Baudžiamoji byla Nr. 1A-450-485/2018 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13570-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.4.2.3; 2.4.6.1; 2.4.7; 2.5.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

sekretoriaujant Vilmai  Marčiukaitytei,

dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei,

nuteistojo J. V. gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. ir nukentėjusiosios R. G. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių terminuota laisvės atėmimo bausme.

Bausmė skirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas nesilankyti ir nebendrauti su R. G., įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumento paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.  

Į bausmės laiką nuteistajam įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 29 d.

Valstybinės teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir priteista iš nuteistojo J. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai (į. k.188783796) 69,68 Eur (šešiasdešimt devyni eurai 68 ct).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. J. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2017 m. kovo 21 d. apie 7 val. (duomenys neskelbtini) , gyvenamojo namo kambaryje, smurtavo artimoje aplinkoje prieš savo šeimos narį – R. G., su kuria bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, kirviu sudavė jai ne mažiau du smūgius į galvos ir krūtinės sritis, tuo nukentėjusiajai R. G. padarė odos nubrozdinimą kaktos dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas nugaros krūtininėje dalyje, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, galvos ir krūtinės sumušimą, t. y. nukentėjusiajai R. G. sukėlė fizinį skausmą bei dėl VII-VIII kairės pusės šonkaulių lūžimo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
2. Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmai ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus konstatavo nuteistojo J. V. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo atžvilgiu, už ką jis nuteistas.
3. Apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžio pateikė nuteistasis J. V. ir nukentėjusioji R. G..
4. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. V. prašė Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
1. Skunde nurodė, jog ne jis R. G. sužalojo, prieš ją fizinio smurto nenaudojo. Paaiškino, jog įvykio naktį jo ir nukentėjusiosios namuose buvo vartojamas alkoholis, kartu su jais buvo ir V. iš (duomenys neskelbtini), įvyko konfliktas, kurio metu, pasibaigus alkoholiui, R. G. V. varė namo. Apeliantas teigė, jog nukentėjusiąją sužalojo V., jis paties įvykio nematė, apie tai jam tapo žinoma iš nukentėjusiosios padrikų aiškinimų. Manė, jog tiek R. G., tiek jis pats negali atkurti tiksliai įvykio aplinkybių, nes abu buvo neblaivūs. Iš esmės analogiškus paaiškinimus davė ir pati nukentėjusioji, tačiau teismas tai vertino kritiškai, nuosprendį grindė kitais bylos įrodymais konstatuojant, jog apeliantas nesugebėjo to paneigti. Jo nuomone, tai šiurkščiai pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, nes imperatyvią įrodinėjimo pareigą teismas perkėlė būtent kaltinamajam. Teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliantas neginčija nei datos, nei laiko, nei vietos, nei R. G. sužalojimo fakto ir mąsto, tačiau tiesioginių, šalutinių ar išvestinių įrodymų dėl nuteistojo kaltės patvirtinimo dėl fizinio smurto prieš R. G. byloje nėra ir negali būti. Tai, kad tarp jo ir nukentėjusiosios parodymų buvo neesminių prieštaravimų lėmė faktas, jog jie įvykio metu buvo neblaivūs, o dėl kirvio paaiškino, kad juo nuteistasis naudojosi kasdien, nes virtuvėje prie krosnies smulkindavo malkas, todėl ir buvo rasta ant jo pėdsakų. Skunde kėlė abejonę ir dėl liudytojų U. T. bei O. A. parodymų, pastarieji nurodė, jog kas būtent R. G. padarė sužalojimus jie suprato pagal nukentėjusiosios veido mimiką. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek nukentėjusioji, tiek kaltinamasis nurodė, jog R. G. sužalojo V. iš (duomenys neskelbtini).
2. Taip pat skunde nurodė, jog nuosprendyje nurodytas asmuo vardu R. G., tačiau jos nuteistasis nepažįsta, ji nebuvo iškviesta į teismo posėdį ir neapklausta apie R. G. sužalojimo aplinkybes, todėl mano, kad nuosprendyje pateiktų įrodymų turinys neatitinka teismo galutinės išvados dėl apelianto kaltumo.
5. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji R. G. prašė Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį J. V. atžvilgiu.
1. Skunde nurodė, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje iš esmės aiškino, jog J. V. prieš apeliantę niekada fizinio smurto nenaudojo ir ne jis ją sužalojo. Tvirtino, jog ją sužalojo V. iš (duomenys neskelbtini), su kuriuo įvykio naktį namuose vartojo alkoholį. Konfliktas tarp apeliantės ir V. įvyko dėl to, kad pasibaigus alkoholiui, ji minėtą asmenį varė namo. Paties įvykio aplinkybių nukentėjusioji nuosekliai paaiškinti negalėjo ir negali, nes tuo metu buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio ir ne viską prisimena. Manė, jog teismas nepagrįstai nuteisė J. V., neįrodė jo kaltės, o tikrasis nusikaltėlis liko nenubaustas, prokuroras nesiėmė jokių priemonių kai jam buvo pasakyta kas padarė sužalojimus R. G., o teismas į tai neatsižvelgė.
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo J. V. gynėja advokatė S. K. prašė J. V. apeliacinį skundą tenkinti ir apeliantą išteisinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, kadangi J. V. ir nukentėjusiosios R. G. parodymai vertintini kritiškai: J. V. kaip gynybiniai, o nukentėjusiosios kaip siekis padėti nuteistajam išvengti atsakomybės.
7. Apeliaciniai skundai netenkinami.
8. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
9. Apeliantas J. V. pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2017 m. kovo 21 d. apie 7 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje, smurtavo artimoje aplinkoje prieš savo šeimos narį – R. G., su kuria bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, t. y. kirviu sudavė jai ne mažiau du smūgius į galvos ir krūtinės sritis, tuo nukentėjusiajai R. G. padarė odos nubrozdinimą kaktos dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas nugaros krūtininėje dalyje, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, galvos ir krūtinės sumušimą. Tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai R. G. sukėlė fizinį skausmą bei dėl VII-VIII kairės pusės šonkaulių lūžimo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
1. Nuteistasis J. V. teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino, patvirtino ant nukentėjusiosios R. G. matomus jai padarytus sužalojimus (kraują iš lūpos) bei tai, kad ji skundėsi kairės rankos skausmu, tačiau kas sužalojo nukentėjusiąją R. G. nematė. Nurodė, jog iš netikslių nukentėjusiosios pasakojimų žino, jog R. G. namo vijo kartu su jais alkoholį vartojusį asmenį vardu V. Iš bylos duomenų matyti, jog konfliktas buvo ne tik tarp R. G. ir nenustatyto asmens vardu V., bet ir tarp jo bei nukentėjusiosios. Analizuojant jo parodymų turinį nuteistasis jų konflikto neneigė, tačiau neigė smurtavęs prieš savo sugyventinę ar ją mušęs. Iš esmės analogiškai nurodė ir apeliaciniame skunde, todėl prašė jį išteisinti, nes išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų.
2. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimą giminaitį ar šeimos narį. BK 248 straipsnio 1 dalis numato, jog artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. To paties straipsnio 2 dalis nurodo, jog nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš šeimos narį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – nesunkaus sveikatos sutrikdymu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus sveikatai, gali sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ir arba nori tokių padarinių arba, nors jų nenori bei nesiekia, sąmoningai leidžia jiems kilti.
3. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvados Nr. G 302/2017 (06) duomenimis, kuriais patvirtinta, jog R. G. padaryti odos nubrozdinimas kaktos dešinėje pusėje, poodinės kraujosruvos nugaros krūtininėje dalyje, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, VII-VIII kairės pusės šonkaulių lūžimai, galvos ir krūtinės sumušimas galėjo būti padaryta kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Sužalojimas kvalifikuotas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl VII-VIII kairės pusės šonkaulių lūžimų sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Padarytų sužalojimų pasekmėje nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą. Pati nukentėjusioji nurodė, jog jai sužalojimai padaryti suduodant smūgius kirviu. Smurtavimo būdas ir įrankis bei jų sija su kilusiais padariniais teismo ištirti. Ikiteisminio tyrimo metu buvo suformuluota užduotis ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 211/2017(01) pagrindu pasitvirtino aplinkybė, jog ant kirvio koto užfiksuoti specialistų pėdsakai yra tik paties nuteistojo J. V. bei nukentėjusiosios, kadangi ant kirvio rastas žmogaus plaukas, o atlikus DNR tyrimą, gautas vieno moteriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su R. G. DNR profiliu su 99,9999999999999996% tikimybe. Atlikus Y-STR lokusų tyrimą, ant kirvio koto vidurinės dalies, gautas dominuojantis DNR profilis, kuris sutampa su J. V. DNR profiliu ne mažesne nei 99,99% tikimybe. Taigi, šis faktas patvirtintas objektyviu ir patikimu bylos įrodymu, kuris patvirtina nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes bei tai, kad ne J. V., jokie kito asmens pėdsakai nebuvo rasti.
4. Nuteistasis J. V. neigia kaltę, jog būtent jis savo veiksmais sužalojo nukentėjusiąją, tačiau kaltinimas pasitvirtino ne tik minėtomis objektyviomis specialistų išvadomis dėl R. G. sužalojimo, bet ir sprendžiant dėl nusikaltimo subjekto šioje nusikalstamoje veikoje. Teisingai analizuoti ne tik nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymai, bet ir liudytojų U. T. bei O. A. parodymai, kurių turinys patvirtino, jog pareigūnai nuvykę į įvykio vietą pagal gautą pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje ir įvertinę aplinką, kur buvo rastas tik pats J. V. bei R. G., ant kurios matėsi sumušimo žymės (kraujuotos lūpos, laikė už kairės rankos, skundėsi skausmu), pareigūnai matė kraujo dėmės ant jos rankovių, kas jiems leido manyti, jog nukentėjusioji buvo sumušta J. V. Vertinant liudytojos D. P. parodymus, kuri atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje, jais apibūdinama nukentėjusiosios būsena kaip bijanti ir vengianti kalbėti esant šalia nuteistajam. Tai formuoja manymą, jog vis tik nukentėjusioji juto baimę, o kolegijai išklausius garso įrašą, kuomet R. G. skambino į bendrąjį pagalbos telefoną dėl pagalbos suteikimo, buvo girdėti garsus ir pikto fono vyriškio balsas bei pačios nukentėjusiosios teiginiai dėl jos mušimo. Visa tai apylinkės teismas analizavo ir tyrė, procesinių klaidų šiuo aspektu nepadarė, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, apygardos teismas neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu ir šio įrodymo (garso įrašo) vertinimu gretinant jį su kitais byloje nustatytas ir ištirtais įrodymais, kuriais grindžiama nuteistojo kaltė, jo kaltumas įrodytas. Tai, kas dar kartą teisėjų kolegijos įvertinta ir tai, kad nuteistojo ir R. G. versijos nepasitvirtino tik užtikrino, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl subjekto tinkamumo, nurodant, kad nuteistojo neigimas dėl smurtinių veiksmų yra tik bandymas išvengti jam kilusios atsakomybės, o nukentėjusiosios tvirtinimas, kad ją sužalojo ne J. V. – pagalba nuteistajam. Ne tik šie paminėti tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai, bet ir bylos ištirta rašytinė medžiaga atitinkamai patvirtino kaltinimo pagrįstumą, o tai, kad teismas kritiškai vertino nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus, kuriais siekiama paneigti J. V. smurtavimą prieš R. G., apylinkės teismas motyvuotai atmetė.
10. Visa kas nustatyta ir teisėjų kolegijos įvertinta, pagrindžius, jog nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio ginčo nėra, buvo padarytas būtent nuteistojo J. V. veiksmais, bei tai, kad R. G. neginčijamai ir tinkamai įvertinta kaip J. V. sugyventinė ir teisine prasme laikytina šeimos nariu (BPK 248 straipsnio 2 dalis), teismas veikos kvalifikavimo procese pažeidimų nepadarė, teisingai nustatė būtinus požymius ir savo sprendimą motyvavo nusikaltimo sudėties požymių visuma, kas lėmė teisėto nuosprendžio priėmimą. Nors apeliaciniame skunde išreikšta kritika dėl apylinkės teismo rašymo apsirikimo klaidos, skundžiamame nuosprendyje nurodyta ne G., o G. pavardė, tačiau iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog tik šioje vienoje vietoje teismas suklydo dėl nukentėjusiosios pavardės, kas nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėto, nes toks apsirikimas nebuvo pagrindas priimti nepagrįstą ir neteisėtą baigiamąjį aktą ir nelaikytinas esminiu pažeidimu. Kvalifikuojant veiką nustatytas ir priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, dėl jo ginčas nebuvo keltas, todėl visa įvertinus teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios veikos teisine kvalifikacija, būtinųjų (objektyviųjų ir subjektyviųjų) nusikaltimo sudėties požymių visuma pagrįstai įrodyta.
11. Skunde nuteistasis klaidingai interpretuoja skundžiamo nuosprendžio motyvus teigdamas, jog imperatyvią įrodinėjimo pareigą teismas perkėlė būtent jam, tačiau tokia jo pozicija nepagrįsta vien tuo, jog ikiteisminį tyrimą atliko pareigūnai ir šiam tyrimui vadovavo prokuroras, kuris surašydamas kaltinamąjį aktą ir jį perduodamas teismui kartu su byla, buvo įsitikinęs dėl kaltinime nurodytos veikos kvalifikacijos teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, juos įvertino ir konstatavo kaltinimo pasitvirtinimą. Visa tai patvirtina, kad nuteistojo kaltė, ją patvirtinantys duomenys buvo tiriami ir įrodyti teismo pripažintais teisėtais ir objektyviais įrodymais, tačiau nuteistojo teiginiai teismui, kad jo nekaltumą galėjo patvirtinti eilė liudytojų, tokių aplinkybių ir nurodytų asmenų J. V. teismui nenurodė, todėl tokia jo pozicija ir buvo pagrįstai atmesta, kadangi J. V. kaltei patvirtinti byloje esančių objektyvių įrodymų teismui pakako. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti ar jie patikimi ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Formuojamojoje teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
12. Skunde teiginiai, jog ikiteisminio tyrimo metu nei tyrimą atlikusieji pareigūnai, nei prokuroras nesiėmė priemonių nustatyti apeliantų įvardinto ir apibūdinto asmens vardu V. bei jo sąsajos su padarytu nusikaltimu, nepagrįsti, kadangi ši nurodyta nukentėjusiosios versija buvo tirta, tačiau nepasitvirtino.
13. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, pateiktų ir išnagrinėtų apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a:

nuteistojo J. V. ir nukentėjusiosios R. G. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                          Jūratė Jakubonienė

                                          Algirdas Remeika

                                          Gytis Večerskas