neperdavė, paaiškinimų kur turtas yra ir kaip panaudotas neteikė. Teismo vertinimu, toks vadovo elgesys pablogino įmonės turtinę padėtį, sumažino kreditorių galimybes į kuo didesnio reikalavimo patenkinimą. Teismas J. L. veiksmus vertino kaip rodančius tyčinio bankroto siekį – nors įmonė buvo nemoki jau 2018 m. pabaigoje, bet jos vadovai, akcininkas siekė išsaugoti įmonės gyvybingumą ir ėmėsi realių veiksmų – atsiskaitinėjo su dalimi kreditorių, surado investuotoją, sutarė dėl pastarojo 300 000 Eur investicijos ir perleido jam akcijas, o J. L., perėmęs įmonės valdymą, atsisakė siekio išsaugoti įmonę ar klaidino to sieksiąs – lėšų neinvestavo, atleido darbuotojus, nutraukė panaudos sutartį, naudojo įmonės turtą savo nuožiūra ir interesais – nežinoma kur yra dalis turto, dalį automobilių pardavė, gautų lėšų bendrovei neperdavė. Kur yra kiti apskaityti, bet administratorei neperduoti automobiliai, nežinoma, apie 45 000 Eur už bendrovės atliktus darbus nurodė pervesti į užsienio banką, bendrovėje šių lėšų neapskaitė, lėšų likimas nežinomas. Teismo vertinimu, toks elgesys sumažino kreditorių galimybes skolas sugrąžinti, todėl sprendė, kad yra pagrindas pripažinti BUAB „Sanraktas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (dėl J. L. dalies bendrovės turto neišsaugojimo, slėpimo nuo įmonės ir kreditorių).
17. Teismas, dėl pareigos kreiptis iškelti bankroto bylą nevykdymo, pažymėjo, kad D. G. ir D. J. pripažįsta, jog tai, kad įmonė patiria finansinius sunkumus, galimai yra nemoki, paaiškėjo suvedus 2018 m. finansinės atskaitomybės duomenis; D. G. apie tai informavo akcininką ir abu sprendė, jog jos gaivinimas, gavus investicijų, yra realus. 2019 m. sausio–vasario mėn. bendrovė tebevykdė veiklą, atsiskaitymus su kreditoriais (dalimi) ir darbuotojais. Teismas tokį elgesį laikė logišku ir pateisinamu bei nusprendė, kad įmonei tapus nemokia 2018 m. pabaigoje, jos vadovas D. G. nors ir neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, toliau vykdė veiklą, savaime nerodo tyčinio bankroto siekio. Teismo vertinimu, nėra pakankamų įrodymų, kad iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo pagrįstas pagrindas įmonės vadovui nuspręsti dėl faktinio įmonės nemokumo, nes tai, jog įmonė 2018 m. rugsėjo mėn. jautė apyvartinių lėšų stygių, savaime nepatvirtina jos nemokumo.
18. Teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų požymių nusprendė, kad nėra pakankamų įrodymų, jog panaudos sutarties sudarymas, remonto atlikimas BUAB „Sanraktas“ lėšomis ir kiti sandoriai buvo akivaizdžiai nenaudingi ar net nuostolingi. Suinteresuoti asmenys paaiškino panaudos sutarties sudarymo aplinkybes, jos sudarymas buvo sąlygotas patogumo, reikalingumo sandėliuoti medžiagas, surinkti detales ir pan. aplinkybių.
19. Teismo vertinimu, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įvirtinto tyčinio bankroto požymis neįrodytas, nes nėra duomenų apie buvusio vadovo, akcininko sąsajas su naujuoju akcininku ir vadovu J. L., jų nesąžiningus susitarimus. Aplinkybes, kad D. J. rūpinosi bendrovės vardo pakeitimu, jog BUAB „Sanraktas“ ir UAB „Orestina“ registruotos viename pastate, kad D. J. buvo kelių bendrovių akcininku, vadovu savaime nepatvirtina nei tyčinio bankroto siekio, nei netinkamo įmonės valdymo. Aplinkybė, jog BUAB „Sanraktas“ atlygintinai perleido kreditorei UAB „Orestina“ turtą, pastaroji atliko mokėjimus, šalys atliko įskaitymus, teismo vertinimu, taip pat nepatvirtina tyčinio bankroto požymių.
20. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įvirtinto tyčinio bankroto požymio teismas sutiko su pareiškėja, kad 2019 m., kai buvo žinoma apie BUAB „Sanraktas“ nemokumą, ji atliko mokėjimus, pažeisdama mokėjimų eiliškumą, tačiau tai nelėmė bendrovės nemokumo, nes buvę vadovas ir akcininkas siekė išsaugoti bendrovės gyvybingumą ir tam ėmėsi realių veiksmų. 2019 m. pradžioje UAB „Orestina“ buvo didžiausia BUAB „Sanraktas“ kreditorė, todėl pastangas, nors iš dalies atsiskaityti su ja, užsitikrinant gyvybiškai reikšmingą tolesnį komercinį bendradarbiavimą, teismas pripažino pagrįstomis ir nepatvirtinančiomis tyčinio bankroto siekį.
21. Teismo vertinimu, įmonės buhalterinė apskaita nebuvo tinkamai tvarkoma, iš jos negalima nustatyti dalies ūkinių operacijų turinio, t. y. egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindas. Šias teismo išvadas patvirtino specialistė Loreta Rupeikienė. Teismas pažymėjo, kad netinkamas apskaitos tvarkymas įmonėje pasireiškė tuo, jog apskaita nebuvo tvarkoma pagal atskirus statybos objektus, o vedama apibendrinta apskaita, turtas (atsargos, detalės, tikėtina ir darbas) apskaitomas „komplektais“, todėl be papildomų aplinkybių aiškinimosi negalima jų identifikuoti, t. y. kad nustatyti įmonės tikrąją finansinę–ūkinę padėtį, ūkinių operacijų turinį, reikia tirti kitos įmonės dokumentus. Teismo sprendė, jog tik iš dalies pavyko nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Iš BUAB „Sanraktas“ apskaitos sunku nustatyti kokiuose objektuose įmonė atliko darbus ir kokius, nes įmonė nurodo atlikus darbus objektuose, kurių nėra apskaitoje (pvz., UAB „Brosta“ objektas „Tauragės baseinas“; UAB „Ewa Lt“ objektas „(duomenys neskelbtini)“; Šiaulių miesto savivaldybės administracijos objektas „(duomenys nesklebtini)“ ir pan.).
22. Teismas darė išvadą, kad BUAB „Sanraktas“ apskaita buvo vedama taip, jog medžiagos buvo nurašomos kituose objektuose, nei realiai, kur jos buvo sunaudotos. Šie veiksmai buvo atliekami 2018 m. ir 2019 m., iki J. L. tampant BUAB „Sanraktas“ akcininku ir direktoriumi.
23. Apibendrindamas išvadas teismas BUAB „Sanraktas“ bankrotą pripažino tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą požymį – J. L. neišsaugojo dalies bendrovės turto, nuslėpimė nuo įmonės ir kreditorių ar galimai iššvaistė; pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto tyčinio bankroto pagrindą. Dėl kieno konkrečiai veiksmų buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai nepasisakė, nes ĮBĮ nenumato nustatyti konkretų atsakingą asmenį, tačiau konstatavo, kad už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą atsakingas įmonės vadovas – D. G.. Apie buvusio vadovo J. L. tikėtinai neteisėtus veiksmus teismas informavo prokurorą.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
24. Suinteresuotas asmuo D. G.s atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį pakeisti ir pripažinti, kad jo veiksmuose (neveikime) nėra ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. D. G. tinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą, jos tvarkymui paskirdamas specialių subjektą; įmonės buhalterija buvo tvarkoma per specialią programą Rivilė, iš kurios galima nustatyti ūkinių operacijų turinį, dėl ko nebuvo būtinybės pridėti „komplektų“ popierinių detalizacijų. Tiek UAB „Orestina“, tiek ir BUAB „Sanraktas“ buhalterinę apskaitą vedė tas pats asmuo, ta pačia programa. Buhalterinėje apskaitoje galimi trūkumai neesminiai ir nesąlygojo įmonės nemokumo ar tyčinio bankroto požymio. Valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi UAB „Orestina“ mokestinį patikrinimą, patvirtino, kad vedama apskaita „komplektais“ yra galima ir nepažeidžia teisės aktų.
24.2. Už darbų vykdymą buvo atsakingas komercijos direktorius V. J.. Priešingai nei nurodo administratorė, katilas, kuris buvo nurašytas Tauragės baseino objekte, buvo sumontuotas privačiame name; savininkas pateikė sąskaitas, kurių viena – už katilo pirkimą, išrašyta UAB „Orestina“, todėl neaišku, kodėl katilas turėjo būti nurodomas BUAB „Sanraktas“ apskaitoje, o už darbus – UAB „Orestinos montažas“ (dabartinė BUAB „Sanraktas“); abi sąskaitos apmokėtos.
24.3. Teismas rėmėsi pareiškėjos subjektyviai pasirinkto specialistės konsultacine išvada, kuri yra neobjektyvi, joje nustatytos aplinkybės ir išvados prieštaringos, neaišku kokia informacija buvo pateikta tyrimui. Specialistė patvirtino, kad jai buvo pateikta 45 kg dėžė su dokumentais, tai reiškia, jog buhalterinė programa jai nebuvo pateikta. Nebuvo pateikti ir įmonės sąskaitų išrašai, dėl to specialistės išvados yra niekinės.
25. Pareiškėja BUAB „Sanraktas“ atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
25.1. Ekspertizės išvadoje nurodyti konkretūs duomenys ir informacija, kuri buvo vertinta tyrimo metu; išvados yra išsamios, motyvuotos, paremtos BUAB „Sanraktas“ apskaitos dokumentais; ekspertė paaiškino savo išvadas ir atsakė į klausimus, todėl pagrindo nesivadovauti ekspertės išvadomis nėra. Suinteresuoti asmenys patys skirti ekspertizės neprašė, kitų specialistų išvadų neteikė.
25.2. BUAB „Sanraktas“ iš UAB „Orestina“ pirkdavo prekes, kurios sąskaitose faktūrose buvo įvardijamos kaip „prekių komplektai“ ir medžiagos buvo nurašomos „prekių komplektais“. BUAB „Sanraktas“ apskaitoje nėra dokumentų, kuriuose būtų detalizuotos įsigytos prekės, todėl negalima nustatyti, kokios konkrečiai prekės buvo pirktos, ar šios prekės buvo panaudotos BUAB „Sanraktas“ veikloje ir kokiuose konkrečiuose objektuose, ar pagrįstai nurašyti „prekių 5 komplektai“. Ekspertė paaiškino, kad BUAB „Sanraktas“ nevykdė gamybos procesų ir todėl prekės negalėjo būti pajamuojamos ir nurašomos komplektais. BUAB „Sanraktas“ apgaulingai vedė apskaitą, nes medžiagos buvo nurašomos kaip panaudotos kituose objektuose. Neaišku, ar UAB „Orestina“ faktiškai perdavė BUAB „Sanraktas“ prekes, nurodytas sąskaitose faktūrose, nes nėra prekių priėmimo perdavimo aktų ir kitų įrodymų, kurie patvirtintų prekių perdavimą ir panaudojimą BUAB „Sanraktas“ ūkinėje veikloje. BUAB „Sanraktas“ apskaita buvo vedama netinkamai ir apgaulingai.
25.3. Netinkamas BUAB „Sanraktas“ apskaitos vedimas pasireiškė ir tuo, kad įmonė darbus vykdė vienkartiniuose objektuose, tačiau administratorei nebuvo perduota dokumentacija, susijusi su vykdytais darbais, neišrašytos sąskaitos faktūros ir apskaitoje neapskaityti jokie mokėjimai šiuose objektuose, tai sudaro apie 15 200 Eur sumą.
25.4. UAB „Orestina“ pardavė BUAB „Sanraktas“ net 30 dujinių katilų, tačiau dalis šių dujinių katilų nurašyta į objektus, kuriuose faktiškai jie nebuvo sumontuoti, o pagal turimus duomenis neįmanoma nustatyti, kur konkrečiai šie dujiniai katilai sumontuoti, už juos mokėjimai nebuvo gauti. Neteisėtų sandorių ir medžiagų nurašymo mastas didelis, nes pagal sąskaitas faktūras dujinių katilų ir jiems sumontuoti reikalingų medžiagų kaina (su PVM) 52 139,10 Eur. Tikėtina, kad šie dujų katilai sumontuoti vienkartiniuose objektuose, kur už darbus sąskaitos faktūros neišrašytos ir gauti mokėjimai BUAB „Sanraktas“ apskaitoje neapskaityti.
25.5. D. G. yra atsakingas, kad netinkamai buvo vedama įmonės apskaita, netinkamai nurašomos medžiagos, įmonės buhalterijai nebuvo pateikti pirminiai dokumentai dėl darbų vykdytų vienkartiniuose objektuose, šios ūkinės operacijos neįvestos į įmonės apskaitą.
26. Pareiškėja BUAB „Sanraktas“ atskirajame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties motyvus:
1) pripažinti BUAB „Sanraktas“ faktiniais vadovais suinteresuotus asmenis V. J. ir D. J., pašalinant iš nutarties 14 puslapyje trečioje pastraipoje nurodytą motyvą: „nepagrįstu vertinamas teiginys, jog V. J. ir D. J. buvo faktiniai įmonės vadovai ir todėl yra atsakingi už dalies turto ir dokumentų neperdavimą. V. J. įmonėje dirbo komercijos direktoriumi. Jo darbinės funkcijos apibrėžtos. Tai, jog jis turėjo terminuotą įgaliojimą atstovauti bendrovei savaime nereiškia, jog jis, o ne bendrovės vadovas vadovavo įmonei. Įgaliojimo išdavimas nedraudžiamas, tai nėra neįprasta verslo praktika. D. J. buvo bendrovės akcininku. Tai, jog jis valdė visas bendrovės akcijas nereiškia, jog jis buvo faktiniu vadovu ir esąs atsakingas už dokumentų ir turto išsaugojimą“;
2) pripažinti BUAB Sanraktas“ tyčinį bankrotą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį dėl to, jog D. G. bei J. L. pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to, kad D. G. neperdavė J. L. BUAB „Sanraktas“ turto, o vėliau šio turto neperdavė ir BUAB „Sanraktas“ nemokumo administratorei;
3) pripažinti, kad dėl BUAB „Sanraktas“ tyčinio bankroto pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą yra atsakingi ir suinteresuoti asmenys V. J. ir J. L.;
4) pašalinti iš nutarties 16 puslapio 3 pastraipoje nurodytą motyvą, kad „nors įmonė jau buvo nemoki, bet vadovo, akcininko vertinimu, jos atgaivinimas, gavus investicijų, buvo realus. 2019 m. sausio–vasario mėnesiais bendrovė vykdė veiklą, atsiskaitydavo su kreditoriais (dalimi) ir darbuotojais. Teismo vertinimu, toks elgesys logiškas ir šiuo atveju pateisinamas. D. J. akcijas pardavė J. L., pastarasis įsipareigojo investuoti į įmonę. Nėra pagrindo akcijų perleidimo sutartį vertinti kaip apsimestinę, ji neginčijama. Kita vertus, akcijų perleidimas neturi tiesioginės reikšmės pačios įmonės veiklos efektyvumui“.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Akcininkas D. J. ir jo sūnus, komercijos direktorius V. J. faktiškai vadovavo BUAB „Sanraktas“ veiklai ir įmonėje priiminėdavo svarbiausius sprendimus – dėl įmonės veiklos organizavimo, sandorių su susijusiais asmenimis sudarymo, mokėjimų atlikimo, medžiagų nurašymo bei duodavo privalomus nurodymus įmonės buhalterėms. BUAB „Sanraktas“ (UAB „Orestinos montažas“), UAB „Orestina“ ir UAB „Montalis“ yra tarpusavyje susijusios įmonės per akcininką D. J.. Šių įmonių veiklos organizavimas, tarpusavio sandorių sudarinėjimas, tų pačių buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų samdymas, yra akcininko D. J., o ne direktoriaus D. G. sprendimai. Komercijos direktoriui V. J. buvo išduotas įgaliojimas pasirašyti sutartis, antspaudas; jis taip pat buvo atsakingas už medžiagų nurašymą, sandorių sudarymą, įmonės mokėjimus.
26.2. Teismas nepagrįstai nekonstatavo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir nepagrįstai sprendė, kad už turto neperdavimą yra atsakingas tik J. L., o ne ir D. G.. Buvęs vadovas D. G. pripažino, kad jau 2019 m. pradžioje suvokė, jog įmonei grėsė likvidavimas dėl bankroto, tačiau į teismą nesikreipė; vėliau šios pareigos nevykdė ir J. L.. Teismas nenustatė, kokiu būdu atsirado investuotojas J. L.; šis asmuo yra teistas, neturi turto bei yra susijęs su D. G.. Visos įmonės, kurių veikloje dalyvavo J. L., bankrutuoja (UAB „Kelgera“, UAB „SMD“, UAB „Grista“, UAB „Sanraktas“, UAB „BP Group Construction“). Šios aplinkybės leidžia teigti apie iš anksto sugalvotą schemą. Įmonė buvo nemoki, jai taikyti areštai, įmonė buvo nutraukusi sutartis su užsakovais bei jiems pranešusi, kad neturi finansinių galimybių vykdyti sutartis, todėl nebuvo ekonominės logikos sąžiningam investuotojui pirkti nemokią įmonę ir investuoti 300 000 Eur. D. J. veikė kartu su J. L., tai įrodo, kad 2019 m. kovo 14 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl skolos sumokėjimo, nors D. J. teigė, jog tuo laikotarpiu su J. L. buvo neįmanoma susisiekti; akcijų pardavimo kaina.
26.3. Byloje nėra turto priėmimo–perdavimo aktų ar kitų dokumentų, patvirtinančių, kad D. G. trūkstamą įmonės turtą perdavė J. L.; jis per antstolį perdavė tik keletą transporto priemonių, kurios buvo priskirtos jam, kaip įmonės vadovui. J. L. ikiteisminiame tyrime tvirtino, kad jis iš D. G. neperėmė trūkstamų transporto priemonių ir turto, dėl to ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas. Pareiga įrodyti, kad turtas buvo perduotas J. L., teko D. G..
26.4. Teismas formaliai išnagrinėjo argumentus dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytų nuostolingų sandorių, pvz. dėl UAB „Montalis“ ir BUAB „Sanraktas“ sudarytos panaudos sutarties, iš kurios finansinė naudą gavo tik UAB „Montalis“; kaip nuostolingi ir įmonei ekonomiškai nenaudingi vertinami ir 2019 m. vasario 7 d. Reikalavimo perleidimo susitarimas, kuriuo BUAB „Sanraktas“ 32 605,96 Eur reikalavimą į V. Vaitkevičiaus individualią įmonę už 500 Eur perleido UAB „Nemuno 73“; 2019 m. sausio 3 d. J. L. išrašyta sąskaita faktūra BUAB „Sanraktas“ 1 470,30 Eur sumai, nes nėra įrodymų, kad J. L. atliko darbus ar suteikė paslaugas. Kaip nuostolingi turi būti vertinami sandoriai dėl darbų atlikimo vienkartiniuose (fizinių asmenų) objektuose, nes už atliktus darbus sąskaitos faktūros neišrašytos, mokėjimai negauti ir neapskaityti apskaitoje.
26.5. Teismas nepagrįstai nepripažino BUAB „Sanraktas“ bankroto tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą. BUAB „Sanraktas“ esant nemokiai, 2019 m. buvo atlikti mokėjimai bei padarytos užskaitos su UAB „Orestina“ bendrai 40 459,36 Eur sumai. Šie neteisėti atsiskaitymai pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumo tvarką. Akcininkas D. J. davė privalomą nurodymą jo valdomai įmonei atlikti neteisėtus mokėjimus ir įskaitymus, pasinaudodamas savo įtaka BUAB „Sanraktas“ įmonėje. Teismo išvada dėl šių mokėjimų prieštarauja Panevėžio apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-400-544/2020 padarytoms išvadoms.
26.6. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto įmonės tyčinio bankroto požymio atsakingu turi būti pripažintas ne tik D. G., bet ir J. L., nes jo vadovavimo laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. kovo mėn. iki bankroto bylos iškėlimo, nebuvo vedama įmonės apskaita, nesudaryti ir administratorei neperduoti privalomi apskaitos dokumentai, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai bankroto bylos iškėlimo dienai. Negalima nustatyti įmonės ūkinės veiklos laikotarpiu po 2019 m. kovo mėn.
26.7. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto įmonės tyčinio bankroto požymio atsakingu turi būti pripažintas ir komercijos direktorius D. J., nes nustatyta, kad BUAB „Sanraktas“ netinkamai vedė iš susijusios įmonės UAB „Orestina“ įsigytų medžiagų pajamavimo, priskyrimo objektams ir nurašymo apskaitą, už tai atsakingas komercijos direktorius D. J..
27. Suinteresuoti asmenys D. J. ir V. J. atsiliepime į atskiruosius skundus prašo BUAB „Sanraktas“ atskirąjį skundą, kiek tai liečia suinteresuotus asmenis, atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o dėl suinteresuoto asmens D. G. atskirojo skundo spręsti teismo nuožiūra; BUAB „Sanraktas“ atskirojo skundo atmetimo atveju, iš administravimui skirtų lėšų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
27.1. Teismui pateiktame prašyme ne tik kad nebuvo suformuluotas konkretus reikalavimas, bet ir apskritai nebuvo įrodinėjami asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai bei sąlygos, todėl reikalavimo pareiškimas atskirajame skunde yra nepagrįstas, išplečiantis apeliacijos ribas.
27.2. V. J. BUAB „Sanraktas“ komercijos direktoriumi pradėjo dirbti 2017 m. liepos 17 d., kai įmonės vadovu tapo D. G., iki tol buvęs komercijos vadovu. Jis vykdė priskirtas funkcijas pagal pareiginius nuostatus (buvo atsakingas ir už mokėjimus), kuriuose nurodytos funkcijos skyrėsi nuo įmonės direktoriaus funkcijų; organizavo ir vadovavo įmonės komercinei veiklai jam priskirtų funkcijų ir įgaliojimų ribose. D. G. neneigė fakto, kad iki 2019 m. kovo mėn. buvo BUAB „Sanraktas“ direktorius ir vadovavo įmonei.
27.3. Aplinkybė, kad buvęs vadovas D. G. 2017 m. rugpjūčio 1 d. išdavė terminuotą įgaliojimą V. J., neįrodo, jog jis buvo faktiniu vadovu; priešingai, patvirtina, kad įmonės direktoriumi buvo D. G., kuris ir suteikė jam, kaip komercijos direktoriui, įgaliojimą atlikti konkrečius su įmonės komercinės veiklos vykdymu susijusius veiksmus; įgaliojimas buvo vienkartinio pobūdžio ir panaudotas vieną kartą. Be to, tokio turinio įgaliojimus pagal poreikį įmonės vadovas išduodavo ne vienam įmonės darbuotojui, pvz., tuometiniam statybos direktoriui.
27.4. Medžiagų nurašymai į konkrečius objektus, ilgalaikio turto nurašymai nėra susiję su įmonės privedimu prie bankroto, nesąlygojo įmonės nemokumo. D. J. ir V. J. nėra atsakingi už buhalterinę apskaitą.
27.5. Pareiškėjos nurodytos sąsajos tarp įmonių BUAB „Sanraktas“ ir UAB „Orestina“ nepatvirtina, kad D. J. buvo faktiniu vadovu. Tarp šių įmonių vyko normalūs, tokiems verslo subjektams įprasti komerciniai–prekybiniai santykiai.
27.6. Kai buvo atsiskaitinėjama su UAB „Orestina“, kitiems įmonės kreditoriams proporcingai buvo sumokėta daugiau nei 117 000 Eur, kurių administratorė neginčija; mokėjimas UAB „Orestina“ buvo niekuo neišsiskiriantis kaip pagrindinei medžiagų tiekėjai.
27.7. D. J., tiek kaip įmonės akcininkas, tiek kaip kitos UAB „Orestina“ vadovas, turėjo tikslą, kad įmonė tęstų darbą, atsiskaitytų su kreditoriais, tam reikėjo papildomų investicijų, todėl BUAB „Sanraktas“ akcijos J. L. bus parduotos tik su sąlyga, jog BUAB „Sanraktas“ nebus likviduota ir į įmonę bus investuota ne mažiau 300 000 Eur. Sutarties kaina buvo nustatyta, atsižvelgiant į įmonės turtą, įsipareigojimus. D. J. veiksmai patvirtina realų jo siekį išsaugoti įmonės gyvybingumą. BUAB „Sanraktas“ turėjo nebaigtų projektų, darbų, nebuvo nutrauktos sutartys su visais užsakovais. Teigti, kad akcijų pirkimo–pardavimo sandoris buvo fiktyvus, nėra pagrindo, nes akcijos realiai buvo perduotos J. L.; jis už jas atsiskaitė; jam realiai buvo perduoti įmonės turtas ir dokumentai; viešame registre pakeisti duomenys apie akcininką ir direktorių; pasamdyta buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė; J. L. atliko direktoriui būdingus veiksmus.
27.8. D. J., kaip akcininkas, neturėjo pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, nes aktualioje ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies redakcijoje įmonės savininkas nėra nurodytas tarp subjektų, turinčių pareigą ar teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Net jeigu pagal balansą įmonė formaliai galėjo būti vertinama kaip nemoki, tačiau veiklą vykdė, reguliariai atsiskaitinėjo su kreditoriais, todėl įmonė neatitiko juridinio įmonės nemokumo apibrėžimo.
27.9. BUAB „Sanraktas“ sandoriai su UAB „Montalis“ ar UAB „Orestina“ nebuvo įmonei ekonomiškai nenaudingi. Pareiškėja neįrodė, kad tariamas sandorių ekonominis nenaudingumas turėjo ar galėjo turėti reikšmės įmonės nemokumui ar tariamam tyčiniam bankrotui.
27.10. Pareiškėjos pateikta konsultacinė išvada yra neobjektyvi, su trūkumais, turinys yra prieštaringas, dauguma išvadų neišplaukia iš tyrimo eigos, tyrimas atliktas neišsamiai, neturint visų dokumentų; praktiškai visos specialistės nustatytos aplinkybės prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl teismas nepagrįstai ja vadovavosi.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl skundžiamos nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų ir apeliacijos ribų
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos ribų.
29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas BUAB „Sanraktas“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintais pagrindais. Pareiškėja bei suinteresuotas asmuo D. G., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskiraisiais skundais jas ginčija. Įvertinus suinteresuoto asmens D. G atskirojo skundo pagrindą (motyvus) ir dalyką (reikalavimą) matyti, kad apeliantas savo atskirajame skunde, prašydamas pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir išvadomis, kuriomis jis pripažintas atsakingu už įmonės tyčinį bankrotą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
Dėl suinteresuoto asmens D. G. atskirojo skundo
30. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardintas šio įstatymo nuostatas.
31. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BUAB „Sanraktas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė anksčiau galiojusio ĮBĮ normas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl materialiosios teisės taikymo laiko atžvilgiu. Pažymėtina, kad suinteresuotų asmenų veiksmai (neveikimas), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą. Sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas).
32. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau galiojusiame ĮBĮ, kurį nagrinėjamu atveju teisingai taikė pirmosios instancijos teismas, įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo numatytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Tačiau teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taip yra todėl, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
33. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Taigi teismui, nagrinėjančiam klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įpareigojimas įvardinti asmenis, kurių (ne) veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ, kurio 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas toks įpareigojimas. JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma yra materialioji, todėl jos atgalinis veikimas nėra galimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1739-241/2020, 18 punktas).
34. Minėta, kad įvertinus suinteresuoto asmens D. G. atskirojo skundo pagrindą (motyvus) ir dalyką (reikalavimą) matyti, kad apeliantas savo atskirajame skunde, prašydamas pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir išvadomis, kuriomis jis pripažintas atsakingu už įmonės tyčinį bankrotą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, o nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto tyčinio bankroto požymio egzistavimą ginčija tik tiek, kiek tai susiję su jo asmenine kalte (atsakomybe).
35. Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto pagrindo, pagrįstai JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normos netaikė bei pažymėjo, kad nepasisako dėl kieno konkrečiai veiksmų buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, tačiau, nepaisant to, skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje konstatavo, jog kadangi už tinkamą buhalterinės apskaitos pagal BAĮ nuostatas organizavimą atsakingas įmonės vadovas, o aktualiu laikotarpiu juo buvo D. G., atsakomybė už tai tenka jam (nutarties 22 puslapio 2 pastraipa). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors įmonės valdymo organų ar kitų asmenų veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčinio pagal ĮBĮ nuostatas, tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada, aiškiai konstatuojant, jog už BUAB „Sanraktas“ buhalterinės apskaitos apgaulingą ir (arba) netinkamą tvarkymą yra atsakingas suinteresuotas asmuo D. G. laikytina nepagrįsta, nes tokio reikalavimo ĮBĮ nenustato.
36. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio, nutarties motyvuojamoje dalyje taip pat konstatavo, kad už įmonės turto neišsaugojimą ir galimai iššvaistymą, nuslėpimą nuo įmonės ir kreditorių yra atsakingas konkrečiai suinteresuotas asmuo J. L. (nutarties 15 puslapio 4 pastraipa, 16 puslapio 1 pastraipa ir 22 puslapio 2 pastraipa). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, kad nors pirmosios instancijos teismas ir teisingai taikė ĮBĮ normas, tačiau nepagrįstai nustatė už BUAB „Sanraktas“ tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, nes ĮBĮ nėra įtvirtinto reikalavimo nustatyti tokius asmenis, pirmosios instancijos teismo išvadą dėl J. L., kaip atsakingo asmens už tyčinį bankrotą nustatymo, taip pat laiko nepagrįsta.
37. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje praktikoje taip pat laikosi pozicijos, jog, nustačius, kad prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėtinas pagal ĮBĮ nuostatas, atsakingo už tyčinį bankrotą asmens nustatymo klausimas taip pat nagrinėtas pagal šio įstatymo nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 36 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 54 punktas). ĮBĮ nėra įtvirtintas reikalavimas nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingą asmenį. Atitinkamai kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 34 punktas; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 36 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 54 punktas).
38. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas motyvus, nusprendžia iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti motyvus, kuriais suinteresuoti asmenys J. L. ir D. G. nustatyti už įmonės tyčinį bankrotą atsakingais asmenimis (nutarties 15 puslapio 4 pastraipa, 16 puslapio 1 pastraipa ir 22 puslapio 2 pastraipa).
Dėl pareiškėjos BUAB „Sanraktas“ atskirojo skundo
39. Apeliantė (atsakovė) BUAB „Sanraktas“, atstovaujama nemokumo administratorės, 2021 m. rugpjūčio 24 d. pateikė pareiškimą dėl atskirojo skundo atsisakymo ir apeliacinio proceso nutraukimo. Pareiškime nurodė, kad jai žinomos atskirojo skundo atsisakymo teisinės pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 308 straipsnyje.
40. CPK 308 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apeliacinį skundą padavusio asmens teisė atsisakyti jo iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka – iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios. CPK 308 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinio skundo atsisakęs asmuo jį paduoti pakartotinai neturi teisės. Sprendžiant klausimą dėl atskirojo skundo atsisakymo taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
41. Atskirojo skundo atsisakymas yra viena iš apeliacinį procesą inicijuojančių asmenų procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška. Kitaip tariant, apeliacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (apelianto) iniciatyva. Kartu toks skundo atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas nutraukti bylą, kadangi teismas nepriima skundo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 308 straipsnio 1 dalis).
42. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantės BUAB „Sanraktas“ atskirojo skundo atsisakymas prieštarauja įstatymams, ar pažeidžia apeliantės ir / ar kitų asmenų teises bei teisėtus interesus. Taip pat apeliantei žinomos skundo atsisakymo teisinės pasekmės.
43. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliantės BUAB „Sanraktas“ atskirojo skundo atsisakymas priimamas ir apeliacinis procesas jos atžvilgiu, pradėtas pagal BUAB „Sanraktas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties, nutraukiamas (CPK 308 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
44. Remdamasis nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl BUAB „Sanraktas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė tinkamą teisinį reglamentavimą, galiojusį materialinių teisinių santykių atsiradimo metu, ir priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, tačiau nepagrįstai nustatė už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, todėl iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies pašalinami motyvai, kuriais nustatyta, jog už įmonės tyčinį bankrotą atsakingas D. G. (nutarties 22 puslapio 2 pastraipa) ir J. L. (nutarties 15 puslapio 4 pastraipa, 16 puslapio 1 pastraipa) (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas); pareiškėjai BUAB „Sanraktas“, atsisakius nuo atskirojo skundo, apeliacinis procesas jos atžvilgiu, pradėtas pagal BUAB „Sanraktas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties motyvų, nutraukiamas (CPK 308 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
45. Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį, apelianto D. G. atskirasis skundas laikomas patenkintu, todėl apeliantui grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
46. Suinteresuoti asmenys D. G., D. J. ir V. J. prašė jų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau suinteresuotiems asmenims nepateikus jų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų nespręstinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.
Pašalinti iš Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties motyvuojamosios dalies motyvus, kuriais už bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sanraktas“ tyčinį bankrotą nustatyti atsakingi suinteresuoti asmenys J. L. ir D. G. (nutarties 15 puslapio 4 pastraipa, 16 puslapio 1 pastraipa ir 22 puslapio 2 pastraipa).
Priimti apeliantės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sanraktas“ atskirojo skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties atsisakymą ir apeliacinį procesą, pradėtą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sanraktas“ atskirąjį skundą, nutraukti.
Grąžinti suinteresuotam asmeniui D. G. 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminį mokestį už atskirąjį skundą, sumokėtą 2021 m. birželio 28 d. mokėjimų terminale „Perlas Finance“.
Teisėja Asta Radzevičienė